Šiaulių apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 16 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almos Jurgelienės, Linos Muchtarovienės, Irmos Valiuškienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1 .

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas ATS1 prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1403-496/2026 ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo IES1 ieškinį pilna apimtimi; priteisti atsakovui (apeliantui) ATS1 iš ieškovo IES1 visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2020 m. sausio 20 d. priėmė sprendimą byloje e2-14-322/2020, kurioje ieškovas TAR1 ūkis ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo IES1 33 306,30 Eur skolą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys pareikštas dėl 2012 m. rugsėjo 5 d. tarp ieškovo TAR1 ūkio ir atsakovo IES1 sudarytos Paskolos sutarties Nr. 4, kuria ieškovas suteikė atsakovui 115 000 Lt paskolą, pinigai atsakovui buvo pervesti 2012 m. rugsėjo 6 d. bankiniu pavedimu. Atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2013 m. birželio 30 d. Šioje byloje atsakovas IES1 priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį Nr. 4, kurioje paskolos davėju nurodytas TAR1 ūkis, o paskolos gavėju – IES1 ; pripažinti, kad paskolos teisiniai santykiai dėl 115 000 Lt (33 306,30 Eur) paskolos 2012 m. rugsėjo 6 d. susidarė tarp paskolos davėjų TAR1 bei ATS1 ir paskolos gavėjų IES1 ir R. E.-V., susitariant, kad paskola bus grąžinta IES1 neatlygintinai dirbant TAR1 ir ATS1 ūkiuose, ir IES1 prievolę grąžinti 115 000 Lt (33 306,30 Eur) įvykdė dirbdamas ATS1 ūkyje penkerius metus. 2020 m. sausio 20 d. sprendimu teismas TAR1 ieškinį tenkino, IES1 priešieškinį atmetė.

Nagrinėjamoje civilinė byloje Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. e3K-3-201-1075/2022, 35–36 punktas) konstatavo, kad šiuo atveju nagrinėjamos bylos ieškinio ir išnagrinėtos bylos (Nr. e2-14-322/2020) priešieškinio faktinis pagrindas iš esmės sutampa. Tokią išvadą lemia tai, kad ieškovas abiejose bylose pareikštus reikalavimus grindė tomis pačiomis aplinkybėmis dėl savo darbo teisinių santykių atsakovo ATS1 ūkyje ir TAR1 ūkyje, paskolos teisinių santykių, kylančių iš 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutarties, kuria ieškovui suteikta 33 306,30 Eur paskola, jos suteikimo ir grąžinimo aplinkybių. Aplinkybė dėl atsakovui surašyto 2020 m. gruodžio 30 d. kaltinamojo akto, užbaigus ikiteisminį tyrimą, savaime nepaneigia faktinio pagrindo tapatumo. Ši aplinkybė yra papildoma faktinė aplinkybė, o reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapatų faktinį pagrindą. Taip pat šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020 kilęs ginčas ir priešieškinio reikalavimai buvo kildinami iš paskolos teisinių santykių, esminis klausimas, kurį teismai turėjo išspręsti išnagrinėtoje byloje, buvo susijęs su paskolos sutarties sudarymu ir paskolos grąžinimu. Išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020 atsakovas (nagrinėjamoje byloje – ieškovas) priešieškiniu pareikštu reikalavimu ir siekė apsiginti nuo pareikšto ieškinio dėl paskolos grąžinimo, atitinkamai ginčydamas paskolos sutarties šalis ir paskolos grąžinimo būdą. Aplinkybė dėl ieškovo darbo teisinių santykių ūkininkų ūkiuose buvo kaip šalutinė, neesminė nagrinėjant šalių ginčą paskolos teisinių santykių kontekste ir iš esmės buvo aktuali tiek, kiek buvo būtina paskolos grąžinimo būdui nustatyti. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu ieškiniu reikalauja priteisti nesumokėtą darbo užmokestį, taigi reikalavimas kyla iš darbo teisinių santykių, ir būtent ši aplinkybė yra pagrindinė ir esminė byloje siekiant įvertinti ieškinio reikalavimo pagrįstumą. Taigi, <...> ieškinio ir priešieškinio dalykų tapatumas nenustatytas.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje (42 punktas) pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje nustatyti faktai dėl tuo pačiu laikotarpiu, kuris aktualus ir nagrinėjamoje civilinėje byloje, ieškovo darbo teisinių santykių atsakovo ūkyje, darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybių vertintini kaip turintys teisinę reikšmę nagrinėjamoje civilinėje byloje. Tokią išvadą papildomai pagrindžia aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimas pagal ieškovo skundą dėl nelegalaus darbo buvo baigtas nenustačius aplinkybių, susijusių su darbo santykiais, būtent dėl įrodymų ištyrimo ribotumo, t. y. negalėjus surinkti pakankamai įrodymų nelegalaus darbo faktui nustatyti (2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimas). Dėl nurodytų priežasčių, be kita ko, atsižvelgdamas į siekį išvengti prieštaringų sprendimų, pirmosios instancijos teismas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu pagrįstai sustabdė civilinę bylą, kol bus išspręsta baudžiamoji byla.

Lietuvos Apeliacinis Teismas 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-102-579/2025 paliko galioti aukščiau nurodytą Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį. Šio nuosprendžio 9 punkte nurodyta, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis ATS1 pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo ūkininkės TAR1 ūkio finansinės apskaitos tvarkymo) <...>. Šio nuosprendžio 50 punkte padaryta išvada, kad „inkriminuojamu laikotarpiu ATS1 faktiškai vadovavo ūkininkės TAR1 ūkiui, vykdančiam individualią žemės ūkio veiklą“. Nuosprendžio 39 punkte teismas nurodė, kad „daugelis šių liudytojų nežinojo, kuriame ūkyje konkrečiai dirba, tačiau patvirtino, kad juos į darbą priėmė, dėl darbo sąlygų tarėsi ir su darbine veikla susijusius nurodymus duodavo ATS1 , kurį liudytojai laikė ūkio savininku. Dar daugiau, didžioji dauguma šių liudytojų nurodė išvis nepažinoję ar menkai pažinoję TAR1 , kurios ūkyje oficialiai buvo įdarbinti“. Šio nuosprendžio 42 punkto pabaigoje teismas padarė išvadą, kad šiame punkte aptartos liudytojų nurodytos „visos šios aplinkybės, aiškinant jas kartu su anksčiau nurodytų liudytojų (ūkininkės TAR1 ūkio darbuotojų) parodymais, leidžia teigti, kad ATS1 buvo suinteresuotas vykdyti (ir vykdė) žemės ūkio veiklą kitų asmenų vardu“.

Nuosprendžio 49 punkte konstatuota, kad, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 19 d. nuosprendyje pateiktam vertinimui, jog atsižvelgus į byloje apklaustų ūkininkės TAR1 ūkyje oficialiai įdarbintų (M. T., J. K., M. M., R. V., S. G., R. K., J. P., K. K., V. S., S. P. (iš dalies)) ir neįdarbintų ( IES1 ) darbuotojų parodymus, darytina išvada, kad šiam ūkiui faktiškai vadovavo ne liudytoja TAR1 , bet nuteistasis ATS1 (de facto vadovas). Nors tam tikras liudytojos TAR1 įsitraukimas į jos vardu registruoto ūkio veiklą <...> negali būti paneigtas, tačiau daugelis bylos liudytojų būtent nuteistąjį ATS1 įvardijo pažinoję, kaip vienintelį ūkio savininką, kuris juos priimdavo į darbą bei su kuriuo jie tardavosi dėl darbo sąlygų (įskaitant darbo užmokesčio), kuris duodavo nurodymus, kokius ūkio darbus ir kada atlikti, taip pat išmokėdavo jiems (darbuotojams) darbo užmokestį. <...> Šiame kontekste nustatytas ir kitas teismų praktikoje įtvirtintas kriterijus pripažinti ATS1 faktiniu ūkininkės TAR1 ūkio vadovu – atliekamų faktinių vadovavimo veiksmų nuolatinis pobūdis, kadangi apie nurodytų veiksmų atlikimą paliudijo įvairiais laikotarpiais (apimančiais visą nustatytą įrodytu laikotarpį) ūkyje dirbę darbininkai. Visos šios aplinkybės, <...> leidžia spręsti, kad dauguma ūkio darbuotoju ūkio savininku nurodė nuteistąjį ATS1 ne dėl to, jog jis pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį veikė kartu su ūkininkais TAR1 ir A. E. bei jiems atstovavo, taip pat ne dėl to, jog šių ūkininkų sklypuose būdavo vykdoma sėjomaina, bet dėl to, jog būtent nuteistasis buvo suinteresuotas žemės ūkio veiklą vykdyti kitų asmenų vardu, be kita ko, faktiškai valdydamas ir vadovaudamas ne tik savo, bet ir savo tuometinės sugyventinės vardu įregistruotam ūkiui“.

Nuosprendžio 59 punkte konstatuota, kad IES1 , kaip už TAR1 ir ATS1 ūkių užsakytų prekių ar paslaugų priėmimą atsakingas asmuo, skirtingais laikotarpiais ant aptariamų dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) pasirašydavo dėl to, jog faktiškai ūkyje dirbo.

Dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktų reikšmės civilinei byla

Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą laikė, kad baudžiamoje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl teismas rėmėsi baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiuose Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 19 d. nuosprendyje ir Lietuvos Apeliacinio Teismo 2025 m. gegužės 6 dienos nuosprendyje nustatytais faktais.

Apeliantas skunde teigia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovo įrodinėjamos aplinkybės nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir aplinkybės susijusios su ieškovo nurodomo susitarimo egzistavimu, nebuvo vertinamos baudžiamojoje byloje ir neturėjo reikšmės sprendžiant dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, civilinėje byloje nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punktą, ne kartą yra nurodęs, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai civilinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra civilinėje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018 47 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Iš CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatos turinio matyti, kad ji apriboja faktų, kurie pripažintini prejudiciniais, ratą tik iki asmens nusikalstamos veikos padarinių, kurie yra nustatyti teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Taigi paprastai bylose, kuriose kaip prejudiciniais faktais yra remiamasi baudžiamojoje byloje priimtais sprendimais, teismai turi nustatyti ne tik tai, kad toks faktas yra konstatuotas baudžiamojoje byloje, bet ir tai, kad tai yra faktas, kuris sudaro nusikalstamos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-1249/2025, 42 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje buvo vertinamas nuteistojo ATS1 gynėjo advokato R. D. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020, be kita ko, TAR1 ūkiui iš IES1 buvo priteista 33 306,3 Eur (115 000 Eur) skola pagal 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį. Minėtame nuosprendyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotais išaiškinimais, baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenumatyta galimybė naudoti prejudicinius faktus, todėl nutartyse, priimtose civilinėje byloje, nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija, nagrinėjusi baudžiamąją bylą, nurodė, jog atkreipia dėmesį ir į tai, jog aplinkybė, ar paskolos sandorio šalys buvo susitarusios, kad liudytojas IES1 grąžins visą suteiktą paskolą ne pinigais, bet savo darbu (t. y. ar darbas penkerius metus ūkyje pinigine išraiška prilygs suteiktos 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos sumos grąžinimui), nėra nagrinėjamos baudžiamosios bylos įrodinėjimo dalykas. Tam, jog nuteistajam ATS1 inkriminuota BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veika dėl apgaulingo ūkininkės TAR1 ūkio finansinės apskaitos tvarkymo šioje dalyje būtų laikoma įrodyta, užtenka nustatyti, jog liudytojas IES1 po 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutarties su ūkininkės TAR1 ūkiu sudarymo ir toliau neoficialiai dirbo nuteistojo ATS1 faktiškai vadovautame ūkininkės TAR1 ūkyje, jam ( IES1 ) nebūdavo išmokamas priklausantis darbo užmokestis ir šis neišmokėtas darbo užmokestis nebuvo įskaitomas, kaip IES1 suteiktos paskolos sumos (visos ar jos dalies) grąžinimas (2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 68–69 punktai).

Taigi, minėtoje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija pasisakydama dėl įrodinėjimo dalyko baudžiamojoje byloje (2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 69 punktas) paaiškino, jog Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. e2-14-322/2020, kuriame buvo įvertinta 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartis ir priteista TAR1 ūkiui iš IES1 33 306,3 Eur (115 000 Eur) skola, neturi prejudicinės reikšmės ir paskolos grąžinimo aplinkybės nėra minėtoje baudžiamojoje byloje įrodinėjimo dalykas, tačiau kaip matyti iš minto nuosprendžio, dėl nuteistajam ATS1 inkriminuotos BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos dėl apgaulingo ūkininkės TAR1 ūkio finansinės apskaitos tvarkymo, įrodinėjimo dalykas buvo aplinkybė, kad IES1 po 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutarties su ūkininkės TAR1 ūkiu sudarymo toliau neoficialiai dirbo nuteistojo ATS1 faktiškai vadovautame ūkininkės TAR1 ūkyje, IES1 nebūdavo išmokamas priklausantis darbo užmokestis ir šis neišmokėtas darbo užmokestis nebuvo įskaitomas, kaip IES1 suteiktos paskolos sumos (visos ar jos dalies) grąžinimas (2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 69 punktas). Taip pat pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje kaltinamasis buvo atsakovas, o ieškovas baudžiamojoje byloje davė parodymus kaip liudytojas, tačiau byloje buvo įrodinėjimo dalykas nelegalus IES1 darbas ūkininkės TAR1 ūkyje, kuriam faktiškai vadovavo ATS1 .

Teisėjų kolegijos vertinimu baudžiamojoje byloje buvo sprendžiama dėl apelianto atsakomybės ir įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje buvo susijęs su apelianto, kaip formalaus vadovo, kalte dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nusikalstamos veikos padarymo, o nusikalstamos veikos pasekmės siejasi su ieškovo nelegaliu įdarbinimu, darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybėmis – IES1 po 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutarties su ūkininkės TAR1 ūkiu sudarymo toliau neoficialiai dirbo nuteistojo ATS1 faktiškai vadovautame ūkininkės TAR1 ūkyje, IES1 nebūdavo išmokamas priklausantis darbo užmokestis ir šis neišmokėtas darbo užmokestis nebuvo įskaitomas, kaip IES1 suteiktos paskolos sumos (visos ar jos dalies) grąžinimas (2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 2.1. punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje civilinėj byloje, todėl atmestini apelianto skundo argumentus, jog minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės reikšmės.

Dėl tinkamo atsakovo

Apeliantas skunde teigia, kad jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes ieškovo ir apelianto nesiejo jokie darbo santykiai, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo ir apelianto santykiai turėjo darbo sutarties požymių yra įrodyti baudžiamojoje byloje, yra nepagrįsta, nes 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje konstatuota, kad ieškovas dirbo TAR1 ūkyje, kuriam faktiškai vadovavo apeliantas, tai reiškia, kad darbo santykiai siejo tik ieškovą ir TAR1 ūkį. Apeliantui, su kuriuo ieškovas neturėjo darbo santykių, negali būti reiškiami reikalavimai dėl darbo užmokesčio, nepriklausomai nuo to, kad ieškovas savo turtinį reikalavimą apibūdina kaip reikalavimą dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gegužės 10 d. įstatymas Nr. XI-2004), nuostatomis, ūkininko ūkis yra laikomas ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, o žemės ūkio veikla ūkininkai verčiasi nesteigdami įmonės (2 straipsnio 5 dalis, 4 straipsnio 1 dalis). Nepaisant to, ūkis privalo būti įregistruotas Ūkininkų ūkių registre ūkininko vardu (6 straipsnio 1 dalis), tokiam ūkio teisiniam įforminimui keliami atitinkami reikalavimai – atitikti ūkininko ūkio veiklos pagrindų sąlygas, pateikti atitinkamus dokumentus (7–8 straipsniai). Aptariamame įstatyme numatyta ūkininko teisė sudaryti su samdomais fiziniais asmenimis darbo sutartis (5 straipsnio 1 dalis). Pagal inkriminuotų veiksmų atlikimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas šis įstatymas, be kita ko, reglamentavo ūkininkų ūkių turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą, o ūkininkų ūkio buhalterinės apskaitos tvarką nustatė Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis Įstatymas nenustatė kitaip (1 straipsnio 1–2 dalys). Visos analizuojamos aplinkybės, t. y. tai, kad ūkininko ūkio veiklai yra keliami įstatyme nustatyti būtinieji reikalavimai, ūkininko ūkis yra glaudžiai susijęs su konkrečiu ūkininku, privalo būti registruojamas specialiame valstybiniame registre, vykdant tokią veiklą privaloma tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, suteikiama teisė įdarbinti darbuotojus, leidžia spręsti apie tai, kad ūkininko ūkis atitinka tam tikrus juridinio asmens veiklai būdingus požymius, nepaisant to, kad šia veikla užsiimama nesteigiant įmonės. Atsižvelgus į tai, faktinis vadovavimas galimas ne tik juridinio asmens, bet ir ūkininko ūkio, vykdančio individualią žemės ūkio veiklą, neįsteigiant įmonės, veiklai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu yra pripažinta, kad atsakovo kaltė padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstama veiką dėl apgaulingo ūkininkės TAR1 ūkio finansinės apskaitos tvarkymo dėl to, kad IES1 po 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutarties su ūkininkės TAR1 ūkiu sudarymo iki 2017 m. pabaigos toliau neoficialiai dirbo ATS1 faktiškai vadovautame ūkininkės TAR1 ūkyje, IES1 nebūdavo išmokamas priklausantis darbo užmokestis ir šis neišmokėtas darbo užmokestis nebuvo įskaitomas, kaip IES1 suteiktos paskolos sumos (visos ar jos dalies) grąžinimas. Nuosprendyje (39 punktas) teismas nustatė, kad daugelis liudytojų (pastaba – asmenys dirbę ūkininkės TAR1 ir ATS1 ūkiuose) nežinojo, kuriame ūkyje konkrečiai dirba, tačiau patvirtino, kad juos į darbą priėmė, dėl darbo sąlygų tarėsi ir su darbine veikla susijusius nurodymus duodavo ATS1 , kurį liudytojai laikė ūkio savininku, didžioji dauguma šių liudytojų nurodė išvis nepažinoję ar menkai pažinoję TAR1 , kurios ūkyje oficialiai buvo įdarbinti. 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje (61 punktas) teismas nustatė, kad atsižvelgus į tai, kad IES1 nebuvo oficialiai įdarbintas nei ūkininko ATS1 , nei ūkininkės TAR1 ūkiuose, tačiau darbines funkcijas atliko, laikytina, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. įstatymas Nr. IX-926; redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) kodekso 98 straipsnio nuostatas ir nesilaikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymas Nr. XII-2603; redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) 42–43 straipsnių reikalavimų, IES1 ūkininkės TAR1 ūkyje dirbo nelegaliai (realiai dirbo; jo ir ATS1 santykiai turėjo darbo sutarties požymių.

Taigi, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas IES1 dirbo nelegaliai, kaip matyti iš 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje aptartų IES1 parodymų ir šioje civilinėje byloje duotų paaiškinimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas nuosekliai aiškino, kad dėl darbo funkcijų, darbo laiko, dėl darbo užmokesčio jis tarėsi su apeliantu, o ne su ūkio savininke TAR1 , todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškinys pagrįstai yra pareikštas atsakovui ATS1 . Apibendrinant pažymėtina, jog įvertinus baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiais nuosprendžiais nustatytas aplinkybės, kad ieškovo ir apelianto santykiai turėjo darbo sutarties požymių, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovo ir apelianto nesiejo darbo santykiai. Nustačius, kad šalis siejo darbo santykiai, ieškovas pagrįstai pareiškė ieškinį atsakovui dėl žalos, kilusios iš darbo santykių, atlyginimo.

Dėl ieškovo darbo apelianto vadovaujamame ūkyje laikotarpio

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo iki 2018 m. vasario negavo darbo užmokesčio, kai baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas TAR1 ūkyje dirbo iki 2017 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo apelianto vadovaujamame TAR1 ūkyje nuo 2009 m. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip matyti iš 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2018 m. birželio 11 d. pagal IES1 pateiktą 2018 m. gegužės 28 d. pareiškimą, todėl baudžiamojoje byloje buvo tiriamas būtent šiai baudžiamajam tyrimui bylai aktualus laikotarpis – nuo 2009 m. iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. iki ikiteisminio tyrimo pradžios pasibaigusių finansinių metų – 2017 m. Atsižvelgiant į tai baudžiamojoje byloje nebuvo tiriamas laikotarpis trukęs 2018 m. nuo sausio mėnesio iki vasario pabaigos.

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje duotų liudytojo R. V. parodymų, kad IES1 pas ATS1 galėjo dirbti iki 2018 m. pradžios, kadangi šiam liudytojui išėjus iš darbo (2017 m. rugsėjo pabaigoje), IES1 liko dirbti (2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 55 punktas). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja R. E.-V. parodė, kad 2018 m. vasarį V. su ATS1 ir susipyko, kai V. paprašė pradėti mokėti algą (2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio 55.3 punktas). Pats ieškovas ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, kad jis 2018 m. sausio mėnesį, paprašė ATS1 , kad jam mokėtų atlyginimą, o po pokalbio nebedirbo (2024 m. birželio 19 d. nuosprendžio 55 puslapio 2 pastraipa). Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas tiek teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme teigė, kad jis apelianto vadovaujamame ūkyje dirbo iki 2018 m. vasario pabaigos. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje ieškovo nurodomas darbo santykiu pabaigos terminas sutampa su baudžiamojoje byloje duotais liudytojos R. E.-V. parodymais, jog ieškovas su apeliantu susipyko 2018 m. vasario mėnesį. Įvertinus tai, kad baudžiamojoje byloje buvo tiriama laikotarpis iki 2017 m. gruodžio 31 d. ir tyrimas neapėmė 2018 m. pradžios laiko, t. y. sausio, vasario mėnesių, o apeliantas tiek baudžiamojoje byloje, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apskritai neigia buvusį ieškovo darbą neišmokant jam atlyginimo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog labiau tikėtina, kad ieškovas dirbo pas apeliantą iki 2018 m. vasario mėnesio pabaigos. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas apelianto vadovaujamame TAR1 ūkyje dirbo iki 2018 m. vasario pabaigos.

Dėl paskolos grąžinimo aplinkybių

Apeliantas skunde teigia, kad Šiaulių apylinkės teismui įsiteisėjusiu 2020 m. sausio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020 pasisakius dėl šiai bylai reikšmingų aplinkybių ir konstatavus, kad šalys nebuvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo ieškovo „darbu“ ir, kad ieškovas šios paskolos negrąžino, šios aplinkybės laikytinos prejudicinėmis nagrinėjamame ginče.

Šiaulių apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-14-322/2020 pagal TAR1 ūkio ieškinį dėl 33 306,30 Eur skolos pagal 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį priteisimo iš ieškovo IES1 ir pagal ieškovo IES1 priešieškinį dėl pripažinimo 2012 m. rugsėjo 5 d. paskolos sutartį negaliojančia, kad paskolos teisiniai santykiai susidarė tarp paskolos davėjų TAR1 bei ATS1 ir paskolos gavėjų IES1 bei R. E.-V., kad šalys susitarė, jog paskola bus grąžinta ieškovui neatlygintinai dirbant TAR1 ir ATS1 ūkiuose, taip pat pripažinimo, jog ieškovo prievolė grąžinti 33 306,30 Eur skolą įvykdyta. Šiaulių apylinkės teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Šis sprendimas Šiaulių apygardos teismo 2020 m. gegužės 8 d. nutartimi paliktas nepakeistas.

Taigi, kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1075/2022 pateikto išaiškinimo, Šiaulių apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020 buvo sprendžiama dėl skolos pagal ieškovo ir TAR1 sudarytą paskolos sutartį priteisimo iš ieškovo ir ieškovo priešieškinį, kuriuo jis siekė apsiginti nuo pareikšto ieškinio dėl paskolos grąžinimo, atitinkamai ginčydamas paskolos sutarties šalis ir paskolos grąžinimo būdą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareikštu ieškiniu reikalauja priteisti nesumokėtą darbo užmokestį, t. y. reikalavimas kyla iš darbo teisinių santykių, o ne iš sutartinių santykių pagal paskolos sutartį, todėl nagrinėjamoje byloje ieškinio ir išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-14-322/2020 priešieškinio dalykui nesutampant, minėtoje civilinėje byloje priimtu Šiaulių apylinkės teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu nustatytos aplinkybės nelaikytinos turinčios prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo minėtame sprendime nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudicinėmis nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti nesumokėtą darbo užmokestį pagrįstumo, ir vertino baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiais nuosprendžiais nustatytas aplinkybes bei šioje civilinėje byloje šalių duotus paaiškinimus ir pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių apygardos teismo 2024 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu, apeliantas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje padarymo dėl to, kad jis ieškovui IES1 apskaičiuoto išmokėti darbo užmokesčio neišmokėjo ir neįskaitė kaip 2012 m. rugsėjo 6 d. IES1 suteiktos 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos grąžinimo, neįforminimo apskaitos dokumentais ir darbo užmokesčio apskaičiavimo, išmokėjimo ir skolos už paskolą iš išmokamo darbo užmokesčio įskaitymo (grąžinimo) ūkinių operacijų neįtraukimo į ūkio apskaitą. Nors 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje pažymėta, kad aplinkybė dėl paskolos grąžinimo ne pinigais, bet ieškovo darbu, nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau minėtu nuosprendžiu yra pripažintos įrodytomis aplinkybės, kad apeliantas neišmokėjo ieškovui atlyginimo už jo darbą ir neįskaitė kaip ieškovui suteiktos paskolos grąžinimo (šio nuosprendžio 67 punktas). Taigi, būtent apeliantas kaip faktinis TAR1 ūkio vadovas turėjo pareigą išmokėti darbo užmokestį, o esant ieškovo prašymui įskaityti kaip 2012 m. rugsėjo 6 d. IES1 suteiktos 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos grąžinimą, todėl šioje civilinėje byloje nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl susitarimo dėl paskolos grąžinimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo pradžių, nuo sudarymo momento) (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis).

Dėl darbo užmokesčio dydžio

Apeliantas skunde nesutinka su teismo skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis dėl nesumokėto darbo užmokesčio dydžio, kadangi jis grindžiamos vien tik prielaidomis ir baudžiamosios bylos medžiaga, kuri paremta tik ieškovo žodiniais paaiškinimais, be to baudžiamojoje byloje 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. ieškovui už darbą TAR1 ūkyje nebuvo išmokėtas mažesnis – 14 567,92 Eur darbo užmokestis. Nuosprendyje nėra konstatuota, ar ši suma (visa ar iš dalies) patenka į laikotarpį, už kurį šioje byloje ieškovas reikalauja priteisti žalą (t. y., nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. vasario mėn.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad baudžiamojoje byloje buvo vertintas ieškovo darbo užmokestis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio dydžio nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. vasario mėnesio, pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatyta aplinkybe dėl ieškovui apskaičiuoto neišmokėto darbo užmokesčio dydžio, kadangi kaip jau minėta šiojoje nutartyje, aktualioje baudžiamojoje byloje nuosprendžiais nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje vertinant ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio dydį nebuvo apsiribota vien ieškovo paaiškinimais, tačiau buvo įvertintas ir kitų TAR1 ūkyje dirbusių asmenų gaunamo darbo užmokesčio dydis aktualiu laikotarpiu bei lyginamas ieškovo ir kitų ūkyje dirbusių darbuotojų atliekami darbai.

Kaip matyti iš 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, nustatyta, kad vien tik pagal oficialiai tarp ūkininkės TAR1 ūkio ir vairuotojų-traktorininkų (darbo pradžia – 2014 m. sausio 2 d. ir darbo pradžia – 2011 m. balandžio 5 d.) sudarytų darbo sutarčių sąlygas šiems asmenims turėjo būti mokamas 1 000 Lt darbo užmokestis. Pagal oficialiai ūkininko ATS1 ūkyje nuo 2015 m. birželio 10 d. įdarbinto vairuotojo darbo sutarties sąlygas šiam darbuotojui turėjo būti mokamas 900 Eur atlyginimas. IES1 ūkyje dirbo ne tik vairuotoju, bet ir šaltkalviu, tvarkydavo ūkio techniką. Būtent IES1 geriausiai išmanydavo techniką, kombainus (jam pagal nuteistojo nurodymą būdavo patikima dirbti su naujausia, galingiausia technika). IES1 buvo vertinamas kaip geriausias specialistas, atliko keletą skirtingų funkcijų ir IES1 teigimu, jam, kaip giminaičiui, ATS1 mokėdavo didesnį atlyginimą nei kitiems ūkio darbuotojams (nuosprendžio 64 punktas). Minėto nuosprendžio 62 punkte pažymėta, kad liudytojas IES1 proceso metu iš esmės nuosekliai nurodė nuo 2009 m. iki paskolos sutarties sudarymo (2012 m. rugsėjo 5 d.) gautas ir po paskolos sutarties sudarymo turėtas gauti darbo užmokesčio sumas už darbą ūkyje (kurios turėjo būti įskaitomos, kaip paskolos grąžinimas). Tai yra, kad ne darbymečio metu (šaltuoju metų laiku) gaudavo nuo 400–600 Lt, šiltuoju metų laiku – apie 1 000 Lt. Taip pat nuosekliai nurodė didžiausią atlygį gaudavęs rugpjūčio mėn. (nuo 1500 iki 4000 Lt), kai buvo dirbama neskaičiuojant darbo valandų.

Pažymėtina, kad minėtame nuosprendyje teisėjų kolegija pripažino, jog neturi pagrindo abejoti liudytojo IES1 nurodytomis jo darbo užmokesčio sumomis. 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 65 punkte įvertinta, kad „ IES1 nurodytos darbo užmokesčio sumos, taip pat sumos, pagal kurias šiam asmeniui išmokėtas neapskaitytas darbo užmokestis buvo skaičiuojamas 2023 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadoje, neprieštarauja (yra ženkliai mažesnės nei) Oficialiosios statistikos portalo internetiniame archyve pateikiamai informacijai apie vidutinį darbo užmokestį 2009–2017 m. Lietuvoje“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje pripažinta įrodyta aplinkybė, kad ATS1 laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. IES1 apskaičiuoto išmokėti ne mažiau kaip 14 567,92 Eur (50 300,11 Lt) darbo užmokesčio neišmokėjo ir neįskaitė kaip 2012 m. rugsėjo 6 d. suteiktos 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos grąžinimo (2025 m. gegužės 6 d. nuosprendžio 67 punktas). Pažymėtina, kad minėtame nuosprendyje nustatyta ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio suma, remiantis 2023 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvada, kurioje IES1 išmokėtas neapskaitytas darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ne pagal ieškovo viso baudžiamojo proceso metu nurodytas maksimaliausias jam išmokėtas sumas, o kaip pagrindą imant mažesnes ieškovo nurodytų sumų (nuosprendžio 64 punktas).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl aktuliu laikotarpiu ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio dydžio, rėmėsi ieškovo nurodomu darbo užmokesčio sumų vidurkiu, atsižvelgiant į kitų baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų ūkio darbuotojų gauto darbo užmokesčio sumas, kai tuo tarpu baudžiamojoje byloje buvo kaip pagrindas imtos mažesnės ieškovo nurodytos sumos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad baudžiamojoje byloje ir nagrinėjamoje civilinėje byloje apskaičiuoto ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio dydžio skirtumas susidarė dėl skaičiavimo pagrindui taikytų ieškovo nurodytų darbo užmokesčio sumų dydžio skirtingo intervalo. Įvertinus tai, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiama dėl atsakovo atsakomybės dėl apgaulingo TAR1 ūkio finansinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir šioje byloje buvo vertinamos sumos neapskaitytos ir į finansinę apskaitą neįtrauktos darbo užmokesčio sumos, o civilinėje byloje yra sprendžiama dėl apelianto padarytos ieškovui žalos atlyginimo, kurį sudaro ieškovui neišmokėtas darbo užmokestis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai remdamasis baudžiamojoje byloje nuosprendžiais nustatytomis aplinkybėmis bei į tai, kad 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija pripažino, kad ieškovo duoti parodymai apie darbo užmokesčio sumas yra patikimi, skundžiamame sprendime teismas pagrįstai sprendė, kad aktualiu laikotarpiu ieškovo gaunamo darbo užmokesčio dydžio vidurkis buvo 521 Eur (1 800 Lt). Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje apeliantas pripažintas kaltu neįskaitęs į buhalterinę apskaitą mažesnes sumas darbo užmokesčio, nekliudo civilinėje byloje pripažinti realiomis didesnes sumas, nes asmeniui pripažinti kaltu yra keliamas didesnis įrodytumo lygis.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto vertinimu, kad skundžiamame sprendime teismas nenurodė, kokią taiko apeliantui civilinę atsakomybę. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl atsakovo prievolės atlyginti ieškovui turtinę žalą, kurią ieškovas įrodinėjo patyręs dėl atsakovo kaip faktinio ūkio vadovo kaltės, jam neišmokėjus ieškovui darbo užmokesčio už dirbtą laiką nuo 2012 m. rugsėjo iki 2018 m. vasario mėnesio.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 straipsnis); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnis), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Kaip pagrįstai nustatė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, apelianto neteisėtus veiksmus sudaro tai, kad jis ieškovą buvo įdarbinęs nelegaliai (nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklų), ieškovui neišmokėjo darbo užmokestį ir neįskaitė kaip 2012 m. rugsėjo 6 d. suteiktos 33 306,30 Eur (115 000 Lt) paskolos grąžinimo. Apeliantas taip veikė tyčia, nes jis, vadovaudamas keliems ūkininko ūkiams ir būdamas darbdaviu, neabejotinai žinojo, kaip turi būti įforminti teisėti darbo santykiai ir kas yra nelegalus darbas. Apeliantas nesilaikė susitarimo su ieškovu ir jam už darbą mokėtiną darbo užmokestį neužskaitė kaip paskolos grąžinimą, taip jis ieškovui padarė turtinę žalą. Tarp apelianto veiksmų ir ieškovui padarytos žalos yra priežastinis ryšys, nes jei apeliantas būtų teisėtai įdarbinęs ieškovą ir būtų mokėjęs priklausantį darbo užmokestį arba užskaitęs paskolos grąžinimui, ieškovas nebūtų patyręs turtinę žalą.

Dėl įrodymų vertinimo

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146-701/2016, 22 punktas). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 107 punktas).

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, spręsdamas dėl apelianto ir ieškovo darbo santykių bei paskolos grąžinimo aplinkybių, rėmėsi tik deklaratyviais ieškovo paaiškinimais ir pažodžiui citavo baudžiamojoje byloje priimtus nuosprendžius.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiais nuosprendžiais nustatytomis aplinkybėmis. Apeliantas nepateikė į bylą jokių pagrįstų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamame sprendime teismo nustatytas aplinkybes, jog ieškovas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo iki 2018 m. vasario pabaigos dirbo apelianto vadovaujamame ūkyje, ir jam už atliktą nebuvo mokamas darbo užmokestis ir neįskaičiuojamas kaip paskolos grąžinimas. Apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neteikiantys pagrindo padaryti išvadą, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino byloje esančiu įrodymus.

Dėl ieškinio senaties termino

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui buvo padaryta žala dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir jo neįskaitymo į paskolos grąžinimą, todėl, sutiktina su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos DK 15 straipsnio 2 dalis normos.

DK 15 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.

Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis, taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Kita vertus, tol, kol asmens teisė nepažeista, t. y. iki teisės pažeidimo, ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017, 48punktas).

Nagrinėjamoje byloje, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, ieškovas 2026 m. kovo 12 d. prašyme nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 m. kovo 24 d., gavęs Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų išduotą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-4833-322/2018, kuriuo patenkintas TAR1 pareiškimas dėl 2012 m. rugsėjo 6 d. suteiktos 115 000,00 Lt (t. y. 33 306,30 Eur) paskolos priteisimo. Ieškovas nurodė, kad nuo tada jis ėmėsi aktyvių veiksmų ginant savo teisėtus interesus: 2018 m. gegužės 28 d. ieškovas su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi į FNTT Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybą, 2018 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, prašydamas ištirti jo nelegalaus darbo atvejį, 2020 m. balandžio 24 d. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą jį pripažinti nukentėjusiuoju.

Byloje iš LITEKO duomenų nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teisme 2018 m. kovo 14 d. buvo užvesta byla pagal TAR1 pareiškimą skolininkui IES1 dėl skolos priteisimo ir 2018 m. kovo 15 d. buvo priimtas teismo įsakymas išieškoti iš IES1 33 306,30 Eur skolą 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2018 m. kovo 15 d. – iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 180 Eur bylinėjimosi išlaidas TAR1 naudai. Šis teismo įsakymas ieškovui buvo įteiktas 2018 m. kovo 24 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi 2025 m. gegužės 6 d. nuosprendyje nustatytas aplinkybes ir nagrinėjamoje byloje duotus šalių paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad esant aplinkybėms, kai tarp šalių buvo susiklostę ir baudžiamojoje byloje įrodyti darbo santykiai ir nuo 2012 m. rugsėjo iki 2017 m. gruodžio pabaigos (pagal baudžiamąją bylą) ieškovui atsakovas nemokėjo darbo užmokesčio, labiau tikėtina, kad tarp šalių buvo susitarimas grąžinti suteiktą paskolą darbu, todėl ieškovas taip ilgai dirbo negaudamas darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad nors ir buvo tarp ieškovo ir apelianto kilęs konfliktas dėl darbo užmokesčio mokėjimo ir jo įskaitymo į skolos dengimą pagal paskolos sutartį, tačiau ieškovas aiškiai suprato, jog apeliantas daugiau nei penkerių metų jo darbo neįskaitė į paskolos grąžinimą tik gavęs teismo įsakymą 2018 m. kovo 24 d., t. y. ieškovas 2018 m. kovo 24 d. aiškiai suprato, kad apeliantas pažeidė jo teises, kad tikrai darbo užmokesčio nemokėjimu ir neužskaitymu į skolą jam buvo padaryta žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nei vienas protingas asmuo nedirbtų daugiau nei penkerius metus negaudamas darbo užmokesčio, jei jis nebūtų įsitikinęs esant dėl to susitarimą, yra logiška ir pagrįsta, be to, aplinkybes, jog ieškovui už darbą nebuvo mokamas darbo užmokestis patvirtina aktualūs nuosprendžiai priimti baudžiamojoje byloje.

Nors kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo apeliantas darbo užmokesčio nesumokėjimas nėra tęstinis pažeidimas, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo skaičiuojamas atskirai kiekvienam mėnesiui, už kurį darbo užmokestis nėra sumokėtas, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad ieškovas apie jo pažeistą teisę dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir jo neįskaitymo į skolos padengimą pagal paskolos sutartį sužinojo 2018 m. kovo 24 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties eiga prasidėjo 2018 m. kovo 24 d., o įvertinus tai, kad ieškovas ieškiniu į teismas dėl pažiestos teisės kreipėsi 2021 m. vasario 25 d., ieškinys pateiktas teismui nesibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui (DK 15 straipsnio 2 dalis).

Nors, kaip minėta pirmosios instancijos teismo spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikė ne DK 15 straipsnio 2 dalies normą, o CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatas, tačiau įvertinus tai, kad abi šios normos nustato vienodą trijų metų ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės teisingai įvertino, jog ieškovas ieškinį teismui pateikė nepraleidęs įstatyme įtvirtinto trijų metų ieškinio senaties termino. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas tikslina sprendimą, nurodant, kad ieškinio senaties terminui nustatyti taikoma DK 15 straipsnio 2 dalies norma.

Konstatavus, kad ieškovas nepraleido termino ieškiniui pateikti, skundžiamu sprendimu nustačius, kad ieškovas įrodė, jog jis dirbo apelianto vadovaujamame TAR1 ūkyje nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. vasario mėnesio pabaigos, negaudamas darbo užmokesčio ir uždirbtų pinigų 34 407,12 Eur neįskaičiuojant kaip paskolos TAR1 grąžinimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu sprendimu pagrįstai ieškovui iš apelianto priteistas 34 407,12 Eur žalos atlyginimas.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimų į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, nors ir suklydo taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančią teisės normą, tačiau iš esmės tinkamai nustatė ieškinio senaties terminą, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, spręsdamas dėl su darbo santykiais susijusios žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantui neatlygintinos, atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusiam ieškovui bei trečiajam asmeniui, priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Ieškovas prašo priteisti jai iš atsakovo 2 420,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atlyginimo. Ieškovo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte nustatyto už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino išlaidų atlyginimo maksimalaus dydžio, todėl jų atlyginimas priteistinas ieškovui iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TAR1 prašo priteisti jai iš atsakovo 1 464,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atlyginimą. Šios bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino išlaidų atlyginimo maksimalaus dydžio, todėl šis jų atlyginimas priteistinas trečiajam asmeniui iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 420,00 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui TAR1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 1 464,10 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 10 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.