Vilniaus apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-2077-643/2026 Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00533-2025-3 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal IES1 ieškinį atsakovei ATS1 bei atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovui IES1 dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei bei su santuokos nutraukimu susijusių teisinių padarinių pagal ieškovo, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, tretieji asmenys Luminor bank AS Lietuvos filialas, Saldo Bank UAB.

Teismas n u s t a t ė : Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

IES1 (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti IES1 ir ATS1 (toliau – ir atsakovė) 2019 m. birželio 26 d. santuokos apskaitos įrašą, atliktą Kėdainių rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 86, dėl sutuoktinės ATS1 kaltės; po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ATS1 palikti jos santuokinę pavardę „Z.“, IES1 – jo turimą pavardę „Z.“; nustatyti nepilnamečio vaiko K.Z., gimusios (duomenys neskelbtini) , gyvenamąją vietą kartu su ieškovu; nustatyti ATS1 bendravimo tvarką su nepilnamete dukra K.Z. sekančiai: ATS1 su nepilnamete dukra K.Z. bendrauja lyginių metų savaičių savaitgalį, pasiimant dukrą iš jos gyvenamosios vietos šeštadienį nuo 11.00 val. ir pristatant dukrą į jos gyvenamąją vietą to paties šeštadienio 18.00 val.; ATS1 su nepilnamete dukra K.Z. bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis – telefonu, internetiniu ar mobiliuoju ryšiu neribojant bendravimo laiko, tačiau atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus, jo norus ir galimybes bendrauti; bendravimas pagal nustatytą tvarką nevyksta, bet gali būti kompensuojamas kitu laiku, jei vaikas serga; priteisti iš ATS1 išlaikymą nepilnametei dukrai K.Z., mokamą po 374,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo ieškinio pateikimo teismui dienos ir tęsiant iki dukros K.Z. pilnametystės, išlaikymo sumas indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją; išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti IES1 ; priteisti iš ATS1 IES1 naudai išlaikymo nepilnametei dukrai K.Z. įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. sausio 29 d. imtinai, viso 747,00 Eur; priteisti iš ATS1 IES1 naudai vaiko pinigus už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. sausio 29 d. imtinai, viso 317,00 Eur; padalyti santuokos metu įgytą turtą: IES1 asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį VW Touran, valstybinis N (duomenys neskelbtini) NFN814, 2 000,00 Eur rinkos vertės; ATS1 asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį Chevrolet Orlando IES1 naudai 950,00 Eur piniginę kompensaciją už ATS1 atitekusio santuokos metu įgyto turto didesniąją dalį; prievolę kreditoriui Luminor AB pripažinti asmenine IES1 prievole; priteisti iš atsakovės ieškovui bylinėjimosi išlaidas., valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), 3 900,00 Eur rinkos vertės; priteisti iš ATS1

Ieškovo teigimu santuoka turi būti nutraukta dėl atsakovės kaltės, kadangi pastaroji prieš ieškovą smurtavo. 2024 m. lapkričio 18 d. žodinio konflikto metu atsakovė nagais apdraskė ieškovui dešinį skruostą ir kaklą, o 2024 m. lapkričio 20 d. pakartotinio konflikto metu, atsakovė ilgintuvu (prailgintuvu) sudavė smūgį ieškovui į galvą. Atsakovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jai buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiojo IES1 arčiau nei 50 metrų atstumu, taip pat įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškovu bei negyventi šalių bendruose namuose. Pasak ieškovo, atsakovė 2024 m. lapkričio 20 d. išėjo iš namų ir šalių bendras gyvenimas baigėsi. Be to, pasak ieškovo, atsakovė yra neištikima sutuoktiniui, palaiko artimus santykius su kitu vyru, su kuriuo rodosi viešose vietose. Tokia informacija ieškovui yra žinoma iš pažįstamų asmenų, kaimynų, kurie yra matę atsakovę su kitu vyru. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovė yra nenuspėjamo, neprognozuojamo elgesio, yra įsitikinusi, kad visi jai nori pakenkti, ją seka ir terorizuoja. Pastaroji ieškovą kaltino menama neištikimybe, nors pati išvykdavo vakarais, nepasakydama nei kur vyksta, nei kada grįš. Kadangi bylos šalys jau nuo 2024 metų lapkričio mėnesio kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, nepilnametė dukra K.Z. visą šį laiką gyvena kartu su ieškovu, todėl dukros gyvenamąją vietą ieškovas prašė nustatyta su juo, nurodydamas, kad dukra yra įpratusi gyventi su ieškovu, dukrai pas jį yra įprasta namų aplinka, dukra nori ir toliau gyventi su ieškovu. Dėl dukters ir skyrium gyvenančios jos motinos bendravimo tvarkos nustatymo, ieškovas nurodė, kad neketina trukdyti dukters ir mamos bendravimui, supranta, kad vaikas turi bendrauti su mama, mamos ir dukros ryšys nėra nutrūkęs, tačiau mano, kad dukrai saugiausia su mama būtų bendrauti kas antrą savaitgalį, nes su atsakove gyvena vyriškis, kuris gąsdina vaiką, kelia jai nesaugumą. Nustačius tokią bendravimo tvarką, ieškovas prašo iš atsakovės dukters išlaikymui priteisti po 374,00 Eur išlaikymo. Nurodė, kad vaiko poreikiai siekia apie 800,00 Eur, kuriuos užtikrina vienas ieškovas. Dukros išlaikymo išlaidos sudaro: 300,00 Eur maistui, 150,00 Eur gyvenamajam būstui, 150,00 Eur mokslui, ugdymui, 50,00 Eur vaiko higienai, 150,00 Eur drabužiams, avalynei, 50,00 Eur poilsiui, laisvalaikui, 20,00 Eur mobiliajam ryšiui, internetui. Ieškovas taip pat iš atsakovės prašė priteisti išlaikymo įsiskolinimą už du mėnesius bei vaiko pinigus, kuriuos atsakovė gavo ir išleido savo poreikiams, nors duktė gyveno kartu su ieškovu. Ieškovas nurodė, kad santuokoje įgytą turtą sudaro: transporto priemonė VW Touran 2 000,00 Eur rinkos vertės ir transporto priemonė Chevrolet Orlando 3 900,00 Eur rinkos vertės. Santuokoje įgytą turtą ieškovas prašė padalinti priteisiant nuosavybės teise kiekvieno iš sutuoktinių realiai naudojamą transporto priemonę, t. y. ieškovui priteisiant automobilį VW Touran, o atsakovei – automobilį Chevrolet Orlando. IES1 turimus įsipareigojimus kreditoriui Luminor Bank AS Lietuvos filialas prašė pripažinti jo asmenine prievole.

Ieškovas su byloje pareikštu atsakovės priešieškiniu nesutiko, nurodė sutinkantis, kad atsakovei būtų priteista piniginė kompensacija už santuokos metu sumokėtas įmokas kredito įstaigai.

Atsakovė ATS1 pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo prašė teismo nutraukti IES1 ir ATS1 2019 m. birželio 26 d. sudarytą santuoką dėl IES1 kaltės; po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo, atsakovei sugrąžinti „S.“ pavardę, o IES1 palikti „Z.“ pavardę; nustatyti nepilnamečio vaiko K. Z. gyvenamąją vietą su jos motina ATS1 ; priteisti iš atsakovo išlaikymą dukrai po 300,00 Eur; nustatyti, kad IES1 su nepilnamete dukra K.Z. gali bendrauti netrukdomai, apie bendravimą su dukra įspėjęs atsakovę prieš vieną dieną; ieškovui IES1 asmeninės nuosavybės teise priteisti automobilį VW Touran 2 000,00 Eur vertės, butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 221/1392 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)., 94 000,00 Eur vertės; iš ieškovo atsakovės naudai priteisti 21 000,00 Eur dydžio kompensaciją; prievolę kreditoriui Luminor AB pripažinti asmenine IES1 prievole; prievolę UAB Saldo Bank pripažinti ATS1 ir IES1 bendra prievole; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodė, kad jos ir ieškovo santuoka turi būti nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Baudžiamoji byla, kurioje ji buvo kaltinama naudojusi smurtą prieš IES1 , yra suklastota, nes ieškovas turi giminaitį policijoje. Be to, jos atžvilgiu byla buvo nutraukta. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovė neprieštaravo, kad nepilnametės K. Z. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškovu, tačiau su sąlyga, jeigu teismas nustatys, kad nepilnametė dukra su atsakove bendraus kas antrą savaitę, o ne kas antrą savaitgalį. Atsakovė nurodė neturinti galimybės dukrai teikti 374,00 Eur dydžio išlaikymo, kadangi šiuo metu ji nedirba ir negauna jokių pajamų, išskyrus pajamas, gaunamas už savo nepilnametį sūnų, kuris turi psichikos negalią. Atsakovė sutiko su santuokoje įgyto turto padalijimu, prašė iš ieškovo priteisti 21 000,00 Eur piniginę kompensaciją dėl jo asmeninio turto pagerinimų.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė teismo posėdžio metu prašė nepilnametės K.Z. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu IES1 , kadangi mergaitė jau ilgą laiką gyvena su tėčiu, jai yra sudarytos geros sąlygas jo namuose vystytis ir augti. Atstovė taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į nevienkartinį civilinės bylos šalių išreikštą pageidavimą bendrauti su mergaite po pusę laiko, tikslinga vaiko ir skyrium gyvenančios mamos tarpusavio bendravimo tvarką nustatyti tokiu būdu, kad tiek mergaitės tėtis, tiek mama su vaiku bendrautų vienodais laiko tarpais. Atstovė atkreipė teismo dėmesį, kad būtent dėl tokios bendravimo tvarkos šalys buvo sutarę net du kartus, skyrius neturi duomenų, kad kažkuris iš tėvų netinkamai bendrautų su nepilnamečiu vaiku. Atstovės teigimu, mergaitei mama yra reikalinga, ji nori su ja bendrauti, jos pasiilgsta, ryšys tarp mamos ir dukros nėra nutrūkęs. Be to, atsakovė taip pat turi tinkamas sąlygas vaikui augti. Dėl mergaitei priteistino išlaikymo dydžio, atstovė prašė spręsti teismo nuožiūra, įvertinus vaiko poreikius bei atsakovės galimybes vaikui teikti atitinkamo dydžio išlaikymą.

Trečiasis asmuo Luminor Bank AS Lietuvos skyrius byloje pateikė atsiliepimą, kuriuo nurodė, kad 2019 m. vasario 8 d. ieškovas IES1 su banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) . Bankas sutinka, kad prievolė bankui po ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo išliktų IES1 asmenine prievole, kuri nebūtų modifikuojama ir keičiama. Bankas prašė teismo nepažeisti banko teisėto intereso, kad įkeistas turtas nebūtų apsunkintas jokiais papildomais suvaržymais, uzufruktu, svetimo turto hipoteka ir t.t.

Trečiasis asmuo Saldo Bank UAB byloje pateikė atsiliepimą, kuriuo nurodė, kad bankas su atsakove ATS1 2024 m. vasario 28 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. YRSI258, kurios pagrindu Saldo Bank UAB suteikė atsakovei 5 000,00 Eur paskolą 38 mėnesių laikotarpiui. Vartojimo kredito sutarties Nr. YRSI258 specialiosiose sąlygose numatyta, jog sutartis sudaryta asmeninėms atsakovės reikmėms (poreikiams) tenkinti, todėl Saldo Bank UAB laikosi pozicijos, kad ji po santuokos nutraukimo išlieka asmenine atsakovės prievole bankui. Jeigu teismo proceso metu būtų nustatyta, kad paskolos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, tai neturi įtakos prievolės pobūdžiui banko atžvilgiu, tačiau sutuoktiniai tokiu atveju tarpusavyje (arba teismo sprendimu) gali spręsti dėl šios prievolės vykdymo ir tarpusavio atsiskaitymų tvarkos.

Panevėžio apylinkės teismas 2026 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovo IES1 ieškinio reikalavimus ir atsakovės ATS1 priešieškinio reikalavimus tenkino iš dalies - panaikino IES1 ir ATS1 santuokos apskaitos įrašą, atliktą 2019 m. birželio 26 d. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 86, dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ieškovui IES1 paliko jo turimą pavardę - „Z.“, atsakovei ATS1 paliko jos iki santuokos turėtą pavardę – „S.“; nustatė nepilnametės dukters K.Z., gyvenamąją vietą su jos tėvu IES1 pastarojo gyvenamojoje vietoje; nustatė nepilnametės dukters K. Z. ir skyrium gyvenančios mamos ATS1 tarpusavio bendravimo tokiomis sąlygomis: 1) ATS1 bendrauja su dukra K.Z. kas antrą savaitę, bendravimo tvarką su dukra pradedant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos einantį pirmadienį ir tęsiant bendravimą su dukra iki sekančio po to einančios savaitės pirmadienio; 2) ATS1 pasiima dukrą K.Z. jos bendravimo savaitės pirmadienį iš dukters lankomos ugdymo įstaigos po ugdymo proceso pabaigos iki 18.00 val., o dukrai nelankant ugdymo įstaigos, - iš dukros gyvenamosios vietos iki 10.00 val. Pasibaigus bendravimo laikui, ATS1 perduoda dukrą K.Z. atitinkamos sekančios savaitės pirmadienį į jos lankomą ugdymo įstaigą iki ugdymo įstaigos darbo pradžios, o dukrai nelankant ugdymo įstaigos, ATS1 pristato dukrą į jos gyvenamąją vietą iki 10.00 val.; 3) pasiimant ir perduodant dukrą K.Z. kartu turi būti perduodami visi dukrai reikalingi asmeniniai daiktai ir ugdymo priemonės; 4) nepilnametei dukrai bendraujant su mama ATS1 yra užtikrinamas nepertraukiamas vaiko būrelių ir kitų užsiėmimų lankymas; 5) K.Z. esant pas kiekvieną iš tėvų, jai yra sudaromos neribotos galimybės bendrauti su skyrium esančiu tėvu (mama) telefonu, kitomis elektroninio ryšio priemonėmis; 6) tėvai vienas kitą nedelsiant informuoja apie svarbius vaiko gyvenimo įvykius (pvz., sveikatos problemas); priteisė iš atsakovės ATS1 išlaikymą nepilnametei dukrai K.Z., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200,00 Eur nuo 2025 m. sausio 31 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo dydį kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; nustatė, kad nepilnametei K.Z. skirtas lėšas uzufrukto teise valdo IES1 ; priteisė iš atsakovės ATS1 ieškovo IES1 naudai 400,00 Eur išlaikymo įsiskolinimo ir 317,00 Eur vaiko pinigų; priteisė iš ieškovo IES1 atsakovės ATS1 naudai 8 125,00 Eur piniginę kompensaciją; nustatė, kad prievolė kreditoriui Luminot Bank AS Lietuvos skyrius pagal su juo 2019 m. vasario 8 d. sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) IES1 prievolė; nustatė, kad prievolė kreditoriui Saldo Bank UAB pagal 2024 m. vasario 28 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. YRSI258 yra asmeninė ATS1 prievolė. Kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus teismas atmetė. Be to, priteisė iš ieškovo IES1 valstybės naudai 183,00 Eur žyminio mokesčio ir 141,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų; priteisė iš atsakovės ATS1 ieškovo IES1 naudai 77,00 Eur žyminio mokesčio ir 1 398,00 Eur teisinės pagalbos teikimo išlaidų; priteisė iš atsakovės ATS1 valstybės naudai 63,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Įvertinęs civilinėje byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, teismas nusprendė, kad ieškovas nepateikė byloje patikimų įrodymų, kurie pagrįstų būtent atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo. Vertindamas Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad atsakovės atžvilgiu priimtas nuosprendis tik patvirtina pastarosios teismo posėdžių metu išsakytas faktines aplinkybes, kad sutuoktinių santykiai iki 2024 metų lapkričio mėnesio įvykių jau kurį laiką buvo gerokai pašliję. Aplinkybė, kad ieškovas 2024 m. lapkričio 20 d. po tarp sutuoktinių įvykusio konflikto iškvietė policijos pareigūnus, ko pasėkoje atsakovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepatvirtina fakto, kad būtent atsakovė yra kalta dėl to, jog iširo šalių santuoka, kaip ir nepatvirtina ieškovo nurodomų faktinių aplinkybių, kad atsakovė ieškovo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, nes baudžiamojoje byloje pats ieškovas nepatvirtino tyčinių smurtinių veiksmų iš atsakovės pusės buvimo. Teismas įvertino, kad tokių konfliktinių situacijų šalių santykiuose buvimas ir jų negebėjimas išspręsti pačių sutuoktinių pastangomis, patvirtina abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, kuri pasireiškia sutuoktinių vienas kitam pagarbos, supratimo ir lojalumo pareigų nebuvimu. Teismo vertinimu, byloje yra svarbu ir tai, kad po ieškovo nurodomų smurto faktų buvimo ir tarp sutuoktinių kilusių nesutarimų, pats ieškovas nurodė, kad pastarasis vis dar tikėjosi santuoką išsaugoti ir neplanavęs jos nutraukti. Tokie ieškovo duoti paaiškinimai teismui tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad ne 2024 m. lapkričio 18 ir 20 dienomis įvykę sutuoktinių tarpusavio konfliktai laikytini jų santuokos išrimo priežastimi, o gerokai anksčiau tarp sutuoktinių įvykę nesutarimai, patvirtinantys, kad abi bylos šalys netinkamai vykdė sutuoktinių pareigas. Teismas konstatavo, kad dėl santuokos nutrūkimo yra kalti abu sutuoktiniai, todėl civilinės bylos šalių santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės CK 3.61 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Teismas nurodė, kad pačioms proceso šalims pageidaujant, panaikinus santuokos apskaitos įrašą, ieškovui IES1 paliktina jo turima pavardė „Z.“, atsakovei paliktina jos iki santuokos turėta pavardė „S.“.

Teismas, įvertinęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus bei proceso šalių paaiškinimus, duotus teismo posėdžių metu, nusprendė, kad nepilnametės K. Z. gyvenamąją vietą tikslinga nustatyta su ieškovu IES1 jo gyvenamojoje vietoje. Teismo vertinimu, tokiu būdu nepilnametei bus užtikrintos visos sąlygos jos pilnaverčiam vystymuisi, ugdymui bei labiausiai atitiks pastarosios interesus. Tam pritarė ir ginčo šalys. Nepilnametės K. Z. turto tvarkytoju uzufrukto teise teismas paskyrė ieškovą (CK 3.185 straipsnio 1 dalis, CPK 376 straipsnio 3 dalis).

Teismas, atsižvelgęs išskirtinai į nepilnametės K.Z. interesus, taip pat civilinės bylos šalių ne kartą išreikštą pageidavimą su dukra bendrauti kas antrą savaitę, teismas vaiko ir skyrium gyvenančios mamos tarpusavio bendravimo tvarką nustatė pagal šalių pasiektą susitarimą teismo posėdžių metu, nustatydamas, kad mama su dukra bendrauja kas antrą savaitę, dukters pasiėmimą iš jos gyvenamosios ar kitos buvimo vietos ir pristatymą į ją koreguojant pagal šalių išsakytus pageidavimus.

Civilinės bylos šalims iš esmės sutarus dėl nepilnametei K.Z. reikalingo ir teiktino išlaikymo dydžio, teismas nusprendė, kad jis yra atleidžiamas nuo pareigos nustatinėti nepilnamečio vaiko poreikius bei tėvų galimybes tokį išlaikymą teikti. Teismas konstatavo, kad civilinės bylos šalys tinkamai įvertino kiekvienos galimybes vaikui teikti sutarto dydžio išlaikymą, kuris yra proporcingas jų gaunamoms pajamoms, vertintinas, kaip nepažeidžiantis kiekvieno iš tėvų turtinės padėties ir nepilnametės dukters poreikių tinkamo užtikrinimo principo. Tokiu būdu, ieškovo IES1 reikalavimą priteisti dukrai išlaikymą iš atsakovės teismas tenkino iš dalies ir, atsižvelgęs į nustatytiną vaiko ir skyrium gyvenančios mamos bendravimo tvarką, taip pat į pastarosios galimybes teikti vaikui išlaikymą, į faktinę aplinkybę, kad ieškovas disponuoja vaikui skiriamomis valstybės lėšomis, priteisė kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200,00 Eur mokamą išlaikymą nuo ieškinio reikalavimo pateikimo teismui dienos, t. y. nuo 2025 m. sausio 31 d. iki vaiko pilnametystės.

Proceso šalims patvirtinus turimų prievolių pasidalijimą bei byloje įtrauktiems kreditoriams patvirtinus sutuoktinių prievolių asmeninį pobūdį, teismas nusprendė, IES1 turimą prievolę kreditoriui Luminot Bank AS Lietuvos skyrius pagal su juo 2019 m. vasario 8 d. sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) , o atsakovės ATS1 prievolę kreditoriui Saldo Bank UAB pagal 2024 m. vasario 28 d. sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. YRSI258, laikyti asmenine pastarosios prievole.

Teismas nusprendė, kad yra pagrindas ieškovo IES1 vardu registruotą transporto priemonę VW Touran pripažinti pastarojo asmenine nuosavybe, atsižvelgiant į tai, kad ši transporto priemonė buvo įgyta iš ieškovo asmeninių lėšų po to, kai šalys faktiškai kartu nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio. Dėl ieškovo byloje pareikšto reikalavimo priteisti atsakovei transporto priemonę Chevrolet Orlando teismas nurodė, kad ši transporto priemonė šalių santuokos nutraukimo dienai nėra registruota atsakovės vardu, ji nedalyvauja civilinėje apyvartoje, todėl negali būti santuokoje įgyto dalytino turto objektu. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas dėl santuokos nutraukimo teisme yra pareikštas 2025 m. sausio 31 d., o byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ši transporto priemonė, vairuojama atsakovės, 2025 m. sausio 9 d. dalyvavo eismo įvykyje, kurio pasėkoje, atsakovės nurodytais duomenimis, buvo priduota į metalo laužą ir išregistruota iš VĮ Regitra duomenų registro. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl atsakovės vardu registruotos transporto priemonės Chevrolet Orlando priteisimo pastarosios asmeninėn nuosavybėn ir kompensacijos ieškovui priteisimo, kaip visiškai nepagrįstą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovas IES1 apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. sprendimą dalyje dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo dėl sutuoktinės kaltės, dėl išlaikymo nepilnametei dukrai dydžio nustatymo ir priteisimo, išlaikymo įsiskolinimo dydžio bei dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sekančiai: 1) panaikinti IES1 ir ATS1 santuokos apskaitos įrašą dėl sutuoktinės ATS1 kaltės; 2.) nustatyti ATS1 bendravimo tvarką su nepilnamete dukra K.Z., taip: ATS1 su nepilnamete dukra K.Z., bendrauja lyginių savaičių savaitgalį, pasiimant dukrą iš jos gyvenamosios vietos penktadienį iki 18 val. iš dukros ugdymo įstaigos ir pristato dukrą į pirmadienį į jos ugdymo įstaigą iki 9 val.; ATS1 su nepilnamete dukra K.Z., bendrauja nuotolinio ryšio priemonėmis – telefonu internetiniu ar mobiliuoju ryšiu neribojant bendravimo laiko, tačiau atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus, jo norus ir galimybes bendrauti; ATS1 su nepilnamete dukra K.Z., bendrauja ir kitu su dukros tėvu IES1 suderintu laiku; 3) priteisti iš ATS1 išlaikymą nepilnametei dukrai K.Z. mokamą po 374 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo ieškinio pateikimo teismui dienos ir tęsiant iki dukros K.Z. pilnametystės, išlaikymo sumas indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskirti IES1 ; 4) priteisti iš ATS1 IES1 naudai išlaikymo nepilnametei dukrai K. Z. įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 1 d. iki 2025 m. sausio 30 d. imtinai viso 747 Eur; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

Ieškovas nurodo, kad atsakovė 2024 m. lapkričio 18 d. ir 2024 m. lapkričio 20 d. smurtavo prieš ieškovą, po paskutinio smurto įvykio, atsakovė, grįžusi iš policijos, susirinko daiktus ir išvyko iš namų, šalių santuoka nutrūko ir nuo to momento šalys kartu negyvena. Fizinio smurto panaudojimas yra žiaurus elgesys prieš sutuoktinį. Šalių santuoka nutrūko dėl šio atsakovės elgesio.

Iš Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio baudžiamoje byloje Nr. 1-563-1046/2025 matyti, kad atsakovė ATS1 buvo kaltinama įvykdžiusi dvi nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (BK) 140 straipsnio 2 dalyje. ATS1 dėl veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kuri buvo įvykdyta 2024 m. lapkričio 18 d., teismo nuosprendžiu buvo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kuri buvo įvykdyta 2024 m. lapkričio 20 d., ATS1 buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu buvo nutraukta. Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu galima tik konstatavus, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką bei nustačius kitus įstatymo leidėjo nurodytus ir teismų praktikos suformuotus mažareikšmiškumo požymius. Vaidinasi 2025 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu yra konstatuota atsakovės ATS1 kaltė dėl 2024 m. lapkričio 20 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo IES1 .

Ieškovo nuomone, nuosprendžiu konstatuoti ATS1 veiksmai – fizinis smurtas, sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą sutuoktiniui, o taip pat ir psichologinis smurtas, vertintini kaip sistemingas žiaurus elgesys sutuoktinio IES1 atžvilgiu. Taigi, egzistuoja CK 3.60 straipsnio 3 dalyje numatyta sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo prezumpcija, kuri teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo nebuvo konstatuota ir nepagrįstai esant ieškovo prašymui santuokos apskaitos įrašą panaikinti dėl ATS1 kaltės nebuvo tinkamai pritaikyta teisės norma (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas nurodo, kad iki fizinio smurto įvykių 2024 m. lapkričio mėnesį šalių santykiai buvo normalūs, šalys stengėsi suderinti tarpusavio interesus, gyveno įprastą santuokinį gyvenimą, tačiau po dviejų fizinio smurto išpuolių prieš ieškovą santykiai pašlijo ir tai buvo priežastis, dėl kurios šalių santuoka nutrūko. Jokių kitų priežasčių dėl santuokos nutrūkimo ankstesniuose sutuoktinių santykiuose nebuvo. Ieškovo pastangos atkurti santuokinius ryšius ir išsaugoti šeimą, net ir po atsakovės smurto atvejų, negali būti vertinami, kaip pagrindas pripažinti ieškovo kaltę dėl santuokos iširimo ir pašlijusių santykių. Pastangos išsaugoti šeimą turi būti vertinamos ieškovo, kaip nukentėjusiosios pusės naudai, nes, nepaisant skaudaus ir įžeidžiančio atsakovės elgesio, ieškovas išties ketino atkurti šeimos santykius ir išsaugoti šeimą, deja, atsakovė paliko šeimą - nepilnametę dukrą, savo pačios sūnų iš kitos santuokos ir netrukus, nenutraukusi santuokos, pradėjo gyventi bendrą gyvenimą su kitu asmeniu. Būtent dėl pastarojo fakto, kad, tik išėjusi iš namų, atsakovė apsigyveno su kitu asmeniu, ieškovui kilo pagrįstų abejonių dėl atsakovės santuokinės neištikimybės fakto.

Pažymi, kad civilinėje byloje pateikta gausi VTAT medžiaga dėl nesaugių ir neužtikrintų vaiko gyvenimo sąlygų pas motiną liko neįvertinta teismo sprendime. 2026 m. sausio 2 d. nustatyti vaiko teisių pažeidimai: 2025 m. gruodžio 29 d. mergaitei nebuvo užtikrintas saugumas mamos namuose, konfliktinės situacijos atsakovės namuose kartojasi, dėl ko buvo nustatyta, kad tikslinga šeimai teikti pagalbą bei užtikrinti tėvų tarpusavio bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti savalaikį mažametės saugumą.

2025 m. gruodžio 29 d. ATS1 pranešimu su ja gyvenančiam asmeniui R. P. skirtas smurto artimoje aplinkoje orderis. Tą pačią diną (duomenys neskelbtini) ATS1 , o su ja kartu įvykio metu buvo du jos nepilnamečiai vaikai A.B. ir K.Z. Pavojų keliančiu asmeniu nurodytas R.P. VTAT specialistams išklausant mažametės K. nuomonę, mergaitė nurodė, kad dėdė rėkė kai ji buvo mamos namuose. VTAT specialistai nurodė, kad atskovės namuose konfliktinės situacijos kartojasi, o moteris, galimai dėl žinių ir įgūdžių stokos, nesiima aktyvių veiksmų situacijai keisti ir į namus priima asmenį, kuris kelia triukšmą, trikdo vaikų ramybę namuose. Vaiko akivaizdoje atlikti veiksmai, pasireiškiantys netinkamu įstatyminių atstovų ir (ar) kartu gyvenančių asmenų elgesiu (necenzūriniais žodžiais, barniais, tai kas sukelia vaikui baimę), traktuojami kaip tėvų valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams. Neigiamą poveikį vaikui daro, pamatytas netinkamo elgesio faktas. Vaiko įtraukimas į suaugusiųjų konfliktus pažeidžia vaiko teises ir geriausius interesus. Iš ko darytina prielaida, kad vaiko įstatyminei atstovei stinga žinių ir įgūdžių kaip tinkamai atliepti geriausius vaiko poreikius.

Panevėžio rajono socialinių paslaugų centro pateiktoje informacijoje pasisakoma apie tai, kad pagrindinė šeimos problema – nesutarimai dėl bendravimo tvarkos su dukra K., susitarimų nesilaikymas iš atskovės pusės. Taip pat, atsakovė ieškovo atžvilgiu skleidžia šmeižiančią informaciją, įžeidinėjimus, pasakoja dukrai tikrovės neatitinkančią informaciją. Pasakojimais nuteikinėją dukrą prieš tėtį ir tokiu būdu įtraukia dukrą į jų tarpusavio nesutarimus. Paskutinio posėdžio metu buvo nutarta šeimai skirti šeimos mediaciją, tačiau dėl atsakovės nuolatinių atidėliojimų mediacija neįvyko. Taip pat nesilaikoma susitarimo neįtraukti dukros į tarpusavio konfliktus. Apelianto teigimu, dukra nenori svečiuotis pas mamą, kai ten yra dėdė, kuris kelia konfliktus.

Apelianto teigimu ATS1 negali užtikrinti dukrai saugių ir ramių, jos amžių atitinkančių gyvenimo sąlygų ir tinkamai pasirūpinti dukra su ja bendraujant 50:50 procentų laiko modeliu. ATS1 niekur nedirba, neturi pastovių pajamų ir neketina imtis veiksmų joms uždirbti, neturi galimybės tenkinti minimalių vaiko poreikių, neturi lėšų tinkamo būtos užtikrinimai, kitiems vaiko poreikiams patenkinti, neužtikrina vaiko higienos poreikių, po savaitgalio bendravimo dukra tėčiui grąžinama neprausta, purvina, nuo vaiko sklinda nemalonus kvapas. ATS1 nurodė teismui, kad ji, bendraujant su dukra po savaitę laiko, ketina dukrą pasiimti iš ugdymo įstaigos tik po 19 val., kas nesuderinama su dukros poilsiu ir gera savijauta. Apelianto teigimu atsakovė, siekdama su dukra bendrauti 50:50 procentų laiko, negali užtikrinti dukrai palankių gyvenimo sąlygų, vaiko savalaikio pasiėmimo iš ugdymo įstaigas, užtikrinti vaiko sveikatos priežiūros, higienos. Apelianto vertinimu nemotyvuota ir neproporcinga vaiko interesams bendravimo tvarka pirmiausia kenkia paties nepilnamečio vaiko saugumui, jo emocinei raidai, vystymuisi bei kitiems geriausiems vaiko interesams. Dukrai neabejotinai reikalingas bendravimas su mama, ieškovas neprieštarauja, kad atsakovė bendrautų su dukra kas antrą savaitgalį ir kitu tarpusavyje suderintu laiku, atsižvelgiant į dukros norus ir interesus.

Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimu vaiko interesai dėl jos poreikius atitinkančio išlaikymo dydžio nebuvo vertinti, nebuvo nustatytos tėvų galimybės teikti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, o taip pat ir priežastys, dėl kurių atsakovė nevykdo vaiko išlaikymo pareigos nuo 2024 m. lapkričio 20 d. Minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas paprastai užtikrina minimalius vaiko poreikius. K.Z. poreikiai per mėnesį yra 870 Eur: (maistui 300 Eur, poreikis į gyvenamąjį būstą 150 Eur, poreikis mokslui ugdymui 150 Eur, vaiko poreikiai sveikatai ir higienai 50 Eur, vaiko poreikiai drabužiams ir avalynei 150 Eur, laisvalaikio poreikiai 50 Eur, transporto, mobilaus ryšio, interneto poreikis 20 Eur). Bylos nagrinėjimo metu iki 2026 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga siekė 777 Eur, o nuo 2026 m. sausio 1 d. - 846 Eur, tad K. Z. poreikiai artimi minimalios mėnesinės algos dydžiui. Šie dukros poreikiai turi būti užtikrinti abiejų jos tėvų lygiomis dalimis. Atsakovė turi du nepilnamečius vaikus, vienas iš jų su negalia, tad turi dėti visas pastangas, dirbti, gauti pajamas, iš kurių galėtų išlaikyti abu savo nepilnamečius vaikus. Ieškovas augina dukrą K. Z., tad tėčiui tenka visos nenumatytos dukros išlaikymo išlaidos, nes dukros poreikiai tenkinami visapusiškai ir nuolat, tėtis įgyvendina visus dukros materialinius poreikius nuolat, be to, užtikrina ir nematerialiuosius dukros poreikius - dukrą augina, lavina, slaugo ligos atveju, rūpinasi sveika mityba ir pan.

Byloje liko neįvertintos atsakovo galimybės, nenustatytos priežastys, dėl kurių atsakovė nedirba, nemoka ir neišlaiko dukros. Ieškovo vertinimu, atsakovė privalo lygiaverčiai prisidėti prie dukros išlaikymo, o atsakovės neveikimas, nesirūpinimas darbu ir pajamomis, negali būti pateisinamas. Nuo 2024 m. lapkričio 20 d. ieškovas vienas išlaiko dukrą, vienas ją augina, auklėja, rūpinasi visais vaiko poreikiais, iki šiol atsakovės dukrai išlaikymo neteikė, su dukra bendravo minimaliai, neperėmė jokių vaiko materialinių poreikių užtikrinimo, nepirko vaiko poreikiams patenkinti reikalingų daiktų, priemonių, nemokėjo mokesčių už ugdymo įstaigą. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad priteisiamas 200 Eur dydžio išlaikymas nuo 2025 m. sausio 31 d. įvertinus, kad atsakovė su vaiku bendraus 50:50 procentų modelio principu, tačiau atsakovė su dukra tokiu būdu nuo 2025 m. sausio 31 d. nebendravo, todėl visi vaiko poreikiai buvo tenkinami išskirtinai tik ieškovo lėšomis, tad nuo 2025 m. sausio 31 d. turėtų būti priteisiamas išlaikymas, atitinkantis vaiko poreikius, t. y. ne mažesnis kaip 374 Eur

Išlaikymo skola yra susidariusi nuo 2024 m. lapkričio 20 d., kuomet atsakovė išėjo iš namų ir visiškai neišlaikė savo dukros, iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos (2025 m. sausio 30 d.), todėl iš atsakovės priteistinas 747 Eur išlaikymo įsiskolinimas.

Atsakovė ATS1 apeliaciniu skundu prašo: 1) pripažinti faktinį 50:50 bendravimo su vaiku modelį; 2) panaikinti alimentus; 3) panaikinti, sumažinti bylinėjimosi išlaidas, arba priskirti kiekvienam savo patirtas išlaidas; 4) patikslinti, perskaičiuoti kompensaciją už sutuoktinio asmeninio turto pagerinimą (nustatant terminus).

Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

Apeliantė nurodo, kad kai vaikas gyvena pakaitomis su abiem tėvais, turi būti vertinamas realus vaiko priežiūros pasiskirstymas, o ne formaliai nustatyta gyvenamoji vieta. Kai abu tėvai faktiškai vienodai dalyvauja vaiko priežiūroje, išlaikymo prievolė gali būti vykdoma natūra, o piniginiai alimentai gali būti nenustatomi arba mažinami. Taip pat kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad išlaikymas negali sukurti situacijos, kai vienas iš tėvų faktiškai išlaiko vaiką du kartus, tai yra patiria tiek pat kasdieninių išlaidų, bet tuo pačiu įpareigojamas mokėti už vaiko išlaikymą.

Apeliantė pažymi, kad ji išlaiko vaiką savo laikotarpiu ir dar yra įpareigojama mokėti 200 Eur per mėnesį išlaikymo išlaidas vaiko tėvui, kurio pajamos nepalyginamai didesnės ir dar jis gauna vaiko pinigus, kurie skirti tiesioginiam vaiko išlaikymui, taigi automatiškai patiria mažesnę išlaidų naštą.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad faktiškai taikomas 50:50 modelis, neįvertino apeliantės padėties (neįgalus vaikas, nedarbas, būsto netekimas), neįvertino, kad tėvas gauna vaiko pinigus, nepaskirstė išlaidų tarp tėvų ir taip pažeidė CK 3.192 straipsnį, kasacinio teismo praktiką ir teisingumo principą.

Apeliantė nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos negali būti neproporcingos ir turi būti vertinamos atsižvelgiant į šalių finansinę padėtį. Šiuo atveju ieškovo patirtos advokato sudaro apie 440 Eur. Nurodo, kad ji yra socialiai pažeidžiama šalis, todėl prašo nepriteisti, sumažinti bylinėjimosi išlaidas arba priskirti kiekvienam savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal kasacinio teismo praktiką sprendimas turi būti aiškus ir vykdytinas, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies nevykdytinas, nes nėra nurodytas mokėjimo terminas, mokėjimo grafikas, aiški vykdymo tvarka.

Ieškovas IES1 atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės ATS1 apeliacinį skundą atmesti, tenkinti apelianto IES1 apeliacinį skundą.

Nurodo, kad po pirmos instancijos teismo sprendimo priėmimo iki šiol atsakovė su dukra K.Z. bendrauja tik kas antrą savaitgalį. Atsakovė neprisideda prie dukros auklėjimo, priežiūros, dukros visiškai neišlaiko. Taigi, nėra pagrindo manyti, kad atsakovė vykdys „pakaitinę vaiko priežiūrą“, atsakingai ir rūpestingais lygių dalių laiko modeliu bendraus ir rūpinsis dukra K.Z. Dukra nuo 2024 m. lapkričio 20 d. gyvena kartu su savo tėvu – ieškovu, kuris užtikrina dukrai tinkamas gyvenimo ir ugdymo sąlygas, rūpinasi vaiko sveikata, poilsiu, laisvalaikiu, aktyviai dalyvauja vaiko ugdymo procese.

Ieškovo duomenimis, apeliantė buvo iškraustyta iš nuomojamo būsto (duomenys neskelbtini), tad dabartinė apeliantės gyvenamoji vieta nėra žinoma. Byloje nėra duomenų, kur ir kokiomis sąlygomis apeliantė galėtų priimti dukrą bendravimui visos savaitės metu. Atsakovei taikoma atvejo vadyba, tačiau ji specialistų pagalbos nepriima. Atsakovės gyvenamojoje vietoje dukrai gali būti nesaugu, nes atsakovės namuose lankydavosi įvairūs asmenys, kildavo konfliktai, esant dukrai, apeliantė pati kviesdavo policijos pareigūnus. Nuo 2026 m. vasario 18 d. nematyti jokių atsakovės pastangų ir noro bendrauti su dukra nepertraukiamai po vieną savaitę laiko.

Nagrinėjamoje byloje nei viena iš ginčo šalių neprašė teismo nustatyti „50:50 proc. laiko“ bendravimo modelio. Ieškovas prašė nustatyti konkrečią dukros K.Z. bendravimo tvarką su mama pagal 2025 m. sausio mėnesį egzistavusias faktines aplinkybes, tuo tarpu atsakovė ATS1 prašė teismo nustatyti dukros K.Z. gyvenamąją vietą su mama.

Nagrinėjamoje byloje maksimalus abiejų tėvų bendravimas su vaiku galėtų būti užtikrintas: per savaitgalius (kai kas antrą savaitgalį su vaiku bendrauja kiekvienas iš tėvų), taip pat švenčių ir atostogų dienas (įgyvendinant lygiateisiškumo principą, kuomet vaikas su kiekvienu iš tėvų per šiuos laikotarpius praleistų vienodą laiko tarpą), tačiau dar intensyvesnio motinos bendravimo su dukra nustatymas jau galėtų pažeisti ir pakenkti vaiko normaliam ugdymo, mokymosi ir poilsio dienos režimui. Ieškovo nuomone, apeliantė prašo teismo sprendimo dalį, kuria nustatyta K.Z. bendravimo tvarka su mama po vieną savaitę laiko, palikti nepakeistą, siekdama išvengti prievolės išlaikyti dukrą K.Z.

Prievolė mokėti išlaikymą nepilnamečiam vaikui tenka tam iš tėvų su kuriuo vaikas negyvena. Byloje nėra ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėčiu IES1 . IES1 , su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, yra pilnai atsakingas už dukros materialinių poreikių patenkinimą, o būtent, kad būtų apmokėtos dukros ugdymo išlaidos, papildomos neformaliojo ugdymo išlaidos, mokamos logopedo paslaugos, sveikatos paslaugos, kad vaikui būtų įgyti reikalingi drabužiai, avalynė, mokymosi ir sporto priemonės, žaislai, reikalinga buities įranga ir kita.

Bendravimo su vaiku metu tenkinami tik momentiniai vaiko materialiniai poreikiai, todėl jokiu būdu negali būti traktuojama, kad motina, bendraudama su dukra, tame tarpe vykdo ir išlaikymo pareigą natūra, ar kad vykdo dvigubus finansinius įsipareigojimus.

Atsakovė negali būti atleista nuo vaiko išlaikymo prievolės, kuri yra imperatyvi. Pagrindų mažinti teismo sprendimu priteistą išlaikymą taip pat nėra. Nors apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino jos turtinės padėties (neįgalus vaikas, nedarbas, būsto netekimas), tačiau tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams.

Ieškovo teigimu, apeliantė neįrodė, kad ėmėsi kokių nors priemonių, jog gautų atitinkančias savo amžių, sveikatos būklę bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Pažymi, kad aplinkybės dėl prastesnės apeliantės turtinės padėties negali paneigti nepilnamečio vaiko K.Z. interesų gauti reikalingas jos poreikiams patenkinti lėšas.

Apeliaciniu skundu nėra ginčijamas priteistos kompensacijos dydis 8 125 Eur, todėl sprendimo dalis, kuria priteista kompensacija turi būti palikta nepakeista. Teismo sprendimas vykdomas jam įsiteisėjus, papildomas terminas sprendimui įvykdyti nenustatytas. Apeliantės apeliacinis skundas dėl kompensacijos mokėjimo tvarkos atmestinas. Prašymų dėl sprendimo vykdymo tvarkos nebuvo teikiama.

Atsakovė ATS1 atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti; taikyti laikinąsias apsaugos priemones; panaikinti alimentus; nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priteisto išlaikymo (200 Eur/mėn.) vykdymą iki bylos išnagrinėjimo; sustabdyti bylinėjimosi išlaidų išieškojimą; sustabdyti bet kokį papildomą išieškojimą pagal apelianto reikalavimus; netaikyti jokių bendravimo su vaiku ribojimų. Nurodo, kad augina neįgalų nepilnametį vaiką viena, neturi galimybės dirbti, patiria būsto nuomos išlaidas, apelianto reikalavimų vykdymas sukeltų neproporcingą ir neatitaisomą žalą.

Nurodo, kad atsakovė iš gyvenamosios vietos neišėjo savo noru. Apelianto iniciatyva atsakovei buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium ir nesiartinti, galiojusi iki 2025 m. kovo 23 d..

Atsakovė viena auginu neįgalų vaiką, nedirba, nuomojuosi būstą, turi įsigyti viską oriam gyvenimui iš naujo patirdama papildomas išlaidas, nes priverstinai buvo išprašyta iš namų, apribojant galimybes patekti į būstą nuo 2024 m. lapkričio 20 d. iki dabar. O ieškovas turi būstą, gauna vaiko pinigus, neturi kitų išlaikytinių, turi didesnes pajamas iš darbo santykių, individualios veiklos, taip pat prieš santuoką įgytus daiktus, santuokoje bendrai įgytus daiktus, atsakovės asmeninius daiktus.

Nagrinėjamu atveju iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos neproporcingos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliantų (ieškovo ir atsakovės) apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl žodinio nagrinėjimo

Apeliantė pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė nesutinka su bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, teigia, jog jos teisė būti išklausytai ir galimybė teismui žodžiu pateikti paaiškinimus bei išsamiai išdėstyti savo poziciją yra esminės jos procesinės teisės. Prašo kviesti ir apklausti prašyme nurodytus liudytojus.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, jog, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovės teisė būti išklausytai ir teikti savo paaiškinimus ir įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo įgyvendinta tinkamai. Atsakovė savo prašyme nenurodo, kokių konkrečių paaiškinimų ji neturėjo galimybės pateikti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, taip pat nenurodo jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teisme būtinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka. Iš šio prašymo turinio akivaizdu, kad liudytojų parodymais atsakovė siektų įrodyti aplinkybes, susijusias su teismo nustatytos bendravimo su dukra tvarkos (ne)vykdymu/netinkamu vykdymu. Pažymėtina, kad teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka nėra nekintanti ir galutinė. Pasikeitus aplinkybėms, turinčioms reikšmės vaiko interesams ir bendravimo tvarkai, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo. Kita vertus, jeigu atsakovė pripažįsta, kad teismo nustatyta bendravimo su dukra tvarka iš esmės ją tenkina, tačiau teigia, kad ji nėra vykdoma arba vykdoma netinkamai, sprendimo vykdymo klausimai spręstini vykdymo procese, pasitelkiant antstolį. Atsakovė nenurodė konkrečių aplinkybių, kurių ji negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, todėl nėra pagrindo spręsti, kad bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant rašytinio proceso tvarka būtų pažeista ar neįgyvendinta atsakovės teisė būti išklausytai.

Dėl naujų įrodymų

Atsakovė prašo prie bylos prijungti rašytinius įrodymus: rašytiniai paaiškinimai dėl patiriamo psichologinio smurto, grasinimų, bendravimo trukdymo; liudytojų sąrašas su kontaktais; įrodymai apie bandymus taikiai tartis, bendro priešsantuokinio, santuokos ir skyrybų laikotarpio (susirašinėjimo išrašai, liudytojų parodymai, dokumentai, nuotraukos); kiti dokumentai.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktą).

Atsakovė nenurodo, kodėl jos prašomi prijungti įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs juos priimti. Iš prašymo turinio matyti, kad dalis prašomų pateikti įrodymų yra susiję su aplinkybėmis, egzistavusiomis dar iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir nagrinėjant bylą, todėl atsakovė turėjo galimybę juos pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovė nepagrindžia, jog būtinybė pateikti šiuos įrodymus būtų iškilusi tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti atsakovės pateiktus naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nepriima ir nevertina atsakovės pateiktų naujų įrodymų.

Dėl ginčo

Ieškovas ir atsakovė pateikė apeliacinius skundus dėl teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Išnagrinėjus ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus nustatyta, kad apeliaciniu skundu ieškovas ginčija kaltės dėl santuokos nutraukimo nustatymo klausimą, išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo klausimą bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, o atsakovė ginčija išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei ginčijamo sprendimo motyvus, neturi pagrindo pritarti apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodytiems argumentams. Įvertinus apskųsto sprendimo turinį ir bylos medžiagą, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių šalių nurodytų faktinių aplinkybių, argumentų bei byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, juos papildo, akcentuodamas esmines bylos aplinkybes.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo

Ieškovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria dėl santuokos nutraukimo nustatyta abiejų sutuoktinių kaltė. Teigia, kad 2025 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu konstatuota atsakovės kaltė dėl 2024 m. lapkričio 20 d. nežymaus sveikatos sutrikdymo IES1. Nuosprendžiu konstatuoti atsakovės veiksmai – fizinis smurtas, sukeliant nežymų sveikatos sutrikdymą sutuoktiniui, o taip pat ir psichologinis smurtas vertinti kaip sistemingas žiaurus elgesys sutuoktinio IES1 atžvilgiu, kuris buvo nutrauktas tik įsikišus policijos pareigūnams. Todėl, apelianto teigimu, egzistuoja CK 3.60 straipsnio 3 dalyje numatyta sutuoktinio kaltės dėl santuokos nutraukimo prezumpcija, kuri teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo nebuvo konstatuota ir nepagrįstai, esant ieškovo prašymui, santuokos apskaitos įrašą panaikinti dėl ATS1 kaltės, nebuvo tinkamai pritaikyta teisės norma (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Apelianto argumentai laikytini nepagrįstais.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutraukė santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė byloje patikimų įrodymų, kurie pagrįstų būtent atsakovės kaltę dėl santuokos iširimo. Teismas nusprendė, kad atsakovės atžvilgiu priimtas nuosprendis tik patvirtina atsakovės nurodytas faktines aplinkybes, kad sutuoktinių santykiai iki 2024 metų lapkričio mėnesio įvykių jau kurį laiką buvo gerokai pašliję. Aplinkybė, kad ieškovas 2024 m. lapkričio 20 d. po tarp sutuoktinių įvykusio konflikto iškvietė policijos pareigūnus, ko pasėkoje atsakovės atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepatvirtina fakto, kad būtent atsakovė yra kalta dėl to, jog iširo šalių santuoka, kaip ir nepatvirtina ieškovo nurodomų faktinių aplinkybių, kad atsakovė ieškovo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, nes baudžiamojoje byloje pats ieškovas nepatvirtino tyčinių smurtinių veiksmų iš atsakovės pusės buvimo. Teismas vertino, kad tokių konfliktinių situacijų šalių santykiuose buvimas ir jų negebėjimas išspręsti pačių sutuoktinių pastangomis, patvirtina abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, kuri pasireiškia sutuoktinių vienas kitam pagarbos, supratimo ir lojalumo pareigų nebuvimu.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.60 straipsnis numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienus metus visiškai ja nesirūpina.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors, pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018). Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 29 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai teigia, kad baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis savaime lemia CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymą. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Panevėžio apylinkės teisme 2025 m. rugsėjo 24 d. buvo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-563-1046/2025, kurioje atsakovė buvo kaltinama įvykdžiusi dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Byloje nukentėjusiuoju pripažintas ieškovas IES1 . Dėl veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kuri buvo įvykdyta 2024 m. lapkričio 18 d., ATS1 teismo nuosprendžiu buvo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kuri buvo įvykdyta 2024 m. lapkričio 20 d., ATS1 buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu buvo nutraukta. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovė dėl 2024 m. lapkričio 20 d. veikos buvo nuteista už tyčinį nusikaltimą, kaip tai numatyta CK 3.60 straipsnio 3 dalyje. Baudžiamosios bylos užbaigimas atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės nėra tapatus apkaltinamajam nuosprendžiui. Pažymėtina, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas atsakovės veiką įvertino kaip mažareikšmę. Nuosprendyje nustatyta, kad buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių, o sužalojimas pasireiškė nedidele žaizdele, kuri greitai užgijo. Be to, teismas, įvertinęs konflikto kilimo aplinkybes, nukentėjusiojo veiksmus, tai, kad nusikalstamos veikos padariniai nėra dideli, liekamųjų reiškinių nukentėjusiojo sveikatai nenustatyta, padarė išvadą, kad veikos pavojingumas nepasiekė tokio laipsnio, kad būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymas. Atsižvelgiant į nurodyta, apelianto argumentas, kad vien 2024 m. lapkričio 20 d. įvykis turėjo lemti atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo prezumpcijos taikymą, yra nepagrįstas. Baudžiamojoje byloje nustatyta mažareikšmė veika, nesukėlusi ilgalaikių padarinių, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti sistemingą ar žiaurų atsakovės elgesį su sutuoktiniu. Juolab, kad vienas iš apelianto nurodomų įvykių apskritai pasibaigė atsakovės išteisinimu, o dėl kito atsakovė buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad baudžiamojoje byloje pats ieškovas nepatvirtino tyčinių smurtinių veiksmų iš atsakovės pusės buvimo. Todėl vien konflikto aplinkybė, policijos iškvietimas ar baudžiamojo proceso pradėjimas savaime nereiškia žiauraus elgesio su sutuoktiniu, neįrodo nei sistemingo psichologinio smurto, nei to, kad būtent dėl atsakovės veiksmų faktiškai iširo santuoka.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, pagrįstai nusprendė, kad sutuoktinių santykiai iki 2024 m. lapkričio mėnesio įvykių jau kurį laiką buvo iš esmės pašliję, t. y. santuokos krizė buvo susiformavusi anksčiau, o 2024 m. lapkričio mėnesio konfliktai buvo jau anksčiau susiklosčiusių sutuoktinių santykių pasekmė, o ne vienintelė ar esminė jų santuokos iširimo priežastis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į paties ieškovo paaiškinimus, kad po 2024 m. lapkričio mėnesį įvykusių konfliktų jis vis dar tikėjosi išsaugoti santuoką ir tuo metu neplanavo jos nutraukti. Teismas sprendė, kad ši aplinkybė sustiprina teismo įsitikinimą, kad ne 2024 m. lapkričio 18 ir 20 dienomis įvykę sutuoktinių tarpusavio konfliktai laikytini jų santuokos išrimo priežastimi, o gerokai anksčiau tarp sutuoktinių įvykę nesutarimai, patvirtinantys, kad abi bylos šalys netinkamai vykdė sutuoktinių pareigas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė objektyvių duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovė savo veiksmais vienašališkai ir iš esmės pažeidė sutuoktinės pareigas taip, kad būtent dėl šių veiksmų tapo neįmanomas tolesnis bendras sutuoktinių gyvenimas. Teismas, visapusiškai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, kad abu sutuoktiniai netinkamai vykdė tarpusavio pagarbos, supratimo ir lojalumo pareigas, o ilgą laiką nesugebėjo išspręsti tarp jų kilusių konfliktų. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad santuokos iširimą lėmė ne vienos iš šalių veiksmai, bet abiejų sutuoktinių elgesys ir jų tarpusavio santykių pobūdis. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ir atitinka CK 3.61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo

Apeliantas nesutinka su teismo nustatyta taikoma rotacine (50:50 laiko modeliu) mažamečio vaiko bendravimo tvarka su skyrium gyvenančia mama. Apelianto teigimu atsakovė negali užtikrinti dukrai saugių ir ramių, jos amžių atitinkančių gyvenimo sąlygų ir tinkamai pasirūpinti dukra su ja bendraujant 50:50 procentų laiko modeliu. Atsakovė niekur nedirba, neturi pastovių pajamų ir neketina imtis veiksmų joms uždirbti, neturi galimybės tenkinti minimalių vaiko poreikių, neturi lėšų tinkamo būtos užtikrinimai, kitiems vaiko poreikiams patenkinti. Atsakovei taikoma atvejo vadyba, tačiau ji nesilanko į organizuojamus susitikimus, specialistų pagalbos nepriima, jų neįsileidžia į namus. Atsakovės gyvenamojoje vietoje dukrai yra nesaugu, nes atsakovės namuose lankosi asmuo (-ys), tame tarpe neblaivūs, kyla konfliktai, atsakovė kviečia policijos pareigūnus. Civilinėje byloje pateikta gausi VTAT medžiaga dėl nesaugių ir neužtikrintų vaiko gyvenimo sąlygų pas motiną liko neįvertinta teismo sprendime.

CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Konvencijos preambulė). Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Chartijos 24 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, jog kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.

Pagal CK 3.175 straipsnio 2 dalį teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Pasikeitus aplinkybėms, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo (CK 3.175 straipsnio 3 dalis).

Remiantis CK 3.170 straipsnio 1-4 dalių nuostatomis tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Galiojantis teisinis reguliavimas (CK 3.175straipsnis) numato, kad ginčai tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant gali būti sprendžiami teisme, o kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos gali vaiko tėvas ar motina. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Pasikeitus aplinkybėms, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo.

Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl nepilnametės ir skyrium gyvenančios motinos bendravimo tvarkos, pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą, šalių pozicijas bei Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovės teismo posėdyje išsakytą poziciją. Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė nurodė, kad, atsižvelgiant į ne kartą abiejų civilinės bylos šalių išreikštą pageidavimą su dukra bendrauti po lygiai, tikslinga nustatyti tokią bendravimo tvarką, pagal kurią tiek tėvas, tiek motina su vaiku bendrautų vienodais laiko tarpais. Atstovė taip pat atkreipė teismo dėmesį į tai, kad būtent dėl tokios bendravimo tvarkos šalys buvo susitarusios net du kartus. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad skyrius neturi duomenų, jog kuris nors iš tėvų netinkamai bendrautų su nepilnamete ar negalėtų tinkamai ja pasirūpinti. Priešingai, institucijos atstovė nurodė, kad mergaitei motina yra reikalinga, vaikas nori su ja bendrauti, jos pasiilgsta, o motinos ir dukters tarpusavio ryšys nėra nutrūkęs. Taip pat nustatyta, kad atsakovė turi tinkamas sąlygas vaikui augti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė rotacinę, 50:50 laiko principu grindžiamą, nepilnametės bendravimo su skyrium gyvenančia motina tvarką. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pats ieškovas teismo posėdžių metu pripažino, jog motinos ir dukters ryšys yra artimas, mergaitė nori bendrauti su mama, jos pasiilgsta, o atsakovė gali ja tinkamai rūpintis, nes tam turi tinkamas sąlygas ir galimybes. Atsižvelgdamas į išskirtinai nepilnametės interesus, taip pat į tai, kad abi civilinės bylos šalys ne kartą buvo išreiškusios pageidavimą su dukra bendrauti lygiomis laiko dalimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vaiko ir skyrium gyvenančios motinos bendravimo tvarką pagal šalių teismo posėdžių metu pasiektą susitarimą, nustatydamas, kad motina su dukra bendrauja kas antrą savaitę, o dukters pasiėmimo iš jos gyvenamosios ar kitos buvimo vietos bei pristatymo į ją tvarka koreguojama pagal šalių išsakytus pageidavimus.

Apeliantas, ginčydamas tokią bendravimo tvarką, nurodo, kad atsakovė negali užtikrinti dukrai saugių, ramių ir jos amžių atitinkančių gyvenimo sąlygų bei tinkamai ja pasirūpinti, dukrai būnant kartu su motina. Taip pat nurodoma, kad atsakovė nedirba, neturi pastovių pajamų, neketina imtis veiksmų joms gauti, neturi pakankamai lėšų tinkamam būstui užtikrinti ir kitiems vaiko poreikiams tenkinti. Tačiau vien ieškovo nurodomos aplinkybės savaime nesudaro pagrindo riboti motinos bendravimo su dukra, nepatvirtina, kad motina negali tinkamai pasirūpinti vaiku ar kad bendravimas su ja neatitiktų nepilnametės interesų.

Apeliantas taip pat remiasi aplinkybe, kad atsakovei taikoma atvejo vadyba, ji neva nesilanko organizuojamuose susitikimuose, nepriima specialistų pagalbos ir neįsileidžia jų į savo gyvenamąją vietą. Taip pat nurodoma, kad atsakovės gyvenamojoje vietoje lankosi įvairūs asmenys, tarp jų ir neblaivūs, kyla konfliktinės situacijos, dėl kurių atsakovė kviečia policijos pareigūnus. Pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė, dalyvaudama teismo posėdyje, nepaisant byloje esančios informacijos apie atsakovės gyvenamojoje vietoje kylančias konfliktines situacijas, nepasisakė, kad būtų ribojamas motinos ir dukters bendravimas. Priešingai, institucijos atstovė aiškiai nurodė, kad mergaitei motina yra reikalinga, vaikas nori su ja bendrauti, jos pasiilgsta, jų tarpusavio ryšys nėra nutrūkęs, institucija neturi duomenų apie tai, kad kuris nors iš tėvų netinkamai bendrautų su nepilnamete. Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta konkreti, reali ir pakankamai pagrįsta grėsmė vaiko fizinei ar emocinei gerovei. Taigi aplinkybių, kurios paneigtų motinos galimybę tinkamai rūpintis dukra ir pateisintų jos bendravimo su vaiku esminį ribojimą, byloje nenustatyta. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad motinos ir dukters ryšys yra artimas, pati nepilnametė nori su mama bendrauti ir jos pasiilgsta, o abi šalys ne kartą buvo išreiškusios pageidavimą su dukra bendrauti po lygiai. Šias aplinkybes patvirtino ir Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendravimo tvarka neatitinka nepilnametės interesų.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, šalių pozicijas ir Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovės išsakytą nuomonę, pagrįstai nustatė, kad nepilnametė su skyrium gyvenančia motina bendrauja kas antrą savaitę. Nagrinėjamu atveju nenustatyta objektyvių ir pakankamų aplinkybių, dėl kurių tokia bendravimo tvarka būtų žalinga ar neatitiktų nepilnametės interesų, pagrindo ją keisti, nėra. Todėl apelianto argumentai šioje dalyje atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nepilnametės ir motinos bendravimo tvarkos paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad santykiai dėl bendravimo su vaiku ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, o teismas, nustatęs, kad tai atitiktų vaiko interesus, gali pakeisti nustatytą skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką. Bendravimo su vaikais ir dalyvavimo jo auklėjime tvarkos pakeitimas vertintinas pirmiausia atsižvelgiant į vaiko interesus, kartu siekiant, kad be pagrindo nebūtų apribota galimybė skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaikus (CK 3.175 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Apeliantas teigia, kad vaiko interesai dėl jos poreikius atitinkančio išlaikymo dydžio pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinti, nebuvo nustatytos tėvų galimybės teikti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą, o taip pat ir priežastys dėl kurių atsakovė nevykdo prigimtinės vaiko išlaikymo pareigos nuo 2024 m. lapkričio 20 d. Apelianto teigimu, minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas paprastai užtikrina minimalius vaiko poreikius. Nepilnametės dukters poreikiai per mėnesį yra 870 Eur: (maistui 300 Eur, poreikis į gyvenamąjį būstą 150 Eur, poreikis mokslui ugdymui 150 Eur, vaiko poreikiai sveikatai ir higienai 50 eur, vaiko poreikiai drabužiams ir avalynei 150 Eur, laisvalaikio poreikiai 50 Eur, transporto, mobilaus ryšio, interneto poreikis 20 Eur). K.Z. poreikiai artimi minimalios mėnesinės algos dydžiui. Šie vaiko poreikiai turi būti užtikrinti abiejų jos tėvų lygiomis dalimis. Tokiu atveju dukros išlaikymui iš atsakovės turi būti priteistas (870-129 :2) 370 Eur. Ieškovo nuomone, nepagrįstai nebuvo vertinamos atsakovės galimybės, nenustatytos priežastys, dėl kurių atsakovė nedirba, nemoka ir neišlaiko dukros.

Sprendžiant dėl priteistinos išlaikymo nepilnamečiam vaikui sumos pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Pagrindiniai priteistino vaikui išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – 1 mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 (vieną) minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Nuo 2025 m. sausio MMA iki mokesčių yra 1 038 EUR, o atskaičius mokesčius – 777 Eur, t. y. po 388,50 Eur iš kiekvieno iš tėvų. Kaip minėta, tokio dydžio išlaikymas patenkina tik minimalius būtinuosius poreikius, jų tėvas (motina) pagal teismų praktiką neturi įrodinėti detaliais įrodymais. Mažesnis nei 1 (vieno) MMA išlaikymas teismo priteisiamas tais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą.

Šiuo atveju ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neva apskritai neįvertino nepilnametės dukters poreikių bei tėvų galimybių teikti išlaikymą, yra nepagrįsti ir neatitinka pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas nustatė, kad ieškovas vaiko poreikius vertino apie 800 Eur per mėnesį, ir būtent tokio dydžio poreikių atsakovė neginčijo. Teismas taip pat konstatavo, kad nustatytas išlaikymo dydis yra proporcingas tėvų gaunamoms pajamoms ir nepažeidžia jų turtinės bei finansinės padėties. Byloje nustatyta, kad atsakovė šiuo metu nedirba, negauna darbo užmokesčio ir neturi kitų reguliarių pajamų, iš kurių galėtų mokėti ieškovo reikalaujamą išlaikymą. Atsakovė paaiškino, kad jos pragyvenimo šaltiniai yra nepilnamečio sūnaus gaunami vaiko pinigai ir neįgalumo išmokos. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, atsakovė pati nurodė galinti vaikui skirti 200 Eur per mėnesį.

Sprendžiant dėl kiekvieno iš tėvų prisidėjimo prie vaiko išlaikymo, vertinamas ne tik jų teikiamų periodinių piniginių išmokų dydis, bet ir tiesiogiai vaikui tenkinant poreikius patiriamos išlaidos bei faktinis jų dalyvavimas vaiko priežiūroje. Nagrinėjamu atveju nustatyta nepilnamečio vaiko bendravimo su motina tvarka, pagal kurią vaikas kas antrą savaitę gyvena su motina. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės teiktino išlaikymo dydžio, pagrįstai įvertino ir nustatytą vaiko bendravimo su motina tvarką, pagal kurią nepilnametė reikšmingą laiko dalį praleidžia ir gyvena su motina. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės dukrai teiktinas 200 Eur dydžio mėnesinis išlaikymas yra pakankamas, įvertinus aplinkybę, jog mergaitė kas antrą savaitę gyvena motinos namuose. Tokiu būdu motina prie nepilnametės išlaikymo prisidės ne tik periodinėmis piniginėmis išmokomis, bet ir tiesiogiai savo lėšomis, užtikrindama vaiko poreikius tuo laikotarpiu, kai dukra gyvena jos namuose.

Pažymėtina, kad kiekvienoje byloje išlaikymo dydis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkretaus vaiko poreikius ir abiejų tėvų turtinę padėtį bei realias galimybes teikti išlaikymą. Todėl ieškovo reikalavimas padidinti priteistą išlaikymą nuo 200 Eur iki 370 Eur nėra pagrįstas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei atsakovės realiomis finansinėmis galimybėmis. Minėta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovės faktinę turtinę padėtį ir jos galimybes teikti išlaikymą, konstatuodamas, kad nustatytas išlaikymo dydis yra proporcingas tėvų gaunamoms pajamoms ir nepažeidžia jų turtinės bei finansinės padėties. Atsakovė nurodė, kad šiuo metu nedirba, negauna darbo pajamų ir jos pragyvenimo šaltiniai yra nepilnamečio sūnaus gaunamos išmokos bei neįgalumo išmoka. Atsakovė taip pat aiškiai nurodė, kad pagal savo finansines galimybes gali skirti nepilnametei dukrai 200 Eur per mėnesį. Apeliantas nepateikė pakankamų duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes ar patvirtintų, kad atsakovė turi realias galimybes mokėti būtent 370 Eur dydžio išlaikymą. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytiną vaiko ir skyrium gyvenančios mamos bendravimo tvarką, taip pat į pastarosios galimybes teikti vaikui išlaikymą, į faktinę aplinkybę, kad ieškovas disponuoja vaikui skiriamomis valstybės lėšomis, pagrįstai iš atsakovės priteisė kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200 Eur, išlaikymą priteisiant nuo ieškinio reikalavimo pateikimo teismui dienos, t. y. nuo 2025 m. sausio 31 d. iki vaiko pilnametystės.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė nepilnametei turi teikti 200 Eur dydžio mėnesinį išlaikymą, todėl atitinkamai pagrįstai buvo apskaičiuotas ir priteistas išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo. Nesant pagrindo keisti priteisto periodinio išlaikymo dydžio, nėra pagrindo keisti ir su juo tiesiogiai susijusios sprendimo dalies dėl išlaikymo įsiskolinimo.

Apeliantė (atsakovė) apeliacinį skundą grindžia tuo, kad, vaikui pakaitomis gyvenant su abiem tėvais, turi būti vertinamas faktinis vaiko priežiūros ir išlaikymo pasiskirstymas. Apeliantės teigimu, kai abu tėvai iš esmės vienodai dalyvauja vaiko priežiūroje ir tiesiogiai tenkina jo kasdienius poreikius, piniginis išlaikymas atitinkamai mažintinas ar nenustatytinas, siekiant išvengti vieno iš tėvų dvigubo vaiko išlaikymo.

Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad jos faktinis prisidėjimas prie vaiko išlaikymo yra lygiavertis tėvo prisidėjimui ar kad nustatytas 200 Eur dydžio išlaikymas reiškia dvigubą išlaidų padengimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad dukters gyvenamoji vieta yra nustatyta su tėvu, o teismų daugkartinėje praktikoje išaiškinta, kad vienam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi nepilnametis vaikas objektyviai tenka didesnė išlaikymo našta, nes tai susiję su kasdienine vaiko priežiūra, taigi ir būtinos išlaidos, reikalingos vaikams tinkamai aprūpinti: mitybai, drabužiams, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo reikmėms, be to, vaikams nuolat gyvenant su tuo iš tėvų gali atsirasti ir nenumatytų išlaidų papildomiems vaikų poreikiams tenkinti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi nustačius, jog išlaikymą abu tėvai teikia po lygiai, akivaizdu, kad tam iš tėvų, su kuriuo lieka vaikai, neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014). Todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu yra reikšminga aplinkybė vertinant bendrą kiekvieno iš tėvų indėlį į vaiko išlaikymą.

Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimas, komunalinių paslaugų išlaidų dalies apmokėjimas). Nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokiu būdu išlaikymo priteisimas iš skyrium gyvenančio tėvo (motinos) suponuoja to iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir kuriam pavedama tvarkyti vaiko naudai priteistą išlaikymą uzufrukto teise, papildomas prievoles, susijusias su esminių vaiko poreikių tenkinimu.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad vien dėl to, jog vaikas kas antrą savaitę gyvena su motina, jos piniginio išlaikymo prievolė turėtų būti dar labiau mažinama ar apskritai panaikinama. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl atsakovės pareigos teikti išlaikymą apimties ir nustatydamas 200 Eur dydžio išlaikymą, šią aplinkybę įvertino teisingai.

Dėl piniginės kompensacijos priteisimo, atlikus sutuoktinio asmeninio turto pagerinimus

Atsakovės argumentai dėl teismo sprendimo dalies, kuria priteista kompensacija už asmeninio turto pagerinimą, nevykdytinumo, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovė neginčija priteistos kompensacijos dydžio, o savo argumentus iš esmės grindžia tuo, kad teismo sprendime nėra nustatytas atskiras mokėjimo terminas, mokėjimo grafikas ar detalesnė kompensacijos sumokėjimo tvarka. Tačiau vien šių aplinkybių nebuvimas savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra neaiškus ar nevykdytinas.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas vykdomas jam įsiteisėjus, o nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Be to, teismas nenustatė jokio papildomo termino sprendimui įvykdyti, todėl, sprendimui įsiteisėjus, šalims kyla pareiga jį vykdyti jame nustatyta apimtimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, įpareigodamas ieškovą atlyginti 42 proc. procentus, o atsakovę – 31 procentų bylinėjimosi išlaidų. Atkreiptinas dėmesys, kad šalių turtinė padėtis nedaro įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, kadangi lemiamą reikšmę tam turi būtent patenkintų ir atmestų reikalavimų santykis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, įvertino bylos nagrinėjimo rezultatą ir pagrįstai sprendė dėl jų priteisimo. Vien aplinkybė, kad ieškovas už advokato teisines paslaugas patyrė apie 4 000 Eur išlaidų, o atsakovei teisinė pagalba buvo teikiama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tvarka ir jos patirtos išlaidos sudarė apie 440 Eur, savaime nesudaro pagrindo mažinti ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti skundžiamos sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).

Dėl bylos baigties

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Kadangi tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliaciniai skundai netenkinti, nė viena iš šalių neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl kiekvienai šaliai paliktinos jos pačios šioje proceso stadijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas n u t a r i a: netenkinti ieškovo IES1 ir atsakovės ATS1 apeliacinių skundų. Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.