Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1336-253/2020

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-12-10
Bylos Nr.: e2A-1336-253/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas, Larisa Šimanskienė
Ieškovas: M. Z.

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1336-253/2020Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07985-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 10 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Z. ieškinį atsakovei antstolei B. T. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. V., „Lloyd‘s of London Sindikatai“, atstovaujamas UADBB „Colemont draudimo brokeris“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. Z. kreipėsi į teismą prašydamas: priteisti iš atsakovės 6 106,06 Eur žalai atlyginti, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad 2012 m. birželio 1 d. ieškovas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. V., būdami santuokoje, nusipirko butą su priklausiniais, esantį adresu (duomenys neskelbtini): 46/100 dalis minėto buto ieškovo sutuoktinė D. V. (Z.) įgijo asmeninės nuosavybės teise (dalį sutarties kainos apmokėdama iš asmeninių lėšų), o 54/100 buto dalis ieškovas su sutuoktine pirko bendrosios jungtinės nuosavybės teise, naudodamiesi akcinės bendrovės (toliau – AB) DNB banko abiem suteikta paskola.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu nutraukė tarp šalių sudarytą santuoką ir padalino šalių turtą taip, kaip šalys buvo sutarę santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, nekeičiant pirkimo–pardavimo sutartyje numatytų proporcijų. Pažymėjo, kad tiek šalių sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tiek 2015 m. birželio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 2.1.1.1. punkte buvo nurodyta, jog po santuokos nutraukimo D. V. asmeninės nuosavybės teise atitenka 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), o 2.1.2.1. punkte buvo nurodyta, jog po santuokos nutraukimo ieškovui asmeninės nuosavybės teise atitenka 27/100 to paties buto. Ieškovas paaiškino, kad nutraukdami santuoką ieškovas su D. V. pasidalino butą pagal tą pačią proporciją, pagal kurią pirko: D. V. asmeninėmis lėšomis pirkta 46/100 buto dalis atiteko jai ir ši dalis nebuvo dalinama, o 54/100 bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausiusią buto dalį sutuoktiniai pasidalino lygiomis dalimis po 27/100, vadovaudamiesi lygių sutuoktinių nuosavybės dalių bendroje jungtinėje nuosavybėje prezumpcija. Po pasidalinimo ieškovui atiteko 27/100 buto dalys, o buvusiai sutuoktinei D. V. atiteko 46/100 + 27/100 = 73/100.

Šalies argumentai

4. Ieškovas nurodė ir tai, kad šalių atsidalintam nekilnojamam turtui buvus įkeistam ir šalims nevykdant įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, buvo pradėta įkeisto turto realizavimo procedūra. Atsakovė antstolė B. T. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdytose varžytynėse realizavo ieškovui ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, priklausiusį įkeistą butą su bendro naudojimo patalpomis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Realizavus ieškovo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, turtą gautomis lėšomis antstolė atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi, t. y., AB DNB banku, padengė vykdymo išlaidas, o likusią sumą paskirstė turto savininkams. Ieškovas pažymėjo, kad lėšų paskirstymas buvo atliktas pagal 2017 m. liepos 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio patvarkymo priedu ieškovui atsakovės pateikta lėšų paskirstymo lentele, tačiau lėšos buvo paskirstytos neteisingai. Šalims nutraukus santuoką ir tarpusavio susitarimu pasidalinus butą pagal proporciją, 73/100 + 27/100 ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog jam bus išmokėta 27/100 dydžio dalintinų pinigų suma, tačiau atsakovė teismo sprendimu nustatytą proporciją vienašališkai pakeitė, ieškovui išmokėdama tik 14,58% pinigų dalį vietoje priklausiusios 27% dalies. Paaiškino, kad bendra ieškovui ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, skirstytinų lėšų suma, gauta pardavus butą buvo 49 163,06 Eur, ieškovui priklausanti 27% buto dalis turėjo sudaryti 13 274,03 Eur, tačiau ieškovui buvo išmokėta tik 7 167,97 Eur gautinos sumos dalis. Ieškovui neišmokėtų lėšų suma (skirtumas tarp to, ką ieškovas turėjo gauti iš atsakovės, ir kas jam buvo išmokėta) sudaro 13 274,03 Eur – 7 167,97 Eur = 6 106,06 Eur ir šią sumą ieškovas laiko jam atsakovės padaryta žala. Ieškovas nurodė, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog vykdydama išieškojimą vykdomojoje byloje atsakovė netinkamai aiškino ir taikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015, todėl netinkamai paskirstė pinigines lėšas ir tokiais savo veiksmais padarė žalą ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškovo M. Z. ieškinį atmetė; priteisti iš ieškovo 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti atsakovei antstolei B. T..

6. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą siūlė ieškovui pakeisti atsakovą, tačiau ieškovas ir jo atstovas patvirtino, kad buvo pasirinktas būtent toks pažeistų teisių gynimo būdas ir būtent šis atsakovas, todėl keisti atsakovo ar ieškinio pagrindo nepageidauja, prašė nagrinėti ieškovo ieškinį tokį, koks yra pateiktas nagrinėjamoje byloje.

7. Teismas nustatė, jog tarp ieškovo, trečiojo asmens D. V. ir UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. birželio 1 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu D. V. asmeninės nuosavybės teise įsigijo 23/50 dalis buto su bendro naudojimo patalpomis, kurio bendras plotas 67,66 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovas ir D. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 27/50 dalis minėto buto su bendro naudojimo patalpomis bei 1/23 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015, kuriuo buvo nutraukta tarp ieškovo ir D. V. sudaryta santuoka, taip pat patvirtinta ieškovo ir D. V. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Minėtoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys susitarė, kad pasidalina pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą: po santuokos nutraukimo D. V. asmeninės nuosavybės teise, be kita ko, atitenka 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini) (sprendimo rezoliucinės dalies 2.1.1.1 punktas), po santuokos nutraukimo ieškovui asmeninės nuosavybės teise, be kita ko, atitenka 27/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini) (sprendimo rezoliucinės dalies 2.1.2.1 punktas).

8. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas ir D. V. nutraukdami santuoką taip pat pasidalino bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą – automobilių stovėjimo aikštelę, po santuokos nutraukimo ieškovui paliekant asmeninės nuosavybės teise 1/138 automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), o D. V. – 5/138 dalis automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini).

9. Teismas pažymėjo, jog iš byloje pateikto 2017 m. liepos 18 d. VĮ Registrų centro duomenų išrašo matyti, kad ieškovas ir D. V. neįregistravo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 patvirtintoje ieškovo ir D. V. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių numatyto nekilnojamojo turto pasidalijimo po santuokos nutraukimo, taigi tretieji asmenys, o tuo pačiu ir atsakovė, neturėjo galimybės nustatyti, kokios konkrečios buto dalys liko ieškovui, o kokios D. V. asmeninės nuosavybės teise.

10. Teismas nurodė, kad ir ieškovas, ir D. V., būdami skolininkai vykdymo procese, turėjo teikti informaciją atsakovei, reikalingą tinkamam bylos įvykdymui.

11. Teismas, įvertinęs ieškovo, D. V. ir atsakovės antstolės padėjėjo susirašinėjimus elektroniniu paštu nustatė, kad ieškovui ne kartą buvo nurodyta, kad iš varžytynių parduoto buto 85,42 % priklausė D. V., o 14,58 % priklausė ieškovui, tačiau byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas nesutiko su nurodytomis proporcijomis, reiškė prieštaravimus atsakovei ar D. V. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Pabrėžė, jog ieškovas 2018 m. liepos 12 d. elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovės antstolės padėjėją, nurodydamas, jog sprendžiant klausimą dėl vykdymo išlaidų paskirstymo svarbu atsižvelgti į tai, kad teismo sprendimu ieškovas ir D. V. pasidalijo tik bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančią 27/50 dalį buto, iš kurios 73/100 dalys atiteko asmeninės nuosavybės teise D. V., o 27/100 dalys atiteko ieškovui, todėl iš varžytynių parduoto buto 85,42 % priklausė D. V., o 14,58 % priklausė ieškovui.

12. Teismas įvertino ir tai, kad ieškovas, aktyviai gindamas savo teises vykdymo procese skundė eilę atsakovės veiksmų, tačiau atsakovės piniginių lėšų paskirstymo neskundė.

13. Teismas, įvertinęs tarp ieškovo ir D. V. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas, oficialius VĮ Registrų centro duomenis, ieškovo ir D. V. elgesį vykdymo proceso metu, jų nuosekliai teikiamą informaciją elektroniniu paštu bei skunduose dėl antstolio veiksmų, pripažino, kad atsakovei pagrįstai nekilo abejonių dėl ieškovui ir D. V. nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto dalių proporcijų.

14. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 9 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-6662-1035/2018 pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui M. Z. dėl sumokėtų sumų vykdant solidariąją prievolę priteisimo regreso tvarka ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo. Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovės atliktais paskaičiavimais, iš kurių matyti, kad ieškovei varžytinėse parduoto buto priklausė 85,42 %, o atsakovui – 14,58 %. Atitinkami buvo paskirstytos ir 2 301,50 Eur vykdymo išlaidos vykdomojoje byloje, kurioje ieškovei tenkančią vykdymo išlaidų dalį sudarė 85,42 % arba 1965,94 Eur, o atsakovo – 14,58 % arba 335,56 Eur. Dėl to sprendė, kad ieškovė pagrįstai iš atsakovo regreso tvarka reikalauja 815,19 Eur sumos (2 301,50 Eur / 2 = 1 150,75 Eur; 1 965,94 Eur – 1 150,75 Eur = 815,19 Eur). Šis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-720-560/2019 paliktas nepakeistas. Taip pat nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2A-758-1092/2019 pagal atsakovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams D. V. ir M. Z. dėl skolos priteisimo ir nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad po santuokos nutraukimo atsakovei D. V. nuosavybės teise priklausė 73/100 dalys, o atsakovui M. Z. – 27/100 dalys ginčo buto.

15. Teismas nurodė kad atsakovė nedalyvavo aukščiau minėtose civilinėse bylose kaip byloje dalyvaujantis asmuo, apie procesą nebuvo informuota, savo paaiškinimų ir įrodymų neteikė, šiuose teismo sprendimuose konstatuoti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Pažymėjo, kad minėti teismo procesiniai sprendimai buvo priimti praėjus ilgam laiko tarpui po atsakovės išieškotų piniginių lėšų paskirstymo ir atsakovei pervedus likusias pinigines lėšas ieškovui bei D. V..

16. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė ir byloje nenustatyta, kad atsakovė antstolė B. T. atliko neteisėtus veiksmus ar neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (CPK 178 straipsnis).

17. Teismas nurodė, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinamais, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nevertina. Pripažintino, jog neįrodytos visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės turtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas. Pabrėžė, jog netenkinus pagrindinio reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti atsakovės atžvilgiu reiškiamo išvestinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Apeliaciniu skundu ieškovas M. Z. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Apelianto manymu, vienintelis tinkamas atsakovės neteisėtų veiksmų vertinimo būdas galėjo būti: 1) patikrinti (nustatyti), kokia skirstytino turto dalis ieškovui faktiškai priklausė turto pardavimo iš varžytynių dieną ir 2) patikrinti (nustatyti), ar šią ieškovui priklausančią turto dalį antstolė išmokėjo. Nustačius skirtumą (nukrypimą nuo tinkamo po išieškojimo likusių piniginių lėšų paskirstymo) turėjo būti aiškinamasi, ar antstolė privalo ar neprivalo šį skirtumą padengti.

18.2. Teismas nesivadovavo savo sprendimo argumentais dėl antstolių veiksmų teisėtumo vertinimo. Apelianto manymu, vien konstatavus ieškovo teisių pažeidimą (išmokėtų sumų trūkumą), antstolio neteisėti veiksmai turėjo būti konstatuoti kaip Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Atsakovės veiksmų pagal savo konstatuotus „griežtesnius rūpestingumo ir atidumo reikalavimus“ pirmos instancijos teismas nevertino.

Žemesnės instancijos teismas

18.3. Teismas antstolės veiksmus nepagrįstai legitimavo vien tik ieškovo neveikimu (tuo, jog ieškovas antstolės sprendimų neskundė ir pan.). Teismas nevertino, jog nesinaudojimas teise skųsti vienokį ar kitokį sprendimą nereiškia atsisakymo tokia teise pasinaudoti ateityje. Apelianto manymu, ieškovo neveikimas (neprieštaravimas ir neskundimas) neturėjo pateisinti antstolės nerūpestingumo ir neatidumo, pareigos teisingai skirstyti turimas lėšas pažeidimo.

18.4. Apelianto manymu, teismo sprendimas, kuriame be motyvų konstatuojama, kad ieškinys yra paduotas netinkamam atsakovui, turėtų būti pripažintas absoliučiai negaliojančiu. Apelianto manymu, šalutinės aplinkybė, ką darė antstolė su ieškovui neišmokėtomis lėšomis, antstolės atsakomybės nešalina, nes sprendime nebuvo nurodyta, kuris atsakovas, teismo manymu, buvo tinkamas.

18.5. Apeliantas mato, jog teismas skundžiamą sprendimą priėmė neišsprendęs pagrindinio fakto klausimo, kokia dalis ginčo turto priklausė ieškovui po jo santuokos su D. V. nutraukimo. Neišsprendęs pagrindinio fakto klausimo pirmos instancijos teismas negalėjo vertinti antstolės veiksmų teisėtumo ir priimti teisėto bei pagrįsto sprendimo.

18.6. Teismas nustatydamas ieškovui priklausančios dalies proporciją rėmėsi ne oficialiais rašytiniais įrodymais (NTR išrašais, teismų sprendimais ir pan.), tačiau vien įvairiais elektroniniais laiškais. Pažymėjo, jog nė viename iš teismo sprendime nurodytų elektroninių laiškų ieškovas nebuvo sutikęs su jam nustatyta mažesne turto dalimi. Konstatuodamas ieškovo elektroniniuose laiškuose išreikštą sutikimą su neteisingu lėšų padalinimu, pirmos instancijos teismas ne tik iškraipė apelianto elektroninių laiškų turinį, tačiau ieškovo elektroninių laiškų turinį aiškino priešingai tikrajai šių el. laiškų prasmei ir juose išdėstytai apelianto valiai. Kadangi įrodymai, kuriais pirmos instancijos teismas grindė skundžiamą sprendimą reiškė visai ką kitą, negu sprendime jiems prasmę suteikė pirmos instancijos teismas, skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

18.7. Teismas nevertino aplinkybės, jog tik gavęs antstolės atliktą paskirstytinų sumų paskaičiavimą apeliantas iš karto aiškinosi, kodėl jo buvusi 27% turto dalis skirstymo metu sumažėjo iki 15%.

18.8. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, bylos faktus (aplinkybę dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. dienos sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 ieškovui priskirtos ginčo turto dalies) vertino skirtingai, negu tą padarė Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. dienos nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019. Apelianto manymu, teismai neturėtų tų pačių aplinkybių skirtingose bylose nustatinėti skirtingai. Priešingai, teismų procesinių sprendimų baigtis turėtų priklausyti nuo anksčiau procesiniuose sprendimuose teismų nustatytų aplinkybių. Apelianto manymu, sumenkindamas prima facie galią turinčių įrodymų reikšmę ir išaukštindamas tokios galios neturinčių įrodymų įrodomąją vertę pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Be to, ieškovui priskyrus 27% ginčo turto išlaikymo išlaidų ir tik 15% pardavus turtą likusios turto vertės, skundžiamu sprendimu buvo pažeistas teisių ir pareigų vienovės bei teisingumo principai.

18.9. Teismas skundžiamame sprendime paminėjo 2018 m. liepos 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-6662-1035/2018. Minimame teismo sprendime buvo sprendžiamas tik vykdymo išlaidų paskirstymo proporcijos klausimas (ar vykdymo išlaidos skolininkams turi būti skirstomos lygiomis dalimis, ar pagal turto dalies proporcijas). Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendė, kad vykdymo išlaidos turi atitikti turto dalių proporcijas, kurių pagrįstumo ir dydžio nurodytoje byloje netikrino.

18.10. Kaip matyti iš atsakovės pateikto nekilnojamojo turto registro išrašo, juridinis faktas apie priimtą 2015 m. birželio 16 d. dienos teismo civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 yra registruotas nuo 2015 m. liepos 31 d.. Teismo sprendimui buvus išviešintam, aplinkybė, jog ieškovas ar trečiasis asmuo teismo sprendimo neregistravo, teisinės reikšmės neturi.

18.11. Teismo sprendimo turinio aiškinimui galėjo pasitarnauti civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 išduotas vykdomasis raštas, kuriame buvo nurodyta, jog D. V. asmeninės nuosavybės teise, atitenka šis santuokoje įgytas turtas – 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr., (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Vykdomajame rašte nebuvo nurodyta, kad D. V. 73/100 dalys atitenka tik nuo bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalies. Atsakovė, elgdamasi atidžiai, turėjo galimybę remtis teismo išduotu vykdomuoju raštu.

Atsiliepimas

19. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė antstolė B. T. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

19.1. Pažymi, kad apeliantas pateikdamas „trumpą faktinę situaciją“ klaidiną teismą iškraipydamas faktų realumą. Apeliaciniame skunde dėstoma: „Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. nutraukė šalių santuoką ir sprendimu padalino šalių turtą, taip kaip šalys buvo sutarę santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi, nekeičiant pirkimo–pardavimo sutartyje numatytų proporcijų.“. Tačiau susipažinus su šia apelianto minima Vilniaus miesto apeliacinio teismo nutartimi matyti, kad turtas po santuokos nutraukimo buvo padalintas pakeičiant pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytas turto įsigijimo dalis.

Žemesnės instancijos teismas

19.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu patvirtinta M. Z. ir D. V. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kurioje aiškiai ir vienareikšmiškai nurodoma, kad pasidalinamas išimtinai tik bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas. Sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sudarė ir pasirašė M. Z. ir D. V.. Teismo sprendimas, kurio pagrindu patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, įsiteisėjo dar prieš pradedant priverstinio išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

19.3. Antstolė susipažinusi tiek su VĮ Registrų centro išrašu iš Nekilnojamojo turto registro, tiek ir su 2012 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri patvirtinta (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės I. M., neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu, civilinė byla Nr. 2-22284-897/2015, yra padalintas visas sutartine hipoteka apsunkintas butas, o ne tik bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausanti šio buto dalis.

19.4. Buvę sutuoktiniai Nekilnojamojo turto registre neįregistravo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Todėl vykdymo proceso metu taip pat buvo atsižvelgta ir į šios sutarties šalių išsakytą poziciją dėl turto pasidalinimo santuokos nutraukimo metu. Sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių išreikštą tikrąją šalių valią patvirtina ir vykdymo proceso šalių antstolei išsakyti pasisakymai.

19.5. Po santuokos nutraukimo nei M. Z., nei D. V., nesikreipė į VĮ Registrų centrą, kad viešajame registre būtų įregistruota nuosavybės teisės į konkrečią varžytynėse realizuoto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį. Jei apeliantas būtų pakankamai atidus ir rūpestingas bei įvykdęs savo pareigą viešajame registre išviešinti informaciją kokia santuokoje įgyto buto dalis po santuokos nutraukimo atiteko jam asmeninės nuosavybės teise, būtų išvengta bet kokių ginčų ateityje, įskaitant ir ginčą šioje civilinėje byloje.

19.6. Apeliantas siūlo remtis Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019. Tačiau šiuo atveju ypatingą reikšmę turi aplinkybė, kad šioje civilinėje byloje vykstant teisminiam procesui apeliantas laikėsi priešingos pozicijos, aiškindamas, kad jam priklausiusi buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalis sudarė – 14,58 proc.

19.7. Atsakovės manymu, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019, šioje byloje neturi prejudicinės galios, nes joje nedalyvavo antstolė B. T.. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi išnagrinėjo bylą neturėdamas visos informacijos apie šalių veiksmus ir valią išreikštą vykdymo proceso metu ir kitus įrodymus.

19.8. Tiek D. V., tiek ir ieškovas iki ieškinio šioje byloje pateikimo laikėsi pozicijos, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu, kuriuo nutraukta D. V. ir M. Z. santuoka buvo padalintas ne visas butas, o tik buto dalis, kuri įsigyta jungtine sutuoktinių nuosavybės teise.

19.9. Apeliantas apeliaciniame skunde kelia antstolės atsakomybės klausimą dėl, apelianto nuomone, netinkamai paskirstytų piniginių lėšų ir mano, kad atsakovė šioje civilinėje byloje turi būti antstolė B. T., o ne D. V.. Apeliantas teigia, kad po turto realizavimo jam buvo grąžinta per maža piniginių lėšų suma. Todėl darytina išvada, jog apeliantas mano, kad įvykdė didesnę hipotekos kreditoriaus reikalavimo dalį, nei turėjo pareigą įvykdyti. Tokiu atveju, apeliantas solidariąją pareigą kreditoriui įvykdė ne antstolės B. T. naudai, o būtent solidarios skolininkės – D. V. naudai. Todėl, šioje civilinėje byloje atsakovu turėtų būti traukiama ne antstolė B. T., o D. V..

Atsiliepimas

20. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą, bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

22. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

23. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo M. Z. ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl apelianto pateiktų rašytinių paaiškinimų

24. Apeliantas 2020 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus. Iš pateiktų rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad apeliantas pateikė paaiškinimus dėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 323 straipsnio nuostatas pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Įstatyme nėra numatyta galimybė pateikti rašytinus paaiškinimus dėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti 2020 m. lapkričio 5 d. teismui pateiktus apelianto rašytinius paaiškinimus. Kadangi šie paaiškinimai pateikti per elektroninę teismų sistemą, jie nėra grąžinami apeliantui.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

25. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo, trečiojo asmens D. V. ir UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. birželio 1 d. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią D. V. asmeninės nuosavybės teise įsigijo 23/50 dalis buto su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 67,66 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), o ieškovas ir D. V. (D. Z.) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 27/50 dalis minėto buto su bendro naudojimo patalpomis bei 1/23 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios adresu (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

26. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 patvirtintoje ieškovo ir D. Z. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių numatyta, jog šalys nutraukia santuoką bendru šalių susitarimu, laisva valia, šia sutartimi numatydami bendro turto pasidalijimo, vaikų išlaikymo ir jų auklėjimo klausimus bei kitas santuokos nutraukimo teisines pasekmes (sprendimo rezoliucinės dalies 1.3. punktas). Šio sutarties rezoliucinės dalies 2.1. nurodoma, jog pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą D. Z. ir M. Z. pasidalina tokiu: po santuokos nutraukimo D. V. asmeninės nuosavybės teise, be kita ko, atitenka 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini) (sprendimo rezoliucinės dalies 2.1.1.1. punktas), po santuokos nutraukimo ieškovui asmeninės nuosavybės teise, be kita ko, atitenka 27/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini) (sprendimo rezoliucinės dalies 2.1.2.1. punktas). Teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. liepos 17 d.

27. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – „Liteko“) duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog Vilniaus apylinkės teismas 2016 m. gegužės 10 d. civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 išdavė vykdomąjį raštą, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 16 d. išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. Z. ir M. Z. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, suinteresuoti asmenys AB DNB bankas, UAB „Ūkio banko lizingas“, „Swedbank“ AB. Nurodė, jog teismas, be kita ko, nusprendė: po santuokos nutraukimo D. Z. asmeninės nuosavybės teise atitenka šis santuokoje įgytas turtas: 2.1.1.1. 73/100 buto su bendro naudojimo patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr., (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2.1.1.2. 5/138 automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

28. Iš 2017 m. rugsėjo 1 d. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad nurodytas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso: D. Z. ir M. Z. 27/50 buto; D. Z. 23/50 buto. Iš minėtų duomenų taip pat matyti, jog juridinis faktas apie priimtą 2015 m. birželio 16 d. teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 yra registruotas nuo 2015 m. liepos 31 d.

29. Nustatyta, kad atsakovė antstolė B. T. vykdė vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtą pagal Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro 2017 m. liepos 15 d. vykdomąjį įrašą Nr. 14-3382, dėl 32 849,93 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš solidarių skolininkų ieškovo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, D. V. išieškotojo AB DNB banko naudai, išieškojimą nukreipiant į sutartine hipoteka apsunkintą turtą: ieškovui ir D. V. daline ir jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą – butą su bendro naudojimo patalpomis, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nustačius, kad butui priklauso 1/23 negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), šis turtas taip pat buvo areštuotas. Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniu 1/23 automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), buvo parduoti iš varžytynių. Varžytynių laimėtojui į atsakovės depozitinę sąskaitą sumokėjus visą turto kainą, 2017 m. lapkričio 10 d. išduotas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini), o už varžytynėse realizuotą nekilnojamąjį turtą gautos piniginės lėšos paskirstytos.

30. Atsakovė 2017 m. lapkričio 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirstė išieškotą 54 650,09 Eur sumą: 163,81 Eur suma likusioms vykdymo išlaidoms apmokėti, prie išieškojimo prisijungusiam antstoliui A. S. 2 923,77 Eur skoloms (1 325,99 Eur + 222,08 Eur + 1 375,70 Eur), 692,86 Eur vykdymo išlaidoms apmokėti (292,03 Eur + 20,74 Eur + 95,02 Eur + 285,07 Eur), taip pat grąžinta D. V. 42 814,48 Eur (už butą – 38 378,46 Eur; už automobilių stovėjimo aikštelę – 4 436,02 Eur), ieškovui 8 055,17 Eur (už butą – 7 167,97 Eur; už automobilių stovėjimo aikštelę – 887,20 Eur).

31. Iš „Liteko“ duomenų nustatyta, jog AB (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams D. V. ir M. Z. dėl skolos priteisimo, juo prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka ir priteisti solidariai iš atsakovų 535,88 Eur skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 11 d. civilinėje byloje Nr. e2-12362-323/2018 pakeitė teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. preliminarų sprendimą. Teismas priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 41,36 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 41,36 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y., 2018 m. rugsėjo 21 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisė ieškovei iš atsakovės D. V. 290,62 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 290,62 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 36,22 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė ieškovei iš atsakovo M. Z. 59,21 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 59,21 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 26,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. M. Z. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį dėl skolos priteisimo iš atsakovo M. Z. ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį M. Z. atmesti. Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė po santuokos nutraukimo atsakovams asmeninės nuosavybės teise atitekusias ginčo buto dalis. Apelianto teigimu, santuokos nutraukimo byloje buvo dalinama tik ta buto dalis, kuri sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, t. y. 54/100 dalys buto. Po santuokos nutraukimo atsakovei D. V. asmeninės nuosavybės teise ir toliau priklausė 23/50 dalis buto, kuri santuokos nutraukimo metu nebuvo dalinama. Kita buto dalis, t. y. 27/50, kuri atsakovams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, buvo padalinta ir atsakovei D. V. iš šios dalies atiteko 73/100, o atsakovui – 27/100. Iš viso atsakovui priklauso tik 14,58 procentų nuo viso buto, todėl proporcingai atsakovui atitekusiai buto daliai jam tenkanti skolos ieškovei suma sudaro tik 110,15 Eur, nors atsakovas ieškovei yra sumokėjęs 144,69 Eur. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, jog byloje iš esmės kilo ginčas, kokiomis dalimis ginčo butas priklausė atsakovams po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu buvo nutraukta atsakovų santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutarimu ir patvirtinta jų sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Konstatavo, kad po santuokos nutraukimo atsakovei D. V. nuosavybės teise priklausė 73/100 dalys, o atsakovui M. Z. – 27/100 dalys ginčo buto. Kadangi skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovo skolos dydis buvo apskaičiuotas teisingai nustačius jam priklausančią buto dalį bei įvertinus atsakovo sumokėtą 144,69 Eur sumą, darytina išvada, jog teismas pagrįstai ieškovei iš atsakovo priteisė 59,21 Eur skolos. Pažymėjo, kad antstolės atliktų vykdymo veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Antstolės atlikti skaičiavimai ir vykdomojoje byloje priimti patvarkymai nesaisto šią bylą nagrinėjančio teismo ir nėra jam privalomi.

Žemesnės instancijos teismas

32. Remiantis „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad apeliantas 2019 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo išaiškinimo, prašydamas išaiškinti, ar nurodyto sprendimo 2.1.1.1 ir 2.1.2.1 punktai turėtų būti aiškinami taip, kaip juos išaiškino Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019, t. y. kad po santuokos nutraukimo pareiškėjui turėjo atitekti 27/100 dalys viso buto, ar taip, kad pagal teismo sprendime nustatytą proporciją buvo padalintas vien tik šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl teismo sprendimo išaiškinimo. Pabrėžė, jog 2015 m. birželio 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies aiškumas (suprantamumas) nekelia abejonių. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu, supaprastinto žodinio proceso tvarka, asmeniškai dalyvaujant pareiškėjams D. Z. ir M. Z., papunkčiui išsiaiškinus tikrąją šalių valią dėl kiekvieno jų pačių sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių punkto, buvo patenkintas pareiškėjų prašymas dėl jų santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinta pareiškėjų 2015 m. gegužės 3 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartį paliko nepakeistą.

33. Pagal antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sertifikatą Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovės profesinė civilinė atsakomybė apdrausta trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Lloyd‘s of London Sindikatai“, atstovaujamas UADBB „Colemont draudimo brokeris“.

34. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą atsakovei dėl žalos atlyginimo priteisimo grindė tuo, kad atsakovė netinkamai paskirstė iš varžytynių pardavus turtą gautas pinigines lėšas ir tokiais savo veiksmais padarė žalą ieškovui.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, pripažino, kad ieškovo ieškinys neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas.

36. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog sprendimas yra nepagrįstas ir turį būti panaikintas. Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padaryta išvada, jog ieškovas, neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Teigia, kad teismas atsakovės neteisėtus veiksmus vertino ne pagal objektyvius teisėtumo kriterijus, tačiau visas antstolio klaidas avansu pateisindamas ieškovo elgesiu (nepakankamu aktyvumu, neveikimu ir pan.). Skundžiamame sprendime teismas labiau vertino ne atsakovės, o ieškovo veiksmus, toks atsakovės neteisėtų veiksmų vertinimo principas ir būdas nebuvo objektyvus. Teismas nesivadovavo savo sprendimo argumentais dėl antstolių veiksmų teisėtumo vertinimo. Apelianto manymu, vien konstatavus ieškovo teisių pažeidimą (išmokėtų sumų trūkumą), antstolio neteisėti veiksmai turėjo būti konstatuoti kaip Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde ieškovo nurodytų argumentų.

Dėl civilinių teisių gynimo būdo pasirinkimo, kitose bylose nustatytų aplinkybių reikšmės nagrinėjamai bylai

38. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog teismo sprendimas, kuriame be motyvų konstatuojama, kad ieškinys yra paduotas netinkamam atsakovui, turėtų būti pripažintas absoliučiai negaliojančiu. Apelianto manymu, šalutinės aplinkybė, ką darė antstolė su ieškovui neišmokėtomis lėšomis, antstolės atsakomybės nešalina, nes sprendime nebuvo nurodyta, kuris atsakovas, teismo manymu, buvo tinkamas.

39. Pasisakydama dėl šio apelianto argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovė nesutikdama su pareikštu ieškiniu, teigė, kad ieškovas į civilinę bylą atsakovu įtraukė netinkamą asmenį – dar 2017 m. lapkričio 16 d. visos išieškotos piniginės lėšos, buvusios atsakovės depozitinėje banko sąskaitoje buvo paskirstytos, todėl atsakovė jokiomis ieškovo lėšomis nedisponuoja ir jų neturi. Jei ieškovas mano, kad 2017 m. lapkričio 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo pagrindu jam buvo pervesta per maža piniginių lėšų suma, atitinkamai didesnę piniginių lėšų sumą gavo solidari skolininkė – D. V., todėl būtent ji turėtų būti traukiama atsakove šioje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu pasiūlė ieškovui pakeisti atsakovą, tačiau ieškovas ir jo atstovas patvirtino, kad buvo pasirinktas būtent toks pažeistų teisių gynimo būdas ir būtent šis atsakovas, todėl keisti atsakovo ar ieškinio pagrindo nepageidauja, prašė nagrinėti ieškovo ieškinį tokį, koks yra pateiktas nagrinėjamoje byloje.

40. Pažymėtina, jog pasirinkti pažeistų civilinių teisių gynimo būdą, o taip pat ir atsakovą yra ieškovo diskrecijos teisė ir disponavimas tokia teise (nagrinėjamu atveju – ieškinio pareiškimas antstolei) laikantis nustatyto teisinio reguliavimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2, 4, 5 punktai, CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktai ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ginčijamo teismo sprendimo turinį, pažymi, jog priešingai nei teigia apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendime nėra konstatuotina, kad ieškinys yra paduotas netinkamam atsakovei, jame padaryta išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų egzistavimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas anksčiau aptartą apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

41. Nagrinėjamame apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, bylos faktus (aplinkybę dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. dienos sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015 ieškovui priskirtos ginčo turto dalies) vertino skirtingai, negu tą padarė Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. dienos nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019. Apelianto manymu, teismai neturėtų tų pačių aplinkybių skirtingose bylose nustatinėti skirtingai. Priešingai, teismų procesinių sprendimų baigtis turėtų priklausyti nuo anksčiau procesiniuose sprendimuose teismų nustatytų aplinkybių. Apelianto manymu, sumenkindamas prima facie galią turinčių įrodymų reikšmę ir išaukštindamas tokios galios neturinčių įrodymų įrodomąją vertę pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.

42. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, bylą nagrinėjęs teismas pirmiau aptartus ieškovo teiginius atmetė, nurodydamas, jog atsakovė nedalyvavo minėtose civilinėse bylose kaip byloje dalyvaujantis asmuo, apie procesą nebuvo informuota, savo paaiškinimų ir įrodymų neteikė, šiuose teismo sprendimuose konstatuoti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje.

43. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019).

44. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018).

45. Kaip nurodyta pirmiau, teismo nustatytos aplinkybės pripažįstamos prejudiciniais faktais nagrinėjant kitą bylą tik esant aktualių sąlygų visetui, be kita ko – kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-758-1092/2019 iškelta ir išnagrinėta pagal atsakovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams D. V. ir M. Z. dėl skolos priteisimo. Atsakovė toje byloje jokiu procesiniu statusu nedalyvavo, tai yra ginčo byla, sukelianti teisinius padarinius tik joje dalyvavusiems asmenims. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, kad nesant vienos iš būtinų sąlygų viseto minėtoje byloje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinių faktų galios šiai bylai. Pagrindo vertinti, kad civilinė byla Nr. e2A-758-1092/2019 sukūrė teisinius padarinius ir joje nedalyvavusiam asmeniui, teisėjų kolegija taip pat neturi. Minėta, jog Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 pažymėjo, kad antstolės atliktų vykdymo veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos nurodyta aplinkybe, jog ieškovo nurodyti teismo procesiniai sprendimai buvo priimti praėjus ilgam laiko tarpui po atsakovės išieškotų piniginių lėšų paskirstymo ir atsakovei pervedus likusias pinigines lėšas ieškovui bei D. V., t. y., išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymas, kuriuo paskirstyta išieškota suma priimtas – 2017 m. lapkričio 16 d., tuo tarpu ieškovo nurodytas teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 buvo priimtas 2019 m. rugpjūčio 1 d. Dėl visumos aptartų argumentų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl antstolės civilinės atsakomybės

46. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias antstolio civilinės atsakomybę, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovės atliktų veiksmų vykdymo procese paskirstant iš varžytynių pardavus turtą gautas pinigines lėšas.

47. Pažymėtina, jog sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką.

48. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymuose nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą, taip grąžinant jį į padėtį, buvusią iki delikto padarymo, pagal visiško žalos atlyginimo principą restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019).

49. Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymuose nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, kuriomis reglamentuojama deliktinė civilinė atsakomybė, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Taigi nagrinėjant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, būtina nustatyti, ar egzistuoja visos deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės), numatytos CK 6.246–6.249 straipsniuose, bei atsižvelgti į tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai. Asmuo, vykdydamas profesinę veiklą, įsipareigoja veikti pagal jo kvalifikacijai keliamus reikalavimus. Dėl to specialistai, be bendro pobūdžio atsargumo pareigos, turi specifines profesines pareigas, t. y., jiems taikomi griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50. Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas, reiškiantis, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 583 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taikant ir aiškinant CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, kuriomis reglamentuojamas vykdymo procesas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normomis, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklėmis reikalaujama, kad antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, veiktų tik intra vires (pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudedamoji dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010).

51. Nagrinėjamu atveju, ieškovo reikalavimas atsakovei dėl žalos atlyginimo priteisimo iš esmės buvo grindžiamas tuo, jog vykdydama išieškojimą vykdomojoje byloje atsakovė netinkamai aiškino ir taikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015, todėl netinkamai paskirstė pinigines lėšas ir tokiais savo veiksmais padarė žalą ieškovui. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė ir byloje nenustatyta, kad atsakovė antstolė B. T. atliko neteisėtus veiksmus ar neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (CPK 178 straipsnis).

52. Apeliantas teigia, kad teismas nevertino atsakovės veiksmų pagal savo konstatuotus „griežtesnius rūpestingumo ir atidumo reikalavimus“. Teigia, jog teismas labiau vertino ne atsakovės, o ieškovo veiksmus, toks atsakovės neteisėtų veiksmų vertinimo principas ir būdas nebuvo objektyvus. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nustatydamas ieškovui priklausančios dalies proporciją rėmėsi ne oficialiais rašytiniais įrodymais (NTR išrašais, teismų sprendimais ir pan.), tačiau vien įvairiais elektroniniais laiškais. Pažymėjo, jog nė viename iš teismo sprendime nurodytų elektroninių laiškų ieškovas nebuvo sutikęs su jam nustatyta mažesne turto dalimi. Konstatuodamas ieškovo elektroniniuose laiškuose išreikštą sutikimą su neteisingu lėšų padalinimu, pirmos instancijos teismas ne tik iškraipė apelianto elektroninių laiškų turinį, tačiau ieškovo elektroninių laiškų turinį aiškino priešingai tikrajai šių elektroninių laiškų prasmei ir juose išdėstytai apelianto valiai. Teismas nevertino aplinkybės, jog tik gavęs antstolės atliktą paskirstytinų sumų paskaičiavimą apeliantas iš karto aiškinosi, kodėl jo buvusi 27 proc. turto dalis skirstymo metu sumažėjo iki 15 proc. Teisėjų kolegija toliau pateikiamų motyvų pagrindu minėtus apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

53. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad jie iš esmės yra susiję su nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė antstolė B. T. vykdė vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), pradėtą pagal Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro 2017 m. liepos 15 d. vykdomąjį įrašą Nr. 14-3382, dėl 32 849,93 Eur skolos ir 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš solidarių skolininkų ieškovo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, D. V. išieškotojo AB DNB banko naudai, išieškojimą nukreipiant į sutartine hipoteka apsunkintą turtą. Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniu 1/23 automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), buvo parduoti iš varžytynių. Varžytynių laimėtojui į atsakovės depozitinę sąskaitą sumokėjus visą turto kainą, 2017 m. lapkričio 10 d. išduotas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. (duomenys neskelbtini), o už varžytynėse realizuotą nekilnojamąjį turtą gautos piniginės lėšos paskirstytos. Atsakovė 2017 m. lapkričio 16 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirstė išieškotą 54 650,09 Eur sumą: 163,81 Eur suma likusioms vykdymo išlaidoms apmokėti, prie išieškojimo prisijungusiam antstoliui A. S. 2 923,77 Eur skoloms, 692,86 Eur vykdymo išlaidoms apmokėti, taip pat grąžinta D. V. 42 814,48 Eur, ieškovui 8 055,17 Eur.

54. Remiantis byloje esančiais duomenis, matyti, jog antstolės vykdymo procese padarytą išvadą, kad po santuokos nutraukimo D. V. atiteko 85,42 proc. viso sutartine hipoteka apsunkinto buto, o M. Z. – 14,58 proc. šio buto, lėmė: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-22284-897/2015, kuriuo buvo nutraukta tarp ieškovo ir D. V. (Z.) sudaryta santuoka, taip pat patvirtinta ieškovo ir D. V. (Z.) sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1.3. nurodoma: „Šalys pareiškia, kad nutraukia santuoką bendru Šalių sutarimu, laisva valia, šia sutartimi numatydami bendro turto pasidalinimo, vaikų išlaikymo ir jų auklėjimo klausimus bei kitas santuokos nutraukimo teisines pasekmes.“ Šio sprendimo 2.1. punkte numatyta, kokiu būdu šalys pasidalina pareiškėjams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą; 2) VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys; 3) 2012 m. birželio 1 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu D. Z. asmeninės nuosavybės teise įsigijo 23/50 dalis buto su bendro naudojimo patalpomis (kas atitinka 46 proc.), o ieškovas ir D. Z. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 27/50 dalis minėto buto su bendro naudojimo patalpomis (kas atitinka 54 proc.), esančio adresu (duomenys neskelbtini); 4) vykdymo proceso metu solidarių skolininkų nuosekli pozicija šiuo klausimu.

55. Atsakovė vadovaudamasi aukščiau nurodytu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimu, nustatė, jog buto dalis, priklausiusi abiem sutuoktiniams bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise (t. y. 54 proc. nuo viso buto), padalinta tokiu santykiu: D. V. atiteko – 73 proc. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusios buto dalies dalis; M. Z. – 27 proc. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusios buto dalies dalis. Apskaičiuojant kokia buto dalis nuo viso buto po santuokos nutraukimo priklausė D. V. ir M. Z. nustatė, kad M. Z. priklausė 14,58 proc. viso buto (skaičiavimas: 54 x 27 proc. = 14,58 proc.), o D. V. priklausė 85,42 proc. (skaičiavimas: 54 x 73 proc. + 46 proc. = 85,42 proc.). Nustatyta, jog tokiomis dalimis buvo padalintos ir piniginės lėšos, likusios vykdymo procese padengus M. Z. ir D. V. kreditorių reikalavimus.

56. Pažymėtina, jog 2017 m. lapkričio 17 d. ieškovas kreipėsi į atsakovės antstolės padėjėją elektroniniu paštu, prašydamas paaiškinti piniginių lėšų paskirstymą, atsakant į šį laišką ieškovui buvo pateiktas detalus paskaičiavimas, kaip paskirstytos išieškotos piniginės lėšos. 2018 m. vasario 11 d., 12 d. vyko ieškovo ir atsakovės antstolės padėjėjo susirašinėjimas elektroniniu paštu apie turto dalybas, ieškovas prašė paaiškinti kokiomis proporcijomis buvo dalinamas ieškovui ir D. Z. priklausančios buto dalys. Remiantis bylos duomenimis, matyti, kad 2018 m. liepos 12 d. ieškovui buvo pateiktas detalus paskaičiavimas, kaip ir kokiomis proporcijomis buvo dalinamas buvusiems sutuoktiniams priklausęs butas.

57. Atkreiptinas dėmesys, kad vykdymo procese išieškotos piniginės lėšos paskirstytos 2017 m. lapkričio 16 d., ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas praėjus beveik dvejiems metams po išieškotų piniginių lėšų paskirstymo. Remiantis bylos duomenimis, apeliantas iki ieškinio šioje byloje pareiškimo, prieštaravimų dėl apskaičiuotos jam grąžintinų piniginių lėšų sumos nereiškė, antstolės kontoroje taip pat nebuvo gautas joks skundas dėl išieškotų lėšų paskirstymo ar prašymas perskaičiuoti grąžintinų piniginių lėšų sumą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytu argumentu, jog nagrinėjamu atveju įvertintina ir tai, kad ieškovas, aktyviai gindamas savo teises vykdymo procese skundė eilę atsakovės veiksmų, tačiau atsakovės piniginių lėšų paskirstymo neskundė.

58. Pažymėtina ir tai, jog apeliantas 2019 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo išaiškinimo, prašydamas išaiškinti, ar nurodyto sprendimo 2.1.1.1 ir 2.1.2.1 punktai turėtų būti aiškinami taip, kaip juos išaiškino Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019, t. y., kad po santuokos nutraukimo pareiškėjui turėjo atitekti 27/100 dalys viso buto, ar taip, kad pagal teismo sprendime nustatytą proporciją buvo padalintas vien tik šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi netenkindamas pareiškėjo prašymo dėl teismo sprendimo išaiškinimo, pabrėžė, kad prašomu išaiškinti sprendimu teismas tik patvirtino pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nekeisdamas jos turinio, todėl laikytina, kad patys pareiškėjai 2015 m. gegužės 3 d. sudarę ir pasirašę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių tiksliausiai žino jų pačių sukurtos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygų turinį ir esmę. Nustatyta, kad ieškovas minėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-758-1092/2019 apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, laikėsi pozicijos, kad jam priklauso mažesnė buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalis ir tuo pagrindu prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad vykdymo proceso metu ieškovo ir D. V. (Z.) nuomonės dėl santuokos nutraukimo byloje pasidalinto turto dalių sutapo su antstolės pozicija.

60. Kompleksiškai įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos atliktu situacijos vertinimu, jog įvertinus tarp ieškovo ir D. V. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas, oficialius VĮ Registrų centro duomenis, ieškovo ir D. V. elgesį vykdymo proceso metu, jų nuosekliai teikiamą informaciją elektroniniu paštu bei skunduose dėl antstolio veiksmų, teismas pripažįsta, kad atsakovei pagrįstai nekilo abejonių dėl ieškovui ir D. V. nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto dalių proporcijų.

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, šalių pateiktuose dokumentuose nurodytus argumentus ir išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, pripažįsta, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl atsakovės, kaip antstolės, neteisėtų veiksmų nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, jog nenustatyta atsakovės neteisėtų veiksmų, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinamais, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nevertintinos.

62. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, o taip pat teigti, jog nebuvo vertinamos ieškovo nurodomos aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai sureikšmina atskiras bylos aplinkybes, teikia pirmenybę savo pozicijai, tačiau to nepakanka paneigti teismo išvadoms, pagrįstoms visumos byloje esančių įrodymų vertinimu dėl bylos faktų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

63. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas nei materialinės teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės taikymą, nei proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu ir priimdamas iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

64. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

65. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias antstolio civilinę atsakomybę bei šios atsakomybės sąlygas, dėl ko tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

66. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

67. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

68. Atsakovei antstolei B. T. iš apelianto, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme – 300,00 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. Z. atsakovei antstolei B. T. 300,00 Eur (tris šimtus eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Albina PupeikienėLarisa ŠimanskienėAlvydas Žerlauskas