Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-820-907/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-23
Bylos Nr.: e2A-820-907/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-04160-2024-1
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Asta Čebatoriūtė, Irma Valiuškienė
Ieškovas: O. K.-Z.
Atsakovas: I. Z.
Išvadą teikia: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

2.3.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.1.11Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai
3.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.19.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-820-907/2026 Teisminio proceso Nr. 2-52-3-04160-2024-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.1; 3.2.4.11; 3.1.11; 3.2.6; 3.3.1.14; 3.3.1.19.4; 3.3.1.21. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 23 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės, Astos Čebatoriūtės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Irmos Valiuškienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų O. K.-Z. ir I. Z. apeliacinius skundus dėl (duomenys neskelbtini) regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rajono rūmų 2026 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. K.-Z. patikslintą ieškinį atsakovui I. Z. dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių bei pagal atsakovo priešinį ieškinį ieškovei, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė O. K.-Z. (toliau – ir ieškovė) 2024 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (1 t., b. l. 1-21), prašydama nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės jos ir atsakovo I. Z. (I. Z.) (toliau – ir atsakovas) santuoką, (duomenys neskelbtini) sudarytą ir įregistruotą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškinys priimtas teismo 2024 m. gruodžio 4 d. rezoliucija atidedant iki teismo sprendimo priėmimo dalies (1 436 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimą. 2025 m. lapkričio 4 d. teisme priimtas ieškovės patikslintas ieškinys (ieškinio dalyko patikslinimas) (4 t., b. l. 157-162).

Ieškovė nurodė, kad šalims esant santuokoje buvo iš esmės pagerintas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas (duomenys neskelbtini)), t. y. buvo įrengtas terasos stogas, balkonas virš terasos, terasa su įmontuojamu kubilu, ant terasos ir terasinėse lentose įmontuoti lauko šviestuvai, įrengta lietaus nuvedimo sistema, name apjungta svetainė su virtuve, į sieną svetainėje įmontuota židinio kapsulė, svetainėje įrengta siena, visuose kambariuose įstatytos durys, garaže, katilinėje, vonioje ir tualete išklijuotos sieninės ir grindų plytelės, įsigyta nauja, integruota buitinė technika, aplink namą sudėtos trinkelės, sklypas aptvertas tvora. Šalims esant santuokoje ieškovė šiems pagerinimams pirko įvairius daiktus, išlikę įrodymai dėl 39 871,39 Eur sumos panaudojimo (ieškinio priedai Nr. 30-45), be to, ieškovė nurodė, kad 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. liepos 24 d. pervedė atsakovui iš viso 1 700 Eur, kurie buvo panaudoti šio namo remonto darbams. Ieškovė nurodė, kad ieškinio priedai Nr. 46-55 įrodo, kaip Namas (duomenys neskelbtini) atrodo iki ir po pagerinimų. Jeigu teismas nepripažintų ieškovės teisės į šio namo bendrąją jungtinę nuosavybę, ieškovė alternatyviai prašė už minėtus pagerinimus jai priteisti 40 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją.

Ieškovė taip pat nurodė, kad iki santuokos su atsakovu sudarymo turėjo 13 812,94 Eur asmeninių santaupų ir iš savo asmeninių lėšų įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas (duomenys neskelbtini)). Atsakovas notariniu pareiškimu patvirtino, kad neprieštarauja, jog ieškovė minėtą sklypą įsigyja asmeninės nuosavybės teise, todėl pusę jo priteisti atsakovui nėra pagrindo. Ieškovei įsigyjant minėtą sklypą, jame jau stovėjo ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Ūkinis pastatas), todėl pusę jo priteisti atsakovui taip pat nėra pagrindo. Sklype (duomenys neskelbtini) esantis sodo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Sodo pastatas), pasak ieškovės, nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir valstybės įmonės Registrų centro nėra įregistruotas. Ieškovė nurodo, kad šis turtas (statybai panaudotų medžiagų ir atliktų statybos darbų vertė) jį pripažinus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe yra įtrauktinas į dalintino turto balansą. Ieškovė Sodo pastatą prašė priteisti jai natūra, atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją, kurią ieškovė turėtų galimybę išmokėti per 2 metų laikotarpį. Ieškovė nurodė, kad jos brolis R. P. (R. P.) 2025 m. spalio 19 d. patvirtino, jog gali paskolinti jai iki 50 000 Eur per 3 dienas nuo ieškovės prašymo. Ieškovė teismo prašė automobilį Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis Passat) priteisti jai, o atsakovui priteisti automobilį O. V., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis Vectra). Ieškovė nepilnamečio vaiko D. Z. (D. Z.) (gim. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Vaikas) gyvenamąją vietą prašė nustatyti su ja, iš atsakovo vaikui priteisiant kas mėnesį mokamą 500 Eur dydžio išlaikymą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime nesutiko su prašoma priteisti Vaikui išlaikymo suma (2 t., b. l. 15-16). Pasak atsakovo, ji yra nepagrįstai didelė. 2025 m. sausio 20 d. teisme priimtas atsakovo priešinis ieškinys (2 t., b. l. 66-77) ieškovei, kuriuo atsakovas prašė Sklypą (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas (duomenys neskelbtini)) pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Atsakovas nurodė, kad santuokos metu Sklypas (duomenys neskelbtini) buvo iš esmės pagerintas, t. y. buvo iškirsti visi krūmynai, vežamas gruntas, išlygintas visas sklypas, atvesta elektra, įrengtas apšvietimas, įrengti pamatai kubilui, sklypas aptvertas (iš viso pagerinimams panaudota 11 330,44 Eur suma). Atsakovas minėtą Sklypą (duomenys neskelbtini) prašė priteisti jam natūra, o Sklypą (duomenys neskelbtini) ir jame esančius Ūkinį pastatą bei Sodo pastatą padalinti natūra abiems šalims (po 1/2 dalį). Atsakovas nurodė, kad į Sklypo (duomenys neskelbtini) tvarkymą ir jame esančio Sodo namo statybas iš viso investuota 135 514,75 Eur šeimos lėšų. Be to, pasak atsakovo, Sodo namas buvo statomas jo darbu. Dėl Namo (duomenys neskelbtini) atsakovas nurodė, kad įvairūs daiktai nėra laikytini namo pagerinimu, o yra dalintinas kilnojamasis turtas. Be to, daug daiktų ieškovė išsivežė išsikraustydama, tačiau jie taip pat trauktini į dalintinų daiktų sąrašą ir atsakovui iš ieškovės už kilnojamuosius daiktus priteistina 15 471,92 Eur dydžio piniginė kompensacija.

Atsakovas priešiniame ieškinyje taip pat prašė jo nurodytu būdu padalinti santuokos metu įsigytus kilnojamuosius daiktus. Atsakovas sutiko, kad jam atitiktų automobilis Vectra, o ieškovei automobilis Passat. Atsakovas nurodė, kad automobilio Vectra vertė yra 400 Eur, o automobilio Passat vertė yra 11 520 Eur. Priešieškinyje atsakovas prašo vaiko išlaikymui priteisti iš jo po 250 Eur kas mėnesį mokamą sumą. Pasak atsakovo, tokio dydžio išlaikymo (duomenys neskelbtini) metų vaikui šiuo metu pakanka.

Ieškovė atsiliepime prašė atsakovo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus (3 t., b. l. 33-44). Ieškovė nurodė, kad išsikraustydama išsivežė tik asmeninius daiktus ir vaikų poreikiams tenkinti skirtus daiktus. Atsakovo teiginys, jog vaikui užtenka 250 Eur per mėnesį, pasak ieškovės, yra niekuo nepagrįsta atsakovo nuomonė. Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) pagerinimo darbų ieškovė nurodė, kad iki santuokos sudarymo savo sąskaitoje turėjo pakankamai lėšų (13 812,94 Eur), kad pati galėtų sutvarkyti savo sklypą. Ieškovė pažymėjo, kad 2018 m. spalio 26 d. pervedė atsakovui 2 500 Eur, 2018 m. gruodžio 15 d. pervedė 2 000 Eur, o 2019 m. vasario 15 d. pervedė dar 500 Eur savo asmeninių lėšų. Šie pavedimai buvo skirti tam, kad atsakovas nupirktų medžiagas, reikalingas sklypo (duomenys neskelbtini) darbams atlikti (buvo perkamas gruntas ir lyginamas sklypas). Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad visi minėto sklypo sutvarkymo darbai buvo atlikti iki santuokos su atsakovu. Ieškovė taip pat nurodė, kad šiame sklype nebuvo betonuojami pamatai kubilui. Pažymėjo, kad atsakovo pateikta Sodo pastato lokalinė sąmata yra visiškai nepagrįsta ir neatitinka realiai atliktų statybos darbų. Pirmiausia, ši sąmata sudaryta vadovaujantis 2024 m. spalio mėnesio kainomis, kai statybos darbai buvo atlikti ir 2022 metais. Sąmatoje nurodoma, kad Sodo pastato plotas yra 100 kv. m, kai iš tiesų plotas yra 79,2 kv. m (pagal kadastrinių matavimų bylą). Be to, pasak ieškovės, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti. Dėl kilnojamųjų daiktų padalinimo ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad nėra galimybių identifikuoti, kokį turtą atsakovas įtraukė į turto sąrašą, nėra galimybės nustatyti daiktų įsigijimo vertę (nepateikti jokie įsigijimo dokumentai), nusidėvėjimo lygį ir rinkos vertę šiai dienai. Ieškovė pastebėjo, kad niekada nėra mačiusi kompiuterio HP Pviljon 600, o grilis „Camado bono“ buvo parduotas santuokos metu. Be to, pasak ieškovės, atsakovas į dalintinus kilnojamuosius daiktus įtraukė ir ieškovės asmeninės nuosavybės daiktus, pavyzdžiui, moterišką dviratį, telefoną, laikrodį, taip pat šaldiklį „Beko“, kurį ieškovė gavo kaip dovaną iš darbovietės, o, pavyzdžiui, kalėdinė eglutė yra ne šalių, o ieškovės tėvų. Ieškovė pastebėjo, kad atsakovo įtrauktas į sąrašą Playstation su žaidimas yra skirtas vaiko poreikiams tenkinti, o keturračio „Beretta 150cc“ ir indaplovės „Bosh“ atsakovas į sąrašą neįtraukė. Ieškovė nurodė, kad automobilio Vectra atsakovo nurodyta 400 Eur vertė neatitinka rinkos kainos. Pasak ieškovės, šis automobilis vertintinas 800 Eur suma, o automobilio Passat vertė yra 9 000 Eur, nes šis automobilis yra apgadintas, jam reikalingas remontas. Be to, iš skelbimų portale www.autoplius.lt matyti, kad panašių automobilių kainos svyruoja nuo 8 000 Eur iki 9 000 Eur.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

(duomenys neskelbtini) regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rajono rūmai 2026 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškovės O. K.-Z. patikslintą ieškinį ir atsakovo I. Z. (I. Z.) priešieškinį tenkino iš dalies. Ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo O. K.-Z. paliko pavardę – „K.-Z.“, o I. Z. paliko pavardę „Z.“. Nustatė nepilnamečio vaiko D. Z. (D. Z.) gyvenamąjį vietą su motina O. K.-Z. Priteisė iš atsakovo vaiko išlaikymui 500 Eur mėnesinių periodinių išmokų dydžio sumą, mokėtiną kiekvieną mėnesį (iki einamojo mėnesio 10 dienos) į O. K.-Z. banko sąskaitą iki D. Z. sueis (duomenys neskelbtini) metų ir indeksuojant išlaikymo sumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Priteisė iš atsakovo I. Z. ieškovei O. K.-Z. 1 457,50 Eur sūnaus D. Z. išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d. Nustatė, kad D. Z. priteistų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise yra ieškovė O. K.-Z. Nustatė atsakovo I. Z. (toliau – ir Tėvas) bendravimo su nepilnamečiu sūnumi D. Z. (toliau – ir Sūnus) tvarką. Nustatė, kad po santuokos nutraukimo ieškovei O. K.-Z. asmeninės nuosavybės teise lieka butas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su šiame sklype esančiu ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nustatė, kad po santuokos nutraukimo atsakovui I. Z. asmeninės nuosavybės teise lieka žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esantis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Priteisė ieškovei O. K.-Z. sodo pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise. Priteisė ieškovei O. K.-Z. asmeninės nuosavybės teise automobilį Volkswagen, VW Passat, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė atsakovui I. Z. asmeninės nuosavybės teise automobilį O. V.-C-Station Wagon, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė atsakovo I. Z. naudai iš ieškovės O. K.-Z. 61 909 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei atitenkantį didesnės vertės turtą.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, įvertinęs bylos aplinkybę, kad tarp šalių nekilo ginčas dėl kaltės nutraukus santuoką, pripažino, kad ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Dėl ko, tenkino abiejų šalių prašymą nutraukti santuoką. Po santuokos nutraukimo ieškovei paliko pavardę K.-Z., o atsakovui Z. Dėl to tarp šalių ginčų nekilo.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nustatė, kad tarp šalių ginčo nekilo, kad jų sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Tam neprieštaravo ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba). Todėl, nesant duomenų, jog Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina neatitiktų geriausių Vaiko interesų, šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su ieškove.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui, nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl to, kokį periodinio išlaikymo dydį atsakovas turi teikti vaikui iki jo pilnametystės. Ieškovė prašė priteisti 500 Eur per mėnesį, o atsakovas prašė priteisti perpus mažiau, t. y. po 250 Eur per mėnesį. Tarnyba išvadoje nenurodė, koks konkretus išlaikymo dydis šiuo atveju būtų reikalingas šalių nepilnamečiui vaikui, tačiau nurodė, kad ieškovės prašomas išlaikymo dydis vaiko interesus atitiktų (2 t., b. l. 21).

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, sprendė, kad atsakovas daugiau išlaikytinių neturi, jis neįrodinėjo, kad jo turtinė padėtis neleistų patenkinti savo vienintelio vaiko poreikių, todėl teismas darė išvadą, kad valstybės parama galės būti skiriama papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti. Pažymėjo, kad vaikas šiuo metu yra tik (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, o išlaikymas priteistinas iki vaikas sulauks pilnametystės, todėl natūralu, jog gali atsirasti papildomų poreikių, kurių nėra galimybės numatyti iš anksto, o kaskart inicijuoti naują teisminį procesą būtų ekonomiškai nepagrįsta, t. y. neatitiktų proceso ekonomiškumo principo. Todėl, teismas tenkino ieškovės prašymą dėl 500 Eur mėnesinio išlaikymo priteisimo šalių sūnui iš skyrium gyvenančio tėvo (atsakovo).

Teismas, vertindamas ieškovės prašymą iš atsakovo priteisti ir 1 457,50 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d., kai atsakovas vaiko išlaikymui pervesdavo tik po 150 Eur per mėnesį, nustatė, kad ieškovė reikalaudama išlaikymo įsiskolinimo, išlaidų būstui prie vaiko poreikių neįtraukė. Taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir atsakovo atsiliepimo argumentus, kad vaikui per daug skiriama lėšų maistui, aprangai, higienai, buitinei chemijai, žaislams, transportui, atostogoms, vaistams, vitaminams. Todėl, nesant ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad nurodytu laikotarpiu atsakovas vaiko išlaikymui skyrė po 150 Eur per mėnesį, ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo tenkino ir iš atsakovo priteisė ieškovei 1 457,50 Eur dydžio vaiko išlaikymo skolą.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, nustatė, kad ieškinio ir priešinio ieškinio teikimo metu tarp šalių buvo ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos, tačiau bylos nagrinėjimu metu situacijai pasikeitus ir ginčų dėl bendravimo su vaiku reikšmingai sumažėjus, teismas nustatė, kad atsakovas praleidžia su vaiku antrą ir ketvirtą mėnesio savaitgalius, paimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos penktadieniais iki 18 val. ir grąžindamas sekmadieniais tarp 17 val. ir 18 val., kitomis dienomis ieškovei užtikrinant, kad vaikas atsakovui bus pasiekiamas telefonu nuo 18 val. iki 18.30 val. Pažymėjo, kad atsakovas turi atsižvelgti į paties vaiko išsakomą norą ar nenorą bendrauti telefonu, o ieškovė turi nesudaryti kliūčių tuo laiku pabendrauti vaikui su tėvu ir šiek tiek ilgiau, jei vaikas to nori.

Teismas, nustatė, kad dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu švenčių dienomis ginčų tarp šalių iš esmės bylos nagrinėjimo metu nekilo, todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimus ir nustatė, jog neporiniais kalendoriniais metais Velykų šventę (pirmąją ir antrąją Velykų dienas) praleidžia su atsakovu, o poriniais kalendoriniais metais – su ieškove, taip pat nustatė, kad neporiniais kalendoriniais metais Kalėdų šventę (tiek Kūčias, tiek abi Kalėdų dienas) vaikas praleidžia su ieškove, o poriniais kalendoriniais metais – su atsakovu. Be to, tenkino ir ieškinio reikalavimą, kad atsakovas su vaiku turi teisę bendrauti per tėvo dieną bei per atsakovo gimimo dieną, nepriklausomai nuo kitos nustatytos bendravimo tvarkos ir, atitinkamai, ieškovė turi teisę praleisti su vaiku motinos dieną bei ieškovės gimimo dieną, nepriklausomai nuo kitos nustatytos bendravimo tvarkos. Teismas tenkino ir ieškovės reikalavimą, jog tėvai su vaiku per vaiko gimimo dieną bendrauja rotacijos principu (vienais metais – vienas, kitais – kitas) ir, atitinkamai, tas iš tėvų, kuris nebendrauja su vaiku per jo gimimo dieną, tais metais turi teisę bendrauti artimiausią savaitgalį po vaiko gimtadienio, nepriklausomai nuo bendros nustatytos bendravimo su vaiku savaitgaliais tvarkos.

Teismas, nustatė, kad kilo ginčas dėl atostogų, tačiau įvertinęs vaiko poreikių prioritetą matytis su skyrium gyvenančiu tėvu, tenkino atsakovo priešieškinio reikalavimą, ir nustatė, jog atsakovas praleidžia su vaiku poriniais kalendoriniais metais liepos 1-15 d., bei rugpjūčio 1-15 d., taip pat neporiniais kalendoriniais metais liepos 16-31 d., bei rugpjūčio 16-22 d., paimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos pirmąją atostogų dieną nuo 9.30 val. iki 10 val. ir grąžindamas vaiką paskutinę atostogų dieną nuo 17 val. iki 18 val. Rugpjūčio antrąją pusę bendravimas nustatomas šiek tiek trumpesnis, atsižvelgiant į mokslo metų pradžią ir reikalingą laiką tam pasiruošti. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, atsakovas turi teisę praleisti su vaiku neporiniais kalendoriniais metais rudens atostogas bei poriniais metais žiemos atostogas, būnančias tam tikru metu vasario mėnesį.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimus dėl transporto priemonių, nustatė, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog automobilis Vectra po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atitektų atsakovui, o automobilis Passat – ieškovei. Tarp šalių ginčas kilo dėl šio turto verčių ir, atitinkamai, dėl mokėtinų kompensacijų. Pasak ieškovės, automobilio Vectra vertė 800 Eur, o pasak atsakovo, šio automobilio vertė tik 400 Eur. Pasak ieškovės, automobilio Passat vertė 9 000 Eur, o pasak atsakovo, šio automobilio vertė 11 520 Eur.

Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktas automobilio Passat nuotraukas, taip pat www.autoplius.lt svetainėje esančiais skelbimais apie panašių automobilių kainas (3 t., b. l. 94-103), bei atsakovo automobilio Vectra pirkimo dokumentus, iš kurių matyti, kad 2021 m. šis automobilis buvo įsigytas už 500 Eur (2 t., b. l. 97-98), taip pat duomenys pagal Emprekis vertinimo sistemą (2 t., b. l. 99), bei taip pat duomenys iš www.autoplius.lt svetainės apie automobilius Passat. Atsižvelgęs į šalių pateiktus duomenis apie automobilių vertes, teismas konstatavo, kad už automobilį Vectra, ieškovei iš atsakovo priklauso 300 Eur dydžio kompensacija ((800 Eur + 400 Eur)/2/2), o atsakovui iš ieškovės už automobilį Passat priklauso 5 130 Eur dydžio kompensacija ((11 520 Eur + 9 000 Eur)/2/2).

Pažymėjo, kad ieškovė taip pat prašė iš atsakovo priteisti 550 Eur dydžio kompensaciją už 2024 m. liepos 19 d. atsakovo parduotą transporto priemonę T. S. (priekabą) su įmontuotu kubilu (1 t., b. l. 190-194), įgytą santuokos metu. Ieškovė nurodė, kad atsakovas ją pardavė už 1 100 Eur ir šios lėšos nebuvo panaudotos šeimos poreikiams. Atsakovas nei atsiliepime, nei priešieškinyje, nei posėdžių metu su tuo susijusių (dėl gautų lėšų nepanaudojimo šeimos poreikiams) atsikirtimų neteikė, todėl teismas, įvertinęs šias aplinkybes, tenkino šį ieškovės reikalavimą, pripažindamas, kad ieškovei priklauso 550 Eur dydžio kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, ir įvertinęs bylos duomenys, nustatė, kad 2021 m. vasario 4 d. (šalims būnant santuokoje) advokatui L. Ž. buvo sumokėta 1 600 Eur pagal teisinių paslaugų sutartį Nr. 21/03 (1 t., b. l. 180). Ieškovė minėtos teisinių paslaugų sutarties teismui nepateikė, nurodydama, kad ją sudarė atsakovas dėl jam pareikštų įtarimų. Atsakovas šios faktinės aplinkybės byloje neginčijo, atkreipdamas dėmesį į tai, kad tyrimas buvo nutrauktas, nesant jo kaltės. Taigi, tarp šalių nebuvo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėta prievolė (atsiskaityti už teisines paslaugas su advokatu) nebuvo šalių solidarioji prievolė.

Teismas nurodė, kad vienam sutuoktiniui pareikšti įtarimai, sąlygojo tokio sutuoktinio teisę nuo pareikštų įtarimų gintis kreipiantis pagalbos į profesionalius teisininkus (advokatus), o kitas sutuoktinis, turėjo pareigą savo sutuoktinį tokioje situacijoje ne tik remti moraliai, bet ir materialiai, atsižvelgiant į galimybes, prisidėti prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Be to, atsižvelgiant į tai, kad advokato teisinės pagalbos išlaidas pagal atsakovo sudarytą teisinės pagalbos sutartį sumokėjo ieškovė, rodo, kad ieškovė patvirtino prievolę, atsiradusią iš sandorio, sudaryto vieno sutuoktinio (atsakovo), šią prievolę pati įvykdydama (apmokėdama). Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 600 Eur, kuriuos ji 2021 m. vasario 4 d. sumokėjo advokatui L. Ž. už sutuoktiniui teiktas teisines paslaugas, yra nepagrįstas, todėl tokį reikalavimą atmetė.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl atsakovo reikalavimo padalinti kilnojamuosius daiktus, vertino atsakovo priešieškinyje nurodytą prašymą natūra padalinti santuokos metu įgytus kilnojamuosius daiktus, kuriuo nurodė, kurie daiktai priteistini ieškovei, o kurie atsakovui. Šį atsakovo reikalavimą teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes prašomi šalims priteisti kilnojamieji daiktai nėra individualizuoti. Teismas nurodė, kad negali priteisti daiktų, įvardindamas juos tiesiog „kilimas“, „stiklinis paveikslas“, „indai, puodai, įrankiai“ ir pan., nes tokio pobūdžio teismo sprendimo nebus įmanoma įvykdyti dėl neaiškios teismo rezoliucinės dalies, pagal kurią turi būti vykdomas teismo sprendimas.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl kompensacijos už išvežtus kilnojamuosius daiktus, vertino atsakovo pateiktą sąrašą daiktų, kuriuos ieškovė išsikraustydama vienašališkai nusprendė pasiimti, nurodęs šių daiktų vertes ir prašęs juos įtraukti į dalintiną turtą, už kurį atsakovui turėtų būti kompensuota. Teismas taip pat vertino ieškovės argumentus, kad ji su tokiu priešieškinio reikalavimu nesutiko, nurodydama, kad „Camado bono grill“ buvo parduotas dar santuokos metu, planšetinis kompiuteris buvo įsigytas iki santuokos sudarymo, atsakovo nurodyto jo asmeninio kompiuterio HP Paviljon600 ieškovė paaiškino, kad niekada nėra mačiusi, taip pat nurodė, kad tam tikri daiktai jos buvo pasiimti, nes jie buvo jos asmeniniai, pavyzdžiui, moteriškas dviratis „Pegasus“, ieškovės naudojamas asmeninis mobilusis telefonas, moteriškas laikrodis, taip pat gauti, kaip dovanos (ledinis šviestuvas, dieninės užuolaidos – tėvų dovana; šaldiklis „Beko“ – darbovietės dovana), ieškovės įsigyti dar iki santuokos sudarymo (kalėdinės dekoracijos, indai, puodai, šaukštai, stiklinis paveikslas ir kilimas, kurie buvo atsivežti iš ieškovės Buto), o tam tikri daiktai buvo pasiskolinti (pavyzdžiui, kalėdinė dirbtinė eglutė, pasak ieškovės, yra ieškovės tėvų). Be to, dalis atsakovo nurodytų daiktų yra apskritai nedalintini, t. y. skirti vaikų poreikiams tenkinti („playstation“ su žaidimais). Šiuos ieškovės argumentus teismas pripažino pagrįstais. Vis dėlto, teismas nustatė, kad ieškovė atsiliepime neginčijo atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės, kad ieškovė išsikraustydama išsivežė 7 vnt. karnizų, kurių vertė 364 Eur, naktines užuolaidas, kurių vertė 700 Eur, „Bosch” kombainą, kurio vertė 300 Eur. Taigi, ieškovei nusprendus šiuos kilnojamuosius daiktus prisiskirti sau, teismas atsakovui priteisė už minėtus santuokoje įgytus daiktus 682 Eur dydžio piniginę kompensaciją ((364 Eur + 700 Eur + 300 Eur) /2).

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl nedalintino nekilnojamojo turto, nustatė, kad nuo 2011 m. balandžio 22 d. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota ieškovės nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Butas) (1 t., b. l. 169). Tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad šis Butas nėra dalintinas šalims nutraukiant santuoką.

Teismas nustatė, kad nuo 2019 m. vasario 28 d. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota ieškovės nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 170). Atsakovas, vadovaudamasis CK 3.90 straipsniu, prašė šį žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.

Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktą lokalinę sąmatą, nustatė, kad ji buvo sudaryta po to, kai šalys jau buvo nusprendusios nutraukti santuoką ir nepavykus taikiai susitarti dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Atsakovas, reikalaudamas ieškovės asmeninę nuosavybę pripažinti šalių bendrąja jungtine nuosavybe neįrodė, kad sklypo esminiai pagerinimai buvo atlikti šalims esant santuokoje, ir tokie įrodymai į bylą nebuvo pateikti. Tokių įrodymų teismas nepripažino atsakovo užsakymu sudarytą sąmatą tarp šalių jau esant ginčui dėl santuokos nutraukimo, juo labiau, kad sąmata sudaryta pagal 2024 m. spalio mėnesio kainas, nors tarp šalių nebuvo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad nurodyti darbai minėtame sklype 2024 m. spalio mėnesį nebuvo atlikti. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai reikalauja minėtą žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo) nuosavybe, todėl tokį priešieškinio reikalavimą atmetė ir minėtą žemės sklypą į dalintino šalių turto balansą nusprendė neįtraukti.

Teismas nustatė, kad nuo 2021 m. liepos 16 d. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota ieškovės nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties Sklypą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 172). Šio įregistravimo pagrindu, be kita ko, nurodyta 2021 m. gegužės 18 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. JS-2335. Teismas nagrinėdamas atsakovo priešieškinyje prašymą šį žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, įvertinęs atsakovo paaiškinimus, kad 2021 m. sausio 19 d. jam buvo pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo ir apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo ir (arba) organizavimo, ir atsakovui buvo pritaikyta kardomoji priemonė – nuosavybės teisių apribojimas, ir kadangi visas atsakovo turtas buvo areštuotas, ieškovė pasiūlė sklypą forminti jos vardu, o atsakovas net nesuprato, kad ieškovė sklypą įsiregistravo kaip asmeninę nuosavybę, šiuo argumentus nepripažino pagrįstais, atsižvelgęs į tai, kad pagal notarinės minėto sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punktą ieškovė minėtą žemės sklypą už 5 300 Eur įgijo asmeninės nuosavybės teise.

Pažymėjo, kad notarinės sutarties 4.2 punkte nurodyta, jog ieškovė patvirtino, jog yra sudariusi santuoką, tačiau sklypą perka už asmenines lėšas ir yra gautas sutuoktinio (atsakovo) sutikimas šiam sandoriui, todėl sklypas įgyjamas asmeninės nuosavybės teise (pagrindas: 2021 m. gegužės 18 d. (duomenys neskelbtini) m. 22-ojo notarų biuro notarės J. S. patvirtintas ieškovės sutuoktinio I. Z. pareiškimas, notarinio registro Nr. JS-2334) (3 t., b. l. 61). Teismas, įvertinęs tai, kad esant notarine tvarka patvirtintam atsakovo pareiškimui, kuriuo atsakovas sutiko dėl to, jog minėtas sklypas (duomenys neskelbtini), būtų ieškovės įgyjamas asmeninės nuosavybės teise, sprendė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, kad nesuprato, jog ieškovė minėtą sklypą įsiregistravo kaip asmeninę nuosavybę. Teismas, atsižvelgęs į minėtas sandorio aplinkybes, nustatęs, kad šis sklypas, nors ir įgytas santuokos metu, konstatavo, kad sklypas nelaikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Atsiliepimas

Teismas vertino ieškovės atsiliepime į priešieškinį argumentus, kad ji nesutiko ir su tuo, kad Sklype (duomenys neskelbtini) esantis Ūkinis pastatas būtų laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad šį Ūkinį pastatą ji įsigijo kartu su minėtu žemės sklypu asmeninės nuosavybės teise. Ieškovės į bylą pateiktas 2021 m. rugpjūčio 4 d. matininko D. M. parengtas minėto sklypo planas patvirtina, kad sklype tuo metu jau buvo atvaizduotas statinys, pažymėtas indeksu „MN“ (3 t., b. l. 68). Atsakovas byloje šios ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės neginčijo. Todėl, teismas atsižvelgęs į šias aplinkybes, sprendė, kad minėtas Ūkinis pastatas, nors ir įgytas santuokos metu, nelaikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe tais pačiais argumentais, kurie nurodyti dėl sklypo (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad nuo 2019 m. vasario 4 d. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į žemės ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esančią pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 79). Tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad šie nekilnojamojo turto vienetai nėra dalintini šalims nutraukiant santuoką.

Teismas nustatė, kad nuo 2019 m. vasario 4 d. Nekilnojamojo turto registre taip pat yra įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į namą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 79). Ieškovė minėtą namą prašė teismo pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad namas buvo iš esmės pagerintas šalims esant santuokoje. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad minėtas namas turi būti lygiomis dalimis padalintas nutraukiant santuoką atsižvelgiant į šalių įsigytas prekes namo pagerinimui, taip pat į atliktus namo pagerinimo darbus, kurie, pasak ieškovės, atsispindi teismui pateiktose nuotraukose.

Teismas vertino ieškovės argumentus, kad esminiais minėto namo pagerinimais nurodo ir santuokos metu atliktus statybinius darbus. Pasak ieškovės, santuokos metu buvo įrengtas minėto namo terasos stogas bei balkonas virš terasos, įrengta lietaus nuvedimo sistema. Teismas nustatė, kad minėto namo statybos pabaigos metai 2018-ieji, baigtumo procentas 100. Šalys santuoką, kaip minėta, sudarė 2019 m. rugpjūčio 29 d. Taigi, santuokos sudarymo metu Namas (duomenys neskelbtini) buvo iš esmės naujai pastatytas, statyba pilnai baigta, todėl kapitalinis remontas minėtam namui nebuvo reikalingas. Teismas nevertino, kad buvo įrengtas jau esančios terasos stogas su balkonu virš jo, kaip namo (duomenys neskelbtini) rekonstrukcija ar pertvarkymas. Be to, iš ieškovės į bylą pateiktos šių darbų nuotraukos teismas nustatė, kad šalia nurodyta fotofiksacijos darymo data yra 2019 m. rugpjūčio 4 d., t. y. data iki santuokos sudarymo. Šioje nuotraukoje matyti ir lietaus nuvedimo sistema (1 t., b. l. 122). Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė, kad minėti darbai buvo atlikti santuokos metu, o ne iki jos.

Teismas, įvertinęs ieškovės ieškinio argumentais, kad šalia pirties įrengtas stogas malkoms sudėti, o žemės sklype įrengta terasa su įmontuojamu kubilu, sudėtos trinkelės, sklypas aptvertas tvora, įmontuoti lauko šviestuvai nagrinėjamu atveju, vertinant Namo (duomenys neskelbtini), o ne sklypo ar pirties, esminius pagerinimus, sprendė, kad jie neturi teisinės reikšmės. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad virtuvėje buvo išgriauta siena, teismas nevertino kaip minėto namo pagerinimo. Esminiais minėto namo pagerinimais nelaikė ir tai, jog buvo į sieną įmontuota 651,88 Eur kainavusi židinio kapsulė. Teismas nepripažino, kad tam tikrose minėto namo vietose buvo išklijuotos plytelės Namo (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija ar pertvarkymu, lėmusiu tai, kad namas buvo pagerintas iš esmės.

Teismas, įvertinęs ieškovės argumentus, padarė išvadą, kad santuokos metu Namas (duomenys neskelbtini) nebuvo iš esmės pagerintas, todėl neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo šį atsakovo asmeninės nuosavybės turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pažymėjo, kad šios teismo išvados niekaip nekeičia ieškovės nurodytos aplinkybės, kad nuo 2022 m. spalio 31 d. minėtu adresu buvo deklaruota ieškovės, jos sūnaus B. K. (B. K.) ir šalių bendro vaiko gyvenamoji vieta (1 t., b. l. 27, 29).

Teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl 40 000 Eur kompensacijos už Namo (duomenys neskelbtini) pagerinimus, nustatė, kad ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kad 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. liepos 24 d. pervedė atsakovui iš viso 1 700 Eur (4 t., b. l. 163). Ieškovė ieškinio patikslinime nurodė, kad šie pinigai buvo skirti Namo (duomenys neskelbtini) remonto darbams. Atsakovas pateikė teismui nuomonę dėl ieškovės patikslinto ieškinio, kurioje neginčijo šios ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad iš atsakovo ieškovei priteistina 850 Eur (1 700 Eur / 2) kompensacija už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio Namo (duomenys neskelbtini) 2020 metais atliktus pagerinimus (remonto darbus).

Teismas nustatė, kad tam tikri ieškovės nurodyti daiktai buvo įmontuoti name (duomenys neskelbtini) ir tapo jo dalimi (durys, grindjuostės, plytelės, židinio kapsulė, palėpės laiptai), todėl už šiuos pagerinimus iš atsakovo ieškovei priteistina kompensacija. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad sprendime nurodyti daiktai Name (duomenys neskelbtini) buvo naudojami šeimos ne vienerius metus, ir spręsdamas dėl ieškovei priteistinos kompensacijos, atsižvelgė į atsakovo priešieškinio argumentus dėl minėtų daiktų tam tikro nusidėvėjimo. Todėl nustatė, kad už šiuos daiktus iš viso ieškovei iš atsakovo priteistina 1 806 Eur dydžio piniginė kompensacija (50 Eur vertės palėpės laiptai + 1 758 Eur vertės vidaus durys + 194 Eur vertės grindjuostės + 750 Eur vertės plytelės + 310 Eur vertės durys į garažą + 550 Eur vertės židinio kapsulė) /2). Už atsakovo namo (duomenys neskelbtini) pagerinimus šalims gyvenant santuokoje, ieškovei iš atsakovo iš viso priteistina 2 656 Eur (850 Eur + 2 045 Eur) piniginė kompensacija.

Teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl sodo pastato, nustatė, kad ieškovė prašo Sodo pastatą, esantį ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini), priteisti jai, o atsakovui priteisti iš jos piniginę kompensaciją, įpareigojant ieškovę ją sumokėti atsakovui per 2 metų laikotarpį. Atsakovas prašo Sodo pastatą nutraukiant santuoką padalinti tarp šalių natūra po 1/2 dalį.

Teismas, iš byloje esančios kadastrinių matavimų bylos vertino, kad 79,2 kv. m bendro ploto Sodo pastatas buvo pradėtas statyti 2022 metais ir pastatytas 2024 metais (baigtumo procentas – 100), jo paskirtis kita (sodų) (3 t., b. l. 80). Žemės sklypas, kuriame yra minėtas Sodo pastatas bei Ūkinis pastatas, taip pat esantis minėtame žemės sklype, asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei, todėl ieškovės siekis, jog jai būtų priteistas ir Sodo pastatas asmeninės nuosavybės teise, yra logiškai paaiškinamas, nes tokiu atveju visas turtinis vienetas – Sklypas (duomenys neskelbtini) su jame esančiais Nekilnojamojo turto registre neįregistruotais statiniais (Ūkiniu pastatu ir Sodo pastatu) priklausytų vienam savininkui (ieškovei) ir tai padėtų ateityje išvengti naujų ginčų tarp bendrasavininkų (ieškovės ir atsakovo) kilimo dėl Sodo namo valdymo.

Teismas atsižvelgė į atsakovo prašymą padalinti Sodo pastatą tarp šalių natūra priešiniame ieškinyje, tačiau nustatė, kad toks prašymas nėra argumentuotas. Todėl, teismas tenkino ieškovės prašymą ir priteisė Sodo pastatą jai asmeninės nuosavybės teise. Atsakovui priteisė iš ieškovės piniginę kompensaciją už tai, jog visas Sodo pastatas po santuokos nutraukimo atitenka ieškovei.

Teismas, įvertinęs ginčo šalių argumentus dėl Sodo pastato, ir pateiktas šalių lokalines sąmatas ir kadastrinių matavimų bylą, konstatavo, kad atsakovas, pateikdamas T. N. lokalinę sąmatą, siekė Sodo pastato medžiagų ir darbų kainą parodyti teismui didesnę, nei buvo iš tiesų, o ieškovė, pateikdama M. L. lokalinę sąmatą, siekė Sodo pastato medžiagų ir darbų kainą parodyti teismui mažesnę, nei buvo iš tiesų.

Teismas, vertindamas teismo ekspertės I. K. pateiktą Nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktą (5 t., b. l. 125-163), kuriame nurodyta, kad Sodo pastatą apžiūrėjo 2026 m. sausio 20 d. bei lyginamuoju metodu nustatyta, jog Sodo pastato rinkos vertė minėtai datai yra 162 000 Eur, atsižvelgiant į tai, kad Sodo pastatas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Todėl teismas, lygindamas byloje esančius matininkės duomenis apie vidutinę Sodo pastato rinkos vertę 2024 m. rugsėjo 25 d. ir teismo ekspertės duomenis apie Sodo pastato rinkos vertę 2026 m. sausio 20 d., nustatė, kad rinkos vertė per maždaug 1,5 metų laikotarpį išaugo daugiau nei 2,5 karto.

Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertė ekspertizės akte nurodė, jog parduodant nekilnojamąjį turtą veikia rinkos dėsniai, kurie ne visada būna vienodi konkrečiose situacijose. Atsižvelgdamas į tai, taip pat į tai, kad minėtas statinys nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, jog tokiu atveju dalijamas ne nekilnojamasis turtas, o kilnojamasis turtas (panaudotos medžiagos ir atliktų statybos darbų vertė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-943/2023), teismas sprendė, kad priteisti atsakovui pusę nustatytos Sodo pastato, kaip nekilnojamojo turto, rinkos vertės būtų nepagrįsta.

Teismas, spręsdamas dėl sumos, nuo kurios atsakovui skaičiuotina piniginė kompensacija už Sodo pastatą (kaip už statybines medžiagas ir statybos darbus), konstatavo, kad ieškovės pateiktos lokalinės sąmatos suma (47 682,06 Eur) daugintina iš 2,5, atsižvelgdamas į tai, kad Sodo namo statybos truko keletą metų, per kuriuos statybinių medžiagų ir statybos darbų vertė augo, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog jeigu minėtas turtas būtų baigtas formuoti kaip nekilnojamasis daiktas, jo rinkos vertė būtų daugiau nei 3 kartus didesnė, nei ieškovės nurodyta Sodo pastato statybos darbų ir medžiagų vertė, paskaičiuota pagal 2021 m. balandžio mėnesio kainas. Sprendė atsakovui už Sodo namą priteisti iš ieškovės 59 603 Eur (47 682,06 Eur x 2,5)/2) dydžio piniginę kompensaciją.

Teismas, vertindamas ieškovės prašymą leisti šią kompensaciją išmokėti atsakovui per 2 metų laikotarpį, atsižvelgė į atsakovo argumentą, kad jis su tokiu ieškovės prašymu nesutiko. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė turi jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį ne vieną nekilnojamojo turto objektą (1 t., b. l. 168), taip pat atsižvelgęs į tai, kad ieškovė pateikė teismui duomenis apie tai, kad ji turi galimybę greitai (per 3 dienas) pasiskolinti 50 000 Eur (4 t., b. l. 164), minėtą ieškovės prašymą dėl kompensacijos mokėjimo atsakovui dalimis per 2 metų laikotarpį teismo netenkino.

Teismas konstatavo, kad ieškovė atsakovui turi sumokėti 64 565 Eur (59 603 Eur už Sodo namą + 4 280 Eur už transporto priemonę + 682 Eur už kilnojamuosius daiktus) dydžio piniginę kompensaciją, o atsakovas turi sumokėti ieškovei 2 656 Eur dydžio piniginę kompensaciją už namo (duomenys neskelbtini) pagerinimus. Šias priešpriešines pinigines pareigas įskaičius tarpusavyje, teismas padarė išvadą, kad nutraukus santuoką ieškovė turi sumokėti atsakovui 61 909 Eur dydžio piniginę kompensaciją.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) O. K.-Z. (toliau – ir apeliantė) prašo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl nepilnamečio D. Z. išlaikymo priteisimo ir nustatyti, kad iš atsakovo I. Z. nepilnamečio D. Z. išlaikymui priteista 500 Eur dydžio periodinė mėnesinė išmoka mokama nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2024 m. lapkričio 29 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant įstatymų nustatyta tvarka; pakeisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, ir priteisti iš atsakovo I. Z. ieškovei O. K.-Z. 1 600 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, atsiradusį panaudojus bendro turto lėšas atsakovo asmeninei prievolei – teisinėms paslaugoms baudžiamajame procese – apmokėti; pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl kompensacijos už gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimus ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo ieškovei 40 000 Eur kompensaciją už namo pagerinimus; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantė nurodo, kad iš dalies sutinka su skundžiamu sprendimu. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nepilnamečio D. Z. gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisė iš atsakovo po 500 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis vaiko išlaikymui iki jo pilnametystės. Tačiau nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas nenurodė, nuo kada šis išlaikymas turi būti mokamas. Pažymėjo, kad toks sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų aiškumo ir išsamumo reikalavimų. Nors rezoliucinėje dalyje nustatytas išlaikymo dydis, mokėjimo periodiškumas ir mokėjimo pabaigos momentas, tačiau neapibrėžta išlaikymo mokėjimo pradžia. Dėl to lieka neaišku, ar teismas išlaikymą priteisė nuo ieškinio pareiškimo dienos, nuo sprendimo priėmimo dienos ar nuo jo įsiteisėjimo momento;

Pažymi, kad sprendime nėra konstatuota, kad ieškovė būtų atsisakiusi reikalavimo priteisti išlaikymą nuo ieškinio pareiškimo dienos, taip pat nenustatyta, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu būtų tinkamai ir visa apimtimi vykdęs pareigą išlaikyti vaiką. Priešingai, pats teismas sprendimu priteisė iš atsakovo 1 457,50 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d., taip pripažindamas, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą išlaikyti vaiką dar iki sprendimo priėmimo;

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 600 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK 3.98 straipsnio 3 dalies bei CK 3.109 straipsnio nuostatas. Apeliantė paaiškina, kad teismas nustatė, kad 1 600 Eur suma buvo sumokėta advokatui už teisines paslaugas, suteiktas atsakovui baudžiamajame procese dėl jam asmeniškai pareikštų įtarimų. Taigi pats teismas konstatavo, kad prievolė atsiskaityti už teisines paslaugas kilo išimtinai atsakovui ir nebuvo šalių solidarioji prievolė. Nepaisant to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ši prievolė turėjo būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą;

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, sumokėdama advokatui, patvirtino atsakovo prievolę CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, yra teisiškai nepagrįsta. Vien aplinkybė, kad vienas sutuoktinis faktiškai apmoka kito sutuoktinio asmeninę skolą, savaime nepakeičia prievolės teisinės prigimties ir nepaverčia jos bendrąja sutuoktinių prievole. Priešingas aiškinimas reikštų, kad bet kuri vieno sutuoktinio asmeninė prievolė taptų bendrąja vien dėl to, kad ji buvo padengta iš bendrų lėšų, kas paneigtų CK 3.98 straipsnio 3 dalies paskirtį;

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, kad aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu vėliau buvo nutrauktas, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl prievolės pobūdžio. Vertinant CK 3.98 straipsnio 3 dalies taikymą svarbu ne baudžiamojo proceso rezultatas, o tai, kad išlaidos buvo patirtos dėl atsakovo asmeninių teisinių problemų ir nebuvo susijusios nei su bendru sutuoktinių turtu, nei su šeimos interesų gynimu. Baudžiamojoje byloje teikiama teisinė pagalba nėra nei šeimos poreikių tenkinimas, nei šeimos interesų gynimas CK 3.109 straipsnio prasme. Priešingu atveju bet kokios vieno sutuoktinio asmeninės prievolės vykdymas galėtų būti laikomas šeimos interesų tenkinimu, kas paneigtų asmeninių ir bendrųjų prievolių atribojimą;

Apeliantė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria jai už atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas), pagerinimus priteista tik 2 656 Eur kompensacija. Ši sprendimo dalis naikintina, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato ir išnagrinėjo 2025 m. spalio 14 d. pateiktu pareiškimu patikslinto ieškinio dalyką, neįvertino alternatyvaus reikalavimo esmės, selektyviai vertino įrodymus ir kompensaciją nepagrįstai susiaurino iki pavienių daiktų likutinės vertės;

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį reikalavimą, turėjo vertinti ne pavienių elementų likutinę vertę, bet tai, kokia apimtimi dėl santuokos metu atliktų darbų ir investicijų padidėjo atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertė ir pagerėjo jo vartojamosios savybės. Tačiau skundžiamame sprendime alternatyvus reikalavimas faktiškai buvo transformuotas į reikalavimą atlyginti tam tikrų pasirinktų daiktų vertę. Tokiu būdu buvo nagrinėjamas ne tas reikalavimas, kurį ieškovė buvo pareiškusi 2025 m. spalio 14 d. patikslintu ieškiniu. Teismas nevertino Namo pagerinimo kaip visumos ir neanalizavo, kokią ekonominę naudą atsakovui sukūrė atlikti darbai, nors būtent šios aplinkybės sudarė alternatyvaus reikalavimo faktinį ir teisinį pagrindą;

Šalies argumentai

Apeliantė paaiškina, kad patikslintame ieškinyje ji nurodė, kad santuokos metu Namas buvo pagerintas tiek bendru sutuoktinių indėliu, tiek apeliantės asmeninėmis lėšomis ir darbu. Buvo įrengtas terasos stogas, virš terasos įrengtas balkonas, žemės sklype įrengta terasa su įmontuojamu kubilu, šalia pirties įrengtas stogas malkoms sudėti, aplink Namą sudėtos trinkelės, žemės sklypas aptvertas tvora, ant terasos ir terasinėse lentose įmontuoti lauko šviestuvai, įrengta lietaus nuvedimo sistema, Namo virtuvėje išgriauta siena ir sujungta virtuvės bei svetainės erdvė, svetainėje įmontuota židinio kapsulė, įrengta televizoriaus siena, visuose kambariuose įstatytos durys, garaže, katilinėje, vonioje ir tualete išklijuotos sieninės ir grindų plytelės, taip pat įsigyta nauja integruota buitinė technika ir atlikti kiti remonto bei pertvarkymo darbai;

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tik 2 656 Eur, faktiškai neįvertino didžiosios dalies patikslintame ieškinyje nurodytų pagerinimų. Sprendime nėra aiškiai pasisakyta dėl terasos stogo, balkono, tvoros, trinkelių, lietaus nuvedimo sistemos, lauko apšvietimo, terasos su kubilu, malkinės stogo, virtuvės ir svetainės erdvės perplanavimo, integruotos buitinės technikos, taip pat dėl kitų ieškovės nurodytų ir fotonuotraukomis pagrįstų darbų reikšmės. Teismas nepaaiškino, kodėl šių darbų nelaiko kompensuotinais, kodėl jų vertės neįtraukia į kompensacijos apskaičiavimą ir kodėl beveik 40 000 Eur dokumentais pagrįstos investicijos galėtų lemti tik 2 656 Eur kompensaciją;

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyrą. Pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį vieno sutuoktinio asmeninis turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu santuokos metu jis iš esmės pagerinamas bendromis sutuoktinių lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu teismas sprendžia, kad pagerinimai nėra tokio masto, jog sudarytų pagrindą pakeisti turto teisinį režimą, kito sutuoktinio indėlis negali būti ignoruojamas. Tokiu atveju turi būti sprendžiamas kompensacijos priteisimo klausimas, nes priešingu atveju vienas sutuoktinis nepagrįstai praturtėtų kito sutuoktinio lėšomis;

Pažymi, kad namas liko atsakovo asmenine nuosavybe, tačiau santuokos metu į jį buvo investuotos reikšmingos bendros ir ieškovės asmeninės lėšos. Atsakovas po santuokos nutraukimo išsaugo pagerintą nekilnojamąjį turtą, o apeliantė, jeigu jai būtų palikta tik 2 656 Eur kompensacija, realiai neatgautų net minimalios dalies savo įrodytų investicijų. Toks rezultatas neatkuria sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros ir sudaro sąlygas atsakovui gauti neproporcingą naudą ieškovės sąskaita.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas I. Z. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas nurodo, kad iš skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo 500 Eur mėnesinėmis periodinėmis išmokomis mokamą išlaikymą iki vaiko pilnametystės, tačiau nenurodė išlaikymo mokėjimo pradžios datos. Atsakovas neprieštarauja, kad ši sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė yra tikslintina, nes vykdytinas teismo sprendimas turi būti aiškus. Vis dėlto pats šios datos nenurodymas nesudaro pagrindo automatiškai patenkinti ieškovės reikalavimą tokia apimtimi, kokia jis suformuluotas apeliaciniame skunde, t. y. nustatyti, kad nuo 2024 m. lapkričio 29 d. mokėtina būtent 500 Eur suma;

Atsakovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia turi išspręsti atsakovo apeliaciniame skunde iškeltą klausimą, ar 500 Eur išlaikymo dydis atitinka nepilnamečio vaiko pagrįstus poreikius ir abiejų tėvų turtines galimybes. Atsakovo apeliaciniame skunde išsamiai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino atsakovo gaunamas pajamas, būtinas jo pragyvenimo ir vykimo į darbą išlaidas, tiesioginį vaiko išlaikymą bendravimo laikotarpiu, taip pat neatskyrė būtinųjų vaiko poreikių nuo papildomų ar vienkartinio pobūdžio išlaidų. Todėl išlaikymo pradžios data gali būti įrašyta į rezoliucinę dalį tik kartu nustatant galutinį apeliacinės instancijos teismo pripažintą pagrįstu mėnesinio išlaikymo dydį;

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atskirai išsprendė iki ieškinio pareiškimo susidariusio išlaikymo įsiskolinimo klausimą ir priteisė 1 457,50 Eur už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d. Atsakovas šią sprendimo dalį taip pat apskundė, prašydamas įsiskolinimą perskaičiuoti pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytą pagrįstą mėnesinio išlaikymo dydį. Tai papildomai patvirtina, kad visos sprendimo dalys dėl išlaikymo turi būti vertinamos sistemiškai, o ne vien formaliai įrašant ieškovės prašomą datą prie pirmosios instancijos teismo nustatytos ir atsakovo ginčijamos 500 Eur sumos;

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde argumentais dėl atsakovo gynybai baudžiamajame procese skirtų lėšų, kurios pasak ieškovė buvusios panaudotos išimtinai atsakovo asmeniniams interesams ir visiškai nesusijusios su šeimos gyvenimu. Toks vertinimas neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Šalys santuokos metu gyveno kaip viena šeima, kartu augino ne tik bendrą nepilnametį sūnų D., bet ir ieškovės sūnų iš ankstesnių santykių. Atsakovas savo lėšomis prisidėjo prie ieškovės sūnaus išlaikymo, tenkino jo kasdienius poreikius, kartu su visa šeima vykdavo į keliones, tačiau nei santuokos metu, nei nutraukiant santuoką nekėlė klausimo dėl šių išlaidų kompensavimo ar jų pripažinimo ieškovės asmenine prievole. Toks šalių elgesys atitiko įprastą šeimos gyvenimo modelį, grindžiamą tarpusavio pagalba, lojalumu ir bendru šeimos interesų tenkinimu;

Atsakovas nurodo, kad ieškovės pozicija, jog vienintelė santuokos metu iš bendrų lėšų apmokėta atsakovo asmeninėms reikmėms priskiriama išlaida privalo būti kompensuota euro tikslumu, ignoruojant visą bendrą šeimos ūkį ir abipusį šalių prisidėjimą prie vienas kito bei vaikų poreikių tenkinimo, neatitinka nei CK 3.27 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių tarpusavio paramos pareigos, nei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Vertinant šalių tarpusavio turtinius santykius negalima selektyviai išskirti vienos išlaidos ir ją vertinti atsietai nuo viso šeimos gyvenimo konteksto. Pats faktas, kad atsakovui buvo suteikta teisinė pagalba baudžiamajame procese, savaime nepaneigia aplinkybės, jog tuo metu šalys gyveno bendrą šeimos gyvenimą, dalijosi bendru ūkiu, kartu augino vaikus ir natūraliai prisiimdavo vienas kito bei šeimos poreikių tenkinimo naštą;

Atsakovas nurodo, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovui priklausančio gyvenamojo namo pagerinimų nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų, o iš esmės pakartoja ieškinyje išdėstytą poziciją. Apeliantė nenurodo, kokias konkrečias materialinės ar proceso teisės normas teismas pažeidė, neanalizuoja sprendimo motyvų ir neįrodo, kad teismas netinkamai įvertino konkretų byloje esantį įrodymą. Vietoje to pakartotinai išvardijamos tariamai patirtos išlaidos ir daroma prielaida, kad jų suma savaime atitinka atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertės padidėjimą;

Žemesnės instancijos teismas

Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gyvenamasis namas buvo visiško – 100 procentų – baigtumo dar iki šalių santuokos sudarymo. Realiai atsakovas namą iki 100 proc baigtumo pasistatė pirmosios santuokos metu ir nutraukiant pirmąją santuoką jis jau buvo padalintas tarp atsakovo ir jo pirmosios sutuoktinės. Ši aplinkybė turi esminę reikšmę vertinant ieškovės reikalavimą, nes paneigia jos teiginį, kad santuokos metu buvo atlikti tokie statybos darbai, kurie iš esmės sukūrė naują ar ženkliai didesnės vertės nekilnojamojo turto objektą. Apeliacinis skundas šios teismo išvados nepaneigia jokiais įrodymais. Taip pat pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į pačios ieškovės pateiktą 2019 m. rugpjūčio 4 d. fotofiksaciją, kurioje jau matyti terasos stogas, balkonas virš terasos bei lietaus nuvedimo sistema, nors santuoka buvo sudaryta tik 2019 m. rugpjūčio 29 d. Taigi pati ieškovės pateikta bylos medžiaga paneigia jos teiginį, kad šie darbai buvo atlikti santuokos metu. Šio sprendimo motyvo apeliantė nepaneigia;

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atribojo gyvenamojo namo pagerinimus nuo sklypo sutvarkymo darbų ir kitų atskirų statinių ar kilnojamųjų daiktų įsigijimo. Tvora, trinkelės, kubilas, malkinė, lauko šviestuvai ar analogiški objektai savaime neįrodo, kad buvo iš esmės pagerintas atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas. Vien tai, kad tam tikri darbai buvo atlikti namų valdoje, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip gyvenamojo namo vertę didinančių pagerinimų. Apeliantė taip pat neatsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas individualiai vertino kiekvieną pateiktą išlaidų dokumentą. Sprendimas nėra grindžiamas formaliu reikalavimo atmetimu. Priešingai, teismas pripažino tas aplinkybes, kurios buvo pakankamai įrodytos, įskaitant dalį piniginių pervedimų, ir atitinkamai priteisė kompensaciją. Tai patvirtina, kad teismas taikė diferencijuotą įrodymų vertinimą, o ne iš anksto atmetė visą ieškovės poziciją;

Apeliantė apeliaciniame skunde nepagrįstai į vieną visumą sutapatina gyvenamojo namo pagerinimus, kilnojamuosius daiktus ir kitus namų ūkiui skirtus pirkinius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė šias kategorijas ir individualiai įvertino kiekvieną ieškovės nurodytą objektą. Šaldytuvas, skalbyklė, džiovyklė, televizorius, robotas žoliapjovė, valgomojo stalas, šiltnamis bei kiti analogiški daiktai nėra neatskiriamos gyvenamojo namo dalys ir savaime nedidina atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vertės. Todėl jų įsigijimo išlaidos negali būti tapatinamos su CK 3.90 straipsnio prasme kompensuotinais gyvenamojo namo pagerinimais. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę išsamiai įvertino, tačiau apeliantė šių motyvų nepaneigia, o tik pakartoja pirminę savo poziciją;

Byloje pirmosios instancijos teismas ne kartą siūlė šalims spręsti ekspertizės skyrimo klausimą, tačiau ieškovė šia procesine galimybe nepasinaudojo. Nepaisant to, apeliaciniame skunde ji priekaištauja teismui, kad šis nenustatė 40 000 Eur dydžio namo vertės padidėjimo. Tokia pozicija yra prieštaringa. Atsisakiusi pasinaudoti specialiųjų žinių pagrindu galinčiu būti surinktu įrodymu, ieškovė pati prisiėmė procesinę riziką dėl savo reikalavimo neįrodymo. Iš esmės apeliaciniu skundu siekiama ne nustatyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo ar įrodymų vertinimo klaidas, bet iš naujo įvertinti tuos pačius įrodymus ir pašalinti pačios ieškovės neįvykdytos įrodinėjimo pareigos pasekmes. Toks apeliacinio proceso tikslas neatitinka civilinio proceso paskirties, todėl nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje;

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliantė apeliaciniame skunde pateikė prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Apeliantė prašymą grindžia tuo, kad ji yra bedarbė, o ją finansiškai remia jos brolis. Nors tai nėra skundžiama sprendimo dalis, tačiau, atsakovas, prašydamas šalių ginčo namą padalinti natūra, visą bylos nagrinėjimą nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovė neturi lėšų sumokėti piniginei kompensacijai. Ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, tai dar kartą patvirtino. Ta aplinkybė, kad ji yra bedarbė, reiškia, kad mažiausiai pusę metų, po naujo darbo susiradimo, ji negalės gauti net paskolos, kad išmokėti priteistą kompensaciją.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) I. Z. (toliau – ir apeliantas) prašo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl nepilnamečio D. Z. išlaikymo ir priteisti iš atsakovo I. Z. nepilnamečio sūnaus D. Z. išlaikymui po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki vaiko pilnametystės; pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo ir sumažinti iš atsakovo priteistą išlaikymo įsiskolinimą iki sumos, apskaičiuotos pagal apeliacinio teismo nustatytą išlaikymo dydį; pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl bendravimo su nepilnamečiu D. Z. tvarkos ir nustatyti, kad neporiniais kalendoriniais metais atsakovas turi teisę bendrauti su sūnumi nuo rugpjūčio 16 d. iki rugpjūčio 31 d., paimdamas vaiką pirmąją atostogų dieną nuo 9.30 val. iki 10.00 val. ir grąžindamas paskutinę atostogų dieną nuo 17.00 val. iki 18.00 val., arba jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad prieš mokslo metų pradžią būtinas papildomas pasirengimo laikotarpis, pakeisti sprendimą taip, kad atsakovui būtų užtikrinta teisė kasmet su nepilnamečiu vaiku praleisti ne mažiau kaip pusę vasaros atostogų laikotarpio, proporcingai paskirstant vasaros atostogas tarp abiejų tėvų; pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), padalinant jį tarp šalių po ½ arba padidinti atsakovui priteistą kompensaciją, ją apskaičiuojant pagal byloje atliktos teismo ekspertizės nustatytą tikrąją turto rinkos vertę santuokos pabaigos momentu - 81 000 Eur; panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pripažinti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad nėra pagrindo taikyti CK 3.90 straipsnio nuostatas ir pripažinti minėtą žemės sklypą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, priteisti atsakovui kompensaciją už santuokos metu bendromis lėšomis ir atsakovo darbu atliktus sklypo pagerinimus. Pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl transporto priemonės OPEL VECTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertės nustatymo ir pripažinti, kad šios transporto priemonės vertė buvo 400 Eur, atitinkamai panaikinant arba sumažinant iš atsakovo ieškovei priteistą kompensaciją. Pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio paskirstymo bei šį klausimą išspręsti iš naujo, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą. Priteisti iš Ieškovės Atsakovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu išlaikymo vaikui dydžiu, nurodo, kad teismas priteisė didesnį išlaikymą nei minimalus, tačiau neatliko vertinimo dėl šalių pajamų ir išlaikymo dydžio pagrįstumo. 2026 m. minimali mėnesinė alga po mokesčių sudaro apie 846 Eur. Iš šios sumos atėmus valstybinę išmoką vaikui, kuri 2026 m. sudaro 129,50 Eur per mėnesį, gaunama apie 716 Eur suma. Būtent tokio dydžio suma pagal suformuotą teismų praktiką gali būti laikoma orientaciniu minimalių ir būtinųjų vieno nepilnamečio vaiko poreikių dydžiu. Tuo tarpu ieškovė byloje deklaravo net 1 213,97 Eur dydžio mėnesinius vaiko poreikius, t. y. beveik 70 procentų didesnius už orientacinį minimalių poreikių kriterijų;

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio išvada, kad ieškovės nurodyti poreikiai yra pagrįsti, ir neatliko jokios analizės, kurios konkrečios išlaidos sudaro orientacinį būtinųjų poreikių lygį, o kurios jau yra papildomi, su konkrečios šeimos gyvenimo būdu, pomėgiais ar individualiais pasirinkimais susiję poreikiai. Teismas taip pat nevertino, ar tokios papildomos išlaidos yra proporcingos atsakovo finansinėms galimybėms;

Pažymi, kad teismas iš esmės perėmė ieškovės pateiktą vaiko poreikių lentelę, pagal kurią vaiko poreikiai sudaro 1 213,97 Eur per mėnesį, ir konstatavo, kad ieškovės prašomas 500 Eur išlaikymo dydis yra pagrįstas. Tačiau sprendime nėra pateikta jokios išsamios analizės, kodėl kiekviena konkreti lentelėje nurodyta išlaidų rūšis laikytina būtinu vaiko poreikiu, kokiu mastu ji susijusi būtent su nepilnamečio vaiko interesais bei ar ji atitinka protingumo ir proporcingumo kriterijus. Teismas faktiškai apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad atsakovo argumentai dėl tam tikrų išlaidų dydžio nėra pagrįsti, tačiau nepaaiškino, kodėl pats laiko pagrįstomis visas ieškovės nurodytas sumas;

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pagrįstumo 117 Eur per mėnesį būsto nuomos išlaidų, nors byloje nustatyta, kad ieškovei priklauso nekilnojamasis turtas, įskaitant butą (duomenys neskelbtini) bei kitą nekilnojamąjį turtą, taip pat 120 Eur per mėnesį atostogų išlaidų. Pažymi, kad tokia suma sudaro 1 440 Eur per metus. Teismas nevertino aplinkybės, kad tuo pačiu sprendimu nustatyta gana plati atsakovo bendravimo su vaiku tvarka. Atsakovas su vaiku praleidžia du savaitgalius kiekvieną mėnesį, turi teisę bendrauti švenčių metu, taip pat vasaros laikotarpiu su vaiku praleidžia 30 dienų. Akivaizdu, kad tokiu laikotarpiu atsakovas savo lėšomis tenkins visas vaiko kasdienes reikmes, įskaitant maitinimą, pramogas, poilsį ir keliones;

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad teismas taip pat nepasisakė dėl 59,49 Eur per mėnesį dydžio išlaidų augintinio katino išlaikymui. Iš poreikių lentelės matyti, kad katinas buvo vaiko gimtadienio dovana, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad augintinio išlaikymas tampa privaloma kito tėvo finansuojama vaiko poreikių dalimi. Poreikių lentelėje taip pat įtrauktos 23,34 Eur per mėnesį išlaidos vaikų darbo stalui, spintai ir sofa-lovai. Šios išlaidos savo esme nėra periodinio pobūdžio vaiko poreikiai. Tai ilgalaikio naudojimo daiktai, kurie įsigyjami vienkartinai ir tarnauja daugelį metų;

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas kritiškai vertina ir 71,87 Eur per mėnesį sumą žaislams, žurnalams bei kanceliarinėms prekėms. Tai sudaro daugiau kaip 860 Eur per metus. Teismas nevertino nei šių išlaidų pagrindžiančių dokumentų turinio, nei jų būtinybės. Sprendime apskritai nėra analizės, kokia konkreti šių išlaidų dalis tenka būtent vaiko poreikiams ir ar jose nėra įtraukti bendro šeimos ūkio pirkiniai. Panašiai neanalizuotos ir maitinimo išlaidos. Ieškovė nurodė 225,50 Eur išlaidas maistui namuose ir kavinėse bei papildomai 120 Eur išlaidas maitinimui darželyje. Taigi bendra maitinimo išlaidų suma siekia 345,50 Eur per mėnesį. Teismas nevertino, ar šiose sumose nėra dubliavimo, ar kavinėse patiriamos išlaidos laikytinos būtinuoju poreikiu, ar nėra įtrauktos išlaidos, kurios faktiškai tenka ir kitiems šeimos nariams;

Apeliantas pažymi, kad teismas nepakankamai vertino ieškovės turtinę padėtį. Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 3 dalis aiškiai nustato, kad abu tėvai privalo išlaikyti vaiką proporcingai savo turtinei padėčiai. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovė pati byloje nurodė esanti registruota Užimtumo tarnyboje ir dalyvaujanti profesinio mokymo programoje. Tuo pačiu metu ji deklaruoja daugiau kaip 1 200 Eur siekiančius vaiko poreikius. Teismas nevertino, kokia šių poreikių dalis iš tikrųjų yra būtina, o kokia susijusi su pačios ieškovės pasirinktu gyvenimo būdu ir prioritetais;

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 1 457,50 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d., kadangi šis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su teismo nustatytu vaiko poreikių dydžiu ir iš jo išvestu 500 Eur mėnesinio išlaikymo dydžiu, kurie, kaip išsamiai nurodyta kituose šio apeliacinio skundo argumentuose, buvo nustatyti netinkamai. Ieškovė reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo grindė prielaida, kad atsakovas nagrinėjamu laikotarpiu turėjo mokėti po 500 Eur per mėnesį, nors tuo metu jokio teismo sprendimo dėl išlaikymo dydžio nebuvo priimta. Iš esmės ieškovė retrospektyviai taikė savo pačios nurodytą ir ginčijamą išlaikymo dydį, o teismas, nepakankamai ištyręs visas reikšmingas aplinkybes, su tokiu skaičiavimo būdu sutiko;

Pažymi, kad išlaikymo įsiskolinimo dydis šioje byloje buvo apskaičiuotas remiantis tuo pačiu 500 Eur mėnesinio išlaikymo dydžiu, kurį atsakovas ginčija apeliaciniame skunde. Todėl reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo dėl išlaikymo dydžio nustatymo. Pažymi ir tai, kad nagrinėjamu laikotarpiu atsakovas vaiko išlaikymui skyrė po 150 Eur per mėnesį, t. y. iš viso 750 Eur. Tačiau teismas nevertino ne tik piniginių mokėjimų, bet ir aplinkybės, jog tėvų pareiga išlaikyti vaiką gali būti vykdoma ne vien piniginėmis lėšomis. Todėl išlaikymo įsiskolinimo klausimas negali būti vertinamas atskirai nuo pagrindinio ginčo dėl vaiko poreikių ir išlaikymo dydžio. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė vaiko poreikių apimtį, nepakankamai įvertino atsakovo finansines galimybes ir neatsakė į esminius atsakovo argumentus, sprendimo dalis dėl 1 457,50 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimo negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta;

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi D. Z. tvarka vasaros atostogų metu, yra nepakankamai motyvuota, prieštaringa ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių bei vaiko interesų prioriteto principo. Atsakovas priešieškiniu prašė nustatyti, kad poriniais metais su sūnumi praleidžia laiką nuo liepos 1 d. iki liepos 15 d. ir nuo rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 15 d., o neporiniais metais - nuo liepos 16 d. iki liepos 31 d. ir nuo rugpjūčio 16 d. iki rugpjūčio 31 d. Tokia bendravimo tvarka užtikrintų abiejų tėvų lygias galimybes vasaros laikotarpiu dalyvauti vaiko gyvenime, planuoti poilsį, keliones bei kitą bendrą veiklą su vaiku. Teismas, iš esmės sutikdamas su atsakovo pozicija dėl ilgesnio bendravimo vasaros laikotarpiu poreikio, neporiniais metais sutrumpino rugpjūčio mėnesio bendravimo laikotarpį iki rugpjūčio 22 dienos. Tokiu būdu atsakovui vietoje prašytų šešiolikos dienų rugpjūčio mėnesį buvo nustatytos tik septynios dienos. Vadinasi, bendravimo laikas šiuo laikotarpiu buvo sumažintas daugiau nei perpus;

Žemesnės instancijos teismas

Pažymi, kad teismo išvada prieštarauja jo paties motyvams. Viena vertus, teismas aiškiai konstatavo, kad ugdymo įstaigos lankymas negali būti svarbesnis už bendravimą su tėvu. Kita vertus, bendravimo laiką sumažino būtent remdamasis argumentu, susijusiu su ugdymo procesu ir pasirengimu jam. Tokie motyvai yra viduje prieštaringi ir neleidžia patikrinti, kokiais kriterijais iš tikrųjų vadovavosi teismas, priimdamas sprendimą. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, susijusių su atsakovo asmeniu, kurios pateisintų bendravimo ribojimą. Nebuvo nustatyta, kad atsakovas netinkamai rūpintųsi vaiku, neužtikrintų jo poreikių, keltų pavojų jo sveikatai ar saugumui, darytų neigiamą įtaką vaiko emocinei būklei ar kitaip pažeistų vaiko interesus. Priešingai, pats teismas pripažino atsakovo teisę į ilgalaikį bendravimą su vaiku vasaros atostogų metu ir iš esmės patenkino didžiąją dalį atsakovo reikalavimų. Todėl nesant jokių neigiamų aplinkybių, papildomas bendravimo laiko sumažinimas neturi objektyvaus pagrindo;

Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo bendravimo su vaiku apribojimą rugpjūčio mėnesio laikotarpiu, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir nukrypo nuo vaiko teisės palaikyti kuo glaudesnius ryšius su abiem tėvais principo. Todėl sprendimo dalis dėl bendravimo su vaiku vasaros atostogų metu keistina, nustatant, kad neporiniais kalendoriniais metais atsakovas turi teisę bendrauti su sūnumi nuo rugpjūčio 16 dienos iki rugpjūčio 31 dienos, kaip ir buvo prašoma priešieškiniu. Tokia tvarka geriau atitiktų vaiko interesus, užtikrintų tėvų lygiateisiškumo principo įgyvendinimą ir sudarytų sąlygas vaikui išlaikyti visavertį ryšį su abiem tėvais. Tuo atveju, jei teismas manytų, kad pasirengimui į mokyklą reikalingas 8 dienų terminas, atsakovas sutinka su bet kokia bendravimo tvarka, kuri užtikrintų, kad jis su vaiku praleidžia pusę vasaros atostogų;

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sodo pastato padalijimo būdo, iš esmės apsiribojo argumentu, kad žemės sklypas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, o viso turto priteisimas ieškovei ateityje padėtų išvengti galimų bendrasavininkių ginčų. Toks motyvavimas neatitinka nei Civilinio kodekso nuostatų, nei suformuotos kasacinio teismo praktikos. Paaiškina, kad skundžiamame sprendime nėra nustatyta, kad Sodo pastato negalima valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taip pat nėra nustatyta, kad egzistuoja objektyvios kliūtys nustatyti naudojimosi tvarką, ar kad atsakovo nuosavybės teisės išsaugojimas sukeltų neproporcingų neigiamų pasekmių. Teismas taip pat nenustatė, kad egzistuotų CK 3.123 straipsnyje numatytos aplinkybės, kurios pateisintų nukrypimą nuo lygių dalių principo;

Pažymi, kad vienintelė aplinkybė, kuria remiasi teismas, yra ta, kad žemės sklypas priklauso ieškovei. Tačiau ši aplinkybė savaime nėra pakankama eliminuoti atsakovo nuosavybės teisę į santuokos metu sukurtą turtą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos bei padarė išvadas, kurios nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Teismas sprendimo 46 punkte konstatavo, kad 79,2 kv. m bendro ploto Sodo pastatas buvo pastatytas santuokos metu, t. y. statyba pradėta 2022 metais ir baigta 2024 metais. Teismas taip pat nustatė, kad statinys yra ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Remdamasis vien šia aplinkybe teismas nusprendė visą statinį priteisti ieškovei, nurodydamas, kad toks sprendimas ateityje padėtų išvengti galimų bendrasavininkių ginčų. Tačiau teismo sprendime nėra nurodyta nė viena CK 3.123 straipsnyje numatyta aplinkybė, kuri pateisintų nukrypimą nuo lygių dalių principo;

Žemesnės instancijos teismas

Paaiškina, kad teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad būtent ieškovė, kaip žemės sklypo savininkė ir tik ji turi išimtines galimybes atlikti statybos užbaigimo procedūras bei įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Sprendimo 48 punkte pats teismas konstatavo, kad statinys nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tačiau byloje nebuvo nustatyta jokių objektyvių kliūčių tokiai registracijai atlikti. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad statinio statyba yra baigta 100 procentų. Todėl egzistuoja pagrindas manyti, kad statinio neįregistravimas yra susijęs ne su objektyviomis aplinkybėmis, o su ieškovės pasirinkimu neatlikti būtinų procedūrų. Dėl ko, ši aplinkybė yra ypač reikšminga, nes būtent statinio neįregistravimo faktą teismas panaudojo kaip vieną pagrindinių argumentų, kodėl negalima remtis eksperto nustatyta rinkos verte. Kitaip tariant, ieškovė faktiškai atsiduria palankesnėje padėtyje vien todėl, kad jai priklausančiame sklype esantis statinys nėra įregistruotas, nors tokios registracijos atlikimas priklauso būtent nuo jos valios ir veiksmų;

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad esminė klaida padaryta nustatant atsakovui priteistinos kompensacijos dydį. Sprendimo 48 punkte teismas konstatavo, kad atsakovo pateikta lokalinė sąmata nėra pakankamai patikima. Tuo pačiu, teismas nurodė, kad ir ieškovės pateikta lokalinė sąmata neatspindi tikrosios investicijų vertės, nes ji buvo sudaryta pagal 2021 m. kainas. Taigi teismas faktiškai atmetė abiejų šalių pateiktus įrodymus. Esant tokiai situacijai teismas privalėjo remtis vieninteliu byloje esančiu objektyviu specialiųjų žinių pagrindu gautu įrodymu - teismo ekspertizės aktu. Teismo ekspertė I. K. nustatė, kad 2026 m. sausio 20 d. neregistruoto sodo pastato rinkos vertė buvo 162 000 Eur. Tuo atveju, jei statinys butų registruotas, jo vertė butų 171 000 Eur. Ši išvada buvo pateikta teismo paskirtos ekspertizės pagrindu, ekspertė buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės, ekspertizė atlikta laikantis proceso įstatymo reikalavimų ir byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti jos patikimumu;

Pažymi, kad teismas, neturėdamas specialiųjų statybos ar nekilnojamojo turto vertinimo žinių, savarankiškai nusprendė, kad ieškovės pateiktoje sąmatoje nurodyta suma turi būti dauginama iš 2,5. Tokios išvados nepateikė nei ekspertė, nei joks kitas specialistas. Sprendime nėra nurodyta, nei kokiais ekonominiais duomenimis remiantis pasirinktas būtent 2,5 koeficientas, nei kokie statybos kainų indeksai buvo taikomi, nei kokia konkreti statybos darbų ir medžiagų vertė buvo nustatyta, nei kodėl pasirinktas būtent 2,5, o ne 1,5, 2 ar 3 koeficientas. Iš esmės kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas remiantis vien teismo prielaida, kuri niekaip sprendime nemotyvuota ir nepagrįsta;

Žemesnės instancijos teismas

Paaikšina, kad negalima laikyti pakankamu motyvu aplinkybės, kad rinkos vertė per tam tikrą laikotarpį padidėjo daugiau kaip 2,5 karto. Net jeigu tokia aplinkybė egzistuotų, ji savaime neįrodo, kad statybos darbų ir medžiagų vertė taip pat padidėjo 2,5 karto. Rinkos vertę lemia daugybė veiksnių - vieta, paklausa, ekonominė situacija, nekilnojamojo turto rinkos tendencijos ir kitos aplinkybės. Todėl rinkos vertės pokytis negali būti automatiškai tapatinamas su investicijų ar statybos darbų verte. Be to, teismas pats nurodė, kad pusės ekspertės nustatytos rinkos vertės priteisimas būtų nepagrįstas. Tačiau faktiškai teismas atliko analogišką veiksmą kitu būdu - pasitelkdamas savavališkai pasirinktą koeficientą. Dėl to galutinis rezultatas tapo ne ekspertinių išvadų, o teismo spėjimų pasekme. Pažymėtina ir tai, kad santuokos metu buvo pastatytas pastatas, sukurtas galutinis daiktas. Ekspertė aiškiai įvardino, kokia to daikto vertė, tiek neregistruoto, tiek įregistruoto. Santuokos pabaigoje turtas padalijamas lygiomis dalimis, pagal turto rinkos vertę;

Pažymi, kad šioje byloje ieškovė buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo iki sprendimo priėmimo. Toks procesinis sprendimas priimamas tik nustačius asmens finansines galimybes ir konstatavus, kad asmens turtinė padėtis neleidžia sumokėti viso žyminio mokesčio. Todėl teismo išvada, jog ieškovė gali nedelsdama sumokėti daugiau kaip 61 000 Eur kompensaciją, akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje nustatytiems faktams;

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl CK 3.90 straipsnio taikymo bei apskritai neišnagrinėjo alternatyvaus reikalavimo dėl kompensacijos už santuokos metu atliktus pagerinimus;

Paaiškina, kad teismas priešieškinio reikalavimą atmetė ne todėl, kad būtų nustatęs, jog atsakovo nurodyti pagerinimai nebuvo atlikti, ir ne todėl, kad būtų konstatavęs, jog sklypas liko tokios pačios būklės kaip jo įsigijimo metu. Priešingai, pats teismas sprendime nurodė, kad ieškovė sutiko su aplinkybe, jog į sklypą buvo vežamas gruntas ir sklypas buvo lyginamas. Taigi pats pagerinimų faktas byloje nebuvo paneigtas. Atsakovas į bylą pateikė lokalinę sąmatą, kurioje buvo detalizuoti sklype atlikti darbai ir panaudotos medžiagos. Sąmatoje nurodytas krūmynų iškirtimas ir teritorijos sutvarkymas, grunto atvežimas ir sklypo lyginimas, atraminių konstrukcijų įrengimas, segmentinės tvoros įrengimas, elektros kabelių tiesimas, lauko apšvietimo įrengimas, vejos įrengimas, dekoratyvinių augalų sodinimas, vaikų žaidimų aikštelės įrengimas ir kiti darbai, kurių bendra vertė sudaro 11 330,44 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių darbų turinio, masto, ekonominės reikšmės ir jų įtakos sklypo vertei apskritai nevertino. Vienintelis argumentas, kuriuo remiantis buvo atmestas atsakovo reikalavimas, buvo tai, kad lokalinė sąmata sudaryta 2024 m. lapkričio 22 d., t. y. jau po šalių konflikto kilimo, ir kad ji sudaryta pagal 2024 m. spalio mėnesio kainas;

Žemesnės instancijos teismas

Pažymi, kad aplinkybė, kad sąmata sudaryta po ginčo tarp šalių atsiradimo, savaime nepaneigia joje nurodytų darbų atlikimo fakto. Sąmata yra įrodinėjimo priemonė, kuria siekiama nustatyti atliktų darbų pobūdį ir jų vertę. Sąmatos sudarymo data nėra tapati darbų atlikimo datai. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl vien dėl sąmatos sudarymo datos joje nurodyti darbai turėtų būti laikomi neatliktais ar neegzistavusiais. Teismas apskritai nenustatė, kad sąmatoje nurodyti darbai nebuvo atlikti. Taip pat nenustatė, kad sklypas po jo įsigijimo nebuvo tvarkomas ar kad jo būklė nepasikeitė. Teismas taip pat nevertino, ar byloje nustatyti pagerinimai turėjo įtakos sklypo rinkos vertei. Priešingai, byloje buvo nurodyta, kad sklypas buvo įsigytas už 11 000 Eur, o bylos nagrinėjimo metu jo vertė buvo vertinama apie 20 000 Eur. Be to, pati ieškovė šį sklypą buvo paskelbusi parduodanti už 28 000 Eur. Šios aplinkybės savaime suponuoja pareigą teismui vertinti, ar vertės padidėjimas nėra susijęs su santuokos metu atliktais darbais, investicijomis ir atsakovo darbu. Tačiau tokio vertinimo teismas neatliko;

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ypač reikšminga aplinkybė yra ta, kad sklypo infrastruktūra buvo tiesiogiai susieta su atsakovui priklausančiu gyvenamuoju namu. Atsakovo paaiškinimais, į sklypą buvo atvesta elektra iš (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo, įrengtas lauko apšvietimas, o elektros energija iki šiol tiekiama iš atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto. Vadinasi, atsakovas ne tik prisidėjo savo darbu prie sklypo gerinimo, bet ir faktiškai iki šiol užtikrina dalies sklypo infrastruktūros funkcionavimą. Teismas šios aplinkybės apskritai nevertino. Taip pat byloje buvo nurodyta, kad kubilo aikštelė buvo įrengta taip, jog faktiškai naudojami abu sklypai. Įlipimo į kubilą zona yra viename sklype, o pakūros įranga ir jos eksploatavimui reikalinga dalis - kitame. Tai patvirtina, kad abu sklypai buvo naudojami kaip vienas funkcinis objektas ir buvo tvarkomi kaip vientisa šeimos valda, o ne kaip du visiškai savarankiški ir vienas nuo kito nepriklausomi nekilnojamojo turto objektai;

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neanalizavo faktinio sklypo pagerinimų masto, nevertino šių pagerinimų įtakos sklypo vertei ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl CK 3.90 straipsnio taikymo bei kompensacijos už pagerinimus instituto. Dėl šių priežasčių sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naikintina ir šis klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo, įvertinant tiek sklypo pagerinimų mastą ir jų atlikimo laiką, tiek atsakovo teisę į kompensaciją už bendromis lėšomis ir jo darbu sukurtą vertę;

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė transporto priemonės OPEL VECTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę ir dėl to nepagrįstai priteisė ieškovei 300 Eur kompensaciją. Sprendimo 21 punkte teismas nurodė, kad ieškovės vertinimu automobilio vertė buvo 800 Eur, o atsakovo vertinimu - 400 Eur, todėl teismas pasirinko šių sumų aritmetinį vidurkį ir nustatė 600 Eur automobilio vertę, iš kurios ieškovei priteisė 300 Eur kompensaciją. Su tokiu vertinimu negalima sutikti;

Pažymi, kad teismas nevertino byloje esančių objektyvių duomenų apie faktinę automobilio būklę ir jo realią rinkos vertę. Atsakovas buvo pateikęs transporto priemonės įsigijimo dokumentus, iš kurių matyti, kad automobilis 2021 m. buvo įsigytas už 500 Eur. Jau vien ši aplinkybė paneigia ieškovės teiginį, kad daugiau kaip dvidešimties metų senumo automobilio vertė bylos nagrinėjimo metu galėjo siekti 800 Eur. Paaiškina, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo transporto priemonė buvo priduota utilizuoti kaip eksploatuoti netinkama transporto priemonė. 2025 m. birželio 25 d. UAB „L.“ išdavė eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimą, kuriame patvirtinta, kad utilizuoti priimtas būtent automobilis OPEL VECTRA-C-STATION WAGON, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi byloje buvo pateikta automobilio įsigijimo sutartis, kurioje nurodyta 500 Eur įsigijimo vertė, o teismas savarankiškai nustatė didesnę nei įsigijimo vertę, atsakovas pateikia metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartį ir pinigų išmokėjimo kvitą, iš kurių matyti, kad už visą transporto priemonę atsakovui buvo sumokėta tik 173,28 Eur. Šie dokumentai objektyviai patvirtina, kad transporto priemonė bylos nagrinėjimo metu buvo itin prastos techninės būklės, neturėjo reikšmingos ekonominės vertės ir faktiškai buvo tinkama tik utilizavimui. Akivaizdu, kad tokios būklės transporto priemonės rinkos vertė negalėjo siekti teismo nustatytų 600 Eur;

Apeliantas nurodo, kad skundžiamo sprendimo dalis dėl OPEL VECTRA vertės ir iš jos išvestos 300 Eur kompensacijos naikintina. Transporto priemonės vertė turi būti nustatoma atsižvelgiant į jos faktinę techninę būklę, įsigijimo kainą ir aplinkybę, kad transporto priemonė buvo priduota utilizuoti, už ją gaunant tik 173,28 Eur. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą buvo nurodęs, kad maksimali automobilio vertė yra 400 Eur. Atitinkamai turi būti perskaičiuota ir galutinė šalių tarpusavio kompensacijų suma.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė O. K.-Z. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka su apelianto pozicija dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto vaiko išlaikymo dydžio. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, jog ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepateikė nepilnamečio vaiko poreikius patvirtinančių išlaidų dokumentų. Ieškovė ieškinyje (b. t. I, b. l. 1-21) pateikė D. Z. poreikių suvestinę ir nurodė, jog sūnaus D. Z. poreikių patenkinimui būtina skirti 1 213,97 Eur per mėnesį. Ieškovė visas patiriamas išlaidas sūnaus poreikių tenkinimui pagrindė rašytiniais įrodymais, t. y. ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė: sūnaus išlaidas maitinimui namuose patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 40-53); sūnaus išlaidas maitinimui darželyje patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 54); sūnaus išlaidas interneto ir kabelinės televizijos paslaugoms, t. y. AB „T.“ sutartį dėl interneto teikimo (b. t. I, b. l. 55). Už kabelinę televiziją yra mokama po 10 Eur grynaisiais, todėl čekio ar sąskaitos ieškovė negalėjo pateikti; sūnaus išlaidas būreliams patvirtinančius dokumentus (už šokius mokama 11,00 Eur, už futbolą 20,00 Eur) (b. t. I, b. l. 56-57); sūnaus išlaidas žaislams, žurnalams, kanceliarinėms prekėms patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 58); sūnaus išlaidas avalynei, drabužiams patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 59-61); sūnaus išlaidas higienos prekėms patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 62-63). Nepilnametis sūnus turi problemų su oda, todėl ieškovė perka tik ekologiškas ir jautrios odos priemones. Ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pateikė išrašą iš portalo e. sveikata, kuriame nurodyta, jog nepilnamečiui vaikui yra nustatytas alerginis (duomenys neskelbtini) (b. t. I, b. l. 64); sūnaus išlaidas buitinei chemijai patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 65). Atsižvelgiant į tai, kad nepilnametis sūnus turi problemų su oda, ieškovė vaiko drabužius skalbia specialiais plovikliais; sūnaus išlaidas vaistams ir vitaminams patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 67); sūnaus išlaidas baldams patvirtinančius dokumentus (vaikų darbo stalo su spinta ir sofos - lovos įsigijimo dokumentus, kurių bendra kaina yra 2 800,00 Eur. Minėta 2 800,00 Eur suma yra padalinta dviem vaikams ir išdalinta į 60 mėnesių, todėl mėnesinė suma sudaro 23,34 Eur) (b. t. I, b. l. 70); sūnaus išlaidas augintinio (katino) išlaikymui patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 71); sūnaus išlaidas transportui patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 72); sūnaus išlaidas draudimui patvirtinančius dokumentus (b. t. I, b. l. 73-75). Taigi, ieškovė sūnaus poreikių lentelę parengė ne vadovaujantis subjektyviu vertinimu, o paskaičiavusi realius sūnaus poreikius, pagal juos pagrindžiančius dokumentus;

Ieškovė nurodo, kad atsakovas faktiškai ignoruoja tai, kad pirmosios instancijos teismas išlaikymo klausimą sprendė ne formaliai, o kompleksiškai, individualiai vertindamas visas CK 3.192 straipsnyje įtvirtintas aplinkybes. Teismas skundžiamame sprendime analizavo ir įvertino nepilnamečio vaiko amžių, jo kasdienius poreikius, sveikatos būklę (vaikui yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini)), ieškovės pateiktą išlaidų detalizaciją, bei aplinkybę, kad vaikas nuolat gyvena su motina. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas neapsiribojo vien ieškovės pateiktais skaičiavimais, bet savarankiškai ir kritiškai vertino jų pagrįstumą;

Pažymi, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (toliau - Tarnyba) 2026 m. sausio 2 d. išvadoje „Dėl nepilnamečio D. Z. interesų“ nurodė, jog „Ieškovės prašoma priteisti vaikui išlaikymo suma - 500 Eur periodinėmis išmokomis <...> būtų pakankama, kad būtų užtikrinti pilnaverčiai nepilnamečio poreikiai ir interesai, kad būtų skiriamas tinkamas dėmesys vaiko sveikatai, laisvalaikiui, bendravimui, saviraiškos pomėgiams, lavinami jo gabumai, kūrybiškumas (b. t. II, b. l. 37-42). Todėl, įvertinus tai, kad ieškovė teismui pateikė tiek sūnaus poreikių lentelę, tiek išlaidas patvirtinančius dokumentus, o atsakovas jokių duomenų nepateikė, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visiškai pagrįstai įvertino nepilnamečio vaiko poreikius ir jo išlaikymui iš atsakovo priteisė 500,00 Eur sumą;

Taip pat ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, kad atsakovui abejones kelia tai, jog ieškovė į vaiko poreikius yra įtraukusi būsto nuomos išlaidas (117,00 Eur), nors ieškovei priklauso nekilnojamasis turtas, įskaitant būtą (duomenys neskelbtini) bei kitą nekilnojamąjį turtą. Ieškovė kartu su nepilnamečiais vaikais gyvena nuomojamame bute (duomenys neskelbtini). Šalių nepilnametis sūnus yra visavertis būsto gyventojas, todėl pripažintina, kad vaikui tenkanti dalis yra trečdalis patiriamų būsto išlaidų. Įvertinus tai, ieškovė sūnaus poreikių lentelėje ir nurodė, jog sūnaus būsto nuomos išlaidos per mėnesį sudaro 117,00 Eur sumą, t. y. 1/3 nuo 350,00 Eur sumos (ieškovės patiriamos buto nuomos išlaidos sudaro 350,00 Eur sumą) (b. t. I, b. l. 33-35). Pažymi, kad ieškovė iš gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - gyvenamasis namas) išsikraustė ir persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) ne savo noru. Būtent dėl patiriamos psichologinės įtampos, kuriamos neigiamos emocinės ir psichologinės atmosferos namuose, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų stabilią emocinę būseną bei vengiant konfliktų su atsakovu bendruose namuose, ieškovė buvo priversta išsikraustyti;

Paaiškina, kad ieškovė negyventi jai nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nusprendė, kadangi nepilnamečiams vaikams po mėnesio po ieškovės išsikraustymo reikėjo eiti į darželį ir mokyklą. (duomenys neskelbtini) mieste situacija su vietomis darželiuose ir mokyklose yra itin sudėtinga, o (duomenys neskelbtini) ieškovė iškart turėjo vietas nepilnamečiams vaikams į darželį ir mokyklą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nuosavybės teise valdomas butas (duomenys neskelbtini) nėra pritaikytas gyventi su dviem nepilnamečiais vaikais. Būtent dėl šių priežasčių ieškovė su nepilnamečiais vaikais persikėlė į (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė visas turėtas santaupas išleido gyvenamojo namo pagerinimui ir šalių pragyvenimui, kadangi atsakovas kurį laiką nedirbo. Atsižvelgiant į tai, ieškovė nuomodama jai nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini) gaudavo ir gauna stabilias pajamas;

Nurodo, kad ieškovė kito nekilnojamojo turto, kuriame būtų galima gyventi kartu su nepilnamečiais vaikais, neturi. Pastatas-sodo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - Sodo pastatas), kuris skundžiamu sprendimu buvo priteistas ieškovei asmeninės nuosavybės teise, nėra pilnai įrengtas, jame net nėra įrengto šildymo katilo. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad Sodo pastatas nėra pritaikytas gyvenimui kartu su dviem nepilnamečiais vaikais;

Ieškovės nuomone, atsakovas apeliacinį skundą grindžia naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, t. y. dėl nepakankamai pagrįstų sūnaus atostogų išlaidų, dėl katino išlaidų, dėl išlaidų sūnaus darbo stalui, spintai ir sofai-lovai, dėl jodinėjimo poniu išlaidų, dėl išlaidų žaislams, žurnalams bei kanceliarinėms prekėms. Atsakovui iš esmės įrodinėjant naujas faktines aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, dėl tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pasisakyti ir jų vertinti. Minėta, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo gali būti sprendžiama tik vertinant tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui;

Ieškovė pažymi, jog atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepateikė jokių įrodymų, kokio dydžio papildomas išlaidas atsakovas patiria, tenkinant sūnaus poreikius, laikotarpiu, kai leidžia laiką su sūnumi. Atsižvelgiant į tai, teismas visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime nevertino atsakovo neva patiriamų papildomų išlaidų, kadangi pats atsakovas tokių duomenų į bylą nebuvo pateikęs;

Ieškovė atkreipia dėmesį, kad atsakovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepateikė jokių duomenų apie tai, kokių priemonių jis ėmėsi, jog gautų didesnes pajamas. Ieškovės vertinimu, atsakovas turi visas galimybes gauti didesnes pajamas. Pats atsakovas 2025-08-13 teismo posėdžio metu aiškino, jog jis yra stalius, stato namus, todėl tikėtina, kad atsakovas gauna papildomų pajamų, o ne tik darbo užmokestį iš (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas turi didelės vertės nekilnojamąjį turtą (Gyvenamąjį namą) (b. t. I, b. l. 79-81). Atsakovas neturi daugiau išlaikytinių nepilnamečių vaikų. Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sūnaus išlaikymui iš atsakovo priteisė 500,00 Eur sumą;

Ieškovė su atsakovo argumentais, dėl priteisto išlaikymo įsiskolinimo nepagrįstumo, nesutinka. Paaiškina, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2024-07-01 iki 2024-11-29 ieškovei nepilnamečio vaiko išlaikymui iš viso pervedė 750,00 Eur sumą, t. y. 150 Eur/mėn. (750 / 5 = 150). Taigi, atsakovas didesnę nepilnamečio vaiko išlaikymo naštą perkėlė ieškovei. Įvertinus tai, kad laikotarpiu nuo 2024-07-01 iki 2024-11-29 sūnaus poreikiai buvo tapatūs dabartiniams poreikiams, išskyrus tai, kad išlaikymo įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu nepilnametis vaikas nepatyrė išlaidų gyvenamajam būstui, kurios šiuo metu sudaro 117,00 Eur sumą per mėnesį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sūnaus naudai iš atsakovo priteisė 1 457,50 Eur išlaikymo įsiskolinimą ((500,00 - 58,5) * 5 = 2207,50) (2207,50 - 750,00 = 1.457,50). Būtent šios sumos neteko šalių nepilnametis vaikas, laikotarpiu nuo 2024-07-01 iki 2024-11-29. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog šiuo laikotarpiu vaiko poreikiai buvo mažesni negu nustatė pirmosios instancijos teismas ar kad jis pats būtų juos tenkinęs didesne apimtimi. Byloje nėra duomenų apie atsakovo apmokėtas vaiko kasdienes išlaidas ar kitokį faktinį pareigos išlaikyti vaiką vykdymą išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu, kuris leistų mažinti skundžiamu sprendimu iš atsakovo priteistą išlaikymo įsiskolinimą;

Ieškovės įsitikinimu, nėra jokio pagrindo keisti skundžiamu sprendimu nustatytos atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarkos. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, leidžiančių daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nustatyta bendravimo tvarka (vasaros metu), neatitinka nepilnamečio vaiko interesų. Paaiškina, kad pagal skundžiamu sprendimu nustatytą atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką vasaros metu, atsakovas su sūnumi kiekvienais poriniais kalendoriniais metais praleis 30 dienų, o kiekvienais neporiniais kalendoriniais metais - 22 dienas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jokia apimtimi neužkirto kelio atsakovui aktyviai dalyvauti nepilnamečio vaiko gyvenime. Skundžiamu sprendimu atsakovui suteikta teisė reguliariai bendrauti su vaiku savaitgaliais, telefonu darbo dienomis, per šventes, gimtadienius, Tėvo dieną bei ilgesnį laiką vasaros ir mokyklinių atostogų metu. Tokia bendravimo tvarka užtikrina nuoseklų ir tęstinį tėvo dalyvavimą vaiko gyvenime, kartu išlaikant vaiko dienotvarkės ir ugdymo stabilumą;

Žemesnės instancijos teismas

Pažymi, kad atsakovas, prašydamas nustatyti bendravimo tvarką, pagal kurią jis su sūnumi neporiniais kalendoriniais metais bendrautų nuo rugpjūčio 16 iki 31 d., visiškai nevertina to, jog pagal tokią bendravimo tvarką šalių nepilnametis sūnus jau kitą dieną po bendravimo su atsakovu turėtų dalyvauti rugsėjo 1 d. šventėje. Visiškai natūralu, jog mokslo metų pradžiai reikia pasiruošti, todėl skundžiamu sprendimu ir buvo nustatyta bendravimo tvarka, pagal kurią atsakovas neporiniais kalendoriniais metais su sūnumi bendrautų rugpjūčio 16-22 d. Pirmosios instancijos teismas bendravimo tvarką nustatė siekdamas suderinti ne tik atsakovo teisę palaikyti ryšį su vaiku, bet ir vaiko poreikį pasiruošti naujiems mokslo metams;

Paaiškina, kad apeliaciniame skunde nutylima, kad pirmosios instancijos teismas patenkino didžiąją dalį atsakovo priešieškinio reikalavimų dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku. Skundžiamu sprendimu atsakovui suteikta platesnė bendravimo apimtis vasaros atostogų metu bei nustatyta teisė bendrauti su vaiku mokyklinių atostogų laikotarpiu, todėl teigti, kad teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir nukrypo nuo vaiko teisės palaikyti kuo glaudesnius ryšius su abiem tėvais principo, nėra jokio pagrindo;

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo reikalavimais pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl sodo pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu asmeninės nuosavybės teise priteisė ieškovei. Atsakovas prašo minėtą sodo pastatą padalinti jį tarp šalių po 1/2 arba padidinti atsakovui priteistą kompensaciją. Ieškovės įsitikinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, pagrįstai sodo pastatą priteisė ieškovei;

Ieškovė paaiškina, kad Sodo namo negalimumą padalinti natūra patvirtina tai, jog sodo namas nėra pritaikytas gyventi dviem šeimoms. Sodo name nėra atskirų įėjimų, kadangi sodo namas yra skirtas gyventi vienai šeimai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad sodo name galima gyventi dviem šeimoms, galima įrengti atskirus įėjimus, atskirti tam tikras patalpas ir pan. Atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apsiribojo reikalavimu padalyti sodo pastatą natūra, tačiau neįrodė, kad toks padalijimo būdas yra techniškai įmanomas. Atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų apie galimą sodo pastato naudojimo tvarką, funkcinį sodo pastato patalpų atskyrimą ir kitus sprendimus, kurie leistų dviem šeimom naudotis sodo pastatu;

Ieškovė taip pat nurodo, kad sodo namo nepriimtinumą padalinti natūra patvirtina tai, jog šalių santykiai yra konfliktiški. Ieškovės ir atsakovo santykiai iki pat bylos išnagrinėjimo pabaigos išliko konfliktiški, jie nė vieno klausimo neišsprendė geranoriškai, vadinasi, dalijantis bendru turtu (sodo namu) ne tik buvusiems sutuoktiniams, bet ir nepilnamečiams vaikams, galimi konfliktai, neatitiktų ne tik šalių, bet ir nepilnamečių vaikų geriausių interesų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas turto padalijimo būdą, pagrįstai siekė ne tik formaliai padalyti šalių turtą (sodo namą), bet ir galutinai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, išvengiant naujų teisinių konfliktų ateityje. Dėl nurodytų priežasčių bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nedalyti sodo namo natūra ir pagrįstai sodo namą priteisė ieškovei, atsakovui priteisiant pagrįstą kompensacijos dydį;

Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiais, kad bylos aplinkybės rodo, kad tikėtina, kad ieškovė neturi lėšų ir negalės sumokėti kompensacijos (61 909,00 Eur), kurią priteisė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu. Nurodo, kad ieškovė į nagrinėjamą civilinę bylą pateikė duomenis apie tai, jog ji turi galimybę greitai (per 3 dienas) pasiskolinti 50 000,00 Eur (b. t. IV, b. l. 93). Pirmosios instancijos teismas priteisdamas atsakovui kompensaciją iš ieškovės taip pat įvertino tai, jog ieškovė turi jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį ne vieną nekilnojamojo turto objektą (b. t. I, b. l. 168). Todėl, įvertinus tai, jog ieškovė turi galimybę pasiskolinti 50 000,00 Eur sumą bei turi ne vieną nekilnojamojo turto objektą, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nusprendė, jog ieškovė turi galimybę sumokėti atsakovui kompensaciją;

Ieškovė nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad būtent ieškovė, kaip žemės sklypo savininkė (kuriame yra Sodo pastatas) turi išimtines galimybės atlikti sodo namo statybos užbaigimo procedūras bei įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė atkreipia dėmesį, jog sodo namo statyba buvo baigta 2024 m. (b. t. III, b. l. 80). Ieškovė iš gyvenamojo namo buvo priversta išsikraustyti 2024 m. antroje pusėje. Taigi, šalims dar gyvenant kartu, atsakovas nekėlė klausimo dėl sodo namo įregistravimo. Taip pat, pažymi, kad atsakovas nuo pat 2024 m. pats nesiėmė veiksmų ir niekada nesiūlė ieškovei įregistruoti sodo namo (byloje tokių įrodymų nebuvo pateiktas). Dar daugiau, atsakovas turėjo teisė pareikšti reikalavimą ieškovei dėl sodo namo įregistravimo be ieškovės sutikimo, tačiau nei šioje civilinėje byloje, nei atskiroje byloje, toks reikalavimas nebuvo pareikštas;

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė priteistinos kompensacijos dydį atsakovui už sodo pastatą. Nurodo, kad nepagrįsti atsakovo argumentai, kad nagrinėjamu atveju teismas privalėjo išskirtinai remtis teismo ekspertizės aktu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, rėmėsi ne vienu atskiru įrodymu, o kompleksiškai įvertino visą byloje surinktų įrodymų visumą pagal vidinį teismo įsitikinimą. Įvertinus tai, kad sodo namas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią tuo atveju, jeigu nebaigtas statyti namas nėra įteisintas teisės aktuose nustatyta tvarka, santuokos nutraukimo byloje gali būti dalijamas ne namas, bet tik kilnojamasis turtas - statybai panaudotos medžiagos ir atliktų statybos darbų vertė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2011; 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-943/2023). Įvertinus tai, pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis Ekspertizės aktu ir pagrįstai juo nesivadovavo, kadangi jame buvo nurodyta sodo namo rinkos vertė, o ne statybinių medžiagų vertė. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą nukrypti nuo aukščiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, todėl nėra jokio pagrindo piniginę vertę apskaičiuoti pagal sodo pastato rinkos vertę, t. y. vadovaujantis ekspertizės aktu;

Paaiškina, kad ekspertizės akte buvo nurodyta, jog neįregistruoto sodo pastato rinkos vertė yra 162 000,00 Eur. Palyginus matininkės L. M. nurodytą sodo pastato rinkos vertę (61 000,00 Eur) bei ekspertės akte nurodytą vertę (162 000,00), galima paskaičiuoti, jog sodo namo rinkos vertė išaugo daugiau nei 2,5 karto (162 000,00 / 61 000,00 = 2,65). Ieškovė į nagrinėjamą civilinę bylą buvo pateikusi specialisto M. L. lokalinę sąmatą (toliau - Sąmata), kurioje nurodyta, kad į sodo pastatą buvo investuota ne didesnė kaip 47 482,06 Eur suma (b. t. IV, b. l. 28-33). Pažymėtina, jog sąmata buvo parengta vadovaujantis 2021 m. balandžio mėnesio kainomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog sodo namo rinkos vertė išaugo daugiau nei 2,5 karto, pagrįstai sąmatoje nurodytą sumą padaugino iš 2,5 ir apskaičiavo tiek sodo namo rinkos vertę, tiek atsakovui priteistiną piniginės kompensacijos dydį, t. y. 59 603,00 Eur sumą (47 482,06 * 2,5 / 2 = 59 603,00). Pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas kompensacijos dydį taip pat įvertino ekspertizės akte nurodytus argumentus, jog „parduodant nekilnojamąjį turtą veikia rinkos dėsniai, kurie ne visada būna vienodi konkrečiose situacijose“. Teismas visiškai pagrįstai apskaičiavo kompensacijos dydį atsakovui, įvertinus ir tai, kad į nagrinėjamą civilinę bylą nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kokia buvo sodo name panaudotų medžiagų ir atliktų statybos darbų vertė skundžiamo sprendimo priėmimo dieną;

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovės įsitikinimu, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl sodo pastato vertės nustatymo ir piniginės kompensacijos dydžio yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 218 straipsniu bei kasacinio teismo suformuota praktika, pagrįstai neapsiribojo vien ekspertizės akte nustatyta sodo pastato rinkos verte, bet kompleksiškai įvertino visą byloje esančių įrodymų visuma, įskaitant sodo pastato teisinį statusą, aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl neįregistruotų statinių dalijimo, matininkės nustatytą rinkos vertę, sąmatą, statybinių medžiagų ir statybos darbų kainų pokyčius, bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių teisinių ar faktinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo pasirinktą kompensacijos apskaičiavimo metodiką, todėl nėra jokio pagrindo keisti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsakovui už sodo pastatą buvo priteista 59 603,00 Eur dydžio piniginė kompensacija;

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo prašymu panaikinti skundžiamo sprendimo dalį ir pripažinti Žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypas) bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybę, o jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad nėra pagrindo Žemės sklypą pripažinti bendrąją jungtine nuosavybe, priteisti atsakovui kompensaciją už santuokos metu bendromis lėšomis ir atsakovo darbu atliktus Žemės sklypo pagerinimus. Nurodo, kad ieškovė iš savo asmeninių lėšų, dar iki santuokos sudarymo, tai yra 2019-02-22 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1641 pagrindu, asmeninės nuosavybės teise įsigijo Žemės sklypą (b. t. II, b. l. 120-128). Ieškovė į nagrinėjamą bylą taip pat pateikė mokėjimus už Žemės sklypą, kuriuos vykdė asmeninėmis lėšomis iš savo asmeninės banko sąskaitos. Pažymi, kad atsakovas, prašydamas Žemės sklypą pripažinti bendrąją jungtine nuosavybe, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų bendrų šeimos lėšų panaudojimą ir/ar atsakovo asmeninį darbą, gerinant Žemės sklypą;

Ieškovė nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, jog žemės sklype buvo „iškirsti visi krūmynai, vežamas gruntas, išlygintas visas sklypas, į sklypą atvesta elektra ir įrengtas kiemo apšvietimas, įrengti pamatai kubilui, sklypas aptvertas“. Byloje nėra duomenų, objektyvių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų, jog šie pagerinimai buvo atlikti santuokos metu iš bendrų santuokinių lėšų ar atsakovo asmeninių investicijų. Ieškovei įsigijus žemės sklypą, ieškovės sąskaitoje dar iki santuokos sudarymo su atsakovu buvo pakankamai lėšų, kad ji pati galėtų sutvarkyti savo žemės sklypą. Ieškovė 2019-08-01, t. y. dar iki santuokos sudarymo (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) turėjo asmeninių santaupų, kurios sudarė 13 812,94 Eur sumą (b. t. II. b. l. 114);

Ieškovė pažymi, kad ji 2018-10-26 atsakovui pervedė 2 500,00 Eur sumą; 2018-12-15 atsakovui pervedė 2 000 Eur sumą; 2019-02-15 atsakovui pervedė 500,00 Eur sumą (b. t. III, b. l. 16-26). Šie pavedimai buvo atlikti atsakovui, kad jis nupirktų medžiagas, reikalingas Žemės sklypo darbams atlikti, t. y. buvo perkamas gruntas, lyginamas Žemės sklypas. Taigi, medžiagos, skirtos Žemės sklypui buvo perkamos iš ieškovės asmeninių pinigų, o už atsakovo padėjimą tverti tvorą Žemės sklype su atsakovu taip pat buvo atsiskaityta iš asmeninių ieškovės lėšų. Visi Žemės sklypo sutvarkymo darbai buvo atlikti dar iki ieškovės ir atsakovo santuokos sudarymo, t. y. iki 2019-08-29. 2025-08-18 vykusio teismo posėdžio metu ieškovė detaliai paaiškino, jog pati atliko darbus Žemės sklype, t. y. tvarkė teritoriją, įrengė veją, sodino dekoratyvius augalus ir t. t.;

Ieškovė nurodo, kad atsakovas, įrodinėdamas, jog Žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas už santuokos metu įgytas lėšas pateikė teismui 2024-11-22 lokalinę sąmatą, sudarytą pagal 2024 m. spalio mėnesio kainas, kurioje buvo nurodyta, jog neva Žemės sklype atliktų darbų kaina yra 11 330,44 Eur. Tačiau, Žemės sklypo tvarkymo darbai buvo atlikti dar 2019 m., todėl minėta lokalinė sąmata visiškai nepagrįstai buvo parengta vadovaujantis 2024 m. spalio mėnesio kainomis. Žemės sklypo tvarkymo darbų kainos 2019 m. skyrėsi nuo 2024 m. spalio mėnesio kainų. Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo pateikta Žemės sklypo tvarkymo sąmata, kadangi ji buvo sudaryta pagal 2024 m. kainas, nors darbai faktiškai buvo atlikti 2019 m., taip pat nebuvo pateikti šią sąmatą parengusio asmens kvalifikacijos dokumentai. Atsakovo pateiktos sąmatos nepagrįstumą papildomai patvirtino į bylą pateikta ieškovės sąmata (b. t. IV, b. l. 25-26);

Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiu, jog „į Žemės sklypą buvo atvesta elektra iš (duomenys neskelbtini) esančio gyvenamojo namo“. Pažymi, jog Žemės sklype atskiro elektros įvado nėra. Elektra Žemės sklype yra pasiekiama naudojant prailgintuvus iš kituose žemės sklypuose, bet ne pačiame Žemės sklype, esančių elektros įvadų. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas į Žemės sklypą būtų atvedęs elektrą. Atsakovas taip pat nurodo, jog „kubilo aikštelė buvo įrengta taip, jog faktiškai naudojami abu sklypai. Įlipimo į kubilą zona yra viename sklype, o pakuros įranga ir jos eksploatavimui reikalinga dalis - kitame“. Tokie atsakovo argumentai nesudaro jokio pagrindo Žemės sklypą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Kilnojamasis daiktas (šiuo atveju kubilas) jokia apimtimi negali nulemti nekilnojamojo daikto (šiuo atveju Žemės sklypo) nuosavybės formos. Įvertinus tai, kad Žemės sklypas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise, įsiteisėjus teismo sprendimui atsakovas privalės patraukti kubilą iš ieškovės Žemės sklypo dalies;

Ieškovė pažymi, kad pats atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė, kokio dydžio kompensaciją prašo priteisti, akivaizdu, kad nėra pagrindo tenkinti tokio reikalavimo, kadangi teismas nagrinėjamu atveju savo iniciatyva negali nustatyti kompensacijos dydžio, įvertinus ir tai, jog byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, jog Žemės sklypo pagerinimai buvo atlikti santuokos metu iš bendrų santuokinių lėšų ar atsakovo asmeninių investicijų;

Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais dėl automobilio O. V.-C-Station Wagon, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Automobilis). Nurodo, kad atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikta metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartis, pasak atsakovo patvirtinanti, kad už automobilį atsakovui buvo sumokėta 173,28 Eur suma, neturi reikšmingos ekonominės vertės. Pažymi, jog metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartis niekaip neatspindi ir negali atspindėti realios automobilio rinkos vertės, kadangi sudarant tokią sutartį yra vertinama ne transporto priemonės techninė būklė, senumas ar kiti kriterijai, o išimtinai automobilio svoris. Atsižvelgiant į tai, net ir naujos transporto priemonės metalo laužo vertė galėtų būti tokia pati kaip ir automobilio, įvertinus tai, jog būtų vertinamas transporto priemonės svoris, o ne kiti kriterijai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis nustatytas nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydis ir jo įsiskolinimas, ir dėl santuokos nutraukimo padalinto turto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.

Dėl naujų įrodymų

Ieškovė apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikė naujus rašytinius įrodymus – pinigų pervedimų atsakovui kopijas. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė pažymą apie darbo užmokestį ir metalo laužo pirkimo – pardavimo sutartį, ir pinigų išmokėjimo kvitą. Apeliantai nurodo, kad įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y. susipažinus su skundžiamo sprendimo motyvais.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos gynimo principą, siekdamas užtikrinti objektyvų ir visapusišką bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimą, priima minėtus rašytinius įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje pateiktais duomenimis.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir įregistravo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje. Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus D. Z. (D. Z.).

Iš bylos duomenų matyti, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas (duomenys neskelbtini)) priklauso nuosavybės teise I. Z. (atsakovui); žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas (duomenys neskelbtini)) priklauso asmenine sutuoktinio nuosavybe O. K. Z. (ieškovei), taip pat ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), bei butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis (duomenys neskelbtini).

Iš AB „Regitra“ pažymų apie transporto priemones matyti, kad automobilis O. V.-C-Station Wagon, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas ((duomenys neskelbtini)) atsakovo I. Z. vardu. Automobilis Volkswagen, VW Passat, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas ((duomenys neskelbtini)) ieškovės O. K. Z. vardu.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus pateikė ieškovė ir atsakovas. Ginčo šalys iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Ieškovė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimis dėl 1 600 Eur kompensacijos už teisines paslaugas ir kompensacijos už gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) pagerinimą. Apeliacinės instancijos teismo prašo patikslinti skundžiamo sprendimo dalį dėl išmokos vaikui mokėjimo momentą (nuo kreipimosi į teismą dienos).

Žemesnės instancijos teismas

Tuo tarpu atsakovas nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimis dėl priteisto išlaikymo dydžio vaikui, dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku, dėl priteistos kompensacijos už turto (žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)) pagerinimus, bei automobilio O. V.-C-Station Wagon, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta verte.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų turinį, toliau pasisakys dėl šių apeliacinių skundų argumentų - nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio, nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku ir priteistų kompensacijų už santuokoje esančio turto pagerinimą, bei automobilio (Opel) nustatyta vertę.

Dėl nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydžio ir jo įsiskolinimo

Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu išlaikymo vaikui dydžiu, nurodo, kad teismas priteisė didesnį išlaikymą nei minimalus, tačiau neatliko vertinimo dėl šalių pajamų ir išlaikymo dydžio pagrįstumo. 2026 m. minimali mėnesinė alga po mokesčių sudaro apie 846 Eur. Iš šios sumos atėmus valstybinę išmoką vaikui, kuri 2026 m. sudaro 129,50 Eur per mėnesį, gaunama apie 716 Eur suma. Būtent tokio dydžio suma pagal suformuotą teismų praktiką gali būti laikoma orientaciniu minimalių ir būtinųjų vieno nepilnamečio vaiko poreikių dydžiu. Tuo tarpu ieškovė byloje deklaravo net 1 213,97 Eur dydžio mėnesinius vaiko poreikius, t. y. beveik 70 procentų didesnius už orientacinį minimalių poreikių kriterijų;

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio išvada, kad ieškovės nurodyti poreikiai yra pagrįsti, ir neatliko jokios analizės, kurios konkrečios išlaidos sudaro orientacinį būtinųjų poreikių lygį, o kurios jau yra papildomi, su konkrečios šeimos gyvenimo būdu, pomėgiais ar individualiais pasirinkimais susiję poreikiai. Teismas taip pat nevertino, ar tokios papildomos išlaidos yra proporcingos atsakovo finansinėms galimybėms.

Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus duomenys apie vaiko poreikius, nustatęs, kad atsakovas daugiau išlaikytinių neturi, jis neįrodinėjo, kad jo turtinė padėtis neleistų patenkinti savo vienintelio vaiko poreikių, darė išvadą, kad valstybės parama galės būti skiriama papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vaikas šiuo metu yra tik (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, o išlaikymas priteistinas iki vaikas sulauks pilnametystės, todėl natūralu, jog gali atsirasti papildomų poreikių, kurių nėra galimybės numatyti iš anksto, o kaskart inicijuoti naują teisminį procesą būtų ekonomiškai nepagrįsta, t. y. neatitiktų proceso ekonomiškumo principo. Pažymėjo, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga yra 1 153 Eur (planuojama, kad kitais metais ji augs ne mažiau nei 6 procentais). Teismas šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad šalių vaikui yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 190), o ši aplinkybė neabejotinai didina patiriamas išlaidas vaikui. Dėl ko pirmosios instancijos teismas priteisė skundžiamu sprendimu vaiko išlaikymo dydį 500 Eur per mėnesį.

Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969-2018).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nustatant priteistino išlaikymo dydį vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti būtinų išlaidų dydis ir tėvų turtinė padėtis vertinami teismo sprendimo priėmimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016).

Paminėtina, kad kasacinis teismas nurodė, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020). Pažymėtina, kad kasacinis teismas nurodė, kad orientacinė išlaikymo dydžio suma yra minimalus atlyginimas atskaičius mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Didesnes vaiko poreikių tenkinimo išlaidas gali lemti tokios aplinkybės kaip vaiko liga ir dėl jos patiriamos papildomos sveikatos priežiūros išlaidos, vaiko ugdymo išlaidos, kai vaikas turi tam tikrų gebėjimų ir (ar) iki santuokos nutraukimo turėjo galimybę užsiimti veiklomis ar lankyti tokias ugdymo įstaigas, kurias, esant galimybei, reikėtų išsaugoti ir pasikeitus vaiko tėvų tarpusavio statusui, taip pat kitos aplinkybės, kurios svarbios vertinant, kiek tėvų tarpusavio santykių pasikeitimas gali keisti iki tol buvusį vaiko poreikių tenkinimo lygį. Mažesnes išlaidas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020). Tačiau teismas plėtodamas šią praktiką taip pat pasisakė, kad vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023, 50 punktas).

Apeliantas apeliaciniu skundu nurodo, kad teismas nepakankamai vertino ieškovės turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė pati byloje nurodė esanti registruota Užimtumo tarnyboje ir dalyvaujanti profesinio mokymo programoje. Tuo pačiu metu ji deklaruoja daugiau kaip 1 200 Eur siekiančius vaiko poreikius. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pagrįstumo 117 Eur per mėnesį būsto nuomos išlaidų, nors byloje nustatyta, kad ieškovei priklauso nekilnojamasis turtas, įskaitant butą (duomenys neskelbtini) bei kitą nekilnojamąjį turtą, taip pat 120 Eur per mėnesį atostogų išlaidų. Apeliantas nurodo, kad teismas taip pat nepasisakė dėl 59,49 Eur per mėnesį dydžio išlaidų augintinio katino išlaikymui. Iš poreikių lentelės matyti, kad katinas buvo vaiko gimtadienio dovana, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad augintinio išlaikymas tampa privaloma kito tėvo finansuojama vaiko poreikių dalimi. Poreikių lentelėje taip pat įtrauktos 23,34 Eur per mėnesį išlaidos vaikų darbo stalui, spintai ir sofa-lovai. Šios išlaidos savo esme nėra periodinio pobūdžio vaiko poreikiai. Tai ilgalaikio naudojimo daiktai, kurie įsigyjami vienkartinai ir tarnauja daugelį metų.

Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl vaiko poreikių pagrįstumo, nurodydamas, kad ieškovės į bylą pateikti duomenys pagrindžia vaiko poreikius, pažymėdamas vaiko amžių ir jam nustatytą ligą - (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas apskritai skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškovės pateiktų įrodymų, vaiko poreikių lentelės, nepasisakė dėl tokių išlaidų kaip augintinio išlaikymas, būsto nuomos, baldams ir kitoms išlaidoms pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, turėjo įvertinti, ar ieškovė įrodė, kad išlaikymo dydis yra didesnis nei teismų praktikoje rekomenduojamas orientacinis minimalus išlaikymo dydis, t. y. didesnis nei viena minimali mėnesinė alga (skundžiamu sprendimu 1 000 Eur per mėnesį). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde konkrečiai detalizuoja tam tikras išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti visas ieškovės nurodytas sumas, reikalingas šalių sūnaus poreikių patenkinimui.

Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, ieškovė teigė, kad šalių sūnaus poreikių tenkinimui reikalinga kas mėnesį skirti: 225,50 Eur –maitinimui namuose/kavinėse; 120,00 Eur – maitinimui darželyje; 50,00 Eur – išlaidos už komunalines, šildymo ir elektros paslaugas; 8,33 Eur – išlaidos už internetinę ir kabelinę televiziją; 117,00 Eur – išlaidos už būsto nuomą; 31,00 Eur – išlaidos už būrelius (futbolas ir šokiai); 71,87 Eur – žaislai, žurnalai, kanceliarinės prekės; 90,58 Eur – avalynė, drabužiai; 10,00 Eur – kirpėjo paslaugos; 57,65 Eur – higienos prekės; 27,19 Eur – buitinė chemija; 30,00 Eur – odontologo paslaugos; 51,92 Eur – vaistai, vitaminai; 15,00 Eur - rinkliavos ugdymo įstaigoje organizuojamoms šventėms ir ekskursijoms; 30,00 Eur - teatras, zoologijos sodas, kino teatras, draugų gimtadieniai ir kitos šventės; 20,00 Eur - jojimas su poniu; 120 Eur - atostogos; 23,34 Eur - vaikų darbo stalas su spinta ir sofa-lova; 59,49 Eur - augintinis katinas (sūnaus gimtadienio dovana) ir jo priežiūra, maistas; 47,60 Eur - Transporto išlaidos; 8,00 Eur – draudimas. Taigi bendra suma būtų 1 213,97 Eur per mėnesį.

Pirmosios instancijos teismui ieškovė pateikė daug mokėjimų nurodymų dokumentų iš savo banko sąskaitos, kurie iš esmės pagrindžia ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes. Nepaisant to, kad dalis mokėjimo nurodymų konkrečiai nepagrindžia, kad tai yra šalių sūnaus poreikių tenkinimui, nors ieškovė detaliai aptarė kiekvieną mokėjimą vaiko poreikių lentelėje, dėl ko nėra pagrindo su tuo nesutikti. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pažymi ir sutinka su apeliantu, kad ieškovės nurodytos vaiko poreikių lentelėje išlaidos, kaip atostogos, vaikui skirti baldai, ar augintinio priežiūros išlaidos priskirtini vaiko poreikiams per mėnesį tenkinti yra nepagrįstai priskirti prie vaiko išlaikymo išlaidų per mėnesį. Pažymėtina, kad atostogų išlaidos yra ieškovės nepagrįstai įtrauktos, akivaizdu, kad kiekvieną mėnesį ieškovė neatostogauja su vaiku. Sutiktina su apeliantu, kad vaikui skirti baldai yra vienkartinis pirkinys, todėl taip pat nepagrįstai šios išlaidos įtrauktos į vaiko poreikių lentelę. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė niekaip nepagrindė, kodėl įtraukė į vaiko poreikių lentelę išlaidas už augintinio išlaikymą.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, kai kurios prekės ir patiriamos išlaidos yra trumpalaikio ar vienkartinio pobūdžio ir nėra perkamos ir patiriamos kas mėnesį, o kai kurių užtenka ilgesniam laikotarpiui (pvz., higienos ir švaros prekės, vaistai ir pan.), taip pat manytina, jog nėra poreikio pirkti vaikui naujus drabužius, avalynę kas mėnesį. Be to, mokslo metai, būreliai netrunka visus metus ir išlaidos kanceliarinėms reikmėms ir pan. nėra patiriamos visus metus. Kaip minėta, ieškovei teigiant, kad sūnaus poreikiai yra didesni nei viena minimali mėnesinė alga, ieškovė turėjo pateikti tokias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis).

Neginčytina tai, kad vaiko išlaidos maistui, higienai, aprangai, ugdymui ir kitiems būtiniesiems poreikiams yra savaime suprantamos ir būtinos. Būtina piniginių lėšų skirti vaiko sveikatai, lavinimui, tinkamam augti sąlygų sukūrimui. Teismų pripažįstama visuotinai žinoma aplinkybė, kad žmogui reikia maisto, higienos priemonių, drabužių, avalynės, kad ji patiria susisiekimo viešuoju transportu išlaidų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių sūnaus amžių ((duomenys neskelbtini) metai), jo užsiimamas veiklas (lanko užklasines veiklas, kurios iš jų mokamos), sveikatos būklę (nustatytas (duomenys neskelbtini)), šios nutarties 70 punkte nurodytus būtinuosius poreikius, bei aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog šalių sūnaus poreikiai yra 1 000 Eur per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantu, kad tokios išlaidos kaip atostogos, augintinio išlaikymo ir baldų išlaidos neatitinka vaiko mėnesinių poreikių kriterijų. Sutiktina ir tai su apeliantu, kad remiantis nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, tam tikrą laiką vaikas praleis su juo, o tuo laikotarpiu vaiko išlaidas dengs vaiko tėvas (apeliantas), nors tuo pačiu laikotarpiu apeliantas teiks išlaikymą vaiko motinai.

Apibendrinus tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo sprendimo dalį dėl nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydžio, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į vaiko poreikių lentelę, detaliai nevertino išlaidų, kurios būtinos vaiko išlaikymui per mėnesį, kai kurios išlaidos apskritai nėra susijusios su vaiko poreikiais, dėl ko konstatuoja, kad šioje dalyje nėra nustatyti tikrieji vaiko poreikiai, kurių pagrindų būtų nustatytas realus išlaikymo dydis vaikui per mėnesį, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis naikintina ir perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pažymėtina, kad šalys apeliaciniuose skunduose nurodė, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė, nuo kada šis išlaikymas turi būti mokamas, atsižvelgiant į tai, kad dėl šio reikalavimo ginčo nėra, apeliacinės instancijos teismas šioje skundžiamo sprendimo dalyje nurodo pirmosios instancijos teismui, nagrinėjant iš naujo reikalavimą dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui patikslinti laikotarpį nuo kada šis išlaikymas turėtų būti mokamas.

Taip pat, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 1 457,50 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d., kadangi šis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su teismo nustatytu vaiko poreikių dydžiu ir iš jo išvestu 500 Eur mėnesinio išlaikymo dydžiu, kurie, kaip išsamiai nurodyta kituose šio apeliacinio skundo argumentuose, buvo nustatyti netinkamai. Ieškovė reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo grindė prielaida, kad atsakovas nagrinėjamu laikotarpiu turėjo mokėti po 500 Eur per mėnesį, nors tuo metu jokio teismo sprendimo dėl išlaikymo dydžio nebuvo priimta. Iš esmės ieškovė retrospektyviai taikė savo pačios nurodytą ir ginčijamą išlaikymo dydį, o teismas, nepakankamai ištyręs visas reikšmingas aplinkybes, su tokiu skaičiavimo būdu sutiko.

Kaip matyti, bylos duomenimis, ieškovė prašė iš atsakovo priteisti ir 1 457,50 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d., kai atsakovas vaiko išlaikymui pervesdavo tik po 150 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nesant ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad nurodytu laikotarpiu atsakovas vaiko išlaikymui skyrė po 150 Eur per mėnesį, ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo tenkino ir iš atsakovo priteisė ieškovei 1 457,50 Eur dydžio vaiko išlaikymo skolą.

CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

Byloje kilo ginčas dėl to, kad atsakovas teikdamas išlaikymą sūnui po 150 Eur laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d., nesutinka su pirmosios instancijos teismas priteistų išlaikymo įsiskolinimo dydžiu 1 457,50 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią skundžiamo sprendimo dalį, nustatė, kad nėra aišku, kokiais duomenimis pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priteisdamas išlaikymo įsiskolinimo dydį 1 457,50 Eur. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d. priteistą išlaikymo dydį 1 457,50 Eur padalinus iš 5 mėnesių, gaunasi 291,50 Eur, atėmus iš šios sumos apelianto mokėtiną išlaikymą 150 Eur, gaunasi 141,50 Eur, nors priteista skundžiamu sprendimu 500 Eur. Todėl nėra aišku, kodėl (duomenys neskelbtini) m. vaikui išlaikymo įsiskolinimas per mėnesį 291,50 Eur ženkliai skiriasi nuo išlaikymo dydžio per mėnesį 500 Eur. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės reikalavimo dėl vaiko išlaikymo įsiskolinimo pagrįstumo, kokiais duomenimis, apskaičiavo išlaikymo įsiskolinimo dydį per mėnesį, nėra nurodyto išlaikymo įsiskolinimo apskaičiavimo formulės (dydis per mėnesį), o tik teiginys, kad ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo tenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, iš dalies sutiktina su apelianto pozicija dėl išlaikymo įsiskolinimo, kad teismas, nepakankamai ištyręs visas reikšmingas aplinkybes, sutiko su ieškovės paskaičiuotu išlaikymo įsiskolinimo, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis naikintina, bei perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šiuo atveju, teismas turėtų vertinti proporcingai ar nurodytu laikotarpiu kai susidarė išlaikymo įsiskolinimas, kokios išlaidos buvo patirtos, iš šių išlaidų turėtų būti atimtas jau teiktas apelianto išlaikymo dydis per mėnesį 150 Eur, ir apskaičiuotas išlaikymo įsiskolinimas už 5 mėnesius laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d.

Dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku

Apeliantas priešieškiniu prašė nustatyti, kad poriniais metais su sūnumi praleidžia laiką nuo liepos 1 d. iki liepos 15 d. ir nuo rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 15 d., o neporiniais metais - nuo liepos 16 d. iki liepos 31 d. ir nuo rugpjūčio 16 d. iki rugpjūčio 31 d. Tokia bendravimo tvarka užtikrintų abiejų tėvų lygias galimybes vasaros laikotarpiu dalyvauti vaiko gyvenime, planuoti poilsį, keliones bei kitą bendrą veiklą su vaiku. Teismas, iš esmės sutikdamas su atsakovo pozicija dėl ilgesnio bendravimo vasaros laikotarpiu poreikio, neporiniais metais sutrumpino rugpjūčio mėnesio bendravimo laikotarpį iki rugpjūčio 22 dienos. Tokiu būdu atsakovui vietoje prašytų šešiolikos dienų rugpjūčio mėnesį buvo nustatytos tik septynios dienos. Vadinasi, bendravimo laikas šiuo laikotarpiu buvo sumažintas daugiau nei perpus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tėvo, negyvenančio kartu su vaiku, teisė bendrauti ir dalyvauti auklėjant vaiką yra asmeninio pobūdžio teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena, nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.175 straipsnio 2 dalimi, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką.

Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku 6 punktu nustatė, kad tėvas praleidžia su sūnumi poriniais kalendoriniais metais liepos 1-15 d., bei rugpjūčio 1-15 d., taip pat neporiniais kalendoriniais metais liepos 16-31 d. bei rugpjūčio 16-22 d., paimdamas sūnų iš jo gyvenamosios vietos pirmąją atostogų dieną nuo 9.30 val. iki 10 val. ir grąžindamas sūnų paskutinę atostogų dieną nuo 17 val. iki 18 val.

Tuo tarpu apelianto įsitikinimu, taip pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja jo paties motyvams. Viena vertus, teismas aiškiai konstatavo, kad ugdymo įstaigos lankymas negali būti svarbesnis už bendravimą su tėvu. Kita vertus, bendravimo laiką sumažino būtent remdamasis argumentu, susijusiu su ugdymo procesu ir pasirengimu jam. Tokie motyvai, apelianto įsitikinimu, prieštaringi ir neleidžia patikrinti, kokiais kriterijais iš tikrųjų vadovavosi teismas, priimdamas sprendimą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais, nes bendravimo tvarka turi atitikti ne tik atsakovo, bet ir nepilnamečio vaiko bei ieškovės galimybes planuoti savo atostogas. Pažymėtina, kad ieškovė nurodė, kad tokia skundžiamu sprendimu nustatyta tvarka užtikrina ieškovės galimybę nepilnametį vaiką paruošti ugdymosi procesui. Tuo tarpu apeliantas neįrodė dėl kokių priežasčių jo įsitikinimu pirmosios instancijos teismas turėjo patvirtinti būtent jo siūlomą bendravimo tvarką šioje dalyje.

Šiuo atveju, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad pirmosios instancijos teismas bendravimo tvarką nustatė siekdamas suderinti ne tik atsakovo teisę palaikyti ryšį su vaiku, bet ir vaiko poreikį pasiruošti mokslo metams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu sūnumi 7 punktu nustatė, kad sūnui pradėjus lankyti mokyklą, tėvas turi teisę praleisti su sūnumi neporiniais kalendoriniais metais rudens atostogas bei poriniais kalendoriniais metais žiemos atostogas, būnančias tam tikru metu vasario mėnesį. Todėl priešingai nei apeliantas įsitikinęs, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į atsakovo priešieškinio reikalavimus, bet ir į ieškovės argumentus, kad sūnui pradėjus lankyti mokyklą, būtinas laikotarpis pasiruošti mokslo metams.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, atsakovui nustatyta galimybė ne tik praleisti su sūnumi atostogas vasaros laikotarpiu, bet ir mokymosi laikotarpiu. Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija, kad šiuo atveju skundžiamu sprendimu atsakovui suteikta platesnė bendravimo apimtis atostogų metu bei nustatyta teisė bendrauti su vaiku mokyklinių atostogų laikotarpiu, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir nukrypo nuo vaiko teisės palaikyti kuo glaudesnius ryšius su abiem tėvais principo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

Taigi, apibendrinus tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku atostogų laikotarpiu yra prieštaraujantys, priešingai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į vaiko prioritetinį principą bendrauti su abiem tėvais, nustatė bendravimo tvarką, kuri šiuo atveju yra patogiausia nepilnamečiam vaikui, todėl apelianto apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nustatė bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios, todėl pasikeitus aplinkybėms, šalys visų pirma bendru sutarimu gali nustatyti kitokią bendravimo tvarką, o jei nepavyksta susitarti, tada kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.

Dėl santuokos nutraukimo dalintino turto

Nagrinėjamu atveju abi šalys apeliaciniais skundais nesutunka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyse dėl turto padalijimo. Šiose dalyse ginčas kilo dėl vieno iš sutuoktinių (ieškovės) asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir šio turto padalijimo arba kompensacijos kitam sutuoktiniui (atsakovui) priteisimo už santuokos metu atliktus šio turto pagerinimus. Bei kompensacijos kitam sutuoktiniui (ieškovei) priteisimo už santuokos metu ieškovės atliktus atsakovo asmeninio turto pagerinimus.

Kaip matyti iš ieškovės apeliacinio skundo turtinio, ieškovė nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 1 600 Eur asmeninių lėšų, kurias ji 2021 m. vasario 4 d. sumokėjo advokatui L. Ž. už sutuoktiniui teiktas teisines paslaugas, ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi už atsakovo Namo (duomenys neskelbtini) pagerinimus šalims gyvenant santuokoje, ieškovei iš atsakovo iš viso priteista 2 656 Eur (850 Eur + 2 045 Eur) pinigine kompensacija.

Apeliantė (ieškovė) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 600 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, netinkamai aiškindamas ir taikydamas CK 3.98 straipsnio 3 dalies bei CK 3.109 straipsnio nuostatas. Apeliantė paaiškina, kad teismas nustatė, kad 1 600 Eur suma buvo sumokėta advokatui už teisines paslaugas, suteiktas atsakovui baudžiamajame procese dėl jam asmeniškai pareikštų įtarimų. Taigi pats teismas konstatavo, kad prievolė atsiskaityti už teisines paslaugas kilo išimtinai atsakovui ir nebuvo šalių solidarioji prievolė. Nepaisant to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ši prievolė turėjo būti vykdoma iš bendro sutuoktinių turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su prievolių, vykdomų iš bendro sutuoktinių turto, vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti.

Pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalį, iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrojon nuosavybėn, suvaržymais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusiais po jo įsigijimo; prievolės, susijusios su bendro turto tvarkymo išlaidomis; prievolės, susijusios su šeimos namų ūkio išlaikymu; prievolės, susijusios su teismo išlaidų atlyginimu, jeigu byla buvo susijusi su sutuoktinių bendru turtu arba šeimos interesais; prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais; solidariosios sutuoktinių prievolės.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad advokato teisinės pagalbos išlaidas pagal atsakovo sudarytą teisinės pagalbos sutartį sumokėjo ieškovė, sprendė, kad ieškovė patvirtino prievolę, atsiradusią iš sandorio, sudaryto vieno sutuoktinio (atsakovo), šią prievolę pati įvykdydama (apmokėdama). Dėl šios nustatytos aplinkybės teismas nusprendė, kad ši prievolė buvo vykdytina iš bendro sutuoktinių turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 600 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą sumokėtą advokatui už teisines paslaugas, suteiktas atsakovui baudžiamajame procese dėl jam asmeniškai pareikštų įtarimų atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) neneigė, kad advokato teisinės pagalbos išlaidas pagal atsakovo sudarytą teisinės pagalbos sutartį ji apmokėjo, šios aplinkybės neginčijo ir atsakovas. Svarbu pažymėti, kad nors atsakovas įrodinėjo, kad šios lėšos buvo apmokėtos iš bendro sutuoktinio turto, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu pažymėti, kad ieškovė už suteiktas teisines paslaugas apmokėjo iš savo asmeninių lėšų, ir šią aplinkybę pagrindė bylos duomenimis, ne bendrais šeimos tikslais, o dėl atsakovo asmeninių problemų, t. y. šios lėšos buvo panaudotos dėl atsakovui pareikštų kaltinimų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą.

Apibendrinus tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, skundžiamo sprendimo dalį, kurią pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 600 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą sumokėtą advokatui už teisines paslaugas panaikinti, ir tenkinti šioje dalyje ieškovės reikalavimą ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 1 600 Eur kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą sumokėtą advokatui už teisines paslaugas.

Taip pat, nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad šalims esant santuokoje buvo iš esmės pagerintas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas (duomenys neskelbtini)), t. y. buvo įrengtas terasos stogas, balkonas virš terasos, terasa su įmontuojamu kubilu, ant terasos ir terasinėse lentose įmontuoti lauko šviestuvai, įrengta lietaus nuvedimo sistema, name apjungta svetainė su virtuve, į sieną svetainėje įmontuota židinio kapsulė, svetainėje įrengta siena, visuose kambariuose įstatytos durys, garaže, katilinėje, vonioje ir tualete išklijuotos sieninės ir grindų plytelės, įsigyta nauja, integruota buitinė technika, aplink namą sudėtos trinkelės, sklypas aptvertas tvora. Šalims esant santuokoje ieškovė šiems pagerinimams pirko įvairius daiktus, išlikę įrodymai dėl 39 871,39 Eur sumos panaudojimo (ieškinio priedai Nr. 30-45), be to, ieškovė nurodė, kad 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. liepos 24 d. pervedė atsakovui iš viso 1 700 Eur, kurie buvo panaudoti šio namo remonto darbams. Ieškovė nurodė, kad ieškinio priedai Nr. 46-55 įrodo, kaip Namas (duomenys neskelbtini) atrodo iki ir po pagerinimų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenys, nustatė, kad tam tikri ieškovės nurodyti daiktai buvo įmontuoti Name (duomenys neskelbtini) ir tapo jo dalimi (durys, grindjuostės, plytelės, židinio kapsulė, palėpės laiptai), todėl už šiuos pagerinimus iš atsakovo ieškovei priteisė kompensaciją. Taigi, už atsakovo Namo (duomenys neskelbtini) pagerinimus šalims gyvenant santuokoje, ieškovei iš atsakovo iš viso priteisė 2 656 Eur (850 Eur + 2 045 Eur) piniginę kompensaciją.

Tuo tarpu ieškovė (apeliantė) nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas tik 2 656 Eur, faktiškai neįvertino didžiosios dalies patikslintame ieškinyje nurodytų pagerinimų. Pasak apeliantės, skundžiamame sprendime nėra aiškiai pasisakyta dėl terasos stogo, balkono, tvoros, trinkelių, lietaus nuvedimo sistemos, lauko apšvietimo, terasos su kubilu, malkinės stogo, virtuvės ir svetainės erdvės perplanavimo, integruotos buitinės technikos, taip pat dėl kitų ieškovės nurodytų ir fotonuotraukomis pagrįstų darbų reikšmės. Teismas nepaaiškino, kodėl šių darbų nelaiko kompensuotinais, kodėl jų vertės neįtraukia į kompensacijos apskaičiavimą ir kodėl beveik 40 000 Eur dokumentais pagrįstos investicijos galėtų lemti tik 2 656 Eur kompensaciją.

Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, byloje nustatęs turto pagerinimo, bet ne esminio, atlikto santuokos metu, faktą, teismas turi spręsti kompensacijos priteisimo klausimą. Tais atvejais, kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis ir (ar) bendromis lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į turto bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus. Toks sutuoktinio, prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, teisių gynimo būdas reiškia sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą ir neleidžia vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2013 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018, 50 punktą; 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-1120/2023 71 punktą; 2025 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-1120/2025 82 punktą).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą plačiai pasisakyta dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021 80 punktą).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės (apeliantės) argumentus iš dalies sutinka su ieškovės pozicija. Kaip matyti iš skundžiamo turinio, teismas nepasisakė dėl ginčo šalių nurodytų argumentų pagrįstumo, nevertino ir nepasisakė dėl įrodymų, susijusių su tuo, ar byloje buvo pagrindas spręsti, kad pirmiau nurodytas ginčo turtas šalių santuokos metu buvo pagerintas ir jei taip, tai kokiomis lėšomis. Teismas nevertino, be kita ko, ginčo šalių paaiškinimų, byloje liko nenustatyta ir neįvertinta aplinkybė dėl gyvenamojo namo vertės nustatymo, susijusių su ginčo turto vertės padidėjimu, atsiradusiu pagerinus ginčo namą.

Bylą nagrinėjęs teismas nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, turinčių reikšmės sprendžiant kompensacijos už kito sutuoktinio turto neesminį pagerinimą klausimą: 1) nuotraukų, kuriomis ieškovė įrodinėjo, kad ginčo turtas buvo gerinamas ir po santuokos sudarymo; 3) kitų įrodymų, kuriomis ieškovė įrodinėjo, kad namas šalių buvo gerinamas; 4) duomenų, patvirtinančių ieškovės asmenines lėšas, gautas išmokas, pašalpas, ir kt.; 5) ieškovės teiginių, kad ji asmeniniu darbu (statybomis) prisidėjo prie namo ir jo aplinkos tvarkymo.

Vertinant pirmiau nurodytus įrodymus kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, turėtų būti patvirtintos arba paneigtos ieškovės įrodinėjamos aplinkybės, kad: 1) ji savo darbu prisidėjo prie ginčo namo pagerinimo santuokos metu; 2) ginčo namas buvo įrengiamas ir namo aplinka buvo tvarkoma ir po santuokos sudarymo; 3) žemės sklypas ir namas santuokos metu buvo pagerinti: buvo įrengtas terasos stogas, balkonas virš terasos, terasa su įmontuojamu kubilu, ant terasos ir terasinėse lentose įmontuoti lauko šviestuvai, įrengta lietaus nuvedimo sistema, name apjungta svetainė su virtuve, į sieną svetainėje įmontuota židinio kapsulė, svetainėje įrengta siena, visuose kambariuose įstatytos durys, garaže, katilinėje, vonioje ir tualete išklijuotos sieninės ir grindų plytelės, įsigyta nauja, integruota buitinė technika, aplink namą sudėtos trinkelės, sklypas aptvertas tvora.

Pažymėtina, kad paprastai sutuoktinių bendro gyvenimo metu turtas, ypač jeigu tai yra šeimos gyvenamoji vieta, nepriklausomai nuo to, kam jis priklauso nuosavybės teise, yra gerinamas nesudarant specialių susitarimų dėl tam skiriamų lėšų dalies (išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai sudaro sutartis dėl turto pasidalijimo), taip pat nerenkama atliktų pagerinimų vertę patvirtinančių įrodymų, nes šeimos tikslai yra bendri. Šis aiškinimas taikytinas ir tada, kai šeima santuokos metu gautas lėšas skiria aplinkai gerinti, ir neturi reikšmės, kuris iš sutuoktinių panaudoja lėšas, nes santuokos metu gautos lėšos bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams. Be to, net ir tuo atveju, jeigu sutuoktinis fiziškai neprisideda prie konkretaus turto gerinimo, tačiau tuo pačiu metu vykdo kitas šeimos pareigas, pvz., prižiūri vaikus, laikytina, jog jis prisideda savo darbu, nes sudaro sąlygas kitam sutuoktiniui rūpintis jo asmeninio turto gerinimu. Kitu atveju konstatavimas, kad kompensacija vienam sutuoktiniui už kito sutuoktinio asmeninio turto pagerinimus gali būti priteisiama tik tuo atveju, kai sutuoktinis, prašantis priteisti kompensaciją, nurodo tikslią lėšų sumą ar konkrečius atliktus su ginčo turtu susijusius darbus ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus, prieštarautų šeimos kaip bendrų tikslų siekiančio instituto esmei, pažeistų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.5 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti, ar ieškovės pateiktos namo nuotraukos pagrindžia ieškovės argumentus, kad namas buvo gerinamas po santuokos sudarymo, taip pat turi būti įvertinta žemės sklypo ir gyvenamojo namo būklė iki santuokos sudarymo dienos, santuokos pabaigos metu bei turto vertės nustatymo dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti duomenys turėtų būti vertinami su kitais byloje esančiais duomenimis, sprendžiant dėl žemės sklypo ir pastato būklės tiek iki santuokos sudarymo, tiek po santuokos sudarymo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, tik įvertinus šios nutarties 102-105 punktuose nurodytus įrodymus kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, galima spręsti dėl ieškovės asmeninių lėšų, darbo ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalis priklausiusių lėšų indėlio į atsakovui nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo pagerinimą ir pagal tai spręsti dėl kompensacijos už kito sutuoktinio turto neesminį pagerinimą dydžio.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei nuosavybės teise sodo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), prašo šį turtą padalinti tarp šalių po ½ arba padidinti atsakovui priteistą kompensaciją, ją apskaičiuojant pagal byloje atliktos teismo ekspertizės nustatytą tikrąją turto rinkos vertę santuokos pabaigos momentu – 81 000 Eur. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pripažinti šį žemės sklypą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad nėra pagrindo taikyti CK 3.90 straipsnio nuostatas ir pripažinti minėtą žemės sklypą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, priteisti atsakovui kompensaciją už santuokos metu bendromis lėšomis ir atsakovo darbu atliktus sklypo pagerinimus.

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CK 3.90 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad, sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita); antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2011; 2012 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2012; 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-781/2026).

CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų, kurie sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, visumą privalo įrodyti sutuoktinis, reikalaujantis kito sutuoktinio asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-687/2016, 16 punktas; 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-781/2026 31 pastraipa).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas (duomenys neskelbtini)) priklauso asmenine sutuoktinio nuosavybe O. K.-Z. (ieškovei), taip pat ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini).

Atsakovas (apeliantas), remdamasis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, prašė pripažinti atsakovui asmenine nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, įrodinėdamas, kad: 1) turtas buvo iš esmės pagerintas santuokos metu; 2) po santuokos sudarymo ginčo turtas bendromis sutuoktinių lėšomis ir darbu buvo pagerintas iš esmės.

Atsakovas savo teiginius grindė paaiškinimais, kad santuokos metu Sklypas (duomenys neskelbtini) buvo iš esmės pagerintas, t. y. buvo iškirsti visi krūmynai, vežamas gruntas, išlygintas visas sklypas, atvesta elektra, įrengtas apšvietimas, įrengti pamatai kubilui, sklypas aptvertas (iš viso pagerinimams panaudota 11 330,44 Eur suma). Atsakovas minėtą Sklypą (duomenys neskelbtini) prašė priteisti jam natūra, o Sklypą (duomenys neskelbtini) ir jame esančius Ūkinį pastatą bei Sodo pastatą padalinti natūra abiems šalims (po 1/2 dalį). Atsakovas paaiškino, kad į Sklypo (duomenys neskelbtini) tvarkymą ir jame esančio Sodo namo statybas iš viso investuota 135 514,75 Eur šeimos lėšų. Be to, pasak atsakovo, Sodo namas buvo statomas jo darbu.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo prašymas padalinti Sodo pastatą tarp šalių natūra priešiniame ieškinyje nėra argumentuotas, dėl ko tenkino ieškovės prašymą ir priteisė Sodo pastatą ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Atsakovui priteisė iš ieškovės piniginę kompensaciją už tai, jog visas Sodo pastatas po santuokos nutraukimo atitenka ieškovei. Tuo pačiu, atmetė atsakovo reikalavimą žemės ūkio paskirties Sklypą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 172) pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, motyvuodamas tuo, kad žemės sklypo notarinės sutarties 4.2 punkte nurodyta, jog ieškovė patvirtino, jog yra sudariusi santuoką, tačiau sklypą perka už asmenines lėšas ir yra gautas sutuoktinio (atsakovo) sutikimas šiam sandoriui, todėl sklypas įgyjamas asmeninės nuosavybės teise (pagrindas: 2021 m. gegužės 18 d. (duomenys neskelbtini) m. 22-ojo notarų biuro notarės J. S. patvirtintas ieškovės sutuoktinio I. Z. pareiškimas, notarinio registro Nr. JS-2334) (3 t., b. l. 61), todėl šį sklypą, nors ir įgytą santuokos metu, nepripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Byloje nustatyta, kad dėl Sodo pastato yra pateikta ieškovės kvalifikuoto statybos darbų specialisto M. L. 2025 m. vasario 12 d. sudaryta lokalinė sąmata (4 t., b. l. 99-104) ir atsakovo T. N. lokalinė sąmata. Taip pat byloje yra pateikta teismo ekspertės I. K. Nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės aktas (5 t., b. l. 125-163). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sumos, nuo kurios atsakovui skaičiuotina piniginė kompensacija už Sodo pastatą (kaip už statybines medžiagas ir statybos darbus), konstatavo, kad ieškovės pateiktos lokalinės sąmatos suma (47 682,06 Eur) daugintina iš 2,5, atsižvelgdamas į tai, kad Sodo namo statybos truko keletą metų, per kuriuos statybinių medžiagų ir statybos darbų vertė augo, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog jeigu minėtas turtas būtų baigtas formuoti kaip nekilnojamasis daiktas, jo rinkos vertė būtų daugiau nei 3 kartus didesnė, nei ieškovės nurodyta Sodo pastato statybos darbų ir medžiagų vertė, paskaičiuota pagal 2021 m. balandžio mėnesio kainas. Todėl, atsakovui už Sodo namą priteisė iš ieškovės 59 603 Eur (47 682,06 Eur x 2,5)/2) dydžio piniginę kompensaciją.

Teisėjų kolegija, vertindama tai kas išdėstyta, sutinka su apelianto pozicija, kad teismas neargumentavo, kodėl faktiškai atmesdamas abiejų šalių pateiktus įrodymus (lokalines sąmatas) nesirėmė teismo ekspertizės aktu, o priešingai teismas, neturėdamas specialiųjų statybos ar nekilnojamojo turto vertinimo žinių, savarankiškai nusprendė, kad ieškovės pateiktoje sąmatoje nurodyta suma turi būti dauginama iš 2,5. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta apelianto argumentus pagrįstais, kad tokios išvados nepateikė nei ekspertė, nei joks kitas specialistas, o skundžiamame sprendime nėra nurodyta, nei kokiais ekonominiais duomenimis remiantis pasirinktas būtent 2,5 koeficientas, nei kokie statybos kainų indeksai buvo taikomi, nei kokia konkreti statybos darbų ir medžiagų vertė buvo nustatyta, nei kodėl pasirinktas būtent 2,5, o ne 1,5, 2 ar 3 koeficientas. Iš esmės kompensacijos dydis buvo apskaičiuotas remiantis vien teismo prielaida, kuri niekaip sprendime nemotyvuota ir nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo šią sprendimo dalį pritaria atsakovo argumentams, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovei asmenine nuosavybe priklausančio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, netinkamai vertino įrodymus. Pirmosios instancijos teismas sprendime neaptarė ir nevertino įrodymus ir, spręsdamas klausimą dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto (Sodo pastato ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagrindo, nepasisakė, kodėl vienais iš jų remiasi, o kitus laiko neatitinkančiais sąsajumo kriterijaus, kuris reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pirmosios instancijos teismas nevertino ar iš esmės turtas buvo pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu, ir, nevertino pirmiau aptartų aplinkybių, o nusprendė pagal ieškovės pateiktą lokalinę sąmatą priteisti kompensaciją atsakovui už turto pagerinimu (Sodo pastato), tuo pačiu nevertino aplinkybių kaip žemės sklypo sutvarkymo darbų (duomenys neskelbtini), motyvuodamas, kad pritrūko atsakovo argumentų. Pažymėtina, kad teismas apskritai nevertino atsakovo darbo, padedant ieškovei pagerinti ieškovei santuokos metu priklausiusį turtą (Sodo pastatą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini)), šios aplinkybės teismo nepagrįstai nevertintos, kurios pagrįstų ginčo turto pagerinimą kaip esminį, leidžiantį atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad ginčo šalys santuokos metu bendru darbu ir lėšomis prisidėjo tiek prie gyvenamo namo, priklausančio atsakovui, (duomenys neskelbtini), tiek buvo prisidėta bendru darbu ir lėšomis tvarkant turtą, priklausantį asmenine nuosavybe ieškovei, t. y. žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) su šiame sklype esančiu sodo pastatu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo šalys reikalavimą dėl turto padalinimo santuokoje turėtų būti vertinta kiekvienos šalies kokiu indėliu, t. y. darbu ir asmeninėmis lėšomis prisidėjo kiekvienas sutuoktinis prie turto pagerinimo, analizuojant turto vertės pokytį. Todėl vertinant kaip kiekvienas nekilnojamasis turtas santuokos metu būtų pagerintas abiejų šalių/atsakovo ir ar ieškovės piniginėmis lėšomis ir/ar darbu tokia apimtimi, kad būtų pagrindas konstatuoti šalims sukūrus bendrąją jungtinę nuosavybę, ar apeliantų indėlis vertintinas kaip pagalbinis, buitį ir ūkinius poreikius tenkinančio pobūdžio prisidėjimas, kuris nesudaro teisinio pagrindo pripažinti bendrosios jungtinės nuosavybės teisės atsiradimo.

Pažymėtina, kad kiekvienai ginčo šaliai teikiant subjektyvius paskaičiavimas apie įdėto indėlio (darbu ir asmeninėmis lėšomis) prie kito sutuoktinio asmeninio turto, ir esant dėl šių pateiktų įrodymų ginčui, rekomenduotina skirti teismo ekspertizę dalintinam sutuoktinių turtui (turto balansui), siekiant objektyviai įvertinti realia turto vertės pokytį santuokos metu, vadovaujantis nekilnojamojo turto vertinimo specialisto ir ar eksperto žiniomis.

Civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai (CPK 7 straipsnis) įpareigoja teismą siekti kuo greitesnio ir ekonomiškesnio bylos išnagrinėjimo bei teismo sprendimo įvykdymo, jeigu tai nekenkia bylai tinkamai išnagrinėti. Šie principai galioja visų instancijų teismuose ir proceso stadijose, be kita ko, procesinį sprendimą peržiūrint apeliacinės instancijos teisme.

CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos, kad būtent bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).

Nagrinėjamu atveju dėl proceso teisės normų pažeidimo, neatskleistos bylos esmės galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir tai yra pagrindas sprendimui panaikinti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vieno iš sutuoktinių asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir šio turto padalijimo arba kompensacijos kitam sutuoktiniui priteisimo už santuokos metu atliktus turto pagerinimus iš esmės neargumentavo ir nemotyvavo, rėmėsi ne teisme pateikta turto ekspertize, o pritaikytu koeficientu apskaičiuojant turto pagerinimo vertę, nevertino ginčo šalių įdėto darbo ir su tuo susijusiu aplinkybių turtui, todėl teisėjų kolegija įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį ir jų apimtį nusprendžia, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme negalimas, nes tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties, lemiančios, kad apeliacinės instancijos teismas tik patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau nesprendžia ginčo iš esmės. Be to, išnagrinėjus ginčo klausimą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, šalys prarastų ir teisę į apeliaciją.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta ir tai, kad klausimai dėl atsakovo turto pagerinimo negali būti išspręstas atskirai nuo kito turto padalijimo (ir su juo susijusių kitų galimų kompensacijų), turto padalijimo klausimai yra kompleksiniai, vienas su kitu glaudžiai susiję, bei iš esmės nevertinta vaiko išlaikymo poreikių lentelė dėl ko neteisingai apskaičiuotas išlaikymo dydis ir išlaikymo įsiskolinimas, dėl ko yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, ir vaiko išlaikymo dydžio ir jo įsiskolinimo panaikinti ir šias bylos dalis perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismui sprendžiant santuokoje įgyto turto padalijimo klausimus iš esmės iš naujo, reikalinga įvertinti aplinkybes, susijusias su ieškovės įdėtu darbu, jos gautomis asmeninėmis lėšomis pagerinto atsakovui asmenine nuosavybe priklausančio namo. Nustatant išlaikymo dydį nepilnamečiam vaikui, detaliai įvertinti ieškovės pateiktą vaiko poreikių lentelę, įvertinti kokie yra pagrįsti mėnesio vaiko poreikiai, nurodyti lentelėje, kuriuos ieškovė grindžia. Nustačius išlaikymo dydį, apskaičiuoti atitinkamai išlaikymo įsiskolinimą pagal byloje pateiktą laikotarpį.

Pažymėtina, kad vertinant atsakovo įdėtų asmeninių lėšų ir darbo į ieškovės asmenine nuosavybe turto pagerinimą, pirmosios instancijos teismas turėtų vertinti kaip iš esmės buvo pagerintas turtas, kokiu atsakovo darbu, turto vertės pokytį.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas turi pareigą aiškiai suformuluoti ieškinio (priešieškinio) dalyką ir pagrindą ir pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

Papildomai pažymėtina ir dėl apelianto nurodyto automobilio Opel vertės. Kaip matyti, apeliantas nurodo, kad teismas nevertino byloje esančių objektyvių duomenų apie faktinę automobilio būklę ir jo realią rinkos vertę. Atsakovas buvo pateikęs transporto priemonės įsigijimo dokumentus, iš kurių matyti, kad automobilis 2021 m. buvo įsigytas už 500 Eur. Jau vien ši aplinkybė paneigia ieškovės teiginį, kad daugiau kaip dvidešimties metų senumo automobilio vertė bylos nagrinėjimo metu galėjo siekti 800 Eur. Paaiškina, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo transporto priemonė buvo priduota utilizuoti kaip eksploatuoti netinkama transporto priemonė. 2025 m. birželio 25 d. UAB „L.“ išdavė eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimą, kuriame patvirtinta, kad utilizuoti priimtas būtent automobilis OPEL VECTRA-C-STATION WAGON, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi byloje buvo pateikta automobilio įsigijimo sutartis, kurioje nurodyta 500 Eur įsigijimo vertė, o teismas savarankiškai nustatė didesnę nei įsigijimo vertę, atsakovas pateikia metalo laužo pirkimo-pardavimo sutartį ir pinigų išmokėjimo kvitą, iš kurių matyti, kad už visą transporto priemonę atsakovui buvo sumokėta tik 173,28 Eur.

Šiuo atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad kol nėra įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismas, apeliantas neturėjo teisės automobilio Opel utilizuoti, tačiau esant susiklosčiusiai tokiai situacijai, kai pirmosios instancijos teismo nustatyta automobilio vertė (300 Eur) yra didesnė nei apeliantas faktiškai gavo sumą už transporto priemonės utilizavimą (173,28 Eur), bei į tai, kad dalis skundžiamo sprendimo dėl turto padalijimo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl ši dalis dėl automobilio vertės naikintina ir perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamo sprendimo dalis, kuriomis nustatė bendravimo tvarką su nepilnamečiu vaiku, nusprendė nustatyti, kad po santuokos nutraukimo ieškovei O. K.-Z. asmeninės nuosavybės teise lieka butas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatė, kad po santuokos nutraukimo atsakovui I. Z. asmeninės nuosavybės teise lieka žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jame esantis gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisė ieškovei O. K.-Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise automobilį Volkswagen, VW Passat, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias materialiosios teisės normas, tinkamai vadovavosi proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, nenukrypo nuo teismų praktikos ir iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl šių skundžiamo sprendimo dalių pakeisti ar panaikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tačiau pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiam vaikui ir jo įsiskolinimo bei dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir netinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės lėmė, jog nebuvo atskleista bylos esmė, dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsti byloje pareikšti reikalavimai. Esant šioms aplinkybėms, (duomenys neskelbtini) regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rajono rūmų 2026 m. gegužės 14 d. sprendimo dalis dėl iš atsakovo I. Z. sūnaus D. Z. išlaikymo 500 Eur dydžio, dėl iš atsakovo I. Z. ieškovei O. K.-Z. 1 457,50 Eur sūnaus D. Z. išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d., dėl santuokoje įgyto turto (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su šiame sklype esančiu ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sodo pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)) ir automobilio O. V.-C-Station Wagon, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei atsakovui I. Z. naudai iš ieškovės O. K.-Z. 61 909 Eur piniginę kompensaciją už ieškovei atitenkantį didesnės vertės turtą panaikinama ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia, šiuos klausimus turės išspręsti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 – 331 straipsniais,

nutaria:

(duomenys neskelbtini) regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rajono rūmų 2026 m. gegužės 14 d. sprendimo dalis dėl iš atsakovo I. Z. sūnaus D. Z. išlaikymo 500 Eur dydžio, dėl iš atsakovo I. Z. ieškovei O. K.-Z. 1 457,50 Eur sūnaus D. Z. išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 29 d., dėl santuokoje įgyto turto (žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su šiame sklype esančiu ūkiniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sodo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)) ir automobilio O. V.-C-Station Wagon, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei dėl atsakovui I. Z. naudai iš ieškovės O. K.-Z. 61 909 Eur piniginės kompensacijos už ieškovei atitenkantį didesnės vertės turtą, bei dėl bylinėjimosi išlaidų panaikinti ir šias bylos dalis perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje (duomenys neskelbtini) regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rajono rūmų 2026 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėAsta ČebatoriūtėIrma Valiuškienė