Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Mokymo centro „Neozebra“ ieškinį atsakovei L. (L.) I. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų ir faktinių bylos aplinkybių

10. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Byloje nėra ginčo dėl šalis iki 2024 m. lapkričio 29 d. siejusių darbo santykių, taip pat dėl to, kad atleidžiant atsakovę iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu su ja nebuvo atsiskaityta. Dėl to atsakovė iniciavo darbo ginčą ir DGK 2025 m. vasario 13 d. sprendimu atsakovei iš ieškovės priteistos su darbo santykiais susijusios sumos ir netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką. Darbo ginčui persikėlus į teismą, pirmosios instancijos teismas, nustatęs neatsiskaitymo su darbuotoja faktą, priteisė atsakovei iš ieškovės 639,59 Eur skolą (neišmokėtą darbo užmokestį), 13,14 Eur delspinigius, 2 494,68 Eur netesybas. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės prašymo išdėstyti sprendimo įvykdymą.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

15. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-237-464/2022).

16. Nagrinėjamu atveju iš ieškovės pateikto procesinio dokumento turinio nustatyta, kad ji siekia argumentais papildyti apeliacinį skundą ir atsikirsti į atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus. Kadangi 30 dienų terminas apeliaciniam skundui pateikti yra pasibaigęs, civilinio proceso įstatymas nenumato šalies teisės išdėstyti savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui pateiktą procesinį dokumentą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Dėl netesybų priteisimo

17. Vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

19. Ieškovė, apeliaciniu skundu kvestionuodama skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovės DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu priteistos 2 494,68 Eur netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką, nekelia klausimo dėl pirmosios instancijos teismo taikyto atsakovės vidutinio darbo užmokesčio, kaip pagrindo netesybų dydžiui nustatyti, skaičiavimų. Ieškovė nesutikimą su šia teismo sprendimo dalimi iš esmės grindžia tuo, kad šalys buvo sudariusios susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo, kuris atleidžia ieškovę nuo pareigos mokėti netesybas, atsakovė nepatyrė praradimų, kurioms kompensuoti yra skirtos netesybos, be to, egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą sumažinti netesybas. Būtent šių argumentų vertinimas patenka į bylos nagrinėjimo ribas.

20. DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Šalys 2023 m. rugpjūčio 24 d. sudarytos darbo sutarties 3.1 punkte susitarė, kad vėlesnis darbo užmokesčio mokėjimas galimas tik šalims dėl to susitarus raštu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie šalių raštu sudarytą susitarimą dėl vėlesnio ieškovės atsiskaitymo su atsakove. Pažymėtina, kad ieškovė ne tik nepateikė įrodymų apie tokį susitarimą, bet nenurodė ir jokių tokio susitarimo detalių, t. y. iki kokio termino ir kokias sumas, ieškovės teigimu, ji turėjo sumokėti atsakovei. Apeliacinio skundo argumentus apie šalių susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo su atsakove paneigia pats ieškinys ir jame suformuluoti prašymai, kadangi ieškovės prašymas iki 2025 m. gruodžio 31 d. išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sudaro pagrindą nepagrįstais pripažinti ieškovės teiginius apie šalių sudarytą susitarimą dėl vėlesnio atsiskaitymo su 2024 m. lapkričio 29 d. atleista darbuotoja, nes joks darbuotojas nesutiktų ilgiau kaip metus laukti jam priklausančio darbo užmokesčio. Ieškinyje net nenurodyta, kad ieškovė ketino visiškai atsiskaityti su atsakove anksčiau nei iki 2025 m. gruodžio 31 d. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su šalių susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo su atsakove sudarymu.

21. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovė su atsakove neatsiskaitė atsakovės atleidimo iš darbo dieną, ieškovė neįrodinėja ir atsakovės kaltės, kaip pagrindo netaikyti netesybų, egzistavimo. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos netesybų taikymo sąlygos.

22. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė, išėjusi iš darbo, jau kitą darbo dieną pradėjo dirbi kitame darželyje už tą patį darbo užmokestį, todėl nepatyrė praradimų, kurioms kompensuoti yra skirtos netesybos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-684/2023). Šių kasacinio teismo išaiškinimų pagrindu darytina išvada, kad ieškovės nurodyta aplinkybė apie atsakovės kitą darbą ir gaunamas pajamas neturi reikšmės sprendžiant dėl darbdavio pareigos sumokėti netesybas darbuotojai, esant pasibaigusiems darbo santykiams ir darbdaviui vėluojant atsiskaityti su darbuotoja ne dėl darbuotojos kaltės.

23. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas sumažinti atsakovei priteistas netesybas dėl beveik pusės darbo užmokesčio išmokėjimo atsakovei, sąžiningo ieškovės elgesio proceso metu, prastos ieškovės turtinės padėties, ieškovės vykdomos veiklos pobūdžio.

24. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, ieškovės argumentai dėl netesybų dydžio mažinimo buvo atmesti dėl to, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įstatymas nesuteikia teismui teisės mažinti DK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytų netesybų. Įvertinęs šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

15.1. Darbo teisėje finansinės sankcijos darbdaviui, kurias taikydamas teismas jų dydį apskaičiuoja kaip pagrindą naudodamas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, siejamos su dviem pažeidimais: vėlavimu atsiskaityti po darbuotojo atleidimo iš darbo (sankcija skaičiuojama už vėlavimo atsiskaityti laiką, bet ne daugiau nei už 6 mėn.; DK 147 straipsnio 2 dalis) ir darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu (sankcija skaičiuojama už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne daugiau nei už 12 mėn.; DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Pabrėžtina, kad šios sankcijos egzistavo ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje (netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką įtvirtintos tuo metu galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, sankcija už neteisėtą atleidimą – tuo metu galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 1, 4 dalyse). Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, kad šios sankcijos, kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (su sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015 ir kt.; su sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014 ir kt.).

15.2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vertinant abi nutarties 24.1 punkte aptartas sankcijas, tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje, tiek ir ginčui aktualioje redakcijoje darbdavio prievolės bei sankcijų dydžiai buvo suformuluoti imperatyviai, nenustatant galimybės sankciją mažinti dėl įstatyme tiesiogiai neįvardintų priežasčių, tačiau teismai, taikydami iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios DK redakcijos nuostatas to nevertino kaip jų kompetencijos ribojimo. Priešingai, teismo kompetencija buvo motyvuotai siejama su būtinybe užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą. Keičiant teisinį reglamentavimą nebuvo nei padidintas sankcijų taikymo imperatyvumo laipsnis, nei sugriežtinta teismo diskrecijos teisės apimtis, nebuvo panaikintas ir proporcingumo principas.

15.3. Tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir ginčo santykiams taikytinos redakcijos DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tapati nuostata, kad sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką taikoma tik tada, jei dėl pavėluoto atsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltės (ne)buvimas yra aktualus sprendžiant klausimą, ar sankcija turi būti taikoma, kita vertus, darbuotojo kaltės nebuvimas neeliminuoja teismo teisės taikyti proporcingumo filtrą nustatant netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Kitaip tariant, darbuotojo kaltės nebuvimas lemia darbdavio pareigą mokėti netesybas, bet neeliminuoja teismo kompetencijos netesybų dydį mažinti. Kadangi aptariama nuostata 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK nebuvo pakeista, nurodytas teisinio reglamentavimo aiškinimas išliko aktualus.

15.4. Esminis teisinio reglamentavimo pasikeitimas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos DK buvo susijęs su maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymu. Kaip minėta nutarties 24.1 punkte, maksimalus terminas sankcijai už vėlavimo atsiskaityti laiką skaičiuoti yra 6 mėn. (DK 147 straipsnio 2 dalis), maksimalus terminas sankcijai už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuoti yra 12 mėn. Vertinant, ar toks pokytis galėjo turėti įtakos anksčiau suformuotos teismų praktikos aktualumui, keltinas klausimas, ar maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymas visais atvejais užtikrina sankcijos atitikimą proporcingumo principui ir paneigia teismo teisę, o kartu ir pareigą šiuo aspektu įvertinti sankcijos dydį.

15.6. Pasisakant dėl teisinio reglamentavimo pokyčio, kuriuo nustatytas maksimalus netesybų skaičiavimo terminas, pažymėtina, kad tokio termino nustatymas negali būti vertinamas kaip visais atvejais užtikrinantis darbo santykių šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principą. Pvz., teoriškai galima situacija, kai darbo santykiai tęsiasi vos mėnesį, dėl ko netesybų dydis potencialiai šešis kartus viršytų bendrą už visą darbo santykių laikotarpį darbuotojui mokėtiną sumą; arba neatsiskaitymo faktą gali lemti darbdavio suklydimas dėl darbuotojui mokėtinų sumų ir pan. Be to, lyginant sankcijas už vėlavimo atsiskaityti laiką ir už neteisėtą atleidimą iš darbo pabrėžtina, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos vertintinos kaip reikšmingesnės darbuotojui, nes prilyginamos darbo užmokesčiui, kai sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką vertintina kaip specifinės formos netesybos, todėl spręsti, kad teismas turi kompetenciją vertinti tik pirmosios sankcijos dydžio pagrįstumą, o antrosios neturi, nėra jokio pagrindo.

25. Apibendrindamas nutarties 24 punkte aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas privalo įvertinti darbdaviui taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo aspektu. Kita vertus, tokia išvada nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Speciali netesybų darbuotojui priteisimo ir finansinių sankcijų darbdaviui taikymo tvarka būtent ir sietina su poreikiu užtikrinti pusiausvyrą, kuriai kyla grėsmė tiek dėl su darbo santykiais susijusių išmokų reikšmės darbuotojui, tiek ir dėl neatsiskaitymo sąlygojamo darbuotojo socialinio – ekonominio pažeidžiamumo, tiek ir dėl darbuotojo priklausomybės nuo darbdavio priimamų sprendimų. Kitaip tariant, tai tiek kompensacija darbuotojui už tai, kad jis laiku negavo jam priklausančių piniginių lėšų, sudarančių jo pragyvenimo šaltinį, o šiomis lėšomis toliau neteisėtai savo interesais disponavo darbdavys, tiek ir sankcija darbdaviui už teisės normų, prioritetizuojančių atsiskaitymą su darbuotojais, ignoravimą.

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei iš ieškovės priteisė daugiau nei perpus sumažintas netesybas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė tinkamai neatsiskaitė su atsakove dėl nuo atsakovės nepriklausančių priežasčių, todėl atsakovei priteisto netesybų dydžio dar didesnis sumažinimas pažeistų atsakovės teisę į įstatymu garantuojamą darbuotojos apsaugą nuo netinkamų darbdavio sprendimų. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl poreikio sumažinti priteistas netesybas atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo

28. Pirmosios instancijos teismas atsisakė išdėstyti sprendimo įvykdymą, konstatavęs, kad ieškovės prašymo patenkinimas pažeistų atsakovės interesus. Ieškovė nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

29. Vadovaujantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

30. Teismas, spręsdamas sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, privalo įvertinti konkrečios situacijos reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės kurioms nors pavienėms aplinkybėms. Prašymą išdėstyti sprendimo įvykdymą ieškovė grindė pablogėjusia turtine padėtimi.

31. Šiuo atveju ieškovė, siekdama jai palankaus procesinio sprendimo, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius ne tik tai, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių jos finansinė padėtis yra sunki, bet ir tai, jog padėtis yra tokia sudėtinga, kad priteistos skolos mokėjimo neišdėstymas sukeltų ieškovei itin sunkias pasekmes, kartu ir įrodymus, jog ateityje jos finansinė padėtis pagerės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepateikė aktualių duomenų apie savo turtinę padėtį, prašymą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo grindė iš esmės deklaratyviais teiginiais. Ieškovės pateiktas banko sąskaitos išrašas, parodantis turimų lėšų likutį ir ieškovei taikomus apribojimus, nėra pakankamas konstatuoti sunkią jos turtinę padėtį. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad turtinę asmens padėtį (tiek fizinio, tiek juridinio) rodo nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ (dabar – AB) „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010). Tam, kad būtų galima įvertinti prašymą dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo teikiančio asmens turtinę padėtį, banko sąskaitos išrašai turi būti su istorija. Šiuo atveju nėra žinoma, kam buvo naudojamos ieškovės turimos lėšos iki banko sąskaitos išrašo suformavimo, todėl nėra galimybės įvertinti priežasčių, kodėl ieškovės nurodytu laikotarpiu jos banko sąskaitoje nebuvo lėšų. Ieškovės į bylą pateikti 2023 m. pelno mokesčio deklaracijos duomenys šiuo atveju neturi reikšmės dėl to, jog jie neįrodo ieškovės turtinės padėties bylos nagrinėjimo metu. Taip pat ieškovė nepateikė duomenų iš nekilnojamojo turto registro, AB „Regitra“, kitų duomenų, iš kurių teismas galėtų įvertinti ieškovės turtinę padėtį. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad daugiau duomenų apie ieškovės finansinę padėtį yra viešai prieinama VĮ Registrų centro svetainėje, taip pat tinklalapyje rekvizitai.lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visus įrodymus, kuriais grindžiamas prašymas išdėstyti sprendimo įvykdymą, turi pateikti prašymą teikiantis asmuo, todėl tokių įrodymų nepateikimo neigiamos pasekmės jam ir tenka. Aplinkybė, kad Šiaulių apygardos teismas 2025 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-519-1042/2025 kitaip įvertino ieškovės turtinę padėtį, nesudaro pagrindo taip pat ją vertinti ir šioje byloje, kadangi ieškovė nurodytoje byloje galėjo būti pateikusi kitus įrodymus, be to, toje byloje buvo sprendžiamas žyminio mokesčio atidėjimo, o ne sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimas. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad ji bus finansiškai pajėgi įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą jos prašomu būdu ir terminu. Ieškovė iš esmės neįrodinėjo savo turtinės padėties gerėjimo perspektyvų (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovei neįrodžius savo sunkios turtinės padėties ir jos pagerėjimo perspektyvos ateityje, ieškovės prašymo tenkinimas neatitiktų teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo instituto tikslų – užtikrinti tinkamą teismo sprendimo įvykdymą.

32. Vertindamas ieškovės prašymo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tenkinus ieškovės prašymą, ji skolą darbuotojai visiškai sumokėtų tik 2025 m. gruodžio 31 d., t. y. nuo darbuotojos atleidimo praėjus metams ir vienam mėnesiui, dėl to nebūtų apsaugoti atleistos darbuotojos interesai, o darbdavys nebūtų skatinamas tinkamai vykdyti savo pareigas. Pažymėtina ir tai, kad praėjus daugiau nei pusei metų nuo darbo teisinių santykių su atsakove nutraukimo, ieškovė vis dar nėra sumokėjusi atsakovei ženklios darbo užmokesčio dalies bei visos netesybų sumos, o toks ieškovės elgesys, kai yra nepaisoma darbuotojos interesų, siekiama prioritetą suteikti darbdavio interesams, kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovės sąžiningumo ir tikrųjų ketinimų. Atsakovė iš darbo atleista 2024 m. lapkričio 29 d., todėl per visą šį laikotarpį ieškovė galėjo imtis priemonių įsiskolinimui padengti, tačiau vietoj to ieškovė prašo sprendimo įvykdymą išdėstyti iki 2025 m. gruodžio 31 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad negali būti sukurta tokia situacija, jog ieškovė būtų atleidžiama nuo prievolės kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą, įvertinant tai, kad nagrinėjamos situacijos kontekste ieškovė nededa pakankamai pastangų susidariusiai situacijai išspręsti. Nurodytų argumentų pagrindu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo konkrečiu atveju sprendimo įvykdymo išdėstymas pagal ieškovės siūlomą variantą neužtikrintų tinkamo teismo sprendimo įvykdymo ir šalių interesų pusiausvyros, kadangi suteiktų ieškovei nepagrįstą pranašumą prieš atsakovę – įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymas faktiškai būtų atidėtas dar pusei metų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė nepagrindė išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį poreikį išdėstyti sprendimo įvykdymą, sprendimo įvykdymo išdėstymas pažeistų atsakovės, kaip darbuotojos, teises ir teisėtus lūkesčius, šalių lygiateisiškumą ir protingos jų interesų pusiausvyros taisyklę.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

33. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalys dėl netesybų priteisimo ir ieškovės prašymo išdėstyti sprendimo įvykdymą yra pagrįstos ir teisėtos, jų panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, ji neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą. Atsakovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.