Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Sauliaus Pikturnos ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato Aloyzo Kruopio apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, ir įpareigojant E. K. bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 5 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlyginti nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo pradžią skaičiuotina nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

E. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, įpareigojant A. K. bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 5 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlyginti nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo pradžią skaičiuotina nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl A. K. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo atmestas.

E. B. (E. B.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista E. B. (E. B.) solidariai iš E. K. ir A. K. 3 000 (trys tūkstančius) eurų jo patirtai neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo jam priteistos sumos, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 105 straipsnio 3 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, lygiomis dalimis, t. y. po 425 (po keturis šimtus dvidešimt penkis) eurus iš kiekvieno, priteisti iš A. K. ir E. K. E. B. (E. B.) naudai 850 (aštuonis šimtus penkiasdešimt) eurų jo patirtoms išlaidoms dėl kreipimosi dėl teisinės pagalbos jam suteikimo atlyginimo.

E. B. (E. B.) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, neskiriant intensyvios priežiūros, ir įpareigojant E. B. (E. B.) bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, būti namuose nuo 22 val. iki 5 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. B. (E. B.) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, neskiriant intensyvios priežiūros, ir įpareigojant E. B. (E. B.) bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, būti namuose nuo 22 val. iki 5 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos tarpusavyje dalinio bausmių sudėjimo būdu ir E. B. (E. B.) paskirti subendrintą 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, būti namuose nuo 22 val. iki 5 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

E. B. (E. B.) paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta nepakeista iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikintina.

E. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista E. K. iš E. B. (E. B.) 130 (vienas šimtas trisdešimt eurų) jo patirtai turtinei žalai atlyginti.

Priimtas E. K. atsisakymas nuo civilinio ieškinio reikalavimo priteisti jam 40 (keturiasdešimties) eurų dydžio turtinės žalos atlyginimo ir civilinis procesas šioje dalyje nutrauktinas.

Likusi E. K. civilinio ieškinio dalį dėl 450 (keturių šimtai penkiasdešimties) eurų turtinės žalos atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtu.

Priteista E. K. iš E. B. (E. B.) 1 200 (vienas tūkstantis du šimtai) eurų jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Priteista E. K. penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo jam priteistos sumos, skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, priteista E. K. iš E. B. (E. B.) 1 552 (vieną tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt du) eurai jo patirtoms išlaidoms dėl kreipimosi dėl teisinės pagalbos jam suteikimo atlyginimo.

AB „Lietuvos draudimas“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista AB „Lietuvos draudimas“ iš E. B. (E. B.) 995,54 (devyni šimtai devyniasdešimt penki eurai ir 54 centai) patirtai turtinei žalai atlyginti. Likusi civilinio ieškinio dalis palikta nenagrinėta.

E. B. (E. B.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

E. B. (E. B.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir baudžiamąją bylą prieš A. K. nutraukti;

panaikinti Skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš A. K. E. B. naudai priteisti 425 (keturi šimtai dvidešimt penki) eurai jo patirtoms išlaidoms dėl teisinės pagalbos suteikimo atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. K. gynėjo advokato Sauliaus Pikturnos apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo A. K. gynėjo advokato Aloyzo Kruopio apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014, Nr. 2K-107-746/2015, Nr. 2K-572-139/2015, Nr. 2K-10-976/2016, Nr. 2K-43-697/2018). Nagrinėjamu atveju E. K. ir A. K. gynėjų apeliaciniuose skunduose iš esmės keliamas būtinosios ginties instituto taikymo klausimas, teigiant, jog nuteistieji konflikto su nukentėjusiuoju E. B. metu veikė būtinosios ginties situacijoje, t. y. fizinę jėgą naudojo tik gynybos tikslais. Taip pat, ginčijamas ir įrodymų vertinimas bei padarytų išvadų atitiktis faktinėms bylos aplinkybėms, kiek tai susiję su nukentėjusiajam konstatuotais sužalojimais bei E. K. atliktais, kaltinime nurodytais veiksmais, apimančiais kūjo panaudojimą. Kadangi pateiktuose apeliaciniuose skunduose iš esmės keliami tapatūs reikalavimai, teisėjų kolegija dėl nuteistųjų apeliacinių skundų pasisakys bendrai. Taip pat šiame kontekste pažymėtina, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme susiklostė tokia procesinė situacija, kad buvo nagrinėjami priešpriešiniai kaltinimai, t. y. dėl analizuojamo įvykio E. B. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl panaudoto smurto prieš E. K., o E. K. ir A. K. kaltinami ir nuteisti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl panaudoto smurto prieš E. B. – todėl tiek E. B., tiek E. K. yra įgiję tiek nukentėjusiųjų, tiek nuteistųjų procesines padėtis. Vis tik, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinius skundus pateikė tik nuteistieji, prašydami jų atžvilgiu bylą nutraukti dėl BK 28 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo, jų skundai neapima reikalavimų, susijusių su jų, kaip nukentėjusiųjų padėtimis, todėl šiame procesiniame sprendime E. K. įvardijamas tik kaip nuteistasis, o E. B. – kaip nukentėjusysis. Taigi teisėjų kolegija, pirmiausiai pasisakydama dėl ginčijamų faktinių aplinkybių, atkreipia dėmesį, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, teismui tik gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad apeliantai byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas manyti, jog teismo padarytos išvados yra nepagrįstos, neatitinka bylos aplinkybių ar byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neišsamiai ištyrus byloje surinktus įrodymus, o teismo išvados padarytos remiantis prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Skundžiamą nuosprendį konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė E. K. ir A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priešingai nei nurodyta skunduose, nuteistųjų kaltę pagrindė visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Apylinkės teismas darydamas išvadas rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo ir buvo patvirtinti kitais įrodymais. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino E. K. ir A. K. kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Kaip nustatyta, E. K. ir A. K. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl to, kad jie, veikdami bendrininkų grupe, E. K. aiškinantis asmeninius santykius su nukentėjusiuoju E. B., kilusio konflikto metu, po įvykusio E. K. susistumdymo su E. B., tyčia vartojo fizinį smurtą E. B. atžvilgiu, ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, toliau nurodomais tokiais savo veiksmais:

Taigi teisėjų kolegija sutikdama su Skundžiamo nuosprendžio išvadomis, pakartotinai akcentuoja, jog nepaisant tam tikrų įvykio faktinių aplinkybių neatitikimo nukentėjusiojo E. B. parodymuose, kuriuos kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismas vertino nuteistųjų naudai, t. y. tikslino kaltinimo aplinkybes, nurodydamas, jog asmeniui pareikštas kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, vis tik E. B. parodymai būtent dėl prieš jį naudojamo fizinio smurto, pasitelkus kūjį, išliko tapatūs. T. y. pareiškime E. B. nurodė, kad konflikto metu E. K. turėjo kūjį ir laikydamas jį neatsimena kurioje rankoje, keturis kartus smūgiavo jam į kairės kojos šlaunį (t. 3, b. l. 11–14), analogiškas aplinkybes pateikė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas ir papildomos liudytojo apklausos metu (t. 3 , b. l. 18–21. 36–38). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu trečia kartą, E. B. taip pat nurodė, kad E. K. pasiėmė kūjį ir pradėjo juo mosikuoti jo link, tačiau netaikliai, o kaimynas, pagriebęs kastuvą, stovėjusį prie pastato ir užsimojęs trenkė jam per nugarą apie 3 kartus. Po šio veiksmo jis pasileido bėgti už pastatų ir kažkokiu tai būdu atsidūrė ant žemės (kaip nukrito neprisimena). Nukritusiam jam E. K. smūgiavo per kojas kelis kartus kūju (t. 3, b. l. 76–78). Kartu šiame kontekste, atkreiptinas dėmesys, jog apskritai tam tikra kaita parodymuose, esminėse aplinkybėse jiems išliekant nuosekliais, kartu įvertinus ir nukentėjusiojo būseną, dar nereiškia pačių parodymų nepatikimumo, tuo labiau, kad juos patvirtina kitų, byloje surinktų įrodymų visuma. Išanalizavus nukentėjusiojo parodymus ir palyginus juos tarpusavyje matyti, kad šie parodymai dėl aptariamų esminių įvykio aplinkybių, t. y. E. K. smūgių sudavimų kūju, yra visiškai nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa. Be to, kaip jau minėta, E. B. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, įskaitant liudytojo parodymus bei objektyvius duomenis – medicininius. Būtent, J. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog matė kaip E. K. mušė E. B. su kūju per kojas. Kas kiek kartų jam sudavė, pasakyti negali, nes muštynės buvo intensyvios, visko įsidėmėti nespėjo (t. 3, b. l. 65–67). Apklausiamas apylinkės teisme liudytojas nurodė, jog sunku pasakyti ar buvo su kūju smūgiai suduoti E. B., nematė tiksliai kur, bet per kojas tai tikrai trenkė jam (E. B.) su kūju, pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino. Taip pat, kaip jau ir minėta, kas akcentuota ir Skundžiamame nuosprendyje, tikslinant kaltinimą dėl aptariamos faktinės aplinkybės, iš medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis E. B. kairės kojos skausmais (pabrėžtina, jog fizinio smurto naudojimas į kairę koją pagal kaltinimą inkriminuotas tik dėl sudavimo su kūju) skundėsi nuo pat pirmojo apsilankymo gydymo įstaigoje. O būtent, 2024 m. kovo 17 d. 04:34 val. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ambulatorinio apsilankymo aprašymuose, apžiūros lape, fiksuota, jog pacientas E. B., be kita ko, skundžiasi kairio klubo skausmu, daužė ne vienas, su metaline kuvalda (t. 3, b. l. 29, 42, 43), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 888/2024 (1), be kita ko, nukentėjusiajam konstatuotos poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimai su poodinėmis kraujosruvomis šlaunyse (t. 3, b. l. 50–51). Akivaizdu, jog aptartos aplinkybės, nėra nuteistojo ir jo gynėjo ginčijamas faktines aplinkybes paneigiantys duomenys, o priešingai, būtent patvirtinančios, kad E. K. su kūju sudavė E. B. nenustatytą smūgių skaičių į kairę koją.

Taip pat, E. K. gynėjas apeliaciniame skunde, keldamas klausimą dėl E. B. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, o konkrečiai dėl akiduobės lūžio, siekia sukelti abejones dėl šio sužalojimo laiko. Kaip matyti, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tokią poziciją palaikė ir kito nuteistojo A. K. gynėjas. Taigi apeliantai motyvuoja, jog E. B. į gydymo įstaigą atvyko praėjus 18 valandų po nagrinėjamo įvykio, be to, kitą dieną po įvykio vakare dėl nukentėjusiojo elgesio kavinėje buvo iškviesti pareigūnai, visą laiką iki įvykio ir po įvykio pastarasis vartojo alkoholį, todėl byloje nėra įrodymų, jog akiduobės lūžis buvo padarytas būtent nagrinėjamo įvykio metu dėl nuteistųjų veiksmų. Visgi, tokie argumentai bei keliamos dvejonės, teisėjų kolegijos vertinimu yra visiškai nepagrįsti ir neabejotinai paneigti visi byloje surinktais duomenimis. Pirmiausia šiuo aspektu pažymėtina, jog nustatytos aplinkybės analogiškais motyvais jau buvo kvestionuojamos pirmosios instancijos teisme, kuris Skundžiamame nuosprendyje itin išsamiai įvertino bei aptarė visus duomenis, kurių pagrindu galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog E. B. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – kairės akiduobės apatinės sienelės lūžis, buvo padarytas nuteistųjų veiksmais. Nurodytą išvadą patvirtina ne tik paties E. B. parodymai viso baudžiamojo proceso metu, tačiau ir rašytinė bylos medžiaga, kurią žemesnės instancijos teismas išsamiai ištyrė, išanalizavęs tiek asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, ir taip tinkamai įvertindamas jų patikimumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo išvadų pagrįstumu dėl šios veikos padarymo pasekmių.

Gi ir aktualią bei minėtą Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. G 888/2024 (1), kuria konstatuotas kairės akiduobės apatinės sienelės lūžis (t. 3, b. l. 50–51), pateikusi specialistė Rasa Gaidienė ikiteisminio tyrimo metu paaiškinimų protokole atsakant į klausimą – ar specialisto išvadoje Nr. G 888/2024 (01) dėl E. B. patirto sužalojimų, ar galėjo nesimatyti sužalojimo akyje (kairės akiduobės apatinės sienelės lūžis) teikiant pirminę pagalbą ligoninėje, ar nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, nurodė, kad pagal E. B. atliktos kompiuterinės tomografijos vaizdus (2024 m. kovo 17 d. 20:03:00), šio tyrimo atlikimo metu turėjo matytis kairės veido pusės patinimas, t. y aprašyta gydytojo radiologo kaip - ,,Kairėje periorbitaliai minkštųjų audinių trauminis komponentas“ (t. 3, b. l. 55). Minima specialistė Rasa Gaidienė teisiamojo posėdžio metu parodė, kad apžiūrėjo asmenį E. B. 2024 m. kovo 25 d. Apžiūros metu paciento galvos srityje, nestebėjo hematomų, ar kitų požymių, todėl jos neįrašytos. Kovo 25 d. ant paciento kitose vietose kraujosruvos neryškios matėsi, jei hematoma susiformuoja kovo 16 d., tai ar ji dar gali matytis kovo 25 d., sunku pasakyti, galėjo rezorbuotis. Visumoje nebuvo matyti jokių požymių, patinimai pradingsta per 3‒4 paras. Kraujosruvų nesimatė irgi. Dėl akiduobės lūžio, ne visais atvejais matomos kraujosruvos, dėl to buvo prašoma, kad radiologas pasižiūrėtų, kurioje vietoje yra tas lūžis. Kraujosruvų susidarymo laikas nuo asmens individualių savybių priklauso. Veide įprastai kraujosruvos išryškėję, bet yra išimtis, daugiausiai priklauso nuo minkštųjų audinių savybių, amžius dar kažkiek įtakoja, jeigu labai masyvu, tai pasiekia greitai, jeigu nėra labai masyvus dalykas, tai ne taip greit. Dėl to, kokio dydžio buvo akiduobės lūžis, bijo suklaidinti, bet buvo pasižymėjus, kad galimas smūgis į smilkinį, nekabintas skruostikaulis, vien todėl nedidelis lūžis. Susidarymo mechanizmas tai galėjo būti smūgis į smilkinį, to galėjo pakakti hematominiam poveikiui. Vizualiai tik ant kliento kairės veido pusės patinimas matėsi, hematomų nebuvo ir vakare. Vieno trauminio poveikio pakako, į akiduobės dugną įeina skruostinis lankas ir viršutinis žandikaulis. Nematė E. B. veide jokių išorinių pažeidimų. Lūžis buvo akiduobės dugne.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nei specialistės Rasos Gaidienės, nei gydytojo G. V. parodymais, kompetencija bei konstatuotomis išvadomis. Vertinant jų pateiktus paaiškinimus, matyti, kad jie atitinka tiek nukentėjusiojo parodymus, tiek ir objektyviuose medicininiuose dokumentuose užfiksuotas aplinkybes. Pažymėtina, kad specialistė ir gydytojas išsamiai paaiškino, kad akiduobės lūžis galėjo būti nematomas vizualiai, galėjo nesusidaryti hematomos, kraujosruvos, dėl akiduobės lūžio ne visais atvejais matomos kraujosruvos, o užfiksuotas bei medicininiuose dokumentuose aprašytas požymis kaip – kairėje periorbitaliai minkštųjų audinių trauminis komponentas, ir yra kairės veido pusės patinimas. Nustatyta ir tai, kad po pirminės medicininės apžiūros nukentėjusysis E. B. pasišalino iš gydymo įstaigos ir 2024 m. kovo 17 d. buvo nuvykęs į kavinę „Buga sotu“, į kurią dėl nukentėjusiojo elgesio buvo iškviesti policijos pareigūnai. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių aplinkybių, akcentuojamų ir apeliantų nukentėjusiojo sužalojimo – akiduobės lūžio padarymo laiko kontekste, pažymi, jog nustatyta, ko neginčijo ir pats E. B., kad policijos pareigūnams atvykus į kavinę „Buga sotu“, apsaugos darbuotojas išreiškė pretenzijas dėl to, jog nukentėjusysis buvo agresyvus, grasino, nurodo, kad jis nepageidaujamas. Pats E. B., bendraudamas su policijos pareigūnais aiškina, kad labai ranką skauda, klausia ar galima į ligoninę važiuoti dėl sulaužytos kojos, paklausus ar kviesti medikus, sutinka, sako, jog galvą sudaužė Avižieniuose. Taip pat nurodo, kad kavinėje atsidūrė, nes alaus norėjo išgerti ant tiek skauda koją, reikėjo išgerti nes skauda koją, vaistų negeria, šešiese su kuvalda sudaužė galva. Paklaustas ar tai buvo vakar (t. y. 2024 m. kovo 16 d.), patvirtina, pasako, kad jį išprovokavo, ką jis stabdys. Tęsiant pokalbį su pareigūnais nukentėjusysis paklaustas kas įvyko, kad jį sumušė, nurodo, kad Marijampolė mane sumušė, jo užsakovas, jis turi savo įmonę, su kuvaldu sutrenkė koją, sulaužė, buvo pas daktarus, tai buvo šeštadienį (vakar – 2024 m. kovo 16 d.), dienos metu, maždaug po pietų, netemo, apie 14 val., Avižieniuose, Grikienų kaimas tiksliai žino kur, pareiškimą rašys, jeigu gerai prisimena mušė lygtais šeši, žino kas tokie, jų nepažįsta, bet gali atpažinti, įvyko konfliktas, kai atvažiavo bandė kalbėtis su Ev., tada buvo kaimynas stambesnis ir buvo toksai be dantų, tas be dantų jam pradėjo galvą trankyti, jis pradėjo užsidenginėti. Aiškindamas aplinkybės nurodė, jog iškart po to pradėjo atmušinėti, gintis, nesimušti, konkrečiai su kūju buvo Ev., paklaustas ar Ev. trenkė į akį, nurodė, kad taip mano, nes kai jį pakirto su kūju, tada pradėjo spardyti, Ev. pavardės nežino, jis buvo pagrindinis veikėjas, kuri pažįsta, konflikto metu Ev. turėjo kūjį ir smūgiavo koja keturis kartus į kairę koją, į blauzdą, į šlaunį, tada jį parkirto, ne tiesiog nukrito, o krito nuo to kojos smūgio, tada užsidengė galvą, prisimena, kad jį pradėjo spardyti, kas apspardė neatsimena, užsidengė galvą ir jautė kaip jį spardo į visą kūną. Klausiant dėl akies, kas trenkė, nurodė, kad po to nieko neatsimena, tada stovėjo ant kojų, blogai atsimena, jam reikia atsigauti, atgauti sąmonę. Paklausus ar vienas iš nepažįstamų, E. B. pasako, kad jam atrodo be dantų, trenkė iš dešinės, tada kairę ir toliau sako, kad pradėjo gintis, trenkė tris kartus, su kūju davė keturis kartus, paklaustas ar gali nurodyti kiek spyrių buvo sako, kad neatsimena, paklausus kaip pavyzdžiui nemažiau, nurodo, jog nemažiau devyni (t. 3, b. l. 82–85).

Iš išdėstyto akivaizdu, kad E. B., būdamas minėtoje kavinėje, nors ir elgėsi nederamai – konfliktai, dėl ko ir buvo iškviesti policijos pareigūnai, vis tik nei pats, nei jo atžvilgiu fizinis smurtas nebuvo panaudotas. Pats nukentėjusysis iš esmės tapačiai, kaip ir viso baudžiamojo proceso metu, teigė sužalojimus patyręs būtent nagrinėjamo įvykio metu ir būtent iš nuteistųjų, pažymėjo visas reikšmingas aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką – tiek data (vakar, t. y. 2024 m. kovo 16 d.), tiek paros metu, skundėsi skausmais, prašė nuvežamas į ligoninę. Byloje duomenų, kuriuose būtų fiksuota, jog E. B. traumą būtų patyręs po nagrinėjamo įvykio, nėra. Priešingai, visos aptartos aplinkybės liudija, kad konkretus ir kaltinime nurodytas sužalojimas – akiduobės apatinės sienelės lūžio, buvo sąlygotas būtent nuteistųjų neteisėtų veiksmų. Būtina pabrėžti ir tai, jog vien tai, kad nukentėjusysis į gydymo įstaigą nuvyko ne iš karto po įvykio, nesudaro pagrindo abejoti jo parodymais. Atskirų žmonių reakcija į jų atžvilgiu pavartotą smurtą, jaučiamą skausmą ar įvertinimą galimas kilti pasekmes, būna įvairi, sąlygota ir įvairių kitų aplinkybių, kaip pavyzdžiui stresinės būsenos, alkoholio poveikio, o jų apsisprendimui kreiptis medicininės pagalbos ir (ar) imtis konkrečių teisinių gynybos priemonių gali prireikti laiko, tačiau tai negali savaime paneigti nuteistųjų neteisėtų veiksmų, kai juos patvirtina byloje surinktų ir aptartų įrodymų visuma.

Kaip jau minėta, esminis šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos veiksnys yra būtinosios ginties instituto taikymas, ir teisėjų kolegija prieš pateikdama byloje surinktų įrodymų analizę šiuo aspektu, pamini, jog kitos dalies apylinės teismo nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių (šio procesinio sprendimo 10.1, 10.2 ir kitų sužalojimų – 10.4) apeliantai neginčija. O ir pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, išanalizavo tiek asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje tinkamai įvertino jų patikimumą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti išvadų dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių pagrįstumu.

Taigi apeliaciniuose skunduose ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio nuostatų taikymas ir aiškinimas. Gynėjai nurodo, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo E. B. atžvilgiu nuteistieji panaudojo gindamiesi nuo jo pavojingų veiksmų, A. K. gynė užpultą E. K., t. y. jie veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl prašoma nuteistųjų padarytus veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją. Vis tik, teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad E. K. ir A. K. nagrinėjamu atveju neveikė būtinosios ginties sąlygomis.

BK 28 straipsnio 1 dalyje apibrėžta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-423/2011, Nr. 2K-7-326/2013, Nr. 2K-350-222/2015, Nr. 2K-31-788/2015, Nr. 2K-96-303/2020, Nr. 2K-73-495/2022, Nr. 2K-128-648/2023 ir kt.). Taip pat šiame kontekste būtina pabrėžti, jog norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Pažymėtina, kad kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, Nr. 2K-163-303/2017, Nr. 2K-291-942/2018, Nr. 2K-231-489/2020, Nr. 2K-38-788/2020, Nr. 2K-3-648/2021, Nr. 2K-183-628/2025 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio dieną tarp E. B. ir E. K. kilo konfliktas, fizinio smurto iniciatyva iš tiesų prasidėjo iš nukentėjusiojo pusės, t. y. E. B. įvykio metu nebuvo itin taikiai nusiteikęs. Vis tik, E. B. elgesys įvykio metu ir prieš E. K. panaudotas fizinis smurtas jau buvo teisiškai įvertinti pirmosios instancijos teismo Skundžiamu nuosprendžiu, kuris šioje dalyje neapskųstas. Taigi nors nuteistieji tvirtina, kad gynėsi nuo E. B., tačiau objektyvūs bylos duomenys atskleidžia kitokią įvykių seką. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad analizuojamo įvykio teritorija buvo filmuojama. Skundžiamame nuosprendyje minimas vaizdo įrašas išsamiai aprašytas ir įvertintas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija papildomai nebekartoja vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių, o be to ir skunduose nesutinkama tik su jų vertinimu, ir tik papildomai akcentuoja, jog vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės ir jų seka patvirtina, jog, kaip minėta, pirmasis fizinį smurtą E. K. atžvilgiu pradėjo naudoti E. B., po ko jie susikibo. Vėliau prie judviejų prisijungė atbėgęs A. K., kuris užšoko E. B. ant nugaros. Tarp visų trijų asmenų prasideda fizinio smurto vartojimas. Po ko, nukentėjusysis pradeda trauktis nuo jų, o E. K. ir A. K. artėja link nukentėjusiojo, kuris tuomet griebia aliuminio profilius, kuriais suduota E. K., o pastarasis paima kūjį, juos atmušinėja su kūju ir išmuša E. B. iš rankų. Tada E. B. bėgant pirmyn ir prisidengiant galvą rankomis, E. K., bėgdamas jam iš paskos, bando kelis kartus suduoti kūju, bet nepataiko, o A. K. suduoda nukentėjusiajam kelis kartu kastuvu į viršutinę kūno dalį. Vėliau visi trys dingsta iš vaizdo kameros fiksavimo ploto, t. y. užbėga už pastato, ir vėliau grįžę į filmavimo plotą, aktualių kaltinimui veiksmų nebeatlieka.

Užfiksuotų duomenų pagrindu darytina išvada, kad E. K. ir A. K. veiksmai, sekę po E. B. atsitraukimo, buvo akivaizdžiai puolamojo pobūdžio, nukentėjusiajam buvo suduota ir į pavojingą gyvybei sritį – galvą, sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dešimčia trauminių poveikių. A. K., įsitraukęs į jau vykstantį konfliktą, taip pat buvo aktyvus, nebandė nutraukti smurtinio pobūdžio veiksmų, o pats ėmėsi aktyvių veiksmų ne siekdamas apginti kitą nuteistąjį E. K., bet palengvinti konflikto eigą ir neutralizuoti E. B.. Nukentėjusysis konflikte dalyvavo vienas, šalia buvęs liudytojas J. P., neatliko visiškai jokių veiksmų, t. y. nuo nuteistuosius puolamųjų, nei nukentėjusįjį ginamųjų, todėl akivaizdu, kad fizinė persvara buvo būtent nuteistųjų pusėje. Taigi net įvertinus tai, kad pats nukentėjusysis buvo fizinio konflikto iniciatorius, dėl ko ir buvo pripažintas kaltu bei nuteistas, E. K. ir A. K. atlikti kaltinime nurodyti veiksmai buvo neproporcingi. Akivaizdu, kad buvusioje situacijoje neatsirado būtinosios ginties sąlygų, dėl kurių nuteistiesiems reikėjo gintis taip agresyviai. Atsižvelgiant į pačių nuteistųjų E. B. atžvilgiu atliktų veiksmų intensyvumą ir pavojingumą darytina išvada, jog E. K. ir A. K. veiksmai buvo puolamojo, o ne gynybinio pobūdžio.

Kartu būtina pabrėžti, kad kaip teisingai nurodyta ir apylinkės teismo nuosprendyje, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, o puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, Nr. 2K-245-976/2024, Nr. 2K-28-719/2025 ir kt.). Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad abu sukėlę muštynes kaltininkai laikytini nukentėjusiaisiais dėl vieno kitam padarytų nusikaltimų žmogaus sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, Nr. 2K-53-693/2018, Nr. 2K-183-628/2025 ir kt.). Gi analizuojamoje byloje būtent ir susiklostė muštynių situacija. Byloje ištirti ir įvertinti duomenys patvirtina, kad tiek E. K., tiek A. K., panaudojo fizinį smurtą E. B. atžvilgiu ne gindamiesi nuo jo, o A. K. – gindamas kitą nuteistąjį E. K., o siekdami jį sužaloti įvykusio konflikto metu. Nors, kaip ne kartą minėta, iš bylos aplinkybių nustatyta, kad nukentėjusysis E. B. pirmas panaudojo smurtinius veiksmus prieš E. K., tačiau ir nuteistieji nesusilaikė nuo fizinio smurto, o aktyviais ir agresyviais veiksmais puolė E. B., t. y. tokiu būdu įsitraukė į muštynes, ir smurtinio pobūdžio veiksmus atliko net ir nukentėjusiajam nukritus ant žemės. Nuteistieji nebandė nutraukti savo smurtinių veiksmų, toliau aktyviai dalyvavo įvykusiose muštynėse, pats A. K. pamatęs vykstantį konfliktą tarp kito nuteistojo E. K. ir nukentėjusiojo E. B., atbėgęs prie jų, nebandė konfliktuojančių asmenų išskirti, tačiau pasirinko neteisėtą konflikto sprendimo būdą, naudodamas smurtą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažino, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog nuteistųjų veiksmai buvo būtini apsiginti nuo nukentėjusiojo. Taigi spręsdamas dėl būtinosios ginties buvimo E. K. ir A. K. veiksmuose, pirmosios instancijos teismas visiškai įsigilino į kilusio konflikto kilmę ir turinį (sąlygas) ir po to sekusius nuteistųjų smurtinius veiksmus prieš E. B. bei pagrįstai netaikė būtinosios ginties instituto nuostatų šioje baudžiamojoje byloje.

Taip pat, teisėjų kolegija visiškai nesutinka su nuteistojo E. K. gynėjo apeliaciniame skunde išsakytais teiginiais, jog Skundžiamame nuosprendyje niekaip nepasisakyta dėl E. K. argumentų, kad jis konfliktą laikė įsibrovimu į jo privačią teritoriją ir turėjo teisę gintis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas itin detaliai atsakė į gynybos keltus klausimus dėl būsto neliečiamumo ginimo. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas, visiškai pritardamas Skundžiamo nuosprendžio išvadoms, pastebi, kad nors konfliktas iš tiesų įvyko privačioje E. K. teritorijoje, vis tik E. B. buvimas toje vietoje buvo sąlygotas ne siekio pažeisti būsto neliečiamybę, ką patvirtina ir proceso dalyvių paaiškinimai. Byloje esantis ir jau aptartas vaizdo įrašas patvirtina, kad nukentėjusysis į nuteistojo E. K. teritoriją pateko pro atidarytus vartus, beje ir transporto priemonę vairavo ne pats nukentėjusysis, tarp jų įvyko konfliktas, nukreiptas ne į būsto neliečiamybę, ir konfliktas jau esant privačioje teritorijoje peraugo į abipuses muštynes. E. B., reaguodamas į pačių nuteistųjų atsakomąjį agresyvų elgesį jo atžvilgiu, nuolat traukėsi nuo jų, dengėsi ranka, galiausiai bėgo nuo E. K. ir A. K.. Taigi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pavojingas, realus ir akivaizdus E. B. kėsinimasis į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstatymo saugomas vertybes, nuo kurio būtų galima būtinoji gintis, nėra.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą dėl E. K. ir A. K. kaltės įvykdžius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jų veikoje nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji minėtos nusikalstamos veikos požymiai. Dėl to Skundžiamas nuosprendis, kuriuo E. K. ir A. K. pripažinti kaltais ir nuteisti už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, pripažįstamas kaip teisėtas ir pagrįstas, išsamiai motyvuotas, todėl naikinti šį sprendimą ir nuteistųjų atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, nėra pagrindo.

Dėl bausmių individualizavimo

Nors apeliaciniuose skunduose atskirai nėra ginčijamas nuteistiesiems paskirtų bausmių teisingumas, t. y. šiuo aspektu nėra formuluojami atskiri prašymai, vis tik, atsižvelgiant į esminį skundų prašymą – nuteistųjų atžvilgiu bylą nutraukti, teisėjų kolegija patikrina ir šią Skundžiamo nuosprendžio dalį, pažymėdama, jog kai apeliantai skunduose prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, yra apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinių skundų ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, įskaitant ir dėl paskirtos bausmės (Teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, apžvalga, Nr. AB-54-1. Teismų praktika. 2021 m.). Aptariamu pagrindu, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra nei pernelyg griežta, nei pernelyg švelni. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas E. K. ir A. K. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, jos dydžius nustatydamas artimus įstatyme įtvirtintam vidurkiui. Apylinkės teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, baigtumą, nuteistųjų kaltės rūšį ir formą, t. y. jog padaryta viena tyčinė baigta nusikalstama veika žmogaus sveikatai, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Kartu buvo atsižvelgta į tai, kad nenustatyta nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, priešingai – nustatyta viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, yra ta, kad nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat Skundžiamu nuosprendžiu individualizuojant bausmes įvertintos ir nuteistųjų asmenybes charakterizuojančios aplinkybės. O būtent, nustatyta, jog E. K. neteistas (b. t. 4, b. l. 4), administracine tvarka vienerių metų laikotarpiu baustas dešimt kartų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, ne visas paskirtas pinigines nuobaudas sumokėjęs (b. t. 4. b. l. 5–9), dirbantis MB „Euro Road“ (b. t. 4. b. l. 10), turintis šeimą. Gi A. K. neteistas (b. t. 3, b. l. 164), administracine tvarka trejų metų laikotarpiu baustas keturis kartus už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, visos baudos sumokėtos (b. t. 3. b. l. 165–167), dirbantis (b. t. 3. b. l. 168), vedęs. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistiesiems bausmės rūšį ir dydį, kartu nustatydamas ir nuteistųjų asmenybes ir padarytą nusikalstamą veiką atitinkančius įpareigojimus ir draudimus, tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, kartu Paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos, jos yra teisingos, atitinkančios BK 41, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmėms skirti reikšmingas aplinkybes.

Dėl E. B. civilinio ieškinio

E. K. ir A. K. pripažinus kaltais dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo bei nustačius, kad tarp jų bendrų nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusiajam konstatuotų sveikatos sutrikdymų yra tiesioginis priežastinis ryšys, jiems atsirado prievolė atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas nusprendė visiškai tenkinti nukentėjusiojo E. B. pareikštą civilinį ieškinį dėl 3 000 (trijų tūkstančių) eurų neturtinės žalos atgynimo ir penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo jam priteistos sumos, skaičiuojant, nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, priteisiant solidariai iš nuteistųjų. Apeliantų gynėjai apeliaciniais skundais prašė panaikinti ir šią Skundžiamo nuosprendžio dalį. Pirmiausia šiuo aspektu pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių. Asmens sveikatai ar gyvybei nusikalstamais veiksmais padaryta neturtinė žala atlyginama visais atvejais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis, BPK 109 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, pasekmes, nuteistojo materialinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas sveikatos sutrikdymo sunkumas, jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas, patirtų praradimų įtaka žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, santykiams ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, Nr. 2K-429/2013, Nr. 2K-331-976/2018). Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam E. B. solidariai iš nuteistųjų priteistiną 3 000 (trijų tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimą, įvertino tai, jog: 1) žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, veikiant tiesiogine tyčia; 2) nusikalstama veika buvo padaryti dviejų asmenų, panaudojant ir kastuvą bei kūjį; 3) kilusias pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą, sužalojimų lokaciją, dėl ko E. B. akivaizdžiai patyrė fizinį skausmą, skausmas buvo intensyvus; 4) sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei dešimčiai dienų laikotarpiui; 5) nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl įvykio E. B. emociniai išgyvenimai būtų peraugę į mediciniškai patvirtintus psichinės sveikatos susirgimus, nepateikti duomenys dėl psichinės sveikatos, pablogėjimo, diagnozuotų ligų, reikalingo medikamentinio ar ilgalaikio psichoterapinio gydymo ar duomenų, kad asmuo negalėjo tinkamai atlikti savo darbo, užsiimti mėgstama laisvalaikio veikla. Akcentuotina, kad vadovaujantis teismų praktiką bylose, susijusiose su nesunkiu sveikatos sutrikdymu priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, ir įprastai priteisiama apie 3 000 (tris tūkstančius) eurų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, Nr. 2K-497/2011, Nr. 2K-252/2012, Nr. 2K-140/2012, Nr. 2K-238/2014, Nr. 2K-258-699/2015, Nr. 2K-21-942/2016, Nr. 2K-P-135-648/2016, Nr. 2K-105-222/2019). Taigi, pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai panašaus pobūdžio bylose. Taip pat, pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamų veikų pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas fizinio smurto veiksmai bei jų sukeltas fizinis skausmas leidžia spręsti, kad nukentėjusysis patyrė ir su tuo sietinus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kas atitinka minėto CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus įvertinus kaip nepagrįstus, nepateikus jokių motyvų dėl priteistos neturinės žalos ir (ar) jos dydžio, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino neturtinės žalos atlyginimui ir jos dydžiui reikšmingų kriterijų visumą ir priteisė pagrįstą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi iš nuteistojo visiškai pagrįstai priteistos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško teismo nuosprendžio įvykdymo, t. y. iki visiško žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daryti priešingų išvadų nagrinėjamo klausimo kontekste neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Dėl E. K. civilinio ieškinio

Be kita ko, E. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašė tenkinti nuteistojo civilinį ieškinį, daugiau šiuo aspektu nepateikdamas jokių argumentų, taip pat dėl to nepasisakydamas ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teisme ši byla buvo nagrinėjama išimtinai dėl E. K. nuteisimo, prašant jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, esant būtinosios ginties sąlygoms, ir kaip nustatyta, toks gynybos vertinamas dėl nagrinėjamo įvykio nepasitvirtino. Taip pat, kaip jau ne kartą minėta, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama esant priešpriešiniams kaltinimams, ir dėl ko Skundžiamu nuosprendžiu E. B. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl to paties analizuoto įvykio metu prieš E. K. panaudoto fizinio smurto. Todėl šiuo aspektu, o būtent dėl E. K. iš E. B. priteisto civilinio ieškinio, teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamą nuosprendį, nemato pagrindo tenkinti šio gynėjo skundo prašymo. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas E. K. pareikštą civilinį ieškinį tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo, įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. turtinę žalą patvirtinančius duomenis, padaryto tyčinio nesunkaus nusikaltinimo pavojingumą, turinį, kilusias ir fizinius, ir dvasinius išgyvinimus, taip pat teismų praktikoje įtvirtintas taisykles, aktualias sprendžiant dėl priteisiamos žalos dydžio, ir E. K. priteisė pagrįstą, protingą ir proporcingą žalos atlyginimo dydį. Pagrindo keisti Skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo ir jo piniginės išraiškos nėra.

Dėl atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teismo procese

Apeliantai skundais prašė panaikinti ir Skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš E. K. ir A. K. E. B. naudai priteista po 425 (keturis šimtai dvidešimt penkis) eurus nukentėjusiojo patirtoms išlaidoms dėl teisinės pagalbos suteikimo atlyginimo. Pažymėtina, jog vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio, teismas vertina bylos apimtį, sudėtingumą, proceso trukmę, laikotarpį, kurį advokatas atstovavo asmens interesams, jo indėlį bei aktyvumą procese, taip pat kitas aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino E. B. advokato darbo ir laiko sąnaudas atstovaujant jo interesus baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, suteiktų paslaugų apimtį, teisiamųjų posėdžių pirmosios instancijos teisme skaičių, trukmę, bendrą teisminio bylos nagrinėjimo laikotarpį, taip pat ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatyme (toliau – ir Rekomendacijos) 10 punkte įtvirtintas aplinkybes. Kartu Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai atsižvelgta, jog E. B. turėjo dvigubą procesinį statusą, t. y. ir nukentėjusiojo, ir kaltinamojo – dėl priešpriešinių byloje pareikštų kaltinimų, todėl jo advokatė procese dalyvavo ir kaip atstovė, ir kaip gynėja dėl paties neteisėtų E. B. veiksmų, ir įvertinus paminėtą, prašomos priteisti proceso išlaidos sumažintos per pusę. Be to, nukentėjusiojo E. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtino ir pateikti šias išlaidas patvirtinantys dokumentai (t. 4, b. l. 68). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusiojo E. B. patirtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįstos, todėl vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, jas pagrįstai nusprendė išieškoti iš nuteistųjų E. K. ir A. K., todėl ir šioje dalyje naikinti ar keisti Skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teismo procese

Pabrėžtina, jog minėtos BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-188-628/2021, Nr. 2K-19-697/2022, Nr. 2K-26-1073/2024 ir kt.), taip pat nuteistojo turtinę padėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-112-697/2018, 2K-54-628/2021). Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta pagal nuteistųjų gynėjų skundus, kurie pilna apimtimi yra atmetami, t. y. laikomi nepagrįstais. Iš E. B. atstovės advokatės Loretos Guižauskienės 2026 m. kovo 6 d. prašymo bei teisinės paslaugų sutarties ir 2026 m. kovo 6 d. pinigų priėmimo kvito Serija LAT Nr. 1113184 matyti, kad E. B. už teisines paslaugas – už atstovavimą nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, sumokėjo 800 (aštuonis šimtus) eurų. Baudžiamoji byla, kurioje buvo prašoma panaikinti Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka, gynybos apeliacinių skundų reikalavimai buvo tiesiogiai susijęs su nukentėjusiojo E. B. interesais, todėl pastarasis turėjo teisę kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo. Atkreiptinas dėmesys, jog viena iš nukentėjusiųjų dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiojo atstovė advokatė Loreta Guižauskienė, kuri, atstovaudama nukentėjusiojo interesams, pateikė savo motyvuotą poziciją dėl gynėjų apeliacinių skundų argumentų pagrįstumo. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, E. B. turėjo tik nukentėjusiojo statusą, t. y. pats kaip nuteistas dėl priešpriešinio kaltinimo apeliacinio skundo neteikė, todėl jo atstovavimas buvo nulemtas išimtinai tik dėl apeliantų interesų. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo E. B. turėtos išlaidos dėl advokatės atstovavimo bei dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, turi būti apmokėtos. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nuteistųjų gynėjų apeliaciniai skundai atmetami, taip pat į tai, jog prašoma priteisti išlaidų suma atitinka proporcingumo ir teisingumo kriterijus advokatės atliktiems veiksmams ir jos darbo sąnaudoms, sprendžia, kad 800 (aštuonių šimtų) eurų suma išieškotina iš E. K. ir A. K. nukentėjusiajam, išieškant ją lygiomis dalimis.

Dėl E. K. proceso išlaidų

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme E. K. gynėjas advokatas Saulius Pikturna išreiškė prašymą priteisti pastarojo nuteistojo atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu pateikti ir dokumentai – sąskaitos už teisines paslaugas bei mokėjimų nurodymai, patvirtinantys, jog apeliacinės instancijos teisme E. K. patyrė 1 260 (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt) eurų išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 105 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pripažinus, jog E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir palikus nepakeistą apkaltinamąjį nuosprendį, galimybės priteisti E. K. jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme nėra. Atkeiptinas dėmesys, jog ir pats gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, aptariamą prašymą išreiškė kaip sąlyginį, t. y. priteisti atstovavimo išlaidas, jei apeliacinis skundas bus tenkintas. Esant išdėstytam, E. K. gynėjo prašymas dėl turėtų išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo E. K. gynėjo advokato Sauliaus Pikturnos ir nuteistojo A. K. gynėjo advokato Aloyzo Kruopio apeliacinius skundus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, iš E. K. ir A. K. E. B. (E. B.) naudai išieškoti lygiomis dalimis, t. y. po 400 (keturis šimtus) eurų, proceso išlaidoms, turėtoms advokato atstovavimo paslaugos apeliacinės instancijos teisme, atlyginti. E. K. gynėjo advokato Sauliaus Pikturnos prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme atmesti. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.