- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-01
- Bylos Nr.
- e2A-1269-392/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- M. B., H. H. B.
- Atsakovas
- R. S., uždarajai akcinei bendrovei „Amber marketing“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Visvaldo Kazakiūno, Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. B. ir H. H. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. ir H. H. B. ieškinį atsakovams R. S. ir uždarajai akcinei bendrovei „Amber marketing“ dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo ir įpareigojimo atlaisvinti įėjimą į patalpas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus pakeitė-patikslino 2020 m. spalio 2 d. pareiškimu, prašydami: 1) nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis (duomenys neskelbtini), tvarką pagal matininkės L. Z. parengtą 2020 m. rugsėjo 25 d. planą: a) ieškovams priskirti naudotis rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-3; b) atsakovui R. S. priskirti naudotis rūsio patalpa, pažymėta indeksu R-2; c) nustatyti, kad į rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu R-3, patenkama per įėjimus, pažymėtus indeksais A ir B, o į rūsio patalpas, pažymėtas indeksu R-2, patenkama per įėjimą, pažymėtą indeksu C; 2) įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos atlaisvinti bendrą įėjimą į bendras rūsio patalpas, kuris matininkės L. Z. parengtame plane pažymėtas indeksu A (išgriaunant iš bendros laiptinės užmūrytą įėjimą į rūsio patalpas). Atsakovams neįvykdžius šio reikalavimo, leisti ieškovams atlaisvinti bendrą įėjimą į rūsio patalpas savo lėšomis, įgyjant teisę į tokiems darbams patirtų išlaidų kompensavimą iš atsakovų. Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 28 d. sutartimi nusipirko butą (duomenys neskelbtini), su rūsiu. Tame pačiame pastate atsakovui R. S. nuosavybės teisėmis priklauso butas Nr. 1 su rūsiu, o atsakovui UAB „Amber marketing“ – butas Nr. 2 ir kavinės patalpos. Ieškovų teigimu, nurodytame pastate yra tik dvi rūsio patalpos, kurios plane pažymėtos indeksais R-2, R-3 ir kurios nėra priskirtos konkretiems patalpų savininkams. Kitos rūsio patalpos R-1, R-4, R-5, R-6 buvo išpirktos ir perleistos kitų patalpų savininkams. Taigi tik du pastate esantys butai (priklausantys ieškovams ir atsakovui R. S.) yra su neidentifikuotais rūsiais. Anot ieškovų, atsakovai savavališkai užėmė-užvaldė rūsio patalpas, panaikino (užmūrijo) bendrus įėjimus iš laiptinės, taip užkirsdami ieškovams galimybę naudotis savo nuosavybe. Ieškovų teigimu, įėjimą į rūsį iš lauko užmūrijo atsakovai, nes yra akivaizdus atsakovų suinteresuotumas tuo, kad būtų užblokuotas patekimas į rūsio patalpas, paliekant praėjimą tik per kavinės patalpas, todėl atsakovai įpareigotini atlaisvinti įėjimą į bendras rūsio patalpas.
Atsiliepimas
2. Atsakovai prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl įėjimo atlaisvinimo. Pažymėjo, kad UAB „SEB lizingas“ atliko rūsio rekonstrukciją, supirkdamas dalį patalpų iš namo bendraturčių, ir tik 2007 metais šias rūsio patalpas nusipirko atsakovas R. S., kuris tas pačias patalpas 2013 m. perleido UAB „Amber marketing“. Atsakovai neatliko jokių veiksmų, formuojant dabar atsakovui UAB „Amber marketing“ priklausančias patalpas. Atsakovas UAB „Amber marketing“ nėra išnaudojęs savo teisių į bendrojo naudojimo patalpų priskyrimą jo individualiam naudojimui, todėl ieškovai nepagrįstai iš naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo eliminuoja atsakovą UAB „Amber marketing“, juolab kad ieškiniu reikalaujama nustatyti naudojimosi tvarką būtent bendromis patalpomis. Be to, atsakovas UAB „Amber marketing“ butą ir rūsio patalpas R-6 įsigijo kaip atskirus objektus, t. y. R-6 patalpos nėra atsakovui priklausančio buto priklausinys. Ieškovai visiškai nenurodė, kodėl ieškovai ir atsakovas R. S. gali pretenduoti būtent į tokio ploto bendrojo naudojimo patalpas, t. y. nepateikta jokių skaičiavimų, susijusių su šių asmenų butų plotais (kurios ir lemia atitinkamas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje). Nurodo, kad ieškovų pateiktas patalpų planas visiškai neatitinka tikrosios situacijos ir negali būti įgyvendintas, nes įėjimų A ir C nėra, be to, nurodomo įėjimo C vietoje yra krosnis, kuri priskiriama namo vertingoms savybėms ir kurios nebus leidžiama griauti kultūros paveldo objekte. Ieškovai įėjimą A įvardija kaip įėjimą iš bendros laiptinės, nors iš tikrųjų tai buvęs įėjimas iš kiemo pusės. Pažymėjo, kad naudojimuisi gali būti priskiriamos patalpos, turinčios kadastrinius matavimus ir teisinę registraciją, tačiau ginčo patalpos tokios registracijos neturi, be to, ieškovų asmeniniam naudojimuisi negali būti priskiriamos praeinamo pobūdžio patalpos. Ieškovų nurodomas atsakovų suinteresuotumas įėjimų užblokavimu negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis, jog būtent atsakovai užmūrijo ieškovų nurodomus įėjimus: atsakovas UAB „Amber marketing“ patalpas pastate įsigijo 2011 m., nors įėjimo iš kiemo pusės nebuvo jau 2009 metais. Atsakovas R. S. patalpas rūsyje pirko 2007 m., kai ieškovai jau keletą metų gyveno šiame name ir, jų teigimu, naudojosi rūsio patalpa R-3, tačiau ieškovai teigia neprisimenantys, kada jie neteko galimybės patekti į rūsį. Atsakovų teigimu, įėjimas į rūsį iš bendros laiptinės buvo panaikintas dar 2003 metais, kai rūsio patalpas rekonstravo UAB „SEB lizingas“. Įėjimas iš kiemo pusės užmūrytas pertvarkant-sukeliant kiemo žemės paviršių, todėl dabar žemės paviršius yra ties buvusio įėjimo viduriu. Be to, nurodytus kiemo pertvarkymo darbus atliko ne atsakovai, o valstybė ar savivaldybė, kaip žemės savininkai. Atsakovai pažymėjo ir tai, kad ieškovai reikalauja teismo įpareigoti atsakovus kultūros paveldo pastate atlikti statybos darbus, kuriems būtinas projektas ir statybos leidimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovui R. S. lygiomis dalimis iš ieškovės M. B. ir ieškovo H. H. B. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 750 Eur iš kiekvieno ieškovo. Priteisė atsakovui UAB „Amber marketing“ lygiomis dalimis iš ieškovės M. B. ir ieškovo H. H. B. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 750 Eur iš kiekvieno ieškovo.
4. Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registro 2017 m. spalio 17 d. duomenimis pastate (duomenys neskelbtini), įregistruotos trys gyvenamosios patalpos (butai) ir dvi negyvenamosios patalpos (el. bylos vidaus apyrašo t. 1, p. 11). Nurodytame pastate ieškovams nuosavybės teisėmis priklauso 84,42 kv. m bendro ploto butas Nr. 3 su rūsiu, taip pat 2507/1000 dalys 45,94 kv. m bendro ploto neįrengtos pastogės. Atsakovui R. S. nuosavybės teisėmis priklauso 83,02 kv. m bendro ploto butas Nr. 1 su rūsiu, o atsakovui UAB „Amber marketing“ – 82,74 kv. m bendro ploto butas Nr. 2, 86,50 kv. m bendro ploto kavinės patalpos ir 7493/1000 dalys 45,94 kv. m bendro ploto neįrengtos pastogės.
5. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ieškovai, kurie nusipirko butą su rūsiu, šiuo metu neturi galimybės įsigytu rūsiu naudotis, nes neturi galimybių iš viso patekti į bet kokias rūsio patalpas. Šiuo aspektu ir atsakovai nurodė, kad į rūsio patalpas galima patekti tik per atsakovui UAB „Amber marketing“ priklausančias patalpas. Teismas, spręsdamas dėl ieškovų pasirinkto jų teisių gynimo būdo (pareikštų ieškinio reikalavimų), atkreipė dėmesį į tai, kad patys ieškovai pareikštus ieškinio reikalavimus vertina kaip reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos bendrąja daline nuosavybe nustatymo. Tačiau pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai butą su rūsiu įsigijo būtent asmeninės, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Nors ieškovų pirktas rūsys iki šiol neidentifikuotas, t. y. ieškovų nuosavybėn nepriskirta jokia konkreti rūsio patalpa, tačiau tokia aplinkybė nepanaikina ieškovų būtent asmeninės-individualios nuosavybės teisių į įsigytą rūsį. Tačiau šioje byloje ieškovai nereiškia reikalavimų (ir todėl į šios bylos nagrinėjimo ribas nepatenka aplinkybės) dėl ieškovams nuosavybės teisėmis jau priklausančios (pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį įgytos) rūsio patalpos identifikavimo - priskyrimo ieškovų asmeninėn nuosavybėn.
6. Nagrinėdamas klausimus dėl atsakovo UAB „Amber marketing“ bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo, teismas įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, jog pastate esantis butas Nr. 2 1992 m. rugsėjo 22 d. sutartimi pirktas (privatizuotas) su rūsiu (el. bylos vidaus apyrašo t. 4, p. 24). Tuomečiai buto Nr. 2 savininkai 2002 m. liepos 9 d. sutartimi pardavė UAB „VB lizingas“ patalpas R-1, R-4 ir R-5, kurios 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo sujungtos į vieną turtinį vienetą kartu su tuo metu UAB „VB lizingas“ priklausiusiomis kavinės patalpomis (t. 2, p. 47-50). Šį turtinį vienetą 2007 m. liepos 28 d. UAB „SEB VB lizingas“ perdavė atsakovui R. S. (t. 4, p. 37-42), kuris šį turtą 2013 m. gegužės 29 d. mainų sutartimi perleido atsakovui UAB „Amber marketing“ (t. 4, p. 26-36). Nors tuomečiai buto Nr. 2 savininkai 2008 m. gruodžio 23 d. sutartimi atsakovui R. S. butą pardavė jau be rūsio (t. 2, p. 93), tačiau vien tik šių aplinkybių nepakanka tam, kad būtų konstatuota-įrodyta, jog kažkuris iš buto Nr. 2 savininkų būtų realizavęs savo teisę į rūsio patalpas, kaip į bendrąja dalinę nuosavybę. Nors ieškovai ir nurodė, kad egzistavo bendraturčių susitarimas dėl rūsio patalpų, tačiau tokio susitarimo įrodymų nepateikė ir jo turinio neatskleidė. Taigi, teismo vertinimu, šiuo aspektu nepakanka įrodymų tam, kad ginčo santykiams būtų taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 2 dalies nuostatos ir konstatuojama, jog buto Nr. 2 savininkas (-ai) perdavė ar kitaip įgyvendino savo bendrosios dalinės nuosavybės teises.
7. Teismas ieškovų (ir kitų bendraturčių, pirkusių butus kartu su rūsiais) teises į rūsio neidentifikuotas patalpas vertina kaip asmeninės-individualios, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teises, todėl net ir laikantis pozicijos, kad buto Nr. 2 savininkai 2002 m. liepos 9 d. sutartimi perleisdami nuosavybės teises į „pagalbines patalpas“ R-1, R-4 ir R-5, taip perleido savo turėtas teises būtent į rūsio patalpas (kurios įgytos 1992 m. rugsėjo 22 d. sutartimi), tai toks sandoris būtų vertinamas vis tiek kaip būtent asmeninių, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teisių perleidimas.
8. Teismas nenustatė paagrindo konstatuoti, kad atsakovas UAB „Amber marketing“ jau įgyvendino ir todėl neteko bendrosios dalinės nuosavybės teisių, kiek tai susiję būtent su bendrojo naudojimo objektais, todėl sprendė, kad naudojimosi tvarka turi būti nustatinėjama atsižvelgiant į visų bendraturčių, įskaitant ir UAB „Amber marketing“, teises.
9. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, konstatavo, kad pastate liko trys rūsio patalpos, kurios turi būti įtraukiamos į naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, t. y. 6,09 kv. m ploto patalpa R-6, 2,15 kv. m ploto patalpa R-2 ir 2,05 kv. m ploto patalpa R-3. Nors VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 31 d. rašte (t. 3, p. 60) ir nurodoma, kad „dalis“ patalpos R-6 registruota kaip sudėtinė kavinės dalis, tačiau į bylą nepateikta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad patalpa R-6 (ir kokia būtent jos dalis) priskirta kurio nors bendraturčio asmeninėn nuosavybėn, todėl teismas visą patalpų plane nurodomą patalpą R-6 įtraukė į bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausantį plotą. Bendras šių patalpų plotas 10,29 kv. m. Pagal 2009 m. birželio 11 d. duomenis ieškovams priklauso 2507/10 000 dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tai reiškia, kad ieškovams pripažintina teisė naudotis ne didesniu kaip 2,58 kv. m plotu. Kadangi ieškovai prašo suteikti galimybę jiems naudotis 2,05 kv. m ploto patalpa, tai teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai prašo suteikti jiems naudotis per didelio ploto patalpa, negu jų turima teisė bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
10. Teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, susijusius su ieškovų prašomos nustatyti naudojimosi tvarkos įgyvendinimu (atitinkamų praėjimų įrengimu-atlaisvinimu), atkreipė dėmesį į tai, kad kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų sujungimas ir rekonstrukcija įforminta 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuriame statytoju įvardytas UAB „VB lizingas“ (t. 2, p. 47). Be to, apie UAB „Lauvita“, lizingo gavėjo, įsipareigojimą uždaryti įėjimą iš patalpų R-1 į bendro naudojimo patalpas nurodyta 2003 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje (t. 2, p. 226). Taigi ieškovai ne tik nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įėjimus į bendrojo naudojimo rūsio patalpas panaikino (užmūrijo) būtent atsakovai ir juolab kad tai padaryta neteisėtai, bet priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, kad aptariami praėjimai panaikinti gerokai anksčiau, negu atsakovai įgijo nuosavybės teises pastate, t. y. praėjimai pastato viduje buvo naikinami ne atsakovų sudarytų sandorių pagrindu, o su lauko įėjimu (ieškovų plane pažymėtu A) susiję statybų darbai buvo vykdomi 2003 metais (t. 1, p. 174, 176).
11. Teismas padarė išvadą, jog kadangi nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovų neteisėtus veiksmus pašalinant ieškovų nurodomus praėjimus, tai nėra ir pagrindo konstatuoti atsakovų būtent prievoliniu teisiniu pagrindu egzistuojančios pareigos pašalinti savo neteisėtų veiksmų padarinius. Nagrinėjant dėl atsakovų, kaip atitinkamų objektų pastate savininkų, pareigos atstatyti praėjimus daiktinės teisės pagrindais, teismas dar kartą atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju sprendžiama būtent dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, t. y. ne tik bendrų patalpų suteikimo naudotis, bet ir dėl bendrų įėjimų (praėjimų) į šias patalpas. Šiuo aspektu pakankamai akivaizdu, kad visi ieškovų plane nurodomi praėjimai A, B ir C, kurių atstatymo prašo ieškovai, priskirtini būtent bendrosios dalinės nuosavybės objektams (bent jau nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad bet kuris iš aptariamų praėjimų būtų priskirtas kurio nors bendraturčio asmeninėn nuosavybėn), juolab kad ir patys ieškovai formuluodami nagrinėjamus ieškinio reikalavimus prašė atlaisvinti būtent „bendrą“ įėjimą ir į „bendras“ rūsio patalpas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pareiga atlaisvinti bendrus praėjimus taip pat turi būti taikoma visiems tokių praėjimų savininkams, t. y. visiems bendraturčiams. Teismas remdamasis šiuo motyvu, aptariamus ieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.
12. Pažymėjo, kad net ir pripažinus ieškovų teisę į praėjimus A ir B, į bylą pačių ieškovų pateikti rūsio patalpų planai (t. 1, p. 141; t. 2, p. 3, 126, 182, 219; t. 3, p. 156), 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo fotonuotrauka (t. 1, p. 57), taip pat atsakovų 2020 m. lapkričio 16 d. pateikta fotonuotrauka patvirtina, kad ieškovų nurodomo praėjimo C vietoje buvo ir vis dar faktiškai yra krosnis (plane žymima įstrižai perbrauktu kvadratu). Kadangi ieškovai neįrodė, kad aptariamas praėjimas C kada nors egzistavo, o priešingai, nurodyti įrodymai patvirtina, kad tokio praėjimo niekada nebuvo ir kad jo vietoje vis dar tebėra krosnis, tai teismas aptariamus ieškinio reikalavimus atmetė ir šiuo pagrindu.
13. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad apie aptariamo praėjimo pašalinimą ieškovai galėjo ir turėjo sužinoti anksčiau negu nurodytas 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Kadangi ieškinys pareikštas 2019 m. sausio 14 d., tai nėra pagrindo sutikti su atsakovų argumentais, kad ieškovai praleido 10 metų ieškinio senaties terminą.
14. Teismas nurodė, kad suteikė galimybę ieškovams pakeisti-papildyti ieškinio reikalavimus – ši ieškovų teisė įgyvendinta 2020 m. spalio 2 d. iš dalies pakeičiant ieškinio reikalavimus. Šie ieškinio reikalavimai gali būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka; jie yra pakankamai aiškūs-suprantami. Teismas neturi procesinės pareigos siūlyti ieškovams keisti-tikslinti ieškinio reikalavimus tol, kol bus pareikšti pagrįsti-tenkintini ieškinio reikalavimai, juolab kad tokie teismo veiksmai prieštarautų CPK 21 straipsnyje įtvirtintam teismo nešališkumo principui ir paneigtų kodekso 12, 13 straipsniuose įtvirtintus šalių rungimosi ir dispozityvumo principus. Teismo vertinimu, šalys nepateikė argumentų (pateiktus argumentus teismas vertino kaip nepakankamus) išvadai, kad tam tikrų aplinkybių įrodinėjimas šalims būtų neįmanomas arba apsunkintas tiek, kad būtų reikalingas išvažiuojamasis teismo posėdis. Todėl teismas sprendė bylą nagrinėti vien tik pagal šalių pateiktus įrodymus. Teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarytas išvadas, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, nors ieškovų pažeistos teisės į rūsį ir lieka neapgintos, tačiau, teismo vertinimu, jos negali būti ginamos pagal pareikštus ieškinio reikalavimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovai (apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė šiurkščiai pažeisdamas materialiosios ir procesinės teisės normas, teismo sprendimo nepagrindė faktiniais duomenimis ir jokiais teisiniais argumentais, iš esmės nusišalino nuo ginčo tarp bendraturčių išsprendimo. Užuot nustatydamas naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, teismas priėmė patį „patogiausią“ sprendimą tiesiog ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad tarp ginčo šalių nenustačius absoliučiai jokios naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos, liko neatskleista bylos esmė, neišspręstas šalių ginčas, neapgintos ieškovų pažeistos teisės naudotis jiems priklausančia nuosavybe, pažeidžiant konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis), užprogramuojant ginčus ateityje.
15.2. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, todėl padarė klaidingas išvadas dėl ieškovų teisių naudotis jiems priklausančio buto priklausiniu – rūsio patalpomis įgyvendinimo. Šioje byloje yra teisiškai reikšminga ir kartu esminė aplinkybė, kad ginčo patalpos - rūsiai R2 ir R3, jų įsigijimo metu nebuvo identifikuoti, t. y. rūsiai kaip priklausiniai nebuvo priskirti konkretiems butams. Todėl nors ieškovai (kaip ir atsakovas) įgijo rūsius asmeninės, o ne dalinės nuosavybės teisėmis, tačiau dėl privatizavimo įforminimo trūkumų butų savininkų nuosavybės dokumentuose nesant priskirtos konkrečios rūsio patalpos, nėra objektyvios galimybės nustatyti, kad ieškovai ir atsakovas kartu su butais įgijo konkrečias rūsio patalpas kaip konkrečiais individualiais požymiais apibūdintus daiktus.
15.3. Iš skundžiamame sprendime nurodytų teismo motyvų galima suprasti, kad teismo vertinimu, ieškovai turėjo reikšti reikalavimus dėl konkretaus ieškovams priklausančio rūsio priskyrimo (identifikavimo) ieškovų nuosavybėn, o ne dėl naudojimosi tvarkos rūsiais nustatymo. Ieškovai sutinka, kad konkretaus priklausinio priskyrimas individualiai ieškovų nuosavybėn labiau įgyvendintų ieškovų nuosavybės teisių turinį. Tačiau pažymėtina, kad nuosavybės teisė ieškovams atsirado buto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), todėl, ieškovų manymu, teismo keliu iš esmės negali būti nuspręsta, kad butų savininkai tapo konkrečių daiktų (rūsių) įgijėjai (sandorio pagrindu įgyta nuosavybė negali būti nustatyta ar perskirstyta teismo sprendimu). Reikalavimus dėl konkretaus rūsio identifikavimo (priskyrimo) ieškovai galėtų reikšti nebent tokiu atveju, jeigu įrodinėtų juridinę reikšmę turintį faktą, kad kartu su butu sandorio pagrindu jie įgijo ir konkretų rūsį.
Žemesnės instancijos teismas
15.4. Kadangi teismo sprendimu iš esmės negali būti keičiamas nors ir neapibrėžtos, tačiau jau įgytos nuosavybės teisės turinys (nustatant konkretaus daikto, pvz. konkrečios rūsio patalpos, nuosavybės teises), todėl ieškovai savo pažeistas nuosavybės teises gynė reikšdami reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos neidentifikuotais rūsiais nustatymo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, byloje kilusį ginčą ieškovai vertina ne kaip kilusį tarp rūsio patalpų bendraturčių, o tarp neidentifikuotų rūsio patalpų savininkų. Remiantis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, yra likę du neidentifikuoti rūsiai (kiti rūsiai yra priskirti konkretiems savininkams) ir du butai su neidentifikuotais rūsiais (priklausantys ieškovams ir atsakovui R. S.), kas patvirtina, kad ieškovai ir atsakovas yra minėtų rūsių savininkai, kuriam kiekvienam atskirai individualios nuosavybės teise priklauso po rūsio patalpą minėtame neindividualizuotame turte.
Šalies argumentai
15.5. Apeliantai nurodo, kad nors ieškovai ir turi asmeninės nuosavybės teisę į rūsio patalpas, kuriomis gali disponuoti, tačiau nepaisant turimos nuosavybės teisės, ieškovai negali jomis naudotis iki kol jos nėra individualizuotos (ieškovai negali įgyvendinti naudojimosi nuosavybe teisės). Siekdami įgyvendinti visa apimtimi turimos nuosavybės teisės turinį, ieškovai todėl ir reiškė reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos ginčo patalpomis nustatymo, kas, ieškovų vertinimu, ir turėtų būti laikoma kaip buto priklausinio priskyrimu konkrečiam butui tarnauti pagal funkcinę paskirtį. Kadangi ginčas yra kilęs dėl naudojimosi tvarkos, o naudojimosi tvarkos nustatymo taisykles reglamentuoja iš esmės vienintelė bendraturčiams skirta CK 4.82 straipsnyje įtvirtinta norma, todėl ieškovai ja ir vadovavosi. Kita vertus, civiliniame procese galioja principas „teismas žino teisę“ (lot. iura novit curia), reiškiantis, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Ieškovai byloje reiškė reikalavimą nustatyti naudojimosi rūsiais tvarką, pagal kurią prašė priskirti konkrečias patalpas ginčo šalims. Ieškovų nuomone, ieškinyje suformuotas reikalavimas nesusaistė teismo ginčą nagrinėti būtent pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančias normas.
15.6. Šioje byloje ginčo išsprendimui neturėtų turėti įtakos teismo nurodyta aplinkybė, kad byloje nepateikta tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad patalpa R-6 (ir kokia būtent jos dalis) priskirta kurio nors bendraturčio asmeninėn nuosavybėn. Vien tai, kad byloje nėra pateikta teisinę reikšmę turinčių dokumentų, patvirtinančių patalpos R-6 prijungimo teisinį pagrindą, nesudaro kliūčių nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką. Viena vertus, ieškovai reiškia reikalavimus tik dėl naudojimosi tvarkos nustatymo rūsio patalpomis R-2 ir R-3, o dėl atskirų rūsio patalpų R-6 atsakovė turėjo galimybę pareikšti byloje priešieškinį arba tokią teisę galės realizuoti iškeldama atskirą civilinę bylą. Kita vertus, esant byloje duomenims, kad atsakovė yra faktiškai užėmusi (pertvarkiusi) patalpų R-6 dalį bei atsižvelgiant į tai, kad tokie duomenys yra registruoti ir kaupiami VĮ „Registrų centras“, darytina akivaizdi išvada, kad patalpų prijungimas buvo atliktas egzistuojant teisiniam pagrindui.
15.7. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, jog ieškovų plane C pažymėtame praėjime faktiškai yra krosnis (pažymėta perbrauktu kvadratu), kas, teismo vertinimu, toje vietoje negali būti projektuojamas praėjimas. Byloje ne vienas rašytinis įrodymas patvirtina, jog šiose ginčo patalpose buvo atliekamas paprastasis remontas, patalpos buvo pertvarkomos, tam tikros patalpos prijungiamos prie kito turto, be to ne visi pakeitimai buvo registruoti Nekilnojamojo turto registre. Nors, ieškovų žiniomis, jokios krosnies plane pažymėtoje vietoje faktiškai nėra, tačiau ieškovai objektyviai tokios aplinkybės pagrįsti ir įrodyti negali, kadangi visi įėjimai į bet kokias rūsio patalpas yra užmūryti, o įėjimas į šias patalpas yra galimas tik iš UAB „Amber marketing“ priklausančių patalpų (ši aplinkybė nustatyta ir skundžiamame sprendime). Ieškovų nuomone, teismas, atsisakydamas organizuoti išvažiuojamąjį posėdį, o ginčą spręsdamas tik iš dokumentų (dėl įėjimo į ginčo patalpas teismas sprendė vadovaudamasis 1981 m. birželio 22 d. rūsio patalpų planu), iš esmės eliminavo ieškovų procesinę teisę ne tik suformuluoti tikslius ieškinio reikalavimus (patikslinti pagal realią situaciją) ir kartu juos pagrįsti. Apie tikrąją ginčo patalpų faktinę situaciją yra žinoma tik atsakovams, vieninteliams turintiems galimybę patekti į ginčo patalpas. Be to, ieškovų vertinimu, teismas nepagrįstai, t. y. nenurodant jokių motyvų, atmetė ieškinio reikalavimų dalį dėl suprojektuotų įėjimų A ir B nustatymo.
15.8. Apeliantų nuomone, teismas nors ir nustatęs ieškovų nuosavybės teisių pažeidimą, tačiau atsisakydamas ginti ieškovų pažeistas teises, neatskleidė bylos esmės, nusišalino nuo ginčo išsprendimo. Šioje byloje ieškovai kreipėsi į teismą iš esmės dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo, reikalaudami nustatyti naudojimosi nuosavybės teise priklausančiais rūsiais tvarką. Tačiau teismui atmetus ieškinį, ginčas liko neišspręstas, jokia naudojimosi tvarka nenustatyta, ieškovai toliau negali patekti į savo nuosavybę. Be to, teismas, nekėlė klausimo dėl aktualią situaciją atitinkančio plano pateikimo, nesiaiškino ieškovų galimybės patekti į nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas ir tiksliai suformuluoti ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, jog byla teisme viso proceso metu buvo nagrinėjama kaip dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, tačiau numanydamas kitokį ginčo teisinį kvalifikavimą, teismas nesiūlė tikslinti ieškinio reikalavimų.
Atsiliepimas
16. Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad viso bylos proceso metu (įskaitant ir procesą iki pirmojo bylos apeliacinio nagrinėjimo) teismai siūlė ieškovams apsispręsti dėl ieškinio pagrindo ir reikalavimo „subalansavimo“, nes ieškinio motyvuojamoji dalis grindžiama ieškovų neva turėto asmeninėje nuosavybėje rūsio aplinkybe, o rezoliucinė dalis – ieškinio reikalavimas, grindžiamas bendrosios dalinės daugiabučio namo butų savininkų teise, reikalaujant jiems priskirti individualiam naudojimui vieną iš namo bendrojo naudojimo patalpų. Ieškovai, ne vieną kartą tikslinę savo ieškinį, ignoravo tiek teismo, tiek ieškovų pastabas apie teisiškai nenuoseklų ir dėl to nepagrįstą ieškinį. Atsakovai teigia, kad ieškovų nurodytas teiginys apie tai, jog rūsyje yra tik dvi patalpos – R2 ir R3, kurios nėra priskirtos konkretiems namo bendraturčiams, yra melagingas, nes yra dar patalpa su indeksu R6, kuri taip yra bendrojo naudojimo. Jokiuose kadastro ir registro duomenyse nėra nuorodos, kad patalpa R6 būtų dalinai ar pilnai perduota naudotis kuriam nors iš namo bendraturčių. Rūsyje esanti UAB „Amber marketing“ priklausanti patalpa neapima nei pilnai, nei dalinai patalpos R6, kas neginčytinai nustatyta ir matoma iš oficialių registro ir kadastro duomenų. Šis melagingas teiginys apeliantams aktualus tuo, jog taip jie bando eliminuoti UAB „Amber marketing“ iš pretendentų į rūsio bendrojo naudojimo patalpų pasiskirstymą individualiam naudojimui. Ieškovai per visą bylinėjimosi procesą, nežiūrint į tiesioginius bylą nagrinėjusių teisėjų pasiūlymus pateikti pirminius įrodymus, jog šis butas turėjo priklausinį – atskirą rūsio patalpą, pavyzdžiui pateikiant buto inventorinę bylą, kurioje neabejotinai būtų įrašas apie tokį buto priklausinį, jeigu jis iš tikrųjų buvo. Be to, iš pačių ieškovų pateiktos buto privatizavimo sutarties matyti, kad ji sudaroma įkainojimo akto Nr. 6995 pagrindu. Tad šiame dokumente turi būti duomenys apie privatizavimo objekto sudėtį ir jo atskirų dalių įkainavimą, tačiau ieškovai šio dokumento nepateikė teismui. Atsakovų nuomone, tokia ieškovų pozicija gali reikšti tik vieną – tai, kad jų butas neturėjo priklausinio – rūsio ir jis nebuvo privatizavimo objektu. Ieškovų buto privatizavimo sutartyje tėra tik nuoroda, jog „rūsys yra“ ,tačiau nei koks jo identifikavo indeksas, nei koks jo plotas nenurodoma. Patys apeliantai skunde teigia, kad privatizavimo metu galėjo įvykti klaida, paminint privatizavimo sutartyje rūsį, kuriuo butas kaip priklausinio neturėjo, o buvę gyventojai naudojosi bendrojo naudojimo patalpa namo rūsyje pagal susitarimą su kitais namo gyventojais. Ieškovai nepateikė teismui tinkamai paruošto projekto su tiksliais skaičiavimais, kiek kuriam namo bendraturčiui priklauso namo bendrojo naudojimo patalpų ploto procentais nuo bendrojo jų ploto, atsižvelgiant į jų butų ir kitų nuosavų patalpų ploto. Tai yra privalomas dokumentas tokiam teisinę reikšmę atliekamam veiksmui. Dėl apeliacinio skundo motyvo, jog teismas nesurengė išvažiuojamojo posėdžio į ginčo pastatą, kas, neva, sutrukdė teismui priimta ieškovams palankų sprendimą, teigia, jog apeliantas skunde nenurodo jokių konkrečių teismo sprendimo spragų, kurios būtų sietinos būtent su teismo nenuvykimu į ginčo pastatą. Pirmosios instancijos teismas disponavo tinkamu rūsio planu ir turėjo tikrovę atitinkančią informaciją apie ginčo faktines aplinkybes, dėl ko teismo posėdžio surengimas namo rūsyje būtų buvęs akivaizdžiai pertekliniu procesiniu veiksmu. Pažymėjo, kad bet kokie namo perstatymai, kad ir ieškovų reikalaujamas namo fasadinės sienos išgriovimas buvusio įėjimo vietoje, negalimi be valstybės paminklosauginių institucijų leidimų ir prieš tai paruošto projekto, nes ginčo namas nuo 2012 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą būtent tokiu pavidalu (t .y. su užmūrytų įėjimu), koks jis yra dabar. O šiuo metu, nuo 2021 m. kovo 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sprendimu šiam pastatui suteiktas ir valstybės saugomo paminklo statusas. Tenkinant ieškovų siekimą jiems individualiai suteikti naudojimuisi patalpą R3 per praėjimus „A“ ir „B“, būtų visiškai eliminuota galimybė kitiems bendraturčiams naudotis patalpa R2, į kurią patekti galima tik per patalpą R3. Patalpos R2 ir R3 yra pereinamos ir sujungtos tarpusavyje ertme sienoje, tad vien šiuo pagrindu jos negali būti atskiro naudojimo objektais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti ieškovų reikalavimai dėl naudojimosi rūsio patalpomis tvarkos nustatymo ir įpareigojimo atlaisvinti bendrą įėjimą į bendras rūsio patalpas pagal pateiktą planą, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
19. Byloje nustatyta, kad pastate (duomenys neskelbtini), esančių gyvenamųjų patalpų (butų) savininkai yra trys: ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas Nr. 3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 84,42 kv. m bendro ploto, su rūsiu; atsakovui R. S. nuosavybės teise priklauso butas Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 83,02 kv. m bendro ploto, su rūsiu; atsakovei UAB „Amber Marketing“ nuosavybės teise priklauso butas Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 82,74 kv. m bendro ploto, taip pat kavinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 86,50 kv. m bendro ploto (e. b. t. 1, b. l. 11). Ieškovai minėtas patalpas įsigijo 2003 m. lapkričio 28 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (e. b. t. 1, b. l. 142–145).
20. Atsakovų teigimu, įėjimas į rūsį iš bendros laiptinės buvo panaikintas dar 2003 metais, kai rūsio patalpas rekonstravo UAB „SEB lizingas“. Tokia atsakovų pozicija yra nepaneigta. Iš bylos medžiagos matyti, kad tuomečiai buto Nr. 2 savininkai 2002 m. liepos 9 d. sutartimi pardavė UAB „VB lizingas“ patalpas R-1, R-4 ir R-5, kurios 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu buvo sujungtos į vieną turtinį vienetą kartu su tuo metu UAB „VB lizingas“ priklausiusiomis kavinės patalpomis (t. 2, p. 47-50). Šį turtinį vienetą 2007 m. liepos 28 d. UAB „SEB VB lizingas“ perdavė atsakovui R. S. (t. 4, p. 37-42), kuris šį turtą 2013 m. gegužės 29 d. mainų sutartimi perleido atsakovui UAB „Amber marketing“ (t. 4, p. 26-36). Kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų sujungimas ir rekonstrukcija įforminta 2004 m. sausio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuriame statytoju įvardytas UAB „VB lizingas“ (t. 2, p. 47). Be to, apie UAB „Lauvita“, lizingo gavėjo, įsipareigojimą uždaryti įėjimą iš patalpų R-1 į bendro naudojimo patalpas nurodyta 2003 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje (t. 2, p. 226). Taigi ieškovai ne tik nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įėjimus į bendrojo naudojimo rūsio patalpas panaikino (užmūrijo) būtent atsakovai ir juolab kad tai padaryta neteisėtai, bet priešingai, pateikti įrodymai patvirtina, kad aptariami praėjimai panaikinti gerokai anksčiau, negu atsakovai įgijo nuosavybės teises pastate, t. y. praėjimai pastato viduje buvo naikinami ne atsakovų sudarytų sandorių pagrindu. Su lauko įėjimu (ieškovų plane pažymėtu A) susiję statybų darbai buvo vykdomi 2003 metais.
21. Byloje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai butą su rūsiu įsigijo asmeninės nuosavybės teisėmis. Ieškovų rūsys iki šiol neidentifikuotas, t. y. ieškovų nuosavybėn nepriskirta jokia konkreti rūsio patalpa. Byloje nėra ginčo, kad ieškovai šiuo metu neturi galimybės įsigytu rūsiu naudotis, nes neturi galimybių iš viso patekti į bet kokias rūsio patalpas. Tačiau šioje byloje sprendžiamas ginčas ne dėl ieškovams nuosavybės teise priklausančios patalpos identifikavimo / priskyrimo, o dėl naudojimosi pastate esančiu neidentifikuotu rūsiu.
22. Pastate liko trys rūsio patalpos, kurios galėtų būti įtraukiamos į naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, t. y. 6,09 kv. m ploto patalpa R-6, 2,15 kv. m ploto patalpa R-2 ir 2,05 kv. m ploto patalpa R-3. Bendras šių patalpų plotas 10,29 kv. m. Pagal 2009 m. birželio 11 d. jungtinės veiklos sutarties duomenis ieškovams priklauso 2507/10 000 dalys, atsakovui R. S. 5331/10 000 dalis, o atsakovei UAB „Amber marketing“ 2162/10 000 dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Vadinasi ieškovams pripažintina teisė naudotis rūsio dalimi sudarančia ne didesnį nei 2,58 kv. m plotą.
23. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo – naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, yra konstatavęs, kad ginčas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015).
24. Ieškovai pareikštu ieškiniu reikalauja nustatyti tokią naudojimo rūsio patalpomis tvarką: 1) ieškovams priskirti naudotis rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-3; 2) atsakovui R. S. priskirti naudotis rūsio patalpa, pažymėta indeksu R-2; c) nustatyti, kad į rūsio patalpas, plane pažymėtas indeksu R-3, patenkama per įėjimus, pažymėtus indeksais A ir B, o į rūsio patalpas, pažymėtas indeksu R-2, patenkama per įėjimą, pažymėtą indeksu C.
25. Byloje esantys rašytiniai įrodymai: ieškovų pateikti rūsio patalpų planai, 2009 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir fotonuotraukos, atsakovų 2020 m. lapkričio 16 d. pateikta fotonuotrauka, patvirtina, jog įėjimo į pastato rūsį iš laiptinės pusės nėra (pažymėto indeksu C), iš lauko įėjimas į rūsį užmūrytas (pažymėtas indeksu A). Ieškovų nurodomo praėjimo C vietoje buvo ir faktiškai yra krosnis, kuri plane žymima įstrižai perbrauktu kvadratu. Plane pažymėtas A įėjimas buvo užmūrytas dar 2003 metais, atliekant statybų darbus. Patalpos R2 ir R3 yra pereinamos ir sujungtos tarpusavyje ertme sienoje.
26. Pažymėtina, kad ieškovai reikšdami reikalavimus dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, turi įrodyti, kad naudojimasis bendru daiktu pagal jų pateiktą projektą (planą) yra techniškai įmanomas, jis atitinka racionalumo ir patogumo kriterijus. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovų pateiktas planas nėra racionalus, techniškai įmanomas, t. y. neįgyvendinamas. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo namas nuo 2012 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 2021 m. kovo 19 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos sprendimu šiam pastatui suteiktas valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusas. Vadinasi, ieškovų reikalaujamos sienos, buvusio įėjimo vietoje, senovinės krosnies, projektuojamame praėjime C išgriovimas negalimas be valstybės paminklosauginių institucijų leidimo.
27. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atmetus ieškinį, ieškovų pažeistos teisės į 2 kv. m. ploto rūsį lieka neapgintos, tačiau ieškinio reikalavimų tenkinimas sukeltų neproporcingai daug neigiamų pasekmių atsakovams, bei pareikalautų neproporcingų reikalavimo svarbai pastato pertvarkymo darbų.
28. Ieškovai dėl savo netekčių galėtų reikalauti iš atsakovų kompensacijos už netektą galimybe naudotis jiems priklausančia rūsio dalimi.
29. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas organizuoti išvažiuojamąjį posėdį, ginčą spręsdamas tik iš dokumentų, iš esmės eliminavo ieškovų procesinę teisę ne tik suformuluoti tikslius ieškinio reikalavimus (patikslinti pagal realią situaciją) ir kartu juos pagrįsti. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog šalys nepateikė pakankamai argumentų išvadai, kad tam tikrų aplinkybių įrodinėjimas šalims būtų neįmanomas arba apsunkintas tiek, kad būtų reikalingas išvažiuojamasis teismo posėdis. Teismas bylą išnagrinėjo pagal šalių pateiktus įrodymus, kurie patvirtina visas nustatytas faktines aplinkybes.
30. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
31. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovai pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Atsakovas R. S. sumokėjo 500 Eur, atsakovė UAB „Amber marketing“ sumokėjo 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija pripažįsta šias bylinėjimosi išlaidas pagrįstomis ir priteisia jas iš ieškovų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovų apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų M. B. ir H. H. B. po 250 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atsakovui R. S..
Priteisti iš ieškovų M. B. ir H. H. B. po 250 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Amber marketing“.