2. VMI prie FM, nesutikdama su 2021-09-03 bendrovės kreditorių komiteto posėdžio metu priimtu nutarimu 3-iuoju darbotvarkės klausimu, nepraleisdama Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 55 straipsnyje nustatyto termino, teikia šį skundą.
3. Nemokumo administratoriaus kreditoriams 2021-08-16 pateiktame dokumente „Kreditorių komiteto posėdžio, įvyksiančio 2021 m. rugpjūčio 31 d., darbotvarkės klausimų paaiškinimas ir nutarimų projektai“ nurodyta, kad ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) BUAB „Žemkasa“ nemokumo administratorius pateikė civilinį ieškinį dėl 200 000,00 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo iš buvusio BUAB „Žemkasa“ vadovo D. Z., civilinis ieškinys priimtas, byla netrukus turi būti perduota nagrinėti į teismą (toliau – Reikalavimo teisė). Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad D. Z., priimdamas sprendimą išsimokėti 200 000,00 Eur dividendų ne tik nesilaikė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 59 str. 6 d. 1 p., 8 d. nuostatų, tačiau ir atlikęs minimą veiksmą, pasisavino jam nepriklausantį turtą – 200 000,00 Eur - ir tokiu būdu nulėmė BUAB „Žemkasa“ bankrotą bei padarė BUAB „Žemkasa“ ir jos kreditoriams 200 000,00 Eur žalos.
4. Administratorius Reikalavimo teisę pasiūlė realizuoti vadovaujantis JANĮ 85 str. įtvirtintais įmonės turto pardavimo principais, pabrėždamas, kad kreditoriai privalo vadovautis turto apyvartos greičio principu, reiškiančiu, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas. Nemokumo administratorius taip pat nurodė, kad siekiant tiek praplėsti potencialių pirkėjų skaičių, tiek galimai padidinti turto – Reikalavimo teisės, kuri dar nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu - likvidumą, administratoriaus nuomone, tikslinga Reikalavimo teisę realizuoti ne iš varžytinių, nes tokio tipo turto pardavinėjimas varžytinėse paprastai nesudaro sąlygų pasiekti bankroto procedūrų tikslo – maksimalaus kreditorių reikalavimų patenkinimo; varžytinės trunka ilgiau (iki 3 mėn.); dėl karantino įtakos ekonominė pirkėjų galia šiuo metu yra sumažėjusi.
5. Remdamasis tuo, nemokumo administratorius kreditorių komiteto posėdžio metu pasiūlė BUAB „Žemkasa“ Reikalavimo teisę pardavinėti kitu negu iš varžytinių būdu (viešai skelbti apie laisvą šio turto pardavimą).
6. Nustatyta, kad apie Reikalavimo teisės pardavimą skelbti viešai internete ne mažiau negu 3 skelbimų portaluose. Gavus pasiūlymą bet kuriame iš etapų, administratorius turi teisę nelaukti einamojo etapo pabaigos ir parduoti Reikalavimo teisę už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę, negu tame etape nustatytą minimalią kainą.
7. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas neturi vertinti kreditorių susirinkimo nutarimų ekonominio pagrįstumo. Tačiau spręsdamas, ar ginčijamais nutarimais nebuvo pažeistos imperatyviosios teisės normos ir ar jie neprieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, teismas pirmiausia turi įvertinti šiuos nutarimus, atsižvelgdamas į esminį bankroto procedūrų tikslą – maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus bei apginti pačios įmonės ir jos kreditorių teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015). Taigi, sprendžiant dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo būtina nustatyti, ar toks nutarimas atitiko bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisėtus interesus, t. y. ar šio nutarimo įgyvendinimas nesumažins bankrutuojančios įmonės turto vertės ir kreditorių galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus bankrutuojančiai įmonei. Atitinkamai administratorius, vykdydamas JANĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti ir atlikti bankroto proceso darbus valdydamas, naudodamas bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turtą, juo disponuodamas (parduodamas), kad būtų sukaupta kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto (lėšų), iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Bankroto procedūrų tikslas yra siekis, kad bankroto proceso metu bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas būtų parduodamas kuo didesne kaina, kad kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, įgyvendintos akcininkų teisės gauti likviduojamos įmonės turto dalį, likusią po atsiskaitymo su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2012). Toks tikslas sietinas ir su bankroto administratoriaus pareiga įvertinti bankrutuojančios įmonės parduodamo turto pobūdį ir siekti jo pardavimo už kainą, kuri labiausiai atitiktų kreditorių ir bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-399-219/2018).
8. Teismų praktikoje aptarti turto pardavimo principai imperatyviai įvardinti JANĮ 85 straipsnyje: juridinio asmens turtas turi būti parduodamas vadovaujantis rinkos kainos principu, reiškiančiu, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas; didžiausios kainos principu, reiškiančiu, kad turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą; turto apyvartos greičio principu, reiškiančiu, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas. Turtas bankroto procese turi būti parduodamas kuo didesne kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015). Šis reikalavimas siejamas su tikslu, kad pardavus turtą būtų galima kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-730-381/2018), įgyvendinti akcininkų teisę gauti likviduojamos įmonės turto dalį, likusią po atsiskaitymo su įmonės kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1562-381/2017).
9. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nedviprasmiškai nustato, kad galima perleisti tik galiojančią reikalavimo teisę. Prievolių teisėje draudžiama perleisti daugiau teisių, negu pats turi. CK nustato, kad negalima perleisti neegzistuojančios, negaliojančios reikalavimo teisės. Jeigu reikalavimo teisės negalima įgyvendinti, susitarimas dėl to, kas neįmanoma, negalioja (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019; 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008).