Kauno apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovei S. A. (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo V. V. skundą dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos V. Š. 2023 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje (ROIK (duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) vyresniosios tyrėjos V. Š. 2023 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje (toliau – ir skundžiamas nutarimas) V. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 3 dalį, 424 straipsnio 3 dalį ir, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, jam paskirta subendrinta 375 eurų bauda bei paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 21 d. 9.02 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės jos vairuoti, kai teisės vairuoti transporto priemones nėra įgijęs. Vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone.

Motyvuojamoji dalis

Skundžiamame nutarime nurodyta, kad tokiais veiksmais V. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), 14 ir 20 punktų reikalavimus.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinę bylą nutraukti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2-ojo poskyrio tyrėja Ž. P. administracinio nusižengimo protokolą ROIK (duomenys neskelbtini) surašė nurodydama, kad jis vairavo transporto priemonę neturėdamas vairuotojo pažymėjimo. Administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu ir vėliau administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu jis pateikė vairuotojo pažymėjimą, kuris yra išduotas Ukrainos Respublikoje ir yra galiojantis. Priimant nutarimą ir surašant administracinio nusižengimo protokolą, buvo vadovautasi 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančių šalių ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju – ne ilgiau, kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Šie užsienio valstybėse išduoti pažymėjimai nepripažįstami, jeigu jų turėtojui nėra sukakę šio įstatymo numatyto amžiaus arba jeigu vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie teisės pažeidimo, už kurį atimta teisė vairuoti transporto priemones, padarymo metu būdami nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais ar turėdami leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

Jo nuolatine gyvenamoji vieta yra Ukrainos Respublikoje, kur yra likęs jų namas, verslas ir kitas nekilnojamas turtas. Kadangi ten, kur gyveno vyksta karas, buvo priversti laikinai apsigyventi Lietuvoje. Jam pradėjus gyventi Lietuvoje, niekada nekilo problemų dėl jo vairuotojo pažymėjimo. Gyvenant Lietuvoje laikinai deklaravo gyvenamąją vietą 2023 m. kovo mėnesį, kai sudarė namo nuomos sutartį. Tačiau per tą laikotarpį teko ne kartą vykti į Ukrainą tvarkyti namo priežiūros ir kito likusio ten turto klausimus. Jo Ukrainos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas yra galiojantis ir jam netaikyti jokie apribojimai, kurie yra numatyti Kelių eismo konvencijos 42 straipsnyje. Jam surašytame administracinio nusižengimo protokole (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad vairavo transporto priemonę neturint teisės vairuoti, tai yra padarė nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje bei nurodomi teisės akto, kurio reikalavimai pažeisti, pavadinimas, straipsnis, dalis punktas – Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimų Nr. 1950, 14 ir 20 punktai. Susipažinus su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950, 14 punktu, jame nurodoma geležinkelio pervaža – kelio susikirtimas su geležinkeliu viename lygyje, todėl visiškai nesupranta, kokiu būdu pažeidė šį teisės aktą; 20 punkte nurodoma – lenkimas – vienos arba kelių važiuojančių transporto priemonių pralenkimas įvažiojant į priešpriešinio eismo juostą. Pažymi, kad nelenkė nei vienos transporto priemonės ir negalėjo išvažiuoti į priešinga juostą, kadangi tam kelyje nėra juostų žymėjimo. Be to jam visiškai nesuprantama, kodėl nurodoma, jog kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu ir pažeidė ANK 417 straipsnio 3 dalį. Nesupranta, kaip galima atimti, ko jis neturi, tai yra specialiosios teisės atėmimas (teisė vairuoti transporto priemonės) 6 mėnesiams, kai patys pareigūnai skundžiamame nutarime bei administracinio nusižengimo protokole nurodo, kad jis neturi teisės vairuoti.

2023 m. liepos 5 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Ministrų kabineto nutarimas dėl nacionalinių vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo ir keitimo, todėl nesupranta, kuo vadovaujantis pareigūnai nustato ir pripažįsta, jog jo Ukrainos Respublikos išduotas vairuotojo pažymėjimas yra negaliojantis.

Aukščiau minimo administracinio teisės nusižengimo nepadarė, kadangi vairavo automobilį turėdamas vairuotojo pažymėjimą, kuris atitinka visus keliamus reikalavimus pagal nurodytus kelių eismo konvencijos 41 straipsnio ir 2023 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Ministrų kabineto nutarimą. Be to teismo prašo atsižvelgti į tai, kad jo atžvilgiu vykdoma labai uoli pareigūnų veika pagal jo išsinuomoto namo vieno iš garažo nuomininko pageidavimus ir jo ryšius su policijos pareigūnu, kuris stengiasi sudaryti sąlygas, kad jis (V. V.) išsikeldintų iš namo (b. l. 5–7).

Institucija atsiliepimu prašė skundo netenkinti, skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą ir nurodė, jog pareiškėjas ginčija kaltę dėl ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymo. V. V. nurodo, kad jis turi galiojantį Ukrainos Respublikoje išduotą pažymėjimą, o jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainos Respublika, todėl jam netaikomi jokie ribojimai. Pareiškėjas V. V., nusižengimo padarymo metu, Lietuvoje teisės vairuoti transporto priemones nebuvo įgijęs. V. V. yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuolatinis Lietuvos gyventojas, tai patvirtina išrašai iš policijos administruojamų duomenų bazių. Pareiškėjui nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. yra išduodami galiojantys asmens tapatybės dokumentai, kuriuose yra įrašyta, kad V. V. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nuo 2019 m. liepos 5 d. jo gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje. Paskutinė nuo 2021 m. gruodžio 30 d. iki dabar asmens deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). V. V. savo gyvenamąją vietą Ukrainoje buvo deklaravęs nuo 2015 m. liepos 24 d. iki 2019 m. liepos 4 d. Nuo to laiko išvykimo bei sienos kirtimų nėra deklaruota. Sodros duomenimis nuo 2022 m. birželio 1 d. vykdo veiklą ir dirba Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie deklaruotas gyvenamąsias vietas Ukrainos Liaudies Respublikoje nėra. Lietuvos Respublikoje jis turi sutuoktinę, kuri nuo 2014 m. rugpjūčio 25 d. turi nuolatinės Lietuvos gyventojos statusą bei du vaikus, kurių deklaruotos gyvenamosios vietos yra Lietuvos Respublika. Visi duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuolatos gyvena Lietuvos Respublikoje. Remiantis aptartuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodytu nuolatinės gyvenamosios vietos apibrėžimu, darytina išvada, kad administracinio nusižengimo padarymo metu administracinėn atsakomybėn patraukto V. V. nuolatinė gyvenamoji vieta pripažintina Lietuvos Respublika. Todėl tai reiškia, kad jam minėtu laikotarpiu vairuojant transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje kyla pareiga laikytis tiek administracinio nusižengimo protokole nurodytų KET punktų, tiek ir kitų KET nustatytų eismo dalyviams pareigų, inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos teritorijoje vairuoti transporto priemonę tik turint galiojantį Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Laikinas išvykimas iš Lietuvos Respublikos dėl nekilnojamojo turto priežiūros, atostogų ar dėl kitų priežasčių nėra traktuotinas kaip nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas. V. V. atstovo advokato Jaroslavo Los skundo teiginys, kad pastarojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje yra neteisingas, nepagrįstas ir vertintinas kaip gynybinė versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas neapibrėžia nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvokos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2.4 punkte įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsniu, kuriame nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 9 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jeigu jų turėtojui nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jeigu vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie teisės pažeidimo, už kurį atimta teisė vairuoti transporto priemones, padarymo metu būdami nuolatiniais Lietuvos Respublikos gyventojais ar turėdami leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šio įstatymo 24 straipsnyje nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti transporto priemonę po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos, suderinusios su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką. Vadovaujantis šia Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostata bei įgyvendinant 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklės, kurių 40 punkte nustatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungai ar Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 40 punkte numatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungai ar Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Vairavimo egzamino laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais. Trečiojoje šalyje išduotas nacionalinis vairuotojo pažymėjimas keičiamas, jei yra atiduodamas VĮ „Regitra“ nepasibaigus jo galiojimo terminui. Jei galiojimo terminas pasibaigė vairuotojo pažymėjimo savininkui gyvenant Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas gali būti keičiamas, jei yra atiduodamas VĮ „Regitra“ per vienus metus nuo pareiškėjo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką dienos.

Taigi asmenys (užsieniečiai), turintys trečiųjų šalių išduotą vairuotojo pažymėjimą, Lietuvoje transporto priemonių vairuoti negali, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau, kaip šešis mėnesius per metus. Po šio termino asmuo (užsienietis), turintis ne Europos Sąjungoje ar Europos ekonominės erdvės šalyje išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Todėl, dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjas V. V., būdamas Lietuvos Respublikos pilietis ir nuolatinis Lietuvos gyventojas, nusižengimo metu privalėjo turėti Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą.

2023 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Ministrų Kabineto susitarimas negalėjo būti pažeistas, kadangi pažeidėjas Ukrainoje išduoto pažymėjimo nebuvo pasikeitęs susitarimo numatyta tvarka ir neturėjo Lietuvos Respublikoje išduoto (pakeisto) vairuotojo pažymėjimo. Asmuo siekiantis pagal šį susitarimą pasikeisti vairuotojo pažymėjimą pateikia atitinkamus dokumentus, numatytus 5 straipsnyje, atlikus atitinkamą patikrinimą ir priėmus palankų sprendimą, kompetentinga institucija grąžina vairuotojo pažymėjimo, kuris buvo pakeistas, originalą kitos susitariančiosios šalies valstybės kompetentingai institucijai diplomatiniais kanalais. Ukrainos kompetentinga institucija pakeistą vairuotojo pažymėjimą perduoda Lietuvos Respublikos ambasadai Ukrainoje, o Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija pakeistą vairuotojo pažymėjimą – Ukrainos ambasadai Lietuvos Respublikoje, kaip numatyta susitarimo 7 straipsnyje. Aptariamuoju atveju nusižengimo padarymo metu šie veiksmai nebuvo atlikti. Taip pat šio susitarimo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis susitarimas taikomas tik vairuotojo pažymėjimams, išduotiems iki dienos, kurią tokio vairuotojo pažymėjimo turėtojas įgijo teisę nuolat gyventi susitariančiosios šalies valstybės, kurioje jis bus keičiamas, teritorijoje. Iš policijos administruojamų duomenų bazių matyti, kad pažeidėjas V. V. Ukrainoje išduotą pažymėjimą įgijo jau nuolatos gyvendamas Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Taip pat skunde nurodyta, kad Kelių eismo taisyklių 14 punkte nurodyta, kas yra geležinkelio pervaža, o 20 punkte numatyta kas yra lenkimas. Institucija nesutinka su šiuo teiginiu ir pabrėžia, kad pažeisti KET punktai nurodyti teisingai, kadangi Kelių eismo taisyklės nėra pripažintos negaliojančiomis, o šio nutarimo 2024 m. vasario 1 d. aktualioje redakcijoje 14 punkte numatyta, kad „draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų. Tų pačių taisyklių 20 punktas numato, kad transporto priemonei dalyvaujant viešajame eisme (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė stovi), vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus mobiliojo ryšio priemonių valdymą naudojant laisvų rankų įrangą, kai mobiliojo ryšio priemonė pritvirtinta specialiame laikiklyje, ar naudojant transporto priemonės įrangą. Transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų. Nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 3 dalyje padarymą patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kad V. V. vairuodamas automobilį naudojasi mobiliojo ryšio priemone – telefonu rankomis.

Nors administracinį nusižengimą V. V. padarė neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, tačiau net kasacinio teismo išaiškinta, jog teisės vairuoti transporto priemones atėmimas įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais ne tik gali, bet ir turėtų būti skiriamas ir asmenims, kuriems tokia teisė nebuvo suteikta. Asmuo, kuriam paskirtas specialiosios teisės atėmimas, šios teisės atėmimo laikotarpiu negali ja naudotis ir (ar) jos įgyti (ANK 28 straipsnio 3 dalis).

Institucijos vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį, 417 straipsnio 3 dalį, nusižengimai pilnai įrodyti. Administracinė nuobauda ir poveikio priemonė buvo paskirta vadovaujantis ANK 34 straipsnio nuostatomis ir yra tinkama realizuoti ANK 22 straipsnio įtvirtintus administracinės nuobaudos tikslus. Institucijos nuomone, paskirta bauda nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga padarytiems administraciniams nusižengimams, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus (b. l. 26–30).

Institucijos atstovė S. A. teismo posėdžio metu atsiliepimą į skundą palaikė, su pareikštu skundu nesutiko ir paaiškino, kad V. V. nusižengimo padarymo metu Lietuvoje teisės vairuoti transporto priemones nebuvo įgijęs. Be to, V. V. yra Lietuvos Respublikos pilietis ir nuolatinis Lietuvos gyventojas, kadangi nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. jam yra išduodami galiojantys asmens tapatybės dokumentai, kuriuose yra įrašyta, kad V. V. yra Lietuvos Respublikos pilietis, taip pat dirba Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu, pagal įvairias Europos Sąjungos konvencijas, nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, per šešis mėnesius turi pasikeisti vairuotojo pažymėjimą.

Liudytoja Ž. P. teismo posėdžio metu parodė, kad ji surašė administracinio nusižengimo protokolą. Administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas asmeniui nedalyvaujant, kadangi ANK nuostatos tai leidžia daryti. Su pareiškėju pati neturėjo kontakto, jis nebuvo atvykęs ir nepateikė jai papildomos medžiagos. Gali būti, kad pranešimas buvo gautas per e.policiją.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas V. V. 2025 m. sausio 20 d. 10.00 val. teismo posėdyje nedalyvavo, teismo šaukimas jam įteiktas tinkamai ir laiku, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant (b. l. 141–143).

2025 m. sausio 31 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas (b. l. 145–146), kuriame nurodė, kad 2025 m. sausio 20 d. sirgo ir negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, pateikė medicininę pažymą dėl negalėjimo atvykti į teismą nuo 2025 m. sausio 23 d. iki 2025 m. sausio 31 d. imtinai. Kaip matyti, pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas negalėjo atvykti į teismą nuo 2025 m. sausio 23 d. iki 2025 m. sausio 31 d. imtinai, pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra jokių objektyvių duomenų, kad 2025 m. sausio 20 d. pareiškėjas būtų sirgęs ir dėl to negalėjęs atvykti į teismą, su teismu iki numatyto teismo posėdžio jis nesusisiekė, atidėti bylos nagrinėjimo neprašė, todėl teismas vertina, kad pareiškėjas į 2025 m. sausio 20 d. 10.00 val. neatvyko be pateisinamų priežasčių.

Teisme 2025 m. sausio 31 d. gautas pareiškėjo paaiškinimas (b. l. 144), kuriame jis nurodo, kad nesiekia vilkinti bylos nagrinėjimo, šaukimas į 2024 m. gruodžio 10 d. 8.30 val. posėdį jam nebuvo įteiktas pasirašytinai, pareigūnai jam šaukimą įteikė darbovietėje likus kelioms dienoms iki posėdžio. Į teismo posėdį jis pavėlavimo 5–9 minutes. Be to, 2024 m. gruodžio 10 d. jis susipažino su byla, bet duomenų apie šaukimo jam įteikimą byloje nebuvo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui neatvykus į 2024 m. lapkričio 28 d. 10.30 val. teismo posėdį, įvertinus tai, kad pareiškėjas jam siunčiamų teismo šaukimų gavimo nepatvirtino, telefonu su juo susisiekti nepavyko, pareiškėjui teismo šaukimas atvykti į 2024 m. gruodžio 10 d. 8.30 val. teismo posėdį buvo įteiktas policijos pareigūnų pagalba (b. l. 122–126). Policijos pareigūnai šaukimą pareiškėjui įteikė 2024 m. gruodžio 6 d. pasirašytinai (b. l. 131–133), Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pranešimas apie šaukimo pareiškėjui įteikimą teisme gauti ir užregistruoti 2024 m. gruodžio 10 d. 13.14 val.

Kaip matyti, pareiškėjas į 2024 m. gruodžio 10 d. 8.30 val. posėdį nustatytu laiku neatvyko. Teismo posėdis buvo pradėtas 08.35 val. (laukta pareiškėjo), tačiau pareiškėjui neatvykus ir teismui iki teismo posėdžio pradžios negavus duomenų apie šaukimo įteikimą pareiškėjui, posėdis buvo atidėtas iki 2025 m. sausio 20 d. 10.00 val., posėdis buvo baigtas 08.39 val. Pareiškėjas į teismą atvyko apie 8.45 val., rankose turėjo teismo šaukimą. Teismas, posėdžių salėje, dalyvaujant rusų – lietuvių kalbų vertėjai, pareiškėjui išaiškino, kad posėdis vyksta paskirtu laiku, o jam nustatytu laiku (8.30 val.) neatvykus į posėdį, teismo posėdis buvo atidėtas. Siekiant išspręsti klausimą dėl galimumo nagrinėti bylą, teismas bandė telefonu susisiekti su Institucijos atstove, kurios dalyvavimas nagrinėjant bylą pripažintas būtinu, tačiau to padaryti nepavyko. Esant tokiai situacijai, pareiškėjui buvo išaiškinta, kad bylos nagrinėti nėra galimybės, susisiekti su Institucijos atstove nepavyksta, taip pat pareiškėjui įteiktas šaukimas atvykti į 2025 m. sausio 20 d. 10.00 val. teismo posėdį (b. l. 134). Taigi, įvertinus tai, kad pareiškėjas vis tik buvo tinkamai informuotas apie 2024 m. gruodžio 10 d. 8.30 val. teismo posėdį (nors teismas šiuos duomenis gavo pavėluotai), pareiškėjas į posėdį atvyko pavėlavęs, apie savo vėlavimą teismo jis neinformavo, elektroniniu paštu siunčiamų procesinių dokumentų gavimo nepatvirtino, teismas vertina, kad tokiu savo elgesiu pareiškėjas trukdo operatyviam bylos nagrinėjimui.

Skundas netenkinamas.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 641 straipsnis). Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-14-139/2016).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad V. V. 2023 m. rugsėjo 28 d. administracinio nusižengimo protokolas surašytas dėl to, kad jis 2023 m. rugsėjo 21 d. 9.02 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės jos vairuoti, kai teisės vairuoti transporto priemones nėra įgijęs. Vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone (administracinio nusižengimo bylos, b. l. 7–8).

Skundžiamu nutarimu V. V. nubaustas pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį, 417 straipsnio 3 dalį ir, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, jam paskirta 375 eurų bauda ir paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 21 d. 9.02 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės jos vairuoti, kai teisės vairuoti transporto priemones nėra įgijęs. Vairuodamas transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone. Tokiais veiksmais pažeidė KET 14 ir 20 punktų reikalavimus (administracinio nusižengimo bylos, b. l. 1–5).

KET 14 punkte numatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų.

Pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį transporto priemonių vairavimas neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones, užtraukia baudą nuo 300 iki 450 eurų. ANK 424 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad už šio straipsnio 3 ar 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 6 mėnesių iki 1 metų.

Pareiškėjas skundu iš esmės prašo panaikinti skundžiamą nutarimą, kadangi jis administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 3 dalyje, nepadarė, nes jis nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas ir vairavo automobilį turėdamas galiojantį Ukrainos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. Taip pat nesupranta, kodėl yra nurodoma, kad jis kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu ir pažeidė ANK 417 straipsnio 3 dalį.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 13 straipsnio 9 punktą, Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo.

SEAKĮ 10 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatyta, kad užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos suderinusi su Susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 40 punkte numatyta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje (toliau – ir trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Vairavimo egzamino laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais. Šio Įsakymo 2.4. punktas numato, jog nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnis numato, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Fizinis asmuo gali turėti tik vieną nuolatinę gyvenamąją vietą. Fizinio asmens įpareigojimas atlikti laikiną viešą prievolę nepakeičia jo nuolatinės gyvenamosios vietos. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta laikoma nepasikeitusia tol, kol jis įgyja kitą nuolatinę gyvenamąją vietą. Susituokusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nepriklauso nuo jo sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra faktas, į kurį gali būti atsižvelgiama nustatant kito sutuoktinio nuolatinę gyvenamąją vietą.

2023 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Ministrų Kabineto susitarime „Dėl nacionalinių vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo ir keitimo“ Nr. 2023-14777 (toliau – ir Susitarimas) 1 straipsnyje numatyta, kad susitariančiosios Šalys abipusiškai pripažįsta ir leidžia keisti nacionalinius vairuotojo pažymėjimus, kurie nėra laikini, yra galiojantys ir buvo išduoti Susitariančiųjų Šalių valstybių kompetentingų institucijų pagal Susitariančiųjų Šalių valstybių teritorijoje galiojančius teisės aktus (toliau – vairuotojo pažymėjimas) jų piliečiams, kurie nuolat gyvena kitos Susitariančiosios Šalies valstybės teritorijoje (toliau – vairuotojo pažymėjimo turėtojas). Keičiamų vairuotojo pažymėjimų kategorijos išvardytos šio Susitarimo ?? priede. Susitarimo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis Susitarimas taikomas tik vairuotojo pažymėjimams, išduotiems iki dienos, kurią tokio vairuotojo pažymėjimo turėtojas įgijo teisę nuolat gyventi Susitariančiosios Šalies valstybės, kurioje jis bus keičiamas, teritorijoje.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainos Respublikoje, kur yra likęs jo namas, verslas ir kitas nekilnojamas turtas, o jis su savo žmona buvo priverstas laikinai apsigyventi Lietuvoje dėl vykstančio karo. Jis nuo 2023 m. kovo mėnesio laikinai deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau per tą laikotarpį teko ne kartą vykti į Ukrainą tvarkyti namo priežiūros ir kito ten esančio turto klausimus. Visgi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas V. V. administracinio nusižengimo padarymo metu buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. V. V. 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas ir nuo tos dienos jis įgijo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Iš gyventojų registro išrašo apie asmenį nustatyta, jog pareiškėjas savo gyvenamąją vietą Ukrainoje buvo deklaravęs nuo 2015 m. liepos 24 d. ir ją deklaravo iki 2019 m. liepos 4 d., tačiau nuo 2019 m. liepos 5 d. pareiškėjas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje. 2020 m. lapkričio 9 d. V. V. vardu buvo išduota Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelė, o 2023 m. spalio 6 d. jam buvo naujai išduotas Lietuvos Respublikos pasas. Be to, V. V. nuo 2022 m. birželio 1 d. vykdo individualią veiklą Lietuvoje. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog V. V. Lietuvos Respublikoje gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių, Lietuva yra jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, o vien tai, kad V. V. kelis kartus yra vykęs į Ukrainą tvarkyti ten likusio turto klausimus, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje, juolab, kad V. V. gyvenamosios vietos Ukrainoje nėra deklaravęs.

Atsižvelgiant į tai, kad V. V. gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaruoja nuo 2019 m. liepos 5 d., o administracinis nusižengimas buvo padarytas 2023 m. rugsėjo 21 d., akivaizdu, jog administracinio nusižengimo padarymo metu jau buvo praėję 6 mėnesiai nuo to, kai pareiškėjas V. V. įgijo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą, todėl jo Ukrainos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas administracinio nusižengimo padarymo dieną Lietuvoje negaliojo. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad V. V. teisės aktų nustatyta tvarka būtų pasikeitęs Ukrainos Respublikoje įgytą vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, išlaikydamas vairavimo egzaminą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymas Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“.

Pareiškėjas teigdamas, kad jo vairuotojo pažymėjimas yra galiojantis, taip pat vadovaujasi 2023 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Ministrų Kabineto susitarimu „Dėl nacionalinių vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo ir keitimo“ Nr. 2023-14777. Sutiktina, jog V. V. nuo 2019 m. kovo 29 d. yra įgijęs Ukrainos Respublikos vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galioja iki 2049 m. kovo 29 d. (b. l. 12), tačiau minėto Susitarimo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikytinos, kadangi, kaip jau minėta, Susitarimo 4 straipsnio 1 dalis numato, jog šis Susitarimas taikomas tik vairuotojo pažymėjimams, išduotiems iki dienos, kurią tokio vairuotojo pažymėjimo turėtojas įgijo teisę nuolat gyventi susitariančiosios Šalies valstybės, kurioje jis bus keičiamas, teritorijoje. Tuo tarpu, V. V. Ukrainos Respublikos vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2019 m. kovo 29 d., t. y. po to, kai V. V. įgijo teisę nuolat gyventi Lietuvoje, kadangi šią teisę jis įgijo 2013 m. rugpjūčio 1 d.

Išvardintos aplinkybės įrodo, jog pareiškėjas V. V. transporto priemonę „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo neturėdamas teisės jos vairuoti, kai teisės vairuoti transporto priemones jis nebuvo įgijęs, todėl buvo pagrįstai nubaustas pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį.

Teismo posėdžio pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo atžvilgiu, laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 7 d. iki 2023 m. rugsėjo 21 d. galimai padaryti administraciniai nusižengimai turėtų būti nagrinėjami vienoje byloje, nes jie galimai yra tęstinio pobūdžio.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad V. V. atžvilgiu buvo surašyti keturi administracinio nusižengimo protokolai ROIK (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) atitinkamai dėl 2023 m. rugsėjo 7 d., 2023 m. rugsėjo 14 d., 2023 m. rugsėjo 21 d. 13.20 val. ir 2023 m. rugsėjo 21 d. 09.02 val. galimai padarytų nusižengimų. Teismas sprendžia, kad 2023 m. rugsėjo 21 d. 9.02 val. V. V. padarytas administracinis nusižengimas negali būti vertinamas, kaip siejamas vieninga tyčia su 2023 m. rugsėjo 7 d., 2023 m. rugsėjo 14 d. ir 2023 m. rugsėjo 21 d. 13.20 val. fiksuotais nusižengimais. Kaip matyti, V. V. administracinis nusižengimas padarytas 2023 m. rugsėjo 21 d. 9.02 val., t. y. po 2023 m. rugsėjo 14 d., kai V. V. asmeniškai dalyvaujant buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas byloje ROIK 23220805636, už vairavimą neturint tam teisės, taigi po to, kai V. V. neabejotinai tapo žinoma, kad jo turimas Ukrainoje išduotas vairuotojo pažymėjimas nesuteikia jam teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, todėl 2023 m. rugsėjo 21 d. susiformavo atskira tyčia jam vairuoti transporto priemonę „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (žr., Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 27 d. nutartis bylose Nr. AN2-44-1049/2025 ir eAN2-13-397/2025 bei Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. eAN2-25-993/2025).

Pareiškėjas skunde taip pat teigia nesuprantantis, kodėl jis buvo nubaustas ir pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį.

Pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, reikalavimo duoti kelią pradedant važiuoti, įvažiuojant į kelią, persirikiuojant ir kitaip keičiant važiavimo kryptį nevykdymas, įvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, apsisukimas geležinkelio pervažose, vietose, kur kelio matomumas bent viena kryptimi mažesnis kaip 100 metrų, draudimo vairuotojams, transporto priemonei dalyvaujant viešajame eisme (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė stovi), naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, išskyrus mobiliojo ryšio priemonių valdymą naudojant laisvų rankų įrangą, kai mobiliojo ryšio priemonė pritvirtinta specialiame laikiklyje, ar naudojant transporto priemonės įrangą, nesilaikymas užtraukia baudą vairuotojams nuo 60 iki 90 eurų.

KET 20 punkte nurodyta, kad transporto priemonei dalyvaujant viešajame eisme (išskyrus atvejus, kai transporto priemonė stovi), vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus mobiliojo ryšio priemonių valdymą naudojant laisvų rankų įrangą, kai mobiliojo ryšio priemonė pritvirtinta specialiame laikiklyje, ar naudojant transporto priemonės įrangą. Transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų.

Nagrinėjamu atveju, byloje esančiame vaizdo įraše, pavadinimu „IMG_3879“ matoma, kaip pareiškėjas įsėda į automobilio „Opel“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietą ir po kiek laiko užkuria automobilio variklį, mobilaus ryšio telefoną laiko kairėje rankoje. Vaizdo įrašo 1 min. 19 sek. matoma, kaip pareiškėjas, kairėje rankoje laikydamas mobilaus ryšio telefoną, dešine ranka įjungia atbulinę pavarą ir pradeda važiuoti atbuline eiga, t. y. V. V. valdoma transporto priemonė pradeda judėti. Sutiktina, kad pareiškėjas nekalbėjo mobiliojo ryšio telefonu, tačiau valdydamas transporto priemonę telefoną jis laikė rankoje, ta pačia ranka laikė ir vairą bei važiavo atbuline eiga, kas įrodo, kad V. V. vairuodamas transporto priemonę naudojosi telefonu. Teismų praktikoje (pvz. Vilniaus apygardos teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. AN2-198-365/2023, Nr. AN2-274-873/2023, Nr. AN2-139-1053/2023, Kauno apygardos teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. AN2-229-485/2023; Nr. AN2-468-530/2018; Klaipėdos apygardos teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. AN2-155-361/2023, Nr. AN2-231-462/2018, Šiaulių apygardos teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-96-744/2023 ir kt.) laikomasi pozicijos, kad įstatymo leidėjui Kelių eismo taisyklių 20 punkte ir ANK 417 straipsnio 3 dalyje įtvirtinus sąvoką – naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, plačiąja prasme yra draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu, t. y. skambinimu, pranešimo rašymu, naršymu internete, kitų funkcijų naudojimu ar tiesiog laikymu rankoje.

Teismo vertinimu, byloje pateikti vaizdo įrašai yra geros kokybės, ir iš jų yra įmanoma vizualiai nustatyti nagrinėjamo įvykio metu administracinį pažeidimą padariusį asmenį. Lyginant mobilaus ryšio telefono vaizdo kamera padarytuose vaizdo įrašuose esantį asmenį su duomenų bazėje esančia pareiškėjo V. V. nuotrauka, darytina išvada, kad pagal bendrus veido bruožus – veido formą, nosį, plaukus, barzdą, tiek mobilaus ryšio telefono kamera padarytuose vaizdo įrašuose, tiek ir duomenų bazėje esančiose nuotraukose yra užfiksuotas tas pats asmuo – pareiškėjas V. V.. Taigi, darytina išvada, jog pareiškėjas V. V. 2023 m. rugsėjo 21 d. 9.02 val. vairavo transporto priemonę ranka naudodamasis mobiliojo ryšio priemone ir buvo pagrįstai nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį.

Teismas daro išvadą, kad Institucija išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadarė ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. V. V. veiksmai atitinka ANK 424 straipsnio 3 dalyje ir ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatytų administracinių nusižengimų sudėtis, todėl V. V. pagrįstai nubaustas dėl šių nusižengimų padarymo. Administracinė nuobauda V. V. tinkamai individualizuota, jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 375 Eur atitinka ANK 424 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą nuobaudos vidurkį, o paskirtas specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams – ANK 424 straipsnio 7 dalyje numatytą minimalų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta ar neteisinga. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjo skundas netenkinamas (ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos V. Š. 2023 m. lapkričio 29 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio nusižengimo byloje (ROIK (duomenys neskelbtini)) palikti nepakeistą ir V. V. skundo netenkinti.

Administracinio nusižengimo bylos (ROIK (duomenys neskelbtini)) medžiagą, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriui.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.