Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. ir jo gynėjo advokato Rimanto Aliukonio bei nukentėjusiojo S. A. atstovo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, vietoje jos skiriant įpareigojimus: per pirmus šešis laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas), per pirmus šešis laisvės apribojimo bausmės vykdymo mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai ir neturtinę žalą nukentėjusiajam S. A. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 3 punktas), pradėti dirbti ir užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Bausmės pradžia D. K. skaičiuotina nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos. D. K. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai – priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, solidariai iš Dm. K. ir D. K. 202,87 (dviejų šimtų dviejų eurų ir 87 centų) turtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo S. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – solidariai iš Dm. K. ir D. K. nukentėjusiajam S. A. priteista 800 (aštuonių šimtų) eurų neturtinės žalos atlyginimas. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

V. P. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį išteisintas, neįrodžius, kad V. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). V. P. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Tuo pačiu Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu nuteistas ir Dm. K., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. K. ir jo gynėjo advokato Rimanto Aliukonio apeliacinis skundas atmestinas. Nukentėjusiojo S. A. atstovo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl D. K. ir jo gynėjo advokato Rimanto Aliukonio apeliacinio skundo

Taigi nagrinėjamu atveju, vertinant D. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, įvertinus aptartus asmenų parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jais turi būti tikima ir jais vadovaujamasi tiek kiek jie sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais, ir kiek juos pavirtina kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys. O būtent, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo D. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, kuris patvirtina iš esmės visas D. K. kaltinime nurodytas aplinkybes. Iš vaizdo įrašo (kompaktinė laikmena t. 2 viršelyje), kuris buvo peržiūrėtas ir apylinkės teisme, ir papildomai įvertintas apeliacinės instancijos teismo kolegijos matyti, kad:

Taigi pagal aptartas ir objektyviai bei neginčytinai vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, teisėjų kolegija pagal pareikštą kaltinimą nustatė tokią įvykių eigą – kilus tarpusavio konfliktui tarp Dm. K. ir S. A., D. K. tyčia sudavė kumščiu į veido sritį S. A., po to Dm. K. ir D. K. kartu sudavė nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių, po ko Dm. K. sugriebė nukentėjusįjį už drabužių ir tyčia pargriovė ant asfalto. Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš kaltinimo turinio, t. y. jo formuluotės „sugriebė nukentėjusįjį už drabužių ir tyčia pargriovė“, neįmanoma identifikuoti kuriam iš nuteistųjų ar abiem jiems inkriminuotas šis veiksmas. Šio netikslumo nepatikslino ir pirmosios instancijos teismas, Skundžiamame nuosprendyje padarydamas išvadą, kad tiek Dm. K., tiek D. K., buvo sugriebę S. A. už drabužių ir jį pargriovę. Vis tik, iš jau minėto vaizdo įrašo, o konkrečiai 22.8 papunkčio akivaizdu, kad nukentėjusįjį už drabužių sugriebė ir pagriovė ant žemės būtent Dm. K., todėl šiuo aspektu kaltinimas tikslintinas.

Aptariant aktualią baudžiamajame įstatyme, numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, pažymėtina, jog BK 28 straipsnyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Taigi, asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Tokiu būdu, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios šio straipsnio keliamas sąlygas.

Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, Nr. 2K-73-495/2022, Nr. 2K-193-648/2022, Nr. 2K-144-511/2025). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentus ir šiame procesiniame sprendime išdėstytą bei nustatytą nagrinėjamo įvykio veiksmų seką – įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus, konstatuoja, jog D. K. aktyvūs veiksmai, kurie ir buvo vada muštynių pradžiai, akivaizdžiai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, suduodant pirmąjį smūgį nukentėjusiajam į pavojingą gyvybei sritį – galvą. Pirmosios instancijos teismas, priešingai negu deklaratyviai nurodoma skunde, įvertino byloje teisėtais būdais surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą. Teisėjų kolegija, nustatydama detalias aptariamo įvykio faktines aplinkybes ir spręsdama, ar nagrinėjamu atveju buvo pavojingas, realus ir akivaizdus S. A. kėsinimasis, nuo kurio D. K. turėjo teisę gintis, tik patvirtina Skundžiamo nuosprendžio išvadas, kad D. K. neteisėtus smurtinius veiksmus atliko ne būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnis).

Teisėjų kolegija itin kruopščiai ir detaliai išnagrinėjusi įvykio vaizdo įrašą konstatuoja, jog skundo argumentai, kad D. K. gynėsi nuo nukentėjusiojo, kai pastarasis su šampano buteliu trenkė nuteistajam į galvą, yra nepagrįsti. Visiškai priešingai negu teigiama skunde, t. y. kad nuteistasis D. K. savo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu baigė iš karto, kai iš nukentėjusiojo iškrito šampano butelis, pagal byloje (vaizdo įraše) nustatytas aplinkybės, būtent po to, kai D. K. paspyrė ant žemės esantį nukritusį butelį, ir prasidėjo smurtiniai veiksmai S. A. atžvilgiu. Tarp trijų asmenų prasidėjęs žodinis konfliktas, nepaisant to, kad pats nukentėjusysis priėjo prie nuteistųjų ir iniciavo žodinio konflikto pradžią bei elgėsi nederamai, įžūliai, tačiau net ir tokie pagal visuomenės ir gero elgesio normas nederami veiksmai, negali būti laikomi net ir būtinosios ginties provokacija. Iš vaizdo įrašo užfiksuota, kad S. A. prieina prie nuteistųjų (03:25 min.) ir iki pirmųjų smurtinių D. K. veiksmų (10:15 min.), praeina beveik septynios minutės, t. y. virš šešių minučių trukusio žodinio konflikto metu nuteistajam D. K. pagrindo įžvelgti pavojingą nukentėjusiojo kėsinimąsi apskritai nebuvo. Kaip jau minėta, vaizdo įraše nefiksuotas joks S. A. fizinis kontaktas nukreiptas į nuteistuosius ir juo labiau sudavimas šampano buteliu. Atkreiptinas dėmesys, kad D. K. bylos duomenimis neužfiksuoti jokie patirti sužalojimai, o nukentėjusiajam S. A. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Būtent nuteistųjų elgesys, o konkrečiai Dm. K. agresyvaus elgesio protrūkis, galimai atsakant į žodinį konfliktą prieš nukentėjusįjį, buvo bręstančio smurtinio konflikto pradžia, bet ir šiuo momentu, kaip teigia pats nuteistasis D. K., jis nebuvo tariamai išprovokuotas, o sulaikė savo brolį Dm. K. už rankos. Ir nepaisant į absoliučiai jokių veiksmų neatliekantį nukentėjusįjį S. A., kaip užfiksuota vaizdo įrašo 10:15 min., D. K. kumščiu suduoda S. A. į veido sritį. Šiame kontekste būtina pabrėžti, kad nuo itin gynybos akcentuojamo šampano butelio momento, t. y. kaip pats D. K. jį nukritusį ant žemės nuspyrė, iki pirmojo D. K. smūgio sudavimo buvo praėjusios beveik trys minutės (atitinkamai nuo vaizdo įrašo 07:38 min. iki 10:12 min.), taigi net ir pareziumuojant, jog S. A. išties buvo užsimojęs šampano butelio, D. K. atsakas smūgiu nebuvo momentinis, sekęs iš karto po atliktų puolamųjų (kėsinimosi) nukentėjusiojo veiksmų. Toliau sekė, nurodyti bei nustatyti nuteistųjų veiksmai (šio procesinio sprendimo 22 punktas).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK nuostatų nepažeidė, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančius įrodymus, pagal papildomai apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistojo D. K. veiksmuose nėra nustatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, yra teisinga ir pagrįsta. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, apylinkės teismas BK 28 straipsnio nuostatų nuteistajam D. K. netaikė pagrįstai ir, nustatęs jo veikoje visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje, požymius, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Taip pat pasisakytina, kad nors D. K. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde atskirai nėra ginčijama nuteistajam paskirtos bausmės teisingumas, t. y. šiuo aspektu nėra formuluojamas atskiras prašymas, vis tik, atsižvelgiant į esminį skundo prašymą – nuteistojo D. K. atžvilgiu bylą nutraukti, teisėjų kolegija patikrina ir šią Skundžiamo nuosprendžio dalį, pažymėdama, jog kai apeliantai skunduose prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, įskaitant ir dėl paskirtos bausmės (Teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apžvalga, Nr. AB-54-1. Teismų praktika. 2021 m.).

Aptariamu aspektu, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra nei pernelyg griežta, nei pernelyg švelni.

Taigi Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas D. K. už BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė vieną iš švelniausią sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros, jos dydį nustatydamas artimą įstatyme įtvirtintam vidurkiui, t. y. mažesnį už vidurkį – 12 (dvylika) mėnesių, išsamiai motyvuojant kodėl nagrinėjamu atveju neskiriama kitokia įstatymo sankcijoje numatyta bausmės rūšis. Apylinkės teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, baigtumą, nuteistojo kaltės rūšį ir formą, t. y. jog D. K. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Kartu buvo atsižvelgta į tai, kad nenustatyta nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat nenustatyta ir sunkinančių. Kartu Skundžiamu nuosprendžiu individualizuojant bausmę įvertintos ir nuteistojo D. K. asmenybes charakterizuojančios aplinkybės. O būtent, nustatyta, jog D. K. teistas, beje ir už analogiško nusikaltimo padarymą (t. 2, b. l. 72–74), administracine tvarka penkerių metų laikotarpyje baustas tris kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, visas paskirtas pinigines nuobaudas sumokėjęs (t. 2, b. l. 75–76), nedirbantis ir Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje neregistruotas, atitinkamai nuo 2022 m. gegužės 31 d. ir 2021 m. gegužės 7 d. (t. 2, b. l. 77–78, 79), t. y. oficialiai gaunamų pajamų neturintis, taip pat kaip ir išlaikomų asmenų – nevedęs, nepilnamečių vaikų neturintis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam D. K. bausmės rūšį ir dydį, kartu nustatydamas ir nuteistojo asmenybę bei padarytą nusikalstamą veiką atitinkančius įpareigojimus, tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra teisinga, atitinkanti BK 41, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmėms skirti reikšmingas aplinkybes.

Be kita ko, D. K. ir jo gynėjo apeliaciniu skundu prašoma civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais. Vis tik, nustačius, jog esminis apeliacinio skundo reikalavimas baudžiamąją bylą D. K. atžvilgiu nutraukti yra nepagrįstas, atitinkamai ir civilinių ieškovų ieškiniai negali būti palikti nenagrinėtais. Šiuo aspektu, teisėjų kolegija papildomai patikrinusi Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių, o konkrečiai dėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė ligonių kasa) ir dėl S. A. (dalyje dėl neturtinės žalos, kadangi dėl turtinės žalos pagal nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą bus pasisakyta atskirai) nenustatė pagrindų keisti ir (ar) naikinti pirmosios instancijos teismo išvadas.

Nagrinėjamoje baudžiamoje byloje civilinė ieškovė Valstybinė ligonių kasa, perėmusi procesines teises iš Vilniaus teritorinės ligonių kasos, pareiškė civilinį ieškinį dėl 202,87 (dviejų šimtų dviejų eurų ir 87 centų) žalos, susijusios su nukentėjusiojo S. A. gydymo išlaidomis, atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo priteisimo (t. 1, b. l. 3–12). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.280 straipsnio 1 dalies, 6.283 straipsnio 1 dalies, 6.3 straipsniu, CK 6.37 straipsnio 2 dalies, CK 6.210 straipsnio nuostatomis, bei įvertinus tai, jog civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir jo dydis pagrįstas rašytiniais įrodymais, tarp nuteistųjų veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nukentėjusiajam nežymus sveikatos sutrikdymas, padarytas tyčiniais smurtiniais nuteistųjų veiksmais, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajam suteikta pagalba Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis, žala neatlyginta, todėl Skundžiamu nuosprendžiu civilinės ieškovės civilinis ieškinys tenkintas visiškai pagrįstai ir iš nuteistųjų Dm. K. ir D. K. solidariai civilinės ieškovės naudai priteista 202,87 (dviejų šimtų dviejų eurų ir 87 centų) žala, susijusi su nukentėjusiojo S. A. gydymo išlaidomis, kartu priteisiant 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško nuosprendžiu civilinei ieškovei priteistos žalos įvykdymo.

Pasisakant dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio, t. y. 800 (aštuonių šimtų) eurų, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kuriose asmenys buvo nuteisti už BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, o neturtinės žalos dydis, kaip iš esmės teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje svyruoja nuo 150 (vieno šimto penkiasdešimties) eurų iki 1 500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2014, Nr. 2K-272-648/2015, Nr. 2K-170-699/2016, Nr. 2K-296-719/2020, Nr. 2K-34-303/2020, Nr. 2K-239-697/2022, Nr. 2K-70-942/2022 ir kt.). Teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė skausmą, dvasinius išgyvenimus. Pirmos instancijos teismas įvertino visas šiam analizuojamam klausimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai sumažino prašomą priteisti neturtinės žalos dydį nuo 8 000 (aštuonių tūkstančių) eurų iki 800 (aštuonių šimtų) eurų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks žalos dydis yra tinkama kompensacija nukentėjusiajam už jo patirtus išgyvenimus dėl nusikalstamų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs žalos nustatymo kriterijų visumą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, priteista piniginė suma yra adekvati, atitinkanti įstatyme numatytus ir šioje byloje nustatytus žalos dydžio kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Dėl nukentėjusiojo S. A. atstovo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinio skundo

Kaip matyti iš nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo, nesutinkama dėl V. P. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį ir skunde tvirtinama, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog išteisintasis kartu su kitais nuteistaisiais dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai bei selektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, o būtent nukentėjusiojo S. A. parodymus, liudytojų K. L. ir ikiteisminio tyrimo metu duotus G. J. parodymus, ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, teisėjų kolegija nepritaria šiems nukentėjusiojo atstovo skundo argumentams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo tiek nukentėjusiojo, tiek byloje apklaustų liudytojų viso proceso metu duotus parodymus, juos gretino ne tik atskirai, bet ir tarpusavyje. Taip pat Skundžiamame nuosprendyje itin kruopščiai ir detaliai išnagrinėtas įvykio vaizdo įraše užfiksuoti duomenys. Visus šiuos įrodymus, taip pat kitus byloje esančius rašytinius įrodymus apylinkės teismas įvertino atskirai ir kaip visumą, nė vienam iš byloje esančių įrodymų, skirtingai nei nurodoma skunde, nesuteikė išskirtinės reikšmės. Skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl minėtų proceso dalyvių parodymų patikimumo, dėl ko, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis, kad V. P. pagrįstai ir teisingai išteisintas pagal BK 284 straipsnį, kadangi neįrodyta jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos, įrodymai įvertinti tinkamai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį ir visumą, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. be to apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamojoje byloje V. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis antrojo epizodo metu, t. y. viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, veikdamas kartu su kitais dviem nuteistaisiais Dm. K. ir D. K., D. K. automobiliu tyčia užblokavus priešais atvažiavusiam automobiliui, kuriame buvo nukentėjusysis S. A. kelią, jis (V. P.) išlipo iš D. K. vairuojamo automobilio ir pribėgęs prie automobilio, kuriame buvo S. A., priekinių keleivio pusės durelių, atidarė dureles ir kaire koja spyrė automobilyje sėdinčiam nukentėjusiajam S. A., po to vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į lūpą.

Išteisintasis V. P. viso baudžiamojo proceso metu – tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, neigė dalyvavęs jam pagal pareikštą kaltinimą nurodytame įvykyje, teigdamas, jog su Dm. K. ir D. K. nurodytu metu nebuvo susitikęs ir nedalyvavo muštynėse. Kiti nuteistieji bei liudytojas A. B. patvirtino išteisintojo parodymus, nurodydami, kad V. P. įvykio metu kartu su jais nebuvo, t. y. įvykyje dalyvavo tik Dm. K., D. K., A. B. ir ketvirtas asmuo – Baltarusijos Respublikos pilietis. Visų paminėtų asmenų – išteisintojo, nuteistųjų ir liudytojo, analogiška ir nuosekli pozicija dėl V. P. dalyvavimo kaltinime nurodytame įvykyje išliko viso baudžiamojo proceso metu.

Iš tiesų galima sutikti su apeliaciniame skunde nurodymais argumentais, jog ir nukentėjusysis S. A. baudžiamojo proceso metu vienareikšmiškai tvirtino, net ir iš karto po įvykio skambindamas į BPC nurodė, kad jį mušė ir V. P. Vis tik, vertinant nukentėjusiojo parodymus, akcentuotina tai, kad jie nors ir buvo nuoseklūs nurodant, kad jį mušė neva ir išteisintasis, tačiau S. A. pozicija nebuvo tokia pat nekintanti aiškinant tarpusavio su V. P. kontakto pradžią ir jo atliktus konkrečius veiksmus. O būtent, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad pirmas prie jo pribėgo V. P., atidarė keleivio duris, jam davė kumščiu į lūpą, tada prisijungė broliai K. (t. 1, b. l. 40–44). Apklausiamas to paties teisiamojo posėdžio metu išreiškė prieštaringas pozicijas, t. y. vieną syk nurodydamas, jog V. P. išbėgo, sudavė per „kapotą“, Dm. K. stovėjo tiesiai, o būtent D. K. išlaužė duris ir pradėjo jį daužyti, daužė visi – V. P., Dm. K. ir D. K. (nors D. K. kaltinimai dėl tokių veiksmų apskritai nebuvo pareikšti). Vėliau jau S. A. tvirtino, jog pirma pamatė V. P., mašinos dureles atidarė V. P. ir pradėjo jį lazda mušti. Paminėti nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai, be kita ko, ir dėl esminių kaltinime nurodytų išteisintojo veiksmų, yra svarbūs vertinant S. A. duotų parodymų teisingumą ir patikimumą. Taip pat akcentuotina, kad šiame kontekste pagrindas, sustiprinantis nukentėjusiojo parodymus vertinti kritiškai, yra ir Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai dėl V. P. ir S. A. tarpusavio itin įtemptų (neigiamų) santykių, ką pavirtino bei paaiškino ir pats nukentėjusysis. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu tokiai asmens parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai, kurių nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai.

Nors nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde tvirtina, kad sprendžiant dėl V. P. kaltės (taip iš esmės ir vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą), turi būti vadovaujamasi liudytojos K. L. parodymais, kuri patvirtino, jog išteisintasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau su tuo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Susipažinus su K. L. parodymais matyti, jog ji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, taip pat jo metu dalyvavo atliekant asmens atpažinimą pagal jo nuotrauką, apylinkės teisme buvo apklausta du kartus, ir visose savo apklausose iš esmės nurodė, jog būtent pats S. A. asmenį, dalyvavusį nagrinėjamo įvykio metu, įvardijo V. P. Tai yra:

ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. vasario 27 d. K. L. parodė, kad iš automobilio „Audi“ greitai išbėgo trys asmenys, du iš jų buvo broliai K., o trečio asmens nepažinojo. Tas trečias, jai nepažįstamas asmuo, rankoje turėjo beisbolo lazdą, beisbolo lazda buvo šviesios spalvos. S. A. vėliau jai pasakė, kad tai buvo V. P. Minėtas asmuo su beisbolo lazda sudavė per variklio dangtį, o broliai K. atidarė dureles ir bandė ištraukti S. A. iš mašinos bei mušė jį kumščiais, kojomis, o trečias asmuo mušė su beisbolo lazda. Ji su G. J. išbėgo iš mašinos. Tas asmuo, kuris buvo su beisbolo lazda, jai sušaukė, kad jei kreipsis į policiją, užmuš visus, kurie buvo automobilyje. Vėliau pamačiusi, kad visi, kas mušė S. A., įsėdo atgal į „Audi“ automobilį, grįžo į savo „Škoda“ automobilį ir visi kartu išvažiavo pas S. A. namo (t. 1, b. l. 76–80);

apylinkės teisme, pirmosios apklausos metu, K. L. nurodė, kad iš automobilio išlipo V. P. ir broliai K. V. P. sudavė su lazda per automobilio kapotą, tada atidarė keleivio dureles ir pradėjo S. A. mušti. Ji nubėgo kviesti policijos. Išėjo tada, kai muštynės baigėsi. V. P. pasakė, kad jeigu „kviesite mentus, jums bus pizdec“. Nežino, kiek laiko truko muštynės, nes buvo šoke. Neprisimena savo parodymų, duotų prieš pusantrų metų, sako tai, ką atsimena;

pakartotinai apklausta teisiamojo posėdžio metu K. L. paaiškino, kad po įvykio jie visi kartu buvo Lazdynų ligoninėje, vėliau nakvojo kartu, su S. A. draugavo, G. J. tą naktį ir kartu nakvojo. G. J. kurį laiką gyveno pas S. A., nes neturėjo, kur gyventi. Ligoninėje su S. A. kalbėjo apie šitą įvykį, jis jai pasakė asmenų vardus. Jų su S. A. santykiai buvo artimi, buvo neseniai pradėję draugauti. Dabar jie bendrauja tik dėl bendro vaiko. Parodė, kad iš mašinos išbėgo du broliai K. ir V. P., kuris trenkė su beisbolo lazda per automobilio kapotą, atidarė dureles, kur sėdėjo S. A., ir pradėjo daužyti su lazda. Matė V. P. rankose lazdą, jis trenkė per kapotą iš vairuotojo pusės. Ji tikra tuo, kad V. P. trenkė su lazda. Ji išbėgo kviesti pagalbos. Prisimena, kad mušė broliai K. Įvykis prasidėjo, kai ji buvo mašinoje – užvažiavo jai iš priekio, užstatė kelią, iššoko iš mašinų, trenkė beisbolo lazda per kapotą, pradėjo mušti S. A., tik tada ji išbėgo iš mašinos kviesti pagalbą, bėgdama visada žiūrėjo į tą pusę, ar S. A. gyvas dar ar jau ne. Po to įvykio jie nuvažiavo paskui greitosios pagalbos automobilį su S. A. į Lazdynų ligoninę, grįžę iškarto nuėjo miegoti, nes buvo pavargę. Kad su lazda buvo V. P., jai pasakė S. A., nes ji nei V. P., nei brolių K. nepažinojo, bet, kai komisariate reikėjo atpažinti asmenis iš nuotraukų, ji atpažino juos, nes per įvykį juos matė ir visų trijų veidus gerai įsiminė.

Teisėjų kolegijos nuomone, šie liudytojos K. L. parodymai taip pat leidžia abejoti kaltinamajame akte nurodytomis aplinkybėmis. Kaip matyti iš konflikto dalyvės parodymų (kiek jie susiję su konflikto eiga, asmenų veiksmais bei smūgių sudavimu nukentėjusiajam), jie iš esmės labai dviprasmiški, skirtingose proceso stadijose nurodant skirtingas faktines aplinkybes dėl skirtingų asmenų (ir nuteistųjų) atliktų veiksmų bei prieštaringi netgi tarpusavyje, būtent dėl ko ką matė pati liudytoja, o ką jai įvardijo nukentėjusysis (tai matant V. P. su lazda, tai šią aplinkybę jai sužinojus iš nukentėjusiojo). Atsižvelgiama ir į tai, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme, liudytoja detaliai atpasakojo įvykius, kurie įvyko prieš pakankamai ilgą laiką, t. y. prieš beveik pusantrų metų, be to, nurodė didesnę nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, prieš išteisintąjį nukentėjusiojo neva atliktų smurtinių veiksmų apimtį. Be to, liudytojos parodymai nesutampa su paties nukentėjusiojo parodymais, kurie, kaip minėta, ir patys viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklūs.

Kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, praėjus beveik 8 (mėnesiams) nuo pirmosios apklausos, liudytoja iš jai pateiktų 4 (keturių) vyrų nuotraukų atpažino V. P., kaip asmenį apie kurį ji davė parodymus 2024 m. vasario 27 d. apklausos (t. 1, b. l. 83–86), bet vis tik pirmosios instancijos itin išsamiai išanalizavo įvykio vaizdo įraše (kompaktinė laikmena t. 2 viršelyje) užfiksuotas aplinkybes ir K. L. realias galimybes įsidėmėti jai tuo metu nepažįstamą asmenį – išteisintąjį. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad pati liudytoja teigė, greitai pasišalinusi iš įvykio vietos, t. y. pabėgusi iš vykstančių muštynių, todėl įvertinus ir K. L. įvykyje būto laiko trukmę, ir įvykyje dalyvavusių kitų asmenų (vyrų) kiekį, ir jos parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, matyti, kad smūgius nukentėjusiajam ne tik galėjo, bet ir sudavė kitas nuteistasis Dm. K., o pati konfliktą liudytoją matė fragmentiškai. Kartu būtina pabrėžti, kad visų parodymų davimo metu K. L. vienareikšmiškai nurodė, kad įvykyje dalyvavusius asmenis, tarp jų ir V. P., jai įvardijo būtent S. A. iš karto po įvykių, t. y. dar būnant ligoninėje, asmeniškai K. L. V. P. nepažinojo. Šią aplinkybę patvirtino ir pats nukentėjusysis S. A., t. y. apylinkės teisiamojo posėdžio metu nurodydamas, kad jis pasakė K. L. kur kuris kaltinamasis buvo. Taip pat vertinant šio liudytojo parodymus, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ji ir nukentėjusysis turi bendrą vaiką, nagrinėjamų įvykių metu palaikė artimus santykius. Liudytojos K. L. dėstomos įvykio aplinkybės, analizuojant jas šioje baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumoje, ne tik, kad nepapildo nukentėjusiojo parodymų, bet ir nesudaro loginės grandinės, kuri pagrįstų V. P. dalyvavimą padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Esant išdėstytam, daryti priešingas išvadas dėl K. L. parodymų įvertinimo, nei jos padarytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kitos liudytojos G. J. parodymais, duotais būtent ikiteisminio tyrimo metu. Jau buvo minėta (šio procesinio sprendimo 21 punkte), kad G. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, duodama parodymus, melavo. Policijai ji nenurodė, kad ją įkalbinėjo duoti parodymus, nes galvojo, kad jie draugai ir jiems bus nuo tokių parodymų geriau, o dabar suprato, jog meluoti yra negerai. Ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes jos tada paprašė taip pasakyti. Kai po konflikto nuvažiavo pas S. A. namo, jai užsifiksavo tai, ką kiti kalbėjo apie įvykusią situaciją, todėl ji ir pasakė tai, ką girdėjo iš kitų. Ji miegojo tą naktį pas S. A. namuose, o atsikėlus ryte, K. L. pasakė, kad važiuojame duoti parodymus, jai pasakė ką sakyti. Daugiausiai kalbėjo S. A., kokius parodymus sakyti sakė ir K. L. Įvykio dieną buvo nemažai išgėrusi alkoholinių gėrimų, stovėjo nugara į įvykį ir nieko daugiau nematė. V. P. pavardę girdėjo S. A. namuose. S. A. sakė, kad buvo V. P., bet ji neprisimena, kad jis ten būtų buvęs, ji jo ten nematė, bet S. A. prašė jos pasakyti, kad V. P. buvo. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos G. J. parodymus, tiksliau kardinalią pozicijos kaitą, negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu ir vadovautis ikiteisminio tyrimo metu liudytojos duotais parodymais, ir vertinti jų kaip patikimų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojos G. J. parodymus, todėl ir jie taip pat nepatvirtina, kad išteisintasis V. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Galiausiai šioje dalyje atmetant nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą svarbu paminėti ir tai, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių pašalinti bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (B., M. and J. v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; T. v. Austria, no.33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-529/2013, 2K-41-648/2019, 2K-234-489/2022, 2K-78-1073/2023). Nuosprendyje daromos išvados turi būti grindžiamos ne prielaidomis, savaip interpretavus įrodymų turinį, o įrodymais, kurių turinys nėra iškreipiamas ir pritaikomas pagal poreikį konkrečioje situacijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-648/2023, Nr. 2K-1-813/2025, Nr. 2K-4-891/2026). Tokiu būdu akivaizdu, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

Išanalizavus pirmosios instancijos teisme ištirtus ir aukščiau aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritaria Skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nėra surinkta neginčijamų duomenų, neabejotinai patvirtinančių V. P. dalyvavimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Byloje likę abejonės dėl V. P. dalyvavimo jam inkriminuotos veikos padaryme, kurių pašalinti šiuo metu nebėra galimybės. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog V. P. padarė nusikalstamą veiką, abejonės pagrįstai buvo aiškinamos jo naudai. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog V. P. pagrįstai išteisintas dėl BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Taip pat nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, nepriteisti prašomos S. A. turtinės žalos dydžio. Šiuo aspektu teigiama, jog nukentėjusiajam priklausantis telefonas buvo sugadintas nuteistųjų smurto S. A. atžvilgiu metu, tai nukentėjusysis aiškino ikiteisminio tyrimo metu, pateikė pareigūnams telefoną, kuris buvo apžiūrėtas. Be to tai, kad S. A. neatliko telefono remonto ir faktiškai nepatyrė žalos už telefono taisymą, nereiškia, kad tokia žala nepatirta, o žalos, t. y. telefono sugadinimo mąstą ir kainą, patvirtina byloje pateiktas patikros aktas.

Vertinant šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad baudžiamojoje byloje S. A. pareiškė civilinė ieškinį dėl 965 (devynių šimtų šešiasdešimt penkių) eurų turinės žalos atlyginimo, nurodant, kad nuteistieji savo veiksmais, t. y. suduodami daugybinius smūgius, sugadino, pažeidė nukentėjusiajam priklausantį telefono aparatą „Iphone 14 ProMax“. S. A. dėl telefono remonto kreipėsi į bendrovę UAB (duomenys neskelbtini), kuri pateikė 2024 m. birželio 8 d. patikros aktą Nr. 234, kuriame užfiksuota, jog rasti minėto telefono pažeidimai – ekrano modulio pažeidimas, kurio keitimo kaina 500 (penki šimtai) eurų, bei galinio dangtelio pažeidimas, kurio keitimo kaina 450 (keturi šimtai penkiasdešimt) eurų, be to, patikros akto surašymas kainavo 15 (penkiolika) eurų (t. 3, b. l. 98, 99, 100). Taip pat civiliniame ieškinyje pažymima, kad telefono pažeidimai buvo užfiksuoti ir 2024 m. vasario 27 d. daiktų apžiūros protokolu.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas S. A. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, vadovavosi iš esmės dviem argumentais, t. y. kad byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis nusikalstamos veikos padarymo metu su savimi turėjo naudojamą telefoną „Iphone 14 ProMax“ ir kad telefono pažeidimai atsirado būtent dėl jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo; taip pat apylinkės teismo vertinimu, į bylą nepateikus jokių įrodymų, kad S. A. faktiškai už telefono taisymą patyrė nurodomą žalą, tokios žalos atlyginimas nėra galimas. Vis tik, teisėjų kolegija su tokiais Skundžiamo nuosprendžio motyvais visiška nesutinka.

Pirmiausiai būtina akcentuoti, kad žemesnės instancijos teismas visiškai nelogiškai ir net prieštaringai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių telefono „Iphone 14 ProMax“ sugadinimo faktą būtent nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu. Gi iš paties kaltinimo matyti, ką patvirtino ir pirmosios instancijos teismas Dm. K. ir D. K. pripažindamas kaltais, kad jie nuteisti, be kita ko, už savo tyčiniais veiksmais apgadintą nukentėjusiajam S. A. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Iphone 14 ProMax“. Be to, kaip teisingai pažymima tiek nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde, minimas telefonas buvo apžiūrėtas ikiteisminio tyrimo metu nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjus trims dienoms (t. 1, b. l. 122– 125, 126–127). Taip pat apie telefono apgadinimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir net jam neprasidėjus, t. y. 2024 m. vasario 27 d. protokole–pareiškime paaiškindamas, kad apgadintas jam priklausantis mobiliojo ryšio telefonas (t. 1, b. l. 34–37), 2024 m. vasario 27 d. apklausos metu nurodydamas, jog buvo sudaužytas jam priklausantis telefonas „Iphone 14 ProMax“, telefonas yra veikiantis, tačiau sudaužytas ekranas bei nugarėlė, telefonas nedraustas (t. 1, b. l. 40–44), iš esmės tą patį, nors ir Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad ribotai, S. A. parodė ir apylinkės teisiamojo posėdžio metu. Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių, ko iš esmės – paties telefono apgadinimo fakto, neginčija ir gynyba, jog kaltinime nurodytas ir nukentėjusiajam priklausantis telefonas „Iphone 14 ProMax“ buvo apgadintas nusikalstamos veikos padarymo metu – 2024 m. vasario 24 d., nuteistųjų Dm. K. ir D. K. tyčiniais nusikalstamais veiksmais.

Sprendžiant dėl prašomos priteisti turtinės žalos, susijusios su telefono apgadinimais, dydžio, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje suformuluotą sampratą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Nors sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą siekiama atstatyti nukentėjusįjį į padėtį, buvusią iki jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo, tačiau tuo pačiu ir nepaneigiama pareigia pačiam nukentėjusiajam įrodyti bei pagrįsti jo patirtą turtinę žalą. Nukentėjusysis turi ne tik nurodyti kokio dydžio žalą patyrė, tačiau ir pagrįsti ją objektyviais duomenimis.

Taip pat nors paprastai civilinis ieškinys yra tenkinamas kai nukentėjusysis dėl kaltininko veiksmų jau realiai patyrė žalą ar turėjo tam tikrų išlaidų, tačiau galimi ir atvejai, kuomet asmeniui priteisiamos ne tik jau turėtos, tačiau ir būsimos išlaidos, kurios yra logiškos bei pagrįstos teismui pateiktais duomenimis (CK 6.249 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, kaltininkas gali būti įpareigotas atlyginti ne vien realiai jau patirtas su nukentėjusiojo gydymu susijusias išlaidas, tačiau ir preziumuojamą žalą. Visgi, tokio pobūdžio žala gali būti atlyginama tik tada, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti laiko arba gali nukentėti nukentėjusiojo interesai, jeigu jo finansinė padėtis nėra gera bei jam nedelsiant reikia lėšų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, Nr. 2K-21-942/2016).

Taigi nors nukentėjusysis S. A. išlaidų dėl telefono apgadinimų taisymo dar realiai nepatyrė, tačiau tai nereiškia, jog tokios išlaidos nukentėjusiajam negali būti atlygintos. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje buvo pateiktas minėtas 2024 m. birželio 8 d. patikros aktas Nr. 234 (t. 3, b. l. 99), kas patvirtina telefono „Iphone 14 ProMax“ apgadinimus. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad šie apgadinimai yra patirti dėl nuteistųjų veiksmų, nes jų atliktus veiksmus ir nukentėjusiojo patirtus telefono apgadinimus sieja tiesioginis priežastinis ryšys, kas konstatuota ir kaltinime pagal kurį Dm. K. bei D. K. nuteisti. Iš kartu su civiliniu ieškiniu pateikto 2024 m. birželio 8 d. patikros akto Nr. 234 (t. 3, b. l. 99) matyti, kad telefono taisymo darbai iš viso kainuotų 950 (devynis šimtus penkiasdešimt) eurų, patikrinimo akto Nr. 234 surašymas 15 (penkiolika) eurų, iš viso 965 (devyni šimtai šešiasdešimt penki) eurai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors turtinė žala grindžiama būsimomis telefono taisymo išlaidomis, ir nėra patirta faktiškai, kaip tai nurodė Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, tačiau minėtas išlaidų (taisymo darbų) kainos dydis nekelia abejonių, nėra aiškiai per didelės ir atitinka protingumo kriterijus. Tai, kad turtinei žalai pagrįsti buvo pateiktos ne realiai patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai, o tik planuojamas, galimas išlaidas patvirtinančius dokumentus, priešingai nei sprendė apylinkės teismas, nepaneigia nuteistųjų civilinės atsakomybės pagrįstumo. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas priteisti nukentėjusiojo prašomą sumą, būsimos išlaidos yra pagrįstos ir nekeliančios abejonių, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje tenkintinas ir Skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Be kita ko, nukentėjusiojo atstovas advokatas apeliaciniu skundu prašė iš nuteistųjų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė jokių duomenų apie nukentėjusiojo S. A. patirtas atstovavimo išlaidas. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. BPK 105 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Vis tik, nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, nesant duomenų apie S. A. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo atstovo advokato prašymas priteisti iš nuteistųjų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme negali būti tenkinamas, todėl paliktinas nenagrinėtu.

Dėl kaltinimų patikslinimo

Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mato būtinybę atkreipti dėmesį į Skundžiamo nuosprendžio aprašomoje dalyje pateiktą kaltinimą. O būtent, pirmiausiai pasisakant dėl išteisintojo V. P. pažymėtina, jog išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio teisinis reglamentavimas nuosekliai įtvirtintas BPK 305 straipsnio 3 dalies 1-4 punktuose. Kaip matyti, Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant kaltinimą pateikiamos formuluotės iš kurių akivaizdu, kad V. P. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką (kaltinimas perkeltas iš kaltinamojo akto), nors V. P. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, priešingai negu apkaltinamąjį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), turi nurodyti dėl kokio kaltinimo asmuo buvo kaltinamas, t. y. kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jo aprašomojoje dalyje turėjo nurodyti, jog V. P. teismui atiduotas kaltinant jį pagal BK 284 straipsnį.

Taip pat abu nuteistieji, t. y. Dm. K. (kurio atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas) ir D. K., pirmosios instancijos teismui atiduoti juos kaltinant veikusius kartu. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika aprašoma bendrai, aiškiai nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, kiekviena veika aprašoma atskirai. Paprastai laikytina netinkama teismų praktika, kai nuosprendžio aprašomojoje dalyje bendrininkų padarytos veikos aprašomos po kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam bendrininkui atskirai, o ne sujungiant į visumą, kurioje be pasikartojimų bendrai būtų aprašyta bendrininkų padaryta veika, nuosekliai atskleidžiant tiek padarytos nusikalstamos veikos požymius, tiek kiekvieno bendrininko vaidmenį padarant šią veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-511/2019, Nr. 2K-79-719/2023). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nuteistiesiems kaip veikusiems kartu padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, nusikalstami veiksmai aprašyti kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam iš jų atskirai. Kartu pabrėžtina, kad iš pateikto kaltinimo (tiek Dm. K., tiek D. K.) neįmanoma suprasti, kuris iš paminėtų nuteistųjų atliko konkretų veiksmą, t. y. sugriebė nukentėjusįjį už drabužių ir tyčia pargriovė ant asfalto, kas jau patikslinta šio procesinio sprendimo 22.8 papunktyje, 23 punkte. Be to, aprašant kaltinimą abiem nuteistiesiems, nurodyta, kad jie veikė kartu su V. P., kuris gi, kaip jau minėta, yra išteisintas ir jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis apeliacinės instancijos teismo paliekamas galioti. Toks Skundžiamame nuosprendyje pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, tačiau yra ydingas ir prieštaraujantis vyraujančiai teismų praktikai, todėl Skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis šiuo aspektu tikslintina.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Dm. K. ir D. K. viešoje vietoje įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y., padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o būtent:

Dm. K. ir D. K. 2024 m. vasario 24 d., 15.40 val., veikdamas kartu, viešoje vietoje prie degalinės „Baltic Petroleum“, adresu (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia, iš chuliganiškų paskatų, rodydami aiškų žmogaus negerbimą, kilus tarpusavio konfliktui tarp Dm. K. ir nukentėjusiojo S. A., kuris 15.35 val. atvažiavo į minėtą degalinę automobiliu „Škoda Superb“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamą K. M., D. K. tyčia sudavė kumščiu į veido sritį nukentėjusiajam S. A., po to jie, t. y. Dm. K. ir D. K., kartu sudavė nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių bei Dm. K. susistumdymo su nukentėjusiuoju S. A. metu, Dm. K. sugriebė nukentėjusįjį už drabužių ir tyčia pargriovė ant asfalto.

Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, 2024 m. vasario 24 d. 15.58 val., Dm. K. ir D. K. veikdami kartu, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini), pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia iš chuliganiškų paskatų automobiliui „Audi Q7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), užblokavo priešais atvažiavusiam automobiliui „Škoda Superb“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo K. M., kelią, Dm. K. išlipo iš automobilio „Audi Q7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su lazda rankoje ir pribėgo prie automobilio „Škoda Superb“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir tris kartus lazda sudavė nukentėjusiajam S. A. į įvairias kūno vietas, taip savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką bei tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam S. A. sužalojimus – odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kaktoje bei žaizdą dešinėje šlaunyje – vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir tyčia apgadino nukentėjusiajam S. A. priklausantį turtą – automobilį „Škoda Superb“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 14 Pro Max“.

Kartu šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtų patikslintų aplinkybių nenurodys šio procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, beje ir vienais iš naujausių, pateiktų 2025 m. spalio 14 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-813/2025. O būtent, įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) išdėstomos nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi nurodyti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pakeitimus, apie tai užtenka nurodyti priimamo dokumento aprašomojoje dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149/2013). Nepriimtina, kad nusikalstamos veikos aprašymas pateikiamas rezoliucinėje nutarties dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-222/2017).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktos 2026 m. kovo 20 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 341,67 (trijų šimtų keturiasdešimt vieno euro ir 67 centų) išieškojimo iš Dm. K. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (t. 5, b. l. 102 – 105). Taip pat ir 2026 m. gegužės 19 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 262,50 (dviejų šimtų šešiasdešimt dviejų eurų ir 50 centų) išieškojimo iš D. K. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (t. 5, b. l. 59– 63). BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam (nuteistajam) nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-162-648/2021), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338/2014, Nr. 2K-46-895/2015, Nr. 2K-24-654/2023). Sprendžiant klausimą dėl prašomų priteisti išlaidų iš nuteistojo Dm. K. akcentuotina, jog apeliacinis procesas jo atžvilgiu pradėtas ne jo paties iniciatyva, t. y. nukentėjusiojo atstovo, pateikiant apeliacinį skundą pastarojo atžvilgiu bloginančias pagrindais – prašant priteisti turtinės žalos dydį iš visų nuteistų asmenų. Dm. K. gynėjas buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Be to, ir pati Dm. K. gynėja apeliacinio teismo posėdžio metu prašė nepriteisti išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą (2026 m. gegužės 20 d. teismo posėdis, t. 5, b. l. 120–124). Pasisakant dėl prašomų priteisti išlaidų iš D. K., pažymėtina, jog nors nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas ir jo iniciatyva, tačiau kita vertus, bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje vyko ir dėl nukentėjusiojo atstovo skundo. Vadovaujantis jau minėtomis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, akivaizdu, jog sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pažymėtina, kad nuteistajam gynėjas buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Taigi, siekiant įgyvendinti nuteistųjų Dm. K. ir D. K. teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo jų valios. Kartu šiame kontekste aktualu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu Dm. K. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmė, gi D. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, t. y. abu nuteistieji buvo laisvės atėmimo vietos įstaigose, dėl ko jie turėjo ribotas galimybes susirasti gynėjus, kurių dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme privalomas. Be to, nors nuteistieji nepateikė jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ir (ar) prašymų nepriteisti iš jų antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepareiškė, dėl jų finansinės padėties, kaip minėta, abu nuteistieji buvo laisvės atėmimo vietos įstaigose, o ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, baudžiamoji byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistųjų neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. K. ir jo gynėjo advokato Rimanto Aliukonio apeliacinį skundą.

Nukentėjusiojo S. A. atstovo advokato Giedriaus Bučinsko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendį.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. A. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti.

Priteisti solidariai iš Dm. K. ir D. K. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. A. naudai 965 (devynis šimtus šešiasdešimt penkis) eurus turtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo Dm. K. neišieškoti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo D. K. neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.