Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. L. (toliau – Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. liepos 4 d. nutarties, kuria netenkintas A. L. skundas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) 2023 m. sausio 25 d. nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Administracinėn atsakomybėn patrauko asmens A. L. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. ANK 651 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus atvejus. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis procesas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Komentuojamo ANK straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byla žodinio proceso tvarka gali būti nagrinėjama, jei gaunamas motyvuotas prašymas ir tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas.

6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju iš Apelianto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nes ji yra nepagrįsta, taigi, vertintina, kad Apeliantas nesutinka su skundžiamu procesiniu sprendimu visa apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

7. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių motyvų ar įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas dėl Apelianto administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio 5 dalyje, 417 straipsnio 3 dalyje, ANK 417 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė tik tai, jog nesutinka su skundžiama nutartimi, kadangi ji yra nepagrįsta, pažymėdamas, kad apeliacinį skundą, atitinkantį įstatymo reikalavimus, pateiks teismo nustatytu terminu. Pirmosios instancijos teismas tokį Apelianto apeliacinį skundą priėmė be jokių apribojimų.

8. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 569 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš minimos teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik vadovaujantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

9. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Aukštesnysis teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, administracinio nusižengimo tyrimą atlikusios institucijos surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo Institucijos nutarimą paliko nepakeistą ir Apelianto skundo netenkino.

10. Iš Apelianto pateikto apeliacinio skundo matyti, jog Kauno apylinkės teismo nurodyti motyvai nėra analizuojami, konkrečių argumentų, kurie Apeliantui neleidžia sutikti su skundžiama nutartimi, nepateikta. Apygardos teismo vertinimu, Apelianto apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, nesutikimas su skundžiama nutartimi iš esmės grindžiamas tik jos nepagrįstumu. Akivaizdu, kad toks apeliacinio skundo argumentas skundžiamoje nutartyje padarytos galutinės išvados ir ją pagrindžiančių motyvų paneigti negali. Tuo tarpu, apygardos teismas jokių apylinkės teismo atlikto įrodymų vertinimo klaidų nenustatė.

11. ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatyta atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos ar Karo policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir šio straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Vertinant, ar patrulių panaudotos stabdymo priemonės atitinka aptartą teisinį reguliavimą, svarbu įvertinti ne tik jų formalią atitiktį nurodytoms teisės normoms, bet ir stabdomo asmens suvokimą – kiek tai yra susiję su jo supratimu apie tai, kad jo vairuojama transporto priemonė buvo stabdoma.

12. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju tai, kad buvo įjungti tarnybinio automobilio švyturėliai (raudonos ir mėlynos šviesos signalai), garsinis signalas bei reikalavimas sustoti buvo išreikštas per garsiakalbį, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes (policijos pareigūnai važiavo su įjungtais švyturėliais ir garsiniu signalu iš paskos A. L. vairuotam automobiliui nedideliu atstumu gatve, kuria eismo nebuvo), visiškai nesudaro jokio objektyvaus pagrindo abejoti tuo, kad A. L. aiškiai turėjo matyti ir matė (nes prilėtino, tačiau nesustojo, sustabdytas buvo tik užblokavus kelią kitu policijos tarnybiniu automobiliu), kad jam iš paskos važiuoja policijos tarnybinis automobilis su įjungtais švyturėliais, bei suvokė, jog jo vairuojama transporto priemonė yra stabdoma, todėl privalėjo sustoti. Šias aplinkybes, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtina, teisme apklausti policijos pareigūnai R. G. ir A. L., kurie patvirtino įvykio aplinkybes ir patvirtino faktus, išdėstytus tarnybiniuose pranešimuose. Taip pat iš vaizdo įrašų matyti, kaip Apeliantas nepaklūsta pareigūnų teisėtam reikalavimui sustoti. Be to, liudytoja E. Š., važiavusi A. L. vairuojamu automobiliu, patvirtino, kad matė, kaip Apeliantą su įjungtais švyturėliais ir garsiniu signalu stabdo policijos pareigūnų tarnybinis automobilis, kuriuo ji važiavo, kad sustojus prie raudono šviesoforo signalo iš galo link Apelianto automobilio ėjo policijos pareigūnas, tačiau įsijungus žaliam šviesoforo signalui, pareiškėjas nuvažiavo, tačiau vėliau buvo vis tiek sustabdytas. Apygardos teismas, visų aptartų aplinkybių kontekste, neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti apylinkės teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog A. L. buvusioje situacijoje aiškiai suprato, kad policijos pareigūnai tarnybiniu automobiliu įjungę švyturėlius bei garso signalą stabdo jo vairuojamą automobilį. A. L. nesustojus, tiek Institucijos, tiek Kauno apylinkės teismo pagrįstai konstatuota, jog jis nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam bei aiškiai išreikštam – įjungus specialiomis spalvomis nudažyto ir policijos ženklu pažymėto automobilio švyturėlius bei garsinį signalą – reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tokiais savo veiksmais padarydamas ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, už ką jam buvo paskirta nuobauda ir straipsnio dalies sankcijoje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė.

13. ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymą. Kelių eismo taisyklių 20 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas. Numatyta, kad transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų.

14. Įstatymo leidėjas Kelių eismo taisyklių 20 punkte ir ANK 417 straipsnio 3 dalyje įtvirtino sąvoką „naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis“. Plačiąja prasme yra draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis – vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 20 punkte bei ANK 417 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis reiškia, jog yra draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu, t. y. skambinimu, pranešimo rašymu, naršymu internete, kitų funkcijų naudojimu ar tiesiog laikymu rankoje, nes bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemone varžo asmens veiksmus ranka. Naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis leidžiama tik naudojant specialią laisvų rankų įrangą arba išjungus transporto priemonės variklį, t. y. nedalyvaujant eisme, nes tik tokiu būdu vairuotojas įvykdo Kelių eismo taisyklių reikalavimą vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų.

15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria Kauno apylinkės teismo išvadai, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtino Apelianto teiginių, jog policijos pareigūnai būtų davę leidimą juos filmuoti, kad būtų elgęsi su Apeliantu nepagarbiai, ar naudotų fizinę prievartą, kad dėl to Apeliantui būtų reikėję juos filmuoti dėl jo atžvilgiu būsimų neteisėtų fizinių veiksmų ar siekiant apginti savo teises. Priešingai, liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai bei byloje esant vaizdo medžiaga patvirtina, kad policijos pareigūnai Apelianto atžvilgiu nenaudojo jokios prievartos, o pats Apeliantas pareigūnų atžvilgiu elgėsi arogantiškai ir nepagarbiai. Taigi, visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad Apelianto padarytas pažeidimas, t. y. mobiliojo ryšio telefono naudojimasis rankomis, neišjungus transporto priemonės variklio, teisingai kvalifikuotas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį.

16. ANK 417 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą, vairuotojų pareigų pėstiesiems, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nurodytas pareigas, nevykdymą, važiavimą šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku, Kelių eismo taisyklėse nustatytos įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimą, apsisukimą pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, tolimųjų šviesų neperjungimą į artimąsias šviesas tamsoje likus iki atvažiuojančios priešprieša transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto nesilaikymą, eismo tvarkos automagistralėse ir greitkeliuose, žmonių vežimo taisyklių pažeidimą. Pažymėtina, jog šios įstatymo normos dispozicija yra blanketinė, todėl administraciniam nusižengimui konstatuoti yra būtina nustatyti, kad buvo pažeisti atitinkami Kelių eismo taisyklių reikalavimai.

17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 82.2 punkte įtvirtinta, kad vairuotojas privalo įspėti atitinkamos krypties posūkių šviesos signalais, o jeigu šviesos signalizacijos nėra arba ji sugedusi, – ranka prieš persirikiuodamas, prieš lenkdamas ir baigdamas lenkti, prieš apvažiuodamas kliūtį ir baigdamas ją apvažiuoti, prieš sukdamas į dešinę ar kairę, prieš apsisukdamas, išvažiuodamas iš sankryžos, kurioje eismas vyksta ratu.

18. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Kauno apylinkės teismas tinkamai įvertino Apelianto teiginį, kad jis posūkio signalo neparodė dėl staiga pastebėtos kliūties tamsioje gatvėje, kurią reikėjo apvažiuoti, siekiant išvengti galimų automobilio apgadinimų ar galimo autoįvykio, kaip siekį išvengti gresiančios atsakomybės. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai konstatavo, kad Apeliantas buvo stabdomas nakties metu, gatvė buvo gerai apšviesta ir tuščia, joje nei kitų automobilių, nei kitų kliūčių nebuvo, jis buvo stabdomas vienas. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, Apelianto nurodomą aplinkybę dėl staiga pastebėtos kliūties tamsioje gatvėje paneigia byloje surinkti ir ištirti tiek rašytiniai, tiek vaizdiniai įrodymai.

19. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuojama, kad A. L. kaltė, padarius administracinius nusižengimus, įrodyta liudytojų parodymais, tarnybiniais pranešimais, administracinio nusižengimo protokolu ir nutarimu bei kita byloje esančia rašytine ir vaizdine medžiaga. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir plačiai aptarė visas aplinkybes, susijusias su A. L. inkriminuotais administraciniais nusižengimais, todėl apygardos teismas, visiškai sutikdamas su Kauno apylinkės teismo motyvuotu ir labai išsamiu įrodymų vertinimu, kuris atliktas nepažeidžiant ANK 569 straipsnio 4 dalies nuostatų, dar kartą išsamiai tų pačių motyvų nekartoja.

20. Kadangi apeliaciniu skundu buvo prašoma panaikinti Skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą patikrina ir paskirtos bausmės aspektu. Administracinė nuobauda yra valstybės prievartos priemonė, ANK nustatyta tvarka skiriama administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui (ANK 22 straipsnio 1 dalis). Administracinių nuobaudų paskirtis yra: 1) atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; 2) nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; 3) atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis). Mažesnės nei įstatymo numatytos administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu. Išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga. Pažymėtina, kad kiekvienas visuomenės narys turi laikytis įstatymų reikalavimų, o to nepadaręs, turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, ką neabejotinai patvirtina ir ANK 22 straipsnyje įtvirtinta administracinės nuobaudos paskirtis.

21. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai. Pagal formuojamą teismų praktiką, administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-4-2011).

22. Apeliantui skundžiamu nutarimu už ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytą nusižengimą paskirta 1 025 Eur bauda, kurios dydis parinktas didesnis nei sankcijoje nustatytas minimalus baudos dydis bei paskirta ANK 426 straipsnio 7 dalyje numatyta privaloma administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, kurios trukmė nustatyta pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytą specialiosios teisės atėmimo minimalią trukmę, t. y. 36 mėnesiams. Už ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą Apeliantui paskirta 75 Eur bauda, o už ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą paskirta 60 Eur bauda, t. y. sankcijose numatytų baudų vidurkiai. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, Apeliantui paskirta galutinė 1 025 Eur nuobauda ir administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 36 mėnesiams.

23. Abejonių tuo, jog A. L. patrauktam asmeniui Institucijos nutarimu paskirta bausmė atitinka ANK 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus bendruosius administracinių nuobaudų ir administracinių poveikio priemonių rūšies pagrindus, aukštesniajam teismui nekyla. Vadovaujantis ANK 34 straipsnio 2-3 dalimis, baudos dydis nustatomas pagal numatytų minimalaus ir maksimalaus dydžių vidurkį, o specialiosios teisės atėmimo trukmė – pagal numatytos minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą bei rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Sprendžiant pažeidėjui skirtos nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės taikymo pagrįstumą, pastebėtina, kad apeliantas padarė tris administracinius nusižengimus, keliančius pavojų ne tik kelių eismo saugumui, bet ir savo bei kitų eismo dalyvių sveikatai ar gyvybei. Toks administracinėn atsakomybėn patraukto asmens elgesys, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, neabejotinai atskleidžia jos antivisuomenines nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir apeliantę charakterizuoja labiau neigiamai. Aukštesniojo teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta nei A. L. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, atsižvelgiant į nustatytas administracinių nusižengimų padarymo aplinkybes, į kaltės formą – tyčią, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens asmenybę, t. y. kad A. L. anksčiau yra eilę kartų baustas administracine tvarka, paskirta nuobauda ir administracinio poveikio priemonė, jų dydis ir trukmė buvo tinkamai įvertinti kaip proporcingi padarytiems administraciniams nusižengimams, ir padės įgyvendinti ANK 22 straipsnyje įtvirtiną administracinės nuobaudos paskirtį.

24. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai patikrino Institucijos 2023 m. sausio 25 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas nepadarė administracinių teisės pažeidimų, byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ANK 426 straipsnio 5 dalyje, 417 straipsnio 3 dalyje ir 417 straipsnio 1 dalyje numatytus nusižengimus. Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti Apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

25. Apeliantas pateikė patikslintą apeliacinį skundą, kuris Kauno apygardos teisme gautas 2023 m. rugpjūčio 17 d. Pažymėtina, kad ANK nėra numatyta galimybė, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, teikti patikslintus apeliacinius skundus. Teisės į apeliaciją įgyvendinimas teisės aktuose yra griežtai reglamentuotas, numatant tam tikrus reikalavimus, kurių asmuo, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu procesiniu sprendimu, privalo laikytis. Vienas iš tokių reikalavimų yra aiškiai apibrėžtas terminas, per kurį asmuo gali paduoti apeliacinį skundą. Be to, ANK 649 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo per keturiolika kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo kopijų (nuorašų) išsiuntimo dienos pateikti apygardos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą ir išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo. Taigi, apeliantas, pateikdamas patikslintą apeliacinį skundą vieną dieną prieš jo išnagrinėjimą, užkirto Institucijai galimybę įgyvendinti įstatyme numatytą pareigą – pateikti atsiliepimą. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, esamą teisinį reglamentavimą, dėl apelianto patikslintame apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių atskirai nepasisakytina ir jos nevertinamos, pažymint tai, kad visos esminės aplinkybės dėl apelianto kaltės ir jo padarytų nusižengimų kvalifikacijos buvo patikrintos, nagrinėjant apelianto pirminį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 4 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.