Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės, Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Tikslu įsigyti automobilį, ieškovė su sutuoktiniu G. S. apžiūrėjo automobilį išoriškai, buvo pastebėtas atsilupęs variklio dangčio ir stogo lakas. Atsakovo teigimu, automobilis buvo techniškai tvarkingas, tik atsakovui reikėjo baigti surinkti variklį, kuris, pasak jo, buvo renkamas naujomis detalėmis, taip pat nurodant, kad variklis yra N serijos, 4,8 litrų su 6 pavarų dėže. Už automobilį atsakovui grynais pinigais buvo sumokėta 4 500 Eur ir sumokėti papildomi 600 Eur už atsilupusių detalių perdažymą. Ieškovė siūlė apmokėjimą atlikti pavedimu, tačiau atsakovas atsisakė, todėl ieškovės sutuoktinis šiuos pinigus 2024 m. gruodžio 27 d. išsigrynino ir perdavė atsakovui. Sumokėjus visą kainą už automobilį ir papildomus remonto darbus, atsakovas pažadėjo sutvarkyti automobilį pilnai, taip pat atlikti jo valstybinę techninę apžiūrą ir perduoti ieškovei iki 2024 m. gruodžio 31 d. Darbai buvo atidėliojami dėl įvairių, atsakovo įvardinamų priežasčių. Atsakovas 2025 m. vasario 5 d. ieškovės paprašė dar 300 Eur už padangų pakeitimą ir dar nebaigtus automobilio elektros darbus ir atitinkamai paprašė vėl sumokėti grynais pinigais, todėl šios lėšos buvo išgrynintos.

Pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2025 m. kovo 1 d., tačiau automobilis nebuvo perduotas ieškovei, nes atsakovas vis dar nebuvo atlikęs valstybinės techninės apžiūros (toliau – ir TA). 2025 m. kovo 20 d. TA buvo atlikta ir 2025 m. kovo 21 d. automobilis perduotas ieškovei.

Pradėjus eksploatuoti automobilį, iš variklio skyriaus pasigirdo pašaliniai garsai, kirtosi vairo mechanizmas. Ieškovė su sutuoktiniu nusprendė nuvykti į autoservisą atlikti automobilio būklės įvertinimą. 2025 m. balandžio 24 d. apžiūros metu MB „Autolines“ (patikrą atliko vadovas A. V.) paaiškėjo, kad automobilio kėbulas buvo suvirintas iš gabalų, variklis dirbo blogai, dūmino, degino tepalus, be to, vietoje N serijos, 4,8 litrų variklio buvo senesnio modelio M serijos, 4,4 litrų variklis, greičių dėžė penkių bėgių, kompiuterinė diagnostika rodė daug klaidų. Automobiliui nustatyti ir kiti trūkumai, dėl kurių jis nėra tinkamas eksploatacijai ir saugiam naudojimui.

Atsakovui 2025 m. gegužės 12 d. surašyta pretenzija bei išsiųsta registruotu paštu, kurioje pateikta visa informacija bei prašoma nutraukti sutartį. Atsakovas į šią pretenziją atsakymo nepateikė. Automobilis nuo defektacijos iš esmės neeksploatuojamas, jo rida 231 664 km.

Atsakovas ginčo sutartyje nenurodė jokių konkrečių automobilio trūkumų, o tai reiškia, kad deklaravo, jog automobilis visapusiškai techniškai tvarkingas ir gali būti pradėtas eksploatuoti naujojo pirkėjo be papildomų išlaidų.

Tačiau, kaip paaiškėjo po išsamios automobilio patikros – automobilis neatitinka atsakovo deklaruotos daikto (automobilio) būklės. Praėjus itin trumpam laiko (nuvažiavus tik apie 200 km) tarpui po ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo nustatyti šie paslėpti trūkumai, nurodyti MB „Autolines“ automobilio patikros akte: įmontuotas netinkamas variklis, įmontuotas netinkamas valdymo blokas, įmontuota netinkama pavarų dėžė, automobilis suvirintas iš dviejų automobilių ir kt. Šių trūkumų pašalinimas iš esmės neįmanomas, vien dėl dviejų skirtingų automobilių kėbulų, o taip pat visiškai ekonomiškai neracionalus, nes reikėtų keisti netgi variklį ir pavarų dėžę.

Sutarties pažeidimai yra esminiai ir turi įtakos įprastam bei saugiam transporto priemonės eksploatavimui: a) juos pašalinti galima tik patyrus itin dideles (neproporcingas sutarties kainai) išlaidas; b) atsakovas neatskleidė informacijos apie automobilio defektus; c) ieškovė, žinodama šias aplinkybes, iš viso nebūtų sudariusi pirkimo–pardavimo sutarties. Įsigyjant šį automobilį ieškovė turėjo pagrįstų lūkesčių, be trukdžių, papildomų didelių išlaidų saugiai juo naudotis, tačiau atsakovui perleidus automobilį su esminiais daikto trūkumais, šis lūkestis liko neįgyvendintas ir juo ieškovė negali naudotis iki šiol. Ieškovės prašymas nutraukti Sutartį laikytinas pagrįsta ir proporcinga pažeistų teisių gynimo priemone.

Automobilį ieškovė pirko iš atsakovo, kurio ūkinė-komercinė veikla yra automobilių prekyba, šiuo nagrinėjamu atveju – naudotų automobilių, todėl atsakovas laikomas profesionaliu pardavėju ir būtent atsakovui taikomi didesni profesionalumo, rūpestingumo ir atidumo standartai. Atsakovas automobilį pardavė vykdydamas savo ūkinę-komercinę veiklą, tuo tarpu ieškovė automobilį įsigijo savo asmeninių poreikių tenkinimui, taigi tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai.

Automobilio BMW X5, identifikavimo numeris VIN (duomenys neskelbtini), nepardavinėjo. Automobilių prekyba nesiverčia. Atsakovas nebuvo patalpinęs skelbimų interneto svetainėse www.autoplius.lt, www.autogidas.lt ir kitose apie automobilio pardavimą. Nebuvo patalpinęs skelbimo Facebook; nebuvo jokia kita forma niekam pranešęs – nei žodžiu, nei raštu, kad pardavinėja automobilį BMW X5. Ant automobilio tai pat nebuvo „uždėjęs“ skelbimo „parduodu“ ir „tarimosi metu“ nebuvo automobilio savininku.

Ieškovės sutuoktinis G. S. buvo atvažiavęs pas atsakovą pasitarti dėl automobilio remonto, po to kelis kartus pasiimti automobilių detales. Vieno iš apsilankymo metu ieškovės sutuoktinis G. S. paklausė atsakovo „ar šis neparduoda automobilio“. Ieškovės sutuoktinis G. S. automobilį pasiūlė nupirkti už 5 000 Eur, atsakovas jo pasiūlymą perdavė mamai, kuriai priklausė automobilis.

Ieškovės sutuoktinio G. S. apsilankymo metu pas atsakovą, jam buvo pasakyta, kad „mama sutinka parduoti automobilį“ ir pasiūlyta pasinaudoti keltuvu bei detaliai pasitikrinti automobilį. Ieškovės sutuoktinis G. S. detaliai ir ne vieną kartą patikrino automobilį. Jis buvo atsivežęs „meistrus“. Buvo prisijungęs ir kompiuterį. Ieškovės sutuoktiniui puikiai buvo žinoma automobilio būklė. Lygiai taip pat ir ieškovės apsilankymo metu, jai buvo sudarytos sąlygos apžiūrėti, patikrinti, pravažiuoti su automobiliu, leista pasinaudoti keltuvu ir įrankiais.

2025 m. sausio 24 d. atsakovas su mama pasirašė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, o sekančią dieną mama mirė. Atsakovas 2024 m. gruodžio 31 d. nesitarė ir niekaip negalėjo perduoti automobilio ieškovei, kadangi 2024 m. gruodžio 31 d. nebuvo automobilio savininku, o ieškovė dar nebuvo priėmusi sprendimo pirkti automobilį.

Pinigų iš ieškovės ir jos sutuoktinio už automobilio dažymą neėmė ir negavo. Atsakovas pranešė, kad automobilio kėbulo iš gabalų nevirino.

Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje automobilio kaina nurodyta be valstybinės techninės apžiūros kainos. Tai įrodo, kad susitarimo, kad atsakovas atliks automobiliui valstybinę techninę apžiūrą ir tik tada parduos automobilį, nebuvo.

Teismo posėdžio metu ginčo šalys palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus, argumentus bei atsikirtimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas byloje netinkamai vertino ir nustatė byloje surinktus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, padarė neteisėtas ir bylos medžiaga nepagrįstas teisines išvadas, o taip pat neatskleidė bylos esmės neišspręsdamas šalių ginčo iš esmės. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškino bei taikė ginčui aktualias teisės normas, grubiai nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir neteisingai nusprendė, jog ieškovė neįrodė jai parduoto automobilio trūkumų.

Teismas padarė materialinės teisės normų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.327, 6.333, 6.334 ir 6.217 straipsnių netinkamo taikymo pažeidimus. Teismas pats nurodė, kad pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daikto perdavimo arba dėl iki perdavimo atsiradusių priežasčių, taip pat teismas nurodė CK 6.431¹ straipsnio pareigą sutartyje nurodyti duomenis apie transporto priemonę. Visgi, taikydamas šias normas teismas faktiškai padarė priešingą išvadą, kad galiojanti techninė apžiūra savaime reiškia techniškai tvarkingą transporto priemonę. Sprendime tiesiogiai nurodyta, kad kadangi 2025 m. kovo 20 d. techninė apžiūra atlikta ir trūkumų nenustatyta, „spręstina, kad pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas ieškovei perdavė techniškai tvarkingą transporto priemonę“. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė CK 6.327 ir 6.333 straipsnius, nes ginčo automobilio techninės apžiūros atlikimo faktą nepagrįstai sutapatino su pirkimo–pardavimo sutarties dalyko kokybės atitiktimi ir paslėptų trūkumų nebuvimu, kai byloje buvo įrodymų, kad ginčo automobilio techninė apžiūra 2025 m. kovo 20 d. atsakovo buvo atliekama du kartus, o pirminės apžiūros metu buvo nustatyta daugybė didelių ir pavojingų trūkumų, kurių objektyviai tą pačią dieną nebuvo galimybės pašalinti.

Teismas padarė įrodymų tyrimo ir vertimo pažeidimus atmetęs MB „Autolines“ defektinį aktą dėl automobilio trūkumų, kaip įrodymą, tokią savo išvadą grįsdamas tik tuo, kad šį defektinį aktą parengęs asmuo – MB „Autolines“ vadovas A. V. – nėra teismo ekspertas. Pasak apeliantės, vien aplinkybė, kad MB „Autolines“ defektinį aktą parengęs asmuo nėra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, savaime nereiškia, kad jo išvada neturi įrodomosios reikšmės, ką nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Teismo posėdyje MB „Autolines“ vadovas paaiškino, kad jis turi apie 24–25 metų automobilių remonto patirtį, profesinį automobilių ir sunkiosios technikos remontininko-mechaniko išsilavinimą, taip pat nurodė, kad yra parengęs daugiau kaip 20 panašaus pobūdžio išvadų. Taigi jo paaiškinimai turėjo būti vertinami kaip specialių praktinių žinių turinčio asmens paaiškinimai, o ne atmetami vien dėl formalaus teismo eksperto statuso nebuvimo. Taip pat teismo argumentas, kad ieškovė neprašė skirti ekspertizės, savaime negalėjo būti pagrindas atmesti ieškinį, nes nei CK 6.333, nei CK 6.334 straipsniai, nei CPK nuostatos nenustato, kad naudoto automobilio trūkumai gali būti įrodinėjami tik teismo ekspertizės aktu.

Teismas priėjo nepagrįstos ir objektyviems rašytiniams įrodymas, liudytojų paaiškinimams prieštaraujančios išvados, jog byloje nebuvo nustatyta, kad 2025 m. kovo 1 d. sutarties sudarymo metu ir 2025 m. kovo 21 d. automobilio perdavimo metu, automobilis turėjo esminių trūkumų, todėl ieškovės reikalavimą dėl sutarties nutraukimo atmetė.

Siekiant paneigti nepagrįstas teismo sprendimo išvadas, ieškovė po teismo sprendimo pristatė automobilį į Vilniaus techninių apžiūrų centrą, kuriame nustatyta, kad ginčo automobilis neatitinka techninių reikalavimų, o prieš tai 2025 m. kovo 20 d. atlikta techninė apžiūra laikoma negaliojančia. Tai paneigia teismo suabsoliutintą 2025 m. kovo 20 d. techninės apžiūros reikšmę ir tiesiogiai koreliuoja su ankstesniais automobilio trūkumais, fiksuotais tiek 2025 m. kovo 20 d. Alytaus techninės apžiūros centre, MB „Autolines“ defektinio akto išvadose, juolab automobilio rida iš esmės nepakito, todėl 2026 m. gegužės 7 d. nustatyti trūkumai neatsirado dėl automobilio naudojimo po sutarties sudarymo, o objektyviai egzistavo sutarties sudarymo metu.

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė teikia naują įrodymą – 2026 m. gegužės 7 d. TUV NORD Lietuva, UAB techninės apžiūros rezultatų ataskaitą. Šis įrodymas objektyviai negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, nes automobilio pakartotinė techninė apžiūra buvo atlikta po 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo priėmimo su tikslu paneigti suabsoliutiną pirmosios instancijos išvadą, jog galiojanti techninė apžiūra neva patvirtino, kad atsakovas pardavė tinkamos kokybės automobilį. 2026 m. gegužės 7 d. ataskaitoje nustatyti trūkumai – ABS sistemos veikimo trūkumai, vairo mechanizmo susidėvėjimas, skysčių nuotėkis, pakabos trūkumai, stabdžių sistemos elementų būklė, važiuoklės korozija ir kiti trūkumai – koreliuoja su byloje jau buvusiais duomenimis, o konkrečiai: (i) 2025 m. kovo 20 d. techninės apžiūros istorija, (ii) MB „Autolines“ defektiniu aktu, (iii) diagnostikos duomenimis ir liudytojo MB „Autolines“ serviso vadovo A. V. paaiškinimais teismo posėdžio metu. 2026 m. gegužės 7 d. techninės apžiūros ataskaita reikšminga ir kitu aspektu – ji kelia pagrįstų abejonių dėl 2025 m. kovo 20 d. pakartotinės techninės apžiūros, atliktos Varėnos TAS, patikimumo ir teisėtumo. Byloje nustatyta, kad 2025 m. kovo 20 d. pirminės techninės apžiūros Alytaus TAC metu automobiliui buvo nustatyti pavojingi ir dideli trūkumai, susiję su padangos kordo pažeidimu, stovėjimo stabdžio neefektyvumu, ABS sistemos gedimu, SRS saugos sistemos gedimu ir skysčio nuotėkiu. Tą pačią dieną kitoje techninės apžiūros vietoje automobilis buvo pripažintas neturinčiu trūkumų. Tokia faktinė seka pati savaime kelia pagrįstų abejonių. Atsakovas byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kokiais darbais, kada ir kur tą pačią dieną buvo pašalinti pirminės apžiūros metu nustatyti pavojingi ir dideli trūkumai.

Atsakovas byloje įrodė, kad automobilio BMW X5, identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), sutarties sudarymo metu buvęs valstybinis registracijos numeris (duomenys neskelbtini), nepardavinėjo, jis nebuvo automobilio savininkas; automobilio savininkai buvo atsakovo tėvai; jokia forma apeliantės neapgaudinėjo ir neapgavo. Automobilį po detalios apžiūros pasiūlė nupirkti ieškovės vyras už jo pasiūlytą kainą, be valstybinių numerių, be techninės apžiūros ir be draudimo, t. y. už 4 500 Eur, ir tai užfiksuota 2025 m. lapkričio 24 d. teismo posėdžio protokole bei transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartyje.

Pirmosios instancijos teisme ieškovė neprašė, o teismui pasiūlius, atsisakė prašyti skirti teismo ekspertizę (teismo sprendimo 6 lapas, 17 punktas, paskutinis sakinys: „teismo ekspertizės, dėl automobilio techninės būklės nustatymo, ieškovė neprašė skirti“).

A. V. MB „Autolines“ serviso vadovo „išvada“ byloje yra be parašo. Nėra aišku, ar į bylą buvo pateiktas originalus dokumentas ir ar jis nebuvo pakeistas. Nuotraukos su išvada nepateiktos. Akivaizdu, kad toks dokumentas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, todėl teismas nepadarė jokių teisės normų pažeidimų.

Apeliaciniame skunde pateikiami tikrovės neatitinkantys faktai. Apeliacinio skundo 11 punkte nurodyta, kad „2025 m. kovo 20 d. atsakovas atliko automobilio techninę apžiūrą, ir 2025 m. kovo 21 d. automobilį perdavė ieškovei. Apeliacinio skundo 12 punkte nurodyta: „Nors atsakovas procesiniuose dokumentuose teigė, kad ieškovė pati 2025 m. kovo 20 d. atliko techninę apžiūrą, tačiau šiuos teiginius paneigė teismo posėdžio metu atsakovo duoti paaiškinimai, kuriais atsakovas patvirtino, kad 2025 m. kovo 20 d. automobilio techninę apžiūrą atliko jis. Atsakovas pažymi, kad automobilį techninei apžiurai pateikė ne atsakovas, o S. S.. Atsakovas teisme nedavė paaiškinimų, kaip nurodo apeliantė, kad „...atsakovo duoti paaiškinimai, kuriais atsakovas patvirtino, kad 2025 m. kovo 20 d. automobilio techninę apžiūrą atliko jis“. Todėl apeliantės teiginys yra nepagrįstas teismo posėdžio protokolu, nėra nurodyta diena, kada neva taip „prisipažino“ atsakovas.

Apeliacinio skundo 24 punkto (i) papunktyje vėl nurodoma, kad „...byloje buvo įrodymų, kad ginčo automobilio techninė apžiūra 2025 m. kovo 20 d. atsakovo buvo atliekama du kartus,...“. Atsakovas pažymi, jog automobilį pardavė be techninės apžiūros, be draudimo, be valstybinių numerių 2025 m. kovo 1 d.; 2025 m. kovo 20 d. automobilį techninei apžiūrai pateikė ne atsakovas, o S. S..

Apeliacinio skundo 24 punkto (i) papunktyje taip pat nurodyta „pirminės apžiūros metu buvo nustatyta daugybė didelių ir pavojingų trūkumų, kurių objektyviai tą pačią dieną nebuvo galimybės pašalinti“. Atsakovas, peržiūrėjęs techninės apžiūros dokumentus, nemato jokių pirminės techninės apžiūros metu didelių ir pavojingų trūkumų. Tokie trūkumai nenurodyti apeliaciniame skunde ir naudojamos tik bendro pobūdžio frazės ir bendro pobūdžio teiginiai. Apeliantės teiginys, kad „didelių ir pavojingų trūkumų“ „objektyviai tą pačią dieną nebuvo galimybės pašalinti“ yra teiginys be įrodymų. Visas automobilio padangas pakeisti galima per valandą, sąvaržą paveržti, kad skysčiai nebėgtų užtenka iki 10 minučių, ar pavalyti su skudurėliu nešvarią vietą ir užtenka iki 10 minučių. Apeliantė apeliaciniame skunde neatskleidė kas yra „dideli ir pavojingi trūkumai“ bei kodėl jų negalima pašalinti per dieną, todėl apeliacinis skundas šiuo aspektu atmestinas.

Apeliacinio skundo 24 punkto (iii) papunktyje apeliantė nurodė: „Galiausiai teismas priėjo nepagrįstos ir objektyviems rašytiniams įrodymas, liudytojų paaiškinimams prieštaraujančios išvados, jog byloje nebuvo nustatyta, kad 2025 m. kovo 1 d. sutarties sudarymo metu ir 2025 m. kovo 21 d. automobilio perdavimo metu, automobilis turėjo esminių trūkumų, todėl ieškovės reikalavimą dėl sutarties nutraukimo atmetė“. Pasak atsakovo, šiame apeliacinio skundo papunktyje nėra nurodyti objektyvių įrodymų pavadinimai, jų byloje buvimo vieta; nėra nurodyta liudytojų vardai ir pavardė, jų parodymų davimo vieta, laikas, protokolo minutės, todėl atsakovas negali apsiginti nuo nepagrįstų kaltinimų.

Apeliacinio skundo 5 punkte nurodyta: ieškovė su sutuoktiniu G. S. 2024 m. gruodžio mėn. viduryje su atsakovu pradėjo tartis dėl transporto priemonės BMW X5, E53, VIN (duomenys neskelbtini), įsigijimo, o apeliacinio skundo 41 punkte apeliantė nurodo, kad ji nežino apie nusipirkto 2025 m. kovo 1 d. automobilio trūkumus gruodžio mėn., nes atsakovas automobilį nusipirko 2025 m. sausio 24 d. ir ginčo sutartyje nesurašė defektų, nurodytų 2025 m. sausio 24 d. sutartyje. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2024 m. gruodžio mėnesio iki 2025 m. kovo 1 d. automobilio stovėjimo padėtis nesikeitė. Būklė nesikeitė. Automobilis nebuvo eksploatuojamas.

Byloje nėra jokių įrodymų dėl N modelio variklio. Apeliantė nenurodė, kuriame bylos tome, kuriame dokumente yra užfiksuotas susitarimas dėl N modelio variklio. MB „Autolines“ apžiūros akto 2 punkte nurodyta: „Perkant automobilį nurodytas kitas variklio modelis...“, kur perkant nurodytas buvo kitas variklio modelis nenurodyta. Apeliantė tokių duomenų nepateikė taip pat. Pasak atsakovo, teismas teisingai sprendimo 7 lape 17 punkte konstatavo, kad: „Be to, byloje nenustatyta, kad šalys buvo susitarę, kad į ginčo automobilį bus įmontuotas kitas galingesnis variklis, ir kai tokio galingesnio variklio atsakovas automobilyje neįrengė, tai gali būti esminis pirkimo–pardavimo sutarties trūkumas“.

Apeliantė turėjo teisę ir pareigą teikti visus, kokius nori, įrodymus pirmosios instancijos teisme, tame tarpe ir atlikti techninę apžiūrą, ir jos rezultatus pateikti teismui. Tai, kad apeliantės netenkino pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir jai įrodyti objektyvią tiesą kilo po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, kuriuo teismas išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikė 2025 m. kovo 20 d. atsakovo Varėnos TAS atliktai techninės apžiūros ataskaitai, nėra pagrindas priimti kaip naują įrodymą 2026 m. gegužės 7 d. valstybinės techninės apžiūros ataskaitą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantės skundo dalyje „VI IEŠKOVĖS PRAŠYMAI“ nėra prašymo priimti naujus įrodymus.

Nors apeliantė ir deklaruoja, kad automobilio nenaudojo (be to, 2026 m. gegužės 7 d. ataskaitoje nurodyta automobilio rida iš esmės sutampa su byloje jau nurodyta rida po defektacijos. Tai patvirtina, kad po defektinio akto surašymo automobilis iš esmės nebuvo eksploatuojamas), tačiau nutyli tokius defektus ir jų atsiradimo aplinkybes, kurių nebuvo net MB „Autolines“ trijuose nepasirašytuose lapuose, kaip pvz., DT – 3.3.h – veidrodžiai / netiesioginio matymo įtaisai: kairė priekis pažeistas, kas įrodo, kad automobilis buvo eksploatuojamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (liet. iš pareigos) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, t. y. apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo ieškovės apeliaciniame skunde ir atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų kontekste.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė prašo prie civilinės bylos prijungti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus – kompiuterinės diagnostikos protokolus su vertimu į lietuvių kalbą; 2026 m. gegužės 7 d. valstybinės techninės apžiūros ataskaitą. Ieškovės teigimu, kompiuterinės diagnostikos protokolų originalai nebuvo į bylą pateikti dėl žmogiškosios klaidos, o techninės apžiūros ataskaita objektyviai negalėjo būti pateikta pirmosios instancijos teisme, nes automobilio pakartotinė techninė apžiūra buvo atlikta po 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo priėmimo su tikslu paneigti suabsoliutiną pirmosios instancijos išvadą, jog galiojanti techninė apžiūra neva patvirtino, kad atsakovas pardavė tinkamos kokybės automobilį.

Įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme taikomi ribojimai, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio reglamentavimu dėl naujų įrodymo priėmimo ribojimo siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. To reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai, kadangi šalims civiliniame procese nustatyta pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, jog teikiami nauji rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi jų priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme nespręstas. Apeliantė nurodo, jog minėtų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Atsižvelgiant į tai, kad prašomi priimti įrodymai – kompiuterinės diagnostikos protokolų originalai anglų kalba – nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui dėl žmogiškosios klaidos, tačiau, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti šių dokumentų vertimai į lietuvių kalbą, taip pat kad įrodymas – 2026 m. gegužės 7 d. valstybinės techninės apžiūros ataskaita – gautas po skundžiamo sprendimo priėmimo, ir abu šie įrodymai susiję su apeliantės įrodinėjamomis aplinkybėmis dėl parduoto automobilio trūkumų, spręstina, kad pateikti įrodymai gali būti reikšmingi šioje byloje nagrinėjamiems klausimams išspręsti, juolab, kad atsakovas su šiais įrodymais susipažino ir dėl jų pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą, šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė IES1 ir atsakovas ATS1 2025 m. kovo 1 d. sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė iš atsakovo įsigijo automobilį BMW X5 už 4 500 Eur kainą. Sutartyje pažymėta, kad transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra negalioja; prie skilties „Informacija apie įvykius ir trūkumus“ nurodyta, kad transporto priemonė „be techninės apžiūros, be draudimo“, prie skilties „Papildoma informacija apie atsiskaitymo būdą ir (ar) kitas sąlygas“ nurodyta, kad transporto priemonė „parduodama be valstybinių numerių“. Kiti transporto priemonės trūkumai sutartyje nepažymėti. Automobilio kaina atsakovui sumokėta grynaisiais pinigais. Faktiškai automobilis ieškovei buvo perduotas 2025 m. kovo 21 d., po 2025 m. kovo 20 d. atliktos automobilio techninės apžiūros. Taigi, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad automobilis parduodamas be techninės apžiūros, šalių elgesys ir faktinės aplinkybės (automobiliui techninė apžiūra atlikta 2025 m. kovo 20 d., o automobilis ieškovei perduotas sekančią dieną, t. y. 2025 m. kovo 21 d.) patvirtina, kad buvo susitarta dėl automobilio ieškovei perdavimo tik po jo apžiūros. Šios sprendimu nustatytos aplinkybės atsakovas neginčijo.

Atsakovas ginčo transporto priemonę BMW X5 2025 m. sausio 24 d. nusipirko iš kito pardavėjo – savo mamos D. V.. Iš 2025 m. sausio 24 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nustatyta, kad atsakovas ginčo automobilį nusipirko su šiais trūkumais: stabdžių sistemos; mechanizmo ir pakabos elementų; apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų; vairuotojų ir keleivių saugos sistemų; vairo; dujų išmetimo sistemos. Automobilis nupirktas be techninės apžiūros, be draudimo, su defektais.

Iš transporto priemonės BMW X5 techninės apžiūros galiojimo ir istorijos duomenų nustatyta, kad automobiliui techninė apžiūra buvo atlikta 2025 m. kovo 20 d. du kartus. Alytaus techninės apžiūros centre pirminės automobilio techninės apžiūros metu, kai automobilio rida buvo 230 985 km, nustatyti tokie automobilio trūkumai: „Pavojingi trūkumai: 5.2.3. d) – Ratai ir padangos. Matyti kordas arba jis yra pažeistas (Dešinė priekis)“; „Dideli trūkumai: 1.4.2. – Transporto priemonės stovėjimo stabdžio veikimas ir efektyvumas. Stovėjimo stabdžių stabdymo efektyvumas mažesnis kaip 16 proc.; 1.6. b) – Transporto priemonės stabdžių antiblokavimo sistema (ABS). Įspėjamasis įtaisas rodo, kad sistema veikia blogai (ABS); 3.5. – Priekinio ir galinio stiklo plovikliai. Plovikliai neveikia; 7.1.6. a) – Saugos diržai ir sagtys, kitos apsaugos sistemos. Papildomos apsaugos (sulaikymo) sistemos (SRS). Gedimų indikatoriaus lemputė (MIL) rodo sistemos gedimą, veikimo sutrikimą; 8.4.1. – Kita tarša. Skysčio nuotėkis. Bet koks skysčio nuotėkis, išskyrus vandenį, dėl kurio gali būti padaryta žala aplinkai arba sukeltas pavojus kitiems kelių eismo dalyviams“. Tuo tarpu pakartotinės automobilio techninės apžiūros metu Varėnos techninės apžiūros centre, kai automobilio rida buvo 231 045 km, automobilio trūkumai nenustatyti.

Iš į bylą pateiktos MB „Autolines“ serviso vadovo A. V. automobilio techninės būklės apžiūros išvados (kuri pasirašyta A. V. kvalifikuotu elektroniniu parašu 2025 m. balandžio 24 d.) matyti, kad po automobilio apžiūros konstatuota, kad automobilis nėra saugus eksploatuoti, dalyvavimas eisme turėtų būti stabdomas, kol nepašalinti bent didžiausi techniniai trūkumai; automobilis suvirintas iš dviejų dalių, paliekant kaip originalų VIN numerį, būtent priekyje esantį, kadangi gale kėbulo numeris nėra nurodomas; savininko duomenimis, jam teiktoje informacijoje perkant automobilį, teigta, kad automobilis yra su 4,8 varikliu, tačiau, serviso vadovo A. V. teigimu, tai neatitinka tikrovės; taip pat nustatyti ir kiti automobilio trūkumai, pavyzdžiui, kad automobilio variklis skleidžia stiprų pašalinį garsą; važiuojant užsikerta automobilio vairas; po detalesnės diagnostikos rasta aibė klaidų ir variklio, ir kitų agregatų valdymo sistemose ir kt. Nustatyta, kad automobilis nuo to laiko, kai nustatyti defektai, neeksploatuojamas, jo rida 231 664 km.

Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad ieškovė 2025 m. gegužės 12 d. kreipėsi į atsakovą su rašytine pretenzija dėl automobilio su paslėptais defektais grąžinimo ir pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo. Pretenzijoje ieškovė nurodė, jog po automobilio įsigijimo paaiškėjo esminiai transporto priemonės trūkumai: variklis skleidžia nenormalius garsus, pastebėtas tepalų nuotėkis; diagnostika parodė daug klaidų variklio ir kitų agregatų valdymo sistemose; kėbulas buvo virintas iš kelių dalių – nesutampa tarpai tarp detalių; dėl šių defektų automobilis yra netinkamas eksploatacijai ir nesaugus. Nurodė, jog pirkimo metu ieškovė apie šiuos trūkumus nebuvo informuota, nors jie akivaizdžiai egzistavo.

Atsakovas į šią pretenziją atsakymo nepateikė, todėl ieškovė kreipėsi į teismą.

Taigi šiuo atveju ginčas kilo dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto naudoto daikto (automobilio) kokybės trūkumus bei pirkėjos teisių gynimo įsigijus netinkamos kokybės daiktą.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovei buvo parduotas techniškai tvarkingas automobilis, kadangi jo techninė apžiūra buvo galiojanti. Teismas taip pat iš esmės atsisakė vadovautis A. V. parengtu automobilio techninės būklės apžiūros ir išvadų aktu bei kartu su juo pateiktais įrodymais – diagnostikos protokolų vertimais. Tokią poziciją teismas grindė tuo, kad dokumentą parengęs asmuo nėra teismo ekspertas, ieškovė neprašė skirti teismo ekspertizės, o į bylą buvo pateikti ne diagnostikos protokolų originalai, bet tik jų vertimai, todėl, teismo vertinimu, remiantis tik šiuo aktu, nebuvo galima daryti išvados, kad parduoto automobilio trūkumai buvo esminiai.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.327 ir 6.333 straipsnius, nes ginčo automobilio techninės apžiūros atlikimo faktą nepagrįstai sutapatino su pirkimo–pardavimo sutarties dalyko kokybės atitiktimi ir paslėptų trūkumų nebuvimu, kai byloje buvo įrodymų, kad ginčo automobilio techninė apžiūra 2025 m. kovo 20 d. buvo atliekama du kartus, o pirminės apžiūros metu buvo nustatyta didelių ir pavojingų trūkumų, kurių objektyviai tą pačią dieną nebuvo galimybės pašalinti; 2) pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų tyrimo ir vertimo pažeidimus atmetęs MB „Autolines“ defektinį aktą dėl automobilio trūkumų, kaip įrodymą; vien formalus kompiuterinės diagnostikos originalų trūkumas negalėjo būti pagrindas pirmosios instancijos teismui atmesti šį įrodymą; 3) pirmosios instancijos teismas priėjo nepagrįstos ir objektyviems rašytiniams įrodymas, liudytojų paaiškinimams prieštaraujančios išvados, jog byloje nebuvo nustatyta, kad sutarties sudarymo metu ir automobilio perdavimo metu automobilis turėjo esminių trūkumų.

Savo ruožtu atsakovas atsiliepime šiuos ieškovės apeliacinio skundo argumentus neigia.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų viseto. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad automobiliui techninė apžiūra buvo atlikta tą pačią dieną du kartus, iš kurių vienos patikros metu automobiliui nustatyti pavojingi ir dideli trūkumai, o pakartotinės apžiūros metu – trūkumai nenustatyti, be to, neįvertino aplinkybės, kad pats atsakovas tą patį ginčo automobilį buvo įsigijęs su trūkumais; taip pat nepagrįstai nevertino MB „Autolines“ defektinio akto.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje esančio įrodymų viseto, tokiu būdu priėjo nepagrįstą išvadą, kad automobilis pardavimo ieškovei metu buvo techniškai tvarkingas ir neturėjo paslėptų esminių trūkumų.

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

Pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Pardavėjas pagal sutartį ir šį kodeksą atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis).

Reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).

CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taigi pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017).

Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018).

Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017).

Dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

Sprendžiant klausimą dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y., kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir, kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y., tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

CK 6.327 straipsnio 2 dalis numato, kad pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigos perduoti tinkamą prekę nevykdymą, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie daiktų neatitiktį sutarties ar įprastiems reikalavimams. Paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi. Tačiau konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 23 punktas). Tais atvejais, kai parduotas naudotas daiktas sugenda netrukus po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, svarbu yra įvertinti tokio naudoto daikto gedimo pobūdį ir ar naudoto daikto pirkėjas galėjo žinoti, kad daiktas gali tuoj pat sugesti ar kad jam tinkamai veikti gali prireikti papildomų korekcinių darbų ir investicijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 21 punktas).

Pirkėjas, įsigijęs daiktą, neatitinkantį jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytą pirkėjo, kuriam perduotas netinkamos kokybės daiktas, galimybę pasinaudoti įstatyme nustatytomis teisėmis įstatymų leidėjas susiejo su daikto trūkumų pobūdžiu, todėl sprendžiant klausimą, ar pirkėjo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo būdas yra tinkamas, svarbu įvertinti, kada išryškėjo daikto trūkumai, dėl kokių priežasčių šie trūkumai galėjo susidaryti, ar galima daiktu naudotis nepašalinus jo trūkumų, ar tuos trūkumus įmanoma pašalinti už proporcingą kainą per protingą terminą, ar trūkumai yra esminiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-687/2015). Taigi kurio nors iš aptariamoje teisės normoje išvardytų pirkėjo teisių gynimo būdų pasirinkimas turi būti proporcinga priemonė, skirta pirkėjo dėl daikto kokybės trūkumų patirtiems praradimams kompensuoti, taikoma atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016; 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-611/2019).

Be kita ko, tais atvejais, kai parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises ne tik CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais), bet ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2010; 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Pardavėjo atsakomybė pagal CK 6.334 straipsnį yra griežtoji, t. y. pardavėjas už netinkamos kokybės daikto pardavimą atsako be kaltės. Bendrieji teisių gynimo būdai taikomi tik subsidiariai, t. y. kai pirkėjo pažeistos teisės negali būti apgintos taikant specialiuosius gynybos būdus, tokiu atveju pardavėjo pareiga atlyginti pirkėjo nuostolius grindžiama bendrosiomis civilinės atsakomybės teisės normomis (CK 6.245–6.255 straipsniai), reikalaujančiomis nustatyti pardavėjo neteisėtus veiksmus ir kaltę; tokiu atveju pardavėjas gali nuginčyti reikalavimą dėl nuostolių dėl parduotų daiktų trūkumų atlyginimo, jeigu įrodo, kad parduodamas daiktą jis buvo pakankamai rūpestingas ir apdairus įsitikindamas, kad daiktas neturi kokybės trūkumų (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 33 punktą; 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 27 punktą).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad specialieji teisių gynimo būdai, nustatyti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, yra nukreipti į daikto kokybės atkūrimą, o to paties straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu teisių gynimo būdu kompensuojamas netinkamos kokybės daikto ekonominės vertės sumažėjimas. Tais atvejais, kai daikto kokybės trūkumas yra esminis sutarties pažeidimas, yra galimas sutarties atsisakymas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šis teisių gynimo būdas nukreiptas į sutartinio santykio nutraukimą ir pagal sutartį už daiktą sumokėtų pinigų grąžinimą. Tuo tarpu bendrieji teisių gynimo būdai nukreipti į nuostolio, kuris atsirado pardavėjui pažeidus pareigą perduoti tinkamos kokybės daiktą, kompensavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-1075/2023, 27 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, nusprendė, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo motyvus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir susipažinusi su byloje pateiktais įrodymais, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, esą automobilis ieškovei buvo parduotas techniškai tvarkingas. Atsakovės argumentai, kuriais siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą dėl automobilio gedimų (paslėptų defektų) egzistavimo sutarties sudarymo metu, laikytini pagrįstais, sudarančiais pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog net ir parduodant naudotą daiktą pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris egzistavo daikto perdavimo momentu, nepriklausomai nuo to, kada šis trūkumas faktiškai paaiškėjo (CK 6.327 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad pardavėjas turi užtikrinti, jog daiktas, jeigu šalys tiesiogiai nenustatė kitaip, atitinka įprastus kokybės reikalavimus ir iš esmės tinkamas naudoti pagal paskirtį tam tikrą laiką po pirkimo. Kasacinis teismas pažymi, kad, pardavus naudotą daiktą, jo kokybė vertinama ne vien pirkimo momentu, bet ir po protingo naudojimo laikotarpio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018). Šiuo atveju ieškovė nurodė, jog, pradėjus eksploatuoti automobilį, iš variklio skyriaus pasigirdo pašaliniai garsai, kirtosi vairo mechanizmas; praėjus itin trumpam laiko tarpui (nuvažiavus tik apie 200 km) po ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo nustatyti šie paslėpti trūkumai, užfiksuoti MB „Autolines“ automobilio patikros akte: įmontuotas netinkamas variklis, įmontuotas netinkamas valdymo blokas, įmontuota netinkama pavarų dėžė, automobilis suvirintas iš dviejų automobilių ir kt. Nurodyti ieškovės paslėpti automobilio defektai išryškėjo netrukus po automobilio perdavimo, o tokie defektai, kaip variklio, vairo mechanizmo, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai eliminuoja daikto galimybę būti naudojamu pagal įprastą paskirtį.

Pagal CK 6.431¹ straipsnį motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties turinys nėra dispozityvus – įstatymas imperatyviai įpareigoja pardavėją deklaruoti pirkėjui tam tikrus duomenis, įskaitant: motorinės transporto priemonės ridą (odometro rodmenis), eismo ir kitus įvykius, kuriuose ji buvo apgadinta pardavėjui ją valdant, taip pat visus kitus žinomus įvykius, kurie galėjo turėti poveikį daikto būklei. Šie reikalavimai konkretizuojami Valstybinės kelių transporto inspekcijos 2015 m. spalio 26 d. įsakymu „Dėl motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašo patvirtinimo“, kuriame nurodytas aiškus ir privalomas duomenų bei trūkumų sąrašas, kuriuos būtina nurodyti sutartyje. Tarp privalomų nurodyti trūkumų yra stabdžių, vairo, pakabos, apšvietimo, saugos sistemų ir dujų išmetimo sistemos gedimai. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje automobilio trūkumų nurodyta nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis automobilio 2025 m. kovo 20 d. Varėnos techninės apžiūros centre atliktos techninės apžiūros aktu, sprendė, kad automobilis jo perdavimo ieškovei metu buvo techniškai tvarkingas. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir pritaria apeliantės apeliacinio skundo argumentams, kad, nepaisant to, jog pakartotinės techninės apžiūros metu automobilio trūkumai nebuvo nustatyti, tą pačią dieną atlikus pirminę automobilio techninę apžiūrą Alytaus techninės apžiūros centre, buvo nustatyti pavojingi ir dideli automobilio trūkumai, susiję su padangos kordo pažeidimu, stovėjimo stabdžio neefektyvumu, ABS sistemos gedimu, SRS saugos sistemos gedimu ir skysčio nuotėkiu, o šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad tą pačią dieną skirtinguose techninės apžiūros centruose tam pačiam automobiliui atlikus techninę apžiūrą buvo nustatyti skirtingi duomenys, kelia pagrįstų abejonių antrosios techninės apžiūros rezultatų patikimumu. Atsakovas byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kokie remonto ar kiti darbai buvo atlikti, kada ir kur jie buvo atlikti, siekiant pašalinti pirmosios techninės apžiūros metu nustatytus pavojingus ir didelius trūkumus. Todėl, nesant duomenų apie šių trūkumų pašalinimą, kyla pagrįstų abejonių, ar antrosios techninės apžiūros rezultatai objektyviai atspindėjo automobilio techninę būklę.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad atsakovas ginčo automobilį 2025 m. sausio 24 d. nusipirko iš kito pardavėjo su šiais trūkumais: stabdžių sistemos; mechanizmo ir pakabos elementų; apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų; vairuotojų ir keleivių saugos sistemų; vairo; dujų išmetimo sistemos. Automobilis nupirktas be techninės apžiūros, be draudimo, su defektais. Praėjus vos dviem mėnesiams, 2025 m. kovo 21 d. automobilis buvo perduotas ieškovei, o 2025 m. kovo 1 d. ginčo šalių sudarytoje sutartyje nefiksuoti jokie automobilio trūkumai.

Teisėjų kolegijos nuomene, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nevertino MB „Autolines“ pateikto automobilio defektacijos akto, kaip pagrindžiančio, kad automobilis jo perdavimo ieškovei metu nebuvo techniškai tvarkingas ir kad turėjo esminių trūkumų, atsižvelgęs į tai, kad jį parengęs asmuo nėra teismo ekspertas. Pažymėtina, kad automobilio defektacijos aktą parengė MB „Autolines“ vadovas A. V., turintis automobilių remonto patirties ir profesinį automobilių bei sunkiosios technikos remontininko–mechaniko išsilavinimą. Aktas 2025 m. balandžio 24 d. pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad šis asmuo nėra įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą, savaime nereiškia, jog jo, kaip specialiųjų žinių ir atitinkamos profesinės patirties turinčio asmens, pateikti duomenys bei išvados negali būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikšminga aplinkybe laikė tai, kad ieškovė neprašė skirti byloje teismo ekspertizės. Procesinių teisių įgyvendinimas, įskaitant prašymo skirti ekspertizę pateikimą, priklauso nuo pačių bylos šalių procesinės valios, tačiau vien tokio prašymo nepateikimas savaime negali būti pagrindas atmesti ieškovės kitais įrodymais grindžiamus reikalavimus, juolab, kad nei CK, nei CPK nuostatos nenustato, jog naudoto automobilio trūkumai gali būti įrodinėjami išimtinai teismo ekspertizės aktu. Todėl atsižvelgiant į automobilio defektacijos akto turinį, jį parengusio asmens kvalifikaciją ir patirtį bei kitų byloje esančių įrodymų visumą, automobilio defektacijos aktas turėjo būti vertinamas kaip reikšmingas įrodymas, sprendžiant dėl ginčo automobilio trūkumų buvimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad defektacijos aktas buvo pasirašytas vėliau nei atlikta techninė apžiūra, kurios metu automobilio trūkumai nebuvo užfiksuoti. Tuo tarpu defektacijos akte fiksuota išvada, kad automobilis netinkamas eksploatacijai; vertintojui nebuvo aišku, kaip tokios blogos techninės būklės automobilis turi galiojančią techninę apžiūrą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad prie automobilio defektacijos akto nebuvo pridėti originalūs anglų kalba surašyti diagnostikos protokolai, o pateikti tik jų vertimai į lietuvių kalbą, savaime nesudaro pagrindo pripažinti šį įrodymą netinkamu ir atsisakyti jį vertinti. Apeliantė apeliaciniame skunde paaiškino, kad originalūs diagnostikos protokolai nebuvo pateikti dėl žmogiškosios klaidos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 113 straipsnio 3 dalį teismui turi būti pateikiami užsienio kalba surašytų dokumentų vertimai į lietuvių kalbą, kurie šiuo atveju pirmosios instancijos teismui ir buvo pateikti. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs šiuos įrodymus, nepareikalavo ieškovės pateikti originalių diagnostikos protokolų, atsakovas jų taip pat neginčijo. Vis dėlto, priimdamas sprendimą, teismas atsisakė vertinti šiuos įrodymus būtent dėl to, kad nebuvo pateikti jų originalai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai formaliai įvertino originalų nepateikimo aplinkybę ir vien šiuo pagrindu atmetė diagnostikos protokolus kaip netinkamus įrodymus, nors turėjo procesinę galimybę pareikalauti pateikti jų originalus ir taip pašalinti kilusias abejones dėl šių įrodymų tinkamumo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikta 2026 m. gegužės 7 d. automobilio techninės apžiūros ataskaita, nors ir surašyta po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, šiuo atveju yra reikšminga vertinant ginčo automobilio techninę būklę. Šios ataskaitos duomenys paneigia 2025 m. kovo 20 d. Varėnos techninės apžiūros centre atliktos pakartotinės automobilio techninės apžiūros rezultatus ir iš esmės patvirtina, kad ginčo automobilis turi trūkumų, dėl kurių neatitinka techniniams reikalavimams keliamų kriterijų, ir kad šie trūkumai iš esmės egzistavo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, tačiau pardavėjo nebuvo atskleisti. Šioje ataskaitoje yra užfiksuoti automobilio ABS sistemos veikimo sutrikimai, vairo mechanizmo susidėvėjimas, skysčių nuotėkis, pakabos trūkumai, stabdžių sistemos elementų būklės neatitiktis, važiuoklės korozija ir kiti trūkumai. Teisėjų kolegija pažymi, kad automobilio rida nuo MB „Autolines“ defektacijos akto surašymo iki 2026 m. gegužės 7 d. techninės apžiūros nepasikeitė (231 664 km). Ši aplinkybė leidžia spręsti, kad automobilis nurodytu laikotarpiu nebuvo eksploatuojamas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog nurodyti techninės apžiūros metu nustatyti trūkumai atsirado dėl ieškovės naudojimosi automobiliu. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad šie trūkumai egzistavo ir anksčiau. 2026 m. gegužės 7 d. techninės apžiūros ataskaitoje užfiksuoti duomenys sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais – pirmine technine apžiūra, atlikta Alytaus techninės apžiūros centre, MB „Autolines“ vadovo parengtu automobilio defektacijos aktu ir diagnostikos duomenimis. Ataskaitoje fiksuoti tokie patys automobilio trūkumai, pavyzdžiui, padangų kordas, stabdžių sistemos trūkumai, vairo ir variklio mechanizmo trūkumai, kt. Šių įrodymų visuma kelia pagrįstų abejonių 2025 m. kovo 20 d. pakartotinės techninės apžiūros akto išvadų, kad automobilis neturi trūkumų, pagrįstumu ir patikimumu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vėlesnės techninės apžiūros rezultatai ne tik patvirtina kitais įrodymais nustatytas aplinkybes dėl automobilio techninės būklės, bet ir paneigia galimybę vien pakartotinės techninės apžiūros rezultatais grįsti išvadą, jog automobilis ieškovei buvo perduotas techniškai tvarkingas, be esminių trūkumų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai lemiamą reikšmę suteikė automobilio 2025 m. kovo 20 d. pakartotinės techninės apžiūros rezultatams, tik formaliai įvertinęs kitus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir taikytina teismų praktika patvirtina, kad daikto trūkumai egzistavo dar pardavimo momentu, nebuvo pirkėjai žinomi ir objektyviai eliminavo daikto tinkamumą naudoti pagal paskirtį, todėl atsakovas laikytinas atsakingu už netinkamos kokybės daikto pardavimą pagal CK 6.333 straipsnį. Nustatyti automobilio trūkumai (vairo, variklio mechanizmo ir kt.) laikytini esminiais, dėl ko yra pagrindas taikyti ieškovės prašomą teisių gynimo būdą – automobilio pirkimo–pardavimo sutartį nutraukti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ieškovės pasirinkta teisių gynimo priemonė šiuo atveju laikytina proporcinga, kadangi nustatytų automobilio trūkumų pašalinimas būtų galimas tik patiriant itin dideles, neproporcingas sutarties kainai, išlaidas.

Atsižvelgiant į tai, kad nutraukus sutartį jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, o sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, yra pagrindas taikyti dvišalę restituciją ir įpareigoti šalis grąžinti tai, ką jos gavo pagal sutartį, kurią vėliau reikalavo nutraukti (CK 6.222 straipsnio 1 dalis). Teismui nusprendus nutraukti tarp šalių sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, turi būti išspręstas ir restitucijos taikymo klausimas. Teismas, taikydamas restituciją, išsiaiškina svarbias restitucijai taikyti aplinkybes, t. y. ar ginčijamas turtas yra išlikęs, ar nėra pagerintas, ar apskritai galima taikyti restituciją natūra. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų galimybę taikyti restituciją natūra (CK 6.146 straipsnis). Byloje nustačius parduotos transporto priemonės kokybės trūkumus, neatskleistus esminius defektus, nutraukus transporto pirkimo–pardavimo sutartį ir nustačius, jog pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas daiktas yra išlikęs, pagerinimai ar nuvertėjimas nenustatyti, yra pagrindas taikyti restituciją, t. y. įpareigoti ieškovę grąžinti įsigytą automobilį atsakovui, o atsakovą – grąžinti ieškovei už automobilį sumokėtą 4 500 Eur kainą.

Ieškovė ieškiniu taip pat reiškė reikalavimą priteisti jai 250 Eur nuostolių, patirtų už MB „Autolines“ vadovo A. V. atliktą automobilio defektaciją bei 17,80 Eur nuostolių, patirtų už automobilio registraciją VĮ „Regitra“. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinio reikalavimą dėl ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, kaip nepagrįstą, ieškovės pareikštus išvestinius reikalavimus dėl nuostolių priteisimo taip pat atmetė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės reikalavimas nutraukti ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją yra pagrįstas ir tenkintinas, konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti ir ieškovės reikalavimą dėl automobilio patirtų nuostolių atlyginimo.

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Byloje ieškovė aukščiau išdėstytais duomenimis įrodė neteisėtus atsakovo veiksmus parduodant nekokybišką prekę, jos pačios faktiškai patirtus nuostolius dėl automobilio defektų nustatymo, registravimo, priežastinį ryšį ir kaltę. Šiuo atveju atsakovas pardavė ieškovei transporto priemonę neatskleidęs jos trūkumų, dėl kurių automobilis negali būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Todėl dėl šių trūkumų kilę neigiami padariniai laikytini tiesiogiai priežastiniu ryšiu susijusiais su atsakovo neteisėtais veiksmais.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškovės 250 Eur nuostoliai už automobilio defektų nustatymą ir 17,80 Eur nuostoliai už automobilio registraciją yra pagrįsti bei įrodyti, todėl priteistini iš atsakovo ieškovei (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes ir ištyrė įrodymus, patvirtinančius ginčo automobilio trūkumų buvimą, jų pobūdį bei įtaką transporto priemonės tinkamumui naudoti pagal tiesioginę paskirtį, o tai sudaro pagrindą ieškovės apeliacinį skundą tenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Ieškovė byloje pateikė dokumentus, jog pirmosios instancijos teisme ji patyrė 4 196,32 Eur (4 089,32 Eur teisinės pagalbos ir 107 Eur žyminis mokestis) bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktas). Taigi ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 4 196,32 Eur patirtos bylinėjimosi išlaidos, o atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Tenkinus ieškovės ieškinį, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 18,22 Eur pašto išlaidų (CPK 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, ji turi teisę į apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė pateikė duomenis, jog sumokėjo žyminį mokestį – 107 Eur – ir turėjo 1 934,55 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad apeliaciniame procese turėjo 1 934,55 Eur bylinėjimosi išlaidų. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus apeliacinio skundo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad apeliantės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos ieškovės turėtos 2 041,55 Eur apeliacinės instancijos bylinėjimosi išlaidos.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, todėl atsakovo išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės IES1 apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės IES1 ieškinį tenkinti.

Nutraukti 2025 m. kovo 1 d. tarp atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir ieškovės IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), sudarytą transporto priemonės BMW X5, identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti šios sutarties šalių atžvilgiu abipusę restituciją – grąžinti ieškovei IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), sumokėtą 4 500 Eur (keturių tūkstančių penkių šimtų eurų) automobilio kainą, o grąžinus sumokėtą kainą, atsakovui ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), savo sąskaita atsiimti transporto priemonę – automobilį BMW X5, identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 267,80 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt septynių eurų ir 80 ct) dydžio nuostolius.

Priteisti iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , naudai 4 196,32 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt šešis eurus ir 32 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 18,22 Eur (aštuoniolika eurų 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklalapyje, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 2 041,55 Eur (du tūkstančius keturiasdešimt vieną eurą 55 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.