- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-06
- Bylos Nr.
- e2A-720-560/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- M. Z.
- Ieškovas
- D. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. (Z.) ieškinį atsakovui M. Z. dėl sumokėtų sumų vykdant solidariąją prievolę priteisimo regreso tvarka ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo regreso tvarka ieškovės vykdant šalių solidariąją prievolę už atsakovą sumokėtą 2 118,87 Eur sumą, taip pat 521,31 Eur, kaip be teisinio pagrindo atsakovo iš ieškovės įgytas lėšas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad AB DNB bankas (Luminor Bank AB) 2012-05-30 kreditavimo sutarties Nr. K-233-2012-115 pagrindu suteikė ieškovei ir atsakovui 39 967,56 Eur būsto kreditą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-06-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 nutraukė šalių santuoką bendru sutarimu ir patvirtino santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį. Pagal Sutarties 2.1.3 punktą abi šalys po santuokos nutraukimo liko solidariai atsakingos bankui pagal Kreditavimo sutartį: 1/2 kreditorinių įsipareigojimų – ieškovei, 1/2 įsipareigojimų – atsakovui. Atsakovui nevykdant Sutarties 2.1.3 punkte numatytų prievolių, ieškovė nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn. viena vykdė solidariąją prievolę bankui tam, kad pastarasis dėl atsakovo laiku nemokamų įmokų neperimtų gyvenamojo būsto. Atsakovas 2015 m. rugpjūčio mėn. pradžioje informavo banką, kad atsisako vykdyti savo kreditorinius įsipareigojimus ir prašė nutraukti Kreditavimo sutartį. Ieškovė į atsakovo sąskaitą kreditorinių įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį vykdymui nuo 2015-07-22 iki 2016-12-07 iš viso sumokėjo 2 607,37 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
3. Antstolė išieškojo šalių 33 436,22 Eur skolą, iš varžytinių už 90 224 Eur pardavusi šalimis priklausantį butą ir automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini). Šalys pasidalijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią 27/50 buto dalį, kurios 73/100 dalys asmeninės nuosavybės teise atiteko ieškovei, o 27/100 dalys – atsakovui. Vykdomojoje byloje ieškovei tenkančią vykdymo išlaidų dalį sudarė 85,42 proc. arba 1 965,94 Eur, o atsakovui – 14,58 proc. arba 335,56 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-01-14 išdavė atsakovui vykdomąjį raštą dėl išlaikymo, kurį atsakovas pateikė vykdyti antstoliui A. S.. Vykdomojoje byloje Nr. 0010/16/00164 antstolis 2017-11-17 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu pervedė išieškotojui 1 325,99 Eur. Išieškojus iš ieškovės nepilnamečio vaiko išlaikymą išieškotojui (atsakovui) už 2016 m. kovo–gegužės mėnesius, ieškovės perversta 521,31 Eur suma į atsakovo sąskaitą laikytina jo gauta be jokio teisinio pagrindo, todėl turi būti jai grąžinta.
Atsiliepimas
4. Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2015 m. savo prievolę pagal Kreditavimo sutartį iš dalies vykdė, bet dėl ieškovės įsiskolinimų kitiems kreditoriams jo prievolės vykdymas tapo apsunkintas. Ieškovei buvo žinomos aplinkybės dėl jo laikinų finansinių sunkumų, taip pat tai, kad nebuvo šalių susitarimo, jog kredito įmokas bankui už abu kredito gavėjus moka tik ieškovė. Ieškovė veikė savo rizika vykdydama Kreditavimo sutartį ir mokėdama kredito grąžinimo įmokas, todėl jam neatsirado pareiga atlyginti ieškovei jos sumokėtų bankui 1/2 dalies kredito įmokų. Ieškovė neginčijo antstolės priimtų patvarkymų, sutiko su antstolės atliktu vykdymo išlaidų paskirstymu. Ieškovė neginčijo ir antstolio A. S. patvarkymo, t. y. pripažino, kad nemokėjo vaikui išlaikymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-07-09 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei D. V. iš atsakovo M. Z. 2 065,24 Eur sumos, ieškovės sumokėtos už atsakovą vykdant šalių solidariąją prievolę, 202,51 Eur be pagrindo atsakovo gautų lėšų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 769,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitoje dalyje ieškinį atmetė.
6. Nurodė, kad nutraukus šalių santuoką, jų prievolės pagal kreditavimo sutartį bankui liko solidarios. Po santuokos nutraukimo šalims nepavyko tinkamai vykdyti įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, todėl bankas vienašališkai ją nutraukė. Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 2015-07-17 iki kreditavimo sutarties nutraukimo kreditų gavėjų solidariąją prievolę iš esmės vykdė tik ieškovė. Ji po 2015-07-17 į kreditinę sąskaitą yra sumokėjusi šias sumas: 214,20 Eur (2015-09-15); 215 Eur (2015-10-14); 216 Eur (2015-11-16); 212,50 Eur (2015-12-16); 210 Eur (2016-01-19); 215 Eur (2016-02-22); 104 Eur 2016-03-18; 173,77 Eur (2016-03-29); 107,50 Eur (2016-04-19); 173,77 Eur (2016-04-22); 103,17 Eur (2016-05-20); 173,77 Eur (2016-05-30); 630 Eur (2016-09-05); 170 Eur (2016-12-07); iš viso 2 918,68 Eur. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, ką ieškovė buvo nurodžiusi mokėjimo paskirtyje, t. y. kad tai įmoka už 1/2 buto, kokį mėnesį, arba kad tai yra vaiko išlaikymas. Ieškovė mokėjo į kreditinę sąskaitą, iš kurios bankas turėjo teisę nurašyti lėšas kredito (palūkanų, delspinigių) padengimui. Tai patvirtina ir atsakovo pateiktas banko 2018-05-03 atsakymas, kuriame bankas pažymėjo, jog įeinančius mokėjimus įskaito pagal sąskaitos numerį, o ne pagal lėšų paskirtį. Taigi visos minėtos ieškovės sumokėtos lėšos, išskyrus 25 Eur (šias lėšas Bankas 2016-05-01 nurašė atsakovo pageidavimu už sąskaitos išrašą kitoje civilinėje byloje) ir 177,51 Eur (šias lėšas atsakovas iš kreditinės sąskaitos 2016-06-01 pervedė į kitą savo sąskaitą, jo teigimu, reikėjo sumokėti už vaiko stovyklą), buvo banko įskaitytos šalių solidariosios prievolės pagal Kreditavimo sutartį vykdymui. Minėtos 25 Eur ir 177,51 Eur, iš viso 202,51 Eur, laikytinos atsakovo įgytomis be pagrindo. Kadangi 202,51 Eur nebuvo banko panaudoti kredito dengimui, apskaičiuojant ieškovės įvykdytą solidariosios prievolės dalį, neįskaičiuotinos į ją, o priteistinos ieškovei iš atsakovo kaip atsakovo įgytos be pagrindo. 2015-08-17 į kreditinę sąskaitą buvo įneštos 53,81 Eur ir 94,27 Eur sumos, o 2015-08-25 – dar 68 Eur. Atsakovas turi grąžinti ieškovei 1 358,09 Eur, šią sumą sumažinant 108,04 Eur suma, t. y. ieškovei iš atsakovo regreso tvarka, ieškovei vykdant solidariąją prievolę, priteistina 1 250,05 Eur suma.
7. Ieškovė turėjo pareigą mokėti nepilnamečiam vaikui išlaikymą. Dėl teismo sprendime padarytos apsirikimo klaidos ieškovė negalėjo tinkamai vykdyti išlaikymo prievolės, dėl ko atsakovas kreipėsi dėl priverstinio išlaikymo išieškojimo. Ieškovė vaiko išlaikymo prievolę nusprendė vykdyti 2016-03-29, 2016-04-22 ir 2016-05-30 mokėjimo pavedimais pervesdama bendrą 521,31 Eur sumą į kreditinę sąskaitą. Ieškovės lėšos buvo banko buvo įskaitytos prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymui. Atsakovas iš kreditinės sąskaitos buvo panaudojęs 202,51 Eur savo ir vaiko reikmėms, t. y. šios ieškovės sumokėtos lėšos nebuvo panaudos kredito dengimui. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pinigai (177,51 Eur) buvo reikalingi išleisti vaiką į stovyklą nėra reikšminga. Ieškovės įmokėti pinigai (521,31 Eur), kaip ir kiti ieškovės įmokėti pinigai, į kreditinę sąskaitą faktiškai turėjo būti panaudoti kredito dengimui, tačiau dėl minėtų atsakovo veiksmų 202,51 Eur suma nebuvo panaudota kredito dengimui, todėl atitinka CK 6.237 straipsnio 1 dalyje pateiktą be pagrindo įgyto turto sąvoką, todėl iš jo priteistina ieškovei.
8. Vykdymo išlaidų suma – 2 301,50 Eur. Iš antstolės 2017-11-20 patvarkymo matyti, kad šios vykdymo išlaidos, buvo padegtos iš išieškotų lėšų pardavus butą. Realiai, atsižvelgiant į šalių turimas realizuoto turto dalis, prie vykdymo išlaidų dengimo jos prisidėjo nelygiomis dalimis, nes vykdymo išlaidos buvo padengtos iš bendros išieškotų, pardavus butą, lėšų sumos, nors dalis buto ieškovei priklausė asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė pagrįstai reikalauja regreso tvarka priteisti jai iš atsakovo dalį jos už atsakovą realiai padengtų vykdymo išlaidų, kurios atsirado jiems, kaip bendraskoliams, netinkamai vykdant solidariąją prievolę pagal Kreditavimo sutartį. Teismas sutiko su ieškovės atliktais paskaičiavimais, iš kurių matyti, kad ieškovei varžytinėse parduoto buto priklausė 85,42 proc., o atsakovui – 14,58 proc. Atitinkami buvo paskirstytos ir 2 301,50 Eur vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje. Taigi ieškovė pagrįstai iš atsakovo regreso tvarka reikalauja 815,19 Eur sumos. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovė nepasinaudojo CPK suteikta teise skųsti antstolio veiksmus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas M. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-09 sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nustatė, jog antstolė 2017-11-20 dienos patvarkymu vykdymo išlaidas padengė iš lėšų, gautų pardavus įkeistą butą, t. y. paskirstė tokiu pačiu būdu kaip ir negrąžintą bankui paskolos dalį. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog vykdymo išlaidos tarp šalių turėjo būti paskirstytos pagal įkeisto buto nuosavybės proporcijas. Visiškai socialiai ir teisiškai neteisinga didžiąją dalį vykdymo išlaidų, patirtų dėl įkeisto bankui buto pardavimo iš varžytynių, priskirti mažąją įkeisto turto dalį išieškojimo metu valdžiusiai šaliai, kuri savo dalies atsisakė kitos šalies naudai. Vykdymo išlaidos turėjo būti dalinamos pagal tai iš kurio skolininko turto skola buvo išieškota. Antstolė tiek bendrą negrąžintą skolą bankui, tiek vykdymo išlaidas išieškojo iš tuo metu ieškovei priklausiusios didesnės įkeisto turto dalies. Lygiai ta pačia proporcija turėjo būti skirstomos ir vykdymo išlaidos. Vykdymo išlaidos kilo vien tik dėl šalių įsipareigojimų bankui nevykdymo, lygiai taip pat kaip atsirado pagrindinė skola. Atsakovas negali būti laikomas labiau atsakingu už pagrindinės 33 436,22 Eur banko suteiktos paskolos negrąžinimą. Apeliantas į savo sąskaitą absoliučiai didžiąją dalį pinigų gavo iš I. M., kuris mokėjimų paskirtyje nurodė, jog moka už D. Z.. Teismas priskyrė D. Z. nuosavybei, nors pastaroji mokėjime niekada nedalyvavo, neturėjo net pajamų iš kurių galėtų mokėti. Tinkamu ieškovu byloje dėl pinigų permokos grąžinimo galėjo būti tik I. M., tačiau ne ieškovė. Niekada nebuvusi mokėjimo teisinių santykių dalyve, ieškovė D. Z. ir teismo sprendimu negalėjo įgyti nei materialinės, nei procesinės teisės reikalauti trečiojo asmens sumokėtų pinigų savo naudai iš atsakovo. Ieškovė 2015-2016 metų deklaracijose ieškovė nurodė jokių pajamų neturėjusi.
Atsiliepimas
10. Ieškovė D. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad apeliantas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus dėl I. M. dalyvavimo procese, kai pirmosios instancijos teismas jau atsisakė ši reikalavimą vykdyti ir nustatė bei išaiškino apeliantui, jog visos lėšos be išimties priklausė D. V.. Ieškovė neprivalo antrąkart įrodinėti jau nustatyto teisme fakto dėl lėšų valdytojo. Teismas pagrįstai išaiškino apeliantui, jog ieškovo pakeitimas kitu negalimas šioje byloje, jei nėra dvišalio pritarimo, ir jei atsakovas mano kitaip - turi teisę pasinaudoti savo teisėmis ir iškelti kitą civilinę bylą tariamam ieškovui – I. M.. M. Z. to nepadarė, atmetus jo prašymą - jis toliau dalyvavo civilinės bylos nagrinėjime. M. Z. prašymas priimti naujus įrodymus, pagrindžiančius apelianto naujai keliamą reikalavimą, teismo turi būti atmestas kaip nepagrįstas. M. Z. paaiškinime pateikiami priedai yra nepilni - trūksta pilnos užklausos lapų iš Registrų Centro su pilna informacija apie įmones ir kas išdavė išrašus bei kada bei kokiu tikslu. Sodros įmokos skaičiuojamos nuo 250 Eur, todėl įmokos Sodros ataskaitose visada bus minimalios. Mažoji Bendrija nemoka VSD ir PSD įmokų už savo narius, o narys moka savo noru tik PSD pats, kaip fizinis asmuo. Šio proceso tikslu negali tapti ieškovės lėšų kilmė, nes nagrinėjamas skolos klausimas ir galimai neteisėtai užvaldytų lėšų klausimas, o ne ieškovės finansinė padėtis. Teismas nedraudė atsakovui pasisakyti dėl savo pozicijos dėl D. V. lėšų pagrįstumo ir įrodinėti, neva tai I. M. lėšos. Ieškovė pagrįstai iš atsakovo regreso tvarka reikalauja 815,19 Eur sumos, todėl ši suma priteistina jai iš apelianto, o apelianto argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl naujų įrodymų
12. Kartu apeliaciniu skundu apeliantas pateikė naujus įrodymus – rašytinius paaiškinimus su priedais ir prašo šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto teikiamais naujais įrodymais bei įvertinęs jų vėlesnio pateikimo priežastis, sprendžia, kad apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo teikiamus įrodymus pirmos instancijos teismas būtų atsisakęs priimti, ar, kad šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau, todėl pagrindo apelianto teikiamus naujus įrodymus priimti ir prijungti prie bylos nėra.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
13. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas, būdami santuokoje, sudarė su AB DNB banku Kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas suteikė šalims 39 967,56 Eur kreditą butui (duomenys neskelbtini), pirkti, kredito gavėjų įsipareigojimų užtikrinimui įkeičiant perkamą butą. Pagal Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 62.3 punktą už numatytų įsipareigojimų įvykdymą kredito gavėjai atsako solidariai. Pagal Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11 punktą ir bendrosios dalies 22 punktą kredito gavėjai sutiko, kad visas pagal sutartį kredito gavėjų bankui grąžintinas ir mokėtinas pinigų sumas bankas nurašytų nuo atsakovo vardu atidarytos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys bendru sutarimu nutraukė santuoką. Teismas, nutraukdamas šalių santuoką patvirtino šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal Sutarties 2.1.3 punktą šalys po santuokos nutraukimo liko solidariai atsakingos bankui pagal Kreditavimo sutartį. Šalys tarpusavyje susitarė, jog 1/2 įsipareigojimų bankui vykdo atsakovas ir 1/2 – ieškovė.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
14. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, jo teigimu, yra neteisinga didžiąją dalį vykdymo išlaidų priskirti mažąją įkeisto turto dalį išieškojimo metu valdžiusiai šaliai, o vykdymo išlaidos turi būti dalinamos pagal tai, iš kurio skolininko turto skola buvo išieškota. Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienas asmuo, dėl kurio teismas priima atitinkamą sprendimą, šiam įsiteisėjus, privalo jį įvykdyti. Tais atvejais, kai teismo sprendimas nevykdomas, asmuo, kurio naudai jis priimtas, gali prašyti įvykdyti sprendimą priverstinai. Priverstinis teismo sprendimo vykdymas sukelia skolininkui papildomų neigiamų turtinių padarinių, nes jis, neįvykdęs sprendimo gera valia, privalo atlyginti priverstinio vykdymo išlaidas. Teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Už nurodytų funkcijų vykdymą antstolis turi teisę gauti atlyginimą. Jeigu skolininkas neįvykdo sprendimo geruoju ir pradedamas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, skolininkas turi suvokti, kad priverstinis sprendimo vykdymas sukels jam papildomų neigiamų turtinių padarinių.
15. Kai skolininkų pareiga atsiskaityti su kreditoriumi yra solidari, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bylos šalys kreditoriaus atžvilgiu buvo solidarūs skolininkai. Antstolė išieškojimą vykdė pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame įrašytas solidarus, o ne dalimis atidalintas įsiskolinimas kreditoriaus naudai. Šiuo atveju byloje esančios aplinkybės patvirtina, jog solidarieji skolininkai savo prievolės kreditoriui neįvykdė ir įsiskolinimo nustatytu mokėjimo grafiku nemokėjo, todėl įsiskolinimas iš jų buvo išieškotas priverstinai, tai yra nukreiptas į šalims priklausantį nekilnojamąjį turtą. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (CK 6.6 str. 6 d.). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 str. 1 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.9 straipsnio nuostatos taikytinos ir paskirstant bendraskoliams solidariosios prievolės įvykdymo išlaidas (CK 6.9 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad vykdymo išlaidos turi būti dalinamos pusiau. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog vykdymo išlaidos turi būti skaičiuojamos atsižvelgiant į tai iš kieno iš šalių turto skola buvo išieškota, kadangi kaip jau minėta, vykdymo procesas buvo vykdomas pagal vykdomąjį dokumentą iš solidarių skolininkų. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą dalyje dėl vykdymo išlaidų paskirstymo.
16. Apeliantas taip pat nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kadangi, jo teigimu, apeliantas į savo sąskaitą lėšas gavo iš I. M., o teismas šias lėšas priskyrė D. Z.. Ieškovė negali būti I. M. sumokėtų pinigų savininkė, nes joks jos turtas nebuvo nustatytas. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalys turi pareigą įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus. Įrodinėjimas yra šalių pareiga, nes už jos nevykdymą arba netinkamą įvykdymą gali būti taikomos sankcijos – priimamas nepalankus sprendimas. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis nustatė, jog I. M. banko sąskaita naudojosi ieškovė, per kurią ji pervedinėdavo lėšas į atsakovui priklausančią banko sąskaitą. Teismo posėdžio metu šias aplinkybes patvirtino ir pats banko sąskaitos savininkas – I. M., todėl teismas šią aplinkybę laikė įrodyta. Apeliantas su šia teismo nustatyta aplinkybe nesutinka, tačiau į bylą nepateikia jokių duomenų, kurie paneigtų šias byloje nustatytas aplinkybes ir patvirtintų, jog ieškovė nesinaudojo I. M. banko sąskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto keliamos abejonės ar ieškovė turėjo pakankamai turto, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir įtakos sprendžiant šalių sumokėtų kredito įmokų paskirstymo klausimą neturi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog net ir nustačius, jog I. M. sąskaitoje buvusios lėšos priklausė ne ieškovei, o banko sąskaitos savininkui, tai įtakos pirmosios instancijos sprendimo teisėtumui neturėtų, kadangi ieškovės D. V. ir banko sąskaitos savininko tarpusavio turtiniai santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir įstatymas nedraudžia trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką (CK 6.50 straipsnis). Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovei jos sumokėtas kredito įmokas, kurias pagal susitarimą šalys privalėjo dengti lygiomis dalimis. Įmokų dydžio ar nustatytos atsakovo dalies apeliantas neginčija, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė bei apskaičiavo sumą, kurią sumokėjo ieškovė už atsakovą, vykdydama šalių solidariąją prievolę, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
18. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.