Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ugnė Gailiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. O. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. II-96-827/2023, kuria buvo atmestas apelianto skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus 2022 m. lapkričio 17 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-25622-2022, kurio apeliantas pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje ir jam paskirta 80 Eur bauda; 424 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 300 Eur bauda; vadovaujantis ANK 38 straipsniu apeliantui skirta galutinė administracinė nuobauda – 300 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. O. nubaustas už tai, kad 2022 m. spalio 26 d. apie 11.05 val., Tūkstantmečio g., Vilniuje, vairavo transporto priemonę neturėdamas (nesusigrąžinęs) teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonę, taip pat rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone. Tokiu būdu jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 ir 20 punktų reikalavimus. Šiais veiksmais D. O. padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 417 straipsnio 3 dalyje ir 424 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.12. Apelianto teigimu, teismas skundžiamoje nutartyje nepašalino aukščiau nurodytų abejonių. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusižengimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Nagrinėjant bylą institucijoje iš viso nebuvo ištirta aplinkybė dėl naudojimosi mobiliojo ryšio priemone, o nagrinėjant bylą teisme nebuvo surinkta neabejotinų vairuotojo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Teismas apeliantą pripažino kaltu padarius ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą remdamasis įrodymais (policijos pareigūnų nenuosekliais paaiškinimais), iš kurių buvo galima tik nuspėti, jog teisės pažeidimas galėjo būti padarytas. Byloje nebuvo surinkta pakankamų įrodymų išvadoms apie asmens kaltę padaryti. Skundžiamoje nutartyje nebuvo nustatytos privalomosios sąlygos administracinei atsakomybei kilti - kaltės (ANK 2 straipsnio 3 dalis) ir neteisėtų veiksmų (ANK 2 straipsnio 4 dalis).

3.3. Atsiliepime teigiama, kad teismas, išnagrinėjęs apelianto skundo argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, išanalizavo ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, pasisakė dėl jų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei teisinio vertinimo ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, konstatuodamas, kad bylos medžiagoje esantys įrodymai patvirtina, jog apeliantas kaltas dėl jam inkriminuojamos veikos, todėl naikinti ar keisti teismo nutartį ir tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su institucijos ir teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir išvadomis, pateikia subjektyvų byloje esančių įrodymų vertinimą, savaime nereiškia, kad šie sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

4. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).

5. Aukštesnysis teismas susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiama nutartimi, apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl D. O. kaltės padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 417 straipsnio 3 dalyje ir 424 straipsnio 2 dalyje.

Dėl ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo padarymo

6. Skundžiamu nutarimu apeliantas buvo pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje, už tai, kad 2022 m. spalio 26 d. apie 11.05 val., Tūkstantmečio g., Vilniuje, vairavo transporto priemonę ir rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone.

7. ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad <...> draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymas užtraukia baudą vairuotojams nuo šešiasdešimt iki devyniasdešimt eurų. Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 20 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas. Numatyta, kad transporto priemonių vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų.

8. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėjo teismas, įstatymo leidėjas KET 20 punkte ir ANK 417 straipsnio 3 dalyje įtvirtino sąvoką – naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis. Plačiąja prasme yra draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis – vairuotojai turi vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų. Pažymėtina, kad KET 20 punkte bei ANK 417 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis reiškia, jog yra draudžiamas bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis rankomis, nesiejant atsakomybės su konkrečiu naudojimosi būdu, t. y. skambinimu, pranešimo rašymu, naršymu internete, kitų funkcijų naudojimu ar tiesiog laikymu rankoje, nes bet koks naudojimasis mobiliojo ryšio priemone varžo asmens veiksmus ranka. Naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis leidžiama tik naudojant specialią laisvų rankų įrangą arba išjungus transporto priemonės variklį, t. y. nedalyvaujant eisme, nes tik tokiu būdu vairuotojas įvykdo KET reikalavimą vengti bet kokių su transporto priemonės vairavimu nesusijusių veiksmų.

9. Apeliantas skunde teigia, kad byloje nebuvo surinkta neabejotinų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų dėl šio administracinio nusižengimo; policijos pareigūnų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, iš jų galima tik nuspėti, jog teisės pažeidimas galėjo būti padarytas. Byloje nebuvo surinkta pakankamų įrodymų išvadoms apie asmens kaltę padaryti. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais aukštesnysis teismas nesutinka.

12. Iš minėtų duomenų seka, kad priešingai nei teigia apeliantas, liudytojo P. P. parodymai atitinka vaizdo įraše užfiksuotus, tuoj pat po apelianto sustabdymo pasakytus jo teiginius. Aukštesnysis teismas pažymi, kad liudytojo P. P. parodymus dalyje patvirtino ir pats apeliantas. Iš apeliacinio skundo teiginių matyti, kad apeliantas mikroautobusiuku važiavo Tūkstantmečio gatve, taip pat teismo posėdžio metu iš esmės paaiškino, kad policijos pareigūnui jį sustabdžius, daugiausia kalbėjo apie vairavimą neturint teisės.

13. Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad anksčiau paminėtas teisės normų aiškinimas nulemia ir aplinkybę, kad policijos pareigūnas iš esmės neprivalo įsitikinti, ką konkrečiai su mobiliojo ryšio priemone daro vairuotojas, kadangi administracinė atsakomybė kyla vien tik už telefono laikymą rankoje vairuojant. Kita vertus, įprastas telefono naudojimo mechanizmas ir šiuolaikinių mobiliųjų telefonų technologinės galimybės iš esmės nulemia ir tą aplinkybę įsitikinti, kaip konkrečiai telefonu naudojasi vairuotojas, vien tik stebint jį iš šalia važiuojančio automobilio yra objektyviai neįmanoma. Telefoną laikant rankoje vairuotojas gali juo kalbėti (įjungus garsiakalbį), rašyti žinutę, naršyti internete ir pan., o į vairuotojui telefono ekraną nukreipus į veidą, šalia važiuojančiame automobilyje esančiam pareigūnui įžiūrėti jame rodomą vaizdą yra ypatingai sunku.

16. Sutiktina, kad apelianto vairuojamas mikroautobusas yra aukštesnė transporto priemonė nei policijos pareigūnų vairuojamas tarnybinis lengvasis automobilis „VW Passat“. Tačiau ši aplinkybė savaime neleidžia daryti išvados, kad policijos pareigūnai negalėjo matyti, ką darė apeliantas. Kaip matyti iš P. P. parodymų, policijos pareigūnai apelianto vairuojamą automobilį pamatė važiuojantį Tūkstantmečio gatve, jiems važiuojant Panerių gatve ir įvažiuojant į Tūkstantmečio gatvę. Iš šio liudytojo parodymų seka, kad iš tiesų, aptariamu metu policijos pareigūnams tiksliai nustatyti, ką darė apeliantas, nepavyko. Tačiau P. P. teigimu, policijos pareigūnai susilygino su apelianto vairuojamu mikroautobusu ir įsitikino, kad apeliantas naudojosi mobiliojo ryšio priemone.

17. Iš byloje pateikto vaizdo įrašo matyti, kad nors mikroautobusas yra aukštesnė transporto priemonė, tačiau vairuotojo durelių langas yra didelis ir duryse įmontuotas gana žemai. Iš vaizdo įrašo rakurso matyti, kad pro mikroautobuso langą yra aiškiai matomi pravažiuojantys lengvieji automobiliai. Be to, vaizdo įraše girdima, kad pats apeliantas nurodo, jog policijos pareigūnus matė (garso įraše nuo 00:17 s.). Šios aplinkybės aukštesniojo teismo vertinimu, neleidžia abejoti policijos pareigūnų galimybe aiškiai matyti, ką darė apeliantas.

18. Atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo P. P. parodymais ir juos netiesiogiai patvirtinančiais liudytojos L. M. parodymais. Abu liudytojai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad liudytojai būtų šališki ar suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti apeliantą.

19. Remiantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Kaip nustatyta komentuojamo straipsnio 4 dalyje, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

20. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio motyvus išsamiai ir detaliai išdėstė skundžiamame nutarime. Naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Apelianto padarytas administracinis nusižengimas teisingai kvalifikuotas pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį. Apeliantui paskirta sankcijos ribose numatyta bauda nėra akivaizdžiai per didelė ar neproporcinga, padarytam administraciniam nusižengimui ir jo asmenybei.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad visus bylai reikšmingus duomenis šioje byloje rinko teismas savo iniciatyva. Tokiu būdu buvo pažeistas rungimosi principas. Su šiais teiginiais aukštesnysis teismas nesutinka.

22. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams) (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

23. Taip pat iš 2023 m. vasario 24 d. teismo posėdžio protokolo (b. l. 44-46) ir jo garso įrašo matyti, kad apeliantui buvo suteikta teisė užduoti klausimus liudytojams, tačiau šia teise jis nepasinaudojo. Teismo posėdyje buvo peržiūrėtas pareigūnų darytas vaizdo įrašas. Apeliantui buvo suteikta galimybė teikti papildomus prašymus, šia teise apeliantas taip pat nepasinaudojo. Apeliantas turėjo galimybę pasakyti baigiamąją kalbą, kurios metu galėjo išsakyti argumentus dėl savo skundo, taip pat ginčyti ir vertinti byloje surinktus duomenis. Šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjant šią administracinio nusižengimo bylą buvo pažeistas rungimosi principas.

Dėl ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymo

24. Skundžiamu nutarimu D. O. nubaustas už tai, kad 2022 m. spalio 26 d. apie 11.05 val., Tūkstantmečio g., Vilniuje, vairavo transporto priemonę neturėdamas (nesusigrąžinęs) teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonę ir šiais veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 2 dalyje.

25. Esminiai apeliacinio skundo argumentai dėl ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo yra siejami su aplinkybėmis, kada apeliantas sumokėjo jam 2022 m. rugsėjo 23 d. administracinio nusižengimo protokole su administraciniu nurodymu (b. l. 6) skirtą baudą. Remdamasis ANK 686 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliantas teigia, kad baudą sumokėjo 2022 m. rugsėjo 23 d., todėl teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo 1 mėnesio terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti 2022 m. rugsėjo 24 d., ir pasibaigė 2022 m. spalio 24 d., todėl nuo 2022 m. spalio 25 d. jis turėjo teisę vairuoti transporto priemonę.

26. 2022 m. spalio 26 d. administracinio nusižengimo protokole (b. l. 10) nurodoma, kad D. O. 2022 m. spalio 26 d. vairavo transporto priemonę, kai atimta teisė vairuoti tos kategorijos transporto priemonę ir tokia veikia buvo kvalifikuota pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį.

27. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas siekia įrodyti, jog 2022 m. spalio 26 d. jau buvo pasibaigęs teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, skirto 2022 m. rugsėjo 23 d. administracinio nusižengimo protokolu su administraciniu nurodymu, terminas ir teisę vairuoti transporto priemones jis jau turėjo. Tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas buvo nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 2 dalyje, padarymą t. y. ne už tai, kad vairavo transporto priemonę, kai ši teisė iš jo buvo atimta, o už tai, kad vairavo transporto priemonę, kai jis šios teisės neturėjo (nebuvo susigražinęs). Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, išklausius apelianto argumentus (analogiškus apeliacinio skundo argumentams) buvo priimtas sprendimas apelianto veiką perkvalifikuoti į ANK 424 straipsnio 2 dalį. Taigi galima daryti išvadą, kad nutarimą priėmusi pareigūnė, iš esmės pritarė apelianto argumentams ir padarė išvadą, kad 2022 m. spalio 26 d. teisė vairuoti iš apelianto buvo ne atimta (pagal 2022 m. rugsėjo 23 d. administracinio nusižengimo protokolą su administraciniu nurodymu), o šios teisės apeliantas neturėjo (nebuvo susigražinęs). Tokias teismo išvadas patvirtina ir institucijos atsiliepime nurodyti analogiški argumentai (b. l. 28-29).

28. Todėl aukštesnysis teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo teiginiai ir skundžiamos nutarties motyvacijos dalis, susijusi su teisės aktais, reglamentuojančiais lėšų įskaitymo datą, nėra susiję su nagrinėjama byla ir teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ANK 424 straipsnio 2 dalyje padaryto administracinio nusižengimo, neturi.

29. ANK 424 straipsnio 2 dalyje (straipsnio dalies redakcija galiojusi iki 2022 m. lapkričio 1 d.) numatyta, kad transporto priemonės vairavimas neturint teisės ją vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones <...> užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki keturių šimtų penkiasdešimt eurų. KET 14 punkte nustatytas draudimas vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 128 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo, kurio sudėtis atitinka ANK 424 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį, požymius, nurodė, kad asmenų, kurie neįvykdė įstatymų reikalavimų vairuotojo pažymėjimui atgauti, teisinis statusas negali būti prilygintas asmenims, kurie turi įstatymo nustatyta tvarka jiems išduotą vairuotojo pažymėjimą, tačiau, kurie, pažeisdami KET reikalavimus, vairuoja transporto priemonę, neturėdami jo su savimi (nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-22-2014, Nr. 2AT-28-2014). Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad M. J. neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės, nes ši teisė, neįvykdžius įstatymų reikalavimų vairuotojo pažymėjimui atgauti, jam nebuvo grąžinta. Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad M. J., kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl padaryto teisės pažeidimo ir kuris neįvykdė įstatyme numatytų reikalavimų vairuotojo pažymėjimui atgauti, negali būti laikomas turinčiu teisę vairuoti transporto priemones. Teismai tinkamai pritaikė įstatymą, t. y. nustatė, kad M. J. 2013 m. balandžio 21 d. vairuodamas transporto priemonę pažeidė KET 14 punkto reikalavimus, draudžiančius asmenims vairuoti transporto priemonę neturint šios teisės, ir tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-8-976/2015). Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šioje byloje susiklosčiusi teisinė situacija savo faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės analogiška anksčiau paminėtoms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloms.

31. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik jam nustatyta tvarka užbaigus papildomą vairuotojų mokymą. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 1V-510 redakcija) patvirtinto Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo 17 punkte numatyta, kad asmenys, iš kurių teisė vairuoti buvo atimta, siekdami susigrąžinti teisę vairuoti <...> pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui, <...> asmeniškai pateikia <...> bet kuriam VĮ „Regitra“ vairuotojo pažymėjimus išduodančiam padaliniui <...>, prašymą grąžinti teisę vairuoti ir galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Aprašo 18 punkte nurodyta, kad pareiškėjai, iš kurių teisė vairuoti motorines transporto priemones buvo atimta už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (-us), turi būti pabaigę papildomą vairuotojų mokymą pagal Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 2B-86 „Dėl Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Aprašo 20 punkte nurodyta, kad VĮ „Regitra“ <...> įgaliotas darbuotojas, gavęs Aprašo 17 punkte nurodytus dokumentus, patikrina: pareiškėjo asmens tapatybę; Ieškomų asmenų, neatpažintų lavonų ir nežinomų bejėgių asmenų žinybiniame registre, ar pareiškėjas nėra ieškomas; Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų registre: ar pareiškėjui yra pasibaigęs teisės vairuoti atėmimo terminas <...>; ar Aprašo 18 punkte nurodytas pareiškėjas yra pabaigęs papildomą vairuotojų mokymą; <...> ar nepasibaigęs vairuotojo pažymėjimo ar traktorininko pažymėjimo galiojimo terminas; Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų asmenų registre: ar pareiškėjui nėra atimta teisė vairuoti arba paskirta kardomoji priemonė – vairuotojo pažymėjimo ar traktorininko pažymėjimo paėmimas. Įvertinęs gautus Aprašo 17 punkte nurodytus dokumentus ir Aprašo 20 punkte nurodytų patikrinimų rezultatus, VĮ „Regitra“ <...> įgaliotas darbuotojas priima sprendimą grąžinti ar atsisakyti grąžinti teisę vairuoti. Kai sprendimas priimamas dalyvaujant pareiškėjui, sprendimas grąžinti ar atsisakyti grąžinti teisę vairuoti pareiškėjui įteikiamas nedelsiant. Kai sprendimas priimamas nedalyvaujant pareiškėjui, apie priimtą sprendimą grąžinti ar atsisakyti grąžinti teisę vairuoti pareiškėjas per tris darbo dienas informuojamas raštu arba elektroninėmis priemonėmis (aprašo 21 punktas).

32. Iš šių teisės normų seka, kad teisė vairuoti transporto priemones aptariamu atveju yra gražinama VĮ „Regitra“ įgalioto darbuotojo sprendimu, kurį jis priima tik gavęs pareiškėjo prašymą ir minėtus dokumentus. Be to, tokio sprendimo priėmimas siejamas su tam tikrų veiksmų (patikrinimų) atlikimu ir gali užtrukti tam tikrą laiką. Taip pat pažymėtina, kad tokio sprendimo priėmimo laikas iš dalies priklauso ir nuo paties pareiškėjo iniciatyvos su prašymu kreiptis į VĮ „Regitra“.

33. Kaip matyti iš susirašinėjimo el. laiškais, VĮ „Regitra“ įgaliotas darbuotojas informavo, kad D. O. teisę vairuoti susigražino 2022 m. spalio 27 d. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, kad 2022 m. spalio 24 d. buvo nuvykęs į VĮ „Regitra“ norėdamas atgauti teisę vairuoti, tačiau jam paaiškino, kad reikia palaukti kelias dienas ir teisę vairuoti jis galės atgauti spalio 26-27 d.; tą dieną teisės vairuoti atgauti nepavyko; suprato, kad viską buvo atlikęs teisingai, nematė kliūčių važiuoti. Byloje pateiktame vaizdo įraše girdima, jog apeliantas nurodo, kad buvo baustas už naudojimąsi mobiliojo ryšio priemone vairuojant, jam buvo atimta teisė vairuoti, 23 d. turėjo viskas pasibaigti, tačiau buvo vėlavimai ir galimai ši diena (2022 m. spalio 26 d.) yra paskutinė, nurodo, kad yra viską padaręs, tačiau gali būti, kad tik rytoj galės atgauti teisę vairuoti (garso įraše nuo 01:00 min.). 2022 m. rugsėjo 23 d. administracinio nusižengimo protokole (b. l. 6-7) yra nurodyta, kad specialioji teisė grąžinama nustatyta tvarka.

34. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantas 2022 m. spalio 26 d. vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės ją vairuoti – teisės aktų nustatyta tvarka ši teisė jam nebuvo gražinta ir šią aplinkybę apeliantas žinojo. Todėl aukštesnysis teismas daro išvadą, kad apeliantas tyčia padarė administracinį nusižengimą, kuris skundžiamu nutarimu buvo teisingai kvalifikuotas pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį. Apeliantui paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda nėra akivaizdžiai per didelė ar neproporcinga, padarytam administraciniam nusižengimui ir jo asmenybei. Naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. II-96-827/2023 nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. O. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.