Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-726-883/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-14
Bylos Nr.: e2A-726-883/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-07418-2024-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Alma Jurgelienė, Irena Stasiūnienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „YURGA“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Paysera LT“

Kategorijos

2.6.10.1Civilinės atsakomybės samprata

Civilinė byla Nr. e2A-726-883/2025 (S) Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07418-2024-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1.; 2.6.10.5.1.; 3.1.7.6.; 3.3.1.19.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 14 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos), veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) UAB „Paysera LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „YURGA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paysera LT“ dėl neautorizuotais mokėjimais padarytų nuostolių atlyginimo, išvadą teikianti institucija – Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „YURGA“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Paysera LT“ 35 200 Eur nuostolių, 2 026,50 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio 26 d. jos vadovė gavo pranešimą, kuriame, kaip paaiškėjo vėliau, apsimetę atsakove UAB „Paysera LT“ sukčiai parašė tekstą, jog ieškovės mokėjimo sąskaita yra apribota, todėl prašoma atkurti paskyrą. Ieškovė, manydama, kad jos sąskaita yra apribota, paspaudė ant el. paštu atsiųstos nuorodos; tuomet atsidarė svetainė, identiška atsakovės svetainei, ir ieškovės vadovė telefone gavo SMS žinutę su tekstu „510456 – patvirtinimo kodas Paysera iOS 16.6 aplikacijoje“. Šį tekstą ieškovė suvedė atsidariusioje svetainėje. Ieškovės teigimu, atsakovė neįvykdė jai įstatymu nustatytų prievolių, tinkamai patvirtinti ginčijamus mokėjimus, dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovė neteko 35 200 Eur.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Paysera LT“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovė būdama ypatingai neatsargi neįsitikino, ar jos paskyra iš tiesų yra apribota, paspaudė ant el. paštu atsiųstos nuorodos. Be to, atsakovė, sužinojusi apie nusikalstamu būdu vykdomą ataką prieš ieškovę ir siekdama padėti ieškovei nepapulti į nusikalstamu būdu vykdomos atakos pinkles bei sumažinti jau patirtos žalos galimus padarinius, ėmėsi veiksmų, kad apsaugotų ieškovės lėšas, esančias Paysera sąskaitose bei užkirstų kelią tolesniems trečiųjų asmenų neteisėtiems veiksmams su iš ieškovės Paysera sąskaitos jau išvestomis lėšomis.

4. Lietuvos Bankas pateikė išvadą dėl klausimų, susijusių su mokėjimo paslaugas bei pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančiais teisės aktais ir šiuose teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo. Dėl mokėjimo operacijų autorizavimo pažymėjo, kad pagal Mokėjimų įstatymo nuostatas, mokėtojui nurodžius, kad mokėjimo operacijų neautorizavo, pareiga įrodyti, kad mokėjimo operacijos buvo tinkamai autorizuotos, kyla būtent mokėjimo paslaugų teikėjui. Tuo atveju, jei mokėjimo operacija ginčijama, kaip galėjusi būti įvykdyta sukčiams ir (arba) dėl sukčiavimo veiksmų (t. y. tais atvejais, kai ginčijamos tiek pačios mokėjimo operacijos autentiškumo patvirtinimo procedūros (jų tinkamas įvykdymas), tiek kitos mokėjimo operacijos įvykdymo aplinkybės), pirmiausia taip pat turėtų būti nustatoma, ar ginčijama mokėjimo operacija laikytina autorizuota, t. y., ar ginčijama mokėjimo operacija: 1) patvirtinta tokiu būdu, kaip šalys yra sutarusios patvirtinti pateiktus mokėjimo nurodymus sudarytoje sutartyje (objektyvusis elementas); 2) buvo atlikta su mokėjimo paslaugų vartotojo žinia ir sutikimu, t. y. ar buvo mokėjimo paslaugų vartotojo valia atlikti atitinkamą mokėjimo operaciją (subjektyvusis elementas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „YURGA“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ 35 200 Eur nuostolių, 2 026,50 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 37 226,50 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. gegužės 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 357,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „YURGA“ ir atsakovė yra sudariusios sutartis, kurių pagrindu ieškovė naudojasi atsakovės teikiamomis elektroninių atsiskaitymų, vietinių ir tarptautinių pinigų pervedimų, valiutos konvertavimo ir įmokų surinkimo paslaugomis (pateikta Bendroji mokėjimo paslaugų sutartis verslo klientams).

7. Teismas pagal atsakovės kaip mokėjimo paslaugos teikėjos pateiktus duomenis, ieškovės pateiktus duomenis, 2024 m. rugsėjo 7 d. nutarimo sustabdyti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) turinį, nustatė įvykių seką.

8. Iš ikiteisminio tyrimo metu ieškovės vadovės teiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad prie savo įmonės Paysera paskyros ieškovės vadovė jungiasi su elektroninio pašto adresu bei slaptažodžiu, po ko jai atsiunčiamas skaitmenų kodas, kurį ji turi patvirtinti savo mobilaus ryšio telefonu. Prie paskyros ji jungiasi tik savo asmeniniu telefonu bei asmeniniu kompiuteriu. Prie paskyros priėjimą turi tik vadovė, daugiau įmonės sąskaitomis niekas nesinaudoja. Daugiau ar kitokių prisijungimo būdų prie minėtos sąskaitos nėra. Teismas nustatė ir ieškovė neginčija, kad elektroniniu paštu gavusi, kaip maniusi, atsakovės siųstą laišką dėl paskyros ribojimo, su aktyvia nuoroda, kurią paspaudusi ieškovė tikėjosi atkurti paskyrą, tačiau tokiu būdu leido prie paskyros prisijungti nežinomiems asmenims, taip pat perdavė jiems iš atsakovės gautą prisijungimo patvirtinimo kodą. Byloje nekilo ginčas, kad ieškovė, būdama suklaidinta, perduodama atsakovės atsiųstą skaitmenų kodą nežinomiems asmenims, tokiu būdu suteikė galimybę prisijungti prie jos Paysera paskyros (sąskaitos).

9. Teismas sutiko su atsakove, kad šalių sudarytoje sutartyje yra įtvirtintos nuostatos, klientui draudžiančios atskleisti slaptažodžius ir kitokius mokėjimo priemonių personalizuotus saugumo požymius tretiesiems asmenims ir leisti kitiems asmenims naudotis paslaugomis kliento vardu (Sutarties 9.1.17, 14.4 papunkčiai).

10. Tačiau teismas vertino ir Lietuvos Banko išvadą, pagal kurią mokėjimo paslaugų vartotojo tapatybės pasisavinimas gali pasireikšti tokiais atvejais, kai trečioji šalis perima ir (arba) susikuria naują mokėjimo priemonę ir (arba) jos personalizuotus saugumo duomenis mokėjimo paslaugų vartotojo vardu. Pavyzdžiui, sukčiai įsidiegia mokėjimo paslaugų teikėjo programėlę savo galiniame įrenginyje ir socialinės inžinerijos pagalba įtikina mokėjimo paslaugų vartotoją ją aktyvuoti. Tai įvyko ir nagrinėjamos bylos atveju - nežinomų asmenų suklaidinta ieškovė suteikė jiems prieigą prie savo paskyros (sąskaitos).

11. Teismo vertinimu, reikšminga tai, kad ieškovė neginčija, jog pati, būdama suklaidinta, pažeidė jai nustatytas pareigas, susijusias su prisijungimo prie paskyros duomenų saugumu. Be to, ieškovė neginčija ir atsakovės veiksmų tinkamumo tikrinant prisijungimą prie paskyros (sąskaitos). Teismas nurodė, kad ieškovė įrodinėja, kad atsakovė netaikė saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūros visoms devynioms nežinomų asmenų atliktoms mokėjimo operacijoms, t. y. ginčas kilęs dėl to, kad nežinomiems asmenims inicijuojant (atliekant) mokėjimus, šiame, paskesniame, etape atsakovė neužtikrino saugesnio autentiškumo.

Atsiliepimas

12. Atsakovės procesinių dokumentų ir teiktų paaiškinimų turinys teismui leido spręsti, kad atsakovė net neįrodinėjo taikiusi saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūrą, mokėtojui inicijavus elektronines mokėjimo operacijas.

Žemesnės instancijos teismas

13. Iš ieškovės pateiktos Paysera patvirtinimo kodų išklotinės teismas nustatė, kad ieškovei rugpjūčio 26 d. buvo siųstas vienas patvirtinimo kodas – 510456 – kurį ji perdavė nežinomiems asmenims, vėliau matomi tik rugpjūčio 28 d. atlikti veiksmai – slaptažodžio pakeitimas, patvirtinimo kodas slaptažodžio keitimui ir kt. Jokių kitų duomenų, teikdama įvykių chronologiją ir pan., teikiančių pagrindą išvadai, kad atliekant nagrinėjamam ginčui aktualius 9 mokėjimus, būtų reikalauta papildomų slaptažodžių, jie būtų buvę panaudoti ar pan. atsakovė nenurodė ir nepateikė. Teismo vertinimu, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad prie ieškovės paskyros prisijungę asmenys be užfiksavimo atsakovės sistemoje galėjo susikurti ar susikūrė ir naudojo savo kodus mokėjimo operacijų patvirtinimui.

14. Teismas sprendė, kad į bylą atsakovės pateiktas straipsnis apie ieškovės 2016 m. patirtą sukčių ataką neįrodo itin didelio ieškovės neatsargumo. Kitų įrodymų atsakovė neteikė. Be to, nagrinėjamu atveju atsakovė neneigė, kad ieškovės gautame laiške nurodomi atsakovės Paysera rekvizitai vizualiai klaidinančiai panašūs į atsakovės. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju ieškovės nesąžiningumo nebuvo.

15. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad atsakovė pažeidė aptartą teisinį reglamentavimą, neužtikrino saugaus ir tinkamo autorizavimo reikalavimus atitinkančio disponavimo lėšomis. Šie veiksmai teismo pripažinti neteisėtais civilinės atsakomybės taikymo kontekste. Taip pat atsakovė neįrodė ieškovės veiksmų nesąžiningumo ir tyčios. Teismas sprendė, kad mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotą mokėjimą reiškia griežtąją atsakomybę už atliktas neautorizuotas mokėjimo operacijas, t. y. atsakomybę be kaltės. Teismas darė išvadą, kad ieškovės patirti nuostoliai priežastiniu ryšiu susiję atsakovės neveikimu. Egzistuojant visoms atsakovės civilinės atsakomybės sąlygom už ieškovei devyniais mokėjimų pavedimais padarytą žalą, perleidus nurodytas lėšas be tinkamo šalių susitarimus atitinkančio mokėjimų autorizavimo, todėl ieškinys tenkintas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 35 200 Eur nuostolių atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16. Atsakovė UAB „Paysera LT“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-837-1200/2025 bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „YURGA“ ieškinį atmesti; priimti atsakovės teikiamus papildomus įrodymus; priteisti iš ieškovės UAB „YURGA“ atsakovės UAB „Paysera LT“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas; visą civilinės bylos Nr. e2-837-1200/2025 medžiagą, įskaitant bylą užbaigiančią teismo nutartį, pripažinti nevieša, neleidžiant su ja susipažinti ir jos kopijuoti civilinėje byloje nedalyvaujantiems asmenims. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliantės teigimu, ieškovė byloje net nebandė įgyvendinti savo įrodinėjimo pareigos ir neįrodinėjo (todėl ir neįrodė) atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, ieškovei neįgyvendinus savo įrodinėjimo pareigos ir neįrodžius atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, užuot atmetęs ieškinį kaip nepagrįstą, bylą išnagrinėjęs teismas ex officio performulavo ieškinio pagrindą bei už ieškovę pats ėmė įrodinėti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliantė taip pat nurodė, jog net jei būtų galima laikyti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ex officio nustatyti (vadinasi, ir už ieškovę įrodinėti) atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (quod non), akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju teismas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas nustatė be jokio faktinio pagrindimo, abstrakčiai ir savo išvadų absoliučiai nemotyvavo.

Žemesnės instancijos teismas

16.2. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų neegzistuoja. Net jei būtų galima laikyti, jog ieškovė įrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (su kuo atsakovė kategoriškai nesutinka), bylą išnagrinėjęs teismas suklydo konstatuodamas priežastinį ryšį ir tokiu būdu pažeidė CK 6.247 straipsnį bei kasacinio teismo praktikoje įtvirtintas priežastinio ryšio nustatymo taisykles. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, ieškovė privalėjo įrodyti, o teismas – motyvuotai nustatyti, jog būtent atsakovės veiksmai (neužtikrinta 9 mokėjimo operacijų saugesnio autentifikavimo procedūra) buvo esminė ir lemiama sąlyga, lėmusi ieškovės nuostolių atsiradimą.

16.3. Apeliantės vertinimu, byloje konstatuotos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog esminė ir tiesioginė nuostolių kilimo priežastis buvo ne tariamas 9 mokėjimo operacijų saugesnio autentifikavimo procedūros neužtikrinimas, tačiau itin neatsargus (nerūpestingas) ieškovės elgesys.

16.4. Apeliantė pažymėjo, kad Paysera ir ieškovė Sutartyje (8.1 p.) ir kartu su ja šalių santykiams taikomuose dokumentuose aiškiai susitarė, kad ieškovės valia įvykdyti mokėjimo operaciją bus mokėjimo nurodymo pateikimas nuotoliniu būdu ir jo patvirtinimas atsakovei priimtina atpažinimo priemone, t. y. jeigu atsakovė gaus kliento sutikimą, patvirtintą elektroniniu parašu, klientui suteiktu slaptažodžiu, kodais ir (arba) kitomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis, taip pat sutikimas gali būti duodamas per mokėjimo operacijos gavėją arba mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėją. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo aktyviais (ir su atsakove iš anksto sutartais) veiksmais leido Payserai trečiuosius asmenis (per mokėjimo paskyros aktyvavimą jų įrenginyje) identifikuoti kaip save pačią, todėl Paysera tinkamai atpažino ieškovę kaip mokėjimų iniciatorę ir tvirtintoją. Atsakovė neturėjo kitų galimybių ir pareigos papildomai įsitikinti, kad mokėjimų iniciatorė ir tvirtintoja yra ne ieškovė.

16.5. Apeliantė pabrėžė, kad Paysera mobilioji programėlė veikia „saugios sesijos“ principu, kuris yra esminis mobiliųjų finansinių paslaugų saugumo elementas. Saugi sesija reiškia, kad kiekvieną kartą paleidus programėlę arba po trumpo neaktyvumo laikotarpio, vartotojas privalo iš naujo patvirtinti savo tapatybę su antruoju saugumo faktoriumi – PIN kodu arba biometriniais duomenimis. Programėlė taip pat automatiškai užsirakina vos vartotojas pereina į bet kokią kitą aplikaciją telefone. Taigi, visi veiksmai Paysera programėlės viduje yra atliekami tik po to, kai sistema neabejotinai nustato, kad veiksmus atlieka teisėtas vartotojas iš jo paties autorizuoto įrenginio. Šio ginčo kontekste mokėjimo operacijos patvirtinimas perbraukimu (angl. swipe), kai ekrane rodoma tiek operacijos suma, tiek lėšų gavėjas, yra visiškai saugus ir pakankamas baigiamasis veiksmas jau ir taip aukščiausiu lygiu apsaugotoje sesijoje. Atitinkamai, ieškovės nurodomas reikalavimas įvesti dar vieną kodą arba atlikti bet kokį kitą papildomą patvirtinimą toje pačioje, vos prieš kelias sekundes jau patvirtintoje sesijoje, yra akivaizdžiai perteklinis. Tokio reikalavimo nenumato nei Mokėjimų įstatymas, nei kiti teisės aktai.

Šalies argumentai

16.6. Ieškovės byloje prašomus priteisti nuostolius lėmė ne atsakovės veiksmai po ieškovės įvykdyto jos personalizuotų saugumo duomenų atskleidimo (9 mokėjimo operacijų įvykdymas), o pačios ieškovės nerūpestingi veiksmai. Jei ieškovė nebūtų atskleidusi savo prisijungimo prie mokėjimų sąskaitos duomenų, ji nebūtų patyrusi jokių nuostolių.

16.7. Apeliantė taip pat nurodė, kad egzistuoja pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, nes žalą ieškovė patyrė dėl jos pačios didelio neatsargumo neįvykdžius jai tenkančių pareigų. Be to, net jei teismas byloje būtų nustatęs atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (quod non), turėjo būti taikomas mišrios kaltės institutas.

16.8. Apeliantė prašo bylos medžiagą pripažinti nevieša ir nurodo, kad ieškovė į bylą su procesiniais dokumentais pateikė įvairius savo mokėjimo sąskaitos duomenis, taip pat asmeninę vadovės informaciją (telefono numerį, gyvenamosios vietos adresą ir pan.), Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2024-09-07 nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame atskleidžiami mokėjimo operacijų, taip pat įvairūs privatūs duomenys; Paysera savo atsikirtimuose, pristatydama susiklosčiusią situaciją ir įrodinėdama ginčui svarbias aplinkybes, pateikė vidinių informacinių sistemų duomenis, momentines ekrano nuotraukas ir kt. Minėta atsakovės pateikta informacija iš dalies atskleidžia neviešus Payseros vidaus procesus, sprendimų priėmimą.

Atsiliepimas

2. Ieškovė UAB „YURGA“ atsiliepimu į atsakovės UAB „Paysera LT“ apeliacinį skundą prašo apeliantės skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas; apeliantės prašymą, dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša, atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Nors apeliantė detalizuoja įvykių seką apie prisijungimą prie ieškovės sąskaitos, bet nutyli byloje svarbų faktą, kad minėti 9 pervedimai nebuvo autorizuoti taip, kaip ginčo šalys buvo susitarę Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties verslo klientams 1.5. punktu bei kaip reikalauja Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 58 straipsnio 1 dalis.

Šalies argumentai

17.2. Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu, kad ji neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, nes ieškinio 5-9 punktuose ieškovė nurodė kokios Sutarties, o taip pat imperatyvios Mokėjimų įstatymo nuostatos nustato konkrečius įpareigojimus (i) prisijungimui prie mokėjimo sąskaitos, (ii) elektroninės mokėjimo operacijos inicijavimui bei (iii) bet kokių kitų veiksmų tvirtinimui, kurie gali būti susiję su sukčiavimo rizika. Be to, ieškinio 13-15 punkte ieškovė nurodė ir pagrindė, kokių Sutarties ir Mokėjimo įstatymo nustatytų įpareigojimų apeliantė nesilaikė, o konkrečiai ieškovė aiškiai išdėstė, kad apeliantė netaikė saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūros visoms devynioms ginčytoms mokėjimo operacijos. Kitaip tariant, apeliantė nesilaikė įstatymuose ir Sutartyje nustatytų pareigų (neteisėtas neveikimas).

17.3. Atsikirsdama į apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas savarankiškai įrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygas, dėl apeliantei kylančios civilinės atsakomybės, kuri kyla dėl neteisėto neveikimo, ieškovė pažymėjo, kad dėl apeliantės netinkamo 9 nuotolinių mokėjimų tvirtinimo, ieškovė neteko 35 200 Eur. Apeliantės neveikimas pasireiškė tuo, kad jis neužtikrino Mokėjimų įstatymu ir Sutartimi nustatyto privalomo saugesnio autentiškumo tvirtinimo procedūros ir tokie veiksmai buvo priežastis nuostolių atsiradimui (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovė taip pat nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos teismo motyvais, išdėstytais sprendimo 44 punkte, kad nurodyta mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybės už neautorizuotą mokėjimą sistema reiškia griežtąją mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybę už atliktas neautorizuotas mokėjimo operacijas, t. y. atsakomybę be kaltės, o identišką praktiką taiko yra kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-1075/2023, 44 punktas), vadinasi, net ir neįrodžius apeliantės kaltės, jam vis tiek turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė vien todėl, kad jis nesilaikė Sutartimi ir Mokėjimų įstatymų nustatytų įpareigojimų tinkamai tvirtinti nuotolines mokėjimo operacijas.

17.4. Apeliantė nepagrįstai ginčui taiko deliktinę atsakomybę. Tarp šalių buvo sudaryta Sutartis, o Sutartyje yra perkeltos Mokėjimų įstatymo nuostatos dėl saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūros, todėl, kaip ieškovė nurodė ieškinio 7 bei 9 punktuose, apeliantė pažeidė Sutarties 1.5. punktą bei Mokėjimo įstatymo 2 straipsnio 56 dalies ir 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl apeliantei taikytina sutartinė atsakomybė.

17.5. Apeliantės procesinių dokumentų ir teiktų paaiškinimų turinys leidžia teigti, kad atsakovė net neįrodinėjo taikiusi saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūrą, mokėtojui (sukčiams) inicijavus elektronines mokėjimo operacijas. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, kad saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūros apeliantė netaikė, nors pagal Sutartį (Sutarties 1.5. punktas) buvo įsipareigojęs tai daryti, byloje to neginčijo, tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad jos kaltė pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nustatyta be jokio faktinio pagrindimo.

17.6. Pasisakydama dėl apeliantės argumento, kad ieškovė yra atsakinga dėl kilusių nuostolių, kadangi suteikė sukčiams prisijungimo galimybę prie savo sąskaitos, ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad sukčiai pakankamai išmaniai suklaidino ieškovę, o konkrečiai el. laiškas buvo atsiųstas iš el. pašto (duomenys neskelbtini), kuris nuo apeliantės pavadinimo skyrėsi tik viena raide, taip pat laiškas buvo lietuvių kalba ir su apeliantės logotipu. Tokie veiksmai gali suklaidinti ir pakankamai atidų ir rūpestingą mokėjimo paslaugų gavėją, tai patvirtina ir Lietuvos banko išvada teikta byloje. Įstatymų leidėjas neatsitiktinai saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūros taikymo reikalauja ne tik (i) prisijungiant prie sąskaitos, tačiau ir (ii) tvirtinant nuotolinius elektroniniu mokėjimus bei (iii) nuotolinio ryšio priemone vykdant bet kokį veiksmą, kuris gali būti susijęs su sukčiavimo atliekant mokėjimą ar kitokio piktnaudžiavimo rizika (Mokėjimų įstatymo 58 straipsnio 1 dalis). Dar daugiau tokius įsipareigojimus, apeliantė yra numačiusi ir Sutarties 1.5. punkte.

17.7. Ieškovė nesutiko su apeliantės argumentais, kad turi būti taikomas mišrios kaltės institutas. Ieškovė pažymėjo, kad ginčo šalis siejo sutartiniai santykiai. Apeliantės minimas CK 6.282 straipsnis, kuriame įstatymų leidėjas yra numatęs pasekmes dėl didelio neatsargumo, nėra aktualus.

17.8. Pasisakydama dėl apeliantės prašymo bylos medžiagą pripažinti nevieša, ieškovė nurodė, kad apeliaciniame skunde nėra jokios naujos informacijos apie apeliantės vidaus procesus ir sprendimų priėmimą, kurie nebuvo tirti ir aptarti pirmosios instancijos teismo, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra viešas. Ieškovės vertinimu, apeliantė bijo reputacinės žalos, dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo. Ieškovės manymu, visuomenę reikia edukuoti, todėl viešas ir visiems prieinamas teismo sprendimas, visuomenės nariams padės geriau suprasti ne tik mokėjimo sistemos aspektus, tačiau ir mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybes, teikiant mokėjimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašo apeliantės prašymą atmesti.

17.9. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės didelis neatsargumas deliktinės atsakomybės kontekste nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teismo, taip pat į tai, kad šiam ginčui deliktinės atsakomybės rūšys nėra taikytina, nes ginčo šalis siejo sutartiniai santykiai bei remiantis ieškovė prašo apeliantės prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Žemesnės instancijos teismas

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

4. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų lėšų grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

5. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė UAB „YURGA“ ir atsakovė UAB „Paysera LT“ sudarė Bendrąją mokėjimo paslaugų sutartį verslo klientams (toliau – ir Sutartis) (pateikta 2023 m. gegužės 15 d. įsigaliojusios Sutarties versija).

6. Ieškovės el. pašto adresu (duomenys neskelbtini), 2023 m. rugpjūčio 24 d., ketvirtadienį, buvo atsiųstas pranešimas, kuriame nurodyta tokio pobūdžio žinutė „Paskyros problema. Paysera. Labas, Norime jums pranešti, kad jūsų Paysera paskyra buvo laikinai ribojama dėl saugumo sumetimų. Norėdami atkurti paskyros prieigą, prašome laikytis šių nurodymų: atkurti paskyrą. Prašome nedelsdami atlikti žemiau nurodytus veiksmus, kad galėtume užtikrinti jūsų paskyros saugumą ir suteikti prieigą prie Paysera paskyros. Su pagarba, Paysera klientų aptarnavimo komandabr“. Ieškovė 2023 m. rugpjūčio 26 d., šeštadienį, paspaudė el. paštu atsiųstą nuorodą.

7. Ieškovė 2023 m. rugpjūčio 28 d., pirmadienį, telefonu susisiekė su atsakovės Klientų aptarnavimo centru ir nurodė, kad neautorizavo šių 2023 m. rugpjūčio 26 d. atliktų mokėjimų:

1) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 17:34:23, IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas N. S., suma – 100 Eur, mokėjimo paskirtis – purchase;

2) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 17:39:10 IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas N. S., suma – 4 900 Eur mokėjimo paskirtis – GOLD;

3) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 17:42:07 IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas R. B. M. B., suma – 5 000 Eur mokėjimo paskirtis – GOLD;

4) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 17:45:02 IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas M. E. N., suma – 5 000 Eur mokėjimo paskirtis – GOLD;

5) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 17:51:03 IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas Z. Y. A. Z.., suma – 5 000 Eur mokėjimo paskirtis – GOLD;

6) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 17:57:00 IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas N. S., suma – 5 000 Eur mokėjimo paskirtis – GOLD;

7) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 18:04:13 IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas B. S., suma – 5 000 Eur mokėjimo paskirtis – GOLD;

8) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 18:14:08 IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas N. M.., suma – 4 000 Eur mokėjimo paskirtis – GOLD;

9) pavedimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2026 m. rugpjūčio 26 d. 18:25:52 IP ((duomenys neskelbtini)) (ma); gavėjas G. S. L., suma – 1 200 Eur mokėjimo paskirtis – GOLD.

8. Byloje nustatyta, kad atliktų pervedimų informacija yra:

1) (duomenys neskelbtini) Įrenginys: iPhone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 17:32:54 GMT+0300

2) (duomenys neskelbtini) Įrenginys: iPhone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 17:38:44 GMT+0300

3) (duomenys neskelbtini) Įrenginys: iPhone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 17:41:42 GMT+0300

4) (duomenys neskelbtini) Įrenginys: iPhone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 17:44:30 GMT+0300

5) (duomenys neskelbtini) Įrenginys: iPhone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 17:50:34 GMT+0300

6) (duomenys neskelbtini) Įrenginys: iPhone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 17:56:33 GMT+0300

7) (duomenys neskelbtini) Įrenginys: iPhone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 18:03:48

8) (duomenys neskelbtini) Įrenginys: iPhone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 18:13:34 GMT+0300

9) (duomenys neskelbtini) Įrenginys Iphone (duomenys neskelbtini), pasirašymo laikas 2023-08- 26 18:24:21 GMT+0300

9. Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 7 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminis tyrimas sustabdytas, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu visi reikiami proceso veiksmai atlikti ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamas veikas padariusius asmenis, tačiau tokie asmenys nenustatyti.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

10. Apeliantė UAB „Paysera LT“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – duomenis apie klientų informavimą. Apeliantė nurodė, kad teikiami rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovės įrodinėjamą aplinkybę, jog nepaisant nuolatinių aktyvių veiksmų siekiant kuo aiškiau ir konkrečiau informuoti klientus apie tykančias grėsmes, ieškovė pasielgė itin nerūpestingai ir aplaidžiai ir būtent dėl to jai kilo ieškiniu prašomi priteisti nuostoliai. Šiuos rašytinius įrodymus atsakovė teikia, nes jų teikimo būtinybė iškilo tik apeliacinėje instancijoje.

Žemesnės instancijos teismas

11. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

12. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

Žemesnės instancijos teismas

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktus įrodymus, sprendžia, kad apeliantės teikiami dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, be to, teikiami dokumentai neturi įtakos sprendžiant ginčą šios bylos kontekste, todėl siekiant nevilkinti proceso, juos atsisakytina priimti.

Dėl ieškinio pagrindo ir siurprizinio sprendimo

14. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė ieškinio pagrindą, o atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų konstatavimas sprendimu buvo siurprizinis.

15. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantės argumentais, pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas). Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas), kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 34 punktas). Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 32 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020 25 punktą).

17. Nagrinėjamu atveju ieškovė apibrėžė ieškinio dalyką – priteisti iš apeliantės 35 200 Eur nuostolių, patirtų dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų, 2 026,50 Eur palūkanų; 6 proc. procesines palūkanas. Ieškovė taip pat aiškiai nurodė faktinį ieškinio pagrindą – išdėstė aplinkybes, kurios ieškovės vertinimu svarbios pripažinti atsakovę pažeidus Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo (toliau – ir Mokėjimų įstatymas) 58 straipsnio 1 dalį, šalių sudarytos Sutarties 1.5. punktą, taip pat netinkamai vykdžius Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir PPTFP įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytus įpareigojimus ir dėl to ieškovei patyrus minėtus nuostolius. Pirmosios instancijos teismo pareiga buvo tinkamai kvalifikuoti ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ir ginčo santykiui pritaikyti tinkamą materialinės teisės normą, nepriklausomai nuo to, kokius teisinius pagrindus (materialinės teisės normas) nurodė pati ieškovė.

Žemesnės instancijos teismas

18. Pažymėtina, kad CK 1.138 straipsnis reglamentuoja civilinių teisių gynimo būdus. Šio straipsnio 6 punktas nustato, kad vienas iš gynybos būdų yra nuostolių atlyginimas. Iš esmės tai reiškia reikalavimą taikyti civilinę (sutartinę arba deliktinę) atsakomybę. Įvertinus ieškovės ieškinio dalyką ir pagrindą, ieškinys grindžiamas tiek sutartinių, tiek įstatymo nuostatų pažeidimu. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-1075/2023).

19. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškinyje nurodytų ir teismo sprendime analizuotų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neperžengdamas ieškinio ribų, išnagrinėjo byloje pareikštą ieškovės materialųjį teisinį reikalavimą, remdamasis ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktais įrodymais, kartu analizuodamas ir atsakovės teiktus atsikirtimus. Dėl atsakovės civilinės atsakomybės (ne)įrodymo teisėjų kolegija pasisakys tolimesniuose nutarties punktuose.

20. Vertinant teismo sprendimą kaip siurprizinį, svarbu pažymėti, kad siurprizinio sprendimo sąvoka siejama su tam tikru procesinio netikėtumo aspektu, todėl tais atvejais, kai argumentai ar įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas procesinį sprendimą, bylos šaliai buvo (ar turėjo būti) žinomi, teismo sprendimą pripažinti siurpriziniu nėra teisinio pagrindo. Kasacinio teismo ne kartą yra pasisakyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti grindžiamas argumentais ir įrodymais, apie kuriuos ginčo šaliai nebuvo žinoma ir ji neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-1075/2024).

21. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas sprendimo priėmimo metu savo iniciatyva jokių naujų aplinkybių nenustatinėjo, įrodymų nerinko, apie kuriuos atsakovei nebuvo žinoma ir nebuvo leista pasisakyti. Tai, kad teismas atliko teisinį ginčo kvalifikavimą pagal byloje ištirtas ir nustatytas faktines aplinkybes, nesudaro pagrindo vertinti, kad apeliantei buvo priimtas siurprizinis sprendimas.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės ir įrodinėjimo pareigos

22. Apeliantė nurodo, kad ieškovė byloje nebandė įgyvendinti savo įrodinėjimo pareigos, neįrodinėjo ir neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, apeliantės teigimu, jei būtų galima laikyti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ex officio nustatyti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, teismas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas nustatė be jokio faktinio pagrindimo, abstrakčiai ir savo išvadų absoliučiai nemotyvavo, o byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų neegzistuoja.

23. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą dėl nuostolių, patirtų dėl atliktų neautorizuotų mokėjimo operacijų. Ieškovė savo nuostolius kildino dėl atsakovės nevykdytos/netinkamai vykdytos pareigos užtikrinti saugesnį mokėjimų autentifikavimą, t. y. kiekvieno mokėjimo metu taikyti saugesnio autentifikavimo procedūrą taip, kaip numato šalių Sutartis ir Mokėjimo įstatymas.

24. Apeliantė neigia, kad esminė ir tiesioginė nuostolių kilimo priežastis buvo mokėjimo operacijų saugesnio autentifikavimo procedūros neužtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu išanalizuoti aplinkybes apie atliktas neautorizuotas mokėjimo operacijas, kartu vertinant atsakovės Sutarties ir Mokėjimo įstatymo nuostatų vykdymą:

39.1. Ieškovė gavo el. laišką iš (duomenys neskelbtini), kuriame buvo nurodyta, jog ieškovės sąskaita yra apribota, todėl prašyta jos atkurti sąskaitą.

39.2. Ieškovė paspaudė el. laiške buvusią nuorodą „Atkurti paskyrą“.

39.3. Ieškovė į savo telefono numerį (duomenys neskelbtini) gavo SMS žinutę su tekstu „510456 – patvirtinimo kodas Paysera iOS 16.6 aplikacijoje“.

39.4. Ieškovė suvedė SMS žinute gautą tekstą toje svetainėje, kurios nuorodą sąskaitai atkurti buvo paspaudusi.

39.5. 2023 m. rugpjūčio 26 d., nuo 17 val. 34 min. iki 18 val. 25 min. iš ieškovei priklausančios Paysera sąskaitos buvo atlikti devyni mokėjimai, kurių ieškovė neautorizavo.

39.6. Ieškovė 2023 m. rugpjūčio 28 d., pirmadienį, telefonu susisiekė su atsakovės Klientų aptarnavimo centru, informuodama apie neautorizuotus mokėjimus.

39.7. Atsakovė ieškovę informavo, kad 2023 m. rugpjūčio 26 d. ieškovės gautas elektroninis laiškas buvo siųstas ne atsakovės, tačiau nežinomų trečiųjų asmenų, kurie apsimetė esantys atsakove. Atsakovė nurodė, kad ieškovei suvedus SMS žinute gautą kodą 510456, nežinomi tretieji asmenys, pridėjo savo įrenginį „iPhone (duomenys neskelbtini)“ prie ieškovės Paysera paskyros.

25. Mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą ir atsakomybę, mokėjimo paslaugas, jų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, mokėjimo operacijų autorizavimą ir vykdymą, mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugomis, kai mokėjimo paslaugų teikimas yra verslas, reglamentuoja Mokėjimų įstatymas. Šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis numato, jog mokėjimo operacija laikoma autorizuota tik tada, kai mokėtojas duoda sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją. Mokėtojas gali duoti sutikimą įvykdyti vieną arba kelias mokėjimo operacijas. Mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi susitarti dėl sutikimo įvykdyti mokėjimo operaciją davimo formos ir tvarkos. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad jeigu mokėtojo sutikimo įvykdyti mokėjimo operaciją nėra, laikoma, kad mokėjimo operacija yra neautorizuota.

26. Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 56 dalyje įtvirtinta, kad saugesnis autentiškumo patvirtinimas – autentiškumo patvirtinimas, kai saugiai naudojami bent du į žinojimo (tai, ką žino tik mokėjimo paslaugų vartotojas), turėjimo (tai, ką turi tik mokėjimo paslaugų vartotojas) ir būdingumo (tai, kas būdinga tik mokėjimo paslaugų vartotojui) kategorijas skirstomi elementai, o pažeidus vieną elementą neturi sumažėti kitų elementų patikimumas.

27. Šalių sudarytos Sutarties 1.5 papunktyje taip pat įtvirtinta saugesnio autentiškumo patvirtinimo sąvoka Saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūra (angl. strong customer authentication) – fizinio arba juridinio asmens tapatybės patvirtinimo procedūra, grindžiama naudojimu dviejų arba daugiau elementų, kurie skirstomi į žinojimo (pavyzdžiui, nuolatinis slaptažodis, kodas, asmens identifikavimo numeris), turėjimo (pavyzdžiui, laikmena (angl. token), lustinė kortelė (angl. smart card), mobilusis telefonas) ir būdingumo (pavyzdžiui, biometriniai duomenys, tokie kaip pirštų atspaudai) kategorijas ir yra vienas su kitu nesusiję, nes vieną iš jų pažeidus nesumažėja kitų patikimumas. Ši procedūra taikoma, kai klientas internetu arba kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis prisijungia prie savo mokėjimo sąskaitos, inicijuoja elektroninę mokėjimo operaciją ir nuotolinio ryšio priemone vykdo bet kokį veiksmą, kuris gali būti susijęs su sukčiavimo atliekant mokėjimą ar kitokio piktnaudžiavimo rizika.

28. Mokėjimų įstatymo 58 straipsnio 3 dalyke taip pat numatyta, kad Mokėjimo paslaugų teikėjas gali netaikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūros Europos Komisijos priimtame deleguotajame teisės akte, kaip nurodyta Direktyvos (ES) Nr. 2015/2366 98 straipsnio 1 dalies b punkte, nustatytais atvejais.

29. Saugesnio autentiškumo patvirtinimo priemonių taikymo išimtys gali būti taikomos Deleguotajame reglamente 2018/389 nustatytais atvejais, atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) suteiktos paslaugos rizikos lygis; b) operacijos suma arba pasikartojimo dažnumas arba abu; c) operacijos vykdymui naudotas mokėjimo kanalas (Mokėjimų įstatymo 58 straipsnio 3 dalis, Direktyvos 2015/2366 98 straipsnio 1 dalies b punktas).

42. Ieškovės ir atsakovės sudarytos Bendrosios mokėjimo paslaugų sutarties verslo klientams 8.1. papunktyje įtvirtinta, kad mokėjimo operacija laikoma autorizuota tik tada, kai mokėtojas duoda sutikimą. Sutikimas, duotas Paysera tarpininkui, laikomas duotu pačiai Paysera. Klientas (mokėtojas) sutikimą gali pateikti Paysera nustatyta arba Paysera ir tokio kliento sutarta forma ir būdu. <...> Sutikimas taip pat gali būti patvirtinamas elektroniniu parašu, klientui suteiktu slaptažodžiu, kodais ir (arba) kitomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis. Sutikimas įvykdyti mokėjimo operaciją arba kelias mokėjimo operacijas taip pat gali būti duodamas per gavėją arba mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėją. Visais šiame punkte numatytais būdais patvirtintas sutikimas laikomas kliento (mokėtojo) tinkamai patvirtintu, turintis tokią pačią teisinę galią kaip ir tokio kliento (jo atstovo) pasirašytas popierinis dokumentas (sutikimas), yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė sprendžiant Paysera ir kliento ginčus teismuose bei kitose institucijose, ir klientas neturi teisės ginčyti Paysera įvykdytos mokėjimo operacijos, jei mokėjimo nurodymas buvo patvirtintas sutikimu, kuris pateiktas šiame punkte nustatytu būdu.

43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo mokėjimai buvo atlikti po to, kai ieškovė paspaudusi ant el. paštu atsiųstos nuorodos ir gavusi į vadovės telefono Nr. patvirtinimo kodą, jį suvedė per nuorodą atvertoje svetainėje, taip tretiesiems asmenims įgijus galimybę pridėti naują įrenginį prie ieškovės Paysera sąskaitos ir atlikti devynis mokėjimus iš ieškovės sąskaitos į trečiųjų asmenų sąskaitas. Mokėjimų įstatymo 58 straipsnyje įtvirtinta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas privalo taikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo procedūrą, kai mokėtojas: 1) internetu arba kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis prisijungia prie savo mokėjimo sąskaitos; 2) inicijuoja elektroninę mokėjimo operaciją; 3) nuotolinio ryšio priemone vykdo bet kokį veiksmą, kuris gali būti susijęs su sukčiavimo atliekant mokėjimą ar kitokio piktnaudžiavimo rizika. Minimo įstatymo nuostatoje yra aiškiai išskirtos operacijos, kurių metu privalo būti taikomas saugesnis autentifikavimas, t. y. inicijuojant kiekvieną elektroninę mokėjimo operaciją privalo būti taikomi du iš trijų elementų – žinojimo, turėjimo ar būdingumo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad nuo 2019 m. rugsėjo 14 d. mokėjimo paslaugų teikėjams nustatyta pareiga taikyti saugesnio autentiškumo patvirtinimo reikalavimus, kai mokėtojas internetu arba kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis prisijungia prie savo mokėjimo sąskaitos, inicijuoja elektroninę mokėjimo operaciją ar nuotolinio ryšio priemone vykdo bet kokį veiksmą, kuris gali būti susijęs su sukčiavimu atliekant mokėjimą ar kitokia piktnaudžiavimo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-1075/2023).

44. Apeliantė skunde argumentuoja, kad Paysera ir ieškovė Sutartyje (8.1. papunktyje) aiškiai susitarė, kad ieškovės valia įvykdyti mokėjimo operaciją bus mokėjimo nurodymo pateikimas nuotoliniu būdu ir jo patvirtinimas atsakovei priimtina atpažinimo priemone, t. y. jeigu atsakovė gaus kliento sutikimą, patvirtintą elektroniniu parašu, klientui suteiktu slaptažodžiu, kodais ir (arba) kitomis tapatybės patvirtinimo priemonėmis, taip pat sutikimas gali būti duodamas per mokėjimo operacijos gavėją arba mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėją. Be to, apeliantė akcentavo, kad atsakovei pagrįstai laikant trečiuosius asmenis ieškove bet kokie papildomi devynių ginčijamų mokėjimo operacijų saugesnio autentifikavimo veiksmai (pvz. papildomų kodų siuntimas) nebūtų pakeitę byloje aptariamo rezultato, nes visi kodai ar bet kokios kitos saugesnio autentifikavimo priemonės atsakovės būtų teikiamos tretiesiems asmenims, kuriuos, Paysera identifikavo kaip ieškovę.

45. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantės argumentais, akcentuoja šiuos esminius aspektus. Pirma, apeliantė tam tikras sutartines nuostatas ir teisinį reguliavimą vertina atsietai - nagrinėjamu atveju, ieškovė neginčija ir pati tiek ieškinyje, tiek kituose procesiniuose dokumentuose nurodo, kad tretieji asmenys susiejo savo telefoną su ieškovės Paysera sąskaita, tačiau esminis aspektas yra tai, kad ieškovė neautorizavo devynių ginčo mokėjimų, t. y. šiems mokėjimams nebuvo užtikrinta saugesnio autentifikavimo procedūra, numatyta tiek Sutartyje, tiek Mokėjimo įstatyme. Taigi, atsakovė akcentuodama Sutarties 8.1. papunktį, kuriame, be kita ko, aiškiai nurodyta, kad mokėjimo operacija laikoma autorizuota tik tada, kai mokėtojas duoda sutikimą, sistemiškai šios nuostatos nevertina kartu su Sutarties 1.5. papunktyje įtvirtinta nuostata, kad atsakovė taiko saugesnio autentifikavimo procedūrą, kai klientas internetu arba kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis prisijungia prie savo mokėjimo sąskaitos, inicijuoja elektroninę mokėjimo operaciją ir nuotolinio ryšio priemone vykdo bet kokį veiksmą, kuris gali būti susijęs su sukčiavimo atliekant mokėjimą ar kitokio piktnaudžiavimo rizika. Sutartinės nuostatos leidžia spręsti, kad ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad atliekant kiekvieną mokėjimo operaciją bus taikomas mokėjimo autorizavimas. Antra, byloje kilęs ginčas yra susijęs su aplinkybių nustatymu, ar atsakovė tinkamai įvykdė saugesnio autentifikavimo procedūrą atliekant mokėjimus. Bylos duomenimis, prisijungiant prie Paysera mokėjimo sąskaitos buvo taikomas dviejų žingsnių saugesnis autentifikavimas - žinojimo (SMS žinute atsiunčiamas slaptažodis prieš prisijungiant) ir turėjimo (SMS žinutė siunčiama į ieškovės identifikuotą mobilųjį telefoną). Atliekant mokėjimo procedūrą, atsakovė nepaneigė, kad ji taikė saugesnį autentifikavimą, priešingai, ji patvirtino, kad saugesnis autentifikavimas taikomas prisijungiant prie Paysera mokėjimo sąskaitos, o mokėjimo operacijos patvirtinimas vykdomas perbraukimu (angl. swipe), kai ekrane rodoma tiek operacijos suma, tiek lėšų gavėjas ir, apeliantės vertinimu, yra visiškai saugus ir pakankamas baigiamasis veiksmas jau ir taip aukščiausiu lygiu apsaugotoje sesijoje. Visgi, tiek teisinis reglamentavimas, tiek sutartinės nuostatos įtvirtina saugesnio autentifikavimo procedūrą taikyti kiekvienos mokėjimo operacijos metu, o tokios procedūros taikymas tik prisijungiant prie sąskaitos nėra pakankamas. Trečia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad trečiųjų asmenų atlikti pavedimai iš ieškovės sąskaitos buvo atlikti 2023 m. rugpjūčio 26 d., laikotarpiu nuo 17 val. 34 min. 23 sek. iki 18 val. 25 min. 52 sek., t. y. tretieji asmenys, prisijungę prie ieškovės sąskaitos beveik valandą laiko galėjo atlikti pavedimus be jokio papildomo saugesnio autorizavimo.

46. Svarbu pažymėti, kad CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje bendrojoje civilinės atsakomybės taisyklėje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėti veiksmai yra būtinoji sutartinės atsakomybės sąlyga, t. y. nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo sutartinei civilinei atsakomybei kilti. Remiantis CK 6.205 straipsniu, neteisėti veiksmai gali pasireikšti bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymu, netinkamu įvykdymu, įvykdymo termino praleidimu. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje pateikta neteisėtų veiksmų sąvoka apima tiek neteisėtą veikimą, tiek neveikimą.

47. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad atsakovės pareiga vykdyti saugesnio autentifikavimo procedūrą atliekant mokėjimo operacijas nebuvo įvykdyta, kas atitinkamai reiškia, kad neteisėti atsakovės veiksmai nagrinėjamoje byloje yra įrodyti.

48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliantės kaltės, pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybės už neautorizuotą mokėjimą sistema reiškia griežtąją mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybę už atliktas neautorizuotas mokėjimo operacijas, t. y. atsakomybę be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-1075/2023).

49. Vertinant priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusių nuostolių, svarbu atsižvelgti į kelias aplinkybes: pirma, ieškovė atidarė jai el. paštu tariamai iš atsakovės siųstą nuorodą ir suvedė SMS žinute gautą kodą, taip tretiesiems asmenims įgijus galimybę prijungti savo įrenginį prie ieškovės Paysera sąskaitos ir atlikti devynis neautorizuotus mokėjimus. Antra, byloje nustatyta, kad atsakovė neužtikrino saugesnio autentifikavimo proceso.

50. Apeliantė įrodinėja, kad kilę nuostoliai yra tiesiogiai susiję su pačios ieškovės veiksmais, netinkamai įvertinus siųsto el. paštu pranešimo turinį ir atitinkamai dėl pačios ieškovės atliktų veiksmų suvedant kodus ir tokiu būdu perduodant prisijungimo prie Paysera sąskaitos informaciją tretiesiems asmenims – sukčiams.

51. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima išskirti į du etapus: pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo).

52. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala gali atsirasti tiesiogiai, ir galima situacija, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Pastaruoju atveju paprastai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Be to, pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018).

53. Nagrinėjamu atveju nustačius atsakovės neteisėtus veiksmus, susijusius su saugesnio autentifikavimo procedūros netinkamu vykdymu, spręstina, kad apeliantės nustatyti neteisėti veiksmai sudarė sąlygas ieškovės nuostoliams atsirasti, t. y. saugesnio autentifikavimo procedūros netinkamas vykdymas buvo pakankamai lemiantis, kad neužtikrinus kiekvienos iš devynių mokėjimų saugios procedūros, tretieji asmenys turėjo galimybę atlikdami neautorizuotas operacijas pasisavinti ieškovės pinigines lėšas.

54. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus argumentus, daro išvadą, kad atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos byloje yra įrodytos ir pažymi, kad nors apeliantė skunde teigė, kad ieškovė neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad ieškovė pagrindė savo argumentus, tačiau atsakovė neįrodė, kad ji savo pareigas įvykdė tinkamai. Atkreiptinas dėmesys, kad Mokėjimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu mokėtojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techniniai trikdžiai arba kiti mokėjimo paslaugų teikėjo teikiamos paslaugos trūkumai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė nepaneigė aplinkybių, jog mokėjimų, kurių autorizavimą ieškovė ginčijo, autentiškumas buvo nustatytas ir patvirtintas tinkamai pagal Mokėjimo įstatymo ir Sutarties nuostatas.

Dėl ieškovės didelio neatsargumo vertinimo

55. Apeliantė skunde nurodo, kad žalą ieškovė patyrė dėl jos pačios didelio neatsargumo neįvykdžius ieškovei tenkančių pareigų. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais toliau nurodytų motyvų pagrindu.

56. Mokėjimų įstatymo 34 straipsnis reguliuoja mokėjimo paslaugų vartotojo pareigas, susijusias su mokėjimo priemonėmis ir personalizuotais saugumo duomenimis. Mokėjimo paslaugų vartotojo, turinčio teisę naudotis mokėjimo priemone, pareigos: 1) naudotis mokėjimo priemone pagal mokėjimo priemonės išdavimą ir naudojimą reglamentuojančias sąlygas. Šios sąlygos turi būti objektyvios, nediskriminacinės ir proporcingos; 2) sužinojus apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę arba neteisėtą pasisavinimą ar neautorizuotą jos naudojimą, nedelsiant apie tai pranešti mokėjimo paslaugų teikėjui arba jo nurodytam subjektui (1 dalis). Mokėjimo paslaugų vartotojas, gavęs mokėjimo priemonę, privalo imtis veiksmų, kad būtų apsaugoti personalizuoti saugumo duomenys (2 dalis).

57. Mokėjimo įstatymo 37 straipsnio 3 dalis numato, kad tuo atveju, kai mokėtojas neigia autorizavęs įvykdytą mokėjimo operaciją, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjo užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas autorizavo mokėjimo operaciją ar veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytų pareigų. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir atitinkamais atvejais mokėjimo inicijavimo paslaugos teikėjas turi pateikti įrodymų, kuriais patvirtinamas mokėtojo sukčiavimas arba didelis neatsargumas.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad Mokėjimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis numato, kad mokėtojui tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai, jeigu jis juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdęs vienos ar kelių šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytų pareigų.

59. Mokėjimo įstatymo 39 straipsnio 4 dalis susiaurina įstatymo 39 straipsnio 3 dalies taikymą tuo atveju, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nereikalauja saugesnio autentiškumo patvirtinimo. Tokiu atveju mokėtojui dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai tenka tik tuo atveju, jeigu jis veikė nesąžiningai. Kai gavėjas arba gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas netaiko saugesnio autentiškumo patvirtinimo reikalavimų, jis kompensuoja mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui padarytą žalą.

60. Plačiau dėl paties mokėtojo atsakomybės yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybės už neautorizuotą mokėjimą sistema reiškia griežtąją mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybę už atliktas neautorizuotas mokėjimo operacijas, t. y. atsakomybę be kaltės. Kita vertus, mokėtojo paslaugų teikėjo atsakomybė be kaltės neeliminuoja paties mokėtojo pareigos elgtis rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, jei mokėtojas elgiasi nesąžiningai ar tyčia ar dėl didelio neatsargumo pažeidžia įstatyme jam nustatytas pareigas, paslaugos teikėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės. Ne bet kokių mokėtojo pareigų nevykdymas yra pagrindas atleisti mokėtojo paslaugos teikėją nuo atsakomybės, o būtent Mokėjimų įstatymo 34 straipsnyje nustatytų mokėtojo pareigų, kurios susijusios su mokėjimo priemonėmis ir personalizuotais saugumo duomenimis, be to, paprastas mokėtojo neatsargumas nėra laikomas mokėtojo paslaugos teikėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlyga. Kasacinis teismas pažymėjo ir tai, kad speciali taisyklė taikoma, jei mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nereikalauja saugesnio autentiškumo patvirtinimo, tokiu atveju mokėtojo paslaugos teikėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tik tuomet, jeigu mokėtojas veikė nesąžiningai, t. y. šiuo atveju antroji atleidimo nuo atsakomybės sąlyga neturi būti nustatoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-1075/2023).

61. Apeliantė ieškovės itin neatsargius veiksmus kildino iš to, jog ieškovė gavo el. laišką iš suklastoto adreso (duomenys neskelbtini), be to, apeliantės teigimu, ieškovė (jos vadovė) patvirtino, jog atsidarius Paysera programėlę, ji matė pranešimą, jog prie ieškovės paskyros bandoma prisijungti iš naujo įrenginio, kurį ieškovės buvo prašoma patvirtinti įsitikinus, jog su šiuo įrenginiu jungiasi ieškovė (ar jai žinomi asmenys). Užuot sustabdžiusi prisijungimą ir susisiekusi su atsakove, ieškovė pati patvirtino nežinomo įrenginio pridėjimą ir tretiesiems asmenims pateikė ir SMS žinute gautą patvirtinimo kodą, kuris buvo būtinas naujo įrenginio prijungimui prie ieškovės mokėjimo sąskaitos.

62. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties ankstesniuose punktuose konstatuota, kad apeliantė neužtikrino saugesnio autentifikavimo procedūros, todėl apeliantės teiginiai dėl ieškovės didelio neatsargumo netenka teisinės reikšmės, o nagrinėjamu atveju turi būti nustatytas ieškovės nesąžiningumas.

63. Sąžiningumo principas yra fundamentalus sutarčių teisės principas, reiškiantis draudimą sutarties šaliai elgtis taip, kad būtų pažeisti kitos sutarties šalies teisėti lūkesčiai. Be to, sąžiningumas versle reiškia laikymąsi tiek bendrųjų elgesio standartų, taikomų bet kuriam žmogui, tiek specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008).

64. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės veiksmuose neįžvelgtina nesąžiningumo ir (arba) tyčios, galimo sukčiavimo požymių ir pan. Bylos duomenimis, 2023 m. rugpjūčio 24 d. ieškovės vadovė gavusi el. laišką su nuoroda, kurioje nurodoma atkurti Paysera paskyra, ją paspaudė ir vėliau SMS žinute gavusi kodus, juos suvedė puslapyje, atvertame paspaudus nuorodą. Tretieji asmenys tokiu būdu susiejo savo įrenginį su ieškovės Paysera sąskaita ir atliko ginčo mokėjimus. Ieškovė pastebėjusi įvykdytus neautorizuotus mokėjimus, 2023 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į atsakovę ir šie ieškovės veiksmai atitiko Sutarties 15.10.2. ir 15.11. papunkčiuose numatytus ieškovės kaip Paysera klientės veiksmus.

65. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovės saugesnio autentifikavimo pareigos netinkamą vykdymą, o ieškovės nesąžiningumas byloje nėra nustatytas, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovės atleidimo nuo atsakomybės, o kilę ieškovės nuostoliai kompensuotini atsakovės kaip mokėjimo paslaugų teikėjos, neįvykdžiusios Mokėjimo įstatymo ir Sutarties imperatyvių nuostatų.

Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša

66. Apeliantė prašo teismo visą bylos medžiagą, įskaitant bylą užbaigiančią teismo nutartį, pripažinti nevieša, neteikti jos susipažinti ir kopijuoti. Apeliantė nurodė, kad ieškovė į bylą su procesiniais dokumentais pateikė įvairius savo mokėjimo sąskaitos duomenis, taip pat asmeninę vadovės informaciją (telefono numerį, gyvenamosios vietos adresą ir pan.), Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2024-09-07 nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame atskleidžiami mokėjimo operacijų, taip pat įvairūs privatūs duomenys; Paysera savo atsikirtimuose, pristatydama susiklosčiusią situaciją ir įrodinėdama ginčui svarbias aplinkybes, pateikė vidinių informacinių sistemų duomenis, momentines ekrano nuotraukas ir kt. Atsakovės pateikta informacija iš dalies atskleidžia neviešus Payseros vidaus procesus, sprendimų priėmimą.

67. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti; teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti; aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą. Teismas, pripažindamas tam tikrą medžiagą nevieša ar skirdamas uždarą posėdį, sprendžia procesinio pobūdžio klausimą; teismo pasisakymas procesiniu klausimu neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 64, 67, 70 punktai; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-916/2022, 110 punktas).

68. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams; vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 67, 73 punktai).

69. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties sąvoka ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip komercinė paslaptis. Informacija laikoma komercine paslaptimi, jeigu atitinka visus šiuos požymius: 1) yra slapta, t. y. ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.

70. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktų rašytinių įrodymų turinį, pažymi, kad apeliantė nenurodė konkrečių įrodymų ir juose esančios informacijos ypatumų, objektyvių duomenų, leidžiančių ieškovės nurodytą informaciją priskirti komercinės paslapties kategorijai. Be to, apeliantė nepagrindė, kad konkreti byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose pateikta informacija atitinka saugotinos informacijos reikalavimus ginčą nagrinėjant teisme, taip pat nepagrindė apsaugos būtinumo. Svarbu pažymėti, kad apeliantės prašymas pripažinti bylos medžiaga nevieša yra motyvuojamas ir ieškovės duomenų konfidencialumu, tačiau pati ieškovė neprašė pripažinti bylos medžiaga nevieša ir nesutinka su tokiu apeliantės prašymu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo atveju neegzistuoja pagrindas pripažinti bylos medžiagą nevieša.

Dėl procesinės baigties

71. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertino bylai reikšmingus įrodymus ir priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

72. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

73. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė prašymą priteisti 2420 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu su prašymu ieškovė pateikė E. Č. išrašytą sąskaitą-faktūrą.

74. Apeliantė nesutinka su ieškovės pateiktu prašymu ir nurodo, kad teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme ieškovei suteikė E. Č., atstovavęs ieškovei ir pirmosios instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

75. Teisėjų kolegija sutikdama su apeliantės argumentais pažymi, kad ieškovė pateikė savo vardu pasirašytą atsiliepimą į apeliacinį skundą, o prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pateikta sąskaita-faktūra išrašyta E. Č. vardu. Paminėtina, kad E. Č. kaip advokato padėjėjas ieškovę atstovavo pirmosios instancijos teisme.

76. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį.

77. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016, 73 punktas).

78. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nesvarbu, ar advokato padėjėjas parengė dokumentą ar suteikė pagalbą teisinių konsultacijų būdu, visgi advokato padėjėjas neturėjo teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokių procesinių veiksmų, įskaitant ir konsultacijų teikimą rengiant procesinius dokumentus, už kuriuos turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023).

79. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovės prašymą, teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėAlma JurgelienėIrena Stasiūnienė