Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

10. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas valstybės neteisėtus veiksmus ir jam padarytą neturtinę žalą kildina iš prokurorų ir teismų veiksmų, o būtent iš: 1) neteisėtai taikytos kardomosios priemonės – suėmimo; 2) per ilgo baudžiamojo proceso; 3) nepagrįsto ir per ilgo kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymo. Ieškovas, be kita ko, neturtinę žalą kildina ir iš tinkamų kalinimo sąlygų suėmimo metu neužtikrinimo (netinkamų kalinimo sąlygų) ir neteisėto ieškovo pristatymo apklausai pas ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną iš kalinimo įstaigos ligoninės neturint gydytojo leidimo.

11. Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje išvardyti konkretūs ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas, tačiau jie neriboja valstybės civilinės atsakomybės kilimo ir dėl kitų neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų. Pagal šią teisės normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmų, kyla be kaltės. Tam, kad būtų pagrindas taikyti valstybei civilinę atsakomybę už teisėsaugos institucijų, teismo veiksmais padarytą žalą, turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: pareigūnų, teismo neteisėti veiksmai, ieškovo patirta žala, neteisėtus veiksmus ir žalą siejantis priežastinis ryšys. Pareiga įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas tenka ieškovui, o neįrodžius bent vienos iš jų, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

12. Civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis, kuris įtvirtina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (onus probandi), pagal kurią įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

13. Kasacinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).

14. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-8-209/2017 medžiagos nustatyta, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Specialiųjų užduočių skyriaus 3-iojo poskyrio tyrėjos 2008 m. lapkričio 4 d. tarnybinio pranešimo dėl operatyvinio tyrimo metu nustatytų nusikalstamų veikų požymių pagrindu 2008 m. lapkričio 4 d. FNTT Specialiųjų užduočių skyriaus viršininko pavaduotojo rezoliucija buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10077-08 dėl organizuotos grupės, dalyvavimu kurioje buvo įtariamas ir ieškovas A. M., vykdytų veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių, o būtent dėl valstybės biudžeto lėšų įgijimo apgaule, dokumentų klastojimo, neteisėtos juridinio asmens veiklos, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (baudž. b. 1 t., b. l. 57). Tą pačią dieną apie pradėtą minėtą ikiteisminį tyrimą buvo informuota Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra (baudž. b. 1 t., b. l. 55).

18. Nustatyta, kad 2009 m. kovo 9 d. ieškovas pateikė prokurorui skundą, kuriuo reikalavo, kad ieškovui pateikti įtarimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, būtų perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, taip pat, be kita ko, ieškovas skundėsi dėl nepakenčiamų sąlygų tardymo izoliatoriuje, ypač dėl ieškovo sveikatos sutrikimų, kadangi izoliatoriuje gultai yra 170 cm ilgio, o ieškovo ūgis yra 185 cm (baudž. b. 22 t., b. l. 27), kurį prokuroras 2009 m. kovo 10 d. nutarimu atmetė (baudž. b. 22 t., b. l. 28–29), o vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009 m. balandžio 7 d. nutarimu buvo atmestas ieškovo 2009 m. kovo 20 d. skundas dėl prokuroro 2009 m. kovo 10 d. nutarimo (baudž. b. 22 t., b. l. 31–32).

20. Nustatyta, kad prokuroro 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu ieškovas buvo paleistas į laisvę bei tą pačią dieną ieškovui prokuroro nutarimu buvo skirta švelnesnė kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, taip pat ieškovas buvo įpareigotas nesilankyti tam tikrose vietose nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis (baudž. b. 22 t., b. l. 34–38).

21. 2010 m. gruodžio 10 d. ieškovui buvo įteiktas patikslintas pranešimas apie įtarimą, kuriame ieškovui buvo pareikšti įtariamai, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 ir 6 dalyse ir 183 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, taip pat 300 straipsnio 3 dalyje (baudž. b. 26 t., b. l. 12–36). 2010 m. gruodžio 21 d. ieškovas buvo pakartotinai apklaustas ikiteisminiame tyrime pagal patikslintą pranešimą apie įtarimą, apklausos metu ieškovas savo kaltę neigė (baudž. b. 26 t., b. l. 39).

22. 2010 m. gruodžio 21 d. ieškovas FNTT pateikė prašymą, kuriame pakartotinai prašė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis yra įtariamas, į švelnesnę, taip pat prašė grąžinti jam kratos metu paimtus daiktus, kurie nėra susiję su ikiteisminiu tyrimu (baudž. b. 22 t., b. l. 44). Prokuroro 2011 m. sausio 3 d. nutarimu ieškovo prašymas buvo tenkintas dalyje dėl kratos metu paimtų daiktų, neturinčių reikšmės tolimesniam ikiteisminiam tyrimui ir teisminiam nagrinėjimui, o likusioje dalyje ieškovo prašymas buvo atmestas (baudž. b. 22 t., b. l. 45–47). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2011 m. sausio 25 d. nutartimi ieškovo skundas dėl minėto prokuroro nutarimo buvo netenkintas (baudž. b. 22 t., b. l. 49–50).

23. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Mindaugo Gylio 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimu prie ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10077-08 buvo prijungtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10043-08 (baudž. b. 1 t., b. l. 38–39). Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Mindaugo Gylio 2011 m. birželio 10 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10077-08 buvo atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10018-11, be kita ko, ieškovo atžvilgiu dėl BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 ir 6 dalyse ir 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų (baudž. b. 1 t., b. l. 1–3).

24. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Mindaugo Gylio 2010 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 24 d. ir 2011 m. kovo 25 d. prašymais, dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos apimties, atliktų ir atliktinų procesinių veiksmų apimties, baudžiamojon atsakomybėn trauktinų juridinių asmenų atstovų paskyrimo būtinumo, pranešimų apie įtarimų įteikimą surašymo, dalies ikiteisminio tyrimo atskyrimo ir kitų veiksmų atlikimo, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimais ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10077-08 terminas buvo pratęstas atitinkamai iki 2010 m. gruodžio 5 d., 2011 m. kovo 30 d. ir 2011 m. liepos 30 d. (baudž. b. 1 t., b. l. 68–71). Taip pat Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Mindaugo Gylio 2011 m. spalio 24 d. prašymu, dėl ikiteisminio tyrimo, kuriame buvo tiriamos dviejų organizuotų grupių nusikalstamos veikos, didelės apimties, didelio įtariamųjų skaičiaus (14 įtariamųjų), būtinumo supažindinti įtariamuosius su ikiteisminio tyrimo medžiaga, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimu ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10018-11 terminas buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 30 d. (baudž. b. 31 t., b. l. 164–165).

25. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Mindaugo Gylio 2011 m. rugsėjo 20 d. pavedimu FNTT tyrėjui buvo pavesta ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-10018-11 atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus, t. y. pranešti įtariamiems apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (baudž. b. 31 t., b. l. 54). 2011 m. rugsėjo 20 d. pranešimu ieškovas buvo informuotas apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga (baudž. b. 31 t., b. l. 79). Nustatyta, kad 2011 m. spalio 18 d. ieškovas buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo Nr. Nr. 06-1-10018-11 medžiaga (baudž. b. 31 t., b. l. 88–89).

26. Nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 5 d. ieškovas pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10018-11 atnaujinimo, siekiant pašalinti tyrimo trūkumus ir ištirti nenustatytas aplinkybes, taip pat šiame prašyme ieškovas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra ieškovo paštu siųstų rašytinių parodymų (baudž. b. 32 t., b. l. 14–18). Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Mindaugo Gylio 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimu minėtas ieškovo prašymas buvo atmestas, be kita ko, nurodant, jog byloje nėra duomenų, kad būtų gauti kokie nors ieškovo rašytiniai parodymai, be to, toks ieškovo prašymas buvo įvertintas, kaip siekis vilkinti ikiteisminį tyrimą (baudž. b. 32 t., b. l. 19–20).

27. 2011 m. gruodžio 1 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-10018-11 (baudž. b. 32 t., b. l. 22–227), kuris Vilniaus apygardos teisme gautas 2011 m. gruodžio 2 d. ir tuo pagrindu buvo užvesta baudžiamoji byla Nr. 1-8-209/2017.

28. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10077-08, kurio dalis, susijusi su šioje byloje pareikštais reikalavimais, išskirta į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-10018-11, kurio apimtis 32 tomai, kuriame kaltinimai pareikšti 14-ai asmenų, iš jų 10-iai fizinių asmenų ir 4-iems juridiniams asmenims, tęsėsi nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., t. y. 3 metus ir 26 dienas. Įvertinus ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10018-11 medžiagą, nenustatyta, kad tarp ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų būtų ilgesnės nei vieno mėnesio pertraukos – intensyviausiai ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami laikotarpiu nuo jo pradžios (2008 m. lapkričio 4 d.) iki 2009 m. liepos mėnesio ir nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. vasario mėnesio, taip pat nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio iki 2011 m. kovo mėnesio. Neatlikta nei vieno ikiteisminio tyrimo procesinio veiksmo tik 2011 m. rugpjūčio mėnesį, o mažiausias intensyvumas atliekant ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus buvo 2009 m. liepos mėnesį, 2010 m. kovo ir liepos mėnesiais.

29. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi skyrė baudžiamąją bylą Nr. 1-8-209/2017 (ankstesnis Nr. 1-160-209/2012) nagrinėti teisiamajame posėdyje 2012 m. vasario 10 d. (baudž. b. 33 t., b. l. 41–42). Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir LITEKO duomenų nustatyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme viso buvo paskirtas 61 teisiamasis posėdis, iš kurių net 33 posėdžiai buvo atšaukti, atidėti arba paskelbta bylos nagrinėjimo pertrauka, dėl to, kad į teisiamuosius posėdžius nebuvo atvykę kaltinamieji ar jų gynėjai dėl ligos ar kitų priežasčių, dėl būtinumo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, 8 posėdžiai buvo atidėti arba paskelbta pertrauka išimtinai dėl kaltinamojo G. K. neatvykimo į teisiamąjį posėdį. Paminėtina ir tai, kad 8 posėdžiai buvo atidėti, atšaukti arba paskelbta pertrauka, be kita ko, ir dėl ieškovo ligos, o laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo padaryta pertrauka bylos nagrinėjime, dėl to, kad teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartimi kaltinamajam G. K. buvo paskirta Stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė (baudž. b. 36 t., b. l. 16–19). Pažymėtina, kad kaltinamajam G. K. dėl nežinomų priežasčių neatvykstant į teisiamuosius posėdžius ir tuo trukdant nagrinėti baudžiamąją bylą, teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartimi kaltinamajam G. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą (baudž. b. 37 t., b. l. 66–69), tokiu būdu siekiant užtikrinti G. K. dalyvavimą procese. Negalint surasti nuo teismo pasislėpusio G. K., teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi bylos nagrinėjimą G. K. atžvilgiu išskyrė ir atidėjo išskirtos bylos nagrinėjimą, o kitų kaltinamųjų atžvilgiu nutarė procesą tęsti toliau (baudž. b. 38 t., b. l. 32–35).

30. Nustatyta, kad minėta baudžiamoji byla Vilniaus apygardos teisme baigta nagrinėti iš esmės 2016 m. lapkričio 23 d., atidedant nuosprendžio priėmimą ir paskelbimą 2017 m. sausio 9 d., vėliau nuosprendžio paskelbimas buvo atidėtas iki 2017 m. vasario 22 d. ir 2017 m. balandžio 7 d. (baudž. b. 39 t., b. l. 95–96). Teismo nuosprendis buvo paskelbtas 2017 m. balandžio 7 d. (baudž. b. 39 t., b. l. 97–148; 40 t., b. l. 1–226). Minėtu teismo nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 metams, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 2 metams.

31. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. balandžio 7 d., t. y. 5 metus 4 mėnesius ir 5 dienas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos (posėdžių protokolų) nustatyta, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas iki 2016 m. vasaros vyko intensyviai, posėdžiai, atsižvelgiant į kaltinamųjų gynėjų užimtumą, buvo skiriami iš esmės kas mėnesį, darant paprastai ne ilgesnes kaip vieno mėnesio pertraukas, ir tik nuo 2016 m. antro pusmečio bylos nagrinėjimo intensyvumas sumažėjo, baudžiamojoje byloje buvo išklausyti 14 įtariamųjų ar jų atstovų (gynėjų) parodymai ir baigiamosios kalbos, apklausta 19 liudytojų, taip pat teismo posėdyje buvo perskaityti 2 liudytojų parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, išklausytas civilinis ieškovas bei apklausti 2 specialistai, pateikę išvadas ikiteisminiame tyrime. Atkreiptinas dėmesys, jog 2012–2016 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais (vasaros laikotarpiu) baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama dėl bylą nagrinėjusio teisėjo ir kaltinamųjų gynėjų užimtumo (suplanuotų atostogų).

32. Nustatyta, kad Lietuvos apeliaciniame teisme minėta baudžiamoji byla pagal kaltinamųjų, tame tarpe ir ieškovo, bei prokuroro apeliacinius skundus buvo gauta 2017 m. gegužės 23 d. (baudž. b. 41 t., b. l. 76).

33. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi baudžiamoji byla Nr. 1A-1-453/2020 (ankstesnis Nr. 1A-390-453/2017) paskirta nagrinėti teisiamajame posėdyje apeliacinės instancijos teisme 2017 m. rugsėjo 14 d. (baudž. b. 41 t., b. l. 88–90). 2017 m. rugsėjo 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir nušalino nuo dalyvavimo nagrinėjant baudžiamąją bylą prokurorą Mindaugą Gylį, o bylos nagrinėjimą atidėjo bei paskyrė teisiamąjį posėdį 2017 m. lapkričio 28 d., be kita ko, sudarant galimybę naujam prokurorui susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga (baudž. b. 41 t., b. l. 132–133, 134–138). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta iš esmės per 6 teisiamuosius posėdžius, tačiau taip pat nustatyta, kad byloje buvo atidėta/atšaukta ar paskelbta pertrauka net 14 posėdžių, dėl to, kad į teismo posėdį neatvyko vieno iš kaltinamųjų gynėjas, vienas iš kaltinamųjų, buvo nustatytas poreikis išreikalauti papildomus įrodymus (duomenis) arba per nustatytą terminą teismui nebuvo pateikti pareikalauti įrodymai (duomenis). Paminėtina, kad vienas, iš minėtų 14 teisiamųjų posėdžių, buvo atidėtas nušalinus prokurorą Mindaugą Gylį, vienas posėdis atidėtas sudarant galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga naujam vieno iš kaltinamųjų gynėjui, be to, 2019 m. balandžio mėnesį pasikeitus bylą nagrinėjusiai teismo sudėčiai (baudž. b. 43 t., b. l. 176–177), baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nuo 2019 m. birželio 12 d. buvo pradėta nagrinėti iš naujo.

34. Nustatyta, kad baudžiamoji byla Lietuvos apeliaciniame teisme baigta nagrinėti iš esmės 2020 m. vasario 25 d., atidedant nuosprendžio priėmimą ir paskelbimą 2020 m. balandžio 10 d., vėliau nuosprendžio paskelbimas buvo atidėtas iki 2020 m. gegužės 12 d. (baudž. b. 44 t., b. l. 96–99). Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis buvo paskelbtas 2020 m. gegužės 12 d. (baudž. b. 44 t., b. l. 100–214; 45 t., b. l. 1–200; 46 t., b. l. 1-157). Minėtu teismo nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už veiką, panaikinant didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pelno mokestį) bei pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, pašalinant iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. nuosprendžio atitinkamas aplinkybes apie tam tikras ieškovo padarytas nusikalstamas veikas, be kita ko, aplinkybes apie ieškovą, kaip organizuotos grupės organizatorių, vykdžiusį atitinkamas nusikalstamos veikos funkcijas, kitoje dalyje Vilniaus apygardos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas, tame tarpe palikta nepakeista ir galutinė ieškovui skirta bausmė. Tuo pačiu priėmus minėtą nuosprendį nustojo galioti ieškovui skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

35. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2020 m. gegužės 12 d., t. y. be 11 dienų 3 metus. Bylos nagrinėjimo terminą iš esmės lėmė dažnas teismo posėdžių atšaukimas/atidėjimas ar pertraukų paskelbimas dėl gynėjų ar kaltinamųjų (paprastai dėl svarbių priežasčių) neatvykimo į teismo posėdį, papildomų įrodymų (duomenų) išreikalavimo ir pan., taip pat dėl teismo sudėties pasikeitimo, dėl ko 2019 m. balandžio mėnesį teko pradėti bylos nagrinėjimą iš naujo. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, 2017–2019 m. vasaros laikotarpiu baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama dėl bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos ir kaltinamųjų gynėjų užimtumo (suplanuotų atostogų). Pažymėtina, jog baudžiamosios bylos medžiaga leidžia konstatuoti, kad prokurorų byloje pasikeitimas didesnės įtakos proceso trukmei neturėjo, tačiau ilgesnį baudžiamosios bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, nulėmė teismo sudėties pasikeitimas.

36. Nustatyta, kad 2020 m. liepos 7 d. ieškovas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžio (baudž. b. 48 t., b. l. 1–9), taip pat kasacinius skundus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė prokuroras ir dalis nuteistųjų. Ieškovo kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus atrankos kolegijos priimta 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (baudž. b. 48 t., b. l. 66–67). Kasacine tvarka bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti žodinio proceso tvarka 2020 m. lapkričio 11 d. teismo posėdyje (baudž. b. 48 t., b. l. 80–81). 2021 m. sausio 19 d. nutartimi, dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2021 m. kovo 10 d. (baudž. b. 48 t., b. l. 101). Baudžiamoji byla kasacine tvarka žodinio proceso tvarka buvo išnagrinėta 2021 m. kovo 10 d. teismo posėdyje, o 2021 m. balandžio 22 d. buvo paskelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendis ieškovo atžvilgiu paliktas nepakeistas (baudž. b. 48 t., b. l. 117–132, 133–170). Taigi, baudžiamoji byla kasacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2021 m. balandžio 22 d., t. y. 9 mėnesiai ir 15 dienų.

37. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad viso baudžiamasis procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2008 m. lapkričio 4 d.) iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka (2020 m. gegužės 12 d.) truko 11 metų 6 mėnesius ir 8 dienas, o įskaitant ir bylos nagrinėjimą kasacinės instancijos teisme – 12 metų 5 mėnesiai ir 18 dienų. Taip pat konstatuotina, kad 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovo atžvilgiu buvo taikoma viso 11 metų ir 1 mėnesį.

Dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo pagrįstumo

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, todėl civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020, 41 punktas).

39. Spręsdamas dėl pareikšto ieškinio šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, teismas turi ištirti įrodymus ir juos vertinti atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Bylose teisiniai vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka; civilinės atsakomybės požiūriu tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka, yra reikšminga, tačiau ne lemiama aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-231-695/2019, 37 punktas). Kai nagrinėjami galimai neteisėti veiksmai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojamų ieškovo teisių pažeidimu, šių veiksmų teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamas Konvencijos nuostatas, aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje.

40. Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymasis iš esmės vertinamas žvelgiant į teismų sprendimuose dėl suėmimo taikymo pateiktus motyvus, taigi šiuose sprendimuose turi būti išdėstytos visos konkrečios faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo. Sprendimuose pagrindai, kuriais grindžiamas suėmimas, turi būti įtikinamai motyvuoti, nurodomi argumentai dėl suėmimo taikymo neturi būti bendro ir abstraktaus pobūdžio. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybių, kurios galbūt galėtų pateisinti suėmimą, buvimas, kurį patvirtina tam tikra baudžiamosios bylos medžiaga, savaime nepateisina suėmimo tais atvejais, kai teismai, spręsdami suėmimo klausimą, jomis nesivadovavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 77 punktas; EŽTT 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02, 78–80, 85 punktai; 2023 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Hysa prieš Albaniją, peticijos Nr. 52048/16, 68–69 punktai).

41. Ar kardomoji priemonė buvo taikyta teisėtai, įvertinama pagal tai, ar buvo realus pagrindas ir poreikis asmeniui taikyti procesinius suvaržymus, ar parinkta kardomoji priemonė buvo nustatyta įstatymu ir ar atitiko jo sąlygas, ar konkrečioje situacijoje ji buvo proporcinga poreikiui kontroliuoti asmens elgesį. Tai sprendžiama iš tokių aplinkybių kaip susiklosčiusi procesinė situacija, kurioje buvo nuspręsta taikyti kardomąją priemonę (įtarimų pareiškimas, kaltinimų pasunkinimas, dėl ko asmuo gali vengti tyrimo ar galimos bausmės, vilkinti procesą ir kt.); asmens atliktų įtariamų esant nusikalstamų veiksmų aplinkybės: pobūdis, mastas, trukmė, padariniai, ryšiai su tam tikrais asmenimis, kurie gali rodyti apie jo pavojingumą, galimybę tęsti įtariamą nusikalstamą veiklą ir todėl gali pagrįsti būtinumą taikyti jam apribojimus; asmenį apibūdinantys duomenys ir jo elgesys tyrimo ir proceso metu, galintys sudaryti pagrindą vertinti, kad asmeniui reikalinga tam tikra priežiūra, nes kitaip gali būti neužtikrintas jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teisminiame nagrinėjime ir nuosprendžio įvykdyme, ar rodantys jo pavojingumą, kad jis gali daryti kitus nusikaltimus; kardomosios priemonės teisėtumas, pobūdis, jos taikymo trukmė, padariniai ir reikšmė pareiškėjui, įvertinant, ar paskirti suvaržymai sukėlė jiems realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, mokymuisi, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 52 punktas).

42. Sprendžiant dėl suėmimo teisėtumo, būtina vadovautis ne tik BPK, kurio nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti atitinkamus Konvencijos reikalavimus, bet ir tiesiogiai Konvencijos 5 straipsniu bei EŽTT praktika dėl jo aiškinimo ir taikymo. Suėmimas gali būti pripažintas teisėtu tik tuo atveju, jeigu jis buvo teisėtas tiek nacionalinės teisės, tiek ir Konvencijos aspektu. Būtent, vertinant suėmimo teisėtumą, aktualus Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytas asmens laisvės suvaržymo pagrindas; ši nuostata turi būti taikoma kartu su Konvencijos 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis sulaikymo ar suėmimo teisėtumo teisminės kontrolės garantijomis. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, be pagrįsto įtarimo (jį pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti) besitęsiančiam suėmimui pateisinti jau priimant pirmąjį sprendimą dėl suėmimo, t. y. skubiai po asmens sulaikymo, teismai turi pateikti kitus reikšmingus ir pakankamus pagrindus (EŽTT 2016 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 23755/07, 102 punktas). Analogiškas reikalavimas išplaukia ir iš BPK 122 straipsnio. Iki nuteisimo įtariamasis (kaltinamasis) turi būti laikomas nekaltu ir reikalaujama jį paleisti iš karto, kai tik besitęsiantis suėmimas nustoja būti pagrįstas (EŽTT 2006 m. spalio 3 d. sprendimas byloje McKay prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 543/03, 41 punktas; 2016 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Zherebin prieš Rusiją, peticijos Nr. 51445/09, 50 punktas). Besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tam tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria teisę į laisvę. Tai, ar kaltinamojo (įtariamojo) laikymas suimto yra pagrįstas, turi būti įvertinama vadovaujantis kiekvienos bylos faktais ir atsižvelgiant į jos ypatumus. Valstybės institucijos privalo įtikinamai įrodyti, jog bet koks suėmimo laikotarpis, kad ir koks trumpas jis būtų, yra pateisinamas (pagrįstas) (EŽTT sprendimas byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, 87 punktas; 2015 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Sergey Denisov prieš Rusiją, peticijos Nr. 21566/13, 72 punktas; 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Dzhavadov prieš Rusiją, peticijos Nr. 25071/07). Iš kasacinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad sprendimų dėl suėmimo motyvavimo trūkumai, baudžiamojo proceso metu nenuosekliai vertinant tas pačias aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl suėmimo pagrindų buvimo, gali lemti suėmimo tęsimo neatitiktį BPK 122 straipsnio ir Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-916/2023, 36 punktas ir jame nurodyta praktika).

43. BPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimo pagrindai, yra pagrįstas manymas, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui ir (ar) darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. BPK 122 straipsnio 6 dalis imperatyviai nustato, kad skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti šio kodekso 119 straipsnyje nurodytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis).

48. Pažymėtina, jog teismų nutartyse, be kita ko, buvo analizuojamos ir aplinkybės, susijusios su ieškovo asmenybe, t. y., jog ieškovas yra vedęs, studijuoja (duomenys neskelbtini), turi neįgalumą, gauna neįgalumo pensiją ir pan. Todėl ieškovo teiginiai, kad prokuroras teismams, sprendusiems kardomosios priemonės – suėmimo taikymo ieškovui klausimą, nebuvo atskleidęs visos informacijos apie ieškovo asmenybę, pripažintini nepagrįstais.

49. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad beveik visi procesiniai veiksmai, susiję su įtariamųjų nustatymu, jų sulaikymu, kratų atlikimu, apklausų organizavimu, ikiteisminiame tyrime buvo atlikti 2009 m. sausio mėnesį. Pažymėtina, jog vėliau buvo atliekami procesiniai veiksmai, susiję su objektų tyrimu, pavyzdžiui, įtariamų juridinių asmenų ūkinės finansinės veiklos tyrimai ir finansinės atskaitomybės dokumentų vertinimai, kurie teismo vertinimu, nebuvo susiję su tikimybe, jog ieškovas būdamas laisvėje galėjo trukdyti šiems procesiniams veiksmams atlikti. Atsižvelgiant į tai, jog teismas nenustatė ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų po ieškovo sulaikymo pratęsimo iki ieškovo paleidimo į laisvę, kurių atlikimui ieškovas būdamas laisvėje tikėtina galėjo kaip nors trukdyti, konstatuotina, kad faktiškai kreipimosi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl ieškovo suėmimo pratęsimo 2009 m. vasario mėnesį BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas tęsti ieškovo suėmimą buvo labiau formalus nei realus, t. y. nebuvo pakankamai tikėtinas. Tuo pačiu pastebėtina, jog ta aplinkybė, kad po antrojo ieškovo suėmimo pratęsimo prokuroras nesikreipė į teismą dėl ieškovo suėmimo tęsimo ir 2009 m. balandžio 14 d. priėmė nutarimą paleisti ieškovą į laisvę bei taikyti ne kokią nors kitą į ieškovo elgesio kontrolę nukreiptą kardomąją priemonę, bet taikyti švelniausią kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kelia pagrįstų abejonių, ar ir iki tol buvo pakankamo pagrindo manyti, jog ieškovas gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, t. y., jog suėmimo tęsimo metu egzistavo BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas. Tuo tarpu BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas suėmimo taikymui (tęsimui) buvo konstatuotas tik Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 25 d. nutartyje, kiti teismai šio pagrindo nenustatė, todėl kyla pagrįstos abejonės ir dėl suėmimo ieškovui taikymo šiuo pagrindu. Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad ieškovas suėmimo taikymo metu buvo įtariamas panašaus pobūdžio nusikalstamos veikos padarymu kitoje baudžiamojoje byloje, taip pat tai, jog ieškovas tuo metu niekur nedirbo ir pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis buvo neįgalumo pensija, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo vedęs, studijavo universitete, savaime nėra pakankamas pagrindas manyti, jog ieškovas gali būti linkęs daryti naujus nusikaltimus.

50. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, priėmimas savaime negali pateisinti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo ir neatleidžia teismo nuo pareigos tokį taikymą motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-916/2023, 42 punktas ir jame nurodyta praktika).

51. Apibendrinant išdėstytą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad kardomoji priemonė – suėmimas iki 2009 m. vasario 15 d. ieškovo atžvilgiu buvo taikoma pagrįstai, teismams turint pakankamai duomenų manyti, jog ieškovas gali slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir (ar) gali trukdyti procesui, t. y. buvus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintiems pagrindams, todėl tokie teismų procesiniai sprendimai iš esmės atitiko EŽTT ir nacionalinių teismų praktikoje suformuluotas suėmimo teisėtumo sąlygas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti prokuroro ir (ar) teismų neteisėtų veiksmų nurodytu laikotarpiu, nes bendroji rūpestingumo pareiga nebuvo pažeista, nutartys dėl suėmimo buvo tinkamai ir pakankamai motyvuotos, buvo pagrįstas taikytos kardomosios priemonės būtinumas ir proporcingumas.

52. Tuo tarpu tęsdami ieškovo suėmimą, šio teismo vertinimu, teismai iš esmės formaliu pagrindu, t. y. neturėdami tam pakankamų faktinių duomenų, darė prielaidą, jog ieškovas gali bėgti (slėptis) nuo baudžiamojo persekiojimo vien dėl jam gresiančios bausmės dydžio. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl tikimybės, jog ieškovas gali bėgti (slėptis) nuo baudžiamojo persekiojimo, teismai nepakankamai įvertino paties ieškovo poziciją dėl jam pareikštų įtarimų, ieškovo socialinius ryšius, t. y. tai, kad ieškovas buvo vedęs, turėjo pastovią gyvenamąją vietą bei studijavo universitete, taip pat iš esmės neatsižvelgė į ieškovo sveikatos būklę, be kita ko, į tai, kad ieškovui buvo nustatytas neįgalumas, ieškovas buvo pripažintas darbingu tik 40 proc., nors sprendžiant dėl kardomosios priemonės parinkimo į tokias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti. Kita vertus, aplinkybė, kad 2009 m. balandžio 14 d, ieškovas buvo paleistas į laisvę pritaikant jam švelniausią kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, sudaro pagrindą daryti prielaidą, jog šis ieškovo suėmimo pagrindas buvo grindžiamas veikiau formaliomis, bet ne realiomis prielaidomis. Taip pat darytina išvada, jog ieškovo suėmimo tęsimas tuo pagrindu, kad ieškovas gali trukdyti procesui, neatitiko realios situacijos, kadangi, kaip minėta, šis teismas ieškovo suėmimo pratęsimo laikotarpiu nenustatė iš esmės jokių ikiteisminiame tyrime atliktų procesinių veiksmų, kurių atlikimui ieškovas tikėtina galėtų daryti poveikį (trukdyti). Taip pat konkrečių faktinių duomenų apie tai, kokiems konkretiems ikiteisminio tyrimo procesiniams veiksmams ieškovas galėjo trukdyti, nėra nurodyta ir prokuroro pareiškimuose dėl suėmimo tęsimo, apsiribojant tik abstrakčiu nurodymu, jog ieškovas gali daryti poveikį kitiems įtariamiesiems ir (ar) liudytojams, derinti parodymus ir kt.

53. Pažymėtina, kad pozityvioji valstybės pareiga yra ne tik užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai.

54. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, taip pat prokuroro pareiškimų dėl suėmimo ieškovui tęsimo ir teismų procesinių sprendimų, kuriais ieškovui buvo tęsiamas suėmimas, turinį, atsižvelgdamas į kasacinio teismo ir EŽTT šiuo klausimu formuojamą praktiką, teismas sprendžia, kad yra teisinis pagrindas ieškovo suėmimo tęsimą nuo 2009 m. vasario 15 d. civilinės teisės požiūriu pripažinti neteisėtu, neatitinkančiu proporcingumo principą, nes šioje byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad minėtu laikotarpiu nebuvo pakankamo pagrindo ieškovui taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, o švelnesnės priemonės (pvz., namų areštas, dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti) teismų nebuvo deramai apsvarstytos. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju kompetentingos institucijos, spręsdamos kardomųjų priemonių taikymo ieškovui klausimus, minėtu laikotarpiu pažeidė bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl šioje dalyje konstatuotinas valstybės civilinės atsakomybės pagrindas.

Dėl baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo) trukmės

55. Byloje nustatyta, kad aktualus ikiteisminis tyrimas tęsėsi nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d., viso 3 metus ir 26 dienas. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme tęsėsi nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. balandžio 7 d., t. y. 5 metus 4 mėnesius ir 5 dienas. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme tęsėsi nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2020 m. gegužės 12 d., t. y. be 11 dienų 3 metus. Apkaltinamasis nuosprendis ieškovo ir kitų kaltinamųjų atžvilgiu įsiteisėjo 2020 m. gegužės 12 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nuosprendį. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo peržiūrimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, kuris 2021 m. balandžio 22 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ieškovo atžvilgiu paliko nepakeistą. Viso baudžiamasis procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2008 m. lapkričio 4 d.) iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo (2020 m. gegužės 12 d.) dienos truko 11 metų 6 mėnesius ir 8 dienas, o įskaitant bylos nagrinėjimą kasacinės instancijos teisme – 12 metų 3 mėnesiai ir 13 dienų.

56. Ieškovo teigimu, nagrinėjamu atveju baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu tęsėsi nepagrįstai ilgai, baudžiamojo persekiojimo trukmę lėmė neteisėti prokurorų ir teismų veiksmai ir tokiais prokurorų ir teismų veiksmais buvo pažeistos ieškovo teisės į greitą procesą, ieškovas visą ikiteisminio tyrimo atlikimo ir bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį išgyveno netikrumo dėl savo likimo jausmą, dėl ko dar labiau pablogėjo ieškovo sveikata. Ryšium su tuo, ieškovo teigimu, jis patyrė neturinę žalą, kurią valstybė privalo jam atlyginti.

57. Minėta, ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

58. Tuo pačiu kasacinis teismas, nepaneigdamas ieškovo įrodinėjimo pareigos civiliniame procese, atkreipė dėmesį į tai, kad pernelyg griežtas ir (ar) formalus šios pareigos aiškinimas bylose dėl pagal Konvenciją garantuojamų teisių, pavyzdžiui, teisės į bylos nagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, gynimo gali sumažinti nacionalinės teisinės gynybos priemonės (civilinio ieškinio) veiksmingumą. Ieškovui ieškinyje suformulavus „įrodomą“ reikalavimą dėl teisės į kuo trumpiausią procesą pažeidimo, t. y. nurodžius pakankamai aplinkybių ir argumentų, leidžiančių teigti (įrodinėti), kad ši teisė galėjo būti pažeista, teismas turi tokį reikalavimą išnagrinėti vadovaudamasis Lietuvos ir EŽTT praktikoje suformuotais principais ir remdamasis atitinkamos baudžiamosios bylos (ikiteisminio tyrimo) medžiaga, šalių pateiktais įrodymais bei įvertindamas jų argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021, 28 punktas ir jame nurodyta praktika). Reikalavimo atmetimas neįvykdžius šios teismo pareigos ir vadovaujantis, pavyzdžiui, tik tuo, kad ieškovas nenurodė konkrečių proceso delsimų ar kitokių argumentų tam tikru klausimu, neleidžia veiksmingai apginti galimai pažeistos konvencinės teisės ir gali lemti Konvencijos pažeidimų nustatymą EŽTT (EŽTT 2021 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Gančo prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42168/19; 2021 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas dėl bylos išbraukimo iš bylų sąrašo (šalims sudarius taikų susitarimą) byloje Jokubauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 5203/20).

59. Kasacinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).

60. Civilinėje byloje dėl žalos, padarytos ikiteisminio tyrimo ar prokuratūros pareigūnų, teismo ar teisėjo veiksmais, atlyginimo, jeigu ieškinio pagrindu nurodomos aplinkybės, kad baudžiamojo persekiojimo procesas buvo pernelyg ilgas, iš esmės įvertinama, ar institucijų ir pareigūnų veikla lėmė per ilgą proceso trukmę ir atitinkamai asmens teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimą.

61. Pažymėtina, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per įmanomai trumpiausią laiką. EŽTT pabrėžta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (EŽTT 1969 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Stögmüller prieš Austriją, peticijos Nr. 1602/62, par. 5). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020, 50 punktas ir jame nurodyta praktika). Pažymėtina, kad asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas dėl per ilgos baudžiamojo persekiojimo trukmės gali būti institucijų, pareigūnų, teismo ar teisėjo neveikimas pagal teisės aktų reikalavimus taip, kad baudžiamojo persekiojimo procesas įvyktų per įstatymais reikalaujamą trukmę.

62. Asmens teisei į tinkamą baudžiamojo proceso trukmę ar, kitaip tariant, proceso greitumo principui pripažįstama konstitucinė reikšmė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą procesą detalizuojama BPK 44 straipsnio 5 dalyje, suteikiant kiekvienam nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui teisę į nešališko ir nepriklausomo teismo bylos išnagrinėjimą per trumpiausią laiką. Taigi teisingumas turėtų būti vykdomas operatyviai, priešingu atveju galima pakenkti teisingumo vykdymo veiksmingumui bei patikimumui, kartu gali sumažėti pagarba teisės viršenybės principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020, 44 punktas).

63. Baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma. Valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą, yra vienas iš kriterijų sprendžiant, ar trukmė nebuvo per ilga. Bylos procesas turi būti organizuotas ir vykdomas uoliai ir stropiai, kad procesinių veiksmų atlikimas ir teisminis bylos nagrinėjimas vyktų be nepagrįstų pertraukų ar nepateisinamo delsimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).

64. EŽTT praktikoje yra nurodyta, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir institucijų elgesio ir proceso poveikio pareiškėjui (EŽTT 1997 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Philis prieš Graikiją (Nr. 2) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Portington prieš Graikiją). Iš esmės tokius pat kriterijus yra nurodęs ir kasacinis teismas: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 81–83 punktai; 2019 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-313/2019, 46 punktas ir jame nurodyta EŽTT bei kasacinio teismo praktika).

65. Kasacinio teismo pažymėta, kad tais atvejais, kai tiriama finansinio pobūdžio nusikalstama veika, jai ištirti dažniausiai yra būtinos specialiosios žinios, atliekami ūkinės finansinės veiklos tyrimai, kompiuteriuose ir kitose elektroninių duomenų saugojimo laikmenose esančios informacijos tyrimas, kas gali pailginti baudžiamojo proceso trukmę. Vertinant baudžiamojo proceso požiūriu šių veiksmų atlikimas ir ikiteisminio tyrimo pratęsimas jiems atlikti gali būti teisėtas, remiantis tuo, kad reikia surinkti pakankamai duomenų įtarimams patikrinti, tačiau, vertinant civilinės teisės požiūriu, svarbu yra atkreipti dėmesį į tyrimo veiksmų ir užduočių planavimą, organizavimą, koordinavimą ir kontroliavimą. Tyrimo ar nagrinėjimo išsamumas nereiškia perteklinės informacijos byloje rinkimo ir išteklių švaistymo: nauji duomenų rinkimo veiksmai, kurių rezultatas nebeduoda jokios pridėtinės vertės, neturi būti atliekami. Todėl ilgesnis baudžiamasis procesas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, kai tyrimą atliekantys pareigūnai tinkamai organizuoja ir vykdo baudžiamąjį procesą, tai reiškia, kad nepakanka vien priimti sprendimą kreiptis į atitinkamą specialistą, būtina tinkamai surinkti teisingus ir išsamius duomenis – tyrimo objektą, pateikti tikslius klausimus, į kuriuos specialisto duoti atsakymai padėtų ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams nuspręsti dėl tolesnės tyrimo eigos ir jo baigties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020, 54 punktas).

66. Minėta, jog byloje nustatyta, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2008 m. lapkričio 4 d.) iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo (2020 m. gegužės 12 d.) yra 11 metų 6 mėnesiai ir 8 dienos, o nuo ieškovo sulaikymo ir įtarimų jam pareiškimo (2009 m. sausio 13 d.) iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo (2020 m. gegužės 12 d.) yra 11 metų ir 4 mėnesiai bei atitinkamai iki kasacinės instancijos teismo 2021 m. balandžio 26 d. nutarties priėmimo – 12 metų 3 mėnesiai ir 9 dienos. Tokia baudžiamojo proceso trukmė, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos teismų praktika, savaime pripažintina labai ilga.

67. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog aktualus baudžiamasis procesas truko pernelyg ilgai pripažino ir baudžiamąją bylą nagrinėję apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę atsižvelgė ir spręsdamas dėl bausmių nuteistiesiems parinkimo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojo proceso trukmę, pažymėjo, kad bylos nagrinėjimas užtruko dėl vienam iš kaltinamųjų pasislėpus nuo teismo, dėl prokurorų bei bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pasikeitimo, dėl ko byla turėjo būti pradėta nagrinėti iš naujo, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, taip pat dėl to, kad posėdžiai nevyko dėl nuteistųjų, jų gynėjų nedalyvavimo teismo posėdžiuose, be to, ilgą baudžiamojo proceso trukmę lėmė bylos apimtis bei sudėtingumas.

68. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad aktuali baudžiamoji byla buvo sudėtinga, kadangi kaltinimai buvo pateikti keturiolikai (14) asmenų, iš jų keturiems (4) juridiniams asmenims, buvo tiriama organizuotos grupės veikla, vertinami šios grupės narių tarpusavio ryšiai, jų bendri susitarimai veikti tam tikru būdu, taip pat vertinama nusikalstamų veikų padarymu įtariamų juridinių asmenų ūkinė-finansinė veikla ir su tuo susiję dokumentai, o ikiteisminio tyrimo medžiagą sudarė 32 tomai ir kt.

69. Iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusi BPK 176 straipsnio 1 dalis numatė, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus. Tuo tarpu nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusi BPK 176 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip: 1) dėl baudžiamojo nusižengimo – per tris mėnesius; 2) dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų – per šešis mėnesius; 3) dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų – per devynis mėnesius. Tuo pačiu buvo pakeista BPK 176 straipsnio 2 dalis, kuri nustatė, kad dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių šio straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija. Ikiteisminis tyrimas turi būti prioritetinis bylose, kuriose įtariamieji yra suimti, taip pat bylose, kuriose įtariamieji ar nukentėjusieji yra nepilnamečiai.

70. Byloje nustatyta, kad aktualus ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-10077-08 buvo pradėtas FNTT Specialiųjų užduočių skyriaus viršininko pavaduotojo 2008 m. lapkričio 4 d. rezoliucija. Taip pat nustatyta, kad atsižvelgiant į nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusią BPK 176 straipsnio 1 dalies redakciją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Mindaugo Gylio 2010 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 24 d., 2011 m. kovo 25 d. ir 2011 m. spalio 24 d. prašymais, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo 2010 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. kovo 25 d. ir 2011 m. spalio 24 d. rezoliucijomis ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-10077-08 terminas buvo pratęsiamas atitinkamai iki 2010 m. gruodžio 5 d., 2011 m. kovo 30 d., 2011 m. liepos 30 d. ir 2011 m. gruodžio 30 d. Taigi, ikiteisminio tyrimo terminas buvo pratęstas 4 kartus. Nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo mėnesį įtariamiesiems buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą ir sudaryta teisė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Kaltinamasis aktas, kurio apimtis 411 lapų, buvo surašytas 2011 m. gruodžio 1 d., o 2011 m. gruodžio 2 d. pateiktas Vilniaus apygardos teismui.

71. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą pagrindiniai veiksmai su įtariamųjų nustatymu, jų suradimu ir apklausimu, taip pat kratų įtariamųjų gyvenamosiose ir (ar) darbo arba kitose vietose atlikimu buvo atliekami 2009 m. pradžioje. Vėliau pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo pagrinde nukreipti į objektų – atitinkamų juridinių asmenų ūkinės-finansinės veiklos dokumentų tyrimus, žalos masto (dydžio) nustatymą, kitų įrodymų (dokumentų) rinkimą ir pan. Tuo tarpu nuo 2011 m. liepos mėnesio ikiteisminiame tyrime iš esmės jokių ikiteisminiam tyrimui reikšmingų veiksmų atliekama nebuvo. Minėta kaltinamojo akto surašymas baigtas 2011 m. gruodžio 1 d. Taigi, nuo 2011 m. liepos mėnesio iki 2011 m. gruodžio 1 d., t. y. apie 5 mėnesius, ikiteisminiame tyrime iš esmės nebuvo atliekami jokie veiksmai, tuo tarpu kaltinamojo akto surašymas ar galimybės įtariamiesiems susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga sudarymas, teismo vertinimu, negali pateisinti tokios ilgos pertraukos, kai iš esmės jokie veiksmai ikiteisminiame tyrime nebuvo atliekami. Minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ikiteisminį tyrimą organizavę pareigūnai pažeidė bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad ikiteisminis tyrimas būtų baigtas per kuo trumpesnį terminą.

72. Byloje nustatyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo paskirtas 61 teisiamasis posėdis, tačiau net 33 kartus teisiamieji posėdžiai buvo atšaukti, atidėti arba bylos nagrinėjime paskelbta pertrauka, dėl to, kad į teisiamuosius posėdžius nebuvo atvykę kaltinamieji ar jų gynėjai dėl ligos ar kitų priežasčių, dėl būtinumo susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, 8 kartus posėdžiai buvo atidėti arba paskelbta pertrauka išimtinai dėl kaltinamojo G. K. neatvykimo į teisiamąjį posėdį. Paminėtina ir tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., t. y. 7 mėnesiai ir 18 dienų, buvo padaryta pertrauka bylos nagrinėjime, dėl to, kad teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartimi kaltinamajam G. K. buvo paskirta stacionarinė teismo psichiatrinė ekspertizė (baudž. b. 36 t., b. l. 16–19). Vėliau kaltinamajam G. K. pasislėpus nuo teismo, bylos nagrinėjimas buvo atidedamas dėl minėto kaltinamojo neatvykimo į teisiamuosius posėdžius, kol teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi bylos nagrinėjimą G. K. atžvilgiu išskyrė ir atidėjo išskirtos bylos nagrinėjimą, o kitų kaltinamųjų atžvilgiu nutarė procesą tęsti toliau. Taigi, dėl kaltinamajam G. K. paskirtos stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės, o vėliau pastarajam pasislėpus nuo teismo, baudžiamosios bylos nagrinėjimas iš esmės negalėjo tęstis laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d., viso 1 metai 3 mėnesiai ir 4 dienos.

73. Taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama 2012–2016 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais (vasaros laikotarpiu), kadangi dėl kaltinamųjų gynėjų suplanuotų vasaros atostogų teismas negalėdavo suderinti teismo posėdžių datų. Pažymėtina, kad BPK 234, 243 ar 244 straipsniai nenumato bylos nagrinėjimo atidėjimo ar pertraukos paskelbimo dėl kaltinamųjų gynėjų atostogų, todėl yra pagrindas pripažinti, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atidedant bylos nagrinėjimą ar skelbiant bylos nagrinėjimo pertraukas buvo netinkamai laikomasi BPK 234, 243 ar 244 straipsnių nuostatų. Pažymėtina, kad vien dėl to, jog 2012–2016 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais nebuvo skiriami teisiamieji posėdžiai, baudžiamosios bylos nagrinėjimas nepagrįstai užsitęsė 14 su puse mėnesių.

74. Remdamasis išdėstytu, teismas sprendžia, kad nagrinėdamas aktualią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų protingų priemonių, kurias teismui suteikia baudžiamojo proceso įstatymas, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Pavyzdžiui, kaip teisingai nurodo ieškovas, teismas galėjo skirti teisiamuosius posėdžius šešiems ar daugiau mėnesių į priekį, galėjo anksčiau taikyti BPK 234 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą priemonę kaltinamojo G. K. atžvilgiu, skirti teisiamuosius posėdžius ir birželio–rugpjūčio mėnesiais, taip pat taikyti kitas operatyvesnio bylos nagrinėjimo priemones, kurios numatytos BPK. Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės neabejotinai pailgino bylos nagrinėjimo trukmę, o tai yra priežastis konstatuoti netinkamai organizuotą pirmosios instancijos teismo darbą.

75. Nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme baudžiamoji byla buvo išnagrinėta per 6 teisiamuosius posėdžius, tačiau byloje buvo atidėta/atšaukta ar paskelbta pertrauka net 14 posėdžių, dėl to, kad į teismo posėdį neatvyko vieno iš kaltinamųjų gynėjas, vienas iš kaltinamųjų, buvo nustatytas poreikis išreikalauti papildomus įrodymus (duomenis) arba per nustatytą terminą teismui nebuvo pateikti pareikalauti įrodymai (duomenis). Paminėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pasikeitė du kaltinimą teisme palaikiusieji prokurorai, dėl ko buvo atidėti 2 teismo posėdžiai. Taip pat 2019 m. balandžio mėnesį pasikeitus apeliacine tvarka bylą nagrinėjusiai teismo sudėčiai, baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nuo 2019 m. birželio 12 d., t. y. praėjus beveik dviem metams nuo bylos gavimo apeliacinės instancijos teisme, buvo pradėta nagrinėti iš naujo. Atkreiptinas dėmesys, kad aktualiu atveju pritaikius BPK 222 straipsnyje įtvirtintą institutą būtų išvengta baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme užsitęsimo. Be to, kaip ir nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, byla apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjama 2018–2019 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais (vasaros laikotarpiu), nes dėl kaltinamųjų gynėjų suplanuotų vasaros atostogų teismas negalėdavo suderinti teismo posėdžių datų. Taigi vien dėl to, jog 2018–2019 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais nebuvo skiriami posėdžiai, baudžiamosios bylos nagrinėjimas apeliacijoje užsitęsė maždaug 6 mėnesiais. Pažymėtina, jog abi pastarosios aplinkybės labiausiai nulėmė ilgesnę baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmę. Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bendrąsias pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidė tiek prokurorai, tiek bylą nagrinėjęs teismas.

76. Vadovaujantis kasacinio teismo ir EŽTT aktualiu klausimu formuojama praktika, aukščiau nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti šioje civilinėje byloje ieškovo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą dėl proceso organizavimo atliekant ikiteisminį tyrimą, tai pat pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme ydingumo.

Dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti trukmės

77. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad prokuroro 2009 m. balandžio 14 d. nutarimu ieškovui buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, taip pat įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis (BPK 134 ir 136 straipsniai). 2012 m. balandžio 6 d. ieškovas pateikė baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui prašymą pakeisti jam paskirtas kardomąsias priemones, panaikinant kardomąją priemonę dalyje dėl dokumentų (paso) paėmimo (baudž. b. 34 t., b. l. 155). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi ieškovo prašymas buvo patenkintas, be kita ko, grąžinant ieškovui jo Lietuvos Respublikos piliečio pasą (baudž. b. 33 t., b. l. 157–158). Taigi, minėtos kardomosios priemonės visa apimtimi ieškovui buvo taikomos nuo 2009 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. balandžio 12 d., o likusios kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis) ieškovui buvo taikomos, tiek atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, tiek nagrinėjant bylą teisme. Minėtos kardomosios priemonės ieškovui buvo taikomos, siekiant užtikrinti ieškovo dalyvavimą procese. Minėtos kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis) buvo panaikintos 2017 m. balandžio 7 d., t. y. įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiui. Taigi, viso kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis) ieškovo atžvilgiu buvo taikomos 11 metų ir 1 mėnesį. Ieškovo teigimu, taikant ieškovui kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti tokį ilgą laiką, buvo nepagrįstai suvaržyta jo teisė į judėjimo laisvę.

78. BPK 119 straipsnis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamas siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis).

79. Pažymėtina, kad tiek rašytinis pasižadėjimas neišvykti su įpareigojimu nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis (BPK 136 straipsnis), tiek dokumento paėmimas (BPK 134 straipsnis), pagal savo pobūdį yra švelniausios ir mažiausiai asmens teises ribojančios kardomosios priemonės.

80. Ar kardomoji priemonė buvo taikyta teisėtai, įvertinama pagal tai, ar buvo realus pagrindas ir poreikis asmeniui taikyti procesinius suvaržymus, ar parinkta kardomoji priemonė buvo nustatyta įstatymu ir ar atitiko jo sąlygas, ar konkrečioje situacijoje ji buvo proporcinga poreikiui kontroliuoti asmens elgesį. Tai sprendžiama iš tokių aplinkybių kaip susiklosčiusi procesinė situacija, kurioje buvo nuspręsta taikyti kardomąją priemonę (įtarimų pareiškimas, kaltinimų pasunkinimas, dėl ko asmuo gali vengti tyrimo ar galimos bausmės, vilkinti procesą ir kt.); asmens atliktų įtariamų esant nusikalstamų veiksmų aplinkybės: pobūdis, mastas, trukmė, padariniai, ryšiai su tam tikrais asmenimis, kurie gali rodyti apie jo pavojingumą, galimybę tęsti įtariamą nusikalstamą veiklą ir todėl gali pagrįsti būtinumą taikyti jam apribojimus; asmenį apibūdinantys duomenys ir jo elgesys tyrimo ir proceso metu, galintys sudaryti pagrindą vertinti, kad asmeniui reikalinga tam tikra priežiūra, nes kitaip gali būti neužtikrintas jo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime, teisminiame nagrinėjime ir nuosprendžio įvykdymas, ar rodantys jo pavojingumą, kad jis gali daryti kitus nusikaltimus; kardomosios priemonės teisėtumas, pobūdis, jos taikymo trukmė, padariniai ir reikšmė pareiškėjui, įvertinant, ar paskirti suvaržymai sukėlė jiems realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, mokymuisi, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita.

81. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį dėl kardomosios priemonės taikymo, turi būti nustatytas neteisėtumas kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų; kiek tai susiję su Konvencijos ir jos protokolų taikymu, atsižvelgiant į atitinkamas jų nuostatas, aiškinamas EŽTT praktikoje. Konvencijos protokolo Nr. 4 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, teisėtai esantis valstybės teritorijoje, turi teisę joje laisvai judėti ir laisvę pasirinkti gyvenamąją vietą; 2 dalyje – kad kiekvienas asmuo turi teisę išvažiuoti iš bet kurios šalies, taip pat ir iš savosios. Pagal šio straipsnio 3 dalį šių teisių įgyvendinimui negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurių demokratinėje visuomenėje reikia valstybės ar visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti, nusikalstamumui sustabdyti, žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019, 52–54 punktas).

82. Šiuo atveju kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, taip pat įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis) ieškovui buvo pritaikytos atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje ir nagrinėjant baudžiamąją bylą (pirmosios ir apeliacinės instancijos) teisme, siekiant užtikrinti ieškovo dalyvavimą procese. Vertinant ieškovui parinktas ir paskirtas kardomąsias priemones, pažymėtina, kad ieškovui buvo paskirtos švelniausios ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžančios priemonės. Rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra rašytinis įtariamojo įsipareigojimas neišvykti iš Lietuvos Respublikos, nepasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos be ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro arba teismo leidimo (BPK 136 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, yra įgijęs teisinį išsilavinimą, todėl neabejotina, kad žinojo ir suprato, jog norint ar esant būtinybei išvykti reikėjo tiesiog gauti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo leidimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas viso baudžiamojo proceso metu neginčijo šių kardomųjų priemonių taikymo. Pažymėtina, kad analogiškos kardomosios priemonės buvo taikomos ir kitų įtariamųjų (kaltinamųjų) atžvilgiu. Taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad nei vienas iš įtariamųjų (kaltinamųjų) prašymų leisti laikinai išvykti iš Lietuvos Respublikos viso baudžiamojo proceso metu nebuvo atmestas. Pažymėtina, jog ieškovas neginčija minėtų kardomųjų priemonių taikymo jo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau ieškovo teigimu, dėl baudžiamojo proceso trukmės jo judėjimo laisvė minėtomis kardomosiomis priemonėmis buvo varžoma nepagrįstai ilgai.

83. Dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo teisėtumo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi analogiškų nuostatų, kaip ir EŽTT. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad EŽTT praktikoje nurodoma, kad pernelyg ilgos įpareigojimo neišvykti iš gyvenamosios vietos trukmės savaime gali pakakti išvadai, jog ši priemonė buvo neproporcinga siekiamam teisėtam tikslui, padaryti (EŽTT sprendimas byloje Manannikov prieš Rusiją, par. 62 su tolesnėmis nuorodomis). Paprastai tokia išvada EŽTT praktikoje daroma tais atvejais, kai trukmė (žymiai) viršija penkerių metų ribą, dažnai artėja prie dešimties ir daugiau metų (EŽTT sprendimas byloje Popoviciu prieš Rumuniją, par. 89, su tolesnėmis nuorodomis). Tačiau lyginamoji apribojimo trukmė negali būti vienintelis pagrindas nustatant, ar buvo pasiekta teisinga pusiausvyra tarp bendrojo intereso dėl tinkamos baudžiamojo proceso eigos ir pareiškėjo asmeninio intereso naudotis judėjimo laisve. Tai turi būti vertinama remiantis visomis konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Apribojimas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu yra aiškių realaus viešojo intereso, kuris nusveria asmens teisę į judėjimo laisvę, požymių (EŽTT sprendimas byloje Popoviciu prieš Rumuniją, par. 91). Šiame kontekste reikšminga, be kita ko, svarstomos judėjimo laisvę ribojančios priemonės skyrimo ir taikymo tvarka, su tuo susijusios procesinės garantijos; kompetentingų institucijų (pavyzdžiui, teismų) atliekamas patikrinimas, ar priemonė vis dar būtina laikui einant; tai, ar įtariamasis (kaltinamasis) kreipėsi dėl leidimo išvykti iš atitinkamos vietovės, ir ar atsisakyta suteikti tokį leidimą (EŽTT sprendimas byloje Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją; Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą); baudžiamojo proceso, kuriame taikyta judėjimo laisvę ribojanti priemonė, eiga, trukmė ir jos pagrįstumas, nors pernelyg ilga proceso trukmė paprastai savaime nelemia tokio proceso metu apribotos teisės į judėjimo laisvę pažeidimo (EŽTT sprendimas byloje Popoviciu prieš Rumuniją, par. 94; 2008 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Hajibeyli prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 16528/05; Fedorov ir Fedorova prieš Rusiją; Antonenkov ir kiti prieš Ukrainą); asmens, kuriam taikoma svarstoma priemonė, elgesys (dalyvavimas procese, paskirtos priemonės laikymasis ir kt.) (EŽTT sprendimas byloje Manannikov prieš Rusiją, par. 63); konkrečios aplinkybės, dėl kurių judėjimo laisvės apribojimas varžo asmens šeimos ar profesinį gyvenimą (pavyzdžiui, šeima gyvena kitoje vietovėje (užsienyje, tos pačios valstybės nutolusioje vietovėje, kt.) (EŽTT sprendimas byloje Bulea prieš Rumuniją; 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Munteanu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 39435/08; Manannikov prieš Rusiją).

84. Vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo ir EŽTT praktika, teismas sprendžia, kad nors minėtos kardomosios priemonės (rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas, taip pat įpareigojimas nesilankyti tam tikrose vietose ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su tam tikrais asmenimis) ieškovui buvo pritaikytos įstatymo nustatyta tvarka bei jų skyrimo metu atitiko proporcingumo tarp nustatomų suvaržymų ir siekiamų (dalyvavimo procese) tikslų principo kriterijus, t. y. buvo paskirtos pagrįstai, vis dėl to nustačius ieškovo teisės į baudžiamosios bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, yra pagrindas pripažinti, kad taikant minėtas kardomąsias priemones ieškovui 11 metų ir 1 mėnesį, t. y. labai ilgą laiką, buvo pažeista ieškovo teisė į judėjimo laisvę.

Dėl kitų ieškovo teisių, atliekant ikiteisminį tyrimą, pažeidimų

86. Minėta, jog įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178, 182 straipsniai).

87. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas savo teiginiams apie netinkamas kalinimo sąlygas pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Taip pat ieškovas neprašė teismo išreikalauti su tuo susijusius įrodymus, jeigu pats ieškovas dėl kažkokių aplinkybių negalėjo gauti atitinkamus įrodymus. Paminėtina ir tai, jog pasiūlius ieškovui į bylą atsakovės (valstybės) atstove papildomai įtraukti Lietuvos kalėjimų tarnybą, kuri tokio pobūdžio bylose atstovauja valstybei, ieškovas tą daryti atsisakė.

88. Sprendžiant dėl netinkamų kalinimo sąlygų šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovas būdamas suimtas tam tikrą laiką praleido Lukiškių kalėjimo ligoninėje, tačiau ieškovas neįrodinėjo kiek konkrečiai laiko jis praleido Lukiškių kalėjimo ligoninėje ir kiek laiko praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kur ieškovo žodžiais buvo netinkamos sąlygos. Be to, ieškovas neįrodinėjo kokioje kameroje jis buvo laikomas, taip pat ieškovas nedetalizavo, kuo konkrečiai pasireiškė sąlygų netinkamumas. Pažymėtina, kad nors eilėje Lietuvos administracinių teismų išnagrinėtose administracinėse bylose buvo konstatuoti kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygų pažeidimai, tačiau tokie pažeidimai nustatinėjami kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į individualias aplinkybes, bet ne į visuotinai žinomas aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo ieškovai yra atleidžiami. Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, susijusių ir su Trakų miesto areštinės sąlygomis.

89. Iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas 2009 m. kovo 9 d. prokurorui pateiktame skunde dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, be kita ko, skundėsi dėl nepakenčiamų sąlygų tardymo izoliatoriuje, ypač dėl ieškovo sveikatos sutrikimų, o būtent dėl to, kad izoliatoriuje gultai buvo trumpesni nei ieškovo ūgis, tačiau ieškovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė, ar šis pažeidimas buvo pašalintas. Kitų kalinimo sąlygų ieškovas neskundė. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo (CPK 185 straipsnis).

90. Taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad suėmimo metu ieškovas tyrėjo buvo apklaustas vienintelį kartą – 2009 m. sausio 26 d. Ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tuo metu jis buvo gydomas ir prižiūrimas Lukiškių kalėjimo ligoninėje, teismui nepateikė. Baudžiamojoje byloje tokių duomenų taip pat nėra. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jo apklausos pas tyrėją metu jam pasidarė bloga, todėl nepabaigus apklausos, ieškovas buvo išgabentas atgal į ligoninę. Tuo tarpu iš ieškovo 2009 m. sausio 26 d. apklausos protokolo turinio nenustatyta, kad ieškovas apklausos metu būtų skundęsis savo savijauta, be to, matyti, kad pabaigus ieškovo apklausą jis protokolą pasirašė bei patvirtino, kad iš jo žodžių viskas surašyta teisingai (baudž. b. 26 t., b. l. 10–11). Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog pristatant ieškovą 2009 m. sausio 26 d. pas tyrėją apklausai, buvo pažeista Lukiškių kalėjimo ligoninės taisyklės, o būtent, kad nebuvo gautas ieškovo gydytojo sutikimas ieškovo apklausai. Kita vertus, net tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad nebuvo gautas ieškovo gydytojo sutikimas, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas neįrodė su tuo susijusių neigiamų pasekmių atsiradimo, t. y. žalos padarymo fakto (CPK 178 straipsnis).

Dėl priežastinio ryšio ir neturtinės žalos dydžio nustatymo

91. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nagrinėjamu atveju konstatavus teisėsaugos institucijų bendrųjų pareigų elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįstą ieškovo suėmimo tęsimą, taip pat ieškovo teisę, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, kas nulėmė ir pernelyg ilgai taikomus ieškovo judėjimo laisvės suvaržymus, yra pagrindas pripažinti ieškovo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad antroji valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – priežastinis ryšys yra nustatyta.

92. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už asmens teisės į tinkamą teismo procesą (kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią ar įmanomai trumpiausią laiką) pažeidimą.

93. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį už neteisėtą procesinės prievartos priemonės – suėmimo taikymą teismas, be bendrųjų kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 straipsnyje, turi atsižvelgti į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: teisės į laisvę pažeidimo aplinkybes (suėmimo trukmę, neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, sukėlusių teisės pažeidimą, pobūdį, konkrečius atitinkamų baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumus ir kt.); suėmimo padarinius asmeniniam gyvenimui (ar suimtas asmuo turėjo šeimą, nepilnamečių vaikų; ar turėjo ypatingų užsiėmimų, kuriuos nutraukė suėmimas); suėmimo padarinius asmens sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą; suėmimo padarinius profesiniam gyvenimui; aplinkybes, dėl kurių galėtų būti mažinamas atlygintinos žalos dydis, įskaitant nukentėjusiojo ir valstybės ekonominę padėtį (nors valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai neatspindi nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos padarinių, tačiau sprendžiant dėl neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais asmeniui padarytos neturtinės žalos dydžio į ją būtina atsižvelgti tam, kad priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydis atspindėtų socialinį kontekstą ir nebūtų socialiai neteisingas) bei nukentėjusiojo asmens kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-412-690/2015).

94. Nors teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus žalos dydžius, kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas turėtų spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Visiškai suvienodinti teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis net esant analogiško pobūdžio neteisėtiems veiksmams (pavyzdžiui, neteisėtai taikoma ta pati kardomoji priemonė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 91 punktas ir jame nurodyta praktika).

95. Nagrinėjamoje byloje vertinant ieškovo teisės į laisvę pažeidimo jam sukeltos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad ieškovas išbuvo nelaisvėje apie du mėnesius (nuo 2009 m. vasario 15 d. iki 2009 m. balandžio 14 d.), nors šis laisvės atėmimas minėtu laikotarpiu nebuvo būtinas; ieškovui tuo metu buvo nustatytas 40 proc. darbingumo lygis dėl jam diagnozuotų lygų, pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini), kas neabejotinai sukėlė ieškovui papildomus nepatogumus ir papildomą skausmą, o tai galėjo sukelti neigiamus padarinius ieškovo sveikatai į ateitį; taip pat ieškovas nepagrįstai buvo atitrauktas nuo savo studijų (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu nustatant neturtinės žalos dydį minėtu aspektu, atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovas suėmimo metu buvo bedarbis.

96. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs visas šio sprendimo 95 punkte nurodytas individualias bylos aplinkybes, atsižvelgęs į padaryto pažeidimo pobūdį ir trukmę, taip pat kasacinio teismo praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio panašaus pobūdžio bylose nustatymo kriterijus bei EŽTT praktiką, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje už nepagrįstą suėmimo taikymą (tęsimą) laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 15 d. iki 2009 m. balandžio 14 d. ieškovui priteistina 2 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu ši suma yra teisinga ir proporcinga sukeltų padarinių atžvilgiu, taip pat ši suma turėtų kompensuoti ieškovui ir galimai patirtą žalą dėl jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas tikėtino pažeidimo.

97. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste, analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės, turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018, 67 punktas; 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021, 27–28 punktai).

98. Egzistuoja stipri, bet nuginčijama prezumpcija, jog pernelyg užsitęsęs procesas sukelia neturtinę žalą, kuri apibūdinama kaip gyvenimo netikrumo ir susirūpinimo dėl proceso rezultato būsena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-684/2021, 79 punktas).

99. Nustatydamas ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį už ieškovo teisės, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, pažeidimą ir pernelyg ilgai taikomus ieškovo judėjimo laisvės suvaržymus, teismas atsižvelgia į šias individualias bylos aplinkybes: baudžiamosios bylos, kartu su ikiteisminiu tyrimu, nagrinėjimas truko 11 metų 6 mėnesius ir 8 dienas, o įskaitant ir bylos nagrinėjimą kasacinės instancijos teisme – 12 metų 5 mėnesiai ir 18 dienų, kas pagal EŽTT praktiką paprastai savaime pripažįstama teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimu; ieškovas viso proceso metu pats iš esmės veikė prieš greitą procesą, o būtent: pabaigus ikiteisminį tyrimą, t. y. po 3 metų, ieškovas teikė prašymą atnaujinti ikiteisminį tyrimą, siekiant pašalinti tyrimo trūkumus ir ištirti nenustatytas aplinkybes, kuris prokuroro buvo atmestas, be kita ko, įžvelgiant ieškovo siekį vilkintį ikiteisminį tyrimą; nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas reiškė nušalinimą teisėjui, kuris buvo atmestas (baudž. b. 34 t., b. l. 202), kaltinamajam G. K. pasislėpus nuo teismo ir teismui nutarus išskirti bylos nagrinėjimą G. K. atžvilgiu į atskirą bylą, siekiant pagreitinti bylos nagrinėjimą kitų kaltinamųjų atžvilgiu, ieškovas tokią teismo nutartį skundė aukštesnės instancijos teismui, kuris ieškovo skundą atmetė, o baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, ieškovas 2015 m. rugsėjo 22 d. ir 2015 m. gruodžio 16 d. teikė prašymus atnaujinti įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje (baudž. b. 38 t., b. l. 68–71, 121), kurie teismo buvo atmesti; nagrinėjant bylą apeliacinės instancijose teisme, 2019 m. sausio mėnesį pasikeitus kaltinimą palaikančiam prokurorui, ieškovas prašė padaryti pertrauką, skiriant papildomo laiko prokurorui susipažinti su byla (baudž. b. 43 t., b. l. 143); bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, bet kuriam iš proceso dalyvių pareiškus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, ieškovas visuomet pasisakydavo už posėdžio atidėjimą ar pertraukos padarymą; dėl pernelyg ilgo proceso, ieškovui buvo sušvelninta paskirta bausmė.

100. Įvertinęs visas šio sprendimo 99 punkte nurodytas individualias bylos aplinkybes, atsižvelgęs į bendrą baudžiamojo proceso ir ieškovo judėjimo laisvės suvaržymo trukmę ir tuo laikotarpiu ieškovo išgyventą netikrumo jausmą dėl savo likimo bei su tuo susijusius patirtus kitus nepatogumus, taip pat tai, jog ieškovo elgesys turėjo įtakos proceso trukmei (ją pailgino) ir tai, kad ieškovo teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas iš dalies buvo kompensuotas paskiriant ieškovui švelnesnę bausmę, taip pat kasacinio teismo praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio panašaus pobūdžio bylose nustatymo kriterijus bei EŽTT praktiką, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje už ieškovo teisės, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, pažeidimą ir pernelyg ilgai taikomus ieškovo judėjimo laisvės suvaržymus ieškovui priteistina 1 500,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu ši suma yra teisinga ir proporcinga sukeltų padarinių atžvilgiu.

101. Teismo vertinimu, kiti ieškovo procesiniuose dokumentuose ar žodiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai, taip pat pateikti įrodymai, susiję su civilinės atsakomybės valstybei taikymu ar neturtinės žalos dydžio nustatymu, šios bylos išsprendimui yra teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

102. Remiantis išdėstytu, ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovui iš atsakovės viso 3 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Ši suma, teismo vertinimu, atitinka konstitucinį teisingo žalos atlyginimo principą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus ir tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

103. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1–2 d.).

104. Ieškovas kreipdamasis į teismą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Įrodymų apie kitas bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas ieškovas į bylą nepateikė. Atsakovės atstovės taip pat nepateikė į bylą įrodymų apie bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas.

105. Atsižvelgiant į išdėstytą, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos.

106. Nagrinėjant civilinę bylą, teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu nepatyrė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui A. M., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Lietuvos Respublikos 3 500,00 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.