Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininko), Egidijos Tamošiūnienės (pranešėjos) ir Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (pareiškėjos) V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Astos Rimaitės-Žičkuvienės pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. B., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl teismo sprendimo pasekmių taikymo ir baudos skyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimų, įpareigojančių skolininką pašalinti savavališkos statybos padarinius, nevykdymo teisinius padarinius, teismo diskreciją peržiūrėti skolininkui paskirtą baudą už tokių sprendimų nevykdymą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai nepašalinus savavališkos statybos padarinių, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) gavo vykdomąjį raštą ir 2019 m. kovo 7 d. pateikė jį vykdyti antstolei Astai Rimaitei-Žičkuvienei. Antstolė teismui pateikė pareiškimą, kuriuo prašė leisti taikyti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendime nurodytas pasekmes. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. birželio 11 d. nutartimi pareiškimą tenkino iš dalies ir leido taikyti sprendimo nevykdymo pasekmes – įpareigojo pareiškėją mokėti 28,96 Eur baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti išardytos savavališkai pastatyto statinio dalys, pasibaigimo.

Pareiškėja pašalino savavališkos statybos padarinius ir baudos skaičiavimas buvo sustabdytas nuo 2023 m. kovo 5 d., tačiau iki baudos skaičiavimo sustabdymo jau buvo priskaičiuota iš viso 50 593,13 Eur bauda. Iš pareiškėjos išieškota 935,54 Eur baudos suma, taip pat 714,90 Eur vykdymo išlaidos. Pareiškėja nurodė, kad neturi jokių galimybių padengti visos susidariusios baudos, kadangi neturi jokio vertingesnio turto, gauna nedideles pajamas, turi išlaikomų asmenų. Baudos dydis viršija turto, prie kurio buvo pastatytas priestatas (savavališka statyba), vertę, o pati savavališka statyba buvo palyginti mažo masto. Pareiškėja pažymėjo, kad nors jos elgesys ilgą laiką nepašalinant savavališkos statybos padarinių ir nebuvo tinkamas, valstybės institucijos turėjo vertinti galimybę atlikti griovimo darbus už pareiškėją, o ne laukti, kol susikaups 50 000 Eur siekianti bauda.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismai pažeidė teismų praktikos nuoseklumo principą, formuluojamą CPK 4 straipsnyje. Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. sausio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl baudos sumažinimo, o Šiaulių apygardos teismas 2025 m. kovo 27 d. nutartimi nurodė pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti prašymo priėmimo klausimą, pažymėjo, kad prašymas nagrinėtinas. Klaipėdos apylinkės teismas po Šiaulių apygardos teismo nutarties pareiškėjos prašymą priėmė, tačiau išnagrinėjęs atmetė. Galiausiai Kauno apygardos teismas 2025 m. lapkričio 4 d. nutartimi priėmė iš esmės tokį patį procesinį sprendimą, kaip ir Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. sausio 30 d. nutartimi, t. y. nusprendė, kad prašymas nenagrinėtinas. Nagrinėjamu atveju toje pačioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė du vienas kitam prieštaraujančius sprendimus: vienu atveju – kad pareiškėjos prašymas nagrinėtinas CPK 593 straipsnio nustatyta tvarka, kitu atveju – kad prašymas nenagrinėtinas. Šis apeliacinės instancijos teismo nenuoseklumas prieštarauja bendrajam teisingumo principui, kuriuo grindžiamos ir CPK normos.

Teismų aiškinimas, kad baudos dydis po ją patvirtinusios nutarties įsiteisėjimo nebegali būti kvestionuojamas, neatitinka bendrųjų teisingumo ir protingumo principų, kadangi: pareiškėja prašo spręsti ne paskirtos, o susikaupusios baudos panaikinimo klausimą dėl savo sunkios finansinės ir socialinės padėties; teismai nevertino galimybės remtis bendraisiais teisės principais (CPK 3 straipsnis) arba taikyti teisės analogiją; praktika rodo, kad CPK 771 straipsnio tvarka paskirta bauda gali būti modifikuojama atsižvelgiant į situaciją; šiuo metu teismų praktikoje apskritai nebeskiriamos baudos už dieną, neapibrėžiant jos skaičiavimo laikotarpio.

Pareiškėja neprašo sumažinti baudos, kuri jai buvo skirta Klaipėdos apylinkės teismo

2019 m. birželio 11 d. nutartimi. Pareiškėjos prašymas yra įvertinti ne paskirtos, o susikaupusios baudos išieškojimo ar atleidimo nuo jos klausimą, įvertinant tai, kad pareiškėja nėra ir niekada nebus pajėgi sumokėti susikaupusios baudos.

Šiuo metu teismų jau nebepraktikuojamas baudos už dieną skyrimas neapibrėžtam laiko tarpui ir toks praktikos pokytis yra iš esmės teisingas, kadangi užkertą kelią susidaryti tokioms situacijoms, į kokią yra patekusi pareiškėja. Vadovaujantis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais, galima pakeisti pareiškėjos padėtį į tokią, kuri neleistų neproporcingos baudos išieškojimo.

VTPSI pritaria pareiškėjos pastabai, kad teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis ir tos pačios pakopos teismų sukurtais precedentais analogiškose bylose. Kita vertus, pagal konstitucinę doktriną, teismų praktika formuojama tik teismams išsprendus bylas iš esmės. Taigi, precedentų identifikavimas atliekamas tik sprendžiant konkrečias bylas, t. y. vykdant teisingumą. Tik tokiu būdu gali būti formuojama teismų praktika. Šiuo atveju vien tik tai, kad Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo panaikinta Klaipėdos apylinkės teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pateiktą pareiškimą, ir grąžintas pirmosios instancijos teismui spręsti prašymo priėmimo klausimas, nepaneigia Kauno apygardos teismo priimtos nutarties dėl civilinės bylos nutraukimo teisėtumo, kadangi tik bylą iš esmės nagrinėjantis, o ne sprendžiantis klausimą prašymo priėmimo stadijoje teismas priima galutinį procesinį sprendimą. Todėl nesutiktina su pareiškėja, jog Kauno apygardos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kas buvo nuspręsta jos prašymo priėmimo metu.

VTPSI nesutinka su pareiškėjos vertinimu, kad toje pačioje byloje yra priimti du vienas kitam prieštaraujantys sprendimai, kadangi jos prašymas iš esmės buvo išspręstas tik kartą Kauno apygardos teismui priėmus procesinį sprendimą – civilinę bylą pagal pareiškėjos prašymą dėl teismo skirtos baudos panaikinimo ir sumažinimo nutraukti.

VTPSI sutinka, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas negali būti pakeistas, jeigu tai nėra įtvirtinta įstatyme, tad sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjos prašymą dėl teismo skirtos baudos panaikinimo ir (ar) sumažinimo, turėjo atsisakyti tokį prašymą priimti, kadangi klausimas dėl baudos jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

Pareiškėja 2026 m. birželio 25 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CPK 771 straipsnio nuostatos ta apimtimi, kuria nenustatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kuriems esant teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, gali priimti sprendimą dėl paskirtos baudos sumažinimo, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29, 30 straipsnių nuostatoms. Paaiškinimuose išdėstė savo argumentus, pagrindžiančius galimą CPK 771 straipsnio prieštaravimą Konstitucijai:

tai, kad CPK 771 straipsnis ar kitos CPK normos nereglamentuoja baudos panaikinimo arba sumažinimo galimybės, prasilenkia su teisingumo principu ir sukuria situacijas, į kokią šiuo metu yra patekusi pareiškėja: jai priskaičiuota ypač didelė bauda nekoreguojama, nepriklausomai nuo objektyvių asmens galimybių baudą sumokėti. Pareiškėjos nuomone, teisingumo principui gali prieštarauti ir tai, kad CPK nenustato maksimalaus laikotarpio, kurį gali būti skaičiuojama bauda;

proporcingumo principas reikalauja ne tik nenustatyti tokios baudos, kuri neatitinka asmens elgesio pavojingumo, bet ir sudaryti galimybę asmeniui visos ar dalies baudos nemokėti, jei jis objektyviai (dėl sveikatos būklės, pajamų stygiaus ar kitų ypatingų aplinkybių) to negali padaryti;

tuo atveju, kai nėra teisės normos, leidžiančios teismui veiksmingai apginti teises (nagrinėjamu atveju – sumažinti baudą), teisingumo vykdymas labai apsunkinamas, kyla rizika, kad teisė į teisminę gynybą tampa formalumu – mechaniniu teisės akto normos taikymu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį, teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pagal minėto CPK straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Nagrinėjamoje byloje kilo abejonių, ar CPK 273 ir/ar 771 straipsnių nuostatos ta apimtimi, kuria nenustatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kuriems esant teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, gali priimti sprendimą dėl paskirtos baudos sumažinimo, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29, 30 straipsnių nuostatoms. Tokia abejonė susijusi su galima teisės spraga CPK, todėl spręstina, ar byloje kyla poreikis kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar tokią teisės spragą ad hoc (esant konkrečiai situacijai) gali užpildyti bylą nagrinėjantis teismas.

Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją turintis išimtinius įgaliojimus tirti ir priimti sprendimus dėl bet kokių Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės teisėkūros sprendimų (veiksmų) padarinių – teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, pagal Konstitucijos 105 straipsnio 1, 2 dalis, 107 straipsnio 1 dalį neturi įgaliojimų tirti valstybės institucijų, kurių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams jis tiria, teisėkūros sprendimų nepriėmimo – vengimo, delsimo priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemto neveikimo, net jeigu teisės sistemoje dėl šio neveikimo atsiranda spragų ar kitų neapibrėžčių; vadinasi, Konstitucijoje nurodyti subjektai, kurie gali Konstituciniame Teisme ginčyti būtent teisės aktų (jų dalių), kuriuos priėmė Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, arba teisės aktų (jų dalių), kurie buvo priimti referendumu, atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia, Konstitucijai, negali ginčyti vengimo, delsimo priimti tokius teisėkūros sprendimus ar kokių nors kitų motyvų nulemtą neveikimą, dėl kurio nėra išleisti atitinkami teisės aktai, taip pat ir tokie, kurie turi būti išleisti, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo aktus, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris atitiktų Konstituciją ar kitus aukštesnės galios teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs, jog teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia (be kita ko), naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia, teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Kartu pabrėžtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.

Taigi galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. Teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. Tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia, asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia, legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia, pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 5 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimai); tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis normomis (Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 25 d., 2019 m. balandžio 18 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutarime pažymima ir tai, kad ne bet koks teisinio reguliavimo neaiškumas ar neapibrėžtumas yra pagrindas Konstituciniam Teismui atitinkamą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui. Sprendžiant, ar konkretus teisinis reguliavimas atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo imperatyvus, nepakanka konstatuoti, kad šis reguliavimas nėra aiškus, kai jis aiškinamas vien taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą. Galimos situacijos, kai, taikant įvairius teisės aiškinimo metodus, iš jų – sisteminį, yra išsiaiškinama atskirų įstatymo nuostatų paskirtis, tikslai, jo reguliuojamų santykių pobūdis ir apimtis, reguliavimo ypatumai.

Papildomai pažymėtina, kad Konstituciniame Teisme buvo vertintas pareiškėjo Klaipėdos apygardos teismo prašymas „ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 585 straipsnio 2 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. įstatymo redakcija Nr. XII-2751) ta apimtimi, kuria joje nenustatyta, kad teismas turi teisę įvertinti ir, nustatęs akivaizdų neproporcingumą, sumažinti bendrą asmeniui susikaupusios baudos sumą, susidariusią antstoliui vykdant vykdomąjį dokumentą pagal anksčiau priimtą ir įsiteisėjusią teismo nutartį paskirti asmeniui baudą už kiekvieną antstolio reikalavimo nevykdymo ar kliudymo vykdyti vykdomuosius dokumentus dieną, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai“. Atkreiptinas dėmesys, kad nors CPK 585 straipsnyje įtvirtintas antstolio reikalavimų privalomumas ir jo nepaisymo teisinės pasekmės, už tokio reikalavimo nevykdymą ar kitokį kliudymą nustatyta skirti bauda – iki trijų šimtų eurų už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną – yra analogiška baudai, įtvirtintai CPK 771 straipsnio 6 dalyje, ta apimtimi, kiek nustatytas tik maksimalus teismo nuožiūra taikomas baudos dydis už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną, nenustatant šios baudos mažinimo galimybės. Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 24 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kodėl pagal bendrąsias CPK nuostatas, kaip antai pagal CPK 2 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalį, 8 dalį (2015 m. birželio 11 d. redakcija), 107 straipsnio 1 dalį, teismas negali įvertinti išieškomos baudos sumos, susidariusios antstoliui vykdant vykdomąjį dokumentą pagal anksčiau priimtą ir įsiteisėjusią teismo nutartį paskirti asmeniui baudą už kiekvieną antstolio reikalavimo nevykdymo ar kliudymo vykdyti vykdomuosius dokumentus dieną, ir, nustatęs akivaizdų neproporcingumą, šios sumos sumažinti, taigi nepagrindė, kodėl pagal Konstituciją būtent ginčijamoje CPK 585 straipsnio 2 dalyje (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija) būtina nustatyti specialų šiems santykiams reguliuoti skirtą teisinį reguliavimą. Vadinasi, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo preziumuojamą legislatyvinę omisiją.

Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai); teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti, inter alia, bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Kartu pabrėžtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia, jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, būtų nukrypta nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nusprendžia, kad byloje kilęs teisinio reguliavimo, įtvirtinto CPK 273, 771 straipsniuose, neapibrėžtumo ir neaiškumo klausimas ta apimtimi, kiek tai yra susiję su teismo diskrecija spręsti dėl juose nustatytos baudos už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo nevykdymą sumažinimo, ir galima teisės spraga gali būti užpildyta bylą nagrinėjančio teismo ad hoc. Todėl teisėjų kolegija nutaria nagrinėjamoje byloje nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl galimos teisės spragos įstatymų leidėjui CPK 273 ar 771 straipsniuose eksplicitiškai nesureguliavus baudos mažinimo galimybės.

Dėl teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką pašalinti neteisėtos statybos padarinius, priverstinio vykdymo ypatumų ir teismo diskrecijos spręsti dėl baudos už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo nevykdymą mažinimo

Esminis byloje kilęs teisės klausimas – ar teismas turi diskreciją spręsti dėl baudos, paskirtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, sumažinimo. Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ir tolesnė bylos eiga, t. y. vertinimas, ar pagrįstai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog prašymo panaikinti (sumažinti) baudą nagrinėjimas paneigtų įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principą (CPK 18 straipsnis) ir res judicata galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis), ir dėl to nutraukė bylą (CPK 293 straipsnis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, galimo baudos sumažinimo nagrinėjamoje byloje klausimo sprendimas sietinas su nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumais, išskiriančiais tokių sprendimų vykdymą iš bendrosios teismo sprendimų vykdymo sistemos.

Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų bendroji vykdymo tvarka reglamentuojama CPK LVII skyriuje, kurio 763 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimai vykdomi laikantis bendrų šio kodekso VI dalyje nurodytų nuostatų su šiame skyriuje nurodytomis išimtimis. Jeigu atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės – antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perduoda jį antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 straipsnio 1, 2 dalys).

Sprendimų vykdymo instrukcijos 47 punkte taip pat detalizuota, jog, vykdant nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, susijusius su įpareigojimu atlikti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, kai skolininkas per teismo sprendime arba antstolio raginime nustatytą terminą sprendimo neįvykdo, antstolis, gavęs išieškotojo pranešimą, kad sprendimas nevykdomas, ir sprendimo nevykdymą patvirtinančius įrodymus, surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pagal CPK 771 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą (2, 3, 6 dalys), šiame straipsnyje nustatyti kiti antstolio veiksmai, susiję su sprendimo vykdymu, ir sprendimo neįvykdymo padariniai skiriasi, priklausomai nuo to, ar neįvykdytame teismo sprendime nurodytos ar nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės. Kiti antstolio veiksmai, susiję su teismo sprendimo, kuriame nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės, vykdymu, taip pat tokio sprendimo neįvykdymo padariniai priklauso nuo to, ar veiksmus, kuriuos per teismo nustatytą terminą įpareigotas atlikti atsakovas, gali atlikti tik jis pats, ar tai gali padaryti ir kiti asmenys.

Nagrinėjamoje byloje sprendimo nevykdymo padariniai buvo nustatyti teismui išnagrinėjus bylą dėl savavališkos statybos teisinių padarinių pašalinimo (CPK 273 straipsnis). Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėja buvo įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius. Sprendime buvo nustatytos šio sprendimo neįvykdymo pasekmės – neįvykdžiusi įpareigojimo per teismo sprendime nurodytą terminą, pareiškėja įpareigota mokėti sprendime nustatyto dydžio baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo įvykdymo dieną. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-5533-911/2019 pagal antstolės pareiškimą dėl pasekmių taikymo ir baudos skyrimo buvo taikytos teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendime nustatytos šio teismo sprendimo neįvykdymo pasekmės – įpareigoti skolininkę mokėti 28,96 Eur baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turėjo būti išardytos savavališkai perstatytos statinio dalys, pasibaigimo, į ieškovės sąskaitą. Bylą dėl baudos sumažinimo nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl nurodytų procesinių teismų sprendimų sukeltų teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nors ir pažymėjo priimtų teismų procesinių sprendimų privalomumą ir jų įsiteisėjimo faktą, tačiau dėl prašyme nurodytų aplinkybių, pareiškėjos manymu, sudarančių pagrindą mažinti teismo skirtą baudą, pasisakė iš esmės jas įvertindamas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad bauda, paskirta įsiteisėjusia teismo nutartimi, nebegali būti peržiūrėta dėl res judicata sukeltų padarinių, ir bylą nutraukė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad bauda paskirta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, nesudaro pagrindo pareiškėjos prašymo sumažinti baudą palikti nenagrinėto ar, šiai aplinkybei paaiškėjus vėliau, bylą nutraukti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byla nutrauktina CPK 293 straipsnio pagrindu, nors nutarties motyvuose rėmėsi ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindu, įtvirtintu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte (yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį), kuris atitinka CPK 293 straipsnio 3 punktą.

CPK 273 straipsnis, nustatantis papildomus reikalavimus teismo sprendimui, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, buvo keičiamas. Šiuo metu galiojančio CPK 273 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata: jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas arba jeigu atsakovas įpareigojamas pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2580 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 273, 771 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 771¹ straipsniu“, įsigaliojusio 2017 m. sausio 1 d., redakcija). Teismo sprendimo, kuriuo nustatytos sprendimo nevykdymo pasekmės, priėmimo metu galiojusio CPK 273 straipsnio 3 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija (galiojo nuo 2011 m. spalio 1 d.) statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius pašalinimas nebuvo išskirtas, buvo vartojama bendra formuluotė, taikytina ir šio pobūdžio bylose, – jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas, tai teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų. Šie teisinio reguliavimo pokyčiai nedaro įtakos galimam teisėjų kolegijos vertinimui dėl teismo paskirtos baudos mažinimo, kadangi tiek galiojančioje, tiek ankstesnėje CPK 273 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo įtvirtinta teismo teisė spręsti dėl tokių sprendimų įvykdymo termino ir jo nevykdymo teisinių padarinių.

CPK 273 straipsnio dalyje įtvirtintos sprendimo nevykdymo pasekmės sietinos su tokiose bylose priimamo teismo sprendimo teisine prigimtimi. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu įpareigoti atlikti veiksmus, taip pat ir pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius atsakovas yra įpareigojamas atlikti konkrečius veiksmus, nurodytus teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (nagrinėjamoje byloje – per 9 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, nustatytus 2012 m. rugsėjo 6 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-120906-00035, parengiant projektinę dokumentaciją ir gaunant statybą leidžiantį dokumentą, jo kopiją pateikiant Inspekcijai, o per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, įpareigoti atsakovę per 1 mėnesį savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti I grupės nesudėtingų statinių kategorijai priskiriamą statinį – pagalbinio ūkio paskirties, kurio matmenys 5,35 m. ilgio, 4,29 m pločio, 2,5 m. aukščio, nesuformuotame žemės sklype pristatytą prie gyvenamojo namo ir sutvarkyti statybvietę), tokie sprendimai priskirtini nepiniginio arba, kaip įvardijama doktrinoje, asmeninio pobūdžio sprendimų kategorijai (žr., pvz., Jokubauskas, R.; Višinskis, V. Asmeninio pobūdžio teismo sprendimo vykdymo priverstine tvarka problemos. Jurisprudencija, 2023, 30 (1)). Asmeninio pobūdžio sprendimo nevykdymo atveju įprastos priverstinio vykdymo priemonės (CPK 624 straipsnio 2 dalies 1–7, 9 punktai), kurias gali įgyvendinti antstolis, netaikytinos. Be to, ir asmeninio (nepiniginio) pobūdžio sprendimai skiriasi priklausomai nuo to, ar sprendime nurodytus veiksmus gali atlikti tik pats skolininkas, ar tokius veiksmus skolininko sąskaita gali atlikti ir išieškotojas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, neteisėtos statybos padarinių šalinimas, nugriaunant neteisėtai pastatytus statinius ar atkuriant pradinę statinio padėtį, savaime nepriskirtinas prie tokių veiksmų, kuriuos gali atlikti tik pats skolininkas, t. y. nėra griežtai asmeninio pobūdžio pareiga, ir kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar, skolininkui nevykdant teismo sprendimo, išieškotojui priskirtina teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2013; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014; 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-219/2016). Bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, ar išieškotojas turės realią galimybę atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti pirmiausia įpareigotas savavališkos statybos statytojas, taigi, ar statinio griovimas nėra asmeninė jo prievolė. Kasacinio teismo praktikoje buvo konstatuota, jog išieškotojas negali atlikti savavališkos statybos griovimo darbų, nes tai yra asmeninė statytojo prievolė. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-403/2021 (23, 24 punktai) buvo nustatyta, kad savavališkos statybos griovimo (pradinės padėties atkūrimo) darbus reikia atlikti statytojos bute, jos ir ieškovo santykiai yra labai konfliktiški, todėl tokiu atveju statytojai nevykdant teismo sprendimo vienintelė priverstinio pobūdžio priemonė yra baudos skyrimas. Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimu tokia teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius išieškotojai nebuvo suteikta, o Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartimi sprendimą vykdžiusios antstolės pareiškimas dėl šių veiksmų atlikimo skolininkės sąskaita taip pat nebuvo tenkintas, todėl minėtame teismo sprendime nurodytus veiksmus privalėjo atlikti skolininkė (pareiškėja). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėja pašalino savavališkos statybos padarinius ir baudos skaičiavimas buvo sustabdytas nuo 2023 m. kovo 5 d., iki šio termino priskaičiuota 50 593,13 Eur bauda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, sistemiškai aiškinant CPK 273 ir 771 straipsnių normas bei atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, yra nurodyta, kad, pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį, už sprendimo nevykdymą skolininkui gali būti skiriama bauda, kurią teismas turi nustatyti sprendime dėl ginčo esmės, o CPK 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamas analogiškos baudos skyrimas vykdymo proceso metu. Taigi tiek CPK 273 straipsnio 3 dalyje, tiek 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamos baudos yra skiriamos tuo pačiu pagrindu, t. y. už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-248/2019 18 punktą; 2024 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-378/2024 33 punktą). Kartu pažymėtina, jog nei CPK 273 straipsnio 3 dalyje, nei CPK 771 straipsnio 2, 6 ar 7 dalyje įtvirtintose nuostatose dėl baudos skyrimo už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo nevykdymą eksplicitiškai nenustatytas draudimas teismui vertinti bendrą baudos sumą ar baudos, skiriamos už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, dydį ir, nustačius akivaizdų paskirtos baudos neproporcingumą, ją sumažinti.

Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ginčijamoje nutartyje teismo procesiniu sprendimu, kuriuo išspręstos sprendimo nevykdymo pasekmės – skirta bauda už kiekvieną sprendimo nevykdymo dieną, nepagrįstai laikė Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartį. Šia nutartimi nuspręsta tik taikyti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendime nurodytas sprendimo nevykdymo pasekmes (CPK 771 straipsnio 2 dalis), o ne spręsta dėl baudos skyrimo (CPK 771 straipsnio 6 dalis), nes tokia bauda jau buvo paskirta minėtu teismo sprendimu.

Skolininkui neatlikus teismo sprendime ar privalomajame nurodyme išvardytų veiksmų, pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį ar 771 straipsnio 6 dalį gali būti taikomos sprendimo nevykdymo pasekmės – bauda, o skolininko pareiga vykdyti teismo sprendimą (šalinti neteisėta pripažintos statybos padarinius) vis tiek išlieka. Nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar tai, kad bauda pareiškėjai buvo paskirta teismo sprendimu, užkerta kelią peržiūrėti baudos dydį (ją sumažinti) po to, kai toks teismo sprendimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo buvo įvykdytas.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą, rėmėsi teismo sprendimo res judicata sukeltais padariniais. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Teismo sprendimo res judicata galia reiškia, jog, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginčas išsprendžiamas galutinai ir teismo sprendimas turi būti vykdomas toks, koks jis yra priimtas, nes vykdymo procese teismo sprendimo pakeisti negalima (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-611/2020 16 punktą).

Atkreiptinas dėmesys, kad CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyti res judicata padariniai siejami su byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais. Bylose dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo materialinis teisinis reikalavimas būtų reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir panašiai) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti nugriautą statinį ar išardytas statinio dalis, jeigu dėl statinio nugriovimo ar jo dalių išardymo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę (žr. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalį). Tačiau minėti res judicata padariniai negali būti išplėsti ir susieti su teismo sprendimo nevykdymo teisiniais padariniais, kurie reguliuojami proceso teisės normomis. Baudos už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo nevykdymą priskyrimas proceso teisės reguliuojamai sričiai pripažįstamas ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-68-684/2026). Tiek teismo sprendimu nustatyta įvykdymo tvarka, tiek ir įvykdymo terminas (CPK 271 straipsnis) gali būti keičiami (CPK 284 straipsnis). Res judicata padariniams nepriskirtina ir bauda, kuri taikyta teismo sprendimu, nustatančiu savavališkos statybos padarinių šalinimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tiek CPK 273 straipsnio 3 dalyje, tiek 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamos baudos yra skiriamos tuo pačiu pagrindu, t. y. už analogiško pobūdžio prievolės nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-248/2019, 18, 20 punktai). Abi šios baudos skiriamos išieškotojo naudai, tačiau tai nekeičia tokios baudos paskirties – skatinti skolininką kaip įmanoma greičiau įvykdyti teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą.

Baudos, skiriamos išieškotojo naudai, institutas Lietuvos civilinio proceso teisėje įtvirtintas 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743 priėmus Civilinio proceso kodeksą, galiojantį nuo 2003 m. sausio 1 d. Bauda, kuri proceso metu gali būti paskirta priešingos šalies naudai, Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje įvardijama ir kaip privati bauda (žr., pvz., Brazdeikis, A.; Valančius, V. Kitoks požiūris į nuostolius dėl piktnaudžiavimo civiliniu procesu. Jurisprudencija, 2011, t. 18, Nr. 4). Nors vykdymo procese skiriama bauda teisės doktrinoje (žr., pvz., Jokubauskas, R., ir kiti. (2022). Vykdymo procesas: asmenų teisių ir pareigų balansas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas) dažniausiai apibūdinama vartojant įstatyme įtvirtintą formuluotę – išieškotojo naudai, tokia bauda taip pat priskirtina privačių baudų civiliniame procese kategorijai. 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743 priimant Civilinio proceso kodeksą buvo reformuotas ir priverstinio vykdymo procesas (aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso IV–VII dalių projekto). Lietuvoje institucinė ir procesinė vykdymo proceso reforma įgyvendinta Prancūzijoje įtvirtintu privataus vykdymo subjekto modelio pagrindu, perimant ir privačios baudos institutą, taikomą skolininkui, nevykdančiam nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo (Prancūzijos teisėje seniai žinomą astreinte institutą, pastaruoju metu paplitusį ir kitose valstybėse, pvz., Belgijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir kt.). Doktrinoje astreinte (bauda) apibūdinama kaip labai savitas psichologinio ir finansinio spaudimo mechanizmas, kilęs iš Prancūzijos. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio astringere, reiškiančio „spausti“; astreinte yra piniginė sankcija, papildanti pagrindinę nuobaudą. Jos tikslas – priversti skolininką vykdyti teismo įpareigojimą, grasinant, kad jo skola kreditoriui palaipsniui didės (žr. Laher R.; Ragone A. P. Enforcement of Non-Pecuniary Claims, iš Comparative Procedural Law and Justice, Part XIII – Enforcement Chapter 4, [interaktyvus]. <https://www.cplj.org/publications/13-4-enforcement-of-non-pecuniary-claims>). Astreinte reglamentuota Prancūzijos civilinio vykdymo proceso kodekse.

Prancūzijos civilinio vykdymo proceso kodekso (angl. Code of Civil Enforcement Proceedings, pranc. Code des procédures civiles d‘exécution) L-131-1 straipsnis suteikia teisę teisėjui, net ir savo iniciatyva, skirti astreinte (baudą) už sprendimo nevykdymą, siekiant užtikrinti, kad sprendimas būtų įvykdytas. Šio kodekso L-131-2 straipsnyje detalizuotos astreinte skyrimo sąlygos ir terminas: astreinte nepriklauso nuo žalos atlyginimo. Astreinte gali būti laikina arba galutinė. Astreinte laikoma laikina, nebent teisėjas būtų nurodęs, kad ji yra galutinė. Galutinė astreinte gali būti paskirta tik po to, kai buvo paskirta laikina astreinte, ir tik teisėjo nustatytam laikotarpiui. Jei viena iš šių sąlygų neįvykdyta, astreinte laikoma laikina. L-131-4 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui spręsti dėl paskirtos baudos peržiūrėjimo – laikinosios astreinte dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į asmens, kuriam buvo skirtas įsakymas, elgesį ir sunkumus, su kuriais jis susidūrė vykdydamas įsakymą. Galutinės astreinte dydis negali būti keičiamas ją nustatant. Laikinoji arba galutinė astreinte panaikinama visiškai arba iš dalies, jeigu nustatoma, kad įsakymo nevykdymas arba vėlavimas jį įvykdyti visiškai arba iš dalies yra susijęs su nesusijusia priežastimi.

Aiškindamas Prancūzijos civilinio vykdymo proceso kodekso L-131-4 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, Prancūzijos kasacinis teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendime, priimtame byloje pagal apeliacinį skundą Nr. 20-15.261 (sprendimo nuoroda <https://www.legifrance.gouv.fr/juri/id/JURITEXT000045067850>), išaiškino, kad teisėjai, nustatantys laikinąsias astreinte, privalo patikrinti, ar galutinė astreinte suma yra proporcinga faktiniam ginčo dalykui, t. y. ar egzistavo pagrįstas proporcingumo santykis tarp sumos, kuria buvo nustatyta bauda, ir ginčo dalyko. Prancūzijos kasacinis teismas pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, konkrečiai neišnagrinėjo, ar egzistavo pagrįstas proporcingumo santykis tarp baudos sumos, kurią jis nustatė, ir ginčo dalyko vertės, be kita ko, atsižvelgiant į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnį. Sprendime taip pat pripažinta, kad, nors astreinte savaime nėra priemonė, prieštaraujanti Protokolo reikalavimams, nes, nustatyta įstatyme, siekiant užtikrinti tinkamą teisingumo vykdymą, ji skirta veiksmingam teismo sprendimų vykdymui per protingą terminą užtikrinti, tačiau įpareigoja teisėją, kuris turi nustatyti astreinte, visiško ar dalinio įsipareigojimo nevykdymo atveju atsižvelgti į sunkumus, su kuriais skolininkas susidūrė vykdydamas įsipareigojimą, ir į jo norą laikytis teismo įsakymo. Dėl to bylą nagrinėjantis teisėjas privalo dar kartą konkrečiai įvertinti, ar yra pagrįstas proporcingumo santykis tarp baudos sumos, kurią jis nustato, ir ginčo dalyko vertės (pirmiau nurodyto sprendimo 11 punktas). Nurodytas Prancūzijos astreinte teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti teismų praktika atskleidžia šio instituto teisinę prigimtį ir paskirtį, jis gali būti pasitelktas taikant ir aiškinant Lietuvos CPK nuostatas, susijusias su privačios baudos taikymu nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymo atveju.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama teismo, sprendžiančio dėl teismo sprendimo nevykdymo pasekmių taikymo jau prasidėjusiame vykdymo procese, diskrecija vertinti poreikį vykdomojoje byloje taikyti tokias pasekmes, taip pat ir spręsti dėl skolininko (atsakovo) atleidimo nuo atsakomybės. Kaip minėta, jeigu atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės – antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perduoda jį antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad priimant tokią nutartį (taikyti sprendime dėl ginčo esmės nustatytas sprendimo nevykdymo pasekmes, pvz., paskirtą baudą) būtų išnagrinėtos aplinkybės, ar sprendimas (ne)įvykdytas, taip pat būtų patikrinta, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo. CPK 771 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas iš esmės reiškia, kad turi būti atliekama ex ante (prieš veiksmą) teisminė sprendimo neįvykdymo aplinkybių (priežasčių) patikra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315-684/2019, 33 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, jog pagal CPK 771 straipsnio 5 dalies dispoziciją įstatymų leidėjas suteikė diskreciją teismui, nustačiusiam, kad skolininkas neįvykdė teismo sprendimo, kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti skiriamos baudos dydį, kuris ribojamas tik maksimalia suma. Tai reiškia, kad teismas, parinkdamas baudos dydį, nesaistomas jokių konkrečių įstatyme įtvirtintų nuostatų ar kriterijų. Tokiu atveju teismas privalo vadovautis bendraisiais CPK taikymo principais – aiškindamas ir taikydamas įstatymus ir kitus teisės aktus privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat turi atsižvelgti į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo sprendimo neįvykdymo, jų poveikį išieškotojo ir visuomenės interesams, kokioms vertybėms ir kokiu mastu nutarties nevykdymas darė įtaką ir kaip tai paveikė skolininko ir išieškotojo turtinius interesus, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis Nr. 3K-3-513/2012; 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, 62 punktas).

Taigi, kasacinio teismo praktikoje ne kartą spręsta dėl taikytų sprendimo nevykdymo pasekmių proporcingumo, tačiau kol kas nebuvo formuojama praktika dėl tų pasekmių proporcingumo peržiūros po to, kai skolininkas (atsakovas) teismo sprendimą įvykdė, taip pat dalis baudos buvo išieškota, t. y. nebuvo atliktas retrospektyvus paskirtos baudos proporcingumo vertinimas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje suformuluotas principas, kad baudos skyrimas iš esmės laikytinas Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu (teisė netrukdomai naudotis nuosavybe) užtikrinamos teisės suvaržymu, nes atitinkamas asmuo netenka nuosavybės dalies, būtent sumos, kurią privalo sumokėti (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 21 d. nutarimą dėl peticijos nepriimtinumo byloje Valico S. R. L. prieš Italiją , peticijos Nr. 70074/01, ir jame cituojamą praktiką). Taigi, taikant Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju sakiniu įtvirtintą nuostatą, analizuotina, ar buvo užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp visuomenės bendrojo intereso reikalavimų ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai. Atitinkamai iš baudos kylanti finansinė prievolė gali pažeisti šia nuostata suteiktą garantiją, jeigu ji asmeniui ar subjektui sukelia pernelyg didelę naštą arba iš esmės pažeidžia jo finansinę padėtį.

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis principas suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2008 m. sausio 21 d., 2025 m. gruodžio 23 d. nutarimai).

Taigi įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu, įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, be to, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau, negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2025 m. gruodžio 23 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2023 m. vasario 9 d. nutarimai).

Minėta, kad teismas turi iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kylančius įgaliojimus taikyti aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę, be kita ko, nagrinėdamas bylas taikyti Konvencijos ar jos protokolų nuostatas ir vadovautis EŽTT sprendimais, o prireikus – ir bendraisiais teisės principais. Įvertinus nurodytą EŽTT ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, spręstina, jog CPK nuostatos (273 straipsnio 3 dalis ar 771 straipsnio 6 dalis) negali būti aiškinamos kaip užkertančios kelią teismui spręsti dėl paskirtos baudos sumažinimo, nustačius akivaizdų neproporcingumą.

Būtent teismui, gavusiam suinteresuoto asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio sumokėti teismo procesiniu sprendimu paskirtos baudos, prašymą, tenka pareiga įvertinti, ar konkretaus dydžio baudos skyrimu proporcingai siekiama tokiai baudai keliamo tikslo (paskatinti skolininką įvykdyti teismo sprendimą) įgyvendinimo ir atitinkamai ar skolininkui nėra uždedama pernelyg didelė finansinė našta (pažeidžiama interesų pusiausvyra). Pažymėtina, kad baudos už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo nevykdymą skyrimu nėra siekiama finansiškai sužlugdyti skolininką. Skiriant tokią baudą turi būti įvertintas tiek teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo pobūdis (nagrinėjamoje byloje – reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius), tiek skiriamos baudos proporcingumas padarytam pažeidimui. Tačiau pripažintina, kad, teismo sprendimo priėmimo metu (perspektyviai) sprendžiant dėl statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinių, teismo galimybės individualizuoti skolininko atsakomybę, pvz., ar asmuo nepriklauso (nepriklausys ateityje) pažeidžiamų asmenų grupei, ar realiai turi (turės) galimybių įgyvendinti teismo įpareigojimą pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius – statinį nugriauti, jį perstatyti, sumokėti teismo paskirtą baudą, jei tokie veiksmai bus atlikti pažeidus teismo nustatytą sprendimo įvykdymo terminą ir pan., gali būti ribotos. Galima situacija, kai teismo sprendimo priėmimo metu egzistavusios skolininko atsakomybę individualizuojančios aplinkybės priverstinio vykdymo procese bus iš esmės pasikeitusios. Tokio pasikeitimo galimybė iš dalies įtvirtinta ir CPK 771 straipsnio 7 dalies nuostatoje, leidžiant teismui spręsti dėl skolininko atsakomybės jam antrą kartą ir daugiau kartų pažeidus sprendimo įvykdymo terminus. Ši nuostata įtvirtina teismo diskreciją spręsti dėl didesnės baudos skyrimo skolininkui už pakartotinius pažeidimus ir, kaip minėta, nei CPK 273 straipsnio 3 dalis, nei CPK 771 straipsnio 6 ir 7 dalys nedraudžia teismui spręsti ir dėl tokios teismo paskirtos baudos (vienkartinės ar periodinės) sumažinimo, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms.

Nagrinėjamoje byloje bauda buvo paskirta 2014 m. vasario 12 d. teismo sprendimu, dėl sprendime nurodytų pasekmių taikymo teismo spręsta 2019 m. birželio 11 d. Per šį laikotarpį situacija galėjo iš esmės pasikeisti, taip pat ir vertinant skolininkės galimybes sumokėti teismo sprendimu paskirtą baudą. Nutartyje minėtas konstitucinis proporcingumo principas, reikalauja, kad teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Paprastai teismo paskirtos baudos proporcingumas įvertinamas ją skiriant arba suinteresuoto asmens prašymu peržiūrint CPK įtvirtintais įprastais teismo procesinio sprendimo dėl baudos skyrimo peržiūros būdais (CPK 107 straipsnis, vykdymo procese – 593 straipsnis). Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, negali būti užkirstas kelias susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms ir vėliau teismui peržiūrėti teismo procesiniu sprendimu paskirtą baudą proporcingumo aspektu (žr. minėtą EŽTT nutarimą Valico S. R. L. prieš Italiją ir jame cituojamą praktiką). Tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis paprastai pripažintinos situacijos, kai išieškojus baudą, paskirtą teismo sprendimu, skolininkas atsidurtų itin sunkioje finansinėje padėtyje.

Todėl teismas, gavęs skolininko prašymą peržiūrėti jam teismo procesiniu sprendimu paskirtą baudą (ją sumažinti), turėtų vertinti aktualią informaciją apie skolininko turtinę ir finansinę padėtį, jo išlaikomus asmenis ir skolininko galimybę sumokėti jam skirtą baudą, nepatiriant neproporcingos naštos, galinčios jį sužlugdyti finansiškai. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje proporcingumo principas įpareigoja įvertinti ir prognozuojamas priverstinio vykdymo priemones baudai išieškoti, t. y. į kokį skolininkės turtą galėtų būti nukreiptas išieškojimas, kokia turimo turto paskirtis (ar tai gyvenamasis būstas), ar išieškojimui iš tokio turto netaikomi įstatymo ribojimai, per kiek laiko teismo paskirta bauda skolininkės galėtų būti sumokėta taikant CPK įtvirtintus išskaitų iš skolininko pajamų dydžius. Svarbu nustatyti ir įvertinti, ar skolininkei nėra teikiama piniginė socialinė parama, siekiant užkirsti kelią situacijai, taip pat vertintai EŽTT, nurodžiusiam, jog, esant konkrečioms bylos aplinkybėms, gali atrodyti paradoksalu, kad valstybė viena ranka – teismo mokesčių pavidalu [Pastaba: nagrinėjamoje byloje valstybei mokėtinos baudos pavidalu) – atima daugiau, nei kita ranka priteisė (EŽTT 2018 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Musa Tarhan prieš Turkiją, peticijos Nr. 12055/17, 78 paragrafas). Proporcingumo aspektu vertintina ir kokie padariniai kilo skolininkei laiku neįvykdžius teismo įpareigojimų, ar teismo paskirta bauda ženkliai neviršija sukeltų padarinių vertės. Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT praktikoje Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimai buvo konstatuoti byloje, kurioje nacionalinės institucijos, pareiškėjui visiškai padengus skolą, pardavė jo turėtą nuosavybės dalį vien tam, kad susigrąžintų vykdymo procedūrų išlaidas (EŽTT 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas byloje Mindek prieš Kroatiją, peticijos Nr. 6169/13, 79–87 paragrafai), arba, kai vykdymo procese namas buvo parduotas už trečdalį jo vertės (EŽTT 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Ljaskaj prieš Kroatiją, peticijos Nr. 58630/11, 62–70 paragrafai). Aplinkybė, kad skolininkės prašymu teismo sprendimo vykdymas keletą kartų buvo atidėtas ar pratęstas terminas sprendimui įvykdyti, gali būti svarbi vertinant skolininkės pastangas įvykdyti teismo sprendimą per įmanomai trumpesnį terminą (CPK 7 straipsnio 1 dalis), tačiau ir šios pastangos turi būti nustatytos individualiai – išsamiai išnagrinėjus ne tik sprendimo įvykdymo termino pratęsimų skaičių, bet ir realias skolininkės pastangas ir jos finansines galimybes tai padaryti. Pareiga nustatyti šias aplinkybes ir įvertinti jų įtaką teismo sprendimo vykdymui tenka teismui, sprendžiančiam dėl skolininkės prašymo sumažinti jai teismo sprendimu skirtą baudą už teismo sprendimo nevykdymą pagrįstumo. Nustatęs šias aplinkybes ir įvertinęs jas proporcingumo aspektu, teismas gali mažinti tiek priskaičiuotos bendros baudos dydį, tiek baudos, mokėtinos už kiekvieną uždelstą įvykdyti teismo sprendimą dieną, dydį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas teisės normas ir pateiktus išaiškinimus, formuluoja teisės aiškinimo taisyklę dėl baudos, paskirtos už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo nevykdymą taikant CPK 273 straipsnio 3 dalies, 771 straipsnio 6–7 dalių nuostatas, sumažinimo galimybės: teismas, gavęs skolininko, teismo procesiniu sprendimu įpareigoto sumokėti baudą už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo nevykdymą, prašymą paskirtą baudą (vienkartinę ar periodinę) sumažinti dėl itin sunkios skolininko finansinės padėties, turi nustatyti skolininko turtinę ir finansinę padėtį, jo išlaikomus asmenis ir kitus reikšmingus kriterijus, darančius įtaką skolininko galimybei sumokėti jam skirtą baudą, kartu vertindamas ir baudos proporcingumą padarytam pažeidimui. Nustatęs šiuos reikšmingus kriterijus ir akivaizdų teismo už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo vykdymą paskirtos baudos neproporcingumą teismas gali sumažinti skirtą baudą.

Sprendžiant dėl baudos už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimo nevykdymą sumažinimo skolininko prašymu, byloje taikytina bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – teisiškai reikšmingų faktų, sudarančių pagrindą sumažinti skolininkui skirtą baudą dėl akivaizdaus neproporcingumo, visumą privalo įrodyti skolininkas (CPK 12, 178 straipsniai).

Nurodytų aplinkybių (nutarties 62–64 punktai) ištyrimas yra fakto klausimas, kuris negali būti nagrinėjamas kasaciniame teisme (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kad nagrinėdamas šią bylą apeliacinės instancijos teismas nustatytų pirmiau minėtas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, turi nustatyti ir įvertinti klausimo dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą peržiūrėjimui reikšmingas faktines aplinkybes pagal šioje kasacinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias res judicata padarinius (CPK 279 straipsnio 4 dalis) ir bylos nutraukimo pagrindus (CPK 293 straipsnis), todėl nepagrįstai atsisakė peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nutartį pagal pareiškėjos atskirąjį skundą dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą sumažinimo ir bylą nutraukė. Nurodytų proceso teisės normų pažeidimas kvalifikuotinas kaip esminis, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui visa apimtimi (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 dalis). Teisėjų kolegijai nusprendus perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje dėl teismo sprendimo pasekmių taikymo bei baudos skyrimo išnagrinėto V. B. prašymo dėl teismo paskirtos baudos panaikinimo (sumažinimo) panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.