Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žilvino Jaramino, Giedrės Seselskytės ir Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Civinity namai Klaipėda“ dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, uždaroji akcinė bendrovė „Pastatų meistrai“, uždaroji akcinė bendrovė „Hegelmann transporte“, uždaroji akcinė bendrovė „Seafishtrade”, uždaroji akcinė bendrovė „Kiltas“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltic Cargo Agent“, uždaroji akcinė bendrovė „Provoltas“, kooperatinė bendrovė „Transpedita“, uždaroji akcinė bendrovė „Northway turto valdymas“, uždaroji akcinė bendrovė „Cukraus studija“, uždaroji akcinė bendrovė „Caverion Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.1. Nusprendė, jog vanduo į Patalpas pateko ne per perdangas, o per sumontuotus įrenginių vamzdynus. Vertindamas byloje esančius įrodymus konstatavo, jog Patalpos užlietos ne atmosferos kritulių vandeniu, o vandens kondensatu, kuris buvo šildymo / vėdinimo įrenginyje, o užliejimą galėjo sąlygoti netinkamas įrenginio (jo vamzdynų) sumontavimas ir (ar) netinkamas įrenginio sureguliavimas. Pažymėjo, jog ant stogo esantys šildymo / vėdinimo įrenginiai ir jų vamzdynai nėra Pastato bendrojo naudojimo objektai, už kurių priežiūrą būtų atsakinga atsakovė, šių objektų priežiūra nenumatyta 2019 m. liepos 31 d. Pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo ir kitų susijusių priežiūros paslaugų sutartyje Nr. V-18, t. y. administratorė neturi teisės objektuose, kurie nėra įtraukti į bendrojo naudojimo objektų sąrašą, vykdyti darbų.

5.2. Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kuriais ieškovė kvestionavo ekspertizės išvadą, nurodė, jog ieškovė nepateikė jokių pagrįstų nesutikimo su teismo ekspertizės akto išvadomis argumentų, o po eksperto apklausos teisme nepasinaudojo CPK 219 straipsnyje nustatyta teise ir neprašė skirti papildomos ar pakartotinės teismo ekspertizės. Teismas pažymėjo, jog teismo ekspertizės išvada neprieštarauja kitiems bylos duomenims bei logikos dėsniams.

5.3. Pažymėjo, kad atsakovė nėra atsakinga už pastato savininkų ant stogo įrengtus kondicionavimo ar vėdinimo įrenginius – už jų įrengimą, naudojimą ir galimą žalą atsako tik patys juos įsirengę savininkai, o ne atsakovė ar kiti bendraturčiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Ieškovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

6.1. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

6.2. Nesutinka, jog byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusios žalos, t. y. kad nenustatytas civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų visetas.

6.3. Pažymi, kad vandens pratekėjimas įvyko dėl oro vėdinimo-kondicionavimo įrenginių įrengimo, o atsakovė, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorė, turėjo kontroliuoti minėtų įrenginių įrengimo tinkamumą, to neatliko, todėl yra atsakinga už patalpų apliejimą.

6.4. Mano, kad teismo ekspertizė neišsami.

7. Atsakovė UAB „Civinity namai Klaipėda“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

7.1. Teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti teismo ekspertizės išvada, kuri neprieštaravo kitiems bylos duomenims bei logikos dėsniams. Tai, kad teismo eksperto išvados savo esme ir turiniu netenkina ieškovės, nesudaro pagrindo abejoti teismo pavedimu atliktos ekspertizės išvadų patikimumu, pagrįstumu ir teisingumu. Ieškovė neprašė skirti papildomos ekspertizės, neteikė bylai įrodymų, koks kritulių kiekis iškrito įvykio dieną, nors ieškovė po teismo eksperto apklausos pirmosios instancijos teismo paprašė tuo tikslu atidėti bylos nagrinėjimą ir nepereiti prie baigiamųjų kalbų. Ieškovė yra draudimo bendrovė, todėl ji privalėjo dėti maksimalias pastangas išsiaiškinti visas draudžiamojo įvykio aplinkybes, iš jų iškritusių kritulių kiekį, jeigu, ieškovės teigimu, iškritusių kritulių kiekis buvo tokia reikšminga aplinkybė, vertinant Patalpų apliejimo priežastis. Ieškovė netinkamai vykdė savo, kaip draudimo bendrovės, pareigas, taip pat nesiėmė aktyvių veiksmų ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tikslu pagrįsti tiek atsakovės neteisėtus veiksmus, tiek priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir atsakovės veiksmų.

7.2. Nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo motyvais, kad atsakovė privalėjo kontroliuoti oro vėdinimo-kondicionavimo įrenginių įrengimą ant Pastato stogo ir yra atsakinga už jų netinkamą įrengimą, lėmusį Patalpų apliejimą. Tiek teisės aktai, tiek teismų praktika aiškiai nustato pastato administratoriaus atsakomybės ribas, t. y. kad pastato administratorius atsako už pastato bendro naudojimo objektus. Teismo ekspertizės akte konstatuotos priežastys, lėmusios Pastato užliejimą. Ant stogo esantys šildymo / vėdinimo įrenginiai ir jų vamzdynai nėra Pastato bendrojo naudojimo objektai, už kurių priežiūrą būtų atsakinga atsakovė, kaip Pastato administratorė. Kiek šilumos siurblių / vėdinimo įrenginių buvo ant Pastato stogo, kai atsakovė perėmė šio Pastato administravimą, atsakovė neskaičiavo, kadangi tuo metu atsakovės darbuotojai stogo nefiksavo, taip pat neturėjo pareigos skaičiuoti įrenginių ant stogo, kurie nėra bendro naudojimo objektai. Pažymi, jog atsakovė Pastato administravimą perėmė tiesiogiai iš jo statytojo, kuris jokių atitinkamų dokumentų neperdavė, todėl atsakovei iki pat šios bylos nebuvo žinoma, kad šildymo, vėdinimo įrenginiai ant Pastato stogo yra pastatyti be projektų, statybą leidžiančių dokumentų, projektavimo sąlygų ir kt. Šilumos siurblių / vėdinimo įrenginių įrengimas ant Pastato stogo nebuvo numatytas ir Pastato stogo projekte. Už tokių Pastato stogo pažeidimų atsiradimą yra atsakingi juos sukėlę Pastato patalpų savininkai ir kiti naudotojai, kurie be suderintų projektų, statybą leidžiančių dokumentų ir projektavimo sąlygų ant pastato stogo įsirengė šildymo siurblius / vėdinimo įrenginius. Siekiant ant Pastato stogo sumontuoti šildymo-vėdinimo įrenginius, tam buvo būtinas projektas, statybą leidžiantis dokumentas ir kt., kuo tretieji asmenys nepasirūpino, kartu ir trečiasis asmuo UAB „Hegelmann“, už tai jie patys atsakingi, taip pat ir dėl tokių įrenginių įrengimo kilusio Patalpų apliejimo.

7.3. Pažymėjo, jog atsakovė, kaip Pastato administratorė, turi pareigą prižiūrėti Pastato bendrojo naudojimo konstrukcijas, o Pastate esančių patalpų savininkų ant Pastato stogo savavališkai, be projekto ir leidimo įrengti šildymo-vėdinimo įrenginiai nėra bendrojo naudojimo objektai, be to, nagrinėjamu atveju negalima pašalinti ir pačių trečiųjų asmenų, kaip pastate įsigytų patalpų savininkų, pareigos tinkamai naudoti ir eksploatuoti pastatą, nedaryti jam žalos. Nėra duomenų, kad iki Patalpų užpylimo Pastate esančių patalpų savininkai ir kiti teisėti naudotojai kreipėsi į atsakovę dėl Pastato stogo būklės ir dėl per stogo konstrukcijas galbūt prasiskverbiančio vandens, tai reiškia, jog Pastato stogas nebuvo tokios būklės, kuris neatitiktų reikalavimų dėl stogo, kaip statinio elemento ir bendro naudojimo konstrukcijos, būklės, bei dėl to esmingai ribotų šio Pastato naudojimą. Atsakovės pateikti bylai objektyvūs rašytiniai įrodymai – statinio techninės priežiūros žurnalas, statinio priežiūros aktai – patvirtina, kad atsakovė laiku ir tinkamai vykdė savo, kaip Pastato bendro naudojimo objektų administratoriaus, pareigas iki Patalpų užpylimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

11. Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo dalyką sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl žalos subrogacijos tvarka atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

12. Ieškovė (draudikas) ir trečiasis asmuo UAB „Seafishtrade“ (draudėja) 2020 m. rugsėjo 25 d. sudarė Įmonių turto draudimo sutartį (turto draudimas nuo visų rizikų bei viršįtampiai; liudijimo Nr. 710-310-78387) patalpoms, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), administracinėms patalpoms, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėliui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems pastate, adresu (duomenys neskelbtini), apdrausti; draudimo laikotarpis – nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. spalio 1 d.

14. Ieškovė šį įvykį pripažino draudžiamuoju, ieškovės atstovas – žalų ekspertas 2021 m. vasario 11 d. defektiniame akte užfiksavo apžiūros metu nustatytus turto sugadinimus, nurodė, kad apžiūros metu yra matoma, jog 2 (du) viršutiniai Pastato aukštai buvo užpilti, užlieta vakarinė patalpų pusė; užlipus ant stogo jo būklės įvertinti nepavyko, nes stogo danga padengta sniegu; stogo vakarinėje pusėje yra 2 (dvi) įlajos, viena kurių yra be stogelio ir yra matoma, kad į jos vidų yra prisnigę. IĮ „Santechma“ parengtame 2021 m. vasario 1 d. defektiniame akte Nr. 2021/01/25 nurodyta, jog neveikiančių inžinerinės sistemos prietaisų, įrengimų remonto darbų, defektų nustatymo ir transporto kaina sudaro 5 490 41 Eur (be PVM). 2021 m. balandžio 19 d. pranešimu apie draudimo išmoką ieškovas pranešė draudėjai apie pagal IĮ „Santechma“ suderintą remonto darbų sąmatą priskaičiuotos 2 745,21 Eur draudimo išmokos išmokėjimą. 2021 m. balandžio 20 d. mokėjimo nurodymu ieškovas išmokėjo draudėjai 2 745,21 Eur draudimo išmoką. UAB „Tondas“ parengtoje remonto darbų sąmatoje nurodyta, jog pasiruošimo ir apdailos remonto darbų kaina sudaro 11 055,86 Eur (be PVM). 2021 m. balandžio 19 d. pranešimu apie draudimo išmoką ieškovė pranešė draudėjai apie pagal UAB „Tondas“ suderintą remonto darbų sąmatą priskaičiuotos 5 527,93 Eur draudimo išmokos išmokėjimą. 2021 m. balandžio 20 d. mokėjimo nurodymu ieškovė išmokėjo draudėjai 5 527,93 Eur draudimo išmoką.

15. 2019 m. liepos 31 d. atsakovė ir tretieji asmenys UAB „Seafishtrade“, UAB „Kiltas“, UAB „Baltic Cargo Agent“, UAB „Provoltas“, kooperatinė bendrovė „Transpedita“, UAB „Northway turto valdymas“, UAB „Cukraus studija“ sudarė Pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo ir kitų susijusių priežiūros paslaugų sutartį Nr. V-18, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti Pastato inžinerinių sistemų, statinio techninės priežiūros, liftų techninės priežiūros, valymo, administravimo ir Pastatui priskirtos teritorijos priežiūros paslaugas, t. y. Pastato administratore įvykio metu buvo ir tebėra atsakovė.

16. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2021 m. balandžio 19 d. pretenzija dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, reikalaudamas per 14 dienų atlyginti dėl 2021 m. sausio 21 d. įvykio patirtą 8 273,14 Eur žalos sumą.

17. Trečiasis asmuo ADB „Gjensigide“, apdraudęs atsakovės civilinę atsakomybę pagal su atsakove sudarytą Civilinės atsakomybės draudimo verslui sutartį, 2021 m. birželio 28 d. sprendimu atsisakė 2021 m. sausio 21 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju ir mokėti ieškovei draudimo išmoką.

18. Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, pareiškė atsakovei ieškinį dėl 8 273,14 Eur žalos atlyginimo subrogacijos tvarka.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

19. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 8 273,14 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas, padarė išvadą, jog vanduo į Patalpas pateko ne per perdangas, o per sumontuotus įrenginių vamzdynus, kurie nėra Pastato bendrojo naudojimo objektai, už kurių priežiūrą būtų atsakinga atsakovė. Teismas konstatavo, kad ginčo atveju netinkamas įrenginių įrengimas / jų valdymas sukėlė žalą, už kurią atsakovė nėra atsakinga.

20. Ieškovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinį skundą ieškovė motyvuoja tuo, kad vandens pratekėjimas įvyko dėl oro vėdinimo-kondicionavimo įrenginių įrengimo, o atsakovė, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorė, turėjo kontroliuoti minėtų įrenginių įrengimo tinkamumą, to neatliko, todėl yra atsakinga už patalpų apliejimą. Mano, kad nustatytas civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų visetas. Ieškovės nuomone, teismo ekspertizės aktas nėra išsamus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnį subrogacija draudimo santykiuose yra draudėjo reikalavimo teisių į žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens perėjimas draudikui. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai esant žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolei nukentėjusio asmens (kreditoriaus) vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui, be to, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

22. Subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, keičiasi tik prievolės šalis. Draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui šio patirtą žalą (išmokėjusiam draudimo išmoką), pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog draudikas, įgyvendindamas subrogacijos pagrindu perimtą teisę iš savo draudėjo, negali įgyti daugiau teisių, nei turėjo jo draudėjas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013).

23. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė deliktinės atsakomybės bylose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti žalos faktą, neteisėtus skolininko veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; skolininko kaltė preziumuojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016).

24. Nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo, yra būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas jai atsirasti: neteisėtus atsakovo veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos, taip pat atsakovo kaltę. Įstatymų leidėjas nustatė, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.266 straipsnyje nustatyta deliktinė civilinė atsakomybė be kaltės, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos. Statinių savininko (valdytojo) deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nenustatinėjama (CK 6.248 str. 1 d., 6.266 str. 1 d.), taip pat ir rangovo atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų, kurie yra verslo dalis, nevykdymą taikoma pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį ir yra griežta, t. y. be kaltės.

25. Byloje nėra ginčo dėl to, jog 2021 m. sausio 21 d. ir 2021 m. vasario 22 d. buvo aplietos pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 8, 9 aukštuose esančios patalpos. Ieškovė apeliuoja į tai, kad už draudžiamojo įvykio metu padarytą žalą yra atsakinga atsakovė, kadangi ji draudžiamojo įvykio metu buvo paskirta namo administratore ir buvo atsakinga už namo pagrindinių konstrukcijų (taip pat ir stogo) priežiūrą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ant stogo esantys šildymo / vėdinimo įrenginiai ir jų vamzdynai nėra Pastato bendrojo naudojimo objektai, už kurių priežiūrą būtų atsakinga atsakovė, šių objektų priežiūra nenumatyta 2019 m. liepos 31 d. Pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo ir kitų susijusių priežiūros paslaugų sutartyje Nr. V-18, t. y. administratorė neturi teisės objektuose, kurie nėra įtraukti į bendrojo naudojimo objektų sąrašą, vykdyti darbų. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

26. Pažymėtina, jog CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Detaliau bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys objektai, įvardijant juos kaip pastato bendrojo naudojimo objektus, nurodyti Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, kurios 1 punkte detaliai apibrėžtos bendrosios pastato konstrukcijos, 2 punkte – bendrosios pastato inžinerinės sistemos, 3 punkte – pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys, 4 punkte – vietiniai inžineriniai tinklai. Įstatyme detalizuota, jog bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos).

27. Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių (CK 8.83 straipsnio 3 dalis).

28. Bendrojo naudojimo objektų administratoriai administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus (CK 4.84 straipsnio 8 dalis). Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (aktuali redakcija nuo 2023-01-01), 3 punkte įtvirtinta, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Vykdydamas pagrindinį uždavinį, administratorius atlieka minėtų nuostatų 4 punkte nurodytas funkcijas.

29. Kasacinis teismas, aiškindamas administratoriaus pareigas nustatančias teisės aktų nuostatas, yra nurodęs, kad administratorius neturi teisės savarankiškai priimti sprendimų dėl namo bendrojo naudojimo objektų remonto, atnaujinimo, pakeitimo. Jis tik, remdamasis techninės apžiūros duomenimis, privalo sudaryti numatomų atlikti darbų planus, tačiau šie planai turi būti svarstomi patalpų savininkų susirinkime ir planuojamiems atlikti darbams turi pritarti patalpų savininkai. Administratorius turi teisę priimti sprendimus tik dėl bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius, be kita ko, su namo bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekdamas išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017). Sprendžiant klausimą dėl administratoriaus atsakomybės, svarbu įvertinti, kaip jis atliko jam teisės aktais pavestas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2013).

30. Įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktą). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Bendroji CPK įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, jog, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti galima tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad jie atitiktų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-313/2023, 59 punktas).

32. Aptariamu atveju 2024 m. liepos 23 d. teismo ekspertizės aktu konstatuota, jog: 1) iki Patalpų užliejimo buvusių ventiliacinių kaminėlių įrengimo darbų kokybė įtakos Patalpų užpylimui neturėjo; per ant Pastato stogo esantį neuždengtą ventiliacinį kaminėlį patekę krituliai ne-galėjo turėti įtakos Patalpų užliejimui; 2) esminės priežastys, lėmusios Patalpų užliejimą, yra: (i) netinkamas stogo konstrukciją kertančių inžinerinių tinklų (oro vėdinimo-kondicionavimo sistemų) vietų užsandarinimas; (ii) užšalusio kondensato nuo oro vėdinimo-kondicionavimo įrenginių atitirpimas ir nutekėjimas; (iii) netinkamas kondensato nuo oro vėdinimo-kondicionavimo įrenginių, nuvedimo vamzdynų jungčių įrengimas.

33. Remiantis 2019 m. liepos 31 d. Pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo ir kitų susijusių priežiūros paslaugų sutartimi Nr. V-18, t. y. administratorei nenumatyta pareiga rūpintis ant stogo esančiais šildymo / vėdinimo įrenginiais ir jų vamzdynais, kadangi jie nėra pastato bendrojo naudojimo objektai, už kurių priežiūrą būtų atsakinga atsakovė, minėti objektai nėra įtraukti į bendrojo naudojimo objektų sąrašą. Taigi atsakovė neturi teisės objektuose, kurie nėra įtraukti į bendrojo naudojimo objektų sąrašą, vykdyti darbų. Minėto 2024 m. liepos 23 d. teismo ekspertizės akto 3.2.1. punkte konstatuota, kad „Pagal byloje pateiktus projektinius sprendinius, darytina išvada, kad pastato, adresu N(duomenys neskelbtini) techniniame ir darbo projektuose, šilumos siurblių sistemos, suprojektuotos nebuvo.“

34. Apeliacinės instancijos teismas su ieškovės argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Ieškovė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia ieškovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik ieškovės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir pažymi, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog Patalpų užliejimą nulėmė ne bendrojo naudojimo objektų, o netinkamai įrengtų ir prižiūrimų atskirų patalpų savininkų oro vėdinimo-kondicionavimo įrenginiai bei jų vamzdynai. Administratorė nėra atsakinga už šiuos įrenginius, nes jie nėra bendrojo naudojimo objektai ir neįtraukti į jos priežiūros sutartį.

35. Ieškovės argumentai, kad atsakovė, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorė, turėjo kontroliuoti oro vėdinimo-kondicionavimo įrenginių įrengimo tinkamumą, negali būti pripažinti pagrįstais. Ekspertizės aktu nustatyta, jog patalpų apliejimo priežastis buvo susijusi su konkrečių įrenginių įrengimu ir jų eksploatavimu, tačiau ši priežastis nėra priskirtina prie tų aplinkybių, už kurias pagal galiojančius teisės aktus atsako namo administratorius. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, administratorius atsako už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, remontą ir tinkamą eksploatavimą. Tačiau teisės aktai administratoriams nenustato pareigos tikrinti ar vertinti kiekvieno buto savininkų ar jų įgaliotų asmenų įrengtų individualių įrenginių (šiuo atveju – oro vėdinimo-kondicionavimo sistemų) įrengimo kokybę ir atitiktį techniniams reikalavimams.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės argumentai dėl teismo ekspertizės akto neišsamumo yra visiškai nepagrįsti, kadangi minėtas ekspertizės aktas yra parengtas laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, jame pateikti išsamūs ir nuoseklūs atsakymai į teismo suformuluotus klausimus, išvados pagrįstos tyrimo metu gautais duomenimis, o akto turinyje nėra nei vidinių prieštaravimų, nei tokių trūkumų, kurie leistų abejoti ekspertizės išvadų patikimumu ar išsamumu. Be to, ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jos teiginius dėl akto neišsamumo, todėl šie argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir teisiškai nereikšmingi.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ekspertinę išvadą vertino su kitais byloje esančiais įrodymais ir pagrįstai byloje esančia ekspertine išvada vadovavosi. Pagal CPK 219 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, papildoma ekspertizė gali būti paskirta, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jei yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams. Pažymėtina, kad ieškovė nesutikdama su ekspertinė išvada turėjo galimybe prašyti pirmosios instancijos teismo skirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnis) užduoti klausimus ekspertui, kuris buvo apklausiamas teismo posėdžio metu, siekiant išsiaiškinti reikalingas aplinkybes, susijusias su ekspertine išvada (CPK 217 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo ekspertizės aktas paprastai laikomas patikimesne įrodinėjimo priemone nei kiti įrodymai, todėl, ieškovei nesutinkant su teismo paskirto eksperto išvadomis, jai teko pareiga pateikti įrodymus, paneigiančius šio eksperto išvadas. Ieškovės įsitikinimu, eksperto išvada neišsami. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip deklaratyvius ir prieštaraujančius byloje nustatytai faktinei situacijai.

40. Iš bylos medžiagos matyti, kad, siekdamas atsakyti į jam pavestus klausimus, ekspertas visapusiškai susipažino su ginčo situacija. Teisėjų kolegijai susipažinus su teismo ekspertizės aktu ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, darytina išvada, kad byloje nebuvo patikimų įrodymų, paneigiančių ekspertizės akte nustatytas aplinkybes. Byloje nebuvo patikimų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ekspertinio tyrimo metu gauti faktiniai duomenys nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nebuvo pagrindo pirmosios instancijos teismui kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį, nes ekspertizės turinys nebuvo prieštaringas, jos išvados sekė iš tyrimo eigos, išvada buvo pateikta dėl to, dėl ko tyrimas buvo atliktas išsamiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti teismo ekspertizės išvadomis. Atliktos ekspertizės akte eksperto išvados yra aiškios, jomis atsakyta į bylos šalių pateiktus klausimus. Objektyvių duomenų, kad ekspertizės akto išvados prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kad išvados yra paremtos netinkamai taikytais tyrimo metodais, visapusiškai neįvertinus bylos medžiagos, ieškovė nepateikė. Ekspertizės duomenys neprieštaravo kitiems patikimiems bylos įrodymams. Todėl nebuvo pagrindo teigti, kad eksperto išvada neišsami, kad buvo pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto išvada buvo išsami ir aiški. Nėra duomenų, kad teismo ekspertizės atlikimo metu nebuvo įvertinti tam tikri reikšmingi veiksniai. Vien tik abstraktūs ieškovės teiginiai apie neva neišsamų ekspertizės aktą nesudaro pagrindo abejoti eksperto pateiktų išvadų pagrįstumu bei išsamumu, juolab, kad pats ekspertizės aktas atitinka įstatyme numatytus reikalavimus – jame nurodyti tyrimo atlikimo metodai, faktinės aplinkybės, išsamūs tyrimo rezultatai bei logiškai pagrįstos išvados. Todėl nėra teisinio ar faktinio pagrindo pripažinti, kad ekspertizė atlikta netinkamai ar kad teismas turėtų abejoti jos išvadų patikimumu.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atliktos ir pateiktos teismo ekspertizės išvados yra išsamios, aiškios, išplaukiančios iš atlikto tyrimo eigos, nėra abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, nenustatyta kvalifikacijos ar kompetencijos trūkumų ir eksperto šališkumo (CPK 216, 218 straipsniai). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo eksperto atliktos ekspertizės išvadomis.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo. Taigi skundžiamas Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

45. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos.

46. Byloje pateikti duomenys liudija, kad atsakovė apeliacinio proceso metu patyrė 1 452 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (PVM sąskaita faktūra, serija AST Nr. 00000838, 2025 m. balandžio 25 d. mokėjimo nurodymas).

47. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio, t. y. 2024 m. III ketvirčio, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje sudarė 2 237,90 Eur. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis sudaro 3 356,85 Eur (2 237,90 Eur x 1,5 = 3 356,85 Eur).

48. Nagrinėjamu atveju atsakovės prašoma priteisti 1 452 Eur su PVM išlaidų advokatui suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nurodyto priteistino maksimalaus išlaidų dydžio.

49. Atmetus byloje pateiktą apeliacinį skundą, nurodytos bylinėjimosi išlaidos atsakovei priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Civinity namai Klaipėda“ 1 452 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.