- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-01-23
- Bylos Nr.
- 1A-21-557/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17591-2023-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas, Daiva Jazbutienė
- Nuteistasis
- D. G., M. S.
- Nukentėjusysis
- T. Ž., R. K.
- Civilinis ieškovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Eligijus Karbauskas, Vaidotas Rutavičius, Zigmas Pocius
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S., nuteistojo D. G. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus, nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme;
pagal BK 284 straipsnį 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 5 (penki) mėnesiai laisvės atėmimo.
pagal BK 135 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 284 straipsnį 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.
Solidariai iš D. G. ir M. S. civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai priteista 2063,21 Eur žalos atlyginimo.
Solidariai iš D. G. ir M. S. nukentėjusiajam R. K. priteista 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš D. G. ir M. S. nukentėjusiajam R. K. priteista po 500 Eur iš kiekvieno proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
Solidariai iš D. G. ir M. S. nukentėjusiajam T. Ž. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš D. G. ir M. S. nukentėjusiajam T. Ž. priteista po 250 Eur iš kiekvieno proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje D. G. ir M. S. nuteisti už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, nesunkiai sužalojo žmogų, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį: D. G. ir M. S., veikdami bendrininkų grupe, 2023-05-13 apie 05.33 val. kokteilių bare (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), M. S. vieną kartą kumščiu sudavė T. Ž. į kairį petį, ne mažiau kaip 4 kartus į galvos sritį bei vieną kartą į krūtinę. R. K. bandant nuo T. Ž. atitraukti M. S. šis, išsilaisvinęs iš R. K., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kumščiu sudavė T. Ž. į galvos sritį, susigrūmė su T. Ž. ir R. K.. Tuo metu iš už nugaros pusės priėjęs D. G. dešinės rankos kumščiu sudavė T. Ž. į galvos sritį, o M. S. T. Ž. sudavė dar 2 kartus dešinės rankos ir vieną kartą kairės rankos kumščiais į galvos sritį. D. G., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, sudavė dešinės rankos kumščiu R. K. į galvos sritį, ko pasekoje R. K., praradęs pusiausvyrą, atsirėmė į sieną, jiems grumiantis pargriuvo ant grindų, R. K. bandant atsistoti, vieną kartą spyrė į galvos sritį ir vieną kartą į viršutinę kūno dalį. Tuo pačiu metu M. S. dar tris kartus kumščiu sudavė T. Ž., ko pasekoje pastarasis pargriuvo ant grindų. Tokiu būdu D. G. ir M. S., veikdami bendrininkų grupe, T. Ž. padarė pakauškaulio dešinės pusės skliauto ir pamato linijinį lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinio galvos smegenėlių pusrutulio srityje, nesuspaudžiantį galvos smegenis, galvos smegenų sumušimą abiejose kaktinėse skiltyse, ir sunkai jį sužalojo, R. K. padarė kairės čiurnos sumušimą su poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių sutinimu išoriniame krašte, kairės čiurnos šoninės kulkšnies lūžį su poslinkiu ir sindesmoze ir nesunkiai jį sužalojo, bei įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. Ž. prašo nuosprendį pakeisti: 1) D. G. ir M. S. pagal BK 135 straipsnio l dalį paskirti kiekvienam po penkerius metus laisvės atėmimo; 2) vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies l punktu, paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 138 straipsnio l dalį ir 284 straipsnį, ir subendrinus bausmes D. G. ir M. S. paskirti galutinę bausmę - po 5 metus laisvės atėmimo; 3) priteisti iš D. G. ir M. S. solidariai T. Ž. 3472, l0 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt du eurus dešimt centų) negautų pajamų; 4) priteisti iš D. G. ir M. S. T. Ž. proceso išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Teismas M. S. už BK 135 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė vienintelę sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatė didesnį nei sankcijos minimumas, o už BK 138 straipsnio l dalyje ir 284 straipsnyje padarytus nusikaltimus - artimas sankcijos vidurkiui arešto bausmes. D. G. teismas už BK 135 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant didesnį nei sankcijos minimumas, o už BK 138 straipsnio l dalyje ir 284 straipsnyje padarytus nusikaltimus - artimas sankcijos vidurkiui arešto bausmes. Teismas, skirdamas kaltinamiesiems bausmes, tinkamai nesivadovavo BK nuostatomis, reguliuojančiomis bausmės skyrimą, bei teismų praktika. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė bausmės kaltinamiesiems skyrimo reikšmingas aplinkybes, tačiau padarė baudžiamojo įstatymo nuostatoms neatitinkančias išvadas. Nesuprantama, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad T. Ž. nebuvo suinteresuotas taikiai nutraukti kylantį konfliktą. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad ne T. Ž., o kaltinamasis M. S. savo netinkamais veiksmais inicijavo konfliktą.
2.2. Ankstesnis M. S. elgesys (buvo teistas už nusikalstamų veikų padarymą) bei D. G. teistumas vykstant šiam procesui parodo jų neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtinas elgesio normas ir patvirtina, kad tinkamų išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio jie nedaro. Kaltinamieji nei T. Ž., nei kito nukentėjusiojo neatsiprašė, visiškai ignoravo savo nusikalstamais veiksmai padarytos materialinės žalos atlyginimo klausimą ir jos neatlygino ne tik T. Ž., bet ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai. Skirdamas kaltinamiesiems bausmes, teismas tinkamai neįvertino padaryto nusikaltimo sunkumo. T. Ž. susidaro įspūdis, kad už sunkaus jo kūno sužalojimą kaltinamieji lieka nenubausti.
2.3. Teismas, skirdamas bausmes D. G. ir M. S., visiškai ignoravo BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bausmės skyrimo taisykles. Minėta nuostata suponuoja, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Skundžiamu nuosprendžiu buvo konstatuota kaltinamųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nebuvo nustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nesuprantama, kokiu įstatyminiu pagrindu apylinkės teismas, kaltinamiesiems skirdamas bausmes pagal BK 135 straipsnio l dalį, jas skaičiavo nuo jų minimumo, o pagal BK 138 straipsnio l dalį ir 284 straipsnį - artimas sankcijos vidurkiui. Už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą kaltinamiesiems turėtų būti skirtina įstatymo sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas, jo dydį nustatant kiek didesnį nei sankcijos vidurkis. Būtent tokio dydžio bausmė, atsižvelgus į aukščiau paminėtas bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes, padės pasiekti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus ir bus adekvati padarytos veikos pavojingumui, bei neprieštaraus proporcingumo ir teisingumo principams.
2.4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnis). D. G. ir M. S. pripažinus kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo bei nustačius, kad tarp jų bendrų nusikalstamų veiksmų ir T. Ž. konstatuoto sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys, jis turi teisę į jam padarytos žalos atlyginimą. Suprasdamas, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, jis neginčija jam priteistos neturtinės žalos dydžio, tačiau nesutinka su teismo sprendimu atmesti jo civilinio ieškinio dalį dėl negautų pajamų. Pats teismas nuosprendyje citavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.283 straipsnio l ir 2 dalis, t. y., kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Šiuo atveju nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. T. Ž. teismui pateikė duomenis, kad dėl nusikalstamų D. G. ir M. S. veiksmų negavo 3472,10 Eur pajamų. 2023 m. gegužės 12d. jis įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), kur turėjo gauti 845 Eur mėnesinį atlyginimą, o atskaičius mokesčius - 636,23 Eur (darbo sutartį ir skaičiavimus pateikė teismui). Dėl prieš jį panaudoto smurto jis buvo nedarbingas nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2024 m. sausio 5 d., t. y., 7 mėnesius ir 10 dienų. Per šį laikotarpį jis būtų gavęs 4771,72 Eur pajamų, tačiau jam buvo išmokėta tik 1299,63 Eur ligos išmoka, todėl realiai neteko 3472,10 Eur pajamų. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad „Sodros“ informacija patvirtina, jog jai apie T. Ž. įdarbinimą UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2023 m. gegužės 15 d. buvo pranešta 2023 m. gegužės 14 d., kaip ir numato Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalis. ,,Sodros“ duomenimis, T. Ž. ligos išmoka mokėta nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2024 m. sausio 10 d. ir jos bendra suma yra 1299,63 Eur. Teismui kilo abejonės dėl to, kad T. Ž. turėjo pradėti dirbti 2023 m. gegužės 15 d., bet tą dieną kreipėsi į gydymo įstaigą, kur jam buvo nustatyti sužalojimai, o stacionaraus gydymo atsisakė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie jam išduotą nedarbingumo pažymą, ir kad ji buvo išduota laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2024 m. sausio 5 d. Pirma, teismas neįvertino to, kad medikai T. Ž. konstatavo kaukolės pamato lūžimą ir su tokiu sužalojimu asmenys ne visada adekvačiai reaguoja į situaciją. Antra, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra valstybinė institucija, kuri griežtai kontroliuoja bet kokių socialinių išmokų, tame tarpe ir nedarbingumo, mokėjimą. Minėta institucija nemoka nedarbingumo išmokų, jei jos nepagrįstos atitinkamais medicininiais dokumentais. Teismo nuosprendyje nurodytas argumentas, jog T. Ž. nepateikė nedarbingumo pažymėjimo, yra nepagrįstas ir perteklinis. Teismui patikrinti duomenis apie T. Ž. nedarbingumo laikotarpius nebuvo jokių sunkumų, nes teismas turi prieigą prie tokių duomenų bazių.
3. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėjas advokatas V. Rutavičius prašo Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendį D. G. panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes D. G. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, civilinius ieškinius palikti negarinėtais bei nepriteisti nukentėjusiesiems jų turėtų advokato pagalbos išlaidų. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Priešingai nei teigia teismas, byloje yra neginčijami įrodymai, o ne prielaidos, kad muštynes sukėlė T. Ž., nes tai patvirtina ir vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad būtent T. Ž. sudavė pirmą smūgį M. S., o pastarasis po to jam atsakė, ir liudytojos I. Š. parodymai. Teismas padarė neteisingas išvadas, kad sprendžiant dėl būtinosios ginties buvimo ir viešosios tvarkos pažeidimo neturi reikšmės, kas pradėjo muštynes. Priešingai nei teigia teismas, aplinkybė, kas pradėjo muštynes, yra lemianti sprendžiant, kas padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o kas gynėsi nuo jo. Nepagarbą aplinkai pradeda rodyti tas asmuo, kuris pradeda muštynes, o ne tas, kuris ginasi. Kadangi muštynes pradėjo T. Ž., tai būtent jis, o ne M. S. ir D. G., kurie gynėsi, padarė viešosios tvarkos pažeidimą. Būtent muštynių sukėlimo faktą, kaip viešosios rimties sutrikdymą, nurodė visi liudytojai. Šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad realų kėsinimąsi sukėlė T. Ž., tuo sudarydamas sąlygas M. S. nuo jo gintis. Kadangi R. K. be aiškių priežasčių puolė mušti M. S., o ne atitraukti jį nuo T. Ž., taip įsitraukdamas į muštynes aktyviais puolamaisiais veiksmais, tai jis sudarė būtinumą D. G. ginti M. S. nuo dviejų asmenų puolimo.
3.2. Tai, kad R. K. buvo aktyvus puolėjas muštynėse, o ne gynėjas, akivaizdžiai patvirtina vaizdo medžiaga. Iš pirmo įrašo aiškiai matyti, kad D. G. įrašo 1.45 min. R. K. atitraukia nuo M. S., o antro įrašo l.16 min. matyti, kad D. G. R. K. nutempia prie išėjimo durų, taip jį eliminuodamas iš muštynių ir pats pasitraukdamas. Trečio įrašo 1.06 min. matyti, kaip D. G. stumia R. K. lauk. Tačiau antrame įraše tuoj pat matyti, kad R. K. apsisuka ir vėl grįžta į muštynių zoną sveikomis kojomis. Pirmo įrašo 1.55 min. ir trečio įrašo 1.12 min. matyti, kaip R. K., sugrįžęs po to, kai D. G. jį buvo ištempęs iš muštynių, vėl puola M. S., dėl ko D. G. tuoj pat jį nustumia nuo M. S., po ko jis atsiremia į sieną, o D. G. atsitraukia iš muštynių zonos. Šios aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad būtent R. K. aktyviai veržėsi į muštynes ir jose aktyviai dalyvavo kaip puolantysis, o D. G. tik jį bandė eliminuoti iš muštynių. Pats teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad muštynių metu teisė į būtinąją gintį gali kilti, jei viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola. Iš virš nurodytos vaizdo medžiagos dalių aiškiai matyti, kad D. G. patraukia R. K. iš muštynių ir tada pasitraukia pats, tačiau R. K. toliau tęsia puolamuosius veiksmus, dėl ko D. G. yra priverstas vėl jį stabdyti. Tai akivaizdžiai parodo D. G. savigyną, o R. K. tolimesnį viešosios tvarkos pažeidimą.
3.3. Teismo medicinos ekspertas aiškiai nurodė, kad R. K. koją galėjo susilaužyti tik dviem būdais - jei jam buvo suduotas šoninis smūgis į čiurną, arba jis pasisuko čiurną dėl sukamojo judesio. Iš vaizdo įrašų aiškiai matyti, kad R. K. niekas nesudavė smūgio į čiurną, o jis nugriūva nuo blogai pastatytos kojos. Trečio įrašo 1.23 min. aiškiai matyti, kad R. K. pats pargriūva puldamas M. S.. Pirmo įrašo 2.03 min. aiškiai matyti, kad R. K. puldamas M. S. blogai pastato koją ir pargriūna, o 2.14 min. susiėmęs už kojos nebegali atsistoti. Tuo momentu, kai R. K. išsisuka koją ir pargriūna, nei D. G., nei M. S. jo atžvilgiu neatlieka jokių veiksmų, o D. G. apskritai tuo momentu buvo atsitraukęs nuo muštynių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. S. iš viso neatliko jokių veiksmų R. K. atžvilgiu, nes visą laiką buvo atsisukęs jam į nugarą, iš kur R. K. nuolat puolė M. S.. Dėl to akivaizdu, kad D. G. niekaip neprisidėjo prie R. K. susižalojimo, o sužalojimus R. K. sau pasidarė, pats puldamas M. S..
3.4. Teismas pats nurodo, kad bendrininkai bendrai atsako tik už tuos padarinius, kuriuos jie padarė bendrai arba negalima nustatyti, kuris iš jų tai padarė. Tai reiškia, kad bendrininkai atsako bendrai tik už tas pasekmes (konkrečius sužalojimus), kuriuos jie padarė bendrai, arba negalima nustatyti, kurio konkrečiai veiksmai tai lėmė arba negalima nustatyti, kurio veiksmai to negalėjo nulemti. Šiuo atveju, net jei laikytume, kad D. G. ir M. S. veikė kaip bendrininkai, tai iš aukščiau išdėstytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad D. G. negalėjo padaryti sužalojimų R. K., kaip ir negalėjo įtakoti jų atsiradimo, nes tuo momentu, kai R. K. paslydo ir susižalojo koją, jis puolė M. S., o D. G. buvo atsitraukęs ir muštynėse nedalyvavo. D. G. spyris R. K. sėdint ant grindų ir bandant atsikelti į D. G. pusę negalėjo sužaloti kojos, nes buvo į viršutinę kūno dalį ir tai tik dėl to, kad R. K., kuris yra gerokai aukštesnis ir dvigubai stambesnis už D. G., užstojo jam išėjimą ir kėlėsi į jo pusę, taip sudarydamas pojūtį, kad ruošiasi pulti D. G..
3.5. Dėl T. Ž. kaukolės sužalojimo - kaip nurodyta teismo medicinos specialisto išvadoje, jam padarytas dešinės pusės skliauto ir pamato linijinis lūžis ir virš jo esantis kraujo išsiliejimas, virš kieto galvos smegenų dangalo dešinio galvos smegenėlių pusrutulio srityje, kas ir sudarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Šis sužalojimas gavosi nuo tiesioginio kontakto buku daiktu į dešinę pakaušio sritį. Kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo yra arterinio kraujo išsiliejimas. Būtent dėl to tiksliai galima nustatyti, nuo kokio smūgio jis atsirado - smūgis turi būti tiesioginis, stiprus ir kraujo išsiliejimo vietoje, t. y. šiuo atveju smūgis turėjo būti suduotas dešinėn pakaušio sritin ties dešinėmis galvos smegenėlėmis, kurios yra pačioje apačioje, prie pat kaklo. Smūgis į kitas galvos vietas negali sukelti paminėto kraujo išsiliejimo (kraujosruva virš kietojo galvos smegenų dangalo (epidūrinė hematoma) atsiranda dėl kaukolės kaulų lūžio ir kraujagyslių, esančių prie kaukolės kaulų, plyšimo; kraujosruvos vieta rodo, dėl kurio trauminio poveikio galvai kraujosruva atsiranda). D. G. vienintelis suduotas smūgis į T. Ž. galvą yra į ne sužalojimo vietą ir ne tiesioginis, o į momeninės smegenų skilties vietą ir slystantis (pirmo įrašo 1,48 min.), todėl negalėjo padaryti minėto sužalojimo. Be to, neaišku, kada T. Ž. buvo padarytas minėtas sužalojimas, nes jis nustatytas tik praėjus 2 su puse paros po muštynių. Medicinos ekspertas patvirtino, kad negali nustatyti, kiek laiko prieš nustatymą jis buvo padarytas. Remiantis bylos duomenimis, T. Ž. po muštynių dar ilgą laiką visur šlaistėsi ir ieškojo M. S., kad galėtų jam atkeršyti, kas leidžia daryti įtikinamą prielaidą, kad jis kaukolę susilaužyti galėjo ir laikotarpiu tarp muštynių ir kreipimosi į ligoninę, juo labiau, kad iš karto po muštynių jis jautėsi gerai, kas užfiksuota įvairiuose vaizdo įrašuose, medicininės pagalbos atsisakė, į ligoninę tyrimams vykti atsisakė. Be to, muštynių metu vaizdo įrašuose niekur neužfiksuota jokio smūgio į tą T. Ž. galvos sritį, kurioje galėjo atsirasti minėtas sužalojimas, o tai reiškia, kad toks sužalojimas negalėjo būti padarytas muštynių metu.
3.6. Dėl teismo teiginių, jog D. G. su M. S. veikė kaip bendrininkai ir tai pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, tai šiuo atveju teismas pats sau prieštarauja. Teismas nurodo, kad konkliudentiniai veiksmai pasireiškė tuo, jog D. G. matė M. S. smurtinius veiksmus prieš T. Ž. ir prie jų prisijungė, iš pradžių suduodamas T. Ž., o po to ir R. K., taip jiems pritardamas, todėl abu nuteistieji matė vienas kito neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiuosius ir suprato, kad bendrai naudoja fizinį smurtą. Prieš tai teismas pats nurodė, kad M. S. nematė nei kas jį dar puolė, nei kaip vyko visos muštynės, nes visą laiką grūmėsi akis į akį su T. Ž.. Todėl M. S. niekaip negalėjo pritarti D. G. veiksmams. Kiekvieno iš jų veiksmai buvo nukreipti į skirtingus dalykus - M. S. į grumtynes su T. Ž., o D. G. į R. K. pašalinimą iš muštynių ir šiek tiek į T. Ž. atitraukimą nuo M. S.. Taigi, abiejų veiksmai buvo nukreipti į skirtingus tikslus. M. S. nematė D. G. veiksmų, todėl jie niekaip, net konkliudentiniais veiksmais negalėjo pritarti vienas kitam, nes tokiam pritarimui būtinas abipusis vienas kito veiksmų supratimas ir vieningas tikslas. Todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad D. G. su M. S. veikė kaip bendrininkai ir tai netgi laikė sunkinančia aplinkybe, juo labiau kad D. G. į muštynes įsijungė kaip jų tramdytojas, nes pirmame vaizdo įraše aiškiai matyti, kad apsauginiai bando iš muštynių zonos pašalinti N. R., o D. G. - R. K. (pirmo įrašo 1.28 – 1.47 min.), taip stabdydami muštynes.
3.7. Net jei laikytume, kad D. G. kaltas dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, tai teismas nepagrįstai kaip lengvinančia aplinkybe nepripažino provokuojančio nukentėjusiųjų elgesio, nes būtent T. Ž. pradėjo muštynes puldamas M. S., priversdamas jį gintis ir sukėlė viešosios tvarkos pažeidimą bei nenutraukė muštynių net po to, kai D. G. jį sustabdė smūgiu į galvą ir atitraukė nuo M. S., o toliau puolė M. S.. R. K. net po jo atitraukimo iš muštynių vėl į jas sugrįžo ir iš naujo puolė mušti M. S., taip vėl priversdamas D. G. imtis veiksmų dėl jo eliminavimo iš muštynių. O R. K. dalyvavimas muštynėse nutrūko tik tada, kai jis susižalojo koją ir daugiau nebegalėjo dalyvauti muštynėse.
4. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - išteisinti M. S., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų apie M. S. ir D. G. bendrininkavimą, o teismo pateiktos išvados netgi prieštarauja byloje surinktiems duomenims, kuriuos teismas pripažino įrodymais. Pagal kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų parodymus bei vaizdo įrašą byloje nustatyti faktai yra tie, kad T. Ž. pirmas smūgiuoja M. S., kuris atitinkamai gindamasis suduoda smūgius T. Ž.. Po ko R. K. suduoda smūgius M. S., stovėdamas iš už nugaros ir jį smaugdamas, bei taip sukeldamas fizinį skausmą jį traukia atgal, o T. Ž. tęsia smūgių sudavimą M. S.. M. S. jokių smūgių R. K. atžvilgiu nesuduoda, taip pat neatlieka jokių kitų neteisėtų veiksmų, o išsilaisvinus (R. K. paleidus M. S.), jis suduoda kelis smūgius T. S., bei pastarajam pargriuvus, t. y. dingus pavojui - M. S., jis pasišalino. R. K., apklausiamas teismo posėdžio metu paaiškino, kad M. S. jam smūgių nesudavė (3 tomo, 107 l.), taip pat patvirtino aplinkybes, kad smūgius jam sudavė tik D. G..
4.2. Šiuo atveju, priešingai teismo subjektyviai nuomonei, pagal bylos duomenis nustatyta, kad M. S. ir D. G. nėra draugai ir/ar pažįstami. M. S. nematė nei kada, nei kokiu momentu, nei kokiu būdu D. G. sudavė smūgius T. Ž. ir R. K.. Šiuo atveju D. G. savarankiškai įsitraukė į konfliktą matydamas, kaip du asmenys, t. y. T. Ž. ir R. K., smurtauja prieš M. S.. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo subjektyvaus teiginio, teismas vertina būtent D. G. veiksmus, tačiau teigdamas, kad susitarimas tarp D. G. ir M. S. įvyko konkliudentiniais veiksmais, visiškai nepateikia jokių motyvų, kokius M. S. konkliudentinius veiksmus teismas vertiną kaip susitarimą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų kaltinamųjų susitarimą veikti nusikalstamai kartu, turėti bendrą tyčią. Priešingai, bylos duomenys patvirtina faktą, kad konfliktas, kuriame dalyvavo M. S., buvo iš esmės susijęs tik su T. Ž.. M. S. jokiais veiksmais neišreiškė ne tik susitarimo su D. G., tačiau neturėjo ir jokios bendros tyčios. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie įrodytų susitarimo faktą ir/ar jo turinį, tuo labiau, nėra duomenų, kurie įrodytų bendrą jų tyčią vykdyti nusikalstamą veiką.
4.3. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, pagal bylos duomenis, kurių teismas visiškai nevertino, akivaizdu, kad jei būtų daroma išvada, jog T. Ž. patyrė sužalojimą 2023 m. gegužės 13 d. apie 05.33 val., tai pasekmės atsirado ne nuo smūgių visumos, o nuo konkretaus vieno smūgio į pakaušio dešinę pusę. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, akivaizdu, kad nesant duomenų, jog M. S. ir D. G. turėjo bendrą susitarimą ir tyčią veikti nusikalstamai kartu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, kad M. S. ir D. G. veikė bendrininkų grupėje. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas.
4.4. Nagrinėjamoje byloje M. S. neginčijo faktinių aplinkybių, kad konflikto metu, kuris prasidėjo dėl T. Ž. neteisėtų ir baudžiamojo įstatymo draudžiamų veiksmų, jis keletą kartų sudavė nestiprius smūgius į priekinę T. Ž. kūno dalį. Tačiau nesutiko, kad dėl jo smūgių T. Ž. galėjo būti padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, bei savo motyvus grindė būtent ikiteisminio tyrimo duomenimis, t. y. byloje nėra nustatytas faktas, kad T. Ž. buvo sužalotas 2023 m. gegužės 13 d. apie 05.33 val. kokteilių bare (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. nurodė, kad jis buvo sužalotas konflikto metu, smūgiu iš bokalo į galvą (1 tomo 66 l.) Tuo tarpu pagal byloje esantį vaizdo įrašą, M. S. jokių smūgių su bokalu nepadarė. Šiuo atveju pats nukentėjusysis parodė, kad jis buvo sužalotas nepažįstamų asmenų, smūgiu iš bokalo į galvą, iš to seka išvada, kad jis buvo sužalotas ne 2023 m. gegužės 13 d. apie 05:33 val., o kito konflikto metu.
4.5. Pagal byloje esančius medicininius išrašus ir specialisto išvadą nustatyta, kad T. Ž. sužalojimą patyrė iki 2023 m. gegužės 15 d. 13:20 min., t. y. bylos duomenys nepatvirtina fakto, kad sunkus sveikatos sutrikdymas T. Ž. buvo padarytas 2023 m. gegužės 13 d. apie 05:33 val. Šio fakto nepatvirtina ir vaizdo įrašai, kuriuose nėra užfiksuota jokių matomų T. Ž. galvos ir/ar veido sužalojimų. Tuo tarpu, kaip minėta, jie nustatyti tik 2023 m. gegužės 15 d. 13:20 val., t. y. daugiau nei po dviejų parų.
4.6. Be to, pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino bylos duomenų, siekiant nustatyti kiekvieno įvykyje dalyvavusio asmens veiksmus, bei teisingai kvalifikuoti galimą jų neteisėtą veiką, t. y. teismas nenustatinėjo objektyviosios pusės požymių, bei neindividualizavo kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų nukentėjusiųjų asmenų atžvilgiu.
4.7. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 544/2023 (03) nurodyta, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose T. Ž. nustatyti šie sužalojimai ir jų lokalizacija: pakauškaulio dešinės pusės skliauto ir pamato linijinis lūžis, atitinkamai esantis kraujo išsiliejimas virš kieto galvos smegenų dangalo dešinio galvos smegenėlių pusrutulio srityje. 2024 m. birželio 12 d. teismo posėdžio metu buvo apklaustas ekspertas G. P., kuris patikslino, kad išorinių galvos sužalojimų iki 2023 m. gegužės 15 d. 13:20 val. nebuvo. Todėl byloje liko nepašalinti prieštaravimai ir nenustatytos aplinkybės, kur ir kada T. Ž. patyrė sužalojimus, nurodytus pareigūnams.
4.8. Ekspertas taip pat parodė, kad nukentėjusysis sužalojimą patyrė dėl vieno tiesioginio smūgio, veikiant pakankama jėga, į dešinę pakaušio sritį. Tačiau pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą įvertinti įrodymus ir nustatyti (individualizuoti), kuris iš kaltinamųjų sudavė smūgį nukentėjusiajam į dešinės pusės pakaušio sritį, jokio įrodymų vertinimo iš esmės neatliko. Tuo tarpu, jei teismas būtų tinkamai įvertinęs vaizdo įrašą, kuriame yra užfiksuotos įvykio aplinkybės, ne tik būtų nustatęs, kad T. Ž. pradėjo muštynes, tačiau būtų nustatęs, kad M. S. smūgių T. Ž. į dešinę pakaušio sritį nesudavė, t. y. savo veiksmais nepadarė sunkaus sveikatos sutrikdymo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir įrodymus yra akivaizdu, kad teismo ekspertas aiškiai ir tiksliai nustatė, jog sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu, paveikus dešinę pakaušio sritį, o ne nuo neapibrėžtų smūgių į galvos sritį visumos, t. y. priešingai, nei skundžiamame nuosprendyje nurodė teismas. Todėl yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bei neteisėtai M. S. pripažino kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
4.9. Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo - kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas nusprendė, kad R. K. atžvilgiu neteisėtus veiksmus atliko D. G.. Teismas nenustatė, kad M. S. būtų sudavęs smūgius R. K., jį pastūmęs ar kt. Priešingai, byloje nustatyta, kad smūgius sudavė ir fizinį skausmą sukėlė R. K. M. S., t. y. šiuo atveju būtent M. S. yra nukentėjusysis. Faktą, kad M. S. jokių neteisėtų veiksmų R. K. atžvilgiu neatliko, teismo posėdžio metu patvirtino ir pats R. K.. Todėl šiuo atveju, esant akivaizdžiam faktui, kad M. S. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos BK 138 straipsnyje, jis teismo privalėjo būti išteisintas.
4.10. Dėl viešosios tvarkos pažeidimo - konfliktas bare kilo tik tarp dviejų asmenų, T. Ž. ir M. S., jis kitiems asmenims nebuvo pavojingas, t. y. jis neperžengė privataus konflikto ribų, o M. S. veiksmai buvo ne kas kita, kaip gynyba nuo neteisėtų T. Ž. veiksmų. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent T. Ž. trenkė M. S.. Iš pradžių M. S. į pirmą T. Ž. smūgį neatsakė ir, kaip paaiškino teisme, siekė išvengti konflikto, siūlė T. Ž. nusiraminti. Tačiau po to sekė sekantis T. Ž. smūgis M. S., dėl ko M. S., atrėmęs smūgį, instinktyviai sudavė smūgius T. Ž., ir tarp minėtų dviejų asmenų prasidėjo grumtynės. Vėliau prieš M. S. smurtinius veiksmu panaudojo R. K.. Šios aplinkybės yra užfiksuotos vaizdo medžiagoje. Taip pat vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip baro lankytojai stovi ratuku ir stebi, kaip T. Ž. ir R. K. smurtauja prieš M. S.. Be to, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, M. S. neturėjo tyčios pažeisti viešosios tvarkos, o jo pasirinkti būtinosios ginties veiksmai buvo kaip atsakas, ginantis nuo neteisėtų T. Ž. veiksmų jo atžvilgiu. Todėl teismas, nenustatęs objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo požymių visumos, neturėjo pagrindo pripažinti M. S. kaltu pagal BK 284 straipsnį.
4.11. Papildomai pažymėtina, kad keisti tyrimą kontroliuojančios prokurorės ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, t. y., jei prokurorė mano, kad M. S. veiksmuose yra BK 284 straipsnio objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, tai kodėl prokurorė nėra tokios pačios nuomonės dėl T. Ž. ir R. K. neteisėtų veiksmų, t. y., kodėl šių asmenų veiksmų nekvalifikuoja pagal BK 284 straipsnį.
4.12. Akivaizdu, kad teismo padarytos išvados, surinktų duomenų tyrimas ir vertinimas, kuriais grindžiama M. S. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nuosprendis paremtas prielaidomis, formaliomis ir bylos duomenų neatitinkančiomis bendro pobūdžio formuluotėmis, teismui visiškai ignoruojant ir teisingai, objektyviai nevertinant bylos duomenų, kurie patvirtina faktą, kad jokio susitarimo tarp M. S. ir D. G. veikti nusikalstamai nebuvo, t. y. bendrininkavimo tarp M. S. ir D. G. nėra; M. S. nesudavė smūgio T. Ž. į dešinės pusės pakaušio sritį, t. y., neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų tiesioginis priežastinis ryšys kilusioms pasekmėms, M. S. neatliko jokių neteisėtų veiksmų R. K. atžvilgiu; M. S. veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą; M. S. veiksmai buvo gynybinė reakcija į neteisėtus T. Ž. veiksmus jo atžvilgiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, M. S. teismo turėjo būti išteisintas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
4.13. Dėl bausmės - pirmosios instancijos teismas nepripažino lengvinančia atsakomybe BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos aplinkybės, o teismo motyvai, vertinant T. Ž. veiksmus teismo nuosprendyje prieštaringi, t. y., teismas konstatavo faktą, kad nukentėjusysis nebuvo pasyvus, pirmas atliko puolamąjį judesį, tuo tarpu pasisakydamas ir vertindamas T. Ž. veiksmus dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto, tas pats teismo įvardytas puolamasis veiksmas teismo jau yra įvardijamas kaip „patapšnojimas“.
4.14. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis akivaizdu, kad fizinis konfliktas tarp T. Ž. ir M. S. kilo būtent dėl neteisėtų T. Ž. veiksmų, kai jis pirmasis pradėjo smūgius M. S. atžvilgiu. Pažymėtina, kad iš vaizdo medžiagos matyti, kad po pirmojo T. Ž. smūgio M. S. jokio fizinio kontakto veiksmų neatliko, tačiau T. Ž. tęsiant savo neteisėtus veiksmus, t. y. pakartotinai smūgiuojant M. S., pastarasis, būtent reaguodamas į T. Ž. neteisėtus veiksmus, sudavė smūgius išimtinai tik T. Ž., t. y. M. S. veiksmai buvo gynybinė reakcija į T. Ž. smurtinius veiksmus jo atžvilgiu. Šiuo atveju patį fizinį konfliktą sąlygojo būtent T. Ž. neteisėti veiksmai, ką patvirtino ir byloje apklausta liudytoja I. Š., kurios parodymų teismas apskritai nevertino, todėl padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas dėl T. Ž. neteisėtų veiksmų vertinimo.
4.15. Dėl civilinių ieškinių – M. S. jokių neteisėtų veiksmų R. K. atžvilgiu neatliko, jokio fizinio skausmo nesukėlė, todėl jam nekyla jokia prievolė atlyginti jo patirtą neturtinę žalą. Priešingai, būtent R. K. padarė M. S. neturtinę žalą, kurią M. S. turi teisę reikalauti atlyginti. M. S. taip pat neatliko jokių veiksmų, kurie būtų tiesioginis priežastinis ryšys kilusioms pasekmėms. Klaipėdos teritorinė ligonių kasa ieškinyje nurodė ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. R. K. gydymas kainavo 1834,85 eurų, o T. Ž. - 228,36 eurų. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo priteisti šias išlaidas iš M. S., nes minėtų asmenų gydymas nebuvo sąlygotas M. S. veiksmų. Todėl ieškinį M. S. atžvilgiu teismas privalėjo atmesti.
4.16. Kaip jau minėta, kad M. S. jokių neteisėtų veiksmų R. K. atžvilgiu neatliko ir šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino pats R. K.. Todėl M. S. neatsiranda prievolė atlyginti galimai R. K. patirtą neturtinę žalą, o ieškinys M. S. atžvilgiu teismo privalėjo būti atmestas. Taip pat kaip jau minėta, T. Ž. sužalojimas atsirado ne dėl M. S. veiksmų ir tai yra akivaizdžiai matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, t. y. M. S. nepadarė T. Ž. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Todėl jam ir negali atsirasti prievolė atlyginti galimai T. Ž. patirtos neturtinės žalos, kurios dydis ir jos atlyginimo pagrindas yra grindžiamas būtent patirtu sužalojimu, todėl ieškinys M. S. atžvilgiu turėjo būti teismo atmestas.
4.17. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė jokių motyvų, kodėl nustatė būtent tokius neturtinės žalos dydžius – R. K. 3000 eurų, o T. Ž. - 10 000 eurų. Šiuo atveju teismas apsiribojo kitų teismų priimtų nuosprendžių, kurių aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai, apžvalga dėl priteisiamų neturtinės žalos dydžių. Patys „nukentėjusieji“ pradėjo neteisėtus tyčinius veiksmus, dėl ko įvykio fizinis konfliktas, tačiau jie ne tik kad išvengė baudžiamosios atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas juos apdovanojo piniginėmis premijomis, iš dalies tenkindamas jų civilinius ieškinius. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl neturtinės žalos dydžio neatitinka ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.
5. Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas prašė tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą. Gynėjai prašė tenkinti nuteistojo ir gynėjo apeliacinius skundus, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė visus apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nukentėjusiojo T. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo M. S., nuteistojo D. G. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliaciniai skundai atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
8. Nuteistojo M. S. ir nuteistojo D. G. gynėjo skunduose keliamas būtinosios ginties instituto taikymo klausimas. Skunde teigiama, kad nuteistieji konflikto su nukentėjusiais T. Ž. ir R. K. metu veikė būtinosios ginties situacijoje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais.
Dėl būtinosios ginties
9. BK 28 straipsnio 1 dalyje apibrėžta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.
10. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1)?būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3)?kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.?2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.?2K-568-139/2015, 2K-9-719/2018, 2K-142-303/2021, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023 ir kt.). Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-9-719/2018). Be to, nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-654/2024).
11. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais; dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2013, 2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.). Taigi ir šiuo atveju sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiųjų bei kaltininkų tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan.
12. Nors nuteistasis M. S. tvirtina, kad būtent pats T. Ž. išprovokavo muštynes, nes pirmas bandė suduoti smūgį, todėl jis gindamasis trenkė jam atgal, o nuteistasis D. G. tvirtina, kad siekė tik apginti M. S., kurį mušė R. K. ir T. Ž., tačiau objektyvūs bylos duomenys atskleidžia kitokią įvykių seką.
13. Vaizdo įrašuose, darytuose 2023 m. gegužės 13 d. kokteilių bare (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), iš kurių informatyviausiu laikytinas vaizdo įrašas Nr. kiss_ch4_20230513042347_ 20230513044046.m4a, užfiksuota tokia byloje aktualių įvykių eiga:
1) 4 val. 24 min. 38 sek. matyti, kad prie baro stovi vienas T. Ž., kuris pasilenkęs naudojasi mobiliojo ryšio telefonu. Prie jo prieina M. S. ir N. R.. M. S. atsistoja prie T. Ž. dešiniojo šono, N. R. - prie kairiojo T. Ž. šono. T. Ž. pakėlęs galvą pasižiūri į juos ir toliau nuleidęs galvą naudojasi mobiliojo ryšio telefonu. M. S. pasilenkia link T. Ž. galvos ir į dešinę ausį jam kažką pasako. T. Ž. toliau nuleidęs galvą žiūri į mobiliojo ryšio telefoną. Tada M. S. abiejų rankų delnais paima T. Ž. už veido. Tarp jų visų trijų vyksta kažkoks pokalbis. Paskui M. S. dešinės rankos nykščiu parodo link išėjimo iš kokteilių baro,
2) tuo metu prie minėtų trijų vaikinų nuo išėjimo pusės prieina R. K., atsistoja šalia M. S., jam kažką pasako. M. S. atsisuka, pakeldamas ranka akinius nuo saulės į R. K. pusę ir pasižiūri į jį. Po to T. Ž. dešinės rankos delnu paplekšnoja M. S. už kairiojo žasto, jį spusteli ir lyg bando praeiti. M. S. pastumia dešine ranka T. Ž. į kairio peties sritį, kelis kartus visu kūnu palinguoja į šonus, pasikelia akinius nuo saulės ant galvos, pakelia dešinę ranką iki savo galvos lygio, šiek tiek sulenkia per alkūnę, atlenkia pirštus. M. S. po truputį eina link T. Ž., pastarasis po truputį traukiasi link sienos su veidrodžiu. T. Ž. taip pat nusiima akinius nuo saulės nuo kepurės, galvą palanksto į šonus,
3) M. S. kairę ranką ištiesia į T. Ž., T. Ž. dešine ranka smūgiuoja į M. S., bet pastarasis smūgį blokuoja. Tada T. Ž. pagriebia jam ranka už marškinėlių ir įvyksta susistumdymas. M. S. dešinės rankos kumščiu trenkia T. Ž. į galvos sritį. Pastarasis nuo smūgio paeina atgal, praradęs pusiausvyrą, o M. S. priėjęs arčiau suduoda dar du smūgius dešinės rankos kumščiu jam į galvos sritį ir vieną kartą į krūtinės sritį,
4) R. K. bando juos išskirti. Jis apkabina rankomis M. S. per kaklą ir bando jį patraukti, bet pastarasis dar vieną kartą dešinės rankos kumščiu trenkia T. Ž. į galvos sritį. Po to tarp jų trijų vyksta grumtynės, kurių metu jie bando vienas kitam suduoti rankomis smūgius. R. K. dešine ranka laiko už kaklo apkabinęs M. S. ir kaire ranka banko smūgiuoti M. S. į galvos sritį ir sprandą. Po to laiko jį apkabinęs per liemenį. T. Ž. laiko M. S. dešinės rankos plaštaką, kad šis nesmūgiuotų. N. R. apsaugos darbuotojas laiko rankomis ir neleidžia jam dalyvauti muštynėse. Su baro lankytojo pagalba apsaugos darbuotojas N. R. nustumia link išėjimo. Toliau vyksta grumtynės tarp T. Ž., M. S. ir R. K.,
5) nuo įėjimo pusės atėjęs D. G. suduoda dešinės rankos kumščiu vieną kartą iš už nugaros R. K. į galvos sritį, ir abu dingsta. Jų nebesimato vaizdo įraše. Toliau matosi, kaip baro centre mušasi T. Ž. ir M. S.. T. Ž. suduoda du smūgius dešiniu kumščiu M. S. į šoną. Tada pasirodo vaizdo įraše D. G., kuris T. Ž. iš nugaros, iš dešinės pusės suduoda smūgį T. Ž. į galvą. Nuo smūgio jis šiek tiek užkrenta ant pačio baro stalo. Po to vyksta grumtynės tarp minėtų vaikinų. Grumtynių metu D. G. rankomis palenkia T. Ž. galvą žemyn link savęs ir vieną kartą dešinės kojos keliu trenkia T. Ž. į galvos sritį. Nuo smūgio jis atsitrenkia į sieną, kur yra veidrodis. Po to prie jo pribėga M. S. ir suduoda jam du smūgius dešinės rankos kumščiu ir vieną smūgį kairės rankos kumščiu į galvos sritį,
6) tada prieina R. K., kuris bando atitraukti M. S., kad toliau nesimuštų. Kai R. K. atsisuka nugarą į D. G., pastarasis suduoda vieną smūgį dešinės rankos kumščiu jam į galvos sritį. Nuo smūgio šis prarado pusiausvyrą ir atsitrenkia į sieną. Toliau vykstant grumtynėms, R. K. parkrenta ant grindų, o D. G. vieną kartą dešine koja spiria jam. Kur tiksliai pataiko, nesimato dėl aplink esančių žmonių. R. K. bandant atsistoti, D. G. dešine ranka trenkia jam galvos sritį, o po to vieną kartą dešine koja spiria jam į viršutinę kūno dalį. R. K. sėdint ant grindų, D. G. prilaiko jį, kad neatsistotų ir nueina link išėjimo. Po to M. S. tris kartus dešinės rankos kumščiu trenkia T. Ž. į galvos sritį. Šis nukrenta po stalais ant grindų. Iškart po to prie M. S. pribėga baro darbuotoja, kuri jį stumia link išėjimo. R. K. rankomis atsiremdamas į kėdę ir baro stalą bei stodamasis dešine koja atsistoja. Iš vaizdo įrašo matosi, kad jis neprimina kaire koja. Prie vaikino prieina baro lankytojai ir padeda jam atsikelti. Aktyvūs veiksmai baigiasi 4 val. 26 min. 10 sek.
14. Apklaustų asmenų parodymais nustatyta, kad dar prieš įvykį lauke įvyko konfliktas tarp N. R. ir T. Ž.. Tai patvirtino liudytojais apklausti D. P., A. K., N. R. bei pats nukentėjusysis T. Ž.. Kaip nurodė teisme apklaustas liudytojas D. P., N. R. pirmas „prisikabino“ prie T. Ž., pasakė įžeidžiantį žodį, grasino, siūlė muštis, po ko T. Ž. pasakė D. P. patraukti N. R. nuo jo (t. 3, b. l. 141). Peržiūrėjus vaizdo įrašus, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad po to sekęs būtent M. S. elgesys buvo provokuojantis nukentėjusiojo T. Ž. atžvilgiu, dėl ko ir prasidėjo muštynės, o ne priešingai, kaip teigia apeliantai. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kad T. Ž. stovėjo prie baro vienas ir naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, kai prie jo iš abiejų pusių priėjo M. S. ir N. R.. M. S. apkabino viena ranka T. Ž., kažką jam sakė palinkęs prie veido, rankų delnais nepažįstamam asmeniui – T. Ž. suėmė už veido, rodė nykščiu, kviesdamas eiti lauk pasikalbėti, žinodamas, kad prieš tai tarp T. Ž. ir kartu su M. S. priėjusio N. R. jau buvo įvykęs žodinis konfliktas. T. Ž. visą laiką nekreipė dėmesio į M. S. provokacijas, toliau palenkęs galvą naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Tada jau prie jų kompanijos priėjo R. K., kažką pasakė M. S., kuris pasikėlė nuo akių akinius nuo saulės ir pažvelgė į R. K.. Bręstant konfliktui, T. Ž. dešine ranka paplekšnojo, lengvai suspaudė M. S. žastą ir bandė praeiti. Tuo tarpu M. S. pastūmė dešine ranka T. Ž. į kairiojo peties sritį, kelis kartus visu kūnu palingavo į šonus, pasikėlė akinius nuo saulės ant galvos, pakėlė dešinę ranką iki savo galvos lygio, sulenkė ją per alkūnę, išskėtė pirštus ir pradėjo eiti link T. Ž.. T. Ž. pradėjo po truputį trauktis link sienos su veidrodžiu, nusiėmė akinius nuo saulės nuo kepurės, galvą palankstė į šonus ir bandė suduoti M. S., kuris smūgį blokavo, su kaire ranka prilaikė T. Ž. ir užsimojęs, prispaudęs T. Ž. prie sienos su veidrodžiu dešinės rankos kumščiu trenkė T. Ž. tris kartus į galvos sritį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie aptarti M. S. įžeidžiantys (svetimo asmens apkabinimas, suėmimas veido delnais) ir tyčiniai (pastūmimas, akinių nusiėmimas, dešinės rankos iškėlimas, sulenkimas, pirštų išskėtimas, „palingavimas“ lyg ruošiantis kovai, artėjimas) veiksmai neabejotinai laikytini provokuojančiu elgesiu prieš T. Ž., sąmoningai skatinę jį pradėti aktyvius veiksmus prieš M. S., todėl apylinkės teismas pagrįstai T. Ž. suduoto pirmo smūgio, priešingai nei to prašė apeliantai, nelaikė provokuojančiu elgesiu ir nepripažino jo nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
15. Kaip matyti iš vaizdo įrašų, po to, kai M. S. užpuolė T. Ž., suduodamas jam smūgius, o R. K. siekė M. S. sulaikyti, prie muštynių prisijungęs D. G. puolė iš nugaros R. K., suduodamas jam smūgį dešinės rankos kumščiu į galvos sritį ir ištempė jį iš salės. Po šių veiksmų D. G. grįžo į salę, kurioje dviese mušėsi T. Ž. ir M. S. ir jiems atsiskyrus, T. Ž. stovint nugara į D. G., pastarasis smūgiavo T. Ž. į galvos sritį kumščiu ir vieną kartą palenkęs T. Ž., smūgiavo su keliu jam į galvos sritį, po ko T. Ž. atsitrenkė į sieną su veidrodžiu. Tada jau M. S. perėmė puolimą ir smūgiavo T. Ž., o D. G. stebėjo iš šono jo puolimą. Grįžęs į salę R. K. bandė atplėšti M. S. nuo T. Ž., tačiau pribėgęs D. G. smūgiavo jam kumščiu į galvos sritį, po ko pastarasis parvirto, atsitrenkdamas į sieną. R. K. bandant atsistoti, D. G. vieną kartą jam spyrė į galvos sritį ir vieną kartą į viršutinę kūno dalį, po ko šis jau nebepajėgė atsistoti. Tuo metu T. Ž. jau svirduliavo prie sienos ir tik bandė išsilaikyti, kai prie jo priėjęs M. S. (prieš tai vėl atlikęs tokį patį ritualą – iškėlęs į viršų dešinę ranką, ją sulenkęs ties galva ir išskėtęs pirštus) vėl puolė T. Ž. ir dar kumščiu sudavė jam smūgius, dėl ko šis pargriuvo ant grindų po stalais ir nebesikėlė.
16. Po šių muštynių, specialisto išvados Nr. G 544/2023(03) duomenimis, T. Ž. buvo nustatyti pakauškaulio dešinės pusės skliauto ir pamato linijinis lūžis, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinio galvos smegenėlių pusrutulio srityje, nesuspaudžiantis galvos smegenis, galvos smegenų sumušimas abejose kaktinėse skiltyse, kas atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo lygį (1 t., b. l. 162, 170-171). Specialisto išvados Nr. G 577/2023(03) duomenimis, R. K. nustatytas kairės čiurnos sumušimas su poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių sutinimu išoriniame krašte, kairės čiurnos šoninės kulkšnies lūžis su poslinkiu ir sindesmoze, kas atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo lygį (1 t., b. l. 186-188). Tuo tarpu M. S. ir D. G. nebuvo padaryti jokie objektyviais duomenimis (apžiūros protokolu, specialisto išvada ir kt.) nustatyti sveikatos pažeidimai.
17. Iš aptartų duomenų darytina išvada, kad M. S. veiksmai buvo akivaizdžiai puolamojo pobūdžio, T. Ž. į pavojingą gyvybei sritį – galvą ir krūtinę - kumščiu jis sudavė ne mažiau kaip 11 smūgių, be to, smūgiavo net ir tada, kai T. Ž. jau vos pastovėjo ant kojų ir akivaizdžiai nebegalėjo nei gintis, o tuo labiau pulti M. S.. Tuo tarpu D. G. įsitraukė į jau vykstančias muštynes ir buvo aktyvus suduodamas T. Ž. smūgius į galvos sritį kumščiu, keliu bei kumščiu smūgiuodamas į galvos sritį ir spirdamas R. K., kuris akivaizdžiai bandė nutraukti muštines, siekdamas atplėšti M. S. nuo T. Ž.. D. G. ėmėsi aktyvių veiksmų ne siekdamas apginti M. S., bet palengvinti muštynių eigą M. S. ir neutralizuoti R. K., kad pastarasis negintų T. Ž. ir netrukdytų M. S. pulti T. Ž..
18. Nuteistųjų veiksmų mechanizmas atskleistas remiantis tiek nukentėjusiųjų parodymais, tiek vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nuteistųjų veiksmai buvo puolamojo, o ne gynybinio pobūdžio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji veikė ne būtinosios ginties sąlygomis.
Dėl bendrininkavimo
19. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose taip pat nesutiko, kad jie veikė kaip bendrininkai, teigdami, kad vienas kito nepažinojo, dėl savo veiksmų nesitarė, bendros tyčios veikti nusikalstamai neturėjo, D. G. įsitraukė į jau vykstančias muštines tik siekdamas padėti ir apginti M. S., kurį puolė du vyrai, o M. S. apskritai R. K. nesudavė nei vieno smūgio.
20. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pažymėtina, kad nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-157-976/2022). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-199-719/2022 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kiekvieno bendrininko veiksmai turi būti reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendro nusikaltimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų.
21. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnyje, veikdami kaip bendrininkai tiesiogine tyčia. Atkreiptinas dėmesys, kad teismui nustačius, jog bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda, visų bendrininkių veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal tą patį BK straipsnį. Ši bendrininkų veikos kvalifikavimo taisyklė – visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, – netaikoma tik tada, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-105-699/2016, 2K-295-719/2018, 2K-61-689/2020, 2K-147-489/2021 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje vykdytojo ekscesas nenustatytas, šios aplinkybės buvimo nenurodo ir apeliantai.
Žemesnės instancijos teismas
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. S. ir D. G. BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus padarė veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y., M. S. smūgiuodamas kumščiais T. Ž. į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvos sritį, krūtinę, o D. G. smūgiuodamas T. Ž. kumščiu ir keliu į galvos sritį, R. K. kumščiu į galvos sritį, spirdamas į viršutinę kūno dalį, akivaizdžiai suprato, jog savo veiksmais gali sutrikdyti nukentėjusiesiems sveikatą, ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems sveikatos sutrikdymo padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Taip pat ši išvada darytina įvertinus bendrai veikusių nuteistųjų veiksmų intensyvumą ir jų skaičių (smurtas buvo staigus, intensyvus, M. S. T. Ž. sudavė ne mažiau kaip 11 smūgių, D. G. sudavė T. Ž. 2 smūgius, R. K. 3 smūgius), būdą, jų pobūdį (smūgiuojant kumščiais, keliu, spiriant) ir vietą (smūgiai buvo stiprūs, suduoti į galvos sritį ir kitas kūno vietas), smurtavimo pasekmes (po įvykio T. Ž. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, R. K. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). Nors tarp nuteistųjų ir nebuvo išankstinio, konkrečiai apibrėžto susitarimo sunkiai sutrikdyti T. Ž. sveikatą, o R. K. nesunkiai sutrikdyti sveikatą, tačiau abu veikė kartu, tiek patys suduodami smūgius nukentėjusiesiems į įvairias kūno vietas, tiek matydami vienas kito smurtą ir veiksmus, pritarė tokiems bendriems veiksmams, jų nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiesiems pagalbos, vadinasi, suvokė bendrais veiksmais daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to kils padarinių, nors jų nedetalizavo. Todėl neabejotina, kad šiuos asmenis jungė bendras nusikalstamas sumanymas, o jų bendra tyčia apėmė bet kokio sunkumo sveikatos sutrikdymo (nežymaus, nesunkaus, sunkaus) padarymą abiem nukentėjusiesiems. Tarp nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir nukentėjusiesiems kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl abu bendrininkai pagrįstai pripažinti bendravykdytojais.
23. Nuteistojo D. G. gynėjas ir nuteistasis M. S. apeliaciniuose skunduose teigia, kad R. K. niekas nesudavė smūgio į čiurną, jis pats susižalojo paslydęs, o M. S. apskritai neatliko jokių veiksmų R. K. atžvilgiu, priešingai, tai R. K. sudavė smūgius ir sukėlė fizinį skausmą M. S..
Dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo
24. BK 138 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
25. Specialisto išvados Nr. G 577/2023(03) duomenimis, R. K. nustatytas kairės čiurnos sumušimas su poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių sutinimu išoriniame krašte, kairės čiurnos šoninės kulkšnies lūžis su poslinkiu ir sindesmoze. Sužalojimas padarytas anksčiau nei 2023 m. gegužės 13 d. 05.51 val. (nurodyta kreipimosi į ligoninę data ir laikas), kas neprieštarauja užduotyje nurodytam įvykio laikui. Dėl kairės čiurnos sumušimo padarytas šoninės kulkšnies (šeivikaulio tolimojo galo) lūžis su poslinkiu ir sindesmoze (raiščių tarp šeivikaulio ir blauzdikaulio pažeidimas) sveikatą sutrikdo ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, todėl pripažinta, kad R. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Galimos kelios sužalojimo priežastys: sukamasis čiurnos sąnario judesys arba kritimas ant čiurnos sąnario, todėl sužalojimas galėjo gautis arba nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu paveikus dešinės čiurnos išorinę sritį, arba dėl netiesiogiai stipraus čiurnos sąnario sukamojo judesio (t. 1., b. l. 186-188).
26. Iš vaizdo įrašo matyti, kad R. K. bandant atitraukti M. S. nuo T. Ž., ir atsukus nugarą į D. G., pastarasis suduoda vieną smūgį dešinės rankos kumščiu jam į galvos sritį. Nuo smūgio R. K. praranda pusiausvyrą ir atsitrenkia į sieną. Toliau vykstant grumtynėms, R. K. nukrenta ant grindų, o D. G. vieną kartą dešine koja spiria R. K.. Kur tiksliai pataiko, nesimato dėl aplink esančių žmonių. R. K. bandant atsistoti, D. G. dešine ranka trenkia jam į galvos sritį, po to dešine koja spiria jam į viršutinę kūno dalį. R. K. sėdint ant grindų, D. G. prilaiko jį, kad neatsistotų ir nueina link išėjimo. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad D. G. išėjus, R. K. bando atsikelti nuo grindų, bet jam nepavyksta. O kai R. K., prisitraukia arčiau baro ir rankomis atsiremdamas į kėdę bei baro stalą, stodamasis dešine koja, atsistoja, aiškiai matyti, kad kairės kojos neprimina. Iš baro jis išeina strykčiodamas ant dešinės kojos. O kairė koja yra šiek tiek sulenkta per kelį. Specialisto išvadoje Nr. G 577/2023(03) nurodoma, kad Klaipėdos universiteto ligoninės filialo „Klaipėdos ligoninė“ R. K. ambulatorinė asmens sveikatos istorija (priėmimo skyrius) Nr. (duomenys neskelbtini) pradėta pildyti 2023 m. gegužės 13 d., 05:51 val. Medicinos dokumentų išrašo/siuntimo Nr. (duomenys neskelbtini) anamnezėje nurodyta: atvyko savarankiškai, BPK IV-6, būtinosios pagalbos teikimo pradžia – 2023 m. gegužės 13 d. 05:52 val. Kairės čiurnos lateralinio krašto skausmingumas, sutrikusi funkcija dėl skausmo. Taigi, į gydymo įstaigą R. K. kreipėsi iš karto po įvykio. Nors D. G. gynėjas nurodo, jog jo ginamasis į R. K. koją nespyrė, o R. K. pats susižalojo parvirtęs, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog R. K. sveikatos sutrikdymo priežastis buvo būtent D. G. veiksmai, nes tuo metu, kai R. K. bandė atitraukti M. S. nuo T. Ž. ir D. G. buvo atsukęs nugarą, šis sudavė jam vieną smūgį į galvos sritį, nuo ko R. K. prarado pusiausvyrą ir atsitrenkė į sieną. Tada R. K. bandant atsistoti, D. G. vieną kartą jam spyrė į galvos sritį ir vieną kartą į viršutinę kūno dalį, po ko šis jau nebepajėgė atsistoti. Aukščiau aptartų vaizdo įrašų duomenys, apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai paneigia apeliantų versiją, neva R. K. koją susižalojo pats, puldamas M. S. ir prieš jį smurtaudamas.
27. Nors M. S. apeliuoja į tai, kad jis nesudavė smūgių R. K., todėl nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, tačiau nuteistiesiems veikiant bendrininkų grupe nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų sužalojimus, sukėlusius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tai yra tais atvejais, kai nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo neapibrėžtą tyčią, tai pagal 138 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių veiksmai buvo betarpiška nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę tokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese. Todėl šiuo atveju M. S. pagrįstai nuteistas kaip D. G. bendravykdytojas nesunkiai sutrikdant R. K. sveikatą.
Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo
28. Abu nuteistieji taip pat tvirtina, kad nepadarė nukentėjusiajam T. Ž. sunkaus sveikatos sutrikdymo. Šį teiginį grindžia tuo, kad jų suduoti smūgiai nebuvo tokio stiprumo, kad būtų galėję sukelti nukentėjusiajam tokius kaukolės sužalojimus, be to, byloje nėra nustatytas faktas, kad T. Ž. šiuos sužalojimus patyrė būtent 2023 m. gegužės 13 d. apie 05.33 val. kokteilių bare (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Sužalojimai jam nustatyti tik 2023 m. gegužės 15 d. 13:20 val., t. y. daugiau nei po dviejų parų. Šio fakto neva nepatvirtina ir vaizdo įrašai, kuriuose nėra užfiksuota jokių matomų T. Ž. galvos ir/ar veido sužalojimų. Ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. pats nurodė, kad jis buvo sužalotas konflikto metu, smūgiu iš bokalo į galvą, tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog M. S. jokių smūgių su bokalu nepadarė, kas parodo, jog T. Ž. buvo sužalotas kito konflikto metu.
29. BK 135 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.
30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-558/2010). Taigi minėtu atveju, sprendžiant klausimą, kurie iš smurtą prieš nukentėjusįjį panaudoję asmenys atsako už sunkų sveikatos sutrikdymą, turi būti įvertintas kiekvieno iš jų panaudoto smurto pobūdis ir intensyvumas ir tai, ar šio smurto intensyvumas ir pobūdis yra tokie, kurie patvirtina asmens tyčią nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą. Vertinant smurto pobūdį ir intensyvumą turi būti atsižvelgiama į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) buvo smūgiuojama (pavyzdžiui, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius, ar ne tokius svarbius žmogaus organus), smūgių stiprumą, jų skaičių, kokios priemonės buvo naudojamos smurtaujant ir pan.
31. Iš byloje esančių vaizdo įrašų nustatyta, kad M. S. kumščiais T. Ž. sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į galvos sritį, smūgiai suduoti užsimojant, po paskutinių suduotų smūgių T. Ž. buvo laikinai praradęs sąmonę ir nebesikėlė nuo žemės. Tai užfiksuota ne tik vaizdo įrašuose, bet šį faktą patvirtino ir liudytojais apklausti D. P., A. K., I. Š.. D. G. sudavė T. Ž. 2 smūgius į galvos sritį – vieną kumščiu, kita keliu. Nuo smūgio keliu T. Ž. atsitrenkė į sieną su veidrodžiu. Apie tai, kad po įvykusių muštynių ant T. Ž. smakro matėsi nubėgęs kraujas, yra užfiksuota į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų Body kamera darytame vaizdo įraše Nr. PSS-20230513-054112UTC+0300 (t. 2, b. l. 8-10). Be to, tai patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas D. P., nurodęs, kad T. Ž. lūpa, nosis buvo šiek tiek kruvina, veidas buvo kruvinas (t. 3, b. l. 141). Specialisto išvadoje konstatuota, kad T. Ž. sužalojimas gavosi nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu, paveikus dešinę pakaušio sritį. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas G. P. parodė, kad neatmetama galimybė, kad į vieną sritį galėjo būti ir keli kontaktai (t. 3, b. l. 188). Nors bylos duomenimis nėra nustatyta, kurio nuteistojo smūgis sukėlė T. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau tai nuteistųjų atsakomybės nešalina, nes bendrininkai atsako už visus bendrai padarytus veiksmus, o ne kiekvieno konkrečius veiksmus. O aptartos aplinkybės neleidžia abejoti, kad sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas būtent nuteistųjų smurtiniais veiksmais. Nors T. Ž. dėl patirtų sužalojimų į medikus kreipėsi tik po daugiau nei 2 parų, todėl apeliantų teigimu, per tą laiką, įvykusį nuo muštynių, galėjo susižaloti kitur, galimai patyręs smūgį bokalu, tačiau, pirma, specialisto išvadoje Nr. G 544/2023(03) konstatuota, kad T. Ž. nustatyti sužalojimai buvo padaryti anksčiau nei 2023 m. gegužės 15 d. 13.20 val., kai jis atvyko į ligoninę ir neprieštarauja užduotyje nurodytam įvykio laikui (2023 m. gegužės 13 d. 5:30 val.) (t. 1, b. l. 158). Antra, byloje nėra gauta jokių objektyvių duomenų, kad T. Ž. po 2023 m. gegužės 13 d. muštynių kitomis aplinkybėmis galėjo patirti specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Trečia, nors T. Ž. apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė, jog manė, kad jam buvo suduota bokalu, tačiau tokios aplinkybės nėra nustatytos bylos medžiaga ir nebuvo inkriminuotos nuteistiesiems. Tokį T. Ž. situacijos vertinimą galėjo sąlygoti tai, kad T. Ž. muštynių metu, kaip pats nurodė, buvo pavartojęs alkoholio, be to, iš vaizdo įrašų matyti, kad dar prieš M. S. suduodant paskutinius smūgius, po kurių T. Ž. prarado sąmonę, pastarasis jau svyravo ir vos išlaikė pusiausvyrą nuo prieš tai jau patirtų smūgių, kurie galėjo jį apsvaiginti ir jis nebesiorientavo aplinkoje. Akivaizdu ir tai, jog trauminis poveikis teismo medicinos eksperto nurodytoje T. Ž. galvos vietoje, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo gautis ne tik nuo tiesioginio smūgio sudavimo į galvą, tačiau nuo patirtų smūgių nukentėjusiajam krentant ir atsitrenkiant. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis krito ir trenkėsi į sieną ir po D. G. suduoto smūgio keliu į galvą, krito ant grindų, galimai atsitrenkdamas į stalus, suolus ir grindis, ir po M. S. suduotų smūgių. Taigi akivaizdu, jog nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo kilti nuo abiejų nuteistųjų naudoto smurto, nes teismo medicinos ekspertas neatmetė galimybės, jog į nurodytą galvos sritį galėjo būti ir keli trauminiai kontaktai.
32. Taigi, visuma aptartų aplinkybių neleidžia abejoti, kad sveikatos sutrikdymai nukentėjusiesiems T. Ž. ir R. K. buvo padaryti būtent nuteistųjų smurtiniais veiksmais. Minėtos specialistų išvados patvirtina nukentėjusiesiems padarytų sveikatos sutrikdymų mastą. Jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų pagrįstai abejoti šiomis išvadomis ar daryti prielaidą, kad nukentėjusieji galėjo būti sužaloti kitu laiku ar aplinkybėmis, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta ir teismas jų nenustatė.
Dėl viešosios tvarkos pažeidimo
33. D. G. gynėjo ir M. S. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistiesiems nepagrįstai inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimas, nes muštynes pradėjo T. Ž., todėl jis ir turėtų atsakyti dėl šios nusikalstamos veikos, be to, šis pažeidimas nebuvo pavojingas kitiems asmenims ir neperžengė privataus konflikto ribų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.
34. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir vertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-242/2011, 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-310-942/2016, 2K-160-697/2019). Tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2015, 2K-198/2015, 2K-492/2015, 2K-310-942/2016).
35. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje viešoje vietoje panaudotas fizinis smurtas, atsižvelgiant į visas konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, paprastai vertinamas ir laikomas kaip įžūlus elgesys, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-719/2012, 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-367-511/2018, 2K-239-697/2022 ir kt.). Be to, kaltininkui nusikalstamai veikiant viešoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai. Tokiais atvejais nukentėjusiajam patyrus nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir atitinkamo sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnį ir BK 135 straipsnio ar BK 138 straipsnio atitinkamą dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-3-489/2018 ir kt.).
36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė, kad M. S. ir D. G. kilusį konfliktą su T. Ž. ir R. K. sprendė viešoje vietoje – kokteilių bare (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, t. y. bendrais veiksmais suduodami smūgius nukentėjusiesiems kumščiais, spirdami į pavojingas gyvybei sritis – galvą ir krūtinę, T. Ž. padarė pakauškaulio dešinės pusės skliauto ir pamato linijinį lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinio galvos smegenėlių pusrutulio srityje, nesuspaudžiantį galvos smegenis, galvos smegenų sumušimą abiejose kaktinėse skiltyse ir sunkai jį sužalojo, o R. K. padarė kairės čiurnos sumušimą su poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių sutinimu išoriniame krašte, kairės čiurnos šoninės kulkšnies lūžį su poslinkiu ir sindesmoze ir nesunkiai jį sužalojo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kad nuteistųjų smurtiniai veiksmai vyko viešoje vietoje, sutrikdė kokteilių baro veiklą ir lankytojų poilsį. Priešingai nei teigia apeliantai, akivaizdu, kad vykusios muštynės peržengė privataus konflikto ribas ir buvo akivaizdžiai pavojingos ir kitiems baro lankytojams. Prasidėjus muštynėms, kilo sąmyšis, išgąstis, kai kurie klientai pasitraukę į šonus stebėjo muštynes, kiti pasišalino iš baro. Vaizdo įrašai taip pat patvirtino, kad prasidėjus muštynėms, baro veikla buvo sutrikdyta, lankytojai nustojo šokti, išsiskirstė į baro pakraščius, akivaizdžiai sutrikę, stebėjo muštynes. Dėl šio įvykio buvo iškviesti policijos pareigūnai ir medikai, lankytojų papašyta eiti namo, t. y. tokiu agresyviu ir įžūliu elgesiu nuteistieji demonstravo aplinkiniams nepagarbius ir teisės bei moralės požiūriu nepriimtinus veiksmus ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Aptarta įvykio situacija, konflikto pobūdis ir pasirinktas elgesio modelis (smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusiuosius) patvirtina, jog nuteistieji neabejotinai suprato, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta kokteilių baro veikla ir visuomenės rimtis bei tvarka, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apie tai, kad nuteistųjų veiksmai viešoje vietoje nebuvo įtakoti būtinosios ginties, apygardos teismas jau aptarė anksčiau, todėl nesikartoja. Priešingai, nei teigia apeliantai, byloje nenustatyta, kad viešąją tvarką būtų pažeidę nukentėjusieji T. Ž. ir R. K., bet kuriuo atveju, nustačius aukščiau aptartus nuteistųjų veiksmus aplinkybė, ar prie aptarto viešosios tvarkos pažeidimo (ne)prisidėjo ir T. Ž. bei R. K., neturi įtakos nuteistųjų veikos kvalifikacijai ir jų atsakomybės nešalina.
37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi suformuluota kasacinės instancijos teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir nuteistųjų M. S. ir D. G. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnį, kaip idealiąją nusikaltimų sutaptį, nustačius bendrininkavimo sudėtį.
Dėl civilinių ieškinių
38. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.
39. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, jog turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai sprendžiamas žalos atlyginimas dėl sveikatos sužalojimo, taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos) (CK 6.283 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, kad žalos atlyginimo tikslas yra kompensacinis ir skirtas nukentėjusiam asmeniui grąžinti į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), kokia būtų buvusi, jeigu jo teisės nebūtų buvusios pažeistos. Tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, 3K-3-286-313/2017, 3K-3-148-248/2019, e3K-3-164-1075/2019, baudžiamoje byloje Nr. 2K-70-942/2022 ir kt.)
40. Kaltinamuosius D. G. ir M. S. pripažinus kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų bei nustačius, kad tarp jų bendrų nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiesiems konstatuotų sveikatos sutrikdymų yra tiesioginis priežastinis ryšys, jiems atsirado prievolė atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė visiškai tenkinti civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinė ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį 2063,21 Eur sumai R. K. ir T. Ž. gydymo išlaidoms, nurodyto dydžio sumą civilinei ieškovei priteisiant solidariai iš nuteistųjų. Dėl šio ieškinio dydžio ginčo byloje nėra.
41. Nukentėjusysis T. Ž. apeliaciniu skundu skundžia apylinkės teismo sprendimą nepriteisti jam civilinio ieškinio dalies dėl 3472,10 Eur negautų pajamų. Teismui kilo abejonės dėl to, kad T. Ž. turėjo pradėti dirbti 2023 m. gegužės 15 d., bet tą dieną kreipėsi į gydymo įstaigą, kur jam buvo nustatyti sužalojimai, o stacionaraus gydymo atsisakė. Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų apie jam laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2024 m. sausio 5 d. išduotą nedarbingumo pažymą. Apelianto nuomone, teismas neįvertino to, kad medikai T. Ž. konstatavo kaukolės pamato lūžimą ir su tokiu sužalojimu asmenys ne visada adekvačiai reaguoja į situaciją. Be to, teismas pats gali patikrinti duomenis apie T. Ž. išduotas nedarbingumo pažymas.
42. Iš byloje pateiktos darbo sutarties matyti, kad T. Ž. 2023 m. gegužės 12 d. pasirašė darbo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) ir joje nurodoma, kad darbą T. Ž. pradeda 2023 m. gegužės 15 d. Darbo užmokestis nustatomas 845 Eur per mėnesį (t. 3, b. l. 98-100). „Sodros“ informacija patvirtina, kad jai apie T. Ž. įdarbinimą UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2023 m. gegužės 15 d. buvo pranešta 2023 m. gegužės 14 d. (sekmadienį) 19:04 val. (t. 3, b. l. 113-114), kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalis numato, jog Sodrai apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą privaloma pranešti mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Kadangi darbo sutartyje numatyta, kad T. Ž. darbo laiko norma - 5 dienų darbo savaitė, darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti 2023 m. gegužės 15 d., todėl apie T. Ž. įdarbinimą turėjo būti pranešta 2023 m. gegužės 12 d. (penktadienį). Sodros duomenimis, T. Ž. ligos išmoka mokėta nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2024 m. sausio 10 d., jos bendra suma yra 1299,63 Eur (t. 3, b. l. 94-95). Nukentėjusysis turėjo pradėti dirbti 2023 m. gegužės 15 d., bet tą dieną apie 13:20 val. jis kreipėsi gydymo įstaigą, kur jam nustatyti sužalojimai, bet stacionaraus gydymo atsisakė (t. 1, b. l. 51-52).
43. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie nukentėjusiajam išduotą nedarbingumo pažymą ir kada ji buvo išduota, o ieškinyje nurodoma, kad T. Ž. nedarbingas buvo nuo 2023 m. gegužės 19 d. iki 2024 m. sausio 5 d., todėl nėra aišku, kaip darbovietėje buvo fiksuojamos keturios darbo dienos nuo 2023 m. gegužės 15 d. iki 2023 m. gegužės 19 d., ar tomis dienomis nukentėjusysis dirbo (nes gydymo ligoninėje atsisakė) ir gavo išmokų. Taip pat nėra duomenų ir apie UAB (duomenys neskelbtini) išmokėtą ligos išmoką už dvi pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas. T. Ž., prašydamas atlyginti žalą ir turėdamas pareigą įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, jų nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui, atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme neprašė.
44. Kadangi nukentėjusiojo pateikti duomenys neatspindi visų jo nedarbingumo laikotarpiu gautų pajamų, tai duoda pakankamą pagrindą abejoti nukentėjusiojo įsidarbinimo realumu ir tuo, kad jis nepradėjo dirbti dėl to, jog buvo sumuštas, nes, kaip minėta, jokių duomenų apie jo padėtį, išduotą nedarbingumo pažymėjimą ir gautas pajamas nuo 2023 m. gegužės 15 d. iki 2023 m. gegužės 19 d. nepateikta. Apygardos teismo vertinimu, ieškinio dalis dėl 3472,10 Eur negautų pajamų skundžiamu nuosprendžiu atmesta pagrįstai, kaip neįrodyta, ir keisti nuosprendį šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
45. Nuteistasis M. S. nesutinka su nukentėjusiajam T. Ž. priteistu 10 000 Eur, o R. K. priteistu 3000 Eur neturtinės žalos dydžiu. Jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė jokių motyvų, kodėl nustatė būtent tokius neturtinės žalos dydžius, apsiribojo kitų teismų priimtų nuosprendžių, kurių aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai, apžvalga, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl neturtinės žalos dydžio neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.
46. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių. Asmens sveikatai ar gyvybei nusikalstamais veiksmais padaryta neturtinė žala atlyginama visais atvejais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis, BPK 109 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, pasekmes, nuteistojo materialinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas sveikatos sutrikdymo sunkumas, jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas, patirtų praradimų įtaka žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, santykiams ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-331-976/2018).
47. Nukentėjusysis T. Ž. prašė priteisti iš kaltinamųjų 32 000 Eur, o R. K. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino šiuos jų prašymus ir T. Ž. priteisė 10 000 Eur, o R. K. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
48. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam T. Ž. solidariai iš nuteistųjų M. S. ir D. G. priteistiną 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, įvertino, jog jis: 1) patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, stresą. Jis ne tik kad buvo sužalotas viešoje vietoje, kur tikėjosi pailsėti, gerai praleisti laiką, bet jam buvo sužalota gyvybiškai svarbi žmogaus kūno dalis – galva, tai neabejotinai jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą ir nepatogumus; 2) dėl ilgalaikio sveikatos sutrikdymo, jaunas, darbingas, sveikata nesiskundžiantis nukentėjusysis ilgam laikui neteko darbingumo, sumažėjo jo bendravimo galimybės. T. Ž. išsivystė kitos sveikatos problemos ir išlieka neaiškios sveikatos sutrikdymo pasekmės ateityje. Teismo posėdžio metu T. Ž. paaiškino, kad iki šiol jaučia galvos skausmą, nuolat turi gerti vaistus, lankytis pas gydytojus. Jis jaučia baimę, kad bet kada gali prasidėti epilepsijos priepuolis, traukuliai, dėl to bijo likti vienas su vaiku. Jis patiria nemalonius išgyvenimus, jo pasitikėjimas savimi yra sumenkęs; 3) dėl smurtinių tyčinių nuteistųjų veiksmų ir padarytų sužalojimų T. Ž. patyrė ir galimai ateityje patirs didelių nepatogumų, emocinį diskomfortą, fizinių ir dvasinių išgyvenimų, jo gyvenimo kokybė suprastėjo, jis patyrė skausmą.
49. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam R. K. solidariai iš nuteistųjų priteistiną 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą įvertino tai, kad jis: 1) patyrė fizinį skausmą, taip pat dvasinius išgyvenimus, nes buvo sužalotas viešoje vietoje, kurioje leido laisvalaikį, matant kitiems asmenims; 2) R. K. dėl nuteistųjų smurtinių veiksmų lūžo kairės čiurnos šoninė kulkšnis, jis buvo operuotas, ilgą laiką buvo nedarbingume, vartojo vaistus, gydymas buvo tęsiamas. 3) nukentėjusysis kentė didelius skausmus, sužalojimas ilgą laiką apribojo nukentėjusiojo judėjimo galimybes, o tuo pačiu ir jo darbingumą, galimybę pasirūpinti savimi ir neįgalia mama, pakenkė jo gyvenimo kokybei, bendravimui su aplinkiniais, jis patyrė kitus nepatogumus. Dėl neteisėtų smurtinių nuteistųjų veiksmų ir dėl to patirtų sužalojimų patyrė ypač neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinį stresą, psichologinį diskomfortą.
50. Pažymėtina, kad remiantis formuojama kasacinio teismo praktika, bylose, susijusiose su tyčiniu kito žmogaus sunkiu sveikatos sutrikdymu vidutiniškai priteisiama nuo kelių tūkstančių iki kelių dešimčių tūkstančių eurų (kasacinės nutartys Nr. 2K-239-628/2019, Nr. 2K-126-495/2021, Nr. 2K-237-579/2021 ir kt.). Pagal teismų praktiką bylose, susijusiose su nesunkiu sveikatos sutrikdymu priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, ir įprastai priteisiama apie 3000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019). Taigi, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose. Todėl kaip nepagrįsti atmetami apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino neturtinės žalos atlyginimui ir jos dydžiui reikšmingų kriterijų visumą ir priteisė per didelius neturtinės žalos atlyginimo dydžius.
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo T. Ž. priteistas neturtinės žalos dydis – 10 000 Eur, o R. K. – 3000 Eur atitinka nuteistųjų M. S. ir D. G. padaryto sveikatos sutrikdymo masto, protingos pusiausvyros tarp realios kompensacijos už nukentėjusiųjų patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusių asmenų interesų, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.
Dėl bausmių
52. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis T. Ž. prašo nuosprendį pakeisti ir D. G. ir M. S. pagal BK 135 straipsnio l dalį paskirti kiekvienam po 5 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies l punktu, paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 138 straipsnio l dalį ir 284 straipsnį, ir subendrinus bausmes D. G. ir M. S. paskirti galutinę bausmę - po 5 metus laisvės atėmimo.
53. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).
54. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų. BK 138 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės - laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas M. S. už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę 6 mėnesiams, už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą skyrė 50 parų arešto bausmę, už BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą – 45 parų arešto bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę M. S. atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris tyčinius smurtinio pobūdžio nusikaltimus (du nesunkius, vieną – sunkų) idealiąja nusikaltimų sutaptimi, anksčiau neteistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iš dalies pripažino savo kaltę, taip pat pripažino padarytą žalą Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, sutiko ją atlyginti, jo atsakomybę sunkina viena aplinkybė, kitų jį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių nenustatyta, nukentėjusiųjų neatsiprašė, jiems padarytos žalos neatlygino. Teismas taip pat nurodė, kad siekdamas kuo mažiau pakenkti M. S. teigiamiems socialiniams ryšiams, bei atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis T. Ž. taip pat nebuvo suinteresuotas taikiai nutraukti kylantį konfliktą, M. S. už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė šio straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas didesnį nei sankcijos minimumas, o už BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje padarytus nusikaltimus – artimas sankcijos vidurkiui arešto bausmes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinto apėmimo būdu – griežtesne bausme, paskirta pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnes, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskirtas bausmes, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę - 6 mėnesius laisvės atėmimo.
55. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas D. G. už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę 5 mėnesiams, už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą skyrė 50 parų arešto bausmę, už BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą – 45 parų arešto bausmę. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę M. S. atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris tyčinius smurtinio pobūdžio nusikaltimus (du nesunkius, vieną – sunkų) idealiąja nusikaltimų sutaptimi, neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba, kaltės nepripažino, žalos neatlygino, jo atsakomybę sunkina viena aplinkybė. Taip pat atsižvelgė į tai, kad turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kitų jį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių nenustatyta, be to, nukentėjusysis T. Ž. taip pat nebuvo suinteresuotas taikiai nutraukti kylantį konfliktą, o D. G. nebuvo kilusių muštynių iniciatorius, todėl jam už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė šio straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas didesnį nei sankcijos minimumas, o už BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje padarytus nusikaltimus – artimas sankcijos vidurkiui arešto bausmes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinto apėmimo būdu – griežtesne bausme, paskirta pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnes, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskirtas bausmes, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę - 5 mėnesius laisvės atėmimo.
56. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bausmių tinkamai neindividualizavo, todėl už sunkaus smurtinio nusikaltimo padarymą nuteistiesiems paskyrė aiškiai per švelnias bausmes.
57. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija ir viena iš sudėtingiausių bei svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį.
58. Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 41, 54, 61 straipsniuose. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
59. Sutiktina su nukentėjusiojo T. Ž. apeliaciniu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neargumentavo, kodėl skirdamas nuteistiesiems bausmes už BK 135 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką skyrė jiems laisvės atėmimo bausmę, skaičiuodamas ją nuo sankcijos minimalios bausmės - 3 mėnesių (BK 50 straipsnio 2 dalis), o skirdamas arešto bausmes už BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje padarytas nusikalstamas veikas, bausmes skaičiavo artimas sankcijos vidurkiui.
60. Net ir imant domėn nuo 2025 m. vasario 1 dienos įsigaliosiančius BK 61 straipsnio 2 dalies pakeitimus, naikinančius bausmės dydžio parinkimo skaičiuojant nuo jos vidurkio principą, atsižvelgus į tai, kad nuteistieji savo noru neprisipažino nei dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, nesigailėjo, neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino nei turtinės, nei neturtinės žalos, yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, apygardos teismas nemato galimybės už sunkaus smurtinio nusikaltimo, tik dėl laimingo atsitiktinumo nesukėlusio dar sunkesnių negrįžtamų pasekmių padarymą (BK 135 straipsnio 1 dalis) nuteistiesiems skirti artimą minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmę.
61. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ribas (iki 10 metų), BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmes - laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų, BK 284 straipsnio sankcijoje numatytas bausmes – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis, įvertinęs visas nuteistųjų bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes (M. S. ir D. G. padarė tris tyčines smurtines nusikalstamas veikas, iš kurių viena – sunki, dvi – nesunkios; nusikalstamos veikos padarytos bendrininkų grupe ir tai pripažinta sunkinančia aplinkybe, lengvinančių aplinkybių nėra (abu nepripažino savo kaltės nei dėl vienos nusikalstamos veikos ir jų sukeltų padarinių), nusikalstama veika padarytos žalos neatlygino nei nukentėjusiesiems, nei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai, įvertinęs juos individualizuojančius duomenis – M. S. anksčiau neteistas (teistumas išnykęs), baustas administracine tvarka, dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, buvo konflikto iniciatorius ir sudavė daugiausiai smūgių, D. G. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nebuvo konflikto iniciatorius ir toks aktyvus muštynių dalyvis kaip M. S., taip pat atsižvelgęs ir į bausmės teisingumo ir protingumo kriterijus, jauną nuteistųjų amžių, aplinkybę, kad vyko abipusės muštynės su nukentėjusiaisiais, neapibrėžtą nuteistųjų tyčią kilusiems padariniams, nusprendžia Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti ir M. S. už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti nors ir sankcijos vidurkio nesiekiančią, tačiau ženkliai didesnę už minimalią sankcijoje numatytą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, D. G. už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti nors ir sankcijos vidurkio nesiekiančią, tačiau ženkliai didesnę už minimalią sankcijoje numatytą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Dėl procesinių išlaidų
62. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo pagrindu pagrįstai pirmosios instancijos teismas iš nuteistųjų D. G. ir M. S. nukentėjusiajam R. K. priteisė po 500 Eur, o T. Ž. po 250 Eur iš kiekvieno proceso išlaidų už advokatų teisinę pagalbą.
63. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).
64. Apeliaciniu skundu, ginčydamas nepagrįstai švelnių bausmių skyrimą nuteistiesiems ir prašydamas priteisti turtinę žalą (negautas pajamas), nukentėjusysis T. Ž., atstovaujamas advokato Z. P., prašo jam priteisti solidariai iš nuteistųjų D. G. ir M. S. 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.
65. Iš bylos duomenų matyti, jog šioje baudžiamojoje byloje T. Ž. viso proceso metu atstovavo advokatas Z. Pocius, taip pat ir surašant apeliacinį skundą bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 4, b. l. 58, 77). Byloje pateiktas 2024 m. lapkričio 22 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitas Nr. 1201622, patvirtinantis T. Ž. 500 Eur sumokėjimą advokatui D. P. už apeliacinio skundo parengimą ir atstovavimą nukentėjusiajam apeliacinėje instancijoje (t. 4, b. l. 76).
66. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atstovo veiksmų atstovaujant T. Ž. apimtį, į tai, jog advokatas D. P. surašė apeliacinį skundą, taip pat į nukentėjusiojo vardu parengto apeliacinio skundo apimtį ir turinį, dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei išnagrinėjimo rezultatą, bylos apimtį ir sudėtingumą, mano, kad prašoma priteisti nukentėjusiojo T. Ž. patirta atstovavimo išlaidų suma – 500 Eur – yra proporcinga nukentėjusiajam suteiktų teisinių paslaugų apimčiai ir pobūdžiui, advokato darbo ir laiko sąnaudoms, todėl priteistina lygiomis dalimis iš abiejų nuteistųjų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu ir 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistajam M. S. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskirtomis bausmėmis, ir paskirti M. S. galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistajam D. G. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. spalio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskirtomis bausmėmis, ir paskirti D. G. galutinę subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo M. S., nuteistojo D. G. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinius skundus atmesti.
Iš nuteistųjų D. G. ir M. S. nukentėjusiajam T. Ž. priteisti po 250 Eur iš kiekvieno proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu.