Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. ir H. H. B. IV ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Amber Marketing“ dėl įpareigojimo patekti į patalpas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

35. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovų ieškinys dėl įpareigojimo atsakovei leisti ieškovei ir jos pasitelktam ekspertui patekti į atsakovei nuosavybės teise priklausančias patalpas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

37. Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nėra pagrindo priimti atsakovės pateikto įrodymo, kadangi pati atsakovė nurodo, kad jame nėra jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo vertintos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

38. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas).

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės prašomas prijungti įrodymas atsirado (sukurtas) jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (yra nulemtas sąmoningų atsakovės veiksmų šiai kreipiantis į trečiąjį asmenį su skundu ir šiam į jį pateikus atsakymą), taip pat į tai, kad pateiktas įrodymas nepatvirtina jokių naujų apeliaciniam skundui visapusiškai ir tinkamai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios nurodytos, tirtos ir įvertintos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šį atsakovės pateiktą įrodymą atsisako priimti.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

40. Byloje nustatyta, kad ieškovams M. B. ir H. H. B. IV nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra trečiame namo aukšte, o atsakovei UAB „Amber Marketing“ – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), (antrame namo aukšte) bei patalpos, esančios namo cokoliniame aukšte, kuriame yra įsikūręs gėlių salonas.

41. Byloje taip pat nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), konkrečiai - ieškovams priklausančiame bute, nuo 2021 m. sausio mėn. dingo šaltas vanduo. Tai, kad į ieškovams nuosavybės teise priklausantį butą nėra tiekiamas šaltas vanduo patvirtina ne tik ieškovų paaiškinimai, bet ir 2021 m. kovo 30 d. antstolio Irmanto Gaidelio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. FA-0008-21-2706, taip pat teismo eksperto S. Z. 2021 m. gegužės 7 d. surašytas ekspertinio tyrimo aktas. Minėtame akte, be kita ko, nurodyta, kad nustatyti namo vandentiekio tinklų schemą ir sutrikimo priežastį galima tik po vandentiekio tinklų apžiūros bei natūrinių tyrimų namo pusrūsyje, o taip pat pirmame bei antrame aukštuose esančiuose butuose (patalpose).

42. Ieškovai 2021 m. balandžio 14 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovę, kad ši leistų ieškovams patekti į cokoliniame aukšte esančias patalpas, kuriose yra vidiniai pastato inžineriniai tinklai, kad būtų galima nustatyti vandens sutrikimo priežastį. Kadangi atsakovė atsisakė tą padaryti, ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami teismo įpareigoti atsakovę per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos sudaryti ieškovei ir jos pasitelktam teismo ekspertui sąlygas (leisti patekti) atlikti namo vandentiekio sistemos tyrimus ir apžiūrą (duomenys neskelbtini) namo pusrūsyje (cokoliniame aukšte) ir antrame aukšte esančias patalpos (buto Nr. 2).

43. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės nuosavybės teise valdomos patalpos cokoliniame aukšte bei už jų esančios bendro naudojimo patalpos, kuriose yra vandentiekio sistemos komponentai (galimai ir įvadas į pastatą), bei butas Nr. 2, kurio dalyje praeina vandentiekio sistemos stovas yra daugiabučio namo dalis, bendroji dalinė gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybė ir bendrojo naudojimo objektas, sprendė, kad atsakovė turi pareigą leisti vandens tiekimo sistema, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, naudotis kitiems butų savininkams – ieškovams. Teismas vertino, kad konstitucinis žmogaus būsto neliečiamumo principas nėra absoliutus, todėl kilus būtinybei garantuoti ir kito asmens turto apsaugą bei atsižvelgti į jo teisių pažeidimą, ieškovai, kaip inžinerinių tinklų bendrasavininkiai, turi teisę patekti į kito asmens (atsakovės) būstą (patalpas), siekdami nustatyti, ar bendro naudojimo inžinierinių tinklų eksploatavimas yra tinkamas ir imtis priemonių sutrikimo priežasčiai pašalinti, jeigu bus nustatytas toks pažeidimas. Pažymėjo, kad atsakovė, neleisdama ieškovams patekti į atsakovės patalpas ir atlikti vandentiekio sistemos apžiūrą ir natūrinius tyrimus, pažeidžia ieškovų teises – ieškovai negali tinkamai išsiaiškinti šalto vandens tiekimo sutrikimo priežasties, galimai naudotis vandentiekio sistema, taip pat negali užtikrinti ieškovams priklausančio buto šildymo šaltuoju metu laiku, neišsprendus vandentiekio sistemos sutrikimų.

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija žemiau pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovų bei trečiojo asmens atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovę leisti (sudaryti sąlygas) patekti į atsakovei priklausančias patalpas (ne)pagrįstumo

46. Atsakovė apeliaciniame skunde ieškinio nepagrįstumą ir nesutikimą su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis iš esmės grindžia UAB „Vilniaus vandenys“ atstovų – vandentiekio tinklų inžinieriaus A. R. S. ir teisininko E. Š., bei atsakovės atstovo R. S. pasirašytu 2021 m. rugsėjo 6 d. apžiūros aktu, kuriame nurodyta, kad vandentiekio įvado į pastatą nėra ir vanduo į pastatą nėra tiekiamas. Atsakovės vertinimu, nustačius, kad pastatui vanduo iš miesto vandentiekio netiekiamas, nes nėra vandentiekio įvado į pastatą, nebuvo pagrindo tenkinti ieškovų ieškinį – leisti jiems patekti į atsakovei priklausančias patalpas, sudarant sąlygas atlikti vandentiekio sistemos tyrimus, apžiūrą. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės teiginiais nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

47. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų teises ir pareigas apibrėžia CK 4.72–4.85 straipsniai. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, ir šios nuosavybės teisės įgyvendinimą detalizuoja CK 4.82-4.85 straipsnių normos.

48. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti, vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012).

49. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 ir 7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui, priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reguliuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas (toliau – DGNKPPSBĮ), kurio 2 straipsnio 15 dalies 2 punkte nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai yra ir bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus).

50. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 390 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“ (aktuali redakcija nuo 2009 m. balandžio 1 d.) 61 punkte nustatyta, kad pastato vandentiekis – tai inžinerinė sistema, paprastai susidedanti iš įvado, vandens apskaitos mazgo ir tiekiamojo vamzdyno su ėmimo, uždarymo ir reguliavimo čiaupais; pagal aplinkybes, joje dar gali būti vandens slėgio didinimo bei palaikymo įrenginiai (siurbliai, bakai), atsargos bakai, vandens savybių keitimo įrenginiai, įrenginių valdymo aparatūra.

51. Atsižvelgiant į tai, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą vandens vamzdynai priskirtini namo bendrosioms inžinerinėms sistemoms, vadovaujantis auksčiau paminėtomis teisės normomis, jie daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

52. CK 4.83 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų. Pagal CK 4.83 straipsnio 2 dalies 2 punktą, buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) taip pat turi teisę reikalauti iš kitų butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų), kad gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymas ir naudojimas atitiktų bendrąsias buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) teises ir teisėtus interesus. Teisėtais buto ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) interesais laikoma gyvenamojo namo vidaus tvarkos taisyklių nustatymas, tinkama bendrojo naudojimo objektų priežiūra ir išlaikymas, gyvenamojo namo priežiūros ūkinio ir finansinio plano parengimas, lėšų kaupimas bendrojo naudojimo objektams atnaujinti.

53. Pagal CK 4.83 straipsnio 5 dalį buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) privalo leisti įgaliotiems asmenims remontuoti ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, techninę ir kitokią įrangą.

54. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, jog tiek ieškovams, tiek atsakovei nuosavybės teise priklauso patalpos name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nėra: ieškovams nuosavybės teise priklauso butas Nr. 3, o atsakovei – butas Nr. 2 ir cokoliniame aukšte esančios patalpos. Taigi, tiek ieškovams, tiek atsakovei, kaip pastato butų ir kitų patalpų savininkams, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir bendrojo naudojimo objektas – namo vandentiekio vamzdynas, kas reiškia, jog abi šalys, kaip bendraturčiai, turi vienodą įstatyminę teisę naudotis šiuo bendrojo naudojimo objektu ir nė viena iš šalių be teisėto pagrindo neturi teisės varžyti kitam bendrosios dalinės nuosavybės dalyviui įgyvendinti jam šią įstatymo suteiktą teisę.

55. Byloje nustatyta ir atsakovė to neginčija, kad ji neleidžia (nesudaro sąlygų) ieškovams patekti į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio patalpas, kurios yra cokoliniame aukšte ir į kurias galima patekti tik per atsakovei nuosavybės teise cokoliniame aukšte priklausančias patalpas, kuriose yra pastato vandentiekio įrenginiai, taip pat ir į atsakovei priklausantį butą Nr. 2, kur praeina vandentiekio sistemos stovas iki ieškovų buto Nr. 3. Taigi atsakovė neleidžia ieškovams prieiti prie bendrojo naudojimo objekto (vandentiekio sistemos), kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir jiems.

56. Pastebėtina tai, kad nagrinėjamu atveju svarbu, jog ginčo dėl to, kad atsakovei priklausančiame bute Nr. 2 bei patalpose, esančiose cokoliniame aukšte yra bendro naudojimo objektas – vandentiekio vamzdynas, iš esmės nekilo. 2021 m. gegužės 7 d. ekspertinio tyrimo akte numatyta, kad atliekant ekspertinį tyrimą buvo suplanuoti vandentiekio sistemos natūriniai tyrimai ir apžiūra pastato pusrūsyje (cokoliniame aukšte) kur, labiausiai tikėtina, yra komunalinio vandentiekio tinklų įvadas į pastatą, o taip pat ir pirmame bei antrame aukštuose esančiuose butuose (kadangi butas Nr. 3 yra trečiame aukšte) t. y. tose vietose, kur praeina vandentiekio sistemos stovas iki buto Nr. 3. Atsakovė neginčijo teismui pateiktuose įrodymuose užfiksuotų duomenų dėl vandentiekio vamzdyno (atskirų jo komponentų) buvimo fakto ir jų galimos vietos, tik įrodinėjo, kad apskritai cokoliniame namo aukšte nėra vandens įvado į namą ir vanduo į namą nėra tiekiamas, dėl ko nėra pagrindo tenkinti ieškinį (atsakovės teigimu, nesant vandens įvado, nėra pagrindo atlikti ir tyrimų, apžiūros).

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konkrečias šios bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir trečiojo asmens paaiškinimus, sprendžia, kad atsakovės argumentai, kuriais ji siekia užkirsti kelią ieškovams, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams ir bendrojo naudojimo objekto bendraturčiams, įgyvendinti galimybę naudotis bendro naudojimo objektu (vandentiekio vamzdynu), yra nepagrįsti. Šiuo atveju atsakovė neturi teisinio pagrindo savavališkai nuspręsti, ar ieškovai gali naudotis bendrojo naudojimo objektu, ar ne, kaip ir dėl kokių priežasčių tą gali daryti, nepriklausomai nuo to, kad bendrojo naudojimo objektas yra atsakovei nuosavybės teise priklausančiose patalpose.

58. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad konstitucinis būsto neliečiamumo principas nėra absoliutus, todėl siekiant garantuoti ir kito asmens turto apsaugą bei atsižvelgti į jo teisių pažeidimą, ieškovai, kaip inžinerinių tinklų bendrasavininkai, turi teisę patekti į atsakovės patalpas, siekdami nustatyti, ar bendro naudojimo inžinierinių tinklų eksploatavimas yra tinkamas ir išsiaiškinti, kokių imtis priemonių sutrikimo priežasčiai pašalinti, jeigu bus nustatytas toks pažeidimas. Atsakovės atsisakymas leisti ieškovams tą padaryti, motyvuojant būsto neliečiamumo principu ar tuo, jog galimai cokoliniame aukšte nėra vandens įvado ir vanduo apskritai į namą netiekiamas, nesuderinamas su bendraturčių interesų derinimo principu ir nepagrįstai atsakovės interesus iškelia aukščiau kitų bendraturčių – ieškovų, intereso turėti gyvybiškai svarbų geriamąjį (šaltą) vandenį.

59. Pastebėtina tai, kad ieškovų reikalavimas per atsakovei priklausančias patalpas patekti prie vandentiekio sistemos yra nulemtas objektyvių ir pateisinamų priežasčių – siekio, jog būtų nustatyta šaltos vandens dingimo priežastis, tuo pačiu įvertinant ir vandens tiekimo atstatymo galimybes. Šalys neginčijo to, kad kitų būdų, kaip ieškovai galėtų patekti į cokolinį aukštą, t.y. ne per atsakovei priklausančias patalpas, nėra. Tai, kad ieškovai apskritai neturi galimybės patekti į bet kokias rūsio patalpas, konstatuota ir civilinėje byloje Nr. e2A-1269-392/2021.

61. Taigi, nagrinėjamu atveju esant duomenims apie vandentiekio vamzdyno, kaip inžinerinės sistemos, egzistavimą (nepriklausomai nuo to, jis veikia ar ne, yra visos jo dalys ar ne) bei jo įvado labiausiai tikėtiną vietą – cokoliniame aukšte, kuriame be bendro naudojimo patalpų yra ir atsakovei priklausančios patalpos, ieškovams dar nuo 2021 m. sausio mėn. neturint šalto vandens ir siekiant išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių tas nutiko ir kokiu būdu būtų galima pašalinti esamus vandens tiekimo sutrikimus, atsakovė nepagrįstai ir be jokio teisėto pagrindo užkerta kelią ieškovams tą padaryti.

63. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

64. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog tam tikras rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik tokiomis sąlygomis: 1) dokumentas išduotas valstybės arba savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami tokį dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus formos ir turinio reikalavimus; 4) dokumente pateikta informacija yra pakankama tam, kad būtų nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2006).

65. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2021 m. rugsėjo 6 d. apžiūros akto pobūdį bei turinį, jį išdavusio subjekto kompetenciją, kitų byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgdama į šalių paaiškinimus bei trečiojo asmens UAB „Vilniaus vandenys“ atstovo paaiškinimus, duotus 2021 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdžio metu, neturi pagrindo sutikti, kad minėtas aktas yra didesnės įrodomosios galios ir jame užfiksuoti faktai laikytini visiškai įrodytais ir neginčytinais.

66. Pažymėtina tai, kad minėtas aktas nėra išsamus, jame nėra detalizuota vykusios apžiūros eiga, nenurodyta, kokios konkrečiai namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpos ir kokios būtent patalpų vietos buvo apžiūrėtos, ar apskritai jos visos buvo apžiūrėtos pagal pastato vidaus patalpų planą, kur galimai būtų išsidėstę vandentiekio sistemos elementai. Minėtame akte apsiribojama tik nurodymu, kad vandentiekio įvado į namą nėra ir kad vanduo į pastatą nėra tiekiamas.

67. Teisėjų kolegija, išklausiusi teismo posėdžio, kuriame paaiškinimus davė trečiojo asmens UAB „Vilniaus vandenys“ atstovas, garso įrašą (2021 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdis), sprendžia, jog akte nurodyti faktai nelaikytini kaip vienareikšmiškai patvirtinantys, kad vandens įvado į ginčo namą nėra, o trečiojo asmens UAB „Vilniaus vandenys“ pozicija byloje prieštaringa. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad išvada dėl įvado į namą nebuvimo padaryta neatlikus išsamesnio tyrimo, nemačius galimai užaklinto įvado, o vandens nebuvimo faktas nustatytas remiantis vien tuo, kad vanduo nebėgo atsukus sklendes. Be to, apskritai neaišku, ar UAB „Vilniaus vandenys“ atstovams buvo parodytos visos patalpos, kuriose galimai išsidėstę vandentiekio sistemos elementai. Kaip jau buvo minėta, Statybos techninio reglamento STR 2.07.01:2003 61 punktas įtvirtina, kad pastato vandentiekis yra inžinerinė sistema, kurią sudaro ne tik įvadas, tačiau ir kiti komponentai, kaip kad vandens apskaitos mazgas ir tiekiamojo vamzdyno su ėmimo, uždarymo ir reguliavimo čiaupai, kt., o duomenų, kad atliekant apžiūrą trečiojo asmens atstovams būtų parodytas, pavyzdžiui, vandens apskaitos mazgas cokoliniame aukšte nėra. Tą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas trečiojo asmens atstovas.

68. Pažymėtina tai, kad iš trečiojo asmens UAB „Vilniaus vandenys“ pateiktos vandentiekio ir nuotekų inžinerinių tinklų (duomenys neskelbtini) situacijos schemos matyti, kad namo geriamojo (šalto) vandentiekio tinklų įvadas į pastatą yra namo cokoliniame aukšte. Versiją, kad įvadas į namą visgi galimai egzistuoja, sustiprina ir trečiojo asmens atskiruose procesiniuose dokumentuose, tarp jų ir atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodytos aplinkybės, kad „namo įvadas egzistuoja ir yra paklotas „GeoInžinierius“ informacinėje sistemoje nurodytoje vietoje, tačiau yra neveikiantis“, „tikėtina, dėl praeityje įvykusios avarijos jis buvo atjungtas, galimai nupjautas ir užaklintas, kaip įprastai vyksta praktikoje, kuomet nusprendžiama neremontuoti esamo įvado, o vandens tiekimą organizuoti kitais būdais“.

69. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad vandens netiekimo į pastatą priežastys tikėtinai nėra susijusios su UAB „Vilniaus vandenys“ valdomos infrastruktūros trūkumais, o problema yra pastato bendraturčių atsakomybės ribose, bei tai, kad nutrūkusio vandens tiekimo į ieškovų butą priežastį objektyviai įmanoma nustatyti tik atlikus vidaus tinklų ir atsakovės patalpose esančio vandens apskaitos mazgo apžiūrą, ką patvirtino ir trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“, spręstina, kad ieškovai pagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovę sudaryti jiems sąlygas (leisti) patekti prie bendrojo naudojimo objekto (vandentiekio vamzdyno) per atsakovei priklausančias patalpas.

70. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ nurodė, jog atsakovei buvo išduotos 2019 m. rugsėjo 26 d. prisijungimo sąlygos Nr. PS19-2974, pagal kurias atsakovė planavo įrengti vandentiekio ir nuotekų tinklus statinio pastogėje esančioms negyvenamosios talapos, pasijungiant nuo pastato vidaus tinklų. Taigi šios aplinkybės, nepaisant to, tokie darbai visgi buvo atlikti ar ne, taipogi tik sustiprina pagrindą manyti, jog yra galimybė atstatyti vandens tiekimą namui, taigi ir ieškovams priklausančiam butui, todėl ieškovų ieškinio reikalavimas, siekiant nustatyti vandens sutrikimo priežastį, be kita ko, ir identifikuoti galimybes atstatyti jo tiekimą, vertintinas kaip pagrįstas.

71. Nagrinėjamu atveju, kadangi nuo 2021 m. sausio mėn. į ieškovų butą nėra tiekiamas šaltas vanduo, ieškovai, siekdami nustatyti vandens tiekimo sutrikimo priežastį ir vandens tiekimą jų butui atstatyti, pareiškė teisme reikalavimą įpareigoti atsakovę leisti ieškovams patekti į atsakovei priklausančias patalpas, kad šis nurodytas tikslas būtų pasiektas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai, kaip bendrosios dalinės nuosavybės savininkai, pareiškė teisme ieškinį dėl to, jog jiems nėra tiekiamas vanduo, ta aplinkybė, ar į atsakovės patalpas šaltas vanduo patenka ir kokiu būdu tas užtikrinama, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau taipogi savaime nepaneigia ieškovų, kaip bendraturčių, teisės išsiaiškinti vandens netiekimo priežastis būtent jų butui, atlikus vandentiekio vamzdyno (atskirų jo dalių) tyrimą, apžiūrą, pasitelkus tam specialių žinių turinčius asmenis.

72. Nepaisant to, pastebėtina, kad byloje esantys įrodymai (tarp atsakovės ir UAB „Vilniaus vandenys“ 2020 m. sausio 21 d. sudaryta geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis Nr. 21899; 2021 m. rugsėjo 7 d. geriamojo vandens apskaitos prietaisų nuėmimo aktai; UAB „Vilniaus vandenys“ 2021 m. rugsėjo 13 d. duomenys apie pateiktas sąskaitas ir mokėjimus (už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 7 d., kt.)) patvirtina, kad į atsakovei priklausančias patalpas šaltas vanduo atitinkamais laikotarpiais, jau po to, kai vandens tiekimas į ieškovų butą nutrūko, visgi buvo tiekiamas, atsakovė deklaruodavo vandens suvartojimą ir už jį UAB „Vilniaus vandenys“ sumokėdavo. Šios aplinkybės, greta kitų aukščiau nustatytų, teisėjų kolegijai sudaro pagrindą abejoti tikrosiomis šalto vandens ginčo name nebuvimo priežastimis.

73. Nors atsakovė nurodo, kad į namą vanduo nėra tiekiamas ir ji vandenį gauna pagal susitarimą su kito gretimo namo Nr. 8 savininkais, t.y. susitarė dėl jai tiektino vandens iš šio namo patalpų subabonentiniu pagrindu, tačiau atsakovė apsiribojo tik šiais deklaratyviais teiginiais ir nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Atsakovės teigimu, toks vandens gavimo būdas nelaikytinas negalimu, o pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad dėl šių aplinkybių tik atsakovės paaiškinimų nepakanka, teismas privalėjo pasiūlyti atsakovei pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos teiginius apie vandens gavimą į atsakovės patalpas iš gretimo namo, ko nepadarė (CPK 179 straipsnis). Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

74. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Be to, šiuo atveju svarbu tai, kad ieškovai reiškia reikalavimą, gindami savo teisę turėti vandens tiekimą į butą, o esant duomenims, jog vandens jie neturi, o dalis bendros inžinerinės sistemos gali būti apžiūrėta tik patekus į atsakovės patalpas, būtent ši aplinkybė yra lemiama ieškinio tenkinimui.

75. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės šiuo aspektu aukščiau nurodyti argumentai vertintini kritiškai ir laikytini tik jos gynybine pozicija, nesudarančia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu ieškovų ieškinys buvo patenkintas, teisingumu ir pagrįstumu.

Dėl atsakovės nurodomų pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimo

76. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu neteisėtai pakeitė ieškinio pagrindą ir teismas tą akceptavo, sprendime nurodydamas, kad ieškovę ir jos pasitelktą specialistą įsileisti į atsakovei priklausančias patalpas būtina ne tik dėl to, jog būtų nustatyta vandens tiekimo sutrikimo priežastis, tačiau ir dėl to, jog būtų įvertinta, kokie veiksmai turi būti atliekami, jog vandens tiekimas į namą būtų atstatytas, jeigu pasitvirtintų, kad įvado į namą nėra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems atsakovės teiginiams dėl ieškinio pagrindo keitimo.

77. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Kreipimasis su ieškiniu į teismą, kaip vienas iš teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo būdų, gali būti įgyvendinamas tiktai tada, kai pateikiamas ieškinys atitinka įstatymo reikalavimus. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t.y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą ir nurodyti ieškinio pagrindą – aplinkybes, patvirtinančias ieškovo subjektinę teisę ir reikalavimo pagrįstumą, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440-687/2016). Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-421/2019, 14 punktas).

78. Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017, 25 punktas; 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429-701/2017, 32 punktas).

79. Ieškovai byloje pareiškė materialaus pobūdžio reikalavimą įpareigoti atsakovę įsileisti ieškovę ir jos pasitelktą specialistą į atsakovei priklausančias patalpas, kuriose yra bendro naudojimo objektas – vandentiekio vamzdynas, kad būtų galima atlikti namo vandentiekio sistemos tyrimus ir apžiūrą. Ieškovai ieškinį grindė tuo, jog atsakovė nepagrįstai atsisako ieškovus, kaip bendrojo naudojimo objekto bendraturčius, įsileisti į jai priklausančias patalpas, todėl ieškovai, neturi galimybės nustatyti vandens tiekimo sutrikimo priežastis. Ieškovai nurodė, kad jie nuo 2021 m. sausio mėn. neturi šalto vandens (nors atsakovei vanduo tiekiamas), todėl siekia, jog vandens tiekimas jų butui būtų atstatytas.

81. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų ieškinio dalyką ir pagrindą, nesutinka su atsakovės teiginiais, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu pakeitė ieškinio pagrindą, t.y. ieškinio reikalavimą pradėjo grįsti kardinaliai priešingomis aplinkybėmis. Pastebėtina tai, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškovai tą atskirai išskyrė ar ne, tačiau iš ieškovų reiškiamo reikalavimo ir dėstomų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad ieškovai jau nuo pat bylos pradžios turėjo vienintelį tikslą, išsiaiškinti, ką daryti, jog šaltas vanduo jų butui būtų tiekiamas. Atsižvelgiant į tai, natūralu, kad nustačius vandens tiekimo sutrikimo priežastį, būtų vertinamos ir galimybės tokiai priežasčiai pašalinti ir toliau užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą.

82. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo ribas taip pat apibrėžia abiejų šalių atsikirtimai į vienos kitos argumentus. Atsakovei remiantis tuo, kad vandens įvado į namą nėra ir vanduo į pastatą netiekiamas, ieškovai pagrįstai į tai atsikirto, išskirdami, kad patekimas į atsakovės patalpas būtinas tiek dėl vandens tiekimo priežasties sutrikimo nustatymo, tiek dėl galimybės įvertinti, kaip būtų galima atstatyti vandens tiekimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovų argumentai, kuriais atsikirsta į atsakovės teiginius, ir teismo sprendime nurodyti, kaip be kita ko pagrindžiantys ieškovų, kaip bendraturčių, teisę naudotis bendrojo naudojimo objektu (vandentiekio vamzdynu), neleidžia daryti išvados, kad byloje buvo pakeistas ieškinio pagrindas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė proceso teisės normų pažeidimą, dėl ko neteisingai galėjo būti išspręsta byla.

83. Papildomai pastebėtina tai, kad atsakovė, dėstydama argumentus dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, nurodo, kad jeigu ji būtų žinojusi apie pagrindo keitimą, t.y. jog ieškovai nori ne tik vandens tiekimo sutrikimo priežastį nustatyti, bet ir technines sąlygas įvado atstatymui įvertinti, jeigu jis tikrai nefunkcionuoja, ir jai būtų buvusi sudaryta galimybė dėl to pasisakyti, ji nebūtų dariusi kliūčių specialistams apžiūrėti jos patalpose esančias namo vidaus vandentiekio sistemos dalis, ir tokiu atveju nebūtų kilę jokių teisminių ginčų. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės teiginius vertina kritiškai.

85. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai modifikavo ieškovų ieškinio reikalavimą. Šią savo poziciją grindžia tuo, jog teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė atsakovei sudaryti sąlygas atlikti „namo vandentiekio sistemos natūrinius tyrimus ir apžiūrą“, o ne kaip buvo nurodyta ieškovų ieškinio reikalavime „atlikti namo vandentiekio sistemos tyrimus ir apžiūrą“. Taigi atsakovė ieškinio reikalavimo modifikavimą argumentuoja tuo, jog teismas į sprendimo rezoliucinę dalį papildomai įterpė žodį „natūrinius“.

86. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017, 28 punktas).

87. Ieškovai ieškinio reikalavimą iš esmės grindė 2021 m. gegužės 7 d. ekspertinio tyrimo akto nuostatomis, kuriame buvo nurodyta, kad „vienareikšmiškai nustatyti geriamojo (komunalinio) vandens tiekimo butui, adresu (duomenys neskelbtini), schemą ir vandens tiekimo sutrikimo priežastį reikia atlikti natūrinius namo vandentiekio sistemos tyrimus ir apžiūrą ne tik bute Nr. 3, bet ir žemiau minėto buto esančiuose patalpose (t.y. namo pusrūsyje, pirmame bei antrame aukštuose esančiuose butuose).“ Pažymėtina tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovai taip pat dėstė savo poziciją dėl vandentiekio natūrinių tyrimų, apžiūros atlikimo, tą nuolat akcentavo. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje kaip loginę ieškovų ieškinio reikalavimo išvadą papildomai įterpė žodį „natūrinius“, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovų ieškinio reikalavimas įgijo kitą negu buvusią prasmę ir teismas jį modifikavo, suteikdamas ieškovams daugiau teisių negu jie jų šioje byloje prašė.

88. Atsakovės nurodyti teiginiai, kad jai neaišku, ką reiškia žodis „natūrinius“ ar teismo vartojama frazė „sudaryti sąlygas“, vertintini kritiškai. Pabrėžtina, kad visos teismo sprendimo dalys (įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė) yra betarpiškai susijusios ir aiškinamos kaip visuma. Šiuo atveju nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo ar byloje esančių įrodymų turinio (ekspertinio tyrimo akto) neaišku, ką reiškia „natūriniai tyrimai“ ar „apžiūra“. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovų reikalavimą, sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai įvardijo, jog ieškovų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atliekant natūrinius tyrimus ir apžiūrą jokie griovimo ar ardymo darbai atsakovei priklausančiose patalpose atliekami nebus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės pasvarstymai apie tai, kad vandentiekio tyrimų, apžiūros metu galimai bus atliekami kasimo, griovimo ar kiti darbai, nėra teisiškai pagrįsti, o paremti tik atsakovės subjektyviu įsitikinimu ir spėliojimais bei neatitinkantys teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodytų aplinkybių.

89. Tas pats pasakytina ir apie teismo pavartotą frazę „sudaryti sąlygas“, kuri, pasak atsakovės, nėra aiški ir užrogramuojanti ginčus vykdymo procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime atsakovei nenumatyta jokių specifinio pobūdžio įpareigojimų ir/ar tam tikrų sąlygų sudarymo būdo, todėl, atsižvelgiant į šią formuluotę, kuri suprantama bet kuriam vidutiniškai protingam asmeniui, akivaizdu, jog atsakovė įpareigota leisti/netrukdyti ieškovams patekti į patalpas. Tuo tarpu, jeigu atsakovei priimtas teismo sprendimas nėra aiškus ir ji teigia nesuvokianti juo numatytų įpareigojimų reikšmės, kaip teisingai pažymėjo ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė turi teisę kreiptis į sprendimą priėmusį teismą dėl sprendimo išaiškinimo (CPK 278 straipsnis).

91. Bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 30 punktas).

92. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; kt.). Šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013).

93. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje visapusiškai ir išsamiai įvertino abiejų šalių, trečiojo asmens į bylą pateiktus rašytinius įrodymus (taigi ir atsakovės akcentuotą 2021 m. rugsėjo 6 d. apžiūros aktą), taip pat išklausė šalis ir trečiąjį asmenį teismo posėdžių metu ir išvadas byloje padarė remdamasis būtent byloje ištirtais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pranašumą būtų suteikęs tik vienam kuriam įrodymui, nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų ir/ar dėl jų nepasisakydamas ir/ar vertindamas tik vienos iš šalių įrodymus.

94. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė iš esmės tik siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

95. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovams, kaip bendrojo naudojimo objekto – vandentiekio sistemos vamzdyno, bendraturčiams, turi būti užtikrinta teisė juo naudotis, todėl atsakovė, vienašališkai, be teisėto pagrindo neleisdama ieškovams įgvendinti šios savo teisės, pažeidžia ieškovų teisėtus interesus. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovai, kaip inžinerinių tinklų bendrasavininkai, turi teisę patekti į atsakovės patalpas, siekdami nustatyti, ar bendro naudojimo inžinierinių tinklų eksploatavimas yra tinkamas ir imtis priemonių sutrikimo priežasčiai pašalinti, jeigu bus nustatytas toks pažeidimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

96. Atsakovė nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas priteisė visas ieškovų patirtas išlaidas, įskaitant žyminį mokestį, išlaidas antstolio, eksperto ir advokato paslaugoms sumokėti, tačiau kodėl buvo priteistos šios išlaidos, teismas išsamiau nemotyvavo. Pažymi, kad ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovę įsileisti juos į patalpas per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o teismas nusprendė, jog toks įpareigojimas atsakovei nustatomas per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi ieškovai CPK 283 straipsnio pagrindu prašė teismo sprendimą leisti vykdyti skubiai, kurio teismas netenkino. Todėl vien tai sudaro pagrindą spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų mažinimo. Be to, teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje papildomai nurodė, jog ieškovams leidžiama atlikti „natūrinius“ tyrimus, taigi teismas tenkino savo paties papildytą/patikslintą ieškinio reikalavimą, o ne ieškinio reikalavimą pagal ieškovų formuluotę.

97. Atsakovės vertinimu, ieškovai taip pat patyrė nebūtinas išlaidas, kviesdami antstolį fiksuoti vandens nebuvimą jų bute, bei tam pačiam veiksmui ekspertą, žinodami, jog vanduo į namą netiekiamas apskritai. Atsižvelgiant į tai, atsakovės teigimu, ieškovų išlaidos antstoliui ir ekspertui nepripažintinos būtinomis ir atlygintinomis, nes šių asmenų atlikti veiksmai nepatvirtino ieškovų įtarimų dėl atsakovės piktavališkų veiksmų, uždarant vandentiekio sistemą.

98. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ieškovams iš atsakovės priteisė šias jų patirtas bylinėjimosi išlaidas: 75 Eur žyminį mokestį, 2 420 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą, 530 Eur už eksperto paslaugas ir 180 Eur už antstolio atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą, iš viso – 3 205 Eur.

99. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis).

100. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės nurodytais teiginiais, jog ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog įpareigojimą atsakovė turi įvykdyti per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o ne nuo priėmimo dienos (taip ieškinio reikalavime nurodė ieškovai), taip pat tai, jog teismas nurodė, jog atsakovė turi sudaryti sąlygas atlikti natūrinius tyrimus, t.y. teismas papildomai įterpė žodį „natūrinius“, sudaro pagrindą mažinti ieškovams iš atsakovės priteistas bylinėjimosi išlaidas.

101. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad vien tai, jog ieškovai ieškinio reikalavime nurodė įpareigoti atsakovę įvykdyti teismo sprendimą per 14 dienų nuo jo priėmimo, reiškia tai, jog ieškovai rėmėsi CPK 283 straipsniu ir prašė leisti teismo sprendimą vykdyti skubiai, o teismas šio ieškovų reikalavimo netenkino. Visų pirma paminėtina tai, kad prašymas leisti sprendimą vykdyti skubiai nėra laikomas materialiu teisiniu reikalavimu, kurio netenkinimas lemtų kitokį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Be to, apskritai teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad ta aplinkybė, jog teismas nurodė, kad atsakovė teismo sprendimą turi įvykdyti per 14 dienų nuo jo įsiteisėjimo reikštų tai, kad ieškinio reikalavimas šiuo aspektu būtų patenkintas iš dalies.

102. CPK 273 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu veiksmus, nesusijusius su piniginių lėšų perdavimu, gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas, tai teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų. Teismo sprendimas res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgyja tik įsiteisėjęs (CPK 18 straipsnis).

103. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į teismo pareigą sprendime nurodyti terminą per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, spręstina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime patikslinęs nurodė, jog atsakovė turi teismo sprendimą įvykdyti per ieškovų prašomą terminą po jo įsiteisėjimo (ne priėmimo) atitinka tiek CPK 18 straipsnio, tiek CPK 273 straipsnio nuostatas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokia sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė nepažeidžia atsakovės teisių, priešingai, užtikrina tai, kad teismo sprendimo vykdymo terminas prasidės tik nuo jo įsiteisėjimo momento, atsakovei įgyvendinus apeliacijos teisę (ką ji ir padarė, pateikdama apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo).

104. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ieškovams iš atsakovės priteistas bylinėjimosi išlaidas mažinti ir tuo pagrindu, jog teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje papildomai nurodė, jog turi būti sudarytos salygos ieškovams atlikti „natūrinius“ tyrimus. Teisėjų kolegija jau aukščiau nutartyje pasisakė (nutarties 85-88 punktai) dėl atsakovės argumentų, susijusių su šia ieškinio reikalavimo dalimi, todėl nurodytų motyvų nekartoja, tik pastebi, kad šio žodžio įterpimas į sprendimo rezoliucinę dalį nėra pagrindas spręsti, jog teismas būtų tik iš dalies tenkinęs ieškovų reikalavimą.

105. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovės teiginiais, kad ieškovams nebuvo pagrindo priteisti iš atsakovės išlaidas už antstolio atliktą faktinių aplinkybių konstatavimą ir eksperto atliktą ekspertinį tyrimą.

106. Pastebėtina tai, kad ginčas šioje byloje kilo dėl to, jog atsakovė gera valia neįsileidžia ieškovės ir jos pasitelkto eksperto į atsakovei priklausančias gyvenamąsias patalpas, sudarant sąlygas atlikti namo vandentiekio sistemos natūrinius tyrimus ir apžiūrą. Tiek 2021 m. kovo 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tiek 2021 m. gegužės 7 d. ekspertinio tyrimo aktas ir dėl jų patirtos išlaidos, priešingai nei nurodo atsakovė, nėra patirtos vien tik dėl to, kad ieškovai siekė fiksuoti vandens jų bute nebuvimo faktą. Šios išlaidos susijusios ir su tuo, jog ieškovų bute būtų nustatyta vandens tiekimo sutrikimo priežastis, kam padaryti buvo būtina patekti į atsakovės patalpas.

107. Antstolio faktinių aplinkybių protokole konstatuota, kad buvo skambinta atsakovės atstovui R. S., kuris nesutiko, jog ieškovai ir/ar antstolis būtų įleisti į cokoliniame aukšte esančias patalpas, kuriame šiuo metu yra gėlių salonas. Eskpertinio tyrimo akte taip pat užfiksuota tai, kad ekspertas neturėjo galimybės nustatyti vandens sutrikimo priežasties, kadangi nebuvo sudaryta galimybė patekti į atsakovei priklausančias patalpas. Taigi, įvertinus tai, kad ieškovų tikroji priežastis buvo ne tik vandens jų bute nebuvimo fakto konstatavimas, tačiau ir problemos sprendimas, prašant atsakovės įsileisti į jai priklausančias patalpas, atsakovei tokios galimybės nesudarant, spręstina, kad šios ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nulemtos atsakovės veiksmų, nebendradarbiavimo su ieškovais, taigi betarpiškai susijusios su šia civiline byla, pagrįstos ir būtinos. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė ieškovams iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktai).

108. Kitų argumentų, kuriems esant kiltų būtinybė spręsti dėl kitokio bylinėjimosi išlaidų dydžio ir/ar jų paskirstymo pirmosios instancijos teisme atsakovė nenurodė, tokių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl dėl to plačiau šioje nutartyje nepasisako.

Dėl bylos baigties

109. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

110. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

111. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

112. Ieškovai pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 210 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

113. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos ieškovams lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovės (CPK 98 straipsnis).

114. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vandenys“ nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

115. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“, juridinio asmens kodas 110580079, ieškovams M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir H. H. B. IV, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.