Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-1019-642/2023

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-30
Bylos Nr.: e2A-1019-642/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-03273-2021-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė, Vilija Valantienė
Ieškovas: A. V.
Atsakovas: Klaipėdos miesto savivaldybei
Trečiasis asmuo: viešajai įstaigai „(duomenys neskelbtini)“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1019-642/2023Teisminio proceso Nr. 2-06-3-03273-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20; 2.6.10.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U TA RTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 30 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Larisos Šimanskienės, Vilijos Valantienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. patikslintą ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui viešajai įstaigai „(duomenys neskelbtini)“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. V. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama teismo priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 6 255,43 Eur nuostolių atlyginimą, pripažinti, kad ieškovė neturi pareigos mokėti apskaičiuoto 1 670,79 Eur nuomos mokesčio už butą, esančio (duomenys neskelbtini).

2. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad 1969 metais jos tėvui A. G. buvo suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Nuo buto suteikimo dienos jame gyveno ieškovė A. V.. Kai prasidėjo butų privatizavimas, tėvas A. G., motina Z. G. ir ieškovė sudarė susitarimą pirkti privatizuojamą butą tėvo A. G. vardu. 1992 m. sausio 17 d. A. G. Klaipėdos valstybinės komercinės statybos įmonės (toliau – VKSĮ) „(duomenys neskelbtini)“, kuriai priklausė jų šeimai suteiktas butas, butų komunalinio ūkio valdybai pateikė prašymą ir kitus dokumentus, reikalingus butui privatizuoti. 1992 metais butas nebuvo privatizuotas, nes reikėjo patikslinti paruoštus dokumentus. Kadangi VKSĮ „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu buvo likviduojama, 1993 metų pradžioje šios įmonės butų komunalinio ūkio valdyba neprivatizuotų butų privatizavimo bylas, tarp kurių buvo ir minėto buto privatizavimo byla, perdavė Klaipėdos miesto valdybos Butų privatizavimo tarnybai (Savivaldybei), kad ji užbaigtų privatizavimo procesą. 1993–1998 metais A. G. ne vieną kartą ėjo į Klaipėdos miesto savivaldybės valdybą, domėjosi buto privatizavimo eiga. Tačiau butas liko neprivatizuotas, o, kaip vėliau paaiškėjo, buto privatizavimo dokumentai Klaipėdos miesto valdyboje dingo. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės motina Z. G., o kitą dieną – tėvas A. G.. Nuo 1999 m. bute ieškovė gyvena viena. Kai nuo 2004 m. liepos l d. Savivaldybės butų nuomininkams buvo pradėtas skaičiuoti butų nuomos mokestis, sąskaitas su apskaičiuotu nuomos mokesčiu pradėjo gauti ir ieškovė. Todėl ieškovė, 2004 m. gruodžio 30 d. nuvykusi į Klaipėdos miesto savivaldybę, parašė prašymą, kad, atsižvelgiant į tai, jog dar 1992 metais jų šeima buvo padavusi prašymą ir kitus dokumentus, reikalingus butui privatizuoti, būtų leista privatizuoti ieškovės naudojamą butą. Savivaldybės mero 2005 m. sausio 18 d. atsakyme buvo nurodyta, kad prašyme nurodytos priežastys nesuteikia teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas. 2011 m. sausio 26 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2021 ieškovės ieškinį patenkino. Tačiau Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Klaipėdos miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 9 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmetė. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, 2017 m. kovo 9 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2011. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą byloje. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-6136-512/2011 ir perdavė bylą nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teismui. Klaipėdos apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2018 m. vasario 23 d. priėmė naują sprendimą, juo ieškinį patenkino – pripažino ieškovei teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Ieškovės teigimu, po to Klaipėdos miesto savivaldybė ilgą laiką vengė vykdyti teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą. Teismo sprendimas buvo įvykdytas tik 2020 m. liepos 8 d., kai buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis. Jeigu butas būtų buvęs privatizuotas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovei nereikėtų mokėti buto nuomos mokesčio. Klaipėdos miesto savivaldybė, praradusi buto privatizavimo dokumentus ir būdama kalta dėl buto neprivatizavimo, nuo 2004 m. liepos 1 d. skaičiavo ieškovei buto nuomos mokestį. Ieškovė nurodo, jog laikotarpiu nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. iki 2007 m. sausio 4 d. sumokėjo 755,06 Eur nuompinigių. Laikotarpiu nuo 2007 m. vasario mėnesio iki 2011 m. birželio 30 d. sumokėjo 1 547,50 Eur. Iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. liepos 26 d. pažymos Nr. 393 duomenų nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. ieškovė sumokėjo 1 933,22 Eur nuompinigių. Nuo 2015 m. balandžio mėnesio nuompinigius mokėjo rečiau ir mažesnėmis sumomis. Todėl nuo 2015 m. balandžio iki 2017 m. gegužės mėnesio per aštuonis kartus sumokėjo tik 357,56 Eur. Už tą patį laikotarpį nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2017 m. gegužės mėnesio ieškovei buvo apskaičiuotas 2 244,13 Eur dydžio nuompinigių įsiskolinimas. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2017 m. spalio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.e2-10614- 911/2017 iš ieškovės savivaldybei buvo priteistas 2 244,13 Eur įsiskolinimas ir 5 procentų dydžio metines palūkanos nuo priteistos 2 244,13 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteistos sumos ir palūkanų ieškovė nemokėjo. Administracinėje byloje Nr. eI2-3674-243/2020 tarp ieškovės ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2020 m. rugpjūčio 18 d. buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią savivaldybės administracija skyrė ieškovei 2 580 Eur paramą įsiskolinimui už būsto nuomą ir palūkanoms, priteistoms civilinėje byloje Nr. e2-10614-911/2017, padengti. Nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2017 m. spalio mėnesio ieškovė per du kartus sumokėjo 110 Eur nuompinigių. Nuo 2017 m. lapkričio mėnesio iki 2019 m. gegužės mėnesio ieškovė nuompinigių nemokėjo visai. Nors 2018 m. vasario 23 d. sprendimu teismas pripažino ieškovei teisę privatizuoti naudojamą butą lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą, Klaipėdos miesto savivaldybė piktybiškai vengė vykdyti teismo sprendimą, vilkino buto pardavimą, žodžiu ir raštu grasino iškeldinti ieškovę iš buto. Siekdama privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą ir išvengti iškeldinimo iš buto, ieškovė ryžosi ieškoti kompromiso. Kadangi savivaldybės Socialinės paramos skyrius ieškovei mokėjo socialines išmokas, nutarė jas nukreipti į nuomos mokesčio mokėjimą. Kaip matyti iš savivaldybės pateiktos į bylą 2022 m. liepos 26 d. pažymos Nr. 393, 2019 m. birželio mėnesį sumokėta 61,00 Eur nuompinigių, o liepos – gruodžio laikotarpiu kas mėnesį po 54,90 Eur nuompinigių. Tokiu būdu buvo mokama iki 2021 m. lapkričio mėnesio. Skirtos ieškovei socialinės išmokos buvo ieškovės pinigai, juos galėjo gauti grynais, tačiau buvo priversta jais mokėti nuompinigius. 2021 m. lapkričio 1 d. parašė prašymą, kad nuompinigių mokėjimas socialinėmis išmokomis būtų nutrauktas. Tačiau 2021 m. lapkričio mėnesį 51,20 Eur socialinių išmokų dar buvo pervesti įsiskolinimui padengti. Dėl šios priežasties laikotarpiu nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2021 m. lapkričio mėnesio (imtinai) buvo sumokėta 1 551,20 Eur. Iš viso per laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. iki 2021 m. lapkričio (imtinai) iš ieškovės nepagrįstai buvo paimta 6 255,43 Eur nuompinigių (755,95 Eur + 1 547,50 Eur + 1 933,22 Eur + 357,56 Eur + 110,00 Eur + 1 551,20 Eur = 6 255,43 Eur). Be to, ieškovei yra dar apskaičiuota 1 670,79 Eur nuompinigių skola. Ieškovė mano, kad savivaldybė, turėdama pareigą parduoti ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini), neveikė pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, nevykdė teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo, ignoravo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 26 d. potvarkio Nr. 574p nuostatas, dėl to jai nepagrįstai buvo skaičiuojami ir imami iš jos nuompinigiai, susidarė dirbtinė 1 670,79 Eur nuompinigių skola savivaldybei. Nurodo, jog tokiu būdu, Klaipėdos miesto savivaldybė nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita. Pageidauja, kad nepagrįsto ir nesąžiningo praturtėjimo 6 255,43 Eur suma būtų priteista iš Klaipėdos miesto savivaldybės ieškovės nuostoliams padengti. Taip pat pageidauja, kad teismas pripažintų, jog ieškovė neturi pareigos mokėti dirbtinai apskaičiuoto 1 670,79 Eur buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos mokesčio.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog nors ieškovė teigia, kad atsakovė vengė vykdyti priimtą teismo sprendimą, o savivaldybės darbuotojai netinkamai veikė, nes buvo „pradanginti“ privatizuojamo buto dokumentai, tačiau ginčas dėl buto privatizavimo užsitęsė dėl objektyvių priežasčių. Buto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta dar 2018 m. gegužės mėnesį, tačiau ieškovė nesutiko su trečiosios šalies – nepriklausomo vertintojo atliktu būsto vertinimu. Nurodė, jog tai buvo ieškovės kaltė, nes ieškovė ginčijo nepriklausomo vertintojo nustatytą privatizuotino būsto vertę, motyvuodama tik subjektyvia nuomone. Ieškovei pasirinkus „susirašinėjimo“ dėl būsto vertės alternatyvą, procedūros negalėjo neužsitęsti, o per tą laikotarpį keitėsi ir nekilnojamojo turto vertė rinkoje. Atkreipė dėmesį, jog pradinės būsto kainos 2 364,20 Eur (nurodytos susirašinėjimuose) ir būsto pardavimo kainos 1 303,10 Eur, skirtumas sudarė 1 061,10 Eur. Taip pat pažymėjo, jog privatizuotino būsto vertinimą atliko ne atsakovė, o trečioji šalis – nepriklausomas vertintojas. Visuose atsakovės atsakymuose dėl būsto privatizacijos ieškovei, buvo nurodyti teisės aktai, kurių pagrindu atsakovė iš ieškovės prašė tam tikrų duomenų ar informuodavo apie vykdomas procedūras. Pastarieji atsakovės sprendimai nebuvo skundžiami. Pagal ieškovės teiginius, kuriuos Klaipėdos apygardos teismas apibendrino 2023 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-93-889/2023 3.1. punkte, „protestuodama dėl buto nepardavimo 1992 m. ir vėlesniais metais ir siekdama jį privatizuoti, ieškovė sąmoningai vengė pasirašyti buto nuomos sutartį“. Iš to daroma išvada, jog nuo 1992 m. ieškovė suvokė, jog privatizuotino būsto nuoma yra tariamai nepagrįsta, būsto nuoma sukels / kelia ieškovei neigiamas pasekmes (įskaitant tariamą žalą), todėl ieškovė sąmoningai ėmėsi tam tikro elgesio – sąmoningai vengti tariamai nepagrįstos būsto nuomos sutarties pasirašymo. Ieškovei sąmoningai pasirinkus poziciją nuo 1992 m. vengti privatizuotino būsto nuomos pasirašymo, ieškinio žalos senaties skaičiavimas turėtų būti taikomas nuo 1992 m. Be to administracinėje byloje Nr. eI2-3674-243/2020 buvo patvirtinta taikos sutartis, iš kurios matyti, kad šalys, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir A. V., susitarė ginčą išspręsti taikiai – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija įsipareigojo skirti A. V. 2 580 Eur socialinę paramą įsiskolinimui už savivaldybės būsto nuomą iš dalies kompensuoti pagal 2018 m. spalio 4 d. prašymą. Iš to seka, kad atsakovė ne tik pripažino ir pripažįsta, kad turėjo pareigą mokėti buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį, bet jau ir pasinaudojo savo materialine padėtimi, gaudama socialinę paramą padengti dalį įsiskolinimo už savivaldybės būsto nuomą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nors ieškovės atstovas mano, jog turi būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas, atsakovei be pagrindo gavus ieškovės mokamą nuomos mokestį, tačiau iš esmės ieškovės pareikštas reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas priteisti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, t. y. deliktinės atsakomybės institutas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje. Pažymima, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog iki pat 2020 m. liepos 8 d. ieškovę ir atsakovę siejo sutartiniai buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos santykiai, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas ginčo klausimui spręsti netaikytinas.

6. Pažymima, kad atsakovė ieškovės reikalavimams prašo taikyti ieškinio senatį. Teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas atlyginti nuostolius sietinas su Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. A2-538-965/2018 2018 m. vasario 23 d. sprendimo įsiteisėjimu, kuriuo teismas ieškovės ieškinį patenkino – pripažino ieškovei teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Dėl atsakovės neteisėtais veiksmais privatizavimo procedūrose padarytos žalos ieškovė ieškiniu galėjo kreiptis iki 2021 m. kovo 28 d. Ieškovės ieškinys dėl žalos priteisimo teisme užregistruotas 2021 m. gegužės 6 d. (įkeltas į EPP sistemą 2021 m. gegužės 5 d. po teismo darbo valandų), todėl reikalavimams dėl žalos priteisimo dėl neteisėtų savivaldybės veiksmų pareikšti ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.

7. Teismas nenustatė priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu ginčo atveju ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą dėl žalos priteisimo iš atsakovės, neprašė atnaujinti ir neįrodinėjo praleisto termino priežasčių, teismas taip pat nenustatė pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta aiškių nedviprasmiškų įrodymų, jog būtent dėl atsakovės veiksmų neišliko reikalingi dokumentai. Pažymima, jog ieškovės nurodoma ginčo buto techninės apskaitos bylos skirtinga numeracija, taip pat nepatvirtina atsakovės netinkamų pareigų atlikimo, neveikimo, kitų neteisėtų veiksmų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog būtent atsakovė koregavo nekilnojamojo daikto techninės apskaitos bylos duomenis ir prarado ieškovės šeimos dokumentus.

9. Teismas nurodė, kad byloje surinkti ir pačios ieškovės pateikti faktai ir įrodymai patvirtina, jog tarp šalių 2018 – 2020 metais vyko betarpiškas bendravimas, ginčai dėl susidariusių skolų už nuomą, ieškovės prašymų dėl materialinės paramos dengiant nuomos įsiskolinimus nagrinėjimas, prašymų dėl privatizavimo procedūrų, nesutinkant su turto įkainojimu, nagrinėjimas, tuo pačiu ginčams persikeliant į teismus. Byloje nėra nustatytų aplinkybių, jog ieškovės pretenzijos nebuvo išnagrinėtos. Teismas padarė išvadą, kad pirkimo–pardavimo sutarties įforminimas 2020 m. liepos 8 d. yra nulemtas proceso šalių ginčų dėl turto kainos, ieškovės turimo įsiskolinimo už turtą, viešųjų pirkimų procedūrų trukmės, pretenzijų nagrinėjimo trukmės, ieškovės teisinės pagalbos gavimo trukmės, pirkimo–pardavimo sutarties projekto tikslinimo trukmės. Teismo vertinimu užtrukęs privatizavimo procesas yra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir neįtakotas išimtinai atsakovės veiksmais vykdant jai priskirtas funkcijas.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė iki pat 2020 m. liepos 8 d. buvo buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuomininkė, juo naudojosi, jame gyveno, todėl už visą šį laikotarpį privalėjo mokėti nustatytą nuomos mokestį. Ieškovė patirtą žalą grindžia sumokėtomis nuomos įmokomis, tačiau ieškovės nurodyti sumokėtų įmokų skaičiavimai nėra tikslūs. Ieškovės privalomos mokėti nuomos įmokos sietinos su sutartiniais nuomos santykiais, ieškovė pripažino savo prievolę mokėti nuomos mokestį. Teismas įvertino ir tai, jog pagal 2020 m. rugpjūčio 18 d. sudarytą taikos sutartį savivaldybės administracija skyrė ieškovei 2 580,00 Eur paramą įsiskolinimui už būsto nuomą ir palūkanoms padengti. Nurodytas 1 670,79 Eur skolos likutis yra pagrįstas detaliomis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažymomis. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė nei patirtos žalos dydžio, nei jos atsiradimo pagrįstumo.

11. Teismas padarė išvadą, kad ieškovei neįrodžius konkrečių atsakovės neteisėtų veiksmų, nenustačius konkrečių teisės normų, kurias atsakovė pažeidė, vykdydama viešąsias funkcijas, neįrodžius realiai patirtos žalos, priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos, nėra įrodytos būtinosios atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 6 255,43 Eur nuostolių atlyginimą iš atsakovės ir reikalavimas pripažinti, jog ieškovė neturi pareigos mokėti apskaičiuoto 1 670,79 Eur nuomos mokesčio už butą, adresu (duomenys neskelbtini), atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė A. V. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai:

12.1. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovės reikalavimui (teismas nenurodė kokiam reikalavimui: pirmajam ar antrajam) turi būti taikomas deliktinės atsakomybės institutas, numatytas CK 6.271 straipsnyje. Nesutinka, kad savivaldybė, skaičiuodama ir imdama buto nuomos mokestį, vykdė viešąsias funkcijas. CK 6.271 straipsnis taikomas tik tada, kai žalą padaro viešasis asmuo (valdžios institucija) viešojo administravimo srityje. Atsakovei dėl jos neteisėto elgesio (dokumentų praradimas, buto nepardavimas) neatsirado teisė (teisėtas pagrindas) skaičiuoti, reikalauti iš ieškovės buto nuomos mokesčio.

12.2. Dėl ieškinio senaties termino, pažymima, kad teismas sprendime nepasisakė, koks ieškinio senaties terminas taikomas ieškovės antrajam reikalavimui – pripažinti, kad ji neturi pareigos mokėti apskaičiuoto 1670,79 Eur nuomos mokesčio.

12.3. Apeliantė nurodo, kad kol butas nebuvo privatizuotas (nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis), ji net pagalvoti negalėjo apie ieškinį dėl sumokėto nuomos mokesčio išieškojimo, juolab, kaip prieš buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, taip ir po jos sudarymo ji dar mokėjo nuomos mokestį. Tuo metu jai rūpėjo tik buto privatizavimo klausimas. Tik šiam klausimui išspręsti ir naudojosi advokatų paslaugomis, toliau tęsė nuomos mokėjimą savivaldybei.

12.4. Apeliantė akcentuoja, kad nei CK 1.125 straipsnyje, nei kitose CK straipsniuose, nei kitose įstatymuose sutrumpinti ieškinio senaties terminai reikalavimui grąžinti pinigus, gautus nepagristo praturtėjimo būdu, nenustatyti, todėl šiuo atveju turi būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.

12.5. Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovė nurodo, kad buto privatizavimo dokumentų perdavimas 1993 metais savivaldybės butų privatizavimo tarnybai ir jų dingimo faktas nustatytas 2023 m. vasario 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-538-965/2018. Apeliantės nuomone, šiuo atveju yra visiškai nesvarbu, kaip dokumentai savivaldybėje dingo: sunaikinti, netyčia įsegti į kitą segtuvą, pamesti ar dar kitaip. Savivaldybės Butų privatizavimo tarnyba buvo tas savivaldybės padalinys, kuris betarpiškai užsiėminėjo butų privatizavimu. Svarbiausia, kad buto privatizavimo dokumentai buvo perduoti savivaldybei ir atsakovė neįvykdė numatytos Butų privatizavimo įstatyme pareigos parduoti butą ieškovei / jos šeimai. Tuo ir pasireiškė atsakovės neteisėtas neveikimas.

12.6. Ieškovė nurodo, kad jeigu butas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų privatizuotas dar 1993 metais, t. y. galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buto nuomos mokestis ieškovei išvis nebūtų skaičiuojamas. Šiuo atveju Klaipėdos miesto savivaldybė, pradanginusi buto privatizavimo dokumentus ir būdama kalta dėl buto neprivatizavimo, 17 metų ieškovei skaičiavo, o ji buvo verčiama mokėti buto nuomos mokestį, kurį ji laiko savo nuostoliais, o Klaipėdos miesto savivaldybės – nepagrįstu praturtėjimu.

12.7. Dėl buto techninės apskaitos bylos duomenų koregavimo, ieškovė sutinka, su teismo išvada, kad atsakovė nekoregavo nekilnojamojo turto (buto) techninės apskaitos bylos duomenų. Tuo metu butų inventorizavimą atliko ir jų techninės apskaitos bylas formavo tik viena įmonė – Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė, kurio dabartinis pavadinimas yra VĮ „Registrų centras“. Tam, kad įregistruoti butą net ir savivaldybės tarybos vardu, savivaldybė turėjo pateikti buto techninės apskaitos bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri jau buvo pamesta. Todėl, prieš įregistruojant butą Nekilnojamojo turto registre, savivaldybė turėjo užsakyti naują buto techninės apskaitos bylą. Taip buvo suformuota nauja techninės apskaitos byla Nr. (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad be pačios buto savininkės – savivaldybės, niekas iš pašalinių neužsakė savivaldybės butui naujos techninės apskaitos bylos, juolab, kad jos formavimas yra mokama paslauga. Tokios pozicijos laikosi ir VĮ „Registrų centras“, tai patvirtina pridedama 2023 m. rugsėjo 13 d. pažyma, kurios pateikimo būtinybė iškilo, susipažinus su pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu.

12.8. Be to, priešingai negu teigia teismas, ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas po 2 metų 3 mėnesių ir 15 dienų po teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo įsiteisėjimo nėra pagrįstas objektyvių aplinkybių ir yra įtakotas išimtinai atsakovės neveikimu.

12.9. Pažymima, kad kai 2018 m. balandžio 9 d. ieškovė parašė prašymą įvykdyti teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir parduoti butą, 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsakyta, kad būsto pardavimo (privatizavimo) procedūros bus vykdomos, kai pasibaigs teisminiai ginčai dėl skolos, nors šių dviejų procedūrų niekas nesiejo. Pasibaigus teisminiams ginčams dėl skolos priteisimo, 2018 m. gegužės 7 d. vėl kreipė į savivaldybę su prašymu parduoti butą. Gautame atsakyme buvo nurodyta, kad būsto pardavimo procedūros bus vykdomos pasibaigus turto vertinimo paslaugos pirkimo konkursui. Atsakovė ir visas kitas vėlesnes procedūras vykdė tik raštu apie tai priminus ir kiekvieną procedūra atlikdavo tik ankstesnei pasibaigus, t. y. lygiagrečiai ir kartu procedūrų nevykdė.

12.10. Kuomet 2018 m. lapkričio mėnesio buvo apskaičiuota parduodamo buto kaina, paaiškėjo, jog ji gerokai padidinta, apskaičiuota ne pagal Butų privatizavimo įstatymą ir iki šiol galiojančius poįstatyminius teisės aktus, taip kilo ginčas dėl parduodamo buto kainos, kuris tęsėsi iki 2020 m. balandžio mėnesio. Ieškovė siekė, kad parduodamo buto kaina būtų apskaičiuota pagal Butų privatizavimo įstatymą, o ne pagal 2018 metais galiojančių teisės aktų nuostatas. Priešingai negu teigia pirmosios instancijos teismas, pretenzijų nagrinėjimas neturėjo jokios įtakos buto pardavimo terminui, nes savivaldybė visas jos pretenzijas atmesdavo ir laikėsi savo pozicijos. Be to, pats faktas, kad 2020 m. balandžio mėnesį buto vertė buvo perskaičiuota ir sumažinta, liudija apie tai, kad iš pat pradžių nuo 2018 m. lapkričio pradžios ji buvo apskaičiuota neteisingai, ją padidinus.

12.11. Akcentuojama, kad jeigu teisės aktas numato terminą, per kurį privatizuojamo buto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir teisiškai įregistruota, privalu laikytis šio termino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendime tiesiog ieškojo priežasčių, pateisinančių CPK 18 straipsnio ir Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 26 d. potvarkio Nr. 574p nevykdymą.

12.12. Ieškovė akcentuoja, kad dėl privatizacijos dokumentų praradimo prieš savo valią ji buvo įtraukta į priverstinius nuomos santykius. Privatizavimo dokumentų praradimas ir buto nepardavimas yra neteisėta veika. Kadangi iš neteisės teisė neatsiranda, savivaldybei, kuri prarado privatizavimo dokumentus ir neįvykdė savo pareigos parduoti ieškovei butą, neatsirado teisė skaičiuoti ir imti buto nuomos mokestį.

12.13. Nors teismas pažymi, kad ieškovės nurodyti sumokėtų įmokų skaičiavimai nėra tikslus, tačiau, ieškovės teigimu, jos skaičiavimuose buvo apsirikta tik dėl 3 Eur, o teismo skaičiavimai yra ydingi, juose apsirikimas sudaro 49,41 Eur.

12.14. Teismo teiginys, kad ieškovė iki kreipimosi į teismą dienos šioje civilinėje byloje pripažino savo prievolę mokėti nuomos mokestį, nepagrįstas. Ji visada šį mokestį mokėjo tik tam, kad nebūtų teismo tvarka iškeldinta iš buto.

12.15. Apeliantės teigimu, teisėja, nagrinėdama bylą, buvo šališka, ji prieš keletą metų dirbo pas atsakovę – Klaipėdos miesto savivaldybėje. Atsižvelgiant į pastarąją aplinkybe, teisėja turėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo.

Atsiliepimas

13. Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

13.1. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas įvykdė pareigą tinkamai išnagrinėti bylą, t. y. objektyviai, visapusiškai ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis, todėl jo pakeisti nėra pagrindo.

13.2. Pažymima, kad apeliantė nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti teismo sprendime padarytą išvadą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą, teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

16. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).

17. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu papildomai pateikė naujus įrodymus – VĮ „Registrų centras“ 2023 m. rugsėjo 13 s. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčą reglamentuojančiu teisės normų taikymo

18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 6 255,43 Eur nuostolių atlyginimą ir pripažinti, jog neturi pareigos mokėti 1 670,79 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nors ieškovės atstovas mano, jog turi būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas atsakovei be pagrindo gavus ieškovės mokamą nuomos mokestį, tačiau iš esmės ieškovės pareikštas reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas priteisti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, t. y. deliktinės atsakomybės institutas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje.

19. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad jos reikalavimui turi būti taikomas deliktinės atsakomybės institutas, numatytas CK 6.271 straipsnyje, pažymėdama, jog nesutinka su tuo, kad savivaldybė, skaičiuodama ir imdama iš jos buto nuomos mokestį, vykdė viešąsias funkcijas. Apeliantės nuomone, kadangi pagal deliktinės atsakomybės institutą, numatytą CK 6.271 straipsnyje, jos pažeistų civilinių teisių negalima apginti, turi būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta kai nepagrįstus.

20. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimų nuostolių sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

21. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas).

22. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ir teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti, remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019 18 punktą).

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iki pat 2020 m. liepos 8 d. ieškovę ir atsakovę siejo sutartiniai buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos santykiai. Taigi atsakovė, kaip buto savininkė, nuomos įmokas iš ieškovės (nuomininkės) gavo pagal sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą gauti nuomos įmokas, nėra teisinio pagrindo teigti, kad atsakovė nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita. Minėtas teisinis reglamentavimas, teismų praktika ir nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, nėra visų būtinųjų sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 22 d. nutartyje (kuri šalims ir šioje byloje turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas)), konstatuota, jog „ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės nuostolių atlyginimą ir pripažinti, jog neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio įsiskolinimo. Ieškinys grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovės neveikimu (neteisėtu veikimu) privatizuojant ginčo butą. Iš esmės ieškovės pareikštas reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas priteisti žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimą, t. y. deliktinės atsakomybės institutas, numatytas CK 6.271 straipsnyje. Nors ieškovė tiesiogiai šia teisės norma nesirėmė, tačiau iš ieškinio (tiek ir pirminio, tiek ir vėliau pateiktų patikslintų ieškinių) turinio matyti, jog buvo įrodinėjamos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.“

25. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors nagrinėjamu atveju patikslintame ieškinyje buvo nurodyta, kad atsakovė nesąžiningai praturtėjo ieškovės sąskaita, ir pateikta nuoroda į CK 6.242 straipsnį, reglamentuojantį nepragrįsto praturtėjimo institutą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nesant sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, pažymėdamas, kad ieškovės teisės šiuo atveju gali būti apgintos kitu būdu – taikant deliktinę valdžios institucijos atsakomybę.

Dėl ieškinio senaties taikymo.

26. Teismas kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą konstatavo ieškinio senaties termino praleidimą. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, teismas skaičiavo nuo Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. A2-538-965/2018 2018 m. vasario 23 d. sprendimo įsiteisėjimo (2018 m. kovo 27 d.), kuriuo teismas ieškovės ieškinį patenkino – pripažino ieškovei teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas – butą, esantį (duomenys neskelbtini), lengvatine tvarka pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.

27. Apeliantė su teismo išvada nesutinka, teigdama, kad tik pasirašiusi buto pirkimo–pardavimo sutartį, gavusi dokumentus, kurių nebūdama buto savininkė, anksčiau negalėjo gauti, ir pasikonsultavus su teisininkais, ji suvokė apie savo pažeistą teisę dėl nuostolių atlyginimo ir kilusios atsakovės civilinės atsakomybės. Be to, apeliantė teigia, kad jos ieškinys yra grindžiamas atsakovės nepagrįstu praturtėjimu, o šiam institutui įstatymuose sutrumpinti ieškinio senaties terminai nenustatyti, todėl šiuo atveju turi būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs ieškovės ir atsakovės teisinį santykį kaip reikalavimą dėl žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis), šalių teisiniams santykiams dėl žalos atlyginimo taikė sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Ieškinio senaties termino pradžią pirmosios instancijos teismas pagrįstai susiejo su 2018 m. vasario 23 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo momentu (2018 m. kovo 27 d.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad ieškovė privatizuoti butą siekė nuo pat 2011 metų, todėl būtent 2018 m. kovo 27 d., įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovė įgijo teisę privatizuoti butą, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybei neskundžiant priimto sprendimo, ieškovė galėjo suvokti, kad jos lūkestis dėl buto privatizavimo nuo pat 1992 m., kai ieškovės tėvai pradėjo privatizavimo procedūras, buvo pagrįstas, o tuo pačiu būtent nuo šio momento ieškovei galėjo kilti abejonių, ar pagrįstai tiek metų ieškovė mokėjo nuomos mokestį. Tai reiškia, kad nuo 2018 m. vasario 23 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ieškovė sužinojo apie galimai pažeistas savo teises ir įgijo teisę reikalauti atlyginti patirtą žalą dėl valstybės valdžios institucijų galimai neteisėtų veiksmų, pareikšdama ieškinį atsakovei. Sutiktina su teismo išvada, jog ieškovei keliant klausimus dėl atsakovės neteisėtų veiksmų „pradanginus“ ieškovės šeimos privatizavimo dokumentus, kas, ieškovės vertinimu, sutrukdė jai / jos šeimai laiku privatizuoti butą, ir įsiteisėjus teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimui, kuriuo ieškovė įgijo teisę privatizuoti butą, dėl atsakovės neteisėtais veiksmais privatizavimo procedūrose padarytos žalos ieškovė ieškiniu galėjo kreiptis iki 2021 m. kovo 28 d.

29. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senatis taikoma ne visam ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ieškiniu reikalauja 6 255,43 Eur žalos atlyginimo (sumokėtų nuompinigių) už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. iki 2021 m. lapkričio (imtinai), o su ieškiniu (pradiniu) į teismą dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi 2021 m. gegužės 5 d., todėl atsakovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. gegužės 4 d., o ieškinio reikalavimų daliai už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2021 m. lapkričio (imtinai) ieškinio senatis nėra taikoma, nes nėra suėjęs ieškiniams dėl žalos priteisimo taikomas sutrumpintas 3 metų terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019).

30. Pirmosios instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrino ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pažymėtina, kad apeliantė šio termino atnaujinti neprašė ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, taikant ieškinio senatį, egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti dalį ieškinio reikalavimų dėl žalos priteisimo iš atsakovės už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. gegužės 4 d.

Toliau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl kitų ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės

32. Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atlyginimas nustatytas CK 6.271 straipsnyje. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

33. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: žala atlyginama nepaisant konkrečių valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad atsakovės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

34. Ieškovė tiek ieškinyje (pradiniame, patikslintuose), tiek apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu savo pareigų vykdymu atliekant buto privatizavimo procedūras. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė turi teisę įrodinėti reikalavimo pagrįstumą dėl žalos, susidariusios laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 5 d. iki 2021 m. lapkričio (imtinai), t. y. dėl dalies žalos atlyginimo, kuriai ieškinio senatis nėra taikoma, vertina, ar būtent minėtu laikotarpiu atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

35. Apeliantė nurodo, kad teismui 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pripažinus jai teisę privatizuoti butą lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą, Klaipėdos miesto savivaldybei atsirado pareiga šį butą parduoti ieškovei lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau atsakovė ilgą laiką nevykdė šios pareigos. Be to, iki šiol galiojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 26 d. potvarkiu Nr. 574p nustatytas terminas, per kurį privatizuojamo buto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir teisiškai įregistruota – per du mėnesius. Apeliantės teigimu, savivaldybė turėjo pareigą sutvarkyti jos buto privatizavimo procedūras per du mėnesius, bet ji visiškai nesistengė atlikti šios pareigos per minėtą terminą.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).

37. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nuosekliai detalizavo nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2020 m. liepos 8 d. vykusius įvykius. Kaip matyti iš šalių pateiktų duomenų, ieškovė 2018 m. balandžio 9 d. parašė prašymą atsakovei įvykdyti teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir parduoti jai butą. Atsakovė 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakė ieškovei, kad būsto pardavimo (privatizavimo) procedūros bus vykdomos, kai pasibaigs teisminiai ginčai dėl skolos. Po to atsakovė ieškovę informavo apie tai, kad būsto pardavimo procedūra bus vykdoma, kai pasibaigs turto vertinimo paslaugos pirkimo konkursas, kai bus parinkta turto vertinimo įmonė. 2018 m. rugsėjo 14 d. ieškovei raštu buvo pranešta, kad būsto vertinimas bus užsakomas tik tada, kai turto pirkėjas sumokės pradinį įnašą už perkamą būstą. 2018 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Turto skyrius ieškovei pranešė, kad būstas įvertintas ir apskaičiuota jo kaina – 2 364,20 Eur. Ieškovei parašius pretenziją, Klaipėdos savivaldybės administracija 2018 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė perskaičiuoti buto kainą. Ieškovė kreipėsi pagalbos į advokatą, kuris 2019 m. liepos 9 d. savivaldybės administracijai pateikė naują pretenziją, vėl buvo prašoma perskaičiuoti parduodamo buto kainą, o 2020 m. vasario 25 d. ieškovės advokatas parašė dar vieną prašymą dėl būsto pardavimo kainos nustatymo. 2020 m. balandžio 29 d. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nusprendė parduoti ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 1 303,10 Eur. 2020 m. gegužės 8 d. ieškovė sumokėjo pinigus už perkamą butą ir paprašė atsiųsti pirkimo–pardavimo sutarties projektą. Pirkimo–pardavimo sutarties projektas buvo parengtas 2020 m. gegužės 25 d. Kai kurios sutarties sąlygos ieškovei sukėlė abejonių, todėl ieškovė kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl pirminės teisinės pagalbos suteikimo. 2020 m. birželio 10 d. ieškovė su jai paskirtu advokatu aptarė sutarties sąlygas. Iki 2020 m. liepos 2 d. tarp ieškovės, savivaldybės ir notaro vyko sutarties sąlygų aptarimas, sąlygos buvo koreguojamos, keletas sutarties punktų buvo pakeisti. 2020 m. liepos 8 d. buvo pasirašyta buto pirkimo–pardavimo sutartis.

38. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismo leidimas privatizuoti butą lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą niekaip nebuvo siejamas su lygiagrečiai nagrinėjama civiline byla dėl nuompinigių skolos priteisimo iš ieškovės. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais, nes atsakovė, būdama lygiateisė sandorio šalis, negalėjo ignoruoti savo interesų, rizikos ir kylančių neaiškumų dėl sandorio šalių tarpusavio skolų. Apeliantė nurodo ir tai, kad, jeigu būsto privatizavimo procedūrai buvo būtina atlikti turto vertinimą, t. y. reikėjo skelbti turto vertinimo paslaugos pirkimo konkursą, tai, apeliantės nuomone, buvo galima padaryti dar tada, kai vyko teisminiai ginčai dėl skolos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teiginiai dėl privatizavimo procesų vilkinimo nepagrįsti. Pažymėtina, kad būsto vertės nustatymas, jo perskaičiavimas tai nėra atsakovės kompetencija, nes būsto vertes nustato atitinkamos kvalifikacijos nekilnojamojo turto vertintojai. Nagrinėjamu atveju atsakovė, kaip institucija, privalėjo vykdyti tam tikras nepriklausomo vertintojo parinkimo procedūras, vykdant Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, kurios užima tam tikrą laiką. Svarbu pažymėti tai, kad tokios pareigos neturėjo ieškovė, kuri galėjo savo nuožiūra užsisakyti būsto nepriklausomo vertinimo išvadą ir tokiu būdu objektyviai motyvuoti / ginčyti netenkinamą būsto kainą. Ieškovė, teikdama raštus atsakovei, ginčijo nepriklausomo vertintojo nustatytą privatizuotino būsto vertę, motyvuojant subjektyvia nuomone, tačiau pati ieškovė operatyviai nepateikė alternatyvaus nepriklausomo vertintojo išvados. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad ieškovei vis nesutinkant su turto verte, procedūros negalėjo neužsitęsti, o per tą laikotarpį keitėsi ir nekilnojamojo turto vertės rinkoje.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visuose atsakovės atsakymuose dėl būsto privatizacijos, ieškovei buvo nurodyti teisės aktai, kurių pagrindu atsakovė iš ieškovės prašė tam tikrų duomenų ar informuodavo apie vykdomas procedūras (pvz. teisės akto pagrindu reikalavimas sumokėti už būsto įvertinimą), pažymėtina, jog pastarieji atsakovės sprendimai nebuvo skundžiami. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra nustatytų aplinkybių, jog ieškovės pretenzijos nebuvo išnagrinėtos, o ginčo klausimai neišspręsti, nenustatyti atsakovės pareigų neatlikimo faktai ar netinkamas viešųjų funkcijų vykdymas.

40. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas 2020 m. liepos 8 d. buvo nulemtas proceso šalių ginčų dėl turto kainos, ieškovės turimo įsiskolinimo už turtą, viešųjų pirkimų procedūrų trukmės, pretenzijų nagrinėjimo trukmės, ieškovės teisinės pagalbos gavimo trukmės, pirkimo–pardavimo sutarties projekto tikslinimo trukmės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės neteisėtų veiksmų, vykdant jai priskirtas funkcijas, padarymo faktas byloje neįrodytas, o pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas užtruko iki 2020 m. liepos 8 d. tik dėl minėtų objektyvių aplinkybių.

41. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, ieškovė iki pat 2020 m. liepos 8 d. buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkė, juo naudojosi, jame gyveno, todėl už visą šį laikotarpį privalėjo mokėti nustatytą nuomos mokestį. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėj byloje Nr. e2A-487-524/2018 pripažino, jog būsto nuomos mokestis taikomas pagrįstai. Tarp šalių buvo susiklostę neterminuotos nuomos teisiniai santykiai (CK 6.481 straipsnis), todėl ir apskaičiuotos ieškovės privalomos mokėti nuomos įmokos sietinos su sutartiniais nuomos santykiais. Kaip matyti iš bylos duomenų, iki pat kreipimosi į teismą dienos ieškovė suprato savo pareigą mokėti nuomos mokestį, o jo nemokėjo arba mokėjo dalimis tik dėl savo sunkios materialinės padėties. Tai patvirtina civilinėje byloje pateikti ieškovės ir atsakovės susirašinėjimai, raštai, prašymai iš kurių matyti, jog 2018 m. birželio 8 d. ieškovė kreipėsi į savivaldybę su prašymu atleisti nuo skolos mokėjimo, 2018 m. spalio 4 d. kreipėsi dėl vienkartinės socialinės paramos skyrimo, kuriuo būtų dengiami įsiskolinimai už būsto nuomą, 2018 m. kreipėsi su prašymu dėl priverstinio vykdymo stabdymo, tačiau visi prašymai buvo grindžiami sunkia materialine padėtimi, lėšų trūkumu dengiant įsiskolinimą.

42. Be to, būtina pažymėti ir tai, kad administracinėje byloje Nr. eI2-3674-243/2020 patvirtinta 2020 m. rugpjūčio 18 d. sudaryta taikos sutartis, iš kurios matyti, kad šalys, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir A. V., susitarė ginčą išspręsti taikiai – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija įsipareigojo skirti A. V. 2 580 Eur socialinę paramą įsiskolinimui už savivaldybės būsto nuomą iš dalies kompensuoti pagal 2018 m. spalio 4 d. prašymą. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad A. V. ne tik pripažino, kad turi pareigą mokėti buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį, bet jau ir pasinaudojo savo materialine padėtimi, gaudama socialinę paramą įsiskolinimui už savivaldybės būsto nuomą.

43. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad likęs ieškovės atsakovei nesumokėtas 1 670,79 Eur nuomos skolos likutis yra pagrįstas detaliomis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažymomis, ieškovės nebuvo skundžiamas. Pirmosios instancijos skundžiamame sprendime nenustatė priežasčių, kodėl ieškovė neturėtų sumokėti susidariusios skolos už buto nuomą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir ieškovės reikalavimo pripažinti, kad ji neturi pareigos mokėti apskaičiuoto 1 670,79 Eur nuomos mokesčio už butą, adresu (duomenys neskelbtini).

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia fakto, kad ieškovė neįrodė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat dalį reikalavimų ieškovė pareiškė praleidusi ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti, o likusi dalis reikalavimų yra nepagrįsti dėl ieškovės pareigos mokėti nuomos mokestį pagal sutartinius nuomos santykius ir nebaigtos vykdyti prievolės. Nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą atmesti ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo priimant skundžiamą sprendimą, tačiau tokius ieškovės teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir teismo išvadomis, pagrįstomis bylos medžiagos visuma.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Nors pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį visam ieškinio reikalavimui, tačiau teismas sprendime vertino įrodymus ir detaliau pasisakė dėl patikslinto ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

49. Ieškovės (apeliantės) apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

50. Atsakovė nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių rodymų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei nespręstinas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Larisa ŠimanskienėVilija ValantienėDanutė Žvinklytė