Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centras, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.6. Duomenų nebuvimas pats savaime nesudaro prielaidos preziumuoti, jog turtas galėtų būti laikytinas viešosios nuosavybės objektu, byloje yra pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti visiškai priešingą išvadą, t. y. jog ūkinis pastatas negali būti laikomas valstybės ar savivaldybės nuosavybe. Ūkinio pastato remontą savo lėšomis atliko buvęs gyvenamojo namo savininkas R. V.;

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

14. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau.

17. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

18. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pareiškėjos pateiktus naujus įrodymus, kadangi jie egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors apeliantė nurodė, kad šių įrodymų neturėjo ir gavo juos vėliau, atsiradus būtinybei išsamiau paaiškinti byloje esančius įrodymus, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kad minėtų įrodymų neturėjo galimybės gauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Byloje taip pat nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai atsisakė pateiktus įrodymus priimti.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

20. Pagal CK 4.69 straipsnį, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2016-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016; kt.).

22. Taigi, pirma iš sąlygų, būtinų konstatuoti faktą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamosios senaties būdu yra sąlyga, jog pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu būdu ir nėra šio daikto savininkas. Nepaisant to, apeliantė procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde, nurodo kelis visiškai savarankiškus nuosavybės teisės įgijimo būdus, kurie pagal savo pobūdį ir prasmę paneigia vienas kito buvimą: viena vertus apeliantė prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl ginčo statinio įgijimo įgyjamosios senaties būdu, kita vertus - nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog ginčo statinys nelaikytinas apeliantės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo priklausiniu, nurodo, jog ginčo statinys įgytas privatizavimo būdu 1992 m. gegužės 5 d. privatizavimo sutartimi, reg. Nr.21-2008, kuria buvusi buto nuomininkė O. L. įgijo butą, o vėliau buto duomenys buvo pakeisti NTR į vieno buto gyvenamąjį namą, kurį nuosavybės teise valdo apeliantė.

23. Civilinėje teisėje daiktai skirstomi į pagrindinius ir antraeilius daiktus (CK 4.12 – 13 straipsniai). Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją, pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

24. Esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas. Faktinio pobūdžio aplinkybė, ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be jo, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003; 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012).

25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirminėje buto, esančio (duomenys neskelbtini) 1992 m. gegužės 5 d. privatizavimo sutartyje, kuria pirminė savininkė O. L. įgijo privatizavimo būdu, jokių duomenų apie privatizuojamą statinį kaip buto priklausinį nėra nurodyta (b.l. 44-45). Tokių duomenų nėra taip pat ir 2002 m. gegužės 21 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria J. P. šį butą įsigijo iš O. L. (b.l. 46-47). Bylos įrodymų visetas neleidžia pritarti apeliantės teiginiui, jog minėtose sutartyse buto priklausinys yra nurodytas kaip rūsys. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės teiginius vertina kaip deklaratyvius, nepagrįstus CPK leistinais įrodymais. Minėtoje privatizavimo sutartyje iš tiesų yra įrašas apie rūsį, tačiau nėra nurodytas nei rūsio plotas, nei lokalizacija. Iš byloje esančių ginčo pastato nuotraukų ir daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad ginčo pastatas yra antžeminis, byloje nėra kokių objektyvių duomenų, kurie leistų vertinti ginčo pastatą kaip rūsį ar kaip privatizuoto buto priklausinį.

26. Pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį pareiškėjai priklausančio turto (buto) privatizavimo metu, pagalbines patalpas (priklausinius) taip pat ištikdavo pagrindinių daiktų (butų) likimas, jeigu butų privatizavimo sutartys ar įstatymai nenumatė ko kita (1964 m. CK 153 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sisteminė 1964 m. CK 153 straipsnio ir 99 straipsnio 1 dalies analizė leidžia daryti išvadą, jog valstybei priklausantis antraeilis daiktas – atskiras gyvenamojo namo pagalbinis pastatas (jo dalis), susijęs su gyvenamųjų patalpų naudojimu bei tarnavęs bendram gyvenamųjų patalpų gyventojų tikslui, – galėjo būti perduotas privačių asmenų nuosavybėn privatizavimo procese tik pagal teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017). Minėtoje civilinėje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal 1964 m. CK įtvirtintą valstybės nuosavybės disponavimo tvarką išimtis dėl pagrindinio daikto priklausinio likimo galėjo nustatyti ne tik įstatymai, bet ir norminiai aktai, jeigu buto privatizavimo sutartimi buvo perduodamas valstybei priklausantis turtas (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis).

27. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkto 12 pastraipos nuostatas, privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai buvo įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, patikslinus jas pagal 1989 metų kainos pataisos koeficientą (1,21), atskaitant nusidėvėjimą ir indeksuojant šių taisyklių 9 punkte nustatyta tvarka. Šis reglamentavimas reiškia, kad gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esanti 2002 m. gegužės 5 d. privatizavimo sutartis, nepatvirtina, kad ginčo patalpos buvo įkainotos ir už jas butą privatizavęs asmuo (O. L.) sumokėjo (b.l. 44-45). Nesant duomenų, apie tai, kad ginčo ūkinis pastatas buvo įkainotas ir privatizavusio asmens už jį buvo apmokėta teisės aktuose nustatyta kaina, nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog ūkinis pastatas buvo tinkamai privatizuotas kaip buto priklausinys.

29. Šios teismo išvados nepaneigia apeliantės skunde nurodyti argumentai, kad ginčo pastate yra / buvo sanitarinis mazgas būtinas butui - dabar namui eksploatuoti, ar kad ūkio pastatas buvo naudojamas bute gyvenusių asmenų malkoms laikyti. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame name (duomenys neskelbtini)yra komunalinis vandentiekis ir komunalinis nuotekų šalinimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog viešųjų registrų duomenys yra teisingi ir išsamūs, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti viešai skelbimų registro duomenų tikrumu, o apeliantės į bylą pateiktas UAB „Šnipiškių ūkis“ 2003 m. lapkričio 3 d. aktas, kuriame nurodyta, jog bute (duomenys neskelbtini) nebuvo kanalizacijos, minėtų registro duomenų nepaneigia. Akte nurodoma, jog ankstesni buto gyventojai (nuomininkai) ginčo pastatą naudojo kaip sandėliukus kietam kurui laikyti, taip pat buvo įsirengę lauko tualetą, kuris sudegė (b.l. 14). Akte taip pat nurodyta, jog po 1995 m. gaisro pastate, kur buvo įrengta dešimt sandėliukų, sandėliukų vietoje įrengta krepšinio aikštelė, smėlio dėžė, likęs vienas sandėlis, kurį naudojo buto (duomenys neskelbtini) buto savininkai, anksčiau – nuomininkai. Aptarti bylos įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ginčo patalpos (sandėliukas) faktiškai buvo naudojamas butuose gyvenusių asmenų poreikiams tenkinti - kietajam kurui, reikalingam butui šildyti, laikyti. Tačiau vien šio fakto nepakanka tam, kad būtų pripažinta butą privatizavusio gyventojo nuosavybės teisė į minėtas ginčo patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017).

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo pastatas yra viešoji nuosavybė. Apeliantė pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą aiškiai nurodė, jog sklype adresu (duomenys neskelbtini), nėra nekilnojamojo turto, kuris būtu apskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje arba priklausytų Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise, todėl pastatas negali būti pripažintas viešąją nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013). Taigi, bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepaisant to, kad nėra įregistruotos to daikto nuosavybės teisės, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį.

31. Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

32. Minėta, kad išlikusi ginčo pastato dalis yra valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai kas bei iš kokių finansavimo šaltinių statė ginčo statinį. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ginčo statinys teisėtai buvo sukurtas privačios nuosavybės pagrindu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki privatizavimo butą valdžiusiai O. L. ar kitiems asmenims būtų skirtas žemės sklypas ūkiniams pastatams statyti ar išduoti statybą leidžiantys dokumentai. Pažymėtina, jog 1964 m. CK 114 straipsnyje taip pat buvo nustatyta, jog pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiais statiniais disponuoti ir tokie statiniai yra nugriaunami. Statinys kaip nekilnojamasis daiktas sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, toks daiktas negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis), o taip pat valdymas yra pagrindas nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi (CK 4.68 straipsnio l dalis).

33. Bylos duomenys leidžia daryti pakankamą išvadą, jog buvęs ūkinis pastatas, pastatytas apie 1960 m., buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas iki privatizavimo skirtas naudoti buvusių butų nuomininkų poreikiams tenkinti. Tuo atveju, kai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ginčo objektai nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011), kadangi įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantė neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).

35. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinio skundo bei naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.