Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-360-935/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11973-2018-5 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 1.2.4.4; 1.1.5.1; 2.1.15.3.3; 2.1.15.3.3.3

2019 m. birželio 21 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lauretos Ulbienės

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G., Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro (toliau – ir prokuroras), P. J. gynėjo advokato apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, o P. J. baudžiamoji byla pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta nustačius būtinąją gintį kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę.

Iš K. G. N. J. buvo priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 698,78 Eur proceso išlaidų, o P. J. 449,21 Eur proceso išlaidų už advokato kaip atstovo paslaugas apmokėti.

Iš P. J. K. G. buvo priteista 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. K. G. buvo nuteistas už tai, kad jis 2018 m. kovo 2 d., apie 20.30 val., viešoje vietoje, ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl menkavertės dingsties, aiškindamasis santykius dėl užstatyto pravažiavimo, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, vartodamas necenzūrinius žodžius, priėjęs prie automobilio VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) atidaręs vairuotojo dureles, iš chuliganiškų paskatų tyčia sudavė kumščiu ne mažiau dviejų smūgių vairuotojo vietoje sėdinčiam N. J., tempė šį iš automobilio, taip nukentėjusiajam N. J. sukeliant fizinį skausmą, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį. Tokiais savo veiksmais K. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

2. P. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018 m. kovo 2 d., apie 20.30 val., būdamas ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu nukentėjusiajam K. G. rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą, tuo jam padarydamas nosies nugarėlės odos nubrozdinimą, dešinės akies voko, nosies nugarėlės poodines kraujosruvas, nosikaulių lūžį su kraujo patekimu į kairės akies voko minkštuosius audinius, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė K. G. sveikatą. Tokias savo veiksmais P. J. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendį ir jį išteisinti, o P. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, apelianto pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai.

4. Nuteistasis nurodo, kad, kilus konfliktui, traukė N. J. iš automobilio, o šis tokiems veiksmams priešinosi, tuomet tarp jų įvyko susistumdymas. K. G. tvirtina, jog jis jokio smūgio nukentėjusiajam nesudavė, o tik griebė šį už drabužių, kadangi norėjo sudrausminti. Kai nuteistasis paleido N. J., P. J., kuris tuo metu priėjo prie nuteistojo ir stovėjo jam už nugaros, sudavė ranka stiprų smūgį nuteistajam į veidą. K. G. teigia, kad jis prieš tai nebandė stumti P. J. ar suduoti jam kokių nors smūgių.

5. Apeliantas tvirtina, jog dėl P. J. veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kadangi buvo sumuštas kitų žmonių akivaizdoje, buvo pažemintas, patyrė fizinį skausmą, dėl veido subjaurojimo ilgą laiką negalėjo bendrauti su aplinkiniais, savo darbuotojais, verslo partneriais, dėl šių priežasčių pablogėjo jo reputacija. Patirtą neturtinę žalą apeliantas vertina 5000 Eur.

6. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, iš chuliganiškų paskatų sudavė nukentėjusiajam kumščiu ne mažiau nei du smūgius. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliantui nėra aišku, kaip N. J. tempimas iš automobilio virto smūgiais. Ikiteisminio tyrimo metu N. J. parodė, jog nuteistasis sudavė smūgius, tačiau negalėjo nurodyti, kiek smūgių buvo suduota. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis jau aiškino, kad smūgiai buvo labiau panašūs į brūkštelėjimus. Taigi nukentėjusysis iš esmės patvirtino nuteistojo versiją, jog jis tik bandė N. J. ištraukti iš automobilio. K. G. yra įsitikinęs, kad nukentėjusysis pareiškime nurodė, jog jam buvo suduoti smūgiai, kadangi suvokė, kad jo sūnus sužalojo nuteistąjį ir reikės kažkaip gintis nuo būsimų kaltinimų.

7. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino N. J. ir P. J. parodymų nenuoseklumo bei prieštaravimų. Ikiteisminio tyrimo metu N. J. ir P. J. vis kitaip apibūdino nuteistojo elgesį konflikto metu, jo išsakytus teiginius. N. J. ir P. J. nurodomų aplinkybių nepatvirtina įvykio liudytojų parodymai. Be to, K. G. atkreipia dėmesį į tai, kad N. J. ir P. J. buvo užvesto automobilio viduje, kai jis prie jų artėjo, todėl iš automobilio nebuvo įmanoma išgirsti, kas ir ką šaukia ar sako.

8. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis nenorėjo pažeisti viešosios tvarkos, jo veiksmų motyvai bei tikslai nebuvo chuliganiški. Apelianto įsitikinimu, jo veiksmai buvo adekvati, gynybinė reakcija į neteisėtus veiksmus, įžeidžiančius N. J. ir P. J. veiksmus, kurie užblokavo siaurą gatvę ir parodė aiškią nepagarbą aplinkiniams, sudarė potencialiai pavojingą situaciją asmenims, buvusiems visame užblokuotos gatvės rajone, sukėlė kitiems asmenims nepatogumų, sutrikdė šių asmenų poilsį. Be to, N. J. ir P. J. į jiems reiškiamas pastabas reagavo ciniškai bei netinkamai, kadangi vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidinėjo nuteistąjį bei rodė jam nepadorius gestus. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad N. J. yra ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat ir už panašaus pobūdžio pažeidimus.

9. Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog motyvas ir tikslas nėra būtini nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, sudėties požymiai. Tuo pačiu pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, kad nuteistasis veiksmus atliko iš chuliganiškų paskatų. K. G. tvirtina, jog jo veiksmai buvo išprovokuoti akivaizdžiai neteisėtų kitų asmenų veiksmų, truko labai trumpai, nesukėlė jokių pasekmių. N. J. ir P. J. galimai patyrė stresą, laikinus psichologinio pobūdžio nepatogumus, tačiau įvertinus jų pačių neteisėtus veiksmus kilusios pasekmės negali būti vertinamos kaip sukeliančios atsakomybę pagal BK 284 straipsnį, kadangi asmuo, veikdamas priešingai įstatymui ir visuomenėje egzistuojantiems geros moralės normoms, turi prisiimti ir riziką, kad toks elgesys nebus toleruojamas. Apeliantas aiškina, jog jokiems kitiems asmenims jo veiksmai streso nesukėlė, kadangi jie šių veiksmų paprasčiausiai nematė.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš byloje apklaustų liudytojų, kurie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymų matyti, jog P. J. nuteistajam smūgį sudavė be jokios priežasties, P. J. nebandė spręsti konflikto taikiu būdu. Tuo pačiu nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis liudytojo M. S. Š. parodymų dalimi, kuria jis nurodė, kad jam pasirodė, jog sūnus gina tėvą, nes tokius parodymus liudytojas davė atsakydamas į P. J. gynėjo atsakymą menantį klausimą. Be to, toks parodymų papildymas galėjo būti padarytas nacionalinės neapykantos motyvais, kadangi liudytojas išreiškė pritarimą P. J. smurtiniams veiksmams.

11. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį, kuria P. J. baudžiamoji byla pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta, nustačius būtinąją gintį kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, ir P. J. pripažinti kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei paskirti laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant tęsti darbą, mokytis ar būti registruotam užimtumo tarnyboje, per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos, rūpybos ar kitose organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, ar pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat skirti BK 75² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti per tris mėnesius sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

12. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog P. J. veikė būtinosios ginties ribose. Byloje yra nustatyta, kad P. J., išlipęs iš automobilio, priėjo prie K. G. ir su šiuo susigrūmė. P. J. tokio elgesio modelį aiškino noru apginti savo tėvą, t. y. būtinąja gintimi. Vis tik iš P. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis pribėgęs prie nuteistojo su šiuo susigrūmė, grumtynės truko apie 5-10 sekundžių. Taigi prokuroras pažymi, jog tuo metu K. G. prieš N. J. neatliko jokių aktyvių veiksmų, nuo kurių jis galėjo ar turėjo būti ginamas. Be to, susidariusioje situacijoje egzistavo daugybė kitų elgesio modelių, kuriuos galėjo pasirinkti P. J. ir nepadaryti žalos kitam asmeniui, tačiau jis pasirinko tyčia suduoti K. G. smūgį ir taip jį sužaloti.

13. Prokuroras aiškina, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad P. J. buvo agresyviai nusiteikęs prieš K. G.. Tiek pats P. J., tiek K. G. nurodė, jog jie kelias akimirkas buvo susikibę ir grūmėsi. Ši aplinkybė rodo, jog nebeegzistavo jokia reali, akivaizdi grėsmė N. J. sveikatai ir gyvybei. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad N. J. teisiamojo posėdžio metu aiškino, jog jam suduotus smūgius vertino kaip brūkštelėjimus, pabraukimus. Tokie nukentėjusiojo paaiškinimai rodo, kad jis nevertino nuteistojo veiksmų kaip tokių, nuo kurių jį būtų reikėję ginti. Ši aplinkybė patvirtina, jog pats P. J. pradėjo grumtynes, kurių metu tyčia sudavė smūgį K. G.. P. J. negynė N. J. nuo jokio pavojingo kėsinimosi.

14. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai padaryta išvada, jog pagal atsiradusius padarinius P. J. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau P. J. šią veiką padarė gindamasis ir būtinosios ginties ribų neperžengė. Vis tik nuosprendyje nepasisakyta, ar P. J. pasirinkta gynybos priemonė buvo proporcinga, ar jo gynyba atitiko galimo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, nes būtent šios aplinkybės neabejotinai yra svarbios sprendžiant būtinosios ginties proporcingumo klausimą, kadangi įstatyme nustatyti tik du atvejai, kai nepripažįstama, jog yra peržengtos būtinosios ginties ribos.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra nustatyta, jog K. G. savo veiksmais pavojingai kėsinosi į N. J. sveikatą ar gyvybę, kas būtų sudarę pagrindą P. J. padaryti K. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šis sveikatos sutrikdymas buvo padarytas tiesiogine tyčia. Prokuroro įsitikinimu, P. J. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymius.

16. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš P. J. K. G. priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą iš esmės pripažino, jog P. J. veiksmai buvo priešingi teisei bei pavojingi, jie sukėlė kitam asmeniui žalą, nors būtinoji gintis yra pripažįstama socialiai naudingu elgesiu. Taigi, prokuroro įsitikinimu, šiuo atveju nėra jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip P. J. baudžiamąją atsakomybę šalinančios.

17. Apeliaciniame skunde P. J. gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį, kuria K. G. iš P. J. buvo priteisti 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 1 dalies ir 303 straipsnio 2 dalies nuostatas K. G. pareikštas civilinis ieškinys galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu P. J. būtų pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo ir jam būtų paskirta įstatyme numatyta bausmė arba baudžiamoji byla jam būtų nutraukta nustačius vieną iš BK VI skyriuje numatytų pagrindų, kurie asmeniui taikomi, kai yra nustatoma, kad jis padarė nusikalstamą veiką ir yra kaltas dėl šios nusikalstamos veikos.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą P. J. nutraukė nustatęs vieną iš BK V skyriuje numatytų bylos nutraukimo pagrindų, kuris šalina baudžiamąją atsakomybę, o tai reiškia, kad asmuo iš viso nėra padaręs nusikalstamos veikos, todėl jam negali kilti jokie baudžiamosios atsakomybės sukeliami padariniai.

20. Skunde aiškinama, kad tam tikrų veikų, formaliai atitinkančių BK numatyto nusikaltimo požymius, priskyrimo prie nenusikalstamų veikų pagrindas yra vieno iš nusikalstamos veikos požymių – veikos pavojingumo nebuvimas. Veikos praranda savo pavojingumą, nes žala, padaryta tam tikromis aplinkybėmis, keičia padarytos veikos socialinę reikšmę. Tokios aplinkybės, kuriomis esant padaryta veika nelaikoma nusikalstama, vadinamos padarytų veikų teisėtumo sąlygomis. Tokiu atveju baudžiamosios atsakomybės šalinimo pagrindas yra tai, kad padarytai veikai nebūdingas vienas iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką veika, kuri formaliai atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.

21. Baudžiamoji byla P. J. buvo nutraukta, kadangi nebuvo nustatyta, jog jis padarė nusikalstamą veiką, todėl jis negali patirti jokių neigiamų pasekmių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės pritaikymu. Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo tenkinti ar iš dalies tenkinti pareikšto civilinio ieškinio.

22. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, jog asmens veiksmai atitinkamoje situacijoje negali būti vertinami kaip pavojingi, asmuo iš esmės yra reabilituojamas jam baudžiamąją bylą dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nutraukiant ir netaikant baudžiamosios atsakomybės. Tokiu atveju asmuo yra pilnai reabilituojamas, t. y. jo veiksmai pripažįstami nepavojingais ir įstatymo neuždraustais, jam netaikoma baudžiamoji atsakomybė, o taip pat tokiu atveju asmuo neturi prievolės atlyginti ir padarytą žalą pavojingą situaciją sukėlusiam asmeniui, dėl kurio veiksmų ir kilo kaltininkui poreikis veikti būtinosios ginties sąlygomis.

23. Advokatas tvirtina, jog nustačius, kad P. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis, K. G. pareikštas civilinis ieškinys turėjo būti atmestas arba paliktas nenagrinėtu. Pažymi, jog skundžiamu nuosprendžiu yra nustatyta, kad būtent K. G. yra pripažintas asmeniu, kuris sukėlė pavojingą situaciją ir atliko nusikalstamus veiksmus P. J. ir N. J. atžvilgiu.

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Taigi įstatymų leidėjas atleidžia nuo žalos atlyginimo asmenį, kuris veikė būtinosios ginties sąlygomis.

25. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir atmesti P. J. gynėjo apeliacinį skundą. P. J. ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o kitus apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo K. G. ir prokuroro apeliaciniai skundai yra atmestini, P. J. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkintinas.

26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė K. G. pagal BK 284 straipsnį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad aptarti reikalavimai buvo pažeisti, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas.

28. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, P. J. ir N. J. viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių davė nuoseklius parodymus. P. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis su savo tėvu N. J. po to, kai įvyko apsižodžiavimas su K. G. dėl netinkamai pastatyto automobilio, sėdo į automobilį ir ketino išvykti iš įvykio vietos. Šiek tiek pavažiavę, jie sustojo, kadangi tėvas norėjo pasinaudoti mobiliojo ryšio telefonu. Tuomet K. G. sustabdė savo automobilį priešais jų automobilį, išlipo iš savo automobilio, nusiėmė striukę, pradėjo agresyviai judėti link jų, vartojo necenzūrinius žodžius. Nuteistasis, priėjęs prie automobilio, atidarė vairuotojo pusės, kur sėdėjo N. J., dureles, sudavė N. J. kelis smūgius, bandė šį ištraukti iš automobilio (t. 2, b. l. 165). Iš esmės tokias pačias aplinkybes P. J. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 46, t. 2, b. l. 41). Nukentėjusysis N. J. teisiamojo posėdžio metu patvirtino P. J. nurodytas aplinkybes (t. 2, b. l. 168). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aplinkybė, kad pirmosios instancijos teisme N. J. jam suduotus smūgius apibūdino kaip prabraukimus („labiau pabraukimai“) (t. 2, b. l. 168), nepaneigia fakto, jog įvykio metu K. G. elgėsi agresyviai, bei fakto, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai. Čia pabrėžtina, jog nukentėjusysis tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu aiškino, jog K. G., atidaręs automobilio dureles, jam sudavė kelis smūgius, bandė jį ištraukti iš automobilio, nuo tokių nuteistojo veiksmų jis buvo priverstas gintis (t. 2, b. l. 168, t. 2, b. l. 6, 23). Taigi apeliacinės instancijos teismui kaip ir pirmosios instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad K. G. iš tikrųjų įvykio metu nukentėjusiajam sudavė ne mažiau nei du smūgius rankomis, tempė šį iš automobilio (bandymo ištempti nukentėjusįjį iš automobilio fakto neginčija ir pats nuteistasis) ir tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Pastebėtina, jog apeliaciniame skunde nurodomi N. J. ir P. J. parodymų neatitikimai nelaikyti esminiais ir nėra pagrindas nesivadovauti jų parodymais dėl esminių įvykio aplinkybių, tuo labiau, kad juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

29. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog N. J. ir P. J. parodymus iš dalies patvirtina liudytojų N. D. bei J. P. parodymai, šio liudytojo tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys. Iš liudytojo N. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis matė, kaip K. G. atidarė lengvojo automobilio vairuotojo pusės dureles ir užpuolė automobilio vairuotoją, kuris gynėsi nuo nuteistojo veiksmų (t. 2, b. l. 124-127). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu N. D. iš esmės nurodė tokias pačias aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas N. D. aiškino, kad K. G. atidaręs lengvojo automobilio dureles atliko kažkokį veiksmą prieš vairuotoją. Vairuotojas liudytojui vėliau nurodė, kad nuteistasis jam sudavė smūgius (t. 1, b. l. 38). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. P. parodė, kad K. G. prisipažino sudavęs N. J. smūgį į veidą, kadangi pastarasis jam pasakė negražius žodžius (t. 2, b. l. 49). Analogiška aplinkybė yra užfiksuota ir šio liudytojo tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 17). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. P. patvirtino, kad įvykio vietoje jis tiesiogiai bendravo su K. G. (t. 2, b. l. 130). Taigi liudytojo N. D. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad N. J. iš karto po įvykio tvirtino, jog jam buvo suduoti smūgiai, o liudytojo J. P. parodymai leidžia daryti išvadą, kad jis iš karto po įvykio taip pat neneigė vieno smūgio sudavimo fakto.

30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog visiškai nepagrįstas K. G. teiginys, kad P. J. ir N. J. negalėjo girdėti, ką nuteistasis sakė tuo metu, kai jis judėjo link automobilio, kuriame buvo nukentėjusysis su savo sūnumi. Akivaizdu, jog uždaryti automobilio langai, užvesto automobilio skleidžiamas garsas, apsunkina galimybę išgirti tai, ką sako ar šaukia lauke esantis asmuo, tačiau visiškai neizoliuoja automobilyje esančių asmenų nuo garsų, sklindančių iš išorės. Čia įvertintina ir tai, kad nagrinėjamu atveju asmenų, kurie buvo automobilyje, dėmesys buvo nukreiptas į agresyviai besielgiantį asmenį, kuris judėjo link automobilio. Be to, iš liudytojo M. S. Š. parodymų matyti, jog apsižodžiavimas vyko ir tuo metu, kai automobilio durys buvo jau atidarytos.

31. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. G. veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnį. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad K. G. veiksmai (net ir įvertinus tai, kad prieš šiuos veiksmus buvo kilęs konfliktas tarp jo, N. J. ir P. J. dėl netinkamai pastatyto automobilio bei paminėtų asmenų pasirinkto tarpusavio bendravimo būdo), t. y. fizinio smurto prieš kitą asmenį vartojimas viešoje vietoje, kai tokius veiksmus gali pamatyti pašaliniai asmenys, necenzūrinių žodžių vartojimas, yra vertintini kaip įžūlūs, neatitinkantys bendrųjų viešo elgesio taisyklių, egzistuojančių visuomenėje, rodantys nepagarbą aplinkiniams. Akivaizdu, jog nuteistasis sprendė kilusį konfliktą nesilaikydamas taisyklių, kurios užtikrina normalią visuomenės gyvenimo eigą, tolerantišką bendravimą, jis savo interesus siekė įgyvendinti agresyviu elgesiu, kuris nėra priimtinas sprendžiant kilusius ginčus, bandė demonstruoti savo tariamą pranašumą prieš kitus. Taip pat yra visiškai akivaizdu, jog dėl nuteistojo veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, kadangi į jo neteisėtus veiksmus turėjo reaguoti tiek pats nukentėjusysis N. J., tiek P. J., dėl nuteistojo kaltės jie turėjo keisti savo planus, t. y. negalėjo išvykti iš įvykio vietos, be to, dėl nuteistojo kaltės buvo sugaišinti N. D. ir M. S. Š., kurie teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog įvykis jiems jokio poveikio nepadarė (pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. S. Š. teigė, jog iš pradžių patyrė šoką (t. 1, b. l. 59)), tačiau jie abu atkreipė dėmesį į šį įvykį.

32. Nagrinėjamu atveju iš tikrųjų teigtina, jog nuteistojo veiksmus nulėmė nukentėjusiojo bei kartu su juo buvusio P. J. veiksmai. Pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jis netinkamai bendravo su nuteistuoju („Pasakiau tai, ko neturėjau pasakyti.“) (t. 2, b. l. 168). Vis tik ši aplinkybė nešalina K. G. atsakomybės už jo paties atliktus nusikalstamus veiksmus. Kaip jau minėta, nuteistojo pasirinktas elgesio modelis, reakcija į N. J. ir P. J. veiksmus, akivaizdžiai neatitinka visuomenėje priimtinų konfliktų sprendimo būdų. Nagrinėjamu atveju naudoti fizinio smurto prieš kitą asmenį K. G. neturėjo jokio pagrindo, būtent jis elgėsi agresyviai, savo agresiją išreiškė fiziniais veiksmais. Čia būtina pabrėžti, kad fizinį smurtą nuteistasis naudojo jau po to, kai apsižodžiavimas baigėsi ir iš esmės kilusio pradinio konflikto priežastys buvo pašalintos, t. y. N. J. patraukė automobilį, kuris trukdė nuteistajam išvažiuoti, ir nukentėjusysis sustojo pasinaudoti mobiliojo ryšio telefonu, t. y. nebeketino tęsti kilusio ginčo, reaguoti į nuteistojo pastabas ar pan. Vis tik nuteistasis nenurimo, nors, kaip pats aiškina apeliaciniame skunde, jam skubiai reikėjo pasirūpinti savo verslo reikalais, nuvažiuoti paimti produktų į sandėlį, ir nusprendė, atidėti jam taip rūpimų problemų sprendimą vėlesniam laikui bei sukelti konfliktą, kurio metu jis ėmėsi net ir fizinės prievartos, kuri prieš tai susidariusios situacijos niekaip nebegalėjo pakeisti, taip pat negalėjo duoti jokių pozityvių rezultatų.

33. Faktą, jog K. G. dėl menkavertės dingsties veikė akivaizdžiai visuomenėje nepriimtinu būdu, patvirtina ir tai, kad jis, išlipęs iš savo automobilio, prieš eidamas iki N. J. vairuojamo automobilio, nusiėmė striukę. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu paaiškino tokio savo veiksmo priežastį. Jis nurodė, kad striukę nusiėmė, kadangi nenorėjo, kad ji būtų suplėšyta, manė, jog, kai prieis prie nukentėjusiojo ir jo sūnaus, įvyks rimtesnis incidentas. Tokie nuteistojo paaiškinimai, vertinant juos su tolimesniais jo veiksmais (fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimu), rodo, kad išlipęs iš automobilio jau žinojo, jog imsis tokių veiksmų (fizinio smurto), į kuriuos gali sulaukti fizinio atsako, tuo pačiu suvokė, kad jo veiksmai gali sutrikdyti visuomenės rimtį. Pastebėtina, jog nuteistasis teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad jis ketino sutrukdyti pažeidėjamas pasišalinti iš įvykio vietos, t. y. pasielgti pilietiškai. Tuo pačiu iš jo parodymų matyti, jog toks noras kilo tik po to, kai jam buvo parodyti nepadorūs gestai (t. 2, b. l. 167). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų K. G. veiksmai buvo nukreipti ne į siekį sustabdyti nukentėjusįjį dėl ne vietoje pastatyto automobilio, o ir toliau konfliktuoti, netinkamai reikšti nepasitenkinimą ankstesniais nukentėjusiojo veiksmais. Čia pastebėtina ir tai, jog teisiamojo posėdžio metu nuteistasis negalėjo kategoriškai nurodyti, ar N. J. jam rodė kokius nors gestus.

34. Sutiktina su teiginiu, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Pažymėtina, jog chuliganiškos paskatos šiuo atveju ir reiškia, kad K. G. jokio aiškaus motyvo veikti taip, kaip veikė, neturėjo. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo dėl netinkamai pastatyto automobilio ir jų bendravimo, nuomonių apsikeitimo būdo. Vis tik ši aplinkybė nepaneigia K. G. veikos priešingumo viešajai tvarkai, kadangi jo pasirinktas konflikto sprendimo būdas viešoje vietoje akivaizdžiai rodo nepagarbą aplinkiniams. Netinkamas nukentėjusiojo bei jo sūnaus elgesys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali pateisinti pakankamai intensyvių nuteistojo smurtinių veiksmų atlikimo viešoje vietoje.

35. Šioje baudžiamojoje byloje nekilo jokių ginčų dėl to, kad P. J. sudavė K. G. smūgį į veidą ir tokiu būdu padarė šiam sužalojimus, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla tik dėl to, ar P. J. veiksmai, suduodant K. G. smūgį, gali būti vertinami kaip padaryti esant būtinosios ginties sąlygoms.

36. BK 28 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Minėto straipsnio antroje dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, jog P. J. K. G. sudavė smūgį į veidą po to, kai nuteistasis pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš N. J.. Konstatuotina, jog P. J. turėjo teisę ginti užpultą asmenį nuo neteisėtų nuteistojo veiksmų (naudojamos fizinės prievartos), kurie buvo akivaizdžiai pavojingi ir jais galėjo būti padaryta žala tiek užpultojo sveikatai, tiek turtui. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad iš N. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, galima daryti išvadą, jog pats nukentėjusysis nevertino nuteistojo veiksmų kaip tokių, nuo kurių jį būtų reikėję ginti. Vis tik su tokiais teiginiais negalima sutikti, nes nukentėjusysis viso proceso metu aiškino, jog jis bandė gintis nuo K. G. veiksmų. Taigi be jokios abejonės pats nukentėjusysis vertino nuteistojo veiksmus, kaip keliančius jam grėsmę.

37. Iš paties K. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog P. J. prie jo priėjo tuo metu, kai jis bandė ištraukti N. J. iš automobilio. Jie su P. J. lyg ir norėjo susikibti ar net susikibo ir tuomet jis gavo smūgį (t. 2, b. l. 166-167). P. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis pamatęs, kad jo tėvui gresia pavojus, pribėgo prie K. G. ir su šiuo susikibo, nes norėjo jį atitraukti nuo tėvo. Grumtynių metu ir sužalojo nuteistąjį (t. 2, b. l. 165). Ikiteisminio tyrimo metu P. J. taip pat nurodė, jog bandė atitraukti K. G. nuo savo tėvo, tuomet tarp jų įvyko grumtynės, jie vienas kitą bandė pargriauti (t. 1, b. l. 46, 52). N. J. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, jog jis buvo užpultas, o nuteistasis buvo sužalotas po to, kai prie jo pribėgo P. J.. Sužalojimas K. G. buvo padarytas per tą laiko tarpą, kai nukentėjusysis užsidėjo akinius, kuriuos buvo nusiėmęs tuo metu, kai buvo puolamas nuteistojo (t. 2, b. l. 168). Tokią pat aplinkybę N. J. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, be to, jis teigė, kad sūnus jam po įvykio, paklausus, ar jis sudavė smūgį nuteistajam, paaiškino, jog bandė gintis nuo nuteistojo (t. 2, b. l. 22-23). Liudytojo N. D. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, jog P. J. su K. G. susistumdė, tuomet P. J. sudavė nuteistajam smūgį ir konfliktas nurimo. Pagal susidariusią situaciją liudytojui susidarė įspūdis, jog puolamuosius veiksmus atliko K. G., o P. J. gynė lengvojo automobilio vairuotoją (t. 2, b. l. 124-127). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. S. Š. taip pat nurodė, kad po to, kai prie nuteistojo priėjo P. J., tarp jų kilo susistumdymas, kurio metu P. J. sudavė smūgį nuteistajam (t. 2, b. l. 127-129). Tokias pačias aplinkybes liudytojas nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, be to, teigė, jog po smūgio sudavimo P. J. laikėsi atokiau nuo K. G. (t. 1, b. l. 40). Liudytojo vertinimu, nuteistasis nevengė konflikto, jis nukreipė savo dėmesį nuo lengvojo automobilio vairuotojo į P. J.. P. J. pribėgus prie nuteistojo ir bandant jį nustumti, nuteistasis stūmė P. J. atgal. Įvyko susistumdymas, K. G. nenorėjo trauktis nuo automobilio, rėkavo, keikėsi (t. 1, b. l. 59). Taigi iš aptartų duomenų matyti, jog P. J. reagavo į fizinio smurto naudojimo prieš jo tėvą faktą, bandė atitraukti K. G. nuo nukentėjusiojo. Tuo pačiu teigtina, jog dėl minėto P. J. bandymo realią grėsmę keliantys smurtiniai K. G. veiksmai nenutrūko, o paprasčiausiai pasikeitė jų kryptingumas, t. y. pasikeitė subjektas, į kurį jie buvo nukreipti. Be jokios abejonės, po to, kai prasidėjo susistumdymas tarp P. J. ir K. G., tiesioginė grėsmė N. J. sveikai išnyko, vis tik tokia grėsmė iškilo pačiam P. J., kuris turėjo teisę nuo jos gintis, siekdamas apsaugoti savo sveikatą.

38. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinis smurtas naudojamas ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015). Vis tik įvertinus visa, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 37 pastraipoje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog susidariusi situacija yra vertintina kaip muštynių situacija, kurios metu P. J., kaip ir K. G. norėjo konfliktą spręsti panaudodamas fizinį smurtą ir jis savo veiksmais siekė sužaloti nuteistąjį ar sukelti jam fizinį skausmą, o ne apsiginti nuo smurtinių veiksmų. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas čia dar kartą pabrėžia, jog fizinio smurto iniciatorius buvo K. G., jis smurtinių veiksmų neturėjo teisės naudoti, smurtinius veiksmus tęsė net ir tuo metu, kai P. J. ėmėsi veiksmų, kad šis būtų atitrauktas nuo nukentėjusiojo. Pažymėtina, jog faktą, kad P. J. veiksmai nebuvo puolamojo pobūdžio, jų tikslas iš tikrųjų buvo nutraukti neteisėtus K. G. veiksmus, o ne siekis jį sužaloti, patvirtina tai, kad smūgis nuteistajam buvo suduotas ne iš karto priėjus prie jo, o tik po to, kai šis susigrūmė su P. J., t. y. toliau atliko agresyvaus pobūdžio veiksmus, be to, po smūgio sudavimo P. J. jokių smurtinių veiksmų prieš savo neteisėtus veiksmus nutraukusį K. G. nebenaudojo, nuo šio atsitraukė.

39. Prokuroro apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl to, ar P. J. veiksmai atitiko kėsinimosi pobūdį. Čia būtina pastebėti, jog įstatymo leidėjas numato baudžiamąją atsakomybę tik už veikos, kurios metu asmuo, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia nužudo ar sunkiai sutrikdo sveikatą, padarymą (BK 28 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju K. G. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pažymėtina ir tai, jog įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Kaip jau minėta, įstatymu yra ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Kaip jau buvo minėta anksčiau, K. G. elgėsi akivaizdžiai neadekvačiai, jo veiksmai, t. y. striukės nusiėmimas prieš prieinant prie automobilio, fizinio smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį, necenzūrinių žodžių vartojimas, smurtinių veiksmų tęsimas net ir po to, kai jo dėmesys nuo nukentėjusiojo nukrypo į P. J., leido P. J. pagrįstai vertinti tokius veiksmus kaip keliančius grėsmę jo tėvui bei jam pačiam, nuo jų gintis net ir panaudojant fizinį smurtą, kurio intensyvumas nevertintinas kaip akivaizdžiai neatitinkantis buvusio kėsinimosi pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teise į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas ir pan. Todėl faktas, kad P. J. susidariusioje situacijoje galėjo pasirinkti kitokį veikimo modelį ir nepadaryti K. G. sužalojimo, neleidžia jo veiksmų vertinti kaip nusikalstamų ir teigti, jog jis neveikė esant būtinosios ginties sąlygoms.

40. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog K. G. teiginiai, kad negalima vadovautis dalimi liudytojo M. S. Š. parodymų, kadangi šis liudytojas galimai davė tikrovės neatitinkančius parodymus, nes yra nusiteikęs prieš kitų tautybių asmenis, yra visiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija, susipažinusi su M. S. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei su jo parodymais, užfiksuotais teisiamojo posėdžio protokole ir teisiamojo posėdžio garso įraše, nenustatė jokių liudytojo teiginių ar pasisakymų, kurie atskleistų neigiamą jo požiūrį į kitų tautybių asmenis, taip pat leistų daryti išvadą, kad liudytojas dėl kokių nors priežasčių būtų nusiteikęs prieš K. G.. Teisiamojo posėdžio garso įraše (garso įrašo laikas apie 1:13) girdėti, jog liudytojas iš tikrųjų vartoja netinkamas sąvokas ir leidžia sau nederamai pajuokauti, tačiau tokie liudytojo pasisakymai rodo jo kultūros stoką, o ne nusiteikimą prieš kurį nors iš proceso dalyvių ar palankumą kuriam nors proceso dalyviui. Apeliacinės instancijos teismas šioje vietoje pažymi ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis K. G. buvo grindžiamas ne tik minėto liudytojo parodymais, bet ir kitais duomenimis, kurie tarpusavyje sutapo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad nukentėjusiojo atstovas liudytojams pirmosios instancijos teismo posėdžiuose būtų uždavęs menamus klausimus. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. S. Š. nurodė, kad P. J. gynė savo tėvą tik atsakydamas į P. J. gynėjo atsakymą menantį klausimą. Su tokiu teiginiu negalima sutikti, kadangi nuteistojo gynėjas pareiškė pastabą dėl jo manymu netinkamai suformuluoto P. J. gynėjo klausimo ir į užduotą klausimą liudytojas neatsakė, klausimas buvo suformuluotas iš naujo ir liudytojas į jį atsakė ir nurodė, kodėl padarė konkrečias išvadas (garso įrašo laikas apie 1.24-25).

41. Įvertinus visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustačius būtinąją gintį kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, pagrįstai nutraukė P. J. baudžiamąją bylą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

42. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnyje yra nustatyta, kaip yra išsprendžiamas civilinis ieškinys baudžiamajame procese. BPK 115 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti. Aptartų normų nuostatos leidžia daryti išvadą, kad baudžiamajame procese pareikštas civilinis ieškinys gali būti tenkinamas visiškai ar tenkinamas iš dalies tik tais atvejais, kai yra nustatoma, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą aplinkybę, dėl kurios baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, kuri reiškia, jog asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytus veiksmus, t. y. jo veiksmai nėra laikomi nusikalstamais ir jis neatsako pagal BK. Taigi K. G. civilinis ieškinys P. J. negalėjo būti tenkintas nei visiškai, nei iš dalies.

43. Civilinis ieškinys baudžiamame procese yra atmetamas, kai jis yra nepagrįstas, taip pat, kai nustatoma, jog nebuvo įrodyta, kad konkretus asmuo dalyvavo darant nusikalstamą veiką, o paliekamas nenagrinėtu, kai asmuo yra padaręs tam tikrus veiksmus, tačiau dėl jų jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Taigi nagrinėjamu atveju K. G. civilinis ieškinys P. J. turėjo būti paliktas nenagrinėtu, kadangi byloje buvo nustatyta, jog jis sužalojo K. G., tačiau dėl tokių veiksmų jam nekyla baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, jog panašiais atvejais civilinių ieškovų ieškiniai paliekami nenagrinėti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, 2K-327/2008), neužkertant jiems kelio savo interesus ginti civilinio proceso nustatyta tvarka.

44. Taigi skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendis yra keistinas, kadangi šiuo nuosprendžiu buvo netinkamai išspręstas baudžiamajame procese K. G. pareikšto civilinio ieškinio klausimas .

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. G. ir prokuroro apeliacinius skundus atmesti.

P. J. gynėjo advokato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio dalį, kuria iš P. J. K. G. buvo priteista 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti, pakeisti ir K. G. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.