Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-336-475/2023 pagal ieškovių J. K. ir K. V. ieškinį atsakovei J. B. dėl nuostolių atlyginimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir naudojimosi tvarkos nustatymo ir pagal atsakovės J. B. priešieškinį ieškovėms J. K. ir K. V. dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų ir įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

22. Byloje nustatyta, kad V. B. ir I. B. susituokė (duomenys neskelbtini) . 2000 m. rugpjūčio 31 d. V. B. ir I. B. santuoką nutraukė. I. B. (duomenys neskelbtini) mirė. Atsakovė J. B. (toliau – ir atsakovė arba apeliantė) su V. B. susituokė 2002 m. birželio 27 d. 2017 m. gruodžio 5 d. V. B. sudarė testamentą, kuriuo jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir butas), garažo boksą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir garažas) paliko dukroms K. V. ir J. K. (toliau abi kartu – ir ieškovės). Testatorius sutuoktinei J. B. paliko visus kitus savo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigus, vertybinius popierius ir kitą turtą, bei turtines ir neturtines teises, kurios jam priklausys, kur jie bus, iš ko susidės, kada neatsiras. Testatorius V. B. pagal testamentinę išskirtinę įpareigojo įpėdines pagal testamentą – ieškoves leisti atsakovei iki gyvos galvos gyventi ir naudotis butu, garažu. Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi patvirtino pareiškėjų – ieškovių ir V. B. 2018 m. sausio 24 d. sudarytą taikos sutartį, kuria sutarties šalys, be kita ko, susitarė, jog butas yra bendroji jungtinė V. B. bei I. B., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybė, ir kiekvienai iš jų priklauso nuosavybės teise po 1/2 dalį buto. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 17 d. nutartimi patvirtino ieškovių, V. B. taikos sutartį, kuria be kita ko, susitarė, jog garažas yra bendroji jungtinė V. B. bei I. B., mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybė, ir kiekvienam iš jų priklauso nuosavybės teise po ½ dalį. V. B. mirė (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro duomenimis ieškovėms asmeninės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto su rūsiu ir garažo, kurie įgyti 2 pagrindais: ½ dalį buto ir garažo ieškovės įgijo po mamos I. B. mirties pagal 2018 m. kovo 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. birželio 24 d. paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitą ½ dalį buto ir garažo įgijo po tėvo V. B. mirties pagal 2021 m. liepos 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamos nustatyti buto ir garažo naudojimosi tvarką, įpareigoti atsakovę perduoti ieškovėms raktus nuo buto ir garažo per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei netrukdyti joms patekti į butą, garažą ir jais naudotis; taip pat priteisti ieškovėms iš atsakovės lygiomis dalimis nuostolių atlyginimą. Atsakovė pareiškė priešieškinį ieškovėms dėl nepagrįsto praturtėjimo, piniginės kompensacijos, turto išlaikymo mokesčio priteisimo (Kauno apylinkės teismo pirmininko 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinės bylos sujungtos). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovių ieškinį tenkino iš dalies, atsakovės priešieškinį atmetė. Su tokiu teismo sprendimu nesutinka atsakovė ir teikia apeliacinį skundą.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde išvardyta daugybė CK normų, reglamentuojančių paveldėjimą, nuosavybę, tačiau daugumos jų pažeidimai tik deklaruojami, nes nenurodoma, kuo konkrečiai jie pasireiškia, ir nenurodomi išvardytų normų pažeidimus pagrindžiantys teisiniai argumentai. Dėl to teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinį skundą tiek, kiek jame išdėstyti teiginiai yra sukonkretinti, susieti su byla ir esminiais CK normų pažeidimais bei įstatymo taikymu teismo nustatytiems faktams.

24. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 5.23 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties Nr. 3K-3-39-916/2018 išaiškinimo, kad testamentinė išskirtinė nebūtinai turi būti susieta su konkrečiu paveldimu turtu. Atsakovės vertinimu, teismas pažeidė CK 5.50 straipsnio 1 dalies nuostatas, protingumo ir sąžiningumo principus, spręsdamas, kad jai nustatyta testamentinė išskirtinė vykdytina ne į visą turtą, o paveldėto turto apimtyje.

25. Pagal CK 5.23 straipsnio 1 dalį testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų naudai. Testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę testamentinę išskirtinę priimti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jis turi teisę į testamentinę išskirtinę (CK 5.24 straipsnio 1 dalis), ir apie testamentinės išskirtinės priėmimą turi pranešti testamento vykdytojui, įpėdiniui, priėmusiam palikimą ir įpareigotam vykdyti testamentinę išskirtinę, arba palikimo atsiradimo vietos notarui. Jeigu testamentinė išskirtinė yra susijusi su teise į nekilnojamąjį daiktą, prašymas visais atvejais paduodamas notarui (CK 5.24 straipsnio 2 dalis).

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad testamentinė išskirtinė (lot. legatas) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Kitaip tariant, įpėdinis, priimdamas palikimą, prisiima ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Šio įpareigojimo nepageidaujantis vykdyti įpėdinis gali atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems atsisakiusio palikimo įpėdinio dalį. Jeigu palikimą priėmęs įpėdinis nevykdo testamente nustatyto įpareigojimo, išskirtinės gavėjas savo teisę į ją gali įgyvendinti priverstinai, nes įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa išskirtinės gavėjo skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2013; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-219/2018, 15 punktas).

27. Taigi tam, kad tarp testamentinio įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsirastų prievoliniai teisiniai santykiai, yra būtinos šios sąlygos: pirma, testatoriaus sudarytas galiojantis testamentas, sukuriantis prielaidas prievolei atsirasti; antra, įpėdinio valia, sutikimas vykdyti testamentu jam nustatytą pareigą (CK 1.63 straipsnio 4 dalis), kai įpėdinis pagal testamentą priima palikimą; trečia, testamentinės išskirtinės priėmimas, nes testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę, bet ne pareigą priimti testamentinę išskirtinę (CK 5.24 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-219/2018, 16 pastraipa).

28. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė yra įpėdinė ir testamentinės išskirtinės gavėja pagal 2017 m. gruodžio 5 d. sudarytą V. B. (toliau – ir V. B.) testamentą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Testatorius minėtu testamentu jam nuosavybės teise priklausantį butą ir garažą paliko lygiomis dalimis po ½ dalį dukroms, t. y. ieškovėms; įpareigojo ieškoves leisti atsakovei iki gyvos galvos gyventi ir naudotis butu ir garažu, įpareigojo atsakovę sumokėti visas išlaidas už butą ir garažą pagal apskaitos skaitiklių rodmenis bei pateiktas sąskaitas; visus kitus savo nekilnojamus ir kilnojamus daiktus, pinigus, vertybinius popierius ir kitą turtą bei turtines ir neturtines teises, kurie jam priklausys, kur jie bus ir iš ko susidės, kada beatsiras, paliko savo sutuoktinei, t. y. atsakovei. 2018 m. vasario 7 d. ir 2018 m. gegužės 17 d. nutarčių, kuriomis buvo patvirtintos taikos sutartys, pagrindu, V. B. nuosavybės teisių apimtis į butą ir garažą perpus sumažėjo, t. y. jam liko tik ½ dalis buto ir ½ dalis garažo. Taigi, palikimo atsiradimo metu (duomenys neskelbtini) V. B. priklausė tik ½ dalis buto ir ½ dalis garažo. Ieškovės po tėvo V. B. mirties pagal 2021 m. liepos 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini)paveldėjo ½ dalį buto ir ½ dalį garažo. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašai rodo, kad Nekilnojamojo turto registre 2021 m. liepos 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovės vardu yra įregistruotas kitas juridinis faktas, kurio registravimą numato įstatymai, į ½ dalį buto ir ½ dalį garažo.

29. Iš byloje esančių duomenų, reikšmingų šalių ginčui spręsti, matyti, kad testatorius V. B. sutuoktinei (t. y. atsakovei) paliko ne tik visus kitus savo nekilnojamus ir kilnojamus daiktus, pinigus, vertybinius popierius ir kitą turtą bei turtines ir neturtines teises, bet ir pagal testamentinę išskirtinę įpareigojo įpėdines (t. y. ieškoves) leisti atsakovei iki gyvos galvos gyventi ir naudotis butu ir garažu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus įpėdinių ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, šis turi būti nustatomas vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, bet nagrinėjant tikruosius testatoriaus ketinimus, elgesį iki ir po testamento sudarymo, taip pat vertintinos testamento sudarymo aplinkybės ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės (mutatis mutandis (liet. su tam tikrais pakeitimais) CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Pasirašydamas taikos sutartis, kurias teismas patvirtino 2018 m. vasario 7 d., 2018 m. gegužės 17 d. nutartimis (2021 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-381/2021 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakovės prašymą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, panaikinimo ir taikos sutarties netvirtinimo, atmetė), testatorius V. B. aiškiai išreiškė valią, kad jam nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto ir ½ dalis garažo. Nors po taikos sutarčių pasirašymo V. B. 2017 m. gruodžio 5 d. sudaryto testamento ir nepakeitė, tačiau jo nuosavybės teisių apimtis į butą ir garažą perpus sumažėjo. Pagal CK 4.48 straipsnio 2 dalį, savininkas negali perleisti daugiau nuosavybės teisių į daiktą (turtą), negu jis pats turi. O palikimo neleidžiama priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Jau minėta, ieškovės po tėvo V. B. mirties pagal paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą paveldėjo ½ dalį buto ir ½ dalį garažo (po ¼ dalį kiekviena iš jų), taigi ieškovės priėmė visą palikimą po tėvo mirties pagal 2017 m. gruodžio 5 d. sudarytą testamentą, įskaitant ir jame numatytą testamentinę išskirtinę atsakovės naudai (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Šis juridinis faktas atsakovės vardu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka ir yra teisingas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio prasme. Šių reikšmingų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad velionis V. B. turėdamas nuosavybės teises tik į ½ dalį buto ir ½ dalį garažo, negalėjo nustatyti testamentinės išskirtinės, suteikiančios teisę sutuoktinei (t. y. atsakovei) iki gyvos galvos naudotis visu butu ir garažu. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino CK 5.23 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės naudai nustatyta testamentinė išskirtinė vykdytina būtent paveldėto turto apimtyje, t. y. į ½ dalį buto ir į ½ dalį garažo.

30. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

31. Kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

32. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-39-916/2018 aplinkybės, kurių pagrindu pastarojoje byloje kasacinio teismo 2018 m. vasario 14 d. priimtoje nutartyje dėl testamento nuginčijimo kaip sudaryto iš esmės suklydus, nėra tapačios ir neturi esminių panašumų, o yra skirtingos, jų skirtingumas turi reikšmės formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę. Išnagrinėtoje byloje testamentinė išskirtinė nesusieta su jokiu nekilnojamuoju turtu, jo apimtimi, sudėtimi ar verte. Nutartyje konstatuota (minėtos nutarties 35 pastraipa), kad sudarydamas ginčijamą testamentą, testatorius pakeitė anksčiau sudarytą testamentą, taip jis išreiškė valią nenurodyti būdo, kaip testamentinis įpėdinis turėtų sumokėti atsakovei paskirtą testamentinėje išskirtinėje nurodytą sumą. Nagrinėjamu atveju testamentinė išskirtinė yra susieta su konkrečiu nekilnojamuoju turtu ir vykdytina šio ieškovių paveldėto turto apimtyje. Dėl to kaip nepagrįstas atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018 pateiktų išaiškinimų, jog testamentinė išskirtinė nebūtinai turi būti susieta su paveldimu turtu.

33. CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės normų nesureguliuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymo analogija galima esant tokioms sąlygoms: nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo santykį; yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį; yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t. y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-469/2016 40 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

34. Pažymėtina, kad ieškovėms asmeninės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto ir garažo, kurie įgyti 2 pagrindais: ½ dalį buto ir garažo ieškovės įgijo po mamos I. B. mirties pagal 2018 m. kovo 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitą ½ dalį buto ir garažo įgijo po tėvo V. B. mirties pagal 2021 m. liepos 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip nustatyta bylos duomenimis, nors atsakovė nėra buto, garažo bendraturtė, tačiau ji turi teisę naudotis ½ dalimi buto ir garažo pagal testamentinę išskirtinę. Jau minėta, testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė ir kad tarp testamentinio įpėdinio ir testamentinės išskirtinės gavėjo susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai (nutarties 26, 27 pastraipos). Kitos ½ dalies buto ir garažo savininkės yra ieškovės. Ieškovės ieškinį pareiškė pagal CK 4 knygos normas dėl naudojimosi tvarkos butu ir garažu nustatymo, nes atsakovės naudai nustatyta testamentinė išskirtinė vykdytina tik paveldėto turto pagal testamentą apimtyje (ne į visą turtą). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė mišrūs teisiniai santykiai, o reali galimybė apginti ieškovių pažeidžiamas nuosavybės teises yra savininko nuosavybės teises ginančių teisės normų pagal analogiją taikymas. Pripažinus, kad atsakovė nepagrįstai išplečia testamentine išskirtine numatytų teisių ribas, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė naudojimosi butu, garažu tvarką, taikydamas CK 4.75 straipsnio, reglamentuojančio bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatas pagal analogiją. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.8, 4.75 straipsnių nuostatas yra nepagrįsti ir todėl atmestini.

38. Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Ar savininko teises suvaržęs asmuo elgiasi teisėtai, gali būti sprendžiama ir pagal tai, ar jis elgiasi pagal sutikimus, susitarimus, leidimus ar kitokius sandorius, kurie sudaryti ir galioja tarp savininko ir savininko teises varžančio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-83-695/2019, 38 pastraipa). Išvadai, kad savininko teisės yra neteisėtai suvaržytos, daryti reikia nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, 30, 33 pastraipos).

39. Nagrinėdamas pareikštą negatorinį ieškinį teismas konkrečiu atveju turi įvertinti, ar reikalavimas atitinka susiklosčiusią situaciją, ar tikrai visi reikalavimai ir visa apimtimi turi būti patenkinti, siekiant pašalinti savininko teisių pažeidimą. Tenkindamas ieškinį teismas turi teisę patenkinti jį visą ar iš dalies. Negatorinio ieškinio atveju tai reikštų, kad teismas sprendžia, ar visi ieškinio reikalavimuose nurodyti veiksmai (ar reikalavimas juos uždrausti) yra būtini ginant savininko teises, ir atitinkamai tik šį reikalavimą atitinkantys prašymai tenkinami, taikant proporcingas savininko teisių gynimo priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019, 36–37 pastraipos).

41. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo naštą. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012).

42. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu tenkinant ieškovių reikalavimą nustatyti naudojimosi tvarką turtu bei įpareigojant perduoti raktus, o taip pat ir dėl kitų byloje pareikštų reikalavimų, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo, cituodama daugybę CK normų bei nuolat – V. B. testamentą, kuriame nurodytas įpareigojimas ieškovėms leisti atsakovei naudotis butu, siekdama, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, kad teismas neatsižvelgė į teismų praktiką, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

43. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 pastraipos; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 pastraipa). Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino policijos pažymos, patvirtinančios, jog ieškovė yra bausta administracine tvarka dėl netinkamo elgesio atsakovės atžvilgiu, nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui, todėl neanalizuojami.

44. Bylos aplinkybės paneigia atsakovės skundo teiginius, kad sprendimo dalis dėl nuostolių negautų pajamų priteisimo yra priimta pažeidžiant materialines bei procesines teisės normas.

45. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

46. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022, 36 pastraipa).

47. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė neleidžia ieškovėms naudotis ½ dalimi buto ir garažo, ieškovės negali nuomoti testamentine išskirtine neapsunkintos ½ dalies buto ir gauti pajamų, tenkino ieškovių reikalavimą priteisti iš atsakovės ieškovių negautas pajamas (CK 6.246 straipsnio1 dalis, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Ir nagrinėjamu aspektu, kaip ir dėl kitų byloje pareikštų reikalavimų, esminis apeliantės skundo argumentas yra tai, kad pagal V. B. testamentinę išskirtinę ji turėjo ir tebeturi teisę iki gyvos galvos gyventi ir naudotis butu, dėl ko jos nėra neteisėtų veiksmų ir negalėjo kilti žala. Kadangi dėl atsakovės teisių apimties į naudojimąsi butu ir garažu jau pasisakyta, su tuo susiję apeliantės skundo argumentai atmestini jau nurodytų motyvų pagrindu jų nekartojant (šios nutarties 25 – 29 pastraipos).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovių reikalaujami atlyginti nuostoliai atitinka nuostolių negautų pajamų forma kriterijus. Bylos duomenimis, ieškovėms priklausantis butas yra Kaune, (duomenys neskelbtini). Kauno centre net ir vieno kambario bute nuoma yra paklausi (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Visiškai įtikinama nuosekli ieškovių pozicija byloje, kad jeigu nebūtų neteisėtų atsakovės veiksmų jai užvaldant ½ dalį, kuri nėra apsunkinta testamentine išskirtine, ieškovėms priklausančio buto ir garažo, jos nuomodamos ½ dalį buto kiekvieną mėnesį mažiausiai gautų 200 Eur sumą, tačiau atsakovei neįsileidžiant ieškovių į butą, jos neturi objektyvios galimybės aprodyti nuomojamo ½ dalies buto, net jei ir būtų potencialus nuomininkas. Pirmosios instancijos teismas itin išsamiai paaiškino priteisiamų nuostolių dydį, detaliai nurodė jų apskaičiavimo tvarką, ir, argumentuotai mažindamas ieškovių prašomų nuostolių dydį, padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad ieškovės turi teisę į 9 692,00 Eur nuostolių nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. gegužės 9 d., ir po 200 Eur mėnesinių nuostolių nuo 2023 m. gegužės 9 d. iki atsakovė atlaisvins ½ dalį buto ir garažą bei netrukdys ieškovėms patekti ir leis naudotis butu ir garažu, negautų pajamų forma atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

49. Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama 2022 m. gegužės 19 d. UAB „Lituka ir ko“ parengtos konsultacijos dėl buto nuomos kainos, kuria ieškovės įrodinėjo prašomų priteisti nuostolių dydį, neteisėtumui. Ši konsultacija parengta atlikus turimų nuomos sandorių analizę ir joje pateikta išvada apie vidutinę buto mėnesio nuomos kaina 442,00 Eur/mėn. Pačioje konsultacijoje yra pažymėta, kad ši buto nuomos kaina nėra nekintama ir galutinė, už kurią turėtų būti išnuomotas butas; nuomos kainos analizė buvo atlikta neapžiūrėjus buto, jo įrengimo. Pažymėtina, kad konsultacijai nėra taikomi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimai: konsultacija nėra turto vertinimo dokumentas, konsultacijoje nurodyta kaina yra rekomenduojama. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė kritikavo pateiktą konsultaciją, bet rungtyniškumo principu nesinaudojo bei savo įrodymų, pagrindžiančių mažesnę nuomos kainą ir ieškovių patirtų nuostolių dydį, teismui nepateikė. Tokia teismo išvada nesudaro pagrindo vertinti, kad teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą apie mažesnę nuomos kainą perkėlė atsakovei. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas reiškia, jog pačios šalys turi pareigą įrodinėti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12,178 straipsniai). Atsakovei nesutikus su ieškovių pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais buto nuomos kainą, ji turėjo galimybę teikti įrodymus, paneigiančius ieškovių pateiktus duomenis, tačiau atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patikimų skaičiavimų, paneigiančių konsultacinę išvadą ir patvirtinančių dar žemesnę buto nuomos kainą. Esant nuodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrindė, kad nuostolių, negautų pajamų forma išnuomojant dalį buto, dydis yra neteisingas. Vien atsakovės subjektyviu įsitikinimu pagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais, nesudaro pagrindo laikyti jos nurodytų aplinkybių įrodytomis.

50. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų ir priteisė daugiau ieškovėms nei jos prašė, atmestini kaip deklaratyvaus pobūdžio. Ieškovių teiktų procesinių dokumentų ir skundžiamo sprendimo turinio analizė rodo, kad ieškovės prašė teismo priteisti nuostolių atlyginimą išskirdamos du laikotarpius: nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki ieškinio pareiškimo dienos – 2021 m. spalio 1 d. ir nuo ieškinio pareiškimo iki tol, kol atsakovė atlaisvins buto dalį ir leis naudotis turtu, už pirmą laikotarpį apskaičiavo konkrečią sumą – 7 600,00 Eur (56 mėn. x 200 Eur), už antrą laikotarpį prašė priteisti periodines sumas, skaičiuojant po 200,00 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2018 m. vidutinė buto nuomos kaina būtų 108 Eur, kad vieno kambario nuoma ginčo bute nuo 2019 m. iki teismo sprendimo priėmimo galėjo sudaryti 180 Eur/mėn., apskaičiavo, kad ieškovių negautų pajamų suma nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2023 m. gegužės 9 d. (teismo sprendimo paskelbimo data) viso yra 9 692,00 Eur ir šią sumą priteisė, o nuo sprendimo priėmimo dienos iki kol ieškovių teisės pažeidimas bus pašalintas – priteisė po 200,00 Eur mėnesinių nuostolių. Toks nuostolių apskaičiavimas ir priteisimas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo išeita už ieškinio ribų. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė teisinio pagrindo, kuriam esant būtų galima pripažinti, jog teismas nagrinėjamu aspektu neturėjo teisės priimti tokio sprendimo.

51. Apeliaciniame skunde atsakovė laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovė yra praleidusi 3 (trijų) mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Mano, kad tokia išvada padaryta nukrypstant nuo CK 5.63 straipsnio 1 dalies išaiškinimo dėl palikėjo mirties momento ir palikimo priėmimo teisinių padarinių retrospektyvaus atsiradimo, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Priešieškinis reiškiamas nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.

52. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, reiškia kreditorių teisių ribojimą. Jis, inter alia (be kita ko), nustatytas įpėdinių interesų apsaugai, t. y. kad, prieš priimdami palikimą, įpėdiniai turėtų visą informaciją apie palikėjo kreditorių reikalavimus bei galėtų apsispręsti dėl palikimo priėmimo ir jo būdo. Taigi, vienas tokio teisinio reguliavimo tikslų – užtikrinti, kad prieš palikimo priėmimą įpėdiniams būtų žinomi kreditoriai. Kartu taip ginamas teisinių santykių stabilumas, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai. Nors pagal galiojančias CK normas ne visada įmanoma pasiekti nurodytą įpėdinių apsaugos ir teisinių santykių stabilumo užtikrinimo tikslą (pvz., kai palikimas priimamas anksčiau, nei pareiškiami kreditorių reikalavimai), tačiau teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad kuo labiau užtikrintų šio tikslo pasiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad skolininko įpėdiniui turi būti aiškus visas skolininko prievolės dydis ar bent jau skolos sandara ir jos apskaičiavimo mechanizmas, t. y. įpėdinis turi turėti galimybę suprasti apie visą skolininko prievolių dydį ir pagrindą, kokios yra skolos sudedamosios dalys ir kaip jos apskaičiuojamos. Skolininko prievolė gali kisti, pvz., prievolę sudaro skola ir apskaičiuotinos palūkanos, todėl mirusio skolininko įpėdiniui turi būti aiškus prievolės kitimo mechanizmas. Dėl to mirusio palikėjo įpėdinis perima tik tokio dydžio prievolę, kuri buvo aiškiai atskleista, t. y. jei jis informuotas tik apie dalį prievolės, tai tik tokią prievolės dalį ir perima (2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-611/2020, 29 pastraipa).

54. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. B. mirė (duomenys neskelbtini) V. B. mirė (duomenys neskelbtini). Mirties diena laikytina palikimo atsiradimo diena, nuo kurios skaičiuotinas nurodytas trijų mėnesių terminas (CK 5.63 straipsnio 1 dalis). Po testatoriaus mirties ieškovės pagal 2021 m. liepos 22 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) paveldėjo ½ dalį buto ir garažo. ½ dalį buto ir garažo ieškovės buvo įgijusios po mamos I. B. mirties pagal 2018 m. kovo 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2018 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis ir vyko teisminiai ginčai iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2021 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-381/2021 priėmimo. Po to, atsakovė 2021 m. spalio 11 d. pareiškė ieškinį I. B. ir V. B. įpėdinėms dėl turto pagerinimo, nepagrįsto praturtėjimo, kompensacijos ir turto išlaikymo mokesčių priteisimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė dieną, nuo kurios skaičiuojamas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, ir nurodė ją palankiausiai atsakovei (2021 m. birželio 9 d.), teismo išvada, kad atsakovė yra praleidusi 3 mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti I. B. ir V. B. įpėdinėms, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Tačiau tokio prašymo atsakovė byloje nepareiškė, nors byloje buvo atstovaujama kvalifikuotos teisininkės – advokatės.

57. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2005 m. spalio mėnesio, nei ieškovės, nei jų mama I. B. bute negyveno ir buto valdymas buvo perduotas V. B.. Notariniame pareiškime, kurį pasirašė I. B. ir V. B., nurodyta, kad 2000 m. rugpjūčio 31 d. jie nutraukė santuoką, bendrą turtą pasidalino geruoju, vienas kitam finansinių ir turtinių pretenzijų neturi ir ateityje neturės. 2018 m. sausio 24 d. sudarydamas taikos sutartį, kuria šalys susitarė, kad butas yra bendroji V. B. ir I. B. nuosavybė, V. B. jokių pretenzijų dėl sumokėtų mokesčių nereiškė. Primintina, kad po V. B. mirties (duomenys neskelbtini) bute gyvena atsakovė. Kadangi byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kiek konkrečiai atsakovė patyrė išlaidų būtent dėl AB „Kauno energija“ sumokėtų mokesčių, be to, bute gyvenant atsakovei ir V. B., I. B. šiuo butu nesinaudojus, atsakovės reikalavimas priteisti ½ sumokėtų mokesčių (po 1 253,64 Eur iš kiekvienos ieškovės) AB „Kauno energija“ už buto šildymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki (duomenys neskelbtini), laikytinas neįrodytu ir nepagrįstu. Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą patenkinti atsakovės reikalavimą dėl sumokėtų mokesčių priteisimo iš ieškovių.

58. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šalių ginčą dėl proceso atnaujinimo taikos sutarties patvirtinimo civilinėje byloje, 2021 m. birželio 9 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad patvirtinta taikos sutartis neužkerta kelio J. B. savo galimai pažeistas teises dėl ginčo bute atliktų pagerinimų ginti kitais įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, pavyzdžiui, kiek tai susiję su jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausiusia buto dalimi, reikšti reikalavimus sutuoktinio testamentinėms įpėdinėms – teisių ir pareigų paveldėjimo būdu perėmėjoms (pareiškėjoms), ginčo teisena įrodinėti CK 3.90 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sąlygas (buto esminį pagerinimą gyvenant santuokoje sutuoktinių bendromis lėšomis) bei reikalauti atitinkamos kompensacijos priteisimo (CK 3.98 straipsnis). Atsakovė priešieškiniu prašė jai iš kiekvienos ieškovės priteisti po 3 397,42 Eur nepagrįsto praturtėjimo. Teigia, kad ieškovės, paveldėdamos didesnės vertės butą negu priklausė jų motinai I. B., praturtėjo 6 070,79 Eur suma už buto pagerinimą ir 2 500,00 Lt (724,05 Eur) už namo modernizavimą, todėl iš kiekvienos ieškovės priteistina po 3 397,42 Eur ((6 070,79 + 724,05) : 2 = 3 397,42), savo reikalavimus grindžia CK 3.98 straipsnio 1 dalies ir CK 6.242 straipsnio nuostatomis.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju yra aktualios ne CK 6.242 straipsnio, reglamentuojančio nepagrįstą praturtėjimą, nuostatos, o sutuoktinių teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 3. 90, 3.98 straipsniai), kaip yra nurodyta kasacinio teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartyje ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-449-687/2018, 32 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Pažymėtina, kad CK 3.90 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis) lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-449-687/2018, 32 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika. Nagrinėjamu atveju, reikalaudama kompensacijos iš ieškovių, atsakovė turėjo įrodyti ne tik tai, jog jos nurodytiems buto pagerinimams atlikti ji turėjo pajamų, bet ir tai, jog šias išlaidas ji faktiškai patyrė sumokėdama už pagerinimus (CPK 12, 178 straipsniai).

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė aplinkybių, kad iš bendrų santuokinių lėšų ir asmeninių lėšų buvo sumokėta 1 448,10 Eur (5 000,00 Eur) už namo fasado remonto darbus, kurių dalį privalo atlyginti ieškovės. Nors UAB „Namo būstas“ pažyma rodo, kad 2009 m. UAB „Staterma“ atliko namo fasado darbus, o V. B. sąskaitos, esančios „Swedbank“, AB išrašas liudija, kad 2009 – 2011 m. laikotarpiu UAB „Žaidas“ buvo pervesta 4 688,66 Lt, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, už ką konkrečiai buvo atliekami mokėjimai. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė, siekdama išlaidų už atliktus namo fasado remonto darbus atlyginimo, neįrodė jų dydžio. Byloje nėra duomenų apie tai, kiek konkrečiai kiekvienam buto savininkui teko sumokėti už namo fasado remontą ir kokiu terminu priklausanti suma turėjo būti sumokėta. Minėti įrodymai nėra pakankami pripažinti, kad namo fasado remonto darbai pagerino buto naudingąsias savybes. Be to, ir dėl nutarties 57 pastraipoje išdėstytų motyvų (buto valdymas buvo perduotas V. B., bute gyvenant atsakovei ir V. B., I. B. šiuo butu nesinaudojo, pasirašant taikos sutartį V. B. jokių pretenzijų nereiškė), nagrinėjamu aspektu atsakovės reikalavimas laikytinas nepagrįstu.

61. Teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstais pripažįsta ir apeliantės skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos pateiktų rašytinių įrodymų ir nuotraukų, patvirtinančių atsakovės atliktus remonto darbus ir tų darbų vertę bute. Kaip jau minėta, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Skundžiamo sprendimo turinys rodo, kad, priešingai nei teigia atsakovė, buvo įvertinti jos pateikti įrodymai: fotonuotraukos, atsakovės ir jos dukros el. susirašinėjimas, UAB „Skena“ parengta ataskaita, šalių paaiškinimai. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas padarė teisingą išvadą, kad butas buvo remontuotas, tačiau atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų – medžiagų pirkimo kvitų, sąskaitų, darbų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė prisidėjo prie buto pagerinimo. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Kreipdamasi į UAB „Skena“ dėl atliktų pagerinimo darbų sąnaudų nustatymo pati atsakovė užsakyme nurodė, kad darbai atlikti ūkio būdu. Tokia atsakovės nurodyta aplinkybė iš esmės atitinka ieškovių aiškinimą, kad einamojo remonto darbai buvo vykdomi paties ieškovių tėčio palaipsniui. Ieškovių tėvo V. B. darbo faktas nevertintinas kaip aplinkybė, sukurianti pagrindą reikalauti kompensacijos priteisimo už buto pagerinimą, nes nagrinėjamu atveju yra reikšminga atsakovės darbo gerinant šį turtą aplinkybė. UAB „Skena“ parengta ataskaita, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, nėra paremta objektyviais įrodymais apie atliktų darbų apimtį ir laikotarpį, jų kainas, taip pat neatitinka ir pačios atsakovės nurodyto fakto apie darbų atlikimą ūkio būdu.

62. Kiti apeliacinio skundo motyvai taip pat neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

63. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę į testamentinę išskirtinę, analogijos taikymą, bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostolių atlyginimą, dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, sprendimo motyvavimu ir teismo nurodytais argumentais, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus, nėra tikslinga kartoti. Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

64. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

65. Iš apeliantės kiekvienai ieškovei, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, – po 1 210,00 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (maksimali suma galėtų būti 2 600,13 Eur), yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.