Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Jurgitos Kolyčienės ir Marijaus Kursevičiaus,

išteisintajam I. R. (nuotoliniu būdu per Zoom platformą) ir jo gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),

išteisintajam P. P. (nuotoliniu būdu per Zoom platformą) ir jo gynėjui advokatui Benediktui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės J. Ž. ir nuteistojo V. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio (patikslinto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. nutartimi), kuriuo:

V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (epizodas, susijęs su UAB „D.“ – dėl UAB „M.“ turto įgijimo apgaule), ir jam paskirta 300 MGL dydžio baudos bausmė;

V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (dėl UAB „D.“ apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo), ir jam paskirta 150 MGL dydžio baudos bausmė;

V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo UAB „S.“ apskaitos tvarkymo), ir jam paskirta 150 MGL dydžio baudos bausmė;

V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo UAB „V.“ apskaitos tvarkymo), ir jam paskirta 150 MGL dydžio baudos bausmė;

V. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo UAB „A.“ apskaitos tvarkymo), ir jam paskirta 150 MGL dydžio baudos bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežtesnės, paskirtos už nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, iš dalies pridedant bausmes, paskirtas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 600 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos 600 MGL dydžio baudos bausmę įskaitytas suėmime išbūtas laikas – 61 diena (nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d.), vieną dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai, t. y. iš viso įskaitytas 366 MGL, ir nustatyta, kad V. Ž. neatlikta bausmės dalis – 234 MGL dydžio (t. y. 8 812,44 eurų) bauda.

V. Ž. pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „V.“), išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „B. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „V.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su „UAB „A.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su „UAB „S.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su „UAB „V.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su „UAB „A.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „N.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „V.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „L. R.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „L. R.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „A.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „A.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi sijęs su UAB „A.“, dėl UAB „O.“, UAB „T.“ turto įgijimo apgaule) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

V. Ž. baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „M. N.“), nutraukta, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiamu nuosprendžiu V. Ž. taip pat pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (dėl UAB „D.“ apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo); BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo UAB „S.“ apskaitos tvarkymo); BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo UAB „V.“ apskaitos tvarkymo); BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo UAB „A.“ apskaitos tvarkymo), tačiau dėl šių nuosprendžio dalių apeliacinių skundų negauta.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. Ž. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „V.“); BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „A.“); BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (veikos, susijusios su UAB „T.“); BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (veika, susijusis su UAB „B.“); BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (dėl apgaulingo UAB „B. buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų suklastojimo); BK 222 straipsnio 1 dalį (veika, susijusis su ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“); BK 222 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „A.“), nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau nuosprendis šiose dalyse apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Taip pat apeliacine tvarka neskundžiama ir nuosprendžio dalis, kuria V. Ž. baudžiamoji byla pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „S.“, apgaule įgyjant UAB „T.“ turtą); BK 182 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „L. R.“, apgaule įgyjant UAB „O.“ turtą) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su UAB „M. N.“) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (dėl UAB „V.“ apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo), ir jam paskirta 300 MGL dydžio baudos bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos 300 MGL dydžio baudos bausmę įskaitytas E. K. suėmime išbūtas laikas – 61 diena (nuo 2014 m. birželio 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d.), vieną dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad E. K. yra atlikęs jam paskirtą bausmę.

E. K. pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Apeliacine tvarka nėra skundžiama nuosprendžio dalis, kuria E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (dėl UAB „V.“ apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo), ir jam paskirta 300 MGL baudos bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „V.“); BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „A.“), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka taip pat nėra skundžiamas.

Tuo pačiu nuosprendžiu baudžiamoji byla E. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (epizodas dėl UAB „A. P.“); BK 182 straipsnio 1 dalį (epizodas dėl UAB „V.“); BK 300 straipsnio 1 dalį (epizodas dėl UAB „I.“); BK 182 straipsnio 1 dalį (epizodas, susijęs su UAB „S.“, apgaule įgyjant UAB „T.“ turtą); BK 182 straipsnio 1 dalį (epizodas, susijęs su UAB „L. R.“, apgaule įgyjant UAB „O.“ turtą) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka taip pat nėra skundžiamas.

I. R. pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu I. R. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „V.“), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

P. P. pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

P. P. pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dėl UAB „A.“) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

J. G. (ankstesnė pavardė – F.) pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo apgaule) išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. civilinis ieškinys Nr. ((duomenys neskelbtinis)) V. Ž., J. G. (ankstesnė pavardė – F.), I. R., E. K., P. P. (civilinis ieškinys susijęs su įmonėmis „V.“, „A.“ ir „M.“) paliktas nenagrinėtu.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. R. ir K. R. išteisintos kaip nepadariusios joms inkriminuotų veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), bei baudžiamoji byla joms nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, taip pat nuosprendžiu išspręsti laikino nuosavybės teisės apribojimo, kitų civilinių ieškinių, kardomųjų priemonių, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos bei daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti klausimai, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

V. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis panaudojo suklastotus dokumentus, o, būtent:

V. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl to, kad panaudojo suklastotus dokumentus o, būtent:

Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

1.1. Pripažinti I. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir skirti 130 MGL (4 895,8 eurų) dydžio baudą.

1.2. Pripažinti J. G. (ankstesnė pavardė – F.) kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir skirti 130 MGL (4 895,8 eurų) dydžio baudą.

1.3. Pripažinti P. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir skirti jam 120 MGL (4 519,2 eurų) dydžio baudą.

1.4. Pripažinti E. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir skirti jam 260 MGL dydžio baudą.

1.5. Pripažinti V. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir skirti 300 MGL dydžio baudą.

Apibendrindama šioje dalyje išdėstytus argumentus, prokurorė tvirtina, kad baudžiamosios bylos duomenys objektyviai bei aiškiai patvirtina, kad veikdami bendrininkų nusikalstamoje grupėje I. R., J. G. (buvusi F.), P. P., E. K., V. Ž. nagrinėjamu atveju padarė nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. XIV-1925, įsigaliojusiu 2023 m. birželio 1 d., patvirtinta redakcija), t. y. sukčiavo kitų naudai, kai dėl to išvengė didelės vertės turtinės prievolės – 363 326,70 Lt (105 226,69 eurų, 2794,82 MGL) dydžio PVM sumokėjimo į Lietuvos Respublikos biudžetą, padarydami valstybės biudžetui 363 326,70 Lt (105 226,69 eurų) turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino surinktų duomenų visumą ir padarė klaidingas bei neteisėtas išvadas dėl šio kaltinimo.

Šioje dalyje prokurorė, apibendrindama argumentus, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, dėl aptariamos nusikalstamos veikos išteisindamas V. Ž., neteisingai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumą ir padarė klaidingas bei neteisėtas išvadas, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis – V. Ž. pripažintinas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl UAB „V.“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo).

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai dėl civilinio ieškinio ir aptariama teismų praktika, susijusi su neįvykdyta mokestine prievole.

Prokurorė pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nusikalstama veika buvo baigta 2013 m. lapkričio 25 d. Tai reiškia, kad šiuo atveju jau yra suėjęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, todėl mokestinė prievolė negali būti apskaičiuota mokesčių teisės nustatyta tvarka bei klausimas dėl civilinio ieškinio atlyginimo turi būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje.

Prokurorės teigimu, šioje byloje nustatyta, kad V. Ž., J. G., I. R., E. K. ir P. P. padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios Valstybinė mokesčių inspekcija patyrė turtinę žalą. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė). Ž. V. mokesčių inspekcijos biudžetui atsirado dėl V. Ž., J. G., I. R., E. K., P. P. nusikalstamų veiksmų, įrašant į UAB „V.“, UAB „M.“ ir UAB „A.“ mėnesines pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas žinomai neteisingus duomenis bei pateikus juos valstybės įgaliotai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai ir tokie veiksmai lėmė tai, kad buvo išvengta pareiga mokėti mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai. Akivaizdu, kad tokia pareiga neabejotinai būtų kilusi, tinkamai vykdant teisės aktų reikalavimus, dėl ko, apeliantės įsitikinimu, yra pagrindas visiškai tenkinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. civilinį ieškinį Nr. (duomenys neskelbtini) ir solidariai priteisti iš V. Ž., J. G., I. R., E. K., P. P. civilinei ieškovei 105 226,69 eurų žalos atlyginimą.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje nuteistasis dėsto argumentus dėl UAB „M.“ patirtos žalos dydžio. Atkreipimas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į dar vieną svarbų faktą – UAB „D.“ bankroto byla ir procesas iki šiol dar nėra baigtas, įmonės turtas iki šiol nėra realizuotas (taip pat ir nekilnojamas turtas – pastatas, kuris buvo įsigytas už UAB „M.“ ir kitų akcininkų paskolintas lėšas. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas tvirtina, kad UAB „M. patirta (arba nepatirta) žala, kuri yra kvalifikuojantis požymis BK 182 straipsnio prasme, nėra aiškiai nustatyta, kadangi nėra žinoma, už kiek bus parduotas pastatas ir kiek paskolintų lėšų atgaus UAB „M.“, kuris šioje bankroto byloje yra kreditorius.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis E. K., išteisintieji J. G., P. P., I. R. ir jų gynėjai prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jorūnės Žeberskienės ir nuteistojo V. Ž. apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinį skundą ar dėl kurių toks skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, kurių šioje byloje iš viso yra du – prokurorės ir nuteistojo V. Ž.. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu prokurorė pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia dalyje dėl V. Ž., E. K., J. G., I. R. ir P. P. išteisinimo dėl BK 24 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, prašydama šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant nurodytus asmenis kaltais pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (past. – nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas prašymas dėl veikos kvalifikavimo pagal nurodytą baudžiamojo įstatymo redakciją), paskiriant jiems nurodytas bausmes, taip pat šioje dalyje patenkinant Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. rugpjūčio 5 d. civilinį ieškinį ir solidariai priteisiant iš visų 105 226,69 eurų dydžio turtinės žalos atlyginimą. Be to, valstybinė kaltintoja prašo panaikinti ir skundžiamo nuosprendžio dalį dėl V. Ž. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo) ir nauju – apkaltinamuoju – nuosprendžiu pripažinti V. Ž. kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, paskiriant skunde prašomą bausmę. Dar vienas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu aspektas – apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimo klausimas. Prokurorės apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį ir nustatyti, kad V. Ž. atžvilgiu apkaltinamojo nuosprenžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo 2018 m. sausio 15 d. Taigi teisėjų kolegija, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, tolesniais argumentais pasisakys dėl nurodytų prokurorės apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

Dėl V. Ž., E. K., J. G., I. R. ir P. P. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (didelės vertės turtinės prievolės išvengimas apgaule)

BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika – sukčiavimas – yra tokia veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158-303/2021, 2K-71-976/2022). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pavyzdžiui, teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-166-895/2019). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-92-648/2019). Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, šis nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263-696/2016, 2K-215-303/2017, 2K-158-303/2021).

Nors nagrinėjamu atveju yra inkriminuotas kaltinimas dėl sukčiavimo, tačiau pagal kaltinimo turinį pats sukčiavimo mechanizmas yra neaiškus ir nekonkretus. Analizuojant kaltinimo aplinkybes, matyti, kad įmonės „V.“, M.“ ir „A.“ buvo įgytos realiai, per jas iš Europos ekonominės bendrijos šalių ūkio subjektų ((duomenys neskelbtini) Respublikos, (duomenys neskelbtini) Respublikos) buvo realiai įgyjama metalo produkcija, kuri perdirbta UAB „D.“ priklausančiose patalpose, o vėliau inkriminuotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu su nustatytu antkainiu ir atitinkamu PVM tarifu parduota įmonėms „A.“ bei „(duomenys neskelbtini)“, kurios įsigytas metalo prekes apskaitė ir panaudojo savo vykdomoje veikloje. Aptarta kaltinimo dalis neatskleidžia sukčiavimo veiksmų, išskyrus pagrįstai pirmosios instancijos teismo pastebėtą kaltinimo prieštaringumą – nors kaltinimo pradžioje inkriminuota, kad kaltininkų vieningas sumanymas buvo perparduoti prekes mažesne konkurencingesne rinkos kaina, kuri bus be PVM sumos, pagal tolesnes kaltinimo aplinkybes perdirbta metalo produkcija buvo parduota ne tik su tam tikru antkainiu, tačiau ir 21 proc. PVM tarifu. Pagal kaltinimo logiką turtinės prievolės išvengimas, padarant valstybės biudžetui žalą, visgi yra sietinas su nesumokėtu pardavimo PVM, kai išteisintieji, apgaulingai tvarkydami anksčiau nurodytų trijų įmonių buhalterinę apskaitą, pateikė mokesčių administratoriui žinomai neteisingas mėnesines PVM deklaracijas, jose nurodant mokėtino PVM sumas ir žinomai neteisingas susidengiančio su mokėtinu PVM atskaitomo PVM sumas. Pirmosios instancijos teismas vėlgi pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinime šis momentas, su kuriuo siejamas PVM deklaracijų suklastojimas, nėra atskleistas, apsiribota tik apibendrinta nuoroda dėl įvardinto žinomai neteisingai susidengiančio su mokėtinu PVM atskaitomo PVM. Šioje vietoje kaltinimas išties lieka neaiškus. Kaip nurodyta anksčiau, ūkinės finansinės operacijos, įgyjant iš užsienio įmonių metalą, už šią produkciją pardavusioms įmonėms sumokant nustatyto dydžio pirkimo PVM, kaltinimo nėra ginčijamos (šias aplinkybes patvirtino tiek patys išteisintieji, tiek jos pagrįstos byloje esančiais objektyviais duomenimis), tačiau kaltinimas, pagal kurį perdirbtas metalas buvo parduotas Lietuvoje veikiančioms dviem įmonėms, sumokėjusioms PVM, laikosi pozicijos, kad UAB „V.“, UAB „M.“ ir UAB „A.“ turėjo pareigą iš perdirbtą metalą įsigijusių įmonių „A.“ ir „(duomenys neskelbtini)“ gautą PVM sumokėti valstybei. Kaip matyti, tokia kaltinimo formuluote yra paneigiama įmonių „V.“, „M.“ bei „A.“ teisė į PVM atskaitą, kas iš esmės prieštarauja anksčiau inkriminuotoms aplinkybėms ir ko niekaip neatskleidžia tolesnis kaltinimas, kuriame nėra inkriminuota nė vienos aplinkybės, dėl ko įvardintos įmonės neturėjo teisės (visoje apimtyje) į PVM atskaitą. Be kita ko, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad mokesčių administratorius nėra nustatęs anksčiau minimų įmonių tokio dydžio PVM įsiskolinimo, kuris inkriminuotas kaltinime.

Taigi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinį skundą, kuriame tik vardijami ir cituojami atskiri bylos duomenys, nepateikiant dėl jų konkretaus vertinimo ir, pabrėžtina, nenurodant iš esmės jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuotų kaltinimo trūkumų. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju inkriminuotas kaltinimas negali būti pripažintinas aiškiu, jame nėra atskleistos sukčiavimo, išvengiant didelės vertės turtinės prievolės, aplinkybės, todėl V. Ž., E. K., J. G., I. R. ir P. P. pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio dalį ir 182 straipsnio dalį išteisinti pagrįstai.

Su šia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi yra susijęs ir kitas prokurorės apeliacinio skundo prašymas – tenkinti Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir solidariai priteisti iš V. Ž., E. K., J. G., I. R. ir P. P. 105 226,69 eurų dydžio turtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka išnagrinėjus baudžiamąją bylą buvo palikta galioti skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nurodytų asmenų išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio dalį ir 182 straipsnio dalį, atitinkamai nėra pagrindo spręsti civilinio ieškinio klausimą, priteisiant turtinės žalos atlyginimą, todėl kaip teisėtas ir pagrįstas paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Dėl V. Ž. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo)

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą išteisinti V. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį motyvavo įrodymų trūkumu, akcentuodamas, kad R. Č. ir R. K. buvo apklausti tik ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko jų parodymai nevertinti kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, tuo tarpu ankstesnė įmonės „V.“ akcininkė L. K. ir įmonės direktorius R. K. nurodė daugiau bendras aplinkybes, detaliau apie įmonės akcijų perleidimą, akcijų pirkimo – pardavimo sutarties su R. K. pasirašymą, dokumentų perdavimą paaiškinti negalėjo, daugiausia akcentuodami, kad visus klausimus tvarkė R. Č.. Prokurorė, nesutikdama su V. Ž. išteisinimu, apeliaciniame skunde aptaria ikiteisminio tyrimo metu duotus R. Č. ir R. K. parodymus, prašydama jais remtis ir pažymėdama, kad minėti asmenys nepaneigė tokių savo parodymų, tokie parodymai yra patikimi ir jais galima pagrįsti asmens kaltę. Be to, akcentuoja, kad tiek R. Č., tiek R. K. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino V. Ž. kaip asmenį, apie kurį jie davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Be kita ko, akcentuojama, kad R. Č. ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu, priimtu 2017 m. rugsėjo 7 d., yra pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį dėl UAB „V.“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir 4 796,88 Eur dydžio turtinės prievolės išvengimo minėtos įmonės naudai. Tuo tarpu R. K. 2016 m. liepos 8 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“ tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo). Be to, skunde cituojami ir VĮ „Registrų centras“ pateikti išrašai bei UAB „V.“ bankroto administratoriaus R. B. pranešimas apie tai, kad bankroto administravimui įmonės dokumentai nebuvo perduoti.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi prokurorės skundo argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ir jų visumą įvertino tinkamai, todėl, spręsdamas, kad V. Ž. nepadarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai dėl šio kaltinimo išteisino. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesuteikia pagrindo daryti priešingą išvadą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. Ž. nutraukė baudžiamąją bylą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, to, kaip minėta, neginčija ir prokurorė.

Inkriminuotos nusikalstamos veikos metu galiojusi BK 222 straipsnio 1 dalis (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) nustatė baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Šio nusikaltimo sudėtis materiali, t. y. būtina nustatyti tokios veikos padarinius, t. y. dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas, turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487-693/2015).

Nagrinėjamu atveju kaltinimas byloje pateiktas dėl pirmiau paminėto vieno BK 222 straipsnio 1 dalies objektyviojo požymio – buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo – realizavimo. Kaip minėta, dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas, turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. Byloje nėra ginčo, kad tyrimui nebuvo pateikti UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kas aiškiai konstatuota 2017 m. gegužės 3 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „V.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“ Nr. (duomenys neskelbtini), šie dokumentai nebuvo surasti tyrimo metu, dėl ko atitinkamai nebuvo galimybės iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpius nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 6 d. ir nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 9 d. (t. 19, b. l. 163-168). Išteisintasis V. Ž. kaltės dėl UAB „V.“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, tuo pačiu ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo nepripažino, detalesni jo parodymai dėl to nėra užfiksuoti (t. 87, b. l. 4-11, 21-32). Analizuojant L. K. ir R. K. (buvusios įmonės „V.“ akcininkės ir direktoriaus) parodymus matyti, kad pastarieji yra nurodę daugiau bendras aplinkybes apie bendrovės pardavimą. Liudytoja L. K. parodė, kad jau kurį laiką iki įmonės pardavimo tiek ji, tiek sutuoktinis buvo atsitraukę, įmonė buvo R. Č. (vyro pusbrolio) rankose (pastarasis faktiškai vadovavo bendrovei), kuriam ji galiausiai ir buvo parduota. Liudytoja bendrai atsiminė pasirašiusi pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau detalesnių aplinkybių nurodyti negalėjo, dar apklausiama ikiteisminio tyrimo metu teigė nieko nežinanti apie bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus (t. 55, b. l. 86-87; t. 83, b. l. 55-61). Mažai informatyvūs ir liudytojo R. K. parodymai, kuriuose esminis akcentas tenka R. Č., kaip faktiškai įmonei vadovavusiam ir vėliau jos akcijas įsigijusiam asmeniui. Išeidamas iš darbo, visus įmonės dokumentus ir turtą paliko R. Č., kuris tapo ir bendrovės direktoriumi. Kaip viskas toliau klostėsi, R. K. teigė nežinantis, su pusbroliu R. Č. nebendravo, buvo susipykę, todėl įmone nebesidomėjo, tik girdėjo, kad šis ją perrašė kažkam („kažkokiems vilniečiams“) (t. 55, b. l. 84-85; t. 83, b. l. 55-61).

Pateiktu kaltinimu, primintina, inkriminuota, kad V. Ž. kartu su R. Č., siekdami apgaule išvengti UAB „V.“ naudai susidariusių turtinių prievolių įvykdymo, įmonės likvidavimo proceso, taip pat siekdami, jog nebūtų galimybės pasinaudoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais tiriant juridinio asmens turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą, V. Ž. už atlygį paslėpė UAB „V.“ dokumentus, būtent kas ir sukliudė nustatyti bendrovės turtą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą už atitinkamą laikotarpį, po ko V. Ž., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, užregistravo netikrus juridinius faktus dėl R. K., kuriam prieš tai buvo sumokėtas piniginis atlygis. Toks kaltinimo turinys rodo, kad sprendžiant dėl V. Ž. kaltės neabejotinai svarbiais tampa liudytojų R. Č., kuris, Juridinio asmenų registro tvarkytojo pateiktais duomenimis, nuo 2012 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. birželio 6 d. buvo registruotas UAB „V.“ direktoriaus pareigose, bei R. K., nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. liepos 19 d. registruoto UAB „V.“ direktoriumi bei vieninteliu akcininku, parodymai.

Kaip matyti, nagrinėjamos inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos iš esmės pagal R. Č. ir R. K. parodymus. Pats V. Ž., kaip minėta, jokių konkrečių aplinkybių dėl inkriminuojamo nusikaltimo nėra nurodęs. Pabrėžtina, kad tiek R. Č., tiek R. K. ikiteisminio tyrimo metu turėjo įtariamųjų statusą, o vėliau abu pripažinti kaltais ir nuteisti teismo baudžiamaisiais įsakymais, be kita ko, dėl aplinkybių, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika. Atkreiptinas dėmesys, kad nė vieno iš nurodytų asmenų – nei R. Č., nei R. K. – parodymų nebuvo galimybės patikrinti teisme, tuo pačiu suteikiant teisę nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam asmeniui ir jo gynėjui užduoti norimus klausimus. Antai, R. Č. teisme apskritai nebuvo apklaustas (išnaudojus galimybes, nepavyko iškviesti į teisiamąjį posėdį), tuo tarpu R. K., kuris, kaip jau nurodyta, teismo baudžiamuoju įsakymu pats buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl UAB „V.“ tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, teisme išaiškinus teisę neduoti parodymų ir/ar atsisakyti atsakyti į teismo ir proceso dalyvių klausimus, tokia teise pasinaudojo ir parodymų nedavė (t. 80, b. l. 61-65). Pirmosios instancijos teismas balsu perskaitė anksčiau ikiteisminiame tyrime duotus R. K. parodymus, dėl kurių pastarasis jokios pozicijos neišsakė. Beje, tikslinga pažymėti, kad apeliaciniame skunde prokurorė ydingai argumentuoja, jog R. K. ir R. Č. (kaip minėta, iškviesti jį į teisiamąjį posėdį apskritai nebuvo galimybės) teisme nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumo. Tad esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. Č. ir R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie, pabrėžtina, duoti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nė vieno iš įtariamųjų neapklausus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pagrįstai nelaikė savarankišku įrodymų šaltiniu. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-648/2021, 2K-12-511/2025, 2K-61-489/2025). Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka vienai ar kitai reikšmingai išvadai padaryti. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021, 2K-257-495/2024).

Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su vertinimu, kad specifinę procesinę padėtį turinčių R. Č. ir R. K. ikiteisminiame tyrime pareigūnui duoti parodymai negali būti pripažįsti savarankišku įrodymų šaltiniu, o kitų duomenų, patvirtinančių šių asmenų parodymus, nėra. Prokurorės minimi VĮ „Registrų centras“ pateikti duomenys tik atspindi atitinkamus užfiksuotus juridinius faktus, tačiau neįrodo, kad jie buvo nulemti V. Ž. veiksmų. Bankroto administratoriaus pranešimas patvirtina byloje ir taip neginčytiną aplinkybę, kad UAB „V.“ bankroto administravimui nebuvo perduoti įmonės dokumentai, tačiau toks pranešimas niekaip nerodo, jog dokumentai neperduoti dėl V. Ž. kaltės, juo labiau, šiam paslėpus dokumentus. Prokurorės akcentuojamos aplinkybės, kad R. Č. ir R. K. buvo nuteisti dėl veikų, susijusių su nagrinėjama veika, nereiškia, kad minėtų asmenų atžvilgiu priimti baudžiamieji įsakymai BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme savaime laikytini dokumentais, patvirtinančiais kaltinimo pagrįstumą V. Ž.. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką tokią procesinę padėtį turinčių asmenų, kokią procese įgijo R. Č. ir R. K. parodymai turi būti vertinami daug atsakingiau, skiriant didesnį dėmesį jų savarankiškumui ir objektyvumui, nes yra didelis pavojus, kad jie gali būti nepatikimi, atsižvelgiant tokių asmenų akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui, be to, tokie asmenys duoda parodymus neprisiekę, todėl jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-84-1073/2024, 2K-94-489/2024). Be kita, tikslinga pažymėti, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. Č. yra nurodęs, kad po to, kai jis ir R. K. pasirašė (V. Ž. nurodymu) įmonės „V.“ buhalterinių apskaitos dokumentų perdavimo aktą, visi dokumentai buvo perduoti R. K. (ne V. Ž.). Apklaustas R. K. tokią aplinkybę neigė, aiškino niekada neperėmęs įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, tvirtino nežinantis, kur jie yra. Taigi šioje vietoje nurodytų asmenų parodymuose galima matyti prieštaravimą dėl kaltinimui reikšmingos aplinkybės, toks prieštaravimas dėl anksčiau įvardintų priežasčių negali būti pašalintas. Kita vertus, pastebėtina, kad nors R. K. parodymuose akcentavo, jog viską tvarkė ir kontroliavo V. Ž., tačiau jis nė vienos apklausos metu nėra konkrečiai nurodęs, kad būtent šis (V. Ž.) disponavo UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentais, aiškino nežinantis, kur jie yra.

Tad atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą byloje nesant pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių V. Ž. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, todėl šioje dalyje pagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „L. R.“);

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „A.“);

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „A.“);

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „A.“, taip pat UAB „O.“, UAB „T.“ turto įgijimo apgaule).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šiose dalyse yra suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje numatytas aštuonerių metų (už nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje) apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas ir dėl visų anksčiau nurodytų nusikalstamų veikų baudžiamąją bylą V. Ž. nutraukė. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad apylinkės teismas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą skaičiavo nuo 2014 m. sausio 17 d., t. y. nuo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nuosprendžiu nustatytos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje. Nors šiuo nuosprendžiu baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 24 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tačiau nuosprendžiu kaip pasitvirtinusi pripažinta kaltinimo dalis, kad V. Ž. panaudojo UAB „N.“ suklastotus tikrus dokumentus, nustatyta, kad tokių neteisėtų veiksmų atlikimo pabaiga – 2014 m. sausio 17 d. Taigi pirmosios instancijos teismas būtent nuo šios datos skaičiavo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą pagal anksčiau išvardintas veikas. Vis dėlto prokurorė teisingai atkreipia dėmesį, kad skundžiamu nuosprendžiu V. Ž., be kita ko, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl UAB „D.“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (past. – ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama), minėta veika padaryta laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 21 d. iki 2018 m. sausio 15 d. Duomenų dėl V. Ž. vėlesnių nusikalstamų veikų, kurių padarymas turėtų įtakos apkaltinamojo nuosprendžio senaties termino skaičiavimui, nėra, todėl darytina išvada, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl anksčiau nurodytų keturiolikos veikų turėjo būti skaičiuotinas ne nuo 2014 m. sausio 17 d., o nuo 2018 m. sausio 15 d. Tokia išvada reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu dėl anksčiau nurodytų nusikalstamų veikų dar nebuvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, atitinkamai neegzistavo ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas baudžiamosios bylos nutraukimo pagrindas. Vis dėlto prokurorės apeliaciniu skundu, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu jau yra suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje numatytas aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas (šis terminas suėjo 2026 m. sausio 15 d., t. y. iki prokurorei paduodant apeliacinį skundą), neprašoma dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo panaikinti anksčiau nurodytas nuosprendžio dalis, kuriomis V. Ž. baudžiamoji byla nutraukta (past. – šiuo metu suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas nulemtų baudžiamosios bylos nurodytose dalyse nutraukimą tuo pačiu BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu). Prokurorė tik prašo pakeisti nuosprendžio dalį, nustatant, kad „V. Ž. atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo 2018 m. sausio 15 d.“. Nors, kaip jau pasisakyta anksčiau, prokurorės argumentai dėl netinkamai skaičiuoto senaties termino pagrįsti, tačiau, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde suformuluotus reikalavimus, jie nesudaro savarankiško pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalis dėl baudžiamosios bylos nutraukimo (iš viso dėl keturiolikos nusikalstamų veikų).

Dėl nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, nuosprendyje ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu dėl nurodytos nusikalstamos veikos, esminių trūkumų neturi. Priešingai nei nurodo apeliantas, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas tyrė, analizavo ir vertino bylos įrodymų visetą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje yra išdėstyti aiškūs motyvai, tinkamai įvertinti prieštaravimai tarp apklaustų asmenų parodymų ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, patvirtinančios nuteistojo V. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tuo pačiu tikslinga pastebėti, kad apeliacinis skundas didesne dalimi yra grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie kaip gynybinė pozicija buvo išdėstyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių skundžiamame nuosprendyje iš esmės yra pasisakyta, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame procesiniame sprendime atsakys į esminius skundo klausimus.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta, be kita ko, tam, kas apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, ir (arba) sąmoningas situacijos sudarymas, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Aptariama apgaulė turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-7-136-489/2017, 2K-17-976/2020 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158-303/2021, 2K-6-976/2023, 2K-91-891/2025 ir kt.).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apgaulė, be kita ko, reiškiasi asmenų suklaidinimu, pranešant neteisingus duomenis arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-788/2018, 2K-71-976/2022, 2K-43-495/2024). Be kita ko, civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021, 2K-215-697/2023).

Iš nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis pirmiausia kaip tik ginčija aplinkybę, jog prieš V. K. buvo panaudota apgaulė ir akcentuoja, kad šis prieš įsigydamas 50 proc. UAB „D.“ akcijų negalėjo nepasidomėti ir nežinoti apie įmonės finansinę būklę, juo labiau, kad dėl to nebuvo jokių suklastotų dokumentų. Įgijęs įmonės „D.“ akcijų, V. K. tuo pačiu įgijo teisę ir privalėjo domėtis bendrovės veikla, reikalauti pateikti duomenis apie būtinumą skolintis.

Bylos duomenys patvirtina ir dėl to nėra ginčo, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu UAB „M.“, atstovaujama V. K., įsigijo 50 paprastųjų vardinių UAB „D.“, kurio vieninteliu akcininku iki tol buvo V. Ž., akcijų (t. 14, b. l. 49). Tą pačią dieną UAB „D.“ akcijų įgijo ir J. G. (pagal bylos medžiagą, artima V. Ž. aplinkai), taigi, nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. UAB „D.“ akcininkais buvo V. Ž. (33 paprastos vardinės akcijos), J. G. (17 paprastųjų vardinių akcijų) ir UAB „M.“ (50 paprastųjų vardinių akcijų) (t. 13, b. l. 133). Iš nuoseklių liudytojo V. K. parodymų matyti, kad jis su V. Ž. buvo pažįstamas ilgą laiką (daugmaž nuo 2002 m.), abu yra turėję bendrų verslo reikalų, kurie vienu metu buvo nutrūkę iki kol 2011 m. sulaukė V. Ž. pasiūlymo kartu steigti naują įmonę, kuri iš akcininkų įnašų nusipirktų pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Jam sutikus, V. Ž. įsteigė UAB „D.“, kurioje šis iš pradžių buvo vienintelis akcininkas ir direktorius. Vėliau (2011 m. rugsėjo mėn.) jo (V. K.) šeimos verslo įmonė „M.“ įsigijo 50 proc. UAB „D.“ akcijų (už 5 000 Lt, mokėjo grynaisiais), 17 proc. akcijų įsigijo J. G.. Vėliau buvo organizuojamas akcininkų susirinkimas, kurio metu nuspręsta, kad akcininkai suteiks paskolas, be to, V. Ž. buvo paskirtas įmonės direktoriumi (past. – taip pat akcininkas, turintis 33 proc. akcijų), jis įgaliotas pasirašyti sutartį dėl patalpų pirkimo iš ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“. Dar vėliau UAB „M.“ paskolino UAB „D.“ 94 000 Lt, kurie turėjo būti grąžinti per penkerių metų laikotarpį. Paskolas suteikė ir V. Ž. bei J. G.. Apklausiamas V. K. nurodė, kad dar iki akcijų įsigijimo V. Ž. jį patikino, jog UAB „D.“ neturi jokių įsipareigojimų (tai buvo nurodyta ir akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje), aiškino, kad įmonė vystys patalpų nuomos veiklą, kas leis grąžinti suteiktas paskolas. Būtent dėl V. Ž. patikinimo, kad bendrovė neturi įsipareigojimų, UAB „M.“ tiek įsigijo UAB „D.“ akcijas, tiek sutiko paskolinti 94 000 Lt. Iš liudytojo parodymų matyti ir tai, kad V. K. nieko nežinojo, kad UAB „D.“ nuosavybės teisę į nurodytą pastatą buvo užregistravusi dar 2011 m. rugsėjo 5 d. Taip pat tuo metu jam nebuvo žinoma ir tai, kad ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, pardavusi pastatą įmonei „D.“, yra kontroliuojama V. Ž. (t. 54, b. l. 26-31; t. 84, b. l. 13-18). Tiek iš šių, tiek tolesnių liudytojo V. K. parodymų, kurie išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, dėl ko detaliai nekartojami, parodymų turinio seka, kad liudytojas, priimdamas sprendimą įsigyti UAB „D.“ akcijas ir vėliau suteikti jai paskolą, nedisponavo tokio sprendimo priėmimimui reikšminga informacija. Pirmiausia, V. K. nebuvo žinoma, kad įmonė „D.“ turi pakankamai reikšmingų įsipareigojimų. Tai, kad V. Ž. apie tai nė neužsiminė, o, priešingai, dargi ir patikino, kad akcijų pirkimo – pardavimo momentui bendrovė neturi jokių įsipareigojimų, liudytojas kategoriškai tvirtino viso proceso metu. Tokiais liudytojo parodymais nėra pagrindo abejoti, juo labiau, kad 2011 m. rugsėjo 6 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartyje yra tik nurodyta, jog akcijos niekam neparduotos, neįkeistos, joms neuždėtas draudimas, nėra laiduotas ar garantuotas trečiųjų asmenų prievolių įvykdymas, teisme nėra dėl jų ginčų, apie įmonės įsipareigojimus neužsiminta (t. 14, b. l. 59). Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad V. K. pats privalėjo pasidomėti UAB „D.“ finansine būkle, tačiau nutylima, kodėl pats apeliantas akcijų pirkėjui visgi nenurodė tokios reikšmingos informacijos (apie ją net neužsiminė). V. K. nors ir galėjo papildomai pareikalauti konkrečių duomenų, tačiau akivaizdu, kad nematė tam pagrindo, kadangi paties V. Ž., su kuriuo buvo pažįstami daug metų ir turėjo bendrų verslo santykių, buvo patikintas apie įsipareigojimų nebuvimą, to nebuvo nurodyta ir sutartyje. Be kita ko, V. K. ir nebūtų galėjęs susipažinti su UAB „D.“ dokumentais, kadangi šie, kaip nustatyta, buvo paslėpti, dėl ko V. Ž. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (ši nuosprendžio dalis neskundžiama). Atsižvelgiant į pastarąją aplinkybę, nėra pagrindo plačiau aptarti apeliacinio skundo teiginius dėl suklastotų dokumentų nebuvimo ar galimybės susipažinti UAB „D.“ finansinę būklę atspindinčiais dokumentais, juo labiau, kad, kaip nurodyta specialisto išvadoje („Dėl UAB „D.“ ūkinės – finansinės veiklos tyrimo“) nuo pat įmonės įsteigimo direktorius nei karto nepateikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų (t. 15, b. l. 12-21).

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „D.“, kurios akcijas įsigijo V. K. atstovaujama UAB „M.“, turėjo įsipareigojimų už ne mažesnę kaip 180 000 Lt sumą, visi įsipareigojimai susidarė V. Ž. paskolinus lėšas įmonei, t. y. 2011 m. liepos 22 d. UAB „D.“ vienintelio akcininko (V. Ž.) sprendimu iš V. Ž. nuspręsta paimti 40 000 Lt paskolą, dėl kurios buvo sudaryta 2011 m. liepos 22 d. paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pinigai gauti pagal tos pačios dienos kasos pajamų orderį (141-144) bei 2011 m. rugpjūčio 3 d. UAB „D.“ vienintelio akcininko (V. Ž.) sprendimu nuspręsta iš V. Ž. paimti 140 000 Lt, po ko tą pačią dieną buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną pagal kasos pajamų orderį gauti pinigai (t. 14, b. l. 138-140). Kaip matyti, UAB „D.“ įsipareigojimai apėmė būtent V. Ž. suteiktas paskolas, kurios paimtos jo paties, kaip UAB „D.“ vienintelio akcininko, sprendimais, apie kuriuos apeliantas V. K. nutylėjo, nors tokia informacija įsigyjant 50 proc. įmonės akcijų yra neabejotinai reikšminga. Atsižvelgiant į šioje pastaipoje anksčiau nurodytus duomenis, laikytina, kad UAB „D.“ iki sudarydama sandorį dėl pastato – kompresorinės įgijimo turėjo ne mažiau kaip 180 000 Lt. Įvertinus tai, kad pagal 2011 m. rugsėjo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį buvo sumokėta 50 000 Lt, lėšų likutis turėjo būti 130 000 Lt. Vadinasi, turima suma buvo artima tai, kuri ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo būti sumokėta pagal 2011 m. spalio 6 d. papildomą susitarimą tarp ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „D.“. Jei UAB „D.“ ir trūko pinigų sutartai 148 000 Lt sumai apmokėti, tai, atsižvelgiant į aptartus duomenis, trūkstama suma galėjo siekti 18 000 Lt. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju 2011 m. spalio 7 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo metu nutarta, kad akcininkai suteiks įmonei „D.“ neterminuotas paskolas, o, būtent, V. Ž. – 22 000 Lt, J. G. – 32 000 Lt ir UAB „M.“ – 94 000 Lt (t. 14, b. l. 111-112) – iš viso 148 000 Lt, t. y. visą sumą, kurios papildomai pareikalavo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“. Tokių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įmonei „D.“ iš esmės nebuvo būtinumo gauti lėšų (bent jau ne tokios apimties), siekiant sumokėti ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ papildomą sumą prie 2011 m. rugsėjo 5 d. sutarties. Apeliaciniame skunde tokia išvada ginčijama nurodant, kad apie būtinumą gauti paskolą iš UAB „M.“ galima spręsti tik išanalizavus visus UAB „D.“ ekonominius planus ir įsipareigojimus, tačiau čia vėlgi atkreiptinas dėmesys, kad UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo paslėpti, o jokių objektyvių duomenų, kad įmonė „D.“ vykdė ūkinę veiklą, nėra, jų nepateikė ir pats apeliantas.

Reikšminga ir ta aplinkybė, kad pastatas – kompresorinė buvo įsigytas dar iki UAB „M.“ pasirašė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, apie ką V. K. taip pat nebuvo informuotas. Byloje esanti 2011 m. rugsėjo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) rajono ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė UAB „D.“ nuosavybės teise priklausantį pastatą – kompresorinę, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 336,93 kv.m bendro ploto, turtas parduotas už 50 000 Lt (t. 14, b. l. 31-32). Taigi nors V. K. atstovaujama įmonė „M.“ pagal susitarimą su V. Ž. UAB „D.“ akcijas įsigijo, tikintis nupirkti pastatą – kompresorinę ir vykdyti joje veiklą, tačiau 2011 m. rugsėjo 6 d., kai buvo pasirašyta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, UAB „D.“ minėtą pastatą jau buvo įsigijusi. Ne mažiau reikšmingos ir tolesnės aplinkybės. Kaip jau buvo minėta, netrukus po jo įsigijimo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė raštą, kurio esmė – jau įsigyto pastato kainos didinimas. Toks poreikis motyvuotas tuo, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. sudarytas pirkimo – pardavimo sandoris pažeidžia juridinio asmens (ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“) tikslus ir neabejotinai sukels abiem šalims neigiamas mokestines pasekmes. Rašte pažymima, kad remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. rugsėjo 23 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) parduoto pastato vertė yra 198 000 Lt, dėl ko siekiant išvengti sandorio nuginčijimo bei neigiamų mokestinių pasekmių, pasiūlyta sutikti pasirašyti papildomą susitarimą prie 2011 m. rugsėjo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties dėl kainos didinimo iki 148 000 Lt, t. y. iki tikrosios pastato rinkos vertės. Taigi praėjus mėnesiui po pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ iniciatyva buvo parengtas ir pateiktas raštas dėl kainos padidinimo (nauja įvardina kaina kone keturgubai didesnė už ankstesnę). Čia pabrėžtina, kad (duomenys neskelbtini) rajono ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo būtent V. Ž. (pagal VĮ „Registrų centras“ informaciją šias pareigas ėjo nuo 2008 m. gruodžio 15 d. iki 2013 m. spalio 20 d.), jam priklausė 2 640 pajinių įnašų (66 proc. balsų), likę 34 proc. balsų arba 1 360 pajinių įnašų priklausė J. G. (t. 27, b. l. 36). Tai reiškia, kad V. Ž., pasiūlęs V. K. įmonei įsigyti UAB „D.“ akcijas, kad vėliau būtų galima įsigyti pastatą – kompresorinę ir tariamai vykdyti ten veiklą UAB „D.“ vardu, dar dieną prieš akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ne tik pardavė šį nekilnojamą turtą įmonei „D.“, apie tai nieko nepranešdamas V. K., bet netrukus po to, kai UAB „M.“ įsigijo akcijas, ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ vardu iniciavo kainos didinimo procedūrą, motyvuojant tariamu siekiu išvengti neigiamų pasekmių ir pirkimo – pardavimo sutarties nuginčijimu. Nors nuteistasis tikina neva didesnė nekilnojamo turto kaina paaiškėjo tik po 2011 m. rugsėjo 23 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtos turto vertės nustatymo pažymos, kurioje pastato kaina įvertina 198 000 Lt, tačiau akivaizdu, kad tai, jog turtas yra ženkliai didesnės nei 50 000 Lt vertės, už kurią buvo parduotas, buvo aišku dar sandorio metu, t. y. 2011 m. rugsėjo 5 d. Atkreiptinas dėmesys, kad pačioje 2011 m. rugsėjo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad pastato vidutinė kaina yra 380 000 Lt (daugiau nei 7,5 karto didesnė nei parduotas turtas). Be kita, tokia kaina nustatyta pagal 2011 m. rugsėjo 1 d. VĮ „Registrų centras“ (duomenys neskelbtini) filialo atliktą duomenų sandoriui patikslinimą. Kaip matyti, pastato vidutinės rinkos vertės įvertinimas atliktas prieš pat sandorį, dėl ko akivaizdu, kad V. Ž. buvo gerai žinoma, kad jo vadovaujamos ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ parduodamas turtas yra ženkliai didesnės vertės nei pardavimo kaina. Tokia aplinkybė atitinkamai buvo žinoma ir J. G., kuri, beje, yra pasirašiusi ir ankstesnius varžytinių protokolą bei varžytinių aktą (pastatas – kompresorinė įsigytas varžytinėse), be to, kaip matyti iš minėtų dokumentų, turtas varžytinėse buvo įsigytas už 360 000 Lt (t. 14, b. l. 26-28, 29-30). Taigi akivaizdu, kad turto vertė per kiek daugiau nei 2,5 metus negalėjo nukristi iki 50 000 Lt, o paskui per tris savaites staiga išaugti iki 198 000 Lt. Nesunku suprasti, kad tokiais veiksmais buvo sukurta situacija dėl tariamo būtinumo pasirašyti papildomą susitarimą didinti pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą pastato kainą, dėl ko vėliau atsirado tariamas pagrindas akcininkų paskoloms įmonei, tokiu būdu UAB „M.“ paskolinant įmonei „D.“ 94 000 Lt pastato, kuris, primintina, nuosavybės teise jau priklausė UAB „D.“, įsigijimui.

Visos anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad prieš UAB „M.“ direktorių V. K. buvo panaudota apgaulė. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad V. K. nebuvo žinoma aplinkybė, kad ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ priklauso tam pačiam V. Ž. (kartu su J. G.). Nekyla abejonių, kad V. K., žinodamas UAB „D. įsipareigojimus, iki akcijų pirkimo – pardavimo sutarties jau įvykusį pastato – kompresorinės pirkimo – pardavimo sandorį už ženkliai mažesnę nei rinkos vidutinę vertę, taip pat informaciją apie tikruosius ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ konroliuojančius asmenis, nebūtų priėmęs aptartų sprendimų įsigyti akcijas ir suteikti paskolą, ką apklausiamas kaip tik ir parodė liudytojas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti ir pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pasitvirtinusios kaltinimo aplinkybės, kad V. Ž. iš anksto žinojo, jog jis ir UAB „D.“ nevykdys prisiimamų įsipareigojimų, t. y. negrąžins įmonei „M.“ suteiktos 94 000 Lt dydžio paskolos. Pastebėtina, nors apeliaciniame skunde ir nesutinkama su tokia išvada, tačiau iš esmės nepateikiama jokių naujų argumentų nei tie, kurie buvo išsakyti ankstesniame proceso etape. Nuteistasis tik akcentuoja esą UAB „D.“ dėjo maksimalias pastangas gauti iš ginčo pastato (prieš tai pakeitus jo paskirtį) pajamas, kurios būtų panaudotos atsiskaityti su akcininkais, be to, UAB „D.“ byla iki šiol neužbaigta, įmonės turtas nerealizuotas, dėl ko nėra aiškus UAB „M.“ patirtos žalos dydis.

Prieš pasisakant dėl aplinkybės, kad V. Ž. ir UAB „D.“ neturėjo ketinimų grąžinti UAB „M.“ paskolą, pirmiausia pažymėtina, jog atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, taip pat taikytinas pirmiau nurodytas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos). Ši sąlyga yra susijusi su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė, trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-46-699/2018, 2K-241-942/2022, 2K-138-1073/2023, 2K-261-489/2024).

Nors pagal 2011 m. spalio 7 d. paskolos sutartį buvo numatytas penkerių metų paskolos grąžinimo terminas (iki 2016 m. spalio 7 d.) (t. 14, b. l. 46), tačiau UAB „D.“ per nurodytą laikotarpį negrąžino įmonei „M.“ jokios pinigų dalies, dėl ko baigiantis terminui V. K. pradėjo aiškintis pastaruoju klausimu, po ko kaip tik ir paaiškėjo, jog V. Ž. ir J. G. veiksmais buvo pradėta UAB „D.“ bankroto procedūra neteismine tvarka. Apie šį procesą V. K. niekaip nebuvo informuotas, dėl ko sužinojęs minėtą aplinkybę UAB „M.“ kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti kreditorių susirinkime priimtą nutarimą. Toks pareiškimas buvo tenkintas, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi pripažintas neteisėtas ir panaikintas UAB „D.“ 2016 m. rugpjūčio 16 d. kreditorių susirinkimo protokolas bei nutraukta pradėta bendrovės bankroto procedūra ne teismo tvarka (t. 14, b. l. 86-89). Kaip matyti iš minėtos įsiteisėjusios nutarties, UAB „M.“, valdantis 50 proc. įmonės „D.“ akcijų, nė nebuvo informuotas apie inicijuotą bankroto ne teisme procedūrą, atitinkamai nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, buvo ginčijamas 94 000 Lt paskolos suteikimas, be kita ko, net ir bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui (Z. J.), kuriam, kaip galima suprasti, nebuvo perduoti dokumentai, atspindintys UAB „M.“ suteiktą paskolą, raštiškai nurodant, kad minėta įmonė nėra UAB „D.“ kreditorius (t. 14, b. l. 53). Tokios pat pozicijos laikytasi ir vėlesniame procese, kai UAB „M.“ iniciavo civilinę bylą dėl skolos (negrąžintos paskolos) priteisimo, tame procese taip pat buvo įrodinėjama, kad UAB „M.“ nėra kreditorius, tačiau teismas tenkino UAB „M.“ civilinį ieškinį ir ir iš UAB „D.“ bei subsidiariai iš V. Ž. priteisė skolą (už suteiktą 94 000 Lt paskolą), taip pat delspinigius ir palūkanas (t. 14, b. l. 173-176).

Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. Ž. ir UAB „D.“ iš anksto žinojo, kad nevykdys prisiimamų finansinių įsipareigojimų, t. y. 94 000 Lt paskolos grąžinimo įmonei „M.“, bei savo veiksmais, analizuotais ankstesnėje 55 pastraipoje, reikšmingai apsunkino UAB „M.“, atstovaujamai V. K., galimybes pažeistas teises atkurti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Pabrėžtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką sukčiavimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas apgaule įgyja svetimą turtą. Nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir kvalifikuojančiam požymiui – didelės vertės turto įgijimui – nustatyti esminę reikšmę turi užvaldymo metu apgaule gauto turto vertė, o ne galutinis nukentėjusiojo patirtas nuostolis po visų galimų išieškojimo ar bankroto procedūrų. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju UAB „M.“ padaryta žala yra aiški, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta V. Ž. neteisėtai apgaule įgijus didelės vertės – 94 000 Lt/27 224,28 Eur dydžio svetimą turtą, tokiu būdu padarant UAB „M.“ 94 000 Lt/27 224,28 Eur turtinę žalą. Nuteistojo akcentuojama tebevykstanti bankroto procedūra neturi įtakos V. Ž. teisinei padėčiai BK 182 straipsnio 2 dalies aspektu, galimas vėlesnis visiškas ar dalinis žalos atlyginimas bankroto byloje niekaip nekeičia išvadų dėl nagrinėjamoje byloje padaryto baigto nusikaltimo.

Tokiu būdu kaip teisėta ir pagrįsta konstatuotina skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, t. y. apgaule įgyto didelės vertės svetimo, UAB „M.“ priklausančio turto.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistųjų bei išteisintųjų, t. y. 2026 m. kovo 19 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (pirminė) ir 2026 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2026 m. rugpjūčio 20 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (patikslintos) dėl 427,08 Eur dydžio išlaidų priteisimo iš I. R. (t. 91, b. l. 29, 30-33, 62, 63-66, 101-106), 2026 m. kovo 20 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (pirminė) ir 2026 m. birželio 3 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (patikslinta) dėl 358,33 Eur dydžio išlaidų priteisimo iš P. P. (t. 91, b. l. 35, 36-39, 89-94). Iš nuteistojo E. K. prašoma priteisti 1 693,75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 91, b. l. 68, 69-75, 96-100), iš nuteistojo V. Ž. – 77,08 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 90, b. l. 186-189).

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistiesiems ir išteisintiesiems numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, jog bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu gynėjų dalyvavimas buvo privalomas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistųjų ir išteisintųjų asmenų valios, siekiant užtikrinti teisę į gynybą. Be to, teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad sprendžiant dėl advokato paslaugoms skirtų išlaidų apmokėjimo, būtina atsižvelgti į gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, pagal kieno skundą byla nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Šiuo atveju pažymėtina, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuratūros bei nuteistojo V. Ž. apeliacinius skundus. Prokurorės apeliaciniu skundu pirmiausia prašyta anksčiau nurodytus asmenis pripažinti kaltais, tačiau apeliacinis skundas nebuvo tenkintas. Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos, susijusios su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jorūnės Žeberskienės ir nuteistojo V. Ž. apeliacinius skundus atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.