Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2A-35-460/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-02-03
Bylos Nr.: e2A-35-460/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Milda Skersienė
Ieškovas: M. Z.
Atsakovas: D. V.

Kategorijos

2.6.9.2Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas

Civilinė byla Nr. e2A-35-460/2022Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00405-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.9.2: 3.4.5.11; 3.3.1.18.2 (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 3 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. Z. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Z. ieškinį atsakovei D. V. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų antstolė B. T.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Klaipėdos apylinkės teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti ieškovui iš atsakovės 6 106,06 Eur nepagrįsto praturtėjimo, 5 procentus metininių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2012 m. birželio 1 d. jis ir atsakovė, būdami santuokoje, nusipirko butą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), kurio 46/100 dalis atsakovė pirko asmeninės nuosavybės teise, dalį sutarties kainos apmokėdama iš asmeninių lėšų, o likusią 54/100 buto dalį jis ir atsakovė pirko bendrosios jungtinės nuosavybės teise už kreditoriaus DNB banko suteiktą paskolą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. nutraukė jo ir atsakovės santuoką ir sprendimu padalino šalių turtą taip, kaip šalys buvo sutarę santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, nekeičiant pirkimo - pardavimo sutartyje numatytų proporcijų. Teismo sprendimo 2.1.1.1. punkte nurodyta, jog po santuokos nutraukimo atsakovei asmeninės nuosavybės teise atitenka 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, o sprendimo 2.1.2.1. punkte nurodyta, jog po santuokos nutraukimo jam asmeninės nuosavybės teise atitenka 27/100 buto. Nutraukdami santuoką jis su atsakove pasidalino butą pagal tą pačią proporciją, pagal kurią pirko, tai yra atsakovės asmeninėmis lėšomis pirkta 46/100 buto dalis atiteko atsakovei ir ši dalis nebuvo dalinama, o 54/100 bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausiusią buto dalį jie pasidalino lygiomis dalimis po 27/100, vadovaudamiesi lygių sutuoktinių nuosavybės dalių bendroje jungtinėje nuosavybėje principu. Tokiu būdu po pasidalinimo jam turėjo atitekti 27/100 buto dalys, o buvusiai sutuoktinei D. Z. turėjo atitekti 46/100 + 27/100= 73/100. Šalių atidalytam nekilnojamam turtui buvus įkeistam ir šalims nevykdant įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, buvo pradėta įkeisto turto realizavimo procedūra. Antstolė B. T. vykdomojoje byloje Nr. 0005/17/01261 vykdytose varžytynėse realizavo įkeistą butą su bendro naudojimo patalpomis ir gautomis lėšomis antstolė atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi (DNB bankas), padengė vykdymo išlaidas, o likusią sumą paskirstė turto savininkams. Lėšų paskirstymas buvo atliktas pagal 2017 m. lapkričio 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. S-17025456, tačiau mano, kad lėšos buvo paskirstytos neteisingai, nes antstolė nusprendė, jog jam po santuokos nutraukimo vietoje 27 procentų priklauso tik 14,58 procentai iš varžytynių parduoto turto dalis, dėl to jam išmokėjo 6 106,06 Eur mažiau negu privalėjo. Siekdamas antstolės veiksmais padarytos žalos atlyginimo jis kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus, tačiau 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu jo ieškinys antstolei buvo atmestas. Kadangi pažeistos jo teisės nebuvo apgintos, jis reiškia ieškinį daugiau pinigų gavusiai šaliai – atsakovei, nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Nurodė, kad atsakovės sąžiningumas atsiskleidė jos rašytuose elektroniniuose laiškuose, kuriais atsakovė pati prisipažino apgavusi jį ir pasisavinusi jo turto dalį. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 išaiškino, jog jo prievolės yra priklausomos nuo jo turto proporcijos, o jo turto dalis turėjo būti 27 procentai, todėl jis ir reiškia ieškinį. Mano, kad ginčą dėl teisingos proporcijos nustatymo taip pat įtakojo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-6662-1035/2018, tiek Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-720-560/2019, kuriais atsakovė prisiteisė tariamai nepagrįstą jo praturtėjimo sumą, papildomai prie antstolės B. T. neteisingai paskirstytų lėšų. Nurodė, kad už automobilių aikštelę jam ir atsakovei reikėjo sumokėti 4 344,30 Eur (15 000 Lt). Jis ir atsakovė turėjo tik po 724,05 Eur (2 500,00 Lt) savo lėšų, jiems neturėjus pakankami nuosavų lėšų atsiskaityti už nupirktą parkavimo aikštelę, trūkstamą 2 896,20 Eur (10 000 Lt) sumą automobilių parkavimo aikštelės įsigijimui atsakovei paskolino / padovanojo jos mama. Jis mokėjimo nurodymu pervedė atsakovei savo dalį už perkamą automobilių stovėjimo aikštelę. Kadangi perkant automobilių stovėjimo aikštelę jis prisidėjo tik 724,05 Eur (2 500 Lt), kas sudaro 16,67 procentus nuo bendros jos kainos (2500/15000 x 100 %), lygiai ta pačia proporcija nutraukiant santuoką automobilių stovėjimo aikštelė ir buvo pasidalyta.

Atsiliepimas

2. Atsakovė pateiktais procesiniais dokumentais prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas elgiasi nesąžiningai ir skirtinguose teisminiuose procesuose laikosi priešingos pozicijos. Ieškiniu keliamas klausimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015, kuriuo buvo patvirtinta šalių pasirašyta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, supratimo ir traktavimo, kadangi ieškovas leidžia sau šį sprendimą traktuoti priklausomai nuo jam naudingų aplinkybių. Šioje byloje jis mano, kad nutraukiant santuoką jam atiteko 27/100 dalys buto, nes tai jam patogu, nes nuo didesnės buto dalies jam turėtų tekti daugiau pinigų. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 M. Z. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį dėl skolos priteisimo iš jo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį jam atmesti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas argumentu, kad teismas netinkamai nustatė po santuokos nutraukimo atsakovams asmeninės nuosavybės teise atitekusias buto dalis. Akivaizdu, kad ieškovo supratimas yra kintantis priklausomai nuo to, kas jam naudinga, ką dar kartą akivaizdžiai atsiskleidžia jo elgesys civilinėje byloje Nr. e2-6662-1035/2018, kurioje teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendime konstatavo, kad „teismas sutinka su ieškovės atliktais paskaičiavimais, iš kurių matyti, kad ieškovei varžytynėse parduoto buto priklausė 85,42 procentai, o atsakovui - 14,58 procentai. Atitinkami buvo paskirstytos ir 2 301,50 Eur vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje, kurioje ieškovei tenkančią vykdymo išlaidų dalį sudarė 85,42 procentai arba 1 965,94 Eur, o atsakovo - 14,58 procentai arba 335,56 Eur“. Kadangi šiuo atveju buvo skaičiuojamos vykdymo išlaidos, tai ieškovui buvo patogu turėti mažesnę dalį turto ir jis neprieštaravo tokiems paskaičiavimams ir jų neginčijo nei teisme, nei savo apeliaciniame skunde. Ieškovo supratimas keičiasi tik nuo galimybės gauti pinigų arba juos mokėti, kas vertintina tik kaip ieškovo piktnaudžiavimas teise. Svarbu, vertinant šalių supratimą apie turto pasidalinimą nutraukiant santuoką, ne tik buto pasidalinimo proporcijos, bet ir kito turto pasidalinimas. Automobilių stovėjimo aikštelė, kurios 6/138 dalys buvo įgytos santuokoje, nutraukiant santuoką padalyta taip: - 5/138 dalys D. V., t. y. 5/6 dalys arba 83,33 procentai automobilių stovėjimo aikštelės, ir 1/138 dalis M. Z., t. y. 1/6 dalis arba 16,67 procentai automobilių stovėjimo aikštelės, kas iš esmės patvirtina šalių pasidalinimo proporcijas, nes M. Z. tenkanti dalis iš esmės atitinka, 14,58 procentus tenkančios buto dalies. Tai yra akivaizdus įrodymas kaip šalys dalinosi turtą ir kaip tai suprato santuokos nutraukimo metu. Teismui pateiktame susirašinėjime su antstole B. T., ieškovas labai aiškiai dėstė savo poziciją siekdamas, kad būtų pakeista vykdymo išlaidų paskirstymo proporcija. 2018 m. liepos 12 d. 13.56 val. elektroniniame laiške ieškovas aiškiai parodo, kaip praėjus 3 metams po skyrybų supranta ir aiškina buto pasidalinimo proporcijas. Nors ieškovas teigė, kad turi būti ištaisyta antstolės klaida, tačiau antstolės klaidos taisomos pateikiant skundus vykdomojoje byloje. Ieškovo samprotavimai apie tai, kad atsakovei 2 896,20 Eur (10 000 Lt) padovanojo motina, neturi jokios įtakos šiam ginčui, kadangi atsakovė yra laisva gauti lėšas iš ten kur jai patogiau. Nurodė, kad ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti, todėl ieškinys turėtų būti atmestas taikant ieškinio senaties institutą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinys atmestas. Teismas nusprendė priteisti iš ieškovo M. Z. atsakovei D. V. 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai teismo argumentai:

3.1. Išieškotų lėšų paskirstymą atliekant vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje atlikto antstolė, o ne ieškovas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė yra praturtėjusi dėl ieškovo veiksmų.

3.2. Atkreipė dėmesį, kad pats ieškovas tarp šalių vykusiuose pirmuose dvejuose teisminiuose ginčuose laikėsi pozicijos, kad jam priklausė ne 27/100 dalys buto, o tik 14,58 procentai. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad ieškovas visų teisminių ginčų metu elgiasi nesąžiningai, nes skirtinguose teisminiuose procesuose laikosi priešingos pozicijos dėl jam po santuokos nutraukimo atitekusios buto dalies.

3.3. Teismas nustatė, kad ieškovas į bylą pateikė 2018 m. liepos 11 d. elektroninį laišką, siųstą antstolės padėjėjui, kuriame nurodo, kad jis nesupranta, kaip iš jam priklausančio buto 27 dalies liko tik 14,58 procentų dalis. Teismas, susipažinęs su laiškų turiniu ir tos dienos tarp šalių vykusio susirašinėjimo kontekstu nusprendė, kad tiek lingvistine prasme, tiek kontekste, kuriame laiškai parašyti, nėra pakankamo pagrindo išvadai padaryti, kad atsakovė kalba apie neva netinkamai antstolės atliktą išieškotų lėšų paskirstymą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Iš nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismui turėjo tapti visiškai aišku ir akivaizdu, kad ieškovas, kuriam priklausė 27/100 dalys buto, iš antstolės B. T. negavo 27/100 po vykdymo veiksmų atlikimo likusios pinigų sumos, tačiau gavo tik 14,58 procentus. Ieškovui priklausantį pinigų skirtumą gavo atsakovė D. V., kuriai buvo pervesta daugiau pinigų negu priklausė.

4.2. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovė be teisėto pagrindo gavo ieškovui priklausiusio buto dalį pinigais, t. y. daugiau negu jai priklausė, teismas neturėjo pagrindo atsisakyti taikyti CK 6.242 str. ir atmesti ieškinio.

4.3. Atsakovės gynybinę poziciją visiškai paneigė byloje nustatytas prejudicinis faktas, nustatytas Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys: „Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 pasisakė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 patvirtintos santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutarties turinio dalyje dėl buto dalių pasidalinimo, konstatuodamas, kad šioje sutartyje buvo aptartas viso buto nuosavybės po santuokos nutraukimo klausimas ir tai, jog po santuokos nutraukimo D. V. nuosavybės teise priklausė 73/100 dalys, o M. Z. 27/100 dalys buto“.

4.4. Pažymi, jog atsakovė byloje iš viso nesigynė tomis aplinkybėmis, dėl kurių teismas atmetė ieškovo ieškinį, t. y. aplinkybėmis, kad neva neegzistuoja būtinoji nepagrįsto praturtėjimo sąlyga.

4.5. Atmesdamas ieškinį tokiais argumentais, kuriais atsakovė byloje nesigynė, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ėmėsi advokatavimo atsakovei vaidmens, tuo pažeisdamas šalių rungimosi ir teismo nešališkumo principus.

4.6. Apelianto manymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir LAT) išaiškinimas dėl to, jog „turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų“, turi būti aiškinamas kaip priežastinis ryšys tarp ieškovo reikalavimo ir atsakovo praturtėjimo, o ne turi būti formaliai reikalaujama konkrečių atsakovo valinių veiksmų atlikimo, kaip tą padarė pirmosios instancijos teismas, visiškai eliminuodamas trečiųjų asmenų įsitraukimo į ginčą situacijas iš nepagrįsto praturėjimo santykių.

4.7. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-6662-1035/2018 ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-720-560/2019 minimomis aplinkybėmis. Nurodytoje byloje iš viso nebuvo keliamas klausimas dėl nuosavybės proporcijos paskirstymo teisingumo, dėl to ir teismui sprendimuose minimos nuosavybės proporcijos dalys negali turėti tiesioginės prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai.

4.8. Nagrinėjamoje byloje ieškovas visiškai neprašė teismo remtis savo paaiškinimais. Šioje byloje ieškovas prašė teismo remtis vien tik kitų teismų sprendimais nustatytais prejudiciniais faktais, kurių nereikia įrodinėti.

4.9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nutarė apsimestinai nevertinti atsakovės D. V. ieškovui siųstų elektroninių laiškų turinio. Teismas nutarė apsimesti nematantis šių laiškų sąsajų su byloje nagrinėjama problema ir atsakovės nepagrįsto praturtėjimo pripažinimo.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

7. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

8. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

9. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog tarp M. Z., D. V. (buvusi pavardė Z.) ir UAB „Laivyno inžinerijos centras“ 2012 m. birželio 1 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis (toliau ir sutartis), pagal kurią D. V. asmeninės nuosavybės teise įsigijo 23/50 dalis buto su bendro naudojimo patalpomis, esantį adresu (duomenys neskelbtini), o M. Z. ir D. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 27/50 dalis minėto buto su bendro naudojimo patalpomis bei 1/23 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (Sutarties 2.1. ir 2.3. punktai). Bendra daiktų kaina – 79 066,27 Eur (273 000 Lt), kurią sudaro buto kaina 74 721,96 Eur (258 000 Lt), o automobilių stovėjimo aikštelės kaina 4 344,20 Eur (15 000 Lt) (Sutarties 3.1., 3.3., 3.4. punktai). Nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė yra buvę sutuoktiniai, kurių santuoka nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Minėtu sprendimu patvirtinta tarp šalių 2015 m. gegužės 3 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ja šalys pasidalino jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą (2.1. punktas), t. y. „2.1.1. po santuokos nutraukimo D. Z. asmeninės nuosavybės teise atitenka šis santuokoje įgytas turtas: 2.1.1.1. 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2.1.1.2. 5/138 automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2.1.2. po santuokos nutraukimo M. Z. asmeninės nuosavybės teise atitenka šis santuokoje įgytas turtas: 2.1.2.1. 27/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2.1.2.2. 1/138 automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)“. Bylos ir vykdomosios bylos Nr. 0005/17/01261 duomenimis nustatyta, kad antstolė B. T. varžytynėse realizavo šalims priklausiusį ir kreditoriui įkeistą butą su bendro naudojimo patalpomis ir gautos lėšos buvo skirtos atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi bei padengti vykdymo išlaidas, o likusi suma buvo paskirstyta turto savininkams, tai yra ieškovui ir atsakovei. Antstolė B. T. 2017 m. lapkričio 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu Nr. S-17025456 grąžino atsakovei 42 814,48 Eur, o ieškovui 8 055,17 Eur (Vykdomosios bylos Nr. 0005/17/01261 1 t., b. l. 111). Iš vykdomojoje byloje esančio antstolės paskaičiavimo nustatyta, kad antstolė B. T. nustatė, jog realizavus šalims priklausantį turtą likusi suma, atskaičius skolą ir vykdymo išlaidas, sudarė 49 163,06 Eur už butą ir 5 323,22 Eur už automobilių stovėjimo aikštelę, taip pat nustatė, kad atsakovei priklauso 85,42 procentai buto ir 83,3333 procentai automobilių stovėjimo aikštelės, o ieškovui priklauso 14,58 procentai buto ir 16,6666 procentai automobilių stovėjimo aikštelės, ir, atskaičiusi prie išieškojimo prisijungusio antstolio A. S. išieškomas skolas ir vykdymo išlaidas kitose vykdomosiose bylose, atsakovei grąžino iš viso 42 814,48 Eur (38 378,46 Eur (už butą) + 4 436,02 Eur (už automobilių stovėjimo aikštelę)), o ieškovui iš viso 8 055,17 Eur (7 167,97 Eur (už butą) + 887,20 Eur (už automobilių stovėjimo aikštelę)) (Vykdomosios bylos Nr. 0005/17/01261 1 t., b. l. 119).

Dėl apeliacinio skundo argumentų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

10. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl vykdymo procese grąžintų lėšų paskirstymo (ne)teisėtumo realizavus šalims priklausiusį turtą. Ieškovo teigimu, po šalių santuokos nutraukimo jam priklausė 27/100 dalys buto, o atsakovei 73/100 dalys buto, nes santuokos nutraukimo metu buvo dalinamas visas šalims priklausęs butas, o antstolė B. T., atlikdama išieškotų lėšų paskirstymą, nustatė, kad jam priklausė tik 14,58 procentai buto, o atsakovei 85,42 procentai, t. y. neteisingai nustatė buto dalis, dėl to atlikdama išieškotų lėšų paskirstymą, jas paskirstė netinkamai, nes atsakovei grąžino 6 106,06 Eur daugiau, nei jai turėtų priklausyti už parduotą šalims priklausiusį nekilnojamąjį turtą – butą (CK 6.242 straipsnis).

11. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino nurodydamas, kad išieškotų lėšų paskirstymą atliekant vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje atlikto antstolė, o ne ieškovas, tuo nebuvo tenkinama viena iš nepagrįsto praturtėjimo būtinų sąlygų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats ieškovas tarp šalių vykusiuose pirmuose dvejuose teisminiuose ginčuose laikėsi pozicijos, kad jam priklausė ne 27/100 dalys buto, o tik 14,58 procentai. Teismas, susipažinęs su byloje pateiktų laiškų turiniu (ieškovo nuomone, jais atsakovė pripažino antstolės padarytą klaidą) nusprendė, kad tiek lingvistine prasme, tiek kontekste, kuriame laiškai parašyti, nėra pakankamo pagrindo išvadai padaryti, kad atsakovė kalba apie netinkamai antstolės atliktą išieškotų lėšų paskirstymą.

12. Apelianto apeliaciniame skunde pateikta nuomone, civilinėse byloje nustatyti prejudiciniai faktai įrodo, kad ieškovas, kuriam priklausė 27/100 dalys buto, iš antstolės B. T. negavo 27/100 po vykdymo veiksmų atlikimo likusios pinigų sumos, tačiau gavo tik 14,58 procentų dalį. Ieškovui priklausantį pinigų skirtumą gavo atsakovė D. V, kuriai buvo pervesta daugiau pinigų, negu priklausė. Jokių objektyvių priežasčių, kodėl ieškovas turėjo gauti mažiau, negu buvo ieškovui priklausiusi nuosavybės dalis, byloje nustatyta nebuvo.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiai teisinei situacijai spręsti aktualu apžvelgti ne tik teisinį nepagrįsto praturtėjimo bei prejuducinių faktų institutų reguliavimą, tačiau ir kasacinio teismo praktiką.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 - 6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014 ir kt.). CK 6.242 straipsnis reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas gali būti taikomas tik nustačius visas tam būtinas sąlygas: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).

15. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pozityvųjį res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) poveikį įtvirtinančiame CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 2 punktą, laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 48–49 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-403/2022). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).

16. Be kitų bylai reikšmingų aplinkybių nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 patvirtintoje pareiškėjo ir pareiškėjos (ieškovės ir atsakovės šioje byloje) sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nustatyta, jog šalys nutraukia santuoką bendru šalių susitarimu, laisva valia, šia sutartimi numatydami bendro turto pasidalijimo, vaikų išlaikymo ir jų auklėjimo klausimus bei kitas santuokos nutraukimo teisines pasekmes (sprendimo rezoliucinės dalies 1.3. punktas). Šio sutarties rezoliucinės dalies 2.1. nurodoma, jog pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą šalys pasidalina tokiu būdu: po santuokos nutraukimo atsakovei asmeninės nuosavybės teise, be kita ko, atitenka 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, (sprendimo rezoliucinės dalies 2.1.1.1. punktas), po santuokos nutraukimo ieškovui asmeninės nuosavybės teise, be kita ko, atitenka 27/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, (sprendimo rezoliucinės dalies 2.1.2.1. punktas). Teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. liepos 17 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog Vilniaus apylinkės teismas 2016 m. gegužės 10 d. civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 išdavė vykdomąjį raštą, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų (toliau ir ieškovės ir atsakovės) prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Nurodyta, jog teismas, be kita ko, nusprendė: po santuokos nutraukimo atsakovei asmeninės nuosavybės teise atitenka šis santuokoje įgytas turtas: 2.1.1.1. 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis; 2.1.1.2. 5/138 automobilių stovėjimo aikštelės.

17. Svarbu ir tai, jog Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-12362-323/2018 dėl skolos (komunalinių paslaugų) priteisimo atsakovų (šioje byloje tai ieškovas ir atsakovė) paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, kokiomis dalimis ginčo butas priklausė atsakovams po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu buvo nutraukta atsakovų santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutarimu ir patvirtinta jų sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad po santuokos nutraukimo atsakovei nuosavybės teise priklausė 73/100 dalys, o atsakovui – 27/100 dalys ginčo buto. Tai reiškia, kad Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 procesiniu sprendimu dar kartą patvirtino reikšmingą faktą, kuris (kaip prejudicinis faktas) buvo konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 patvirtintoje pareiškėjų (šioje byloje ieškovo ir atsakovės) sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

18. Kolegija, apžvelgusi aptartose ir šiai bylai teisinę reikšmę turinčiose bylose nustatytas aplinkybes ir nustatytus prejudicinius faktus dėl šalių buto dalių nustatymo konstatuoja, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po santuokos nutraukimo atsakovei nuosavybės teise priklausė 73/100 buto dalys, o atsakovui– 27/100 ginčo buto dalys. Papildomai ir iš naujo minėtų patvirtintų faktų šioje byloje nustatinėti nėra jokio pagrindo.

19. Primintina, jog antstolė B. T., vykdydama vykdomąją bylą, pradėtą pagal Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro 2017 m. liepos 15 d. vykdomąjį įrašą Nr. 14-3382, 2017 m. lapkričio 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu Nr. S-17025456 grąžino atsakovei 42 814,48 Eur, o ieškovui 8 055,17 Eur (vykdomosios bylos Nr. 0005/17/01261 1 t., b. l. 111). Buvo nustatyta, kad atsakovei priklauso 85,42 procentai buto ir 83,3333 procentai automobilių stovėjimo aikštelės, o ieškovui priklauso 14,58 procentai buto ir 16,6666 procentai automobilių stovėjimo aikštelės, ir, atskaičiavus prie išieškojimo prisijungusio antstolio A. S. išieškomas skolas ir vykdymo išlaidas kitose vykdomosiose bylose, atsakovei grąžino iš viso 42 814,48 Eur (38 378,46 Eur (už butą) + 4 436,02 Eur (už automobilių stovėjimo aikštelę)), o ieškovui iš viso 8 055,17 Eur (7 167,97 Eur (už butą) + 887,20 Eur (už automobilių stovėjimo aikštelę)).

20. Dera pažymėti, jog pagal ieškovo (šioje byloje ieškovo procesinė padėtis sutampa) ieškinį buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-593-991/2020 atsakovei antstolei B. T. dėl žalos atlyginimo. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės antstolės 6 106,06 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas teigė, kad atsakovė antstolė B. T., realizavusi šalims priklausiusį butą, teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo nustatytą buto dalių proporciją vienašališkai pakeitė ieškovui išmokėdama tik 14,58 procentų pinigų dalį, vietoje priklausiusios 27 procentų dalies. Ieškovas nurodė, kad atsakovės antstolės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji, vykdydama išieškojimą vykdomojoje byloje, netinkamai aiškino ir taikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015, todėl netinkamai paskirstė pinigines lėšas ir tokiais savo veiksmais padarė žalą ieškovui. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-593-991/2020 ieškovo M. Z. ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1336-253/2020 Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartyje pripažino, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl atsakovės – antstolės neteisėtų veiksmų nebuvimo. Atsižvelgusi į tai, jog nenustatyta atsakovės neteisėtų veiksmų, kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinamais, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nevertintino.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes bei nustatytus bylai reikšmingus faktus, atkreipia dėmesį, jog susidarė situacija, kada nustatyta, kad pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 patvirtintą ieškovo ir atsakovės sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, į tai, jog po santuokos nutraukimo atsakovei nuosavybės teise priklausė 73/100 dalys, o ieškovui– 27/100 dalys ginčo buto, vykdymo procese realizavus šalims priklausiusį butą šalims buvo grąžintos lėšos nustačius, kad atsakovei priklauso 85,42 procentai buto (vietoje 73 procentų), o ieškovui priklauso 14,58 procentai buto (vietoje 27 procentų).

22. Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-593-991/2020 ir apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1336-253/2020 ginčo buto dalių nustatymo klausimas nebuvo įrodinėjimo dalykas (nagrinėtas ginčas dėl žalos atlyginimo), akcentuotina tai, kad teismai nenustatė antstolės neteisėtų veiksmų. Pridėtina, kad antstolė, vykdydama vykdomąją bylą nebuvo tas teisės subjektas, kuris nustato / keičia teismo procesiniame sprendime nustatytas pareiškėjų / šalių ginčo buto dalis. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1336-253/2020 nustatė, jog remiantis byloje esančiais duomenis, matyti, jog antstolės vykdymo procese padarytą išvadą, kad po santuokos nutraukimo D. V. atiteko 85,42 proc. viso sutartine hipoteka apsunkinto buto, o M. Z. – 14,58 proc. šio buto, lėmė: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015, kuriuo buvo nutraukta tarp ieškovo ir D. V. (Z.) sudaryta santuoka, taip pat patvirtinta ieškovo ir D. V. (Z.) sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 2.1. punkte numatyta, kokiu būdu šalys pasidalina pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą; 2) VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys; 3) 2012 m. birželio 1 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu D. Z. asmeninės nuosavybės teise įsigijo 23/50 dalis buto su bendro naudojimo patalpomis (kas atitinka 46 proc.), o ieškovas ir D. Z. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 27/50 dalis minėto buto su bendro naudojimo patalpomis (kas atitinka 54 proc.), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 4) vykdymo proceso metu solidarių skolininkų nuosekli pozicija šiuo klausimu (54 punktas). Teismas pažymėjo, jog 2017 m. lapkričio 17 d. ieškovas kreipėsi į atsakovės antstolės padėjėją elektroniniu paštu, prašydamas paaiškinti piniginių lėšų paskirstymą, atsakant į šį laišką ieškovui buvo pateiktas detalus paskaičiavimas, kaip paskirstytos išieškotos piniginės lėšos. 2018 m. vasario 11 d., 12 d. vyko ieškovo ir atsakovės antstolės padėjėjo susirašinėjimas elektroniniu paštu apie turto dalybas, ieškovas prašė paaiškinti kokiomis proporcijomis buvo dalinamas ieškovui ir D. Z. priklausančios buto dalys. Remiantis bylos duomenimis, matyti, kad 2018 m. liepos 12 d. ieškovui buvo pateiktas detalus paskaičiavimas, kaip ir kokiomis proporcijomis buvo dalinamas buvusiems sutuoktiniams priklausęs butas (56 punktas). Teismas vertino ir tai, kad ieškovas, aktyviai gindamas savo teises vykdymo procese skundė eilę antstolės veiksmų, tačiau antstolės ginčo piniginių lėšų paskirstymo neskundė (58 punktas).

23. Kolegijos vertinimu, klaidingą dalių paskirstymą lėmė ne antstolės neteisėti veiksmai (jų nebuvimą patvirtino teismai procesiniais sprendimais), tačiau labiau lėmė pačių šalių pasyvus elgesys vykdymo procese ir kitose civilinėse bylose užimama pozicija dėl ginčo buto dalių nustatymo bei jos ne iki galo tinkamas įvertinimas dėl užimamos pozicijos teisinių padarinių (ieškovui buvo palanki pozicija dėl jam skaičiuotinos mažesnės buto dalies byloje dėl komunalinių mokesčių iš jo ir atsakovės priteisimo, atsakovei vykdymo procese paskirstant ginčo išlaidas buvo palanku, kad ieškovui skaičiuojama grąžintina suma mažesnė, o ieškovas dėl kažkokių priežasčių nekeičia savo pozicijos dėl buto dalių). Pridėtina, kad iš 2017 m. liepos 18 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kuriuo vadovavosi antstolė, matyti, kad butas, nuosavybės teise priklausė atsakovei ir ieškovui (27/50 buto); ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise kita dalis 23/50 buto. Iš minėtų duomenų taip pat matyti, jog juridinis faktas apie priimtą 2015 m. birželio 16 d. teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 yra registruotas nuo 2015 m. liepos 31 d., tačiau konkrečios šalims atitenkančios buto dalys (27/100 ir 73/100) pagal teismo sprendimą nėra nurodytos. Iš byloje pateikto VĮ Registrų centro duomenų išrašo matyti, kad ieškovas ir atsakovė neįregistravo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 patvirtintoje pareiškėjų (šioje byloje ieškovo ir atsakovės) sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių numatyto nekilnojamojo turto pasidalijimo po santuokos nutraukimo fakto, taigi tretieji asmenys, o tuo pačiu ir antstolė, neturėjo objektyvių duomenų nuspręsti, kokios konkrečios buto dalys priklausė ieškovui, o kokios atsakovei (CPK 185 straipsnis). Be to, 2012 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kuria vadovavosi antstolė, buto dalys irgi nurodytos penkiasdešimtosiomis dalimis, o ne šimtosiomis, kaip po santuokos nutraukimo.

24. Teisėjų kolegija, apibendrinusi argumentus, sprendžia, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad realizavus šalims priklausiusį butą, ieškovo pinigų dalį (klaidingai nusprendus apie šalims priklausiusias buto dalis) gavo atsakovė. Konstatuotina, kad be teisinio pagrindo gavusi daugiau piniginių lėšų, negu jai priklausė, atsakovė nepagrįstai praturtėjo (CPK 12, 178 straipsniai). Aplinkybė, jog atsakovė pinigus gavo ne tiesiogiai iš ieškovo, tačiau iš ieškovo pinigais disponavusio antstolio, turėjusio vykdyti pinigų išmokėjimą, negali atimti ieškovo teisės į nepagrįsto praturtėjimo priteisimą (CK 6.237 - 6.242 straipsniai). Nustatytas atsakovės praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovė praturtėjo ieškovo sąskaita), egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo (klaidingai paskirsčius buto dalis atsakovei buvo išmokėta didesnė suma); atsakovės praturtėjimui nėra teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja pareiškiant ieškinį; ieškovas nebuvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos; ieškovas negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (antstolės veiksmai nepripažinti neteisėtais). Aptarta teisinė situacija, kolegijos vertinimu, kompleksiškai vertinant atitinka kasacinio teismo praktiką dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išplėtotoje praktikoje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2016 m. gegužės 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, kt.) nagrinėjo nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygas tik dvišaliuose teisiniuose santykiuose (ginčas buvo sprendžiamas tik tarp dviejų sutartinius santykius turėjusių subjektų). Nagrinėjamoje byloje susiklostę teisiniai santykiai buvo daugiašaliai, t. y. juose dalyvavo ne dvi, tačiau trys šalys / subjektai: ieškovas, atsakovė ir antstolė. Nustačius kasacinio teismo praktikoje nurodomas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas, atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškovu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

25. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, ne iki galo tinkamai įvertino šalims priklausiusių ginčo buto dalių ir vykdymo procese paskirstytų lėšų santykį bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytų prejudicinių faktų reikšmę ir dėl to nenustatė, kad atsakovė be teisėto pagrindo gavo ieškovui priklausiusio buto dalį pinigais, t. y. daugiau negu jai priklausė, ir atitinkamai padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovės prievolės ieškovui nebuvimo. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

28. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas patyrė 137 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 726 Eur teisinės pagalbos išlaidų, iš viso 863 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovo ieškinys tenkinamas, ieškovui iš atsakovės priteistina 863 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. Prašomos atlyginti teisinės pagalbos išlaidos neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio apskaičiuotą maksimalų galimą priteisti dydį už tokio pobūdžio teisines paslaugas.

29. Nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 137 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas, ieškovui iš atsakovės priteistina 137 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti:

priteisti ieškovui M. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 6 106,06 Eur nepagrįstai gautų piniginių lėšų sumą, 5 procentus metininių palūkanų nuo priteistos sumos (6 106,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. kovo 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti ieškovui M. Z. iš atsakovės D. V. 863 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovui M. Z. iš atsakovės D. V. 137 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Raimonda AndrulienėAušra MaškevičienėMilda Skersienė