Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4 DEBT“ patikslintą ieškinį atsakovui S. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos natūra taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pagal pradinės ieškovės bankroto administratoriui perduotus buhalterinės apskaitos dokumentus, už ginčo sandorių daiktus atsakovas atsiskaitė buhalterine pažyma (užskaita), kadangi, ieškovės vertinimu, kitų patikimų duomenų šiai aplinkybei pagrįsti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose nėra, ji nepripažįsta aplinkybės, kad atsakovas už ginčo sandorių turtą tinkamai atsiskaitė su pradine ieškove. Kilnojamieji daiktai iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo beveik nauji (naudoti trumpą laikotarpį (apie 8 mėn.) atitinkamai nuo 2019 m. gegužės 7 d., 2021 m. sausio 28 d. ir 2021 m. balandžio 29 d., o ilgalaikio turto žiniaraštyje pradėjimo eksploatuoti data nurodyta 2019 m. gegužės 7 d. (motociklo) ir 2021 m. liepos 1 d. (medžio apdirbimo įrenginių).

2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. ginčo sandorių kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartys atsirado tik pradinei ieškovei pareiškus ieškinį teismui, jos nebuvo perduotos bankroto administratoriui kartu su kt. bankrutuojančios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, dokumentų technine ekspertize buvo nustatyta, kad tai montažo būdu pagamintos kopijos, dėl ko ieškovė jas vertina kaip suklastotas ir prašo nepripažinti ginčo sandorių sudarymo 2021 m. vasario 1 d. ir balandžio 23 d. įrodymu byloje (ginčo sandorių sudarymo datomis prašydama laikyti PVM sąskaitų faktūrų datas), o patį jų (sutarčių ir jų priedų) pagaminimą ir pateikimą teismui – atsakovo nesąžiningumo įrodymu.

Dėl CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) taikymo paaiškino, kad pradinės ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai ir eksperto konsultacinė išvada patvirtina, kad pradinė ieškovė ginčo sandorių sudarymo metu turėjo nuo 3 mėn. iki 6 mėn. pradelstų įsiskolinimų (skolų) kreditoriams, kurių nepadengė įmonės turėtas turtas (vien pagrindinei kreditorei UAB „Elneda“ pradelstų mokėjimų (skolų) buvo atitinkamai virš 62 000 Eur ir 81 000 Eur), todėl pradinės ieškovės kreditoriai ginčo sandorių sudarymo momentu turėjo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę į pradinę ieškovę, ginčo sandoriai pažeidė šių kreditorių teisės į vykdytinų reikalavimų patenkinimą, kadangi sumažino įmonės turto, iš kurio jie galėjo būti patenkinti, masę. Jeigu atsakovas ir buvo pradinės ieškovės kreditoriumi, jis, elgdamasis nesąžiningai, suteikė sau pirmumą (pranašumą) visų likusių įmonės kreditorių atžvilgiu, taip sumažindamas jų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Atsakovas, kuris privalėjo žinoti tikrąją vadovaujamos įmonės (pradinės ieškovės) mokumo padėtį ir ją žinojo, neprivalėjo sudaryti ginčo sandorių – tokios pareigos jam nenustatė nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei sutartis ar kt. Kadangi atsakovas buvo pradinės ieškovės vadovas bei valdymo organo (vienintelio akcininko) sutuoktinis, jam galioja ginčo sandorių nesąžiningumo įstatymo nustatyta prezumpcija, kurios, ieškovo vertinimu, atsakovas byloje nepaneigė, todėl laikytina, kad abi ginčo sandorius sudariusios šalys (pradinė ieškovė ir atsakovas) veikė nesąžiningai.

Dėl CK 1.82 straipsnio taikymo paaiškino, kad ginčo sandoriai pradinei ieškovei buvo akivaizdžiai nenaudingi, faktiškai ginčo daiktai (įranga) buvo įgyti, naudojami ir perleisti atsakovui ne įmonės veiklos tikslams (veiklos tęstinumui ir pelno uždirbimui), o asmeninei atsakovo naudai (baldų gamybai), pasinaudojant įmonės resursais (įranga, energetiniais ištekliais, darbuotojais). Tokie atsakovo veiksmai turėtų būti vertinami kaip nesąžiningi pradinės ieškovės veiklos tikslų (teisnumo) atžvilgiu.

Dėl CK 1.91 straipsnio taikymo paaiškino, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti ir įvykdyti dėl atsakovo apgaulės ir piktavališko jo, kaip pradinės ieškovės (pardavėjo) vadovo, ir jo paties, kaip fizinio asmens (pirkėjo), susitarimo veikti priešingai pradinės ieškovės interesams. Ieškovės vertinimu, pradinė ieškovė baldų gamybos nevykdė, įrangą atsakovas, veikdamas kaip jos vadovas, įgijo už įmonės lėšas, o naudojo asmeninei naudai gauti, beveik naują perleido sau, apgaulės būdu sukūręs tokią situaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apelianto nuomone, teisė pareikšti ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu yra suteikta išimtinai bendrovės nemokumo administratoriui, kaip bendrovės ir bendrovės kreditorių teises bei interesus ginančiam subjektui.

Nesutinka su teismo išvada, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti ir įvykdyti 2022 m. sausio 31 d. (dėl motociklo) bei 2022 m. kovo 9 d. (dėl medžio apdirbimo įrenginių); nepagrįstai ieškovės ginčytas 2021 m. vasario 1 d. bei 2021 m. balandžio 23 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartis ir jų priedus vertino kaip suklastotus ir jų nepripažino įrodymais. Apelianto nuomone, ginčo įrangos pirkimo–pardavimo sandoriai turėtų būti laikomi sudarytais nuo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo momento (2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d.), o ne nuo 2022 m. kovo 9 d. PVM sąskaitų faktūrų išrašymo momento. Paaiškino, kad nurodytos sutartys buvo pateiktos įmonės nemokumo administratorei nedelsiant po to, kai paaiškėjo, kad jos visgi yra neperduotos, t. y. gavus ieškinius civilinėse bylose.

Nurodė, kad įmonės nemokumo administratorė, gavusi nurodytas sutartis, dėl jų nereiškė jokių pretenzijų ar reikalavimų. Ieškovės atstovo versija dėl tariamo ginčo sutarčių suklastojimo atsirado tik prieš pat baigiamąsias kalbas t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams po šios civilinės bylos iškėlimo, kas laikytina nesąžiningu procesiniu elgesiu, be to, tokiu būdu buvo pažeisti proceso šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principai, todėl tai teismo turėjo būti atitinkamai įvertinta. Teismo išvada, kad ginčo sutartys buvo sudarytos konkrečiai bylai, niekuo nepagrįsta.

Nurodė, kad 2026 m. sausio 15 d. teismo dokumentų rekvizitų ekspertizės Nr. 11-3750 (25) metu nebuvo nustatyta, kad sutartys pasirašytos ne ta data, kuria datuojamos, padarytos tik tikėtinos, o ne kategoriškos išvados. Be to, buvo tirtos dokumentų kopijos, o ne originalai, dėl ko apskritai nebuvo įmanoma objektyviai įvertinti dokumento tikrumo. Atsakovas nedisponuoja sutarčių originalais, nes juos perdavė nemokumo administratorei.

Iš teismo sprendimo motyvų apeliantui neaišku, kodėl teismas vertino ir laikė, kad ginčo motociklo pirkimo–pardavimo santykiai susiklostė tik 2022 m. sausio 31 d., nors mokėjimas už motociklą buvo atliktas ir, pagal atsakovo pateiktus paaiškinimus, atsakovo nuosavybėn buvo perduotas dar 2021 m. liepos 13 d.

Pažymėjo, kad, be nurodytų ginčo sutarčių, byloje yra ir kitų rašytinių įrodymų, kurie patvirtina konkrečių sutartinių santykių egzistavimą ir jų vykdymo aplinkybes, tai yra atsakovo paaiškinimai, PVM sąskaitos faktūros, buhalterinės apskaitos dokumentai, liudytojų (buvusių darbuotojų) paaiškinimai, įmonės banko sąskaitų išrašai. Todėl, atsakovo nuomone, bylos medžiagoje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad tarp UAB „Spectum Pro“ ir atsakovo nuo 2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. egzistavo konkretūs sutartiniai santykiai dėl ginčo įrangos įsigijimo, kurie buvo užbaigti (sutartys įvykdytos) UAB „Spectum Pro“ išrašant 2022 m. kovo 9 d. PVM sąskaitas faktūras, tokiu būdu įforminant visiško atsiskaitymo faktą bei nuosavybės teisės į įrangą atsakovui perdavimą.

Tai, kad 2021 m. birželio 30 d. pradinė ieškovė turėjo prievolių kreditoriams, nereiškia, kad tą dieną buvusios prievolės iki ginčo sandorių sudarymo 2022 m. sausio 31 d. ar 2022 m. kovo 9 d. nebuvo įvykdytos arba kad jos liko tos pačios. Įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, patvirtinti teismo nutartimi bendrovės bankroto byloje, nebuvo kildinami iš 2021 m. birželio ar liepos mėn. laikotarpio, kas reiškia, jog atitinkamos prievolės kreditoriams, buvusios 2021 m. birželio 30 d., teismo nurodytu ginčo sandorių sudarymo metu buvo įvykdytos.

Nurodė, kad nemokumo administratorius, kaip specialusis subjektas, negalėjo parduoti ir nepardavė ieškovei UAB „4 DEBT“ savo specifinių teisių bei pareigų ginti UAB „Spectum Pro“ kreditorių teises ir interesus, atitinkamai ir UAB „Spectum Pro“ kreditoriai nepardavė savo kreditinių reikalavimų UAB „Spectum Pro“, patvirtintų bendrovės bankroto byloje, ieškovei UAB „4 DEBT“, o UAB „Spectum Pro“ savo pačios atžvilgiu apskritai niekada neturėjo ir neturi jokių galiojančių reikalavimo teisių.

Nurodė, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams.

Taip pat nesutinka su teismo nustatytu atsakovo nesąžiningumu sudarant ginčo sandorius. Nurodė, kad ginčo sandorius atsakovas su UAB „Spectum Pro“ sudarė, siekdamas užtikrinti bendrovės apyvartą, minimizuoti bendrovės nuostolius dėl pasikeitusios situacijos bendrovėje po pandeminio laikotarpio, t. y. veikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo.

Nurodė, kad tuo metu, kai buvo sudaryti atitinkami susitarimai dėl įrangos pirkimo ir pardavimo, t. y. 2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d., bendrovė buvo moki, vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir pan., todėl nebuvo jokių kliūčių sudaryti atitinkamus sandorius, juolab kad jie nebuvo bendrovei nenaudingi. Nors 2022 m. kovo 9 d. PVM sąskaitų faktūrų, įforminančių atsakovo atsiskaitymo su ieškove ir nuosavybės teisės perdavimo atsakovui faktą, išrašymo metu bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kaip tuo metu buvo manyta, laikinų finansinių sutrikimų, tačiau buvo gyvybinga ir turėjo didelės apimties gautinų piniginių lėšų iš užsakovų, atitinkamai atsakovas net negalvojo apie nemokumo bylos inicijavimą, nereiškia, kad atsakovas buvo nesąžiningas.

Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nepagrįstai netaikė dvišalės restitucijos; vienašalės restitucijos taikymas yra numatytas tik sandorius pripažinus negaliojančiais pagal CK 1.81, 1.91 straipsnius. Teismas, taikydamas vienašalę restituciją tik ieškovės naudai, pažeidė esminius restitucijos principus – taikant restituciją užtikrinti šalių status quo ante atkūrimą bei sandorio šalių pusiausvyrą. Dėl vienašalės restitucijos taikymo atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nebūtų atkurta sandorio šalių turtinės padėties pusiausvyra.

Nurodė, kad, net ir pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais ir taikius restituciją, ieškovės UAB „4 DEBT“ naudai iš atsakovo priteisiant turtą, šis turtas nebus grąžintas į bendrą UAB „Spectum Pro“ turto masę ir nebus naudojamas atsiskaityti su įmonės kreditoriais JANĮ nustatyta tvarka. Todėl toks vienašalės restitucijos ieškovės naudai taikymas nėra galimas, o pirmosios instancijos teismas neteisingai perkėlė bankroto proceso tikslus naujajai ieškovei.

Dėl reikalavimo teisės perleidimo ir tinkamo ieškovo

Dėl pradinės ieškovės nemokumo atsiradimo momento

Dėl eksperto apklausos ir jo parengtos išvados vertinimo

Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo abejoti eksperto išvada. Tai, kad ekspertas negalėjo atsakyti, kurį mėnesį konkrečiai pradinė ieškovė tapo nemoki, nesudaro pagrindo išvadą vertinti kaip nepatikimą ar ją vertinti kritiškai, kadangi išvada koreliuoja su kitais byloje esančiais įrodymais. Dėl 2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarčių ir jų priedų (ne)pripažinimo įrodymais ir dėl ginčo sandorių sudarymo datų Tai, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartys ir jų priedai nebuvo perduoti bankroto administratoriui kartu su pirminiais ieškovės dokumentais (jie pateikti tik jau vykstant teisminiam ginčui), kelia pagrįstų abejonių dėl jų atsiradimo momento ir autentiškumo.

Nurodė, kad ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo realumą paneigia tai, kad atsakovas negalėjo teisėtai perleisti turto tuo metu, kai pati įmonė dar nebuvo faktiškai jo įsigijusi, kaip ir negalėjo perleisti ginčo įrangos ir po perleidimo įtraukti jos į įmonės apskaitą. Tokie neatitikimai nėra formalūs, jie iš esmės paneigia dokumentų turinio tikrumą.

Priešingai, nei teigia apeliantas, ankstesnių pirkimo–pardavimo sandorių datų nurodymas (ir įforminimas) nėra niekuo pagrįstas ir vertintinas kaip bandymas dirbtinai imituoti (nesant jokių realių ūkinių operacijų) sandorius atgaline (ankstesne) data, kai įmonės nemokumas dar nebuvo akivaizdus. Todėl, ieškovės nuomone, teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti ir įvykdyti atitinkamai 2022 m. sausio 31 d. (dėl motociklo) ir 2022 m. kovo 9 d. (dėl medžio apdirbimo įrenginių), kadangi tokia išvada dėl tikrojo sandorių momento nustatymo yra vienintelė logiškai ir faktiškai pagrįsta išvada, teismo padaryta remiantis byloje esančių įrodymų visuma. Dėl pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu

Pažymėjo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo, kai actio Pauliana pagrindu kreipiasi ne konkretus kreditorius, bet bankroto administratorius, bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas, jo dalis atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.

Nurodė, kad pirminei ieškovei su apeliantu sudarant ginčo sandorius 2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. kovo 9 d. skola vien tik kreditorei UAB „Elneda“ buvo reikšmingai didelė – 97 029,52 Eur, o skolos susidarė nuo 2021 m. rugsėjo 10 d. 2022 m. balandžio 20 d. vienintelio akcininko sprendimas Nr. 22/04/20 taip pat patvirtina, kad 2021 m. įmonė dirbo nuostolingai ir nėra pajėgi padengti šių nuostolių, taip pat ir atsiskaityti su tiekėjais ir kt. kreditoriais, dėl ko inicijuoja bankroto bylos iškėlimą, tai taip pat patvirtina įmonės įsipareigojimų kreditoriams turėjimą ginčo sandorių sudarymo metu. Ieškovė pažymėjo, kad ekspertizės akto išvadoje nustatytas pradelstų įsipareigojimų mastas 2021 m. birželio 30 d. patvirtina, kad kreditiniai įsipareigojimai, įskaitant pradelstus, egzistavo gerokai anksčiau nei 2021 m. birželio 30 d., o prievolių nevykdymas buvo ne epizodinis, bet sisteminis.

Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pradinės ieškovės kreditoriai turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises pradinei ieškovei, ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo sandorių sudarymas neturėjo neigiamos įtakos įmonės finansinei padėčiai ar mokumui.

Kadangi ginčijamais sandoriais ir ginčo turtu buvo padengtas vienintelio apelianto reikalavimas, o kiti kreditoriai dėl ginčijamų sandorių sudarymo prarado galimybes bent iš dalies sumažinti savo reikalavimus ieškovei, ieškovės nuomone, ginčijamais sandoriais buvo pažeistos pradinės ieškovės ir kitų jos kreditorių teisės, nes apeliantas, kaip galimas kreditorius, buvo prioritetiškai išskirtas iš visų kitų kreditorių ir jo reikalavimas buvo visiškai padengtas ginčo turtu.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei joks kitas teisėtas pagrindas neįpareigojo pradinės ieškovės, veikiančios per apeliantą, ir paties apelianto sudaryti ginčo sandorių; apelianto argumentai apie tariamą visišką atsiskaitymą už ginčo įrangą nepagrįsti leistinais įrodymais.

Nurodė, kad apeliantas ginčijamų sandorių sudarymo momentu buvo pradinės ieškovės vadovas, todėl jam teismas pagrįstai taikė ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo prezumpciją, kurios atsakovas nenuginčijo. Kadangi sudarydamas ginčo sandorius apeliantas jau žinojo, kad įmonė yra nemoki, ekspertizės metu buvo nustatyti finansinės atskaitomybės iškraipymai (siekiant nuslėpti nemokumą), todėl, ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo sandorius atsakovas sudarė ne siekdamas užtikrinti įmonės apyvartą ar minimizuoti nuostolius, bet siekdamas iš įmonės turto pašalinti ginčo turtą, kad šis neatitektų įmonės kreditoriams.

Dėl restitucijos taikymo

Nurodė, kad ieškovė, įgydama reikalavimo teises šioje civilinėje byloje, už jas sumokėjo nustatytą kainą, todėl, netaikius restitucijos, ieškinio tenkinimo atveju nieko neatgautų, o apeliantas, būdamas nesąžiningas ir faktiškai pradinei ieškovei už ginčo turto nieko nesumokėjęs, dar ir liktu su ginčo turtu. Tai savo esme reikštų, kad pripažinus sandorius negaliojančiais jų teisinės pasekmės apskritai nebūtų atkuriamos, o tai nesuderinama su restitucijos instituto paskirtimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų Nurodė, kad teismas ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais, todėl pagrįstai nusprendė, kad patikslinto ieškinio reikalavimai buvo tenkinti visiškai. Pradinei ieškovei perleidus pagrindinį reikalavimą ir procesinę šalies padėtį byloje, kartu perėjo ir visos su tuo susijusios teisės, įskaitant ir teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neatsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, tai, kad bylos dalyviai pirmosios instancijos teismo posėdyje pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių

Iš bylos duomenų nustatyta, kad tarp pradinės ieškovės, atstovaujamos atsakovo, kaip pardavėjos, ir atsakovo, kaip pirkėjo fizinio asmens, 2022 m. sausio 31 d. buvo sudarytas turto pirkimo–pardavimo sandoris, 3 513,86 Eur sumos, kuris buvo įformintas pradinės ieškovės 2022 m. sausio 31 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija SPC, Nr. 595, dėl motociklo „KTM 1190 S“, Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo už 3 513,86 Eur ir 2022 m. sausio 31 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi dėl motociklo „KTM 1290 Superadventure S“ (teismo pastaba – nors PVM sąskaitoje faktūroje ir sutartyje nurodytas motociklo modelis nesutampa, tačiau sutampa nurodyti identifikaciniai numeriai, todėl laikytina, kad šie dokumentai sudaryti dėl to paties motociklo).

2022 m. kovo 9 d. pradinė ieškovė, atstovaujama atsakovo, kaip daiktų pardavėja, išrašė atsakovui, kaip daiktų pirkėjui, penkias PVM sąskaitas faktūras, serija SPC, Nr. 602, 603, 604, 605 ir 606, bendros 44 278,22 Eur sumos, dėl medžio apdirbimo įrenginių pardavimo ir perdavimo atsakovui, atitinkamai: medžio šlifavimo įrenginio „Felder FW1102C“ už 18 869,41 Eur, frezavimo staklių „Felder F900Z“ už 6 775,93 Eur, gręžimo staklių „Felder FD21“ už 3 347,72 Eur, formatinio pjovimo staklių „Felder K540S“ už 6 298,47 Eur bei brėžtuvo (reismuso) „Felder D963“ už 8 986,69 Eur.

2022 m. kovo 9 d. pradinės ieškovės buhalterine pažyma Nr. 507 užfiksuota atsakovo, kaip įmonės kreditoriaus, 44 519,01 Eur užskaita, tai yra atsiskaitymas už medžio apdirbimo įrangą pagal anksčiau išvardytas 2022 m. kovo 9 d. sąskaitas faktūras. Ta pati užskaita įtraukta į 2022 m. balandžio 2 d., 2022 m. gruodžio 16 d. pradinės ieškovės ir atsakovo, kaip įmonės kreditoriaus, atsiskaitymų suderinimo aktą.

2021 m. gruodžio 31 d. sudarytame pradinės ieškovės Ilgalaikio turto žiniaraštyje užfiksuota, kad motociklo „KTM 1290“ eksploatacija pradėta 2019 m. gegužės 7 d., o likusių penkių ginčo sandorių daiktų (medžio apdirbimo įrenginių) – 2021 m. liepos 1 d.

2022 m. balandžio 20 d. pradinės ieškovės vienintelės akcininkės J. M. sprendimu Nr. 22/04/20 užfiksuoti nuostoliai, patirti ataskaitiniais 2021 metais (suma nenurodyta), nuspręsta šių nuostolių nedengti, nes nėra nei rezervų, nei privalomųjų rezervų, nei akcijų priedų, nutarta inicijuoti įmonės nemokumo procesą.

LITEKO II duomenys (gauti CPK 179 straipsnio 3 dalies pagrindu) patvirtina, kad į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Spectrum pro“ 2022 m. birželio 23 d. kreipėsi UAB „Elneda“, o 2022 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi ir UAB „Spectrum pro“ vadovas S. M..

2022 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1205-587/2022 Kauno apygardos teismas UAB „Spectrum pro“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratoriumi paskyrė UAB „Administratoriai LT“ ir įpareigojo pradinės ieškovės valdymo organus per 14 dienų perduoti bankroto administratoriui visus dokumentus, susijusius su įmonės veikla, buhalterinės apskaitos registrus. 2022 m. lapkričio 10 d. atsakovas, atstovaudamas pradinei ieškovei, perdavė bankroto administratoriui dalį pradinės ieškovės veiklos dokumentų ir įmonės antspaudą, tarp perduotų dokumentų ginčo 2021 m. vasario 1 d. ir balandžio 23 d. sutarčių nebuvo (jų kopijos bankroto administratoriui buvo perduotos vėliau – po nagrinėjamos bylos tesime iškėlimo).

Ieškinys, be kita ko, buvo tikslinamas, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas bylai kartu su atsiliepimu į pradinį ieškinį pateikė 2021 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl gręžimo staklių „Felder FD21“, frezavimo staklių „Felder F900Z“, plačiajuosčių šlifavimo staklių „Felder FW1102C“ ir brėžtuvo (reismusas) „Felder D963“ pardavimo bei 2021 m. balandžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl formatinio pjovimo staklių „K540S“ pardavimo, 2022 m. kovo 9 d. sudarytus papildomus susitarimus prie šių sutarčių.

Pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartimi pradinė ieškovė UAB „Spectrum pro“ buvo pakeista naująja ieškove UAB „4 DEBT“.

2026 m. vasario 18 d. buvo priimta Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-37-587/2026, kuria nutarta pripažinti UAB „Spectum Pro“ veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą ginčyti ginčo sandorius, yra tinkamas ieškovas nagrinėjamoje byloje; nustatė, kad pradinė ieškovė UAB „Spectum Pro“ tapo nemoki vėliausiai 2021 m. birželio 30 d.; nusprendė, kad bylos duomenys suponuoja spręsti, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti ir įvykdyti atitinkamai 2022 m. sausio 31 (dėl motociklo) ir 2022 m. kovo 9 d. (dėl medžio apdirbimo įrenginių); atsižvelgdamas į 2026 m. sausio 15 d. teismo dokumentų rekvizitų ekspertizės išvadas, atsakovo pateiktų sutarčių su priedais atsiradimo byloje aplinkybes, nusprendė, kad šie dokumentai yra suklastoti ir nepripažintini įrodymais; nustatė visas CK 6.66 straipsnyje numatytas privalomąsias ginčo sandorių nuginčijimo actio Pauliana pagrindu sąlygas ir taikė vienašalę restituciją.

Dėl UAB „4 DEBP“ reikalavimo teisės ir tinkamo ieškovo byloje

Atsakovo nuomone, ieškinys turėtų būti atmestas kaip pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens, nes ieškovė nėra nei pradinės ieškovės nemokumo administratorė, atstovaujanti įmonės kreditorių interesams, nei įmonės kreditorė; skiriasi pradinio ir naujojo ieškovo tikslai, todėl naujoji ieškovė negali kvestionuoti ginčo sandorių, nes jais nebuvo ir negalėjo būti pažeistos jos subjektinės teisės. Iškovei reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu įgijus reikalavimo teisę, iš esmės ieškovės interesas yra finansinės naudos, o ne galimai pažeistų jos teisių teisminės gynybos siekimas. Taip pat, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra įrodytos visos privalomosios actio Pauliana sąlygos. Nesutinka su teismo išvada, kad UAB „Spectum Pro“ kreditorių teisės buvo pažeistos sprendime nurodytais būdais. Apeliacinės instancijos teismas nurodytus atsakovo apeliacinio skundo argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pradinės ieškovės ieškinys dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) buvo pareikštas tinkamo, tokio teisę turinčio subjekto, t. y. UAB „Spectrum pro“ nemokumo administratoriaus, kuris, be kita ko, atstovauja visų įmonės kreditorių interesams (JANĮ 64 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

Aktualioje kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog bankrutuojančios įmonės turto (taigi, ir reikalavimo teisių) pardavimo ir jo kainos nustatymo klausimai yra priskirti kreditorių susirinkimui. Kadangi tokie klausimai yra tiesiogiai susiję su juridinio asmens turto realizavimo tvarka, todėl dėl jų sprendžia būtent kreditorių susirinkimas, kaip visiems juridinio asmens kreditorių interesams atstovaujantis kolektyvinių kreditorių teisių įgyvendinimo organas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-781/2025). Nagrinėjamu atveju sprendimą perleisti reikalavimo, taip pat ir procesines teises, priėmė UAB „Spectrum pro“ kreditorių susirinkimas, kuriam tokia teisė ir yra priskirta. Procesinių teisių perėmėjui privalomi visi jo pirmtako atlikti veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, jį saisto ir priešingos šalies atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis). Taigi procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės.

Nustatyta, kad 2024 m. gruodžio 18 d. įvyko UAB „Spectum Pro“ kreditorių susirinkimas, kurio metu, be kita ko, buvo balsuojama antruoju darbotvarkės klausimu „Dėl reikalavimo teisių civilinėse bylose Nr. e2-572-324/2024, Nr. e2-348-633/2024 ir Nr. e2-347-399/2024 pardavimo“ ir nutarta „pritarti UAB „4 DEBT“ 2024 m. birželio 11 d. pasiūlymui parduoti reikalavimo teises civilinėse bylose Nr. e2-572-324/2024, Nr. e2-348-633/2024 ir Nr. e2-347-399/2024 UAB „4DEBT“ už 30 000 Eur pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Įpareigoti nemokumo administratorę sudaryti ir pasirašyti atitinkamas sutartis“. Pareiškėjas S. M., nesutikdamas su kreditorių susirinkime priimtu nutarimu antruoju darbotvarkės klausimu, pateikė skundą, jį išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2025 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-742-587/2025 pareiškėjo skundo netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-413-450/2026, 2025 m. kovo 5 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Įstatyme įtvirtinta galimybė parduoti ginčijamą teisę (CK 6.427 straipsnis). Reikalavimo teisei perleisti nereikia skolininko sutikimo, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis (CK 6.101 straipsnio 1, 5 dalys).

Reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius perduoda kitam asmeniui turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu, perleidus reikalavimą, pasikeičia prievolės kreditorius, o prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014). Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius. Pastarasis yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį kaip cedentas gali tik reikalavimo teisę turintis asmuo. Taigi, cesija nėra savarankiškas sandoris, o yra susietas su pradiniu sandoriu, kurio pagrindu atsirado perduodama reikalavimo teisė. Dėl to visi ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties yra taip pat susiję su pradiniu sandoriu.

Nustatyta, kad pradinė ieškovė UAB „Spectrum pro“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, ir UAB „4 DEBT“ (kaip naujoji ieškovė) 2025 m. gegužės 8 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė (t. y. UAB „4 DEBT“) perėmė visas teises ir pareigas (procesines ir materialiąsias), įskaitant ir nagrinėjamoje byloje dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo. Atitinkamai UAB „Spectum Pro“ kreditoriai parduodami reikalavimo teises gavo 30 000 Eur naudą. Nėra ginčo, kad kreditoriai, tarp jų ir atsakovas, aiškiai suprato, kad toliau ieškovu byloje bus ne administratorius, o UAB „4DEBT“.

Pažymėtina, kad atsakovui, skundžiant teismui nurodytą kreditorių susirinkimo nutarimą, nekilo abejonių dėl reikalavimo teisių perleidimo teisėtumo bei procesinių teisių perėmimo galimybės, tai yra kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo skundžiamas tuo pagrindu, kad pradinė ieškovė negalėjo parduoti procesinių teisių, taip pat ir teisės perimti iš ieškovės reikalavimą pagal šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį. Nustatyta, kad atsakovas kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu skundė tuo pagrindu, kad reikalavimo teisės turėjo būti parduodamos varžytynėse didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui, tačiau atsakovas neprieštaravo pačiam teisių, tarp jų ir procesinių teisių, perleidimui, todėl iš esmės atsakovas nurodytoje byloje neprieštaravo, kad, pardavus reikalavimo teises varžytynėse, ieškovu taptų ir kitas asmuo.

Be to, nagrinėdami kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimą, teismai sprendė ir dėl kreditorių susirinkimo nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu (ne)pagrįstumo ir (ar) (ne)teisėtumo; dėl kreditorių susirinkimo kompetencijos nuspręsti parduoti bendrovės reikalavimo teises iniciatyvą pirkti išreiškusiam potencialiam pirkėjui už šio pasiūlytą kainą bei tokio sprendimo (ne)prieštaravimo teisės normoms ir kreditorių interesams. Pažymėtina, kad reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo ir nėra nuginčyta, todėl yra galiojanti ir sukelianti teisines pasekmes. Todėl pritartina pirmosios instancijos nuomonei, kad kreditorių susirinkimo sprendimas buvo teisėtai ir išsamiai patikrintas teisme (2025 m. kovo 5 d. Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-742-587/2025 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-450/2025), o apeliantas nepagrįstai pakartotinai šiame procese ginčija reikalavimo teisių perleidimo teisėtumą.

Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Tai reiškia, kad procesinių teisių perėmėjas visiškai perima savo pirmtako procesinę teisinę padėtį, t. y. jo įgytas procesines teises ir pareigas. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, kadangi šioje byloje pradinį ieškinį yra pareiškęs bankroto administratorius, todėl vėliau, jau iškėlus civilinę bylą, visi tiek materialūs, tiek procesiniai reikalavimai buvo teisėtai parduoti naujajai ieškovei, kuri turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą ginčyti ginčo sandorius.

Priešingai, nei teigia atsakovas, perleidus reikalavimą skolininko prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia subjektas, turintis teisę reikalauti prievolės įvykdymo, o suma, už kurią yra perleidžiamas reikalavimas, niekaip nedaro įtakos skolininko prievolės apimčiai. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad UAB „4 DEBT“ nėra tinkama ieškovė nagrinėjamoje byloje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios praktikos laikosi ir kiti teismai, sprendę dėl UAB „4 DEBP“ reikalavimo teisės ir ieškovės tinkamumo (Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 21 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026; Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. Sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-100-1043/2026, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartimi paliktas nepakeistas, civilinės bylos Nr. e2A-184-407/2026). Be to, atsakovas neskundė ir neginčijo Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimo dalies dėl UAB „4 DEBP“ reikalavimo teisės ir ieškovės tinkamumo, nors nurodytoje byloje teismas, be kita ko, nusprendė, kad UAB „4 DEBT“ yra tinkama ieškovė.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktas).

Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019, 34 punktas).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad šios bylos šalys yra tie patys asmenys kaip ir nurodytose išnagrinėtose civilinėse bylose. Nors civilinėje Nr. e2-100-1043/2026 buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, bet byloje taip pat buvo nustatytos aplinkybės, kurios aktualios ir nagrinėjant šią bylą. Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026 paliko nepakeistą 2026 m. sausio 27 d. pirmosios instancijos sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-17-399/2026, kurioje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ieškovės UAB „4 DEBT“ patikslintą ieškinį atsakovei MB „Rokaja“ dėl pirkimo–pardavimo sandorių ir įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, trečiasis asmuo byloje – S. M.. Tiek nurodytose, tiek ir nagrinėjamoje byloje dalyvavo tie patys asmenys. Šios bylos dalykas iš dalies sutapo su nagrinėjama byla; teismai pasisakė dėl dalies šalių argumentų, kurie sutampa su šioje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis. Todėl šiose bylose nustatytos aplinkybės, dėl kurių atskirai bus toliau pasisakyta šioje nutartyje, yra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje ir neturi būti iš naujo įrodinėjami (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Dėl pradinės ieškovės nemokumo atsiradimo momento

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad pradinė ieškovė nemoki tapo ne vėliau kaip 2021 m. birželio 30 d., tai yra kad tuo metu negalėjo atsiskaityti su tiekėjais ir pradelstos skolos viršijo įmonės turtą.

LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. įsiteisėjusiu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-100-1043/2026, buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos UAB „Spectrum pro“ atlyginimo iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad UAB „4 DEBT“, apskųsdama nurodytą sprendimą apeliacine tvarka, nesutiko su sprendimo dalimi dėl S. M. deliktinės atsakomybės nekilimo, tačiau pats S. M. šio sprendimo neskundė, todėl darytina išvada, kad sutiko su nustatytu UAB „Spectrum pro“ nemokumo momentu. Šioje byloje teismas, apibendrinus byloje surinktus duomenis, padarė išvadą, kad 2021 m. birželio 30 d. įmonė formaliai atitiko JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą nemokumo būseną (Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimo 19, 29 punktai), nes nesugebėjo laiku vykdyti prievolių kreditoriams, pradelsti įsipareigojimai didėjo, o 2021 metų balanse atvaizduotas turtas buvo reikšmingai išdidintas. Nurodytoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta aplinkybė dėl įmonės nemokumo momento nuo 2021 m. birželio 30 d., todėl šio teismo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje negali būti vertinamos iš naujo jokioje kitoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, apeliantas nepagrįstai pakartotinai ginčija įmonės nemokumo momentą šioje byloj, tai yra, kad įmonė tapo nemoki pagal visus nemokumo požymius ne anksčiau nei 2022 m. balandžio mėn., kai buvo inicijuotas bankroto bylos įmonei iškėlimas teisme. Nesutikdamas su teismo nustatytu įmonės nemokumo momentu, apeliantas turėjo galimybę skųsti Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimą apeliacine, kasacine tvarka. Atsakovas nurodytoje byloje teigė, kad negalima vadovautis į bylą pateikta konsultacine išvada, nes ji parengta vienos šalies užsakymu, o ne teismo pavedimu, išvada yra prieštaringa, nes vienu atveju nemokumo momentas nurodomas 2021 m. gruodžio 31 d., kitu – 2021 m. birželio 30 d., auditorius neturėjo visų duomenų, todėl trūkstant duomenų negalėjo daryti jokių išvadų apie nemokumo momentą, be to, jis buvo susipažinęs su bylos medžiaga, o tokios teisės jis neturėjo, taip pat ir dėl to, kad išvadoje neįvertinta COVID-19 įtaka įmonės būklei.

Tiek pirmosios instancijos teismas priimtu skundžiamu sprendimu nagrinėjamoje byloje, tiek Kauno apygardos teismas 2026 m. sausio 28 d. įsiteisėjusiu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-100-1043/2026, nusprendė, kad pradinė ieškovė UAB „Spectum Pro“ tapo nemoki vėliausiai 2021 m. birželio 30 d., kai jos skolos tiekėjams sudarė 204 000 Eur, iš kurių virš 173 000 Eur (apie 84 proc.) buvo pradelstos, o įmonės turtas (72 000 Eur) buvo daugiau kaip 2 kartus mažesnis už įsipareigojimus. Šias išvadas teismai padarė įvertinę šalių paaiškinimus, pradinės ieškovės bei pagrindinės jos kreditorės UAB „Elneda“ buhalterinės apskaitos dokumentus, 2023 m. rugsėjo 21 d. Ekonominių teismo ekspertizių centro konsultacinė išvadą Nr. K107 ir teisme išklausęs kaip liudytojo apklausto šią konsultacinę išvadą parengusio teismo eksperto Kęstučio Ambrazaičio parodymus. Nustatyta, kad ekspertas pradinės ieškovės nemokumo momentą nustatė pagal du nemokumo nustatymo testus (būdus): nuo kada įmonė nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų ir kada įsipareigojimai viršijo įmonės turtą, tai yra prejudicinėje byloje įmonės nemokumo momentas, be kita ko, buvo nustatytas išanalizavus finansinius duomenis, taip pat ir įsipareigojimus, jų santykį su juridinio asmens turto realia verte ir ūkinės komercinės veiklos rezultatais, atspindinčius juridinio asmens galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

Kadangi įsiteisėję teismų sprendimai sukuria res judicata galią, reiškiančią, kad konkretus ginčas yra išspręstas ir negali būti peržiūrimas iš naujo, todėl atsakovas nepagrįstai tapačiais argumentais siekia, kad teismas šiame procese iš naujo įvertintų tas pačias aplinkybes ir įrodymus, kurių pagrindu priimtų kitokį ir jam naudingą sprendimą (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2026 m. sausio 28 d. sprendime pasisakė ir dėl konsultacinės išvados, įmonės dokumentų vertinimo, todėl apelianto skundo argumentai, kuriais jis ginčija ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, negalėjo ir negali būti iš naujo vertinami šioje byloje. Atsakovas šiai bylai jokių kitų objektyvių įrodymų, kad pateikta eksperto išvada būtų ydinga, prieštarautų konkretiems teisės aktų reikalavimams ar ja būtų nustatytos prieštaringos išvados, nepateikė. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nors ir nesivadovavo prejudiciniu Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimu, kuris tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs, tačiau pagrįstai rėmėsi nurodyta konsultacine išvada, kaip rašytiniu įrodymu, kurį teismas įvertino pagal įrodinėjimo taisykles, tai yra kaip savarankišką, leistiną ir patikimą rašytinį įrodymą bendrame visų bylos duomenų kontekste (CPK 185 straipsnis).

Pažymėtina, kad CPK nenumato draudimo pačioms šalims pasitelkti specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių turinčius asmenis ekspertiniam tyrimui atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 575/2008; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 42 punktas). Nustatyta, kad teismas atsakovui buvo išaiškinęs galimybę ir siūlė skirti bylose ekspertizę nemokumo momentui nustatyti, tačiau ekspertizės byloje atsakovas nepageidavo, kitos specialisto išvados, kuri objektyviai paneigtų byloje esančią išvadą arba jai prieštarautų, nepateikė.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 106 punktas).

Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą; 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 107 punktą).

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta nepagrįstais atsakovo argumentus, kad konsultacinę išvadą atlikusio eksperto parodymai teisme yra nepatikimi dėl to, kad tyrimą užsakė bei apmokėjo ieškovė. Šioje byloje apklaustas ekspertas yra prisiekęs pagal pareigas bei buvo papildomai prisaikdintas teisme, jo atlikta konsultacinė išvada bei parodymai teisme buvo nuoseklūs, logiški, pagrįsti faktiniais duomenimis iš pradinės ieškovės veiklos dokumentų; teismas, atlikdamas savarankišką įrodymų tyrimą, eksperto paaiškinimus vertino visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, t. y. jie nebuvo vieninteliai įrodymai byloje.

Eksperto apklausos tvarka reglamentuojama CPK 217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eksperto išvada balsu perskaitoma teismo posėdyje. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas turi teisę pasiūlyti ekspertui, kad jis savo išvadą išaiškintų žodžiu. Žodinis išaiškinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. Eksperto išvadai išaiškinti ir papildyti ekspertui gali būti pateikiami klausimai (CPK 217 straipsnio 3 ir 4 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022 37 punkte išaiškinta, kad eksperto apklausa žodiniame teismo posėdyje dėl eksperto išvados yra viena iš esminių tokio įrodymo tyrimo priemonių, vertinant jo objektyvumą ir patikimumą, nepriklausomai nuo to, kurios instancijos teisme tokia įrodinėjimo priemonė buvo gauta, ir jei bent viena iš bylos šalių pageidauja atlikti tokio įrodymo tyrimą žodiniame teismo posėdyje.

Nesutiktina su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, susijusias su eksperto, kaip liudytojo, apklausa, kad teismas nepagrįstai rėmėsi jo parodymais. Ieškovės nemokumo momentas, be kitų rašytinių įrodymų, buvo įrodinėjamas ir eksperto išvada, atitinkamai paties eksperto, kaip specialiųjų žinių turinčio liudytojo, parodymai buvo vertinami kitų įrodymų kontekste. Ekspertas buvo apklausiamas kaip asmuo, turintis informacijos apie bylos faktines aplinkybes, kurios reikalavo specialiųjų žinių, o būtent galėjo paaiškinti pačią išvadą; išsamiai paaiškino nemokumo nustatymo metodiką, eigą ir argumentuotai atsakė į visus teismo bei proceso dalyvių klausimus, susijusius su parengta išvada (CPK 217 straipsnio 2, 3 dalys).

Pagal CPK 214 straipsnio 1, 2 dalis, paskirtas ekspertu asmuo teismo šaukiamas privalo atvykti ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. Ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti, kai teismas nagrinėja bylą, pateikti šalims, tretiesiems asmenims ar liudytojams klausimų, prašyti teismą pateikti jam papildomą medžiagą, jeigu tai reikalinga išvadai duoti. Pažymėtina, kad CPK 217 straipsnis, reglamentuojantis eksperto apklausos tvarką, nenumato jo pašalinimo iš posėdžių salės iki jo apklausos, tai taikoma tik apklausiant liudytojus (CPK 192 straipsnio 1 dalis), pvz., siekiant apsaugoti jų parodymus apie faktines aplinkybes nuo pašalinės įtakos. Tuo tarpu teismo ekspertas turi visiškai kitą procesinį statusą ir tikslus – jis procese dalyvauja kaip nepriklausomas specialistas, teikiantis mokslinį-praktinį vertinimą, todėl jam būtina girdėti šalių paaiškinimus ir kitų įrodymų tyrimą, kad galėtų atsakyti į jam užduodamus klausimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui, kaip ir ieškovui, teismas suteikė galimybę iš anksto, prieš teikiant parodymus teismo posėdyje, pateikti planuojamus užduoti klausimus ekspertui, tačiau atsakovas atsisakė tai daryti, motyvuodamas tuo, kad į teismo ekspertų sąrašą įrašytas ekspertas Kęstutis Ambrazaitis teismo pavedimu nėra pateikęs teismui į šią civilinę bylą ekspertizės akto, todėl negalėjo būti apklausiamas šioje civilinėje byloje kaip teismo paskirtas ekspertas pagal CPK 217 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais, kadangi aplinkybė, kad tyrimą ir išvadą ekspertas atliko ieškovės užsakymu, o ne teismo pavedimu, nepanaikina jo kaip teismo eksperto statuso, kvalifikacijos, pareigos pateikti teisingą išvadą bei išvados objektyvumo, patikimumo.

Atmetami kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad buvo pažeistos proceso taisyklės dėl to, kad ekspertui iš anksto prieš posėdį buvo pateikti klausimai, nes jis klaidingai tapatina eksperto ir įprastinę liudytojo apklausą. Įstatymas nedraudžia supažindinti ekspertą su būsimos apklausos kryptimi ar konkrečiais klausimais. Ekspertas teisme teikia objektyvų, specialiosiomis žiniomis grįstą vertinimą, todėl išankstinis klausimų pateikimas ekspertui užtikrina, kad posėdžio metu bus pateikti tikslūs, išsamūs ir patikimi atsakymai. Toks išankstinis pasiruošimas tiesiogiai prisideda prie civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis) įgyvendinimo ir niekaip nepažeidžia šalių procesinio lygiateisiškumo. Todėl laikytina, kad šio eksperto, kaip liudytojo, apklausa atlikta tinkamai, proceso teisės normos nebuvo pažeistos, jo parodymais nėra pagrindo abejoti.

Pažymėtina, kad ekspertas taip pat, kaip ir nagrinėjamoje byloje, buvo apklaustas kaip liudytojas civilinėje byloje Nr. e2-100-1043/2026 (Kauno apygardos teisme 2025 m. lapkričio 4 d. vykusiame teismo posėdyje), tačiau atsakovui eksperto apklausa tuo metu abejonių nesukėlė, tai yra atsakovas skirtinguose teisminiuose procesuose dėl eksperto parodymų patikimumo / jo apklausos teisėtumo, tai yra dėl tų pačių tirtų įrodymų ar taikytų procesinių veiksmų, laikosi prieštaringos pozicijos. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad Kauno apygardos teismas 2026 m. sausio 28 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-100-1043/2026, taip pat laikėsi pozicijos, kad audito eksperto Kęstučio Ambrazaičio susipažinimas su bylos medžiaga neturi įtakos jo teiktų paaiškinimų dėl įmonės nemokumo momento, finansinės apskaitos trūkumų patikimumui.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia apeliantas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat nustatydamas įmonės nemokumo momentą, vadovavosi ne tik kaip liudytojo apklausto eksperto parodymais, bet taip pat ir kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais (įmonės buhalteriniais duomenimis, teismų nutartimis įmonės bankroto byloje, kreditinių įsipareigojimų dydį patvirtinančiais dokumentais, skolų suderinimo aktais, taikos sutartimis, vykdomaisiais raštais), kurių visuma nuosekliai patvirtina, jog pradinė ieškovė sistemingai (pastoviai) ir ilgą laiką nevykdė savo prievolių, o jos finansiniai sunkumai buvo ne laikino, bet tęstinio pobūdžio, buvo ilgalaikiai ir rimti. Šie duomenys ne tik patvirtina eksperto išvadoje nustatytą nemokumo būseną dar iki ginčo sandorių sudarymo, bet ir nemokumą būseną ginčijamų sandorių sudarymo metu.

Atsakovo nuomone, esminiu klausimu šioje byloje turėjo būti ne UAB „Spectrum pro“ nemokumo momento nustatymas. Net ir manant, kad šioje byloje tikslinga vertinti, ar ginčo sandorių sudarymo metu įmonė buvo nemoki, šiuo atveju buvo aktualu vertinti tik tai, ar atlygintinių ginčo įrangos ir motociklo pirkimo–pardavimo sandorių sudarymas sąlygojo įmonės nemokumą ar esminį jos finansinės padėties pablogėjimą. Tai yra apeliantas netinkamą CK 6.66 straipsnio taikymą grindžia ne klaidingu šios materialiosios normos taikymu, bet tariamai klaidingai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir tuo, jog faktinės aplinkybės buvo be reikalo nustatomos.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir taikyti teisines pasekmes; kreditorių teisių pažeidimą grindė tuo, kad ginčijamais sandoriais buvo nepagrįstai sumažinta UAB „Spectrum pro“ turto vertė, sandoriai pažeidė kreditorių teises, nes skolininkas, būdamas nemokus, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant nustatyti, ar ginčo sandorių sudarymas sąlygojo įmonės nemokumą arba turėjo reikšmingos įtakos nemokumui, visų pirma turi būti vertinama, ar dėl tokių sandorių sumažėjo arba išnyko reali įmonės galimybė atsiskaityti su kreditoriais, todėl šis vertinimas neatsiejamas nuo UAB „Spectrum pro“ finansinės būklės analizės, įskaitant ir nemokumo momento nustatymą. Kaip teisingai nurodė ieškovė, priešingu atveju būtų paneigta actio Pauliana instituto esmė; siekiant įvertinti, ar ginčo sandoriai lėmė nemokumą ir turėjo jam įtakos, pirmiausiai būtina nustatyti, kada toks nemokumas atsirado. Realios galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažėjimas savaime suponuoja būtinybę nustatyti skolininko mokumo (ar nemokumo) būklę ir jos momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju apeliantas pirmosios instancijos teisme klausimo dėl nemokumo momento nustatymo tikslingumo, nereikalingumo nekėlė, todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, patikrina tik tas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėjo savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą pirmosios instancijos teisme (CPK 12, 178 straipsniai) ir plačiau šiuo klausimu nepasisakys.

Nors Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimas šioje byloje skundžiamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis nurodytomis prejudicijomis, tačiau pirmosios instancijos teismas, net ir nesinaudodamas prejudicijos taisykle, savarankiškai ištyręs byloje esančius įrodymus dėl anksčiau aptartų aplinkybių, teisingai nustatė pradinės ieškovės nemokumo momentą, teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo objektyvus – teismo padarytos išvados neprieštarauja įsiteisėjusiame prejudiciniame teismo sprendime padarytoms išvadoms (kaip minėta, šio sprendimo apeliantas neskundė), teismas priėmė iš esmės teisingą bei teisėtą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat yra saistomas prejudicinės galios taisyklės, todėl negali iš esmės kvestionuoti minėtų prejudicinių faktų, negali priimti priešingų išvadų dėl aplinkybių, kurios jau yra konstatuotos kitoje įsiteisėjusioje byloje tarp tų pačių šalių. Todėl apelianto argumentai šioje dalyje pripažintini nepagrįstais, nes jais siekiama kvestionuoti (revizuoti) jau pasibaigusį procesą kitoje byloje.

Dėl ginčo sandorių sudarymo laiko (datų)

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti ir įvykdyti atitinkamai 2022 m. sausio 31 d. (dėl motociklo) ir 2022 m. kovo 9 d. (dėl medžio apdirbimo įrenginių). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis, jų priedus pripažino suklastotais ir nepripažino įrodymais byloje (CPK 184 straipsnio 1 ir 2 dalys)..

Bylos duomenimis nustatyta, kad su atsiliepimu į pradinį ieškinį atsakovas pateikė ginčo medžio apdirbimo įrenginių įsigijimo pirkimo–pardavimo sutartis, kurios atitinkamai buvo sudarytos kitomis, nei teismas nustatė, datomis, tai yra 2021 m. vasario 1 d. ir balandžio 23 d., taip pat ir 2022 m. kovo 9 d. sudarytus kiekvienos sutarties priedus, šiais dokumentais įrodinėdamas, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti anksčiau (sutartyse nurodytomis datomis).

Ieškovė bylai pateikė Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertės Reginos Pajaujytės parengtą 2026 m. sausio 15 d. ekspertizės aktą Nr. 11-3750 (25), kuriuo nustatyta, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutartys ir priedai prie jų nėra originalai, o yra spalviniu lazeriniu spausdinimo aparatu atspausdintos kopijos, pagamintos montažo būdu, panaudojant nuskenuotus kitų dokumentų fragmentus su UAB „Spectrum pro“ apvalaus antspaudo atspaudų vaizdu.

Šią ekspertizės išvadą atsakovas kritikuoja ir su ja nesutinka, nes tyrimui buvo pateiktos dokumentų kopijos, o ne originalai; neaišku, kas buvo pateikta ekspertui tirti, nes jokių ekspertizės priedų į bylą nebuvo pateikta; ekspertizės akte nėra nustatyta, kad sutartys pasirašytos ne ta data, kuria datuojamos, nurodyta, kad nėra duomenų apie pakeistą ginčo sutarčių pirmą lapą ir pan. Be to, ekspertas, apibendrindamas tyrimą, nurodė tik tikėtiną išvadą, nurodė, kad kategoriškai išvadai, jog sutartys su priedais yra montažo būdu pagaminti dokumentai, nustatytų požymių nepakanka; nekonstatavo, kad dokumentai yra suklastoti. Todėl, apelianto nuomone, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados dėl tariamo sutarčių ir jų priedų vertinimo kaip suklastotų ir jų nepripažinimo įrodymais yra nepagrįstos ir neteisėtos.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl tikrosios sutarčių sudarymo datos, be kita ko, padarė įvertinęs ir kitus įrodymus, taip pat ir jų atsiradimo byloje aplinkybes, tai yra rėmėsi visuma įrodymų, o ne tik teismo ekspertizės išvadomis.

2022 m. lapkričio 10 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu Nr. 2 nustatyta, kad atsakovas pradinės ieškovės bankroto administratoriui perdavė 2021 m. sutartis (102 akto eilutė). Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčo sandorių (sutarčių) dokumentų originalus, kurių jis neperdavė nurodytu priėmimo–perdavimo aktu, jis išsiuntė pradinės ieškovės bankroto administratoriui tik po šios bylos teisme iškėlimo, kai apsižiūrėjo, kad sutarčių segtuvas likęs neperduotas, sau pasiliko tik dokumentų kopijas, kurias ir pateikė teismui, jų neklastojo. Papildomai nurodė, kad sutarčių originalų neturi, nes, kiek pamena, buvo sudarytas vienas sutarčių egzempliorius, ir jų originalai buvo perduoti nemokumo administratoriui, prieš tai pasidarant skaitmenines kopijas, kurios buvo persiųstos atstovui, atitinkamai pateiktos į šią civilinę bylą kartu su atsiliepimu į ieškinį.

Pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 punktą, juridinio asmens valdymo organai, iškėlus bankroto bylą, turi pareigą visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės (finansinės) apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla, perduoti paskirtam nemokumo administratoriui. Tai, kad įmonės turtinę padėtį, turimą turtą, kreditinius reikalavimus pagrindžiančios sutartys nebuvo pateiktos bankroto administratoriui kartu su kt. bankrutuojančios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais ir pateiktos tik jau vykstant teisminiam ginčui, kelia pagrįstų abejonių dėl jų tikrojo sudarymo momento ir originalumo. Kadangi verslo subjektai yra profesionalai, kuriems taikomi aukščiausi rūpestingumo, apdairumo ir sąžiningumo standartai, todėl atsakovo paaiškinimai apie tokio pobūdžio dokumentų pamiršimą ar vėlesnį atsiradimą negali pateisinti imperatyvaus reikalavimo dėl dokumentų perdavimo administratoriui reikalavimo pažeidimo (JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi ginčo dokumentai nebuvo perduoti administratoriui atliekant įmonės turto ir dokumentų perėmimą, o pateikti tik teisme, toks atsakovo elgesys vertintinas kaip siekis sau palankaus teismo sprendimo. Atsakovas, įrodinėdamas ankstesnį sutarčių sudarymą, iš esmės siekė sudarytį įspūdį, kad sandoriai buvo sudaryti laikotarpiu, kai pradinės ieškovės nemokumas dar nebuvo akivaizdus. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ekspertizės išvadas, turėjo pagrindą spręsti dėl šių įrodymų nepatikimumo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovės pastebėjimais, kad atsakovas skunde niekaip nepaaiškino, kaip ant nuo tariamai turėtų sutarčių originalų pasidarytų kopijų liko kitų dokumentų fragmentų su bendrovės apvalaus antspaudo vaizdu, kas ir buvo konstatuota 2026 m. sausio 15 d. ekspertizės akte. Svarbu ir tai, kad šiam ekspertiniam tyrimui administratorius perdavė tai, ką pats apeliantas jam buvo perdavęs. Atitinkamai ekspertė ekspertinį tyrimą atliko pagal jai administratoriaus perduotus dokumentus. Ši eksperto išvada yra objektyvi ir paremta specialiosiomis žiniomis ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta jokiais priešingais įrodymais. Apeliantas nepateikė jokios alternatyvios išvados ar kitų patikimų duomenų, kurie leistų suabejoti šio ekspertinio tyrimo išvadomis.

Atmestini deklaratyvūs atsakovo teiginiai, kad ginčijamų dokumentų originalai buvo perduoti bankroto administratoriui. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių rašytinių įrodymų (pvz., lydraščių su administratoriaus žyma apie gavimą ar kt. įrodymų, patvirtinančių atsakovo nurodomas aplinkybes), kurie patvirtintų faktinį sutarčių originalų įteikimą administratoriui (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad bankroto administratorius neturi jokio asmeninio ar finansinio suinteresuotumo šio ginčo baigtimi, neturi jokio tikslo ar motyvo nepagrįstai apkalbėti atsakovą, todėl atsakovas nepagrįstai, nors ir netiesiogiai, įrodinėja, kad administratorius sąmoningai nuslėpė dokumentų originalus, juolab kad tokie dokumentai galėtų turėti reikšmės ginčo išsprendimui. Kiti apelianto skundo argumentai nepaneigia labiau pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutartys ir jų priedai pasirašyti ne ta data, kurią nurodo atsakovas.

Nors ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis ginčo sutartis, kurios buvo sudarytos 2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d., tačiau, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas šias sutartis pripažino suklastotomis, todėl jos prarado įrodomąją galią (CPK 184 straipsnis). Pažymėtina, kad pradinės ieškovės nemokumo administratorius, pareikšdamas ieškinį ir nurodydamas jo faktinį pagrindą, nežinojo tikslių sutarčių datų arba kad jos galėtų būti suklastotos, nes tai buvo nustatyta tik bylos nagrinėjimo metu.

Kadangi suklastotos sutartys negalėjo sukurti teisėtų pasekmių, nors pačios sutartys (kaip šalių teisių ir pareigų turinys) egzistavo, todėl pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu pagrįstai panaikino tuos pačius ginčo sandorius, kuriuos ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais, tik teisingai nurodė (patikslino) jų datas, atitinkamai 2022 m. sausio 31 d. (dėl motociklo) ir 2022 m. kovo 9 d. (dėl medžio apdirbimo įrenginių). Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo sutartys, sudarytos 2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d., skundžiamu teismo sprendimu taip ir nebuvo pripažintos negaliojančiomis. Tokia teismo išvada yra objektyvi ir paremta specialiosiomis žiniomis (2026 m. sausio 15 d. ekspertizės išvada), šiuo atveju atsakovas nepateikė objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių ginčo sutarčių sudarymą jose nurodytu laiku, arba duomenų, kurie leistų suabejoti ekspertinio tyrimo išvadomis.

Dėl pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu

Apeliantas pateiktu apeliaciniu skundu kvestionuoja actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų egzistavimą nagrinėjamoje byloje.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Actio Pauliana institutas suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti jo skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: (1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; (2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; (3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; (4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; (5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: (1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; (2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų visumos, nėra pagrindo tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015).

Dėl UAB „Spectrum pro“ kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės ginčo sandorių sudarymo metu egzistavimo

Būtina actio Pauliana instituto taikymui sąlyga yra ir tai, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Sprendžiant dėl šios actio Pauliana sąlygos taikymo, atsižvelgtina į anksčiau nurodytą faktinę aplinkybę, t. y. kad nagrinėjamu atveju ieškinį byloje pateikė UAB „Spectrum pro“ nemokumo administratorius, gindamas šios įmonės kreditorių interesus. Bylos nagrinėjimo metu savo pareikštus materialinius subjektinius reikalavimus 2025 m. gegužės 8 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo nutartimi administratorius perleido naujai ieškovei UAB „4 DEBT“.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad nemokumo administratorius, įrodinėdamas pirmosios actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tai, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų, actio Pauliana institutas negalėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191/2016; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021).

Aplinkybę jog UAB „Spectrum pro“ finansinė būklė ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo gera ir įmonė faktiškai buvo nemoki, patvirtina įmonės 2022 m. balandžio 20 d. vienintelio akcininko sprendimas Nr. 22/04/20, kuriame užfiksuota aplinkybė, kad 2021 metais įmonė dirbo nuostolingai ir nėra pajėgi padengti šių nuostolių, taip pat ir atsiskaityti su tiekėjais ir kt. kreditoriais, dėl ko inicijuoja bankroto bylos įmonei iškėlimą. Šios faktinės aplinkybės patvirtina ieškovės įsipareigojimų kreditoriams turėjimą ginčo sandorių (2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. kovo 9 d.) sudarymo metu.

Kauno apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-100-1043/2026, iškelta pagal pradinės ieškovės BUAB „Spectrum pro“, atstovaujamos nemokomo administratorės UAB „Administratoriai LT“ (kuri vėliau buvo pakeista nauja ieškove – UAB „4 DEBT“ (2025 m. gegužės 8 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis), dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo S. M. (kaip buvusio BUAB „Spectrum pro“ vadovo). Minėta, kad nurodytoje byloje Kauno apygardos teismas 2026 m. sausio 28 d. sprendimu (paliktu nepakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-184-407/2026) konstatavo, kad UAB „Spectrum pro“ nemoki tapo 2021 m. birželio 30 d., jau tuo metu įmonės skolos tiekėjams sudarė 204 000 Eur, iš jų 173 000 Eur (apie 84 proc.) buvo pradelsti.

Remiantis šiais duomenimis galima pagrįstai konstatuoti, kad 2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. kovo 9 d. sudarydama ginčo sandorius UAB „Spectrum pro“ turėjo didelės apimties kreditinių įsipareigojimų įvairiems kitiems kreditoriams. Tokią išvadą patvirtina ir byloje pateikti kiti rašytiniai įrodymai, t. y. VMI apskaitos duomenys, liudijantys tai, kad sandorių sudarymo metu UAB „Spectrum pro“ turėjo pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui, „Sodrai“; bendrovės 2022 m. gegužės 31 d. balanso duomenys, laikotarpis nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 736 745 Eur (Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 10 d. nutartis, kuria pradinei ieškovei buvo iškelta bankroto byla); 2022 m. sausio 11 d. skolų suderinimo aktas, remiantis kuriuo UAB „Spectrum pro“ skola UAB „Elneda“ anksčiau minėtą dieną buvo 97 029,52 Eur, taip pat 2022 m. kovo 21 d. minėtų įmonių sudaryta taikos sutartis, pagal kurios sąlygas UAB „Spectrum pro“ turėjo iki 2022 m. kovo 25 d. sumokėti UAB „Elneda“ 30 000 Eur skolos dalį, tačiau to nepadarė; kt. Tarp Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 9 d. nutartimi patvirtintų UAB „Spectrum pro“ kreditorių finansinių reikalavimų buvo patvirtinti ir prieš tai nurodytų kreditorių (VMI, UAB „Elneda“) finansiniai reikalavimai.

Apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos sprendimo, kad sudarant ginčo sandorius egzistavo pradelsti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl pirmosios actio Pauliana instituto taikymui būtinos sąlygos egzistavimo nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad tokios nuomonės laikėsi ir Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026, kurioje apeliacine tvarka buvo išnagrinėtas atsakovės mažosios bendrijos „Rokaja“ apeliacinis skundas dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-17-399/2026, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4 DEBT“ patikslintą ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Rokaja“ dėl 2022 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sandorių (dėl vertingos įrangos pardavimo) ir įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, trečiasis asmuo byloje S. M.. Šioje byloje teismui taip pat pakako prieš tai nurodytų įmonės veiklos duomenų nuspręsti, kad 2022 m. kovo 28 d. sudarydama ginčo sandorius UAB „Spectrum pro“ turėjo didelės apimties kreditinių įsipareigojimų įvairiems kitiems kreditoriams. Kadangi nurodytoje ir šioje bylose ginčo sandoriai sudaryti panašiu laikotarpiu, todėl įmonės veiklos rodikliai negalėjo iš esmės pasikeisti dėl itin trumpo laiko tarpo tarp sandorių, yra aktualūs ir šiai bylai.

Apeliantas nesutikdamas su šia skundžiamo teismo sprendimo dalimi, ir toliau laikosi pozicijos, kad ginčo sutartys buvo sudarytos 2021 m. vasario 1 d. ir 2021 m. balandžio 23 d. Atsižvelgiant į apeliacinio teismo nurodytas aplinkybes dėl tikrosios sutarčių sudarymo datos, taip pat remiantis nurodytomis prejudicinėmis bylomis, kuriomis konstatuota, kad įmonės kreditoriai turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę įmonei, apelianto skundo argumentai, kad jo nurodytu sutarčių sudarymo laikotarpiu įmonės kreditoriai neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės įmonės atžvilgiu, pripažintini teisiškai nereikšmingais, o pirmosios instancijos teismo išvados apie ginčo sandorių sudarymo metu kreditorių turėtą galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę pradinės ieškovės atžvilgiu, kaip viena iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana taikymui, atitinka byloje nustatytas aplinkybes, todėl yra visiškai pagrįstos.

Dėl UAB „Spectrum pro“ kreditorių teisių pažeidimo

Kreditorius, turėdamas neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius yra pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl antrosios būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos – dėl kreditorių teisių pažeidimo – egzistavimo, nurodo, jog teismas ignoravo atsakovo nurodytas aplinkybes ir argumentus, kad ginčo sandoriai niekaip nepažeidė jokių bendrovės kreditorių teisių ir interesų, jie nesąlygojo bendrovės nemokumo, atitinkamai dėl tokių sandorių sudarymo bendrovės finansinė padėtis nepablogėjo. Nurodė, kad UAB „Spectrum pro“ naudodama atitinkamą įrangą gavo ekonominę naudą, o iš gautų pajamų buvo vykdomi atsiskaitymai su bendrovės kreditoriais, taip pat ir su didžiausia bendrovės kreditore UAB „Elneda“. Atsakovui nebuvo suteiktas joks pranašumas, nes 2021–2022 m. laikotarpiu bendrovė periodiškai dalimis gavo daugiau nei 48 000 Eur už parduotą turtą (už įrangą 44 519,01 Eur ir už motociklą 3 513,86 Eur). Be to, ginčo įranga buvo skirta naudoti ne tik baldų gamybai, bet ir kitų medienos gaminių, detalių gamybai. Atsakovas UAB „Spectrum pro“ atsiskaitinėjo už įrangą dalimis ir visiškai su bendrove atsiskaitė iš savo asmeninių lėšų ir šeimos santaupų.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad pradinės ieškovės kreditorių teisės buvo pažeistos dviem būdais, pirma, atsakovui buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė gauti savo reikalavimo patenkinimą likusių kreditorių atžvilgiu, antra, pradinės ieškovės kreditorių teisės buvo pažeistos ir kitaip – nors ir nesukeliant nemokumo (įmonė jau buvo nemoki iki tol), buvo sumažinta įmonės turto masė ir bendra vertė, iš kurios turėjo būti proporcingai tenkinami visų tos pačios eilės kreditorių reikalavimai, jų patenkinimas užtruko ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008, 2006 m. sausio 11 d. nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui (kreditoriams) nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus (kreditorių) teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus (kreditorių) finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir įvykdyti prievolę (prievoles). Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 53 punktas).

Kaip jau šioje byloje anksčiau nustatyta, pradinė ieškovė ginčo sandorių sudarymo metu buvo atsidūrusi tokioje būsenoje, kai ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Nors įmonė ir po 2021 m. birželio 30 d. vykdė veiklą (užsakymus), tačiau atsakovas nepaneigė įmonės nemokumo būsenos ginčijamų sandorių sudarymo momentu. 2023 m. rugsėjo 21 d. konsultacine išvada nustatyta, kad įmonė tapo nemoki vėliausiai 2021 m. birželio 30 d., kai jos skolos tiekėjams sudarė 204 000 Eur, iš kurių virš 173 000 Eur (apie 84 proc.) buvo pradelstos, o įmonės turtas (72 000 Eur) buvo daugiau kaip 2 kartus mažesnis už įsipareigojimus. Atitinkami įmonės kreditoriai turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises pradinei ieškovei. Be to, vien tik veiklos vykdymo faktas nepaneigia nemokumo būsenos, kai juridinis asmuo faktiškai nėra pajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Pažymėtina, kad nemokumas yra faktinė būsena, kuri atsiranda gerokai anksčiau, nei formaliai įmonė pripažįstama nemokia. Nemokumo būsena nustatoma vertinant realius, objektyvius įmonės finansinius rodiklius – turto likvidumą, pradelstų įsipareigojimų mastą bei veiklos rezultatus. Be to, už įrangą UAB „Spectrum pro“ realiai negavo jokių piniginių lėšų (kurias būtų galėjusi panaudoti atsiskaitymui su kitais kreditoriais), kadangi už ją buvo atsiskaityta užskaita (įskaitymu).

Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų į tokią pačią situaciją patekusių kreditorių teisių. Byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų (pavyzdžiui, 2023 m. rugsėjo 21 d. konsultacinė išvada ir pan.), kad UAB „Spectum pro“ ginčo sandorių sudarymo metu buvo atsidūrusi tokioje būsenoje, kai ji negalėjo ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Todėl ginčijamais sandoriais buvo pažeistos UAB „Spectum pro“ ir kitų jos kreditorių teisės, nes atsakovas, kaip galimas kreditorius, buvo prioritetiškai išskirtas iš visų kitų kreditorių ir atsakovo reikalavimas buvo visiškai padengtas perleidžiant jam ginčo turtą. Tokiu būdu buvo sumažinta UAB „Spectrum pro“ turto masė, iš kurios turėjo būti proporcingai tenkinami visų tos pačios eilės įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu pradinė ieškovė, tuo metu atstovaujama atsakovo, ginčo turtu būtų atsiskaičiusi ne vien su apeliantu, bet ir su kitais kreditoriais, tai jų reikalavimai nors iš dalies galėjo būti patenkinti. Šiuo atveju ginčijamais sandoriais ir ginčo turtu buvo padengtas vienintelio apelianto reikalavimas, o kiti kreditoriai dėl ginčijamų sandorių sudarymo prarado galimybes bent iš dalies sumažinti savo reikalavimus pradinei ieškovei. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant nustatytą ir antrąją actio Pauliana instituto taikymui būtiną sąlygą – kitų UAB „Spectrum pro“ kreditorių teisių pažeidimą, šiai įmonei su atsakovu sudarius ginčo sandorius.

Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad UAB „Spectrum pro“ veikla buvo susijusi su baldų gamyba, bendrovės veiklos sritis buvo parduotuvių ir kitų patalpų projektavimo bei vidaus įrengimo darbai. Administratoriui perduotuose veiklos dokumentuose duomenų, kad bendrovė su įsigyta ginčo įranga būtų gaminusi ir pardavinėjusi baldus, nėra, todėl darytina išvada, kad ginčo įranga UAB „Spectrum pro“ veikloje nebuvo reikalinga, nes įmonė ja nesinaudojo. Be to, įmonė jau būdama nemoki panašiu laikotarpiu kaip ir sudaryti ginčo sandoriai, taip pat sudarė ir kitus pirkimo–pardavimo sandorius (2022 m. kovo 28 d.) ir pardavė vertingus daiktus ir praktiškai naują įrangą ne tik sau, bet ir MB „Rokaja“, kurios vadovą R. V. ir UAB „Spectrum pro“ vadovą S. M. siejo / tebesieja verslo santykiai (Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026). Šių faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas, žinodamas apie bendrovės nemokumą ir ketindamas kreiptis dėl jos nemokumo bylos iškėlimo, nuo 2022 m. pradžios (daugiausia nuo 2022 m. kovo mėn.) pradėjo perleidinėti bendrovės turtą, konkrečiai įrangą (stakles), kad šis neatitektų bendrovės kreditoriams. Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026 nustatė ir tai, kad įranga faktiškai buvo naudojama kitos bendrai priklausančios įmonės – UAB „Balta pieva“ – veikloje (įranga faktiškai buvo šios įmonės patalpose), kuriai ir vadovauja atsakovas, o bendraakcininkai yra atsakovo sutuoktinė, „Rokaja“ vadovas R. V., kuriam tuo pačiu metu kaip ir atsakovui buvo perleista kita įmonės įranga (kurios pirkimo–pardavimo sandoriai taip pat ieškovės buvo ginčijami ir dėl kurių apeliacine tvarka pasisakė Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026).

Apelianto minimos UAB „Spectrum pro“ sąskaitos ir banko sąskaitų išrašai taip pat nepatvirtina apelianto teiginių, kad įmonė, naudodama įrangą, gavo finansinę naudą. Įmonės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nebuvo nurodyta, kad sąskaita išrašoma konkrečiai už pagamintus baldus, todėl jos savaime nepatvirtina staklių panaudojimo įmonės veikloje, kitų įrodymų, pvz., atliktų darbų aktų, kuriuose detalizuojami užsakovui atlikti darbai bei jų apimtis ir kurie galėtų patvirtinti atsakovo nurodomas aplinkybes, byloje nepateikta.

Atsakovo teiginiai dėl atsiskaitymo už ginčo turtą taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi atsakovo grynųjų pinigų įnešimai į bendrovės sąskaitą ir mokėjimo pavedimas iš asmeninės sąskaitos vienareikšmiai šių aplinkybių nepatvirtina, nes mokėjimų paskirtis nenurodyta, neaišku, už kokius konkrečius sandorius ar prievoles buvo atliekami šie mokėjimai, nėra jokio ryšio su ginčo įrangos įsigijimu ar konkrečiomis PVM sąskaitomis faktūromis (neleidžia jų priskirti konkrečioms prievolėms vykdyti), neatitinka verslo apskaitos, atsiskaitymo standartų. Tokio ryšio apeliantas nepagrindžia ir jokiais kitais objektyviais įrodymais. Šie dokumentų trūkumai, jų neapibrėžtumas vienareikšmiškai nepatvirtina realaus atsiskaitymo už ginčo turtą fakto, tačiau sudaro prielaidas atsakovui interpretuoti juos taip, kaip jam yra naudinga. Atsakovo 2022 m. vasario 28 d. atliktas 8 000 Eur pervedimas į bendrovės sąskaitą, atsižvelgiant į jo paskirtį – „avanso grąžinimas“, taip pat nepatvirtina atsiskaitymo už įrangą. Kitų patikimų duomenų, kad atsakovas už ginčo sandorių turtą tinkamai atsiskaitė su pradine ieškove, nėra, o, pagal pradinės ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus, už ginčo sandorių daiktus atsakovas atsiskaitė buhalterine pažyma (užskaita).

Nagrinėjamu atveju, apelianto teigimu, nemokumo administratorius, kaip specialusis subjektas, negalėjo parduoti ir nepardavė savo specifinių teisių bei pareigų ginti UAB „Spectrum pro“ kreditorių teises ir interesus UAB „4 DEBT“, atitinkamai ir UAB „Spectrum pro“ kreditoriai nepardavė savo kreditorinių reikalavimų UAB „Spectrum pro“ atžvilgiu, patvirtintų bendrovės bankroto byloje, UAB „4 DEBT“, o UAB „Spectrum pro“ savo pačios atžvilgiu apskritai niekada neturėjo ir neturi jokių galiojančių reikalavimo teisių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau minėtoje Kauno apygardos teismo 2026 m. liepos 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026, teismas, spręsdamas dėl actio Pauliana būtinųjų sąlygų egzistavimo, ginčo sandorių sudarymą vertino iš pradinį ieškinį (patikslintą ieškinį) pareiškusio subjekto – BUAB Spectrum pro“ nemokumo administratoriaus – perspektyvos, t. y. ar ginčo sandoriais buvo pažeistos kitų UAB „Spectrum pro“ turėtų kreditorių teisės. Todėl apeliantas nepagrįstai pakartotinai ginčija naujosios ieškovės UAB „4 DEBT“ teisių ir pareigų apimtį, siekdamas paneigti įmonės kreditorių teisių pažeidimą šioje byloje.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kai naujasis kreditorius ginčija sudarytus skolininko sandorius actio Pauliana pagrindu, vertinant, ar šie sandoriai nepažeidžia kreditoriaus teisių, visų pirma vertinama, ar šie sandoriai nepažeidė pradinio kreditoriaus teisių, atsižvelgiant į pradinio kreditoriaus teisinę padėtį. Jeigu būtų nustatyta, kad tokie sandoriai pradinio kreditoriaus teisių nepažeidė, tai nebūtų pagrindo konstatuoti ir naujojo kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo cituojama kasacinio teismo praktika, nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl atsiskaitymų su kreditoriais vykdymo negalimumo, siekiant išvengti neteisėto pranašumo suteikimo vieniems kreditoriams sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą tuo atveju, kai yra inicijuota bankroto byla. Tuo tarpu ginčo sandorių sudarymo metu, kuri data bebūtų laikoma jų sudarymo data, pradinei ieškovei nebuvo inicijuota bankroto byla. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamai bylai aktualūs ir kiti kasacinio teismo išaiškinimai, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Nors ši teismų praktikos nuostata suformuluota galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui, tačiau ji aktuali ir nagrinėjamoje byloje.

Dėl (ne) privalėjimo sudaryti ginčo sandorius

Apeliantas nurodo, jog jį sudaryti ginčo sandorius įpareigojo ne tik pirkimo–pardavimo sutartys, kurias pirmosios instancijos teismas laikė suklastotomis, bet ir atlikti mokėjimai, kuriuos gavusi bendrovė negalėjo neišrašyti ginčo PVM sąskaitų faktūrų.

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020). Be to, privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio sudarymo aplinkybės, kiekvienu konkrečiu atveju įvertintos teismo, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

Skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl (ne)privalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius, buvo įvertinta byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, susijusi su UAB „Spectrum pro“ finansine padėtimi, sutarčių sudarymu, vykdymu, tai, kad pagal ginčijamus sandorius atliktas įskaitymas ir įmonė faktiškai piniginių lėšų negavo, atsakovo ir kitų nurodytų asmenų ryšiai ir dalyvavimas UAB „Spectrum pro“ valdyme.

Atsižvelgdama į tai, kad 2021 m. vasario 1 d. ir balandžio 23 d. sutartys pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažintos suklastotomis ir negali būti laikomos tinkamu įrodymu, taip pat į nustatytas aplinkybes dėl įrangos naudojimo kitos įmonės veikloje, kad sudarant ginčo sandorius egzistavo pradelstos skolos ne vienam kreditoriui; kad atsakovo argumentai apie tariamą visišką atsiskaitymą atmesti kaip nepagrįsti, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad ginčo sandorius atsakovas privalėjo sudaryti, t. y. kad egzistavo kokios nors objektyvios priežastys, kurios pateisintų ginčo turto pardavimą būtent atsakovui. Ginčo sandoriais, kurių sudaryti pareigos UAB „Spectrum pro“ neturėjo, buvo sumažinta vertingo jos turto masė, kartu sumažinant ir galimybes tokį turtą (ginčo įrangą) panaudoti siekiant bent iš dalies (proporcingai) atsiskaityti ir su visais kitais turimais įmonės kreditoriais.

Dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo

Pažymėtina, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises. Taigi, asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ yra aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018).

Pagal bendrąjį civilinėje teisėje galiojantį principą, sąžiningumas yra preziumuojamas. Tai reiškia, kad asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas. Tačiau įstatyme yra nustatytos ir sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. aplinkybės, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo nesąžiningas. Tokio teisinio reguliavimo pavyzdys yra CK 6.67 straipsnis, įtvirtinantis sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijas. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas yra baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikomas. CK 6.67 straipsnyje nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411- 611/2017, 64 punktas, 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022 23, 24 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

Atsakovo nuomone, jis negali būti laikomas nesąžiningu vien dėl to, kad įsigijo atitinkamus daiktus iš savo vadovaujamo juridinio asmens, jeigu daiktų įsigijimo sandoriai faktiškai buvo sudaryti prieš metus ar pusantrų iki nemokumo fakto (2022 m. balandžio 11 d.) konstatavimo; be to, jis už juos atsiskaitė. Taip pat teigia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo jokių kliūčių sudaryti nei ginčo sutartis, nei jų pagrindu išrašyti PVM sąskaitas faktūras, atsakovas su įmone juos sudarė siekdamas užtikrinti įmonės apyvartą, minimizuoti nuostolius dėl pasikeitusios situacijos įmonėje dėl pandeminio laikotarpio.

Prezumpcijos turi reikšmės paskirstant įrodinėjimo naštą tarp byloje dalyvaujančių asmenų. Asmeniui, norinčiam šią prezumpcija paneigti, tenka įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012). Byloje nėra ginčo, kad apeliantas ginčijamų sandorių sudarymo momentu buvo įmonės vadovas, t. y. CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas asmuo. J. M. (buvusi UAB „Spectrum pro“ vienintelė akcininkė) ir R. V. (MB „Rokaja“ vadovas) nuo 2021 m. vasario 22 d. yra UAB „Balta pieva“ bendraturčiai (jiems atitinkamai priklauso 49 vnt., 31 vnt. ir 20 vnt. UAB „Balta pieva“ akcijų). Juridinių asmenų registro duomenys liudija ir tai, kad trečiasis asmuo S. M. yra ir UAB „Balta pieva“ vadovas (nuo 2016 m. sausio 4 d.). Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026 nustatė, kad visi nurodyti asmenys yra verslininkai, tarpusavyje susiję ir turintys bendrų verslo interesų jau nuo 2021 m. vasario 22 d. (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas jau anksčiau konstatavo, kad UAB „Spectrum pro“ ginčo sandorių sudaryti neprivalėjo. Eksperto išvadoje nurodyta, kad įmonei jau 2019 m. trūko apyvartinių lėšų, todėl dar 2019 m. birželio 15 d. ji kreipėsi į VMI dėl 22 255,15 Eur nesumokėtų mokesčių išdėstymo. Prašyme Bendrovė nurodė, kad Bendrovės finansinė padėtis sunki. 2020 m. birželio 25 d. kreipėsi į VSDFV dėl 34 257,59 Eur sumos mokėjimo atidėjimo, o 2020 m. gruodžio 21 d. su VMI sudarė 56 001,22 Eur mokestinės nepriemokos – mokestinės paskolos sutartį dėl įsipareigojimų padengimo iki 2022 m. gruodžio 25 d., kurios nevykdant 2021 m. spalio 4 d. buvo sudaryta kita paskolos sutartis su VMI dėl 46 529,22 Eur mokestinės paskolos. Akivaizdu, kad nurodytiems sprendimams priimti atsakovas, kaip įmonės vadovas, privalėjo įvertinti bendrovės finansinę būklę, susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, taip pat ir įsivertinti apyvartines lėšas, turimus įsipareigojimus ir pan.

Apie kreditinius įsipareigojimus, kokio jie dydžio, kokie jų sumokėjimo terminai, atsakovui turėjo būti žinoma ir todėl, kad nuo 2021 m. sausio 5 d. buvo vykdomi priverstiniai nurašymai VSDFV (Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-100-1043/2026). Pritartina ieškovei, kad tokie skolų pradelsimai negalėjo nebūti matomi, ypač turint omenyje jų dydį ir pradelsimo sumokėti laiką, t. y. tai nėra tik menkavertės skolos ar mažareikšmiai, vos keletą dienų pradelsti mokėjimo terminai. Mažai tikėtina ir tai, jog kreditoriai nereiškė jokių pretenzijų įmonei. Atsakovui ginčo sutarčių sudarymo metu turėjo būti žinoma, kad įmonė per 2020 m. patyrė nuostolių (įmonės 2020 m. finansinė padėtis atsakovui tapo žinoma 2021 m. pradžioje). Tokia įmonės situacija įpareigojo atsakovą itin atidžiai stebėti įmonės finansinę padėtį, turint omenyje paties apelianto nurodomas aplinkybes, susijusias su COVID-19 situacija. Eksperto išvada patvirtina ir tai, kad įmonės apskaita buvo sąmoningai iškraipoma, siekiant pateikti, kad įmonės finansinė padėtis geresnė (padidinant turto dalį ir sumažinant įsipareigojimų dalį). Įvertinus nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad įmonė jau 2021 m. birželio 30 d. buvo nemoki, UAB „Spectrum pro“ vadovas (atsakovas) turėjo žinoti apie sunkią savo vadovaujamos įmonės finansinę padėtį. Tačiau nepaisant to UAB „Spectrum pro“ nusprendė parduoti turėtą vertingą turtą įmonės vadovui. Todėl visų nurodytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė UAB „Spectrum pro“ ir jo vadovo (atsakovo) nesąžiningą elgesį sudarant ginčo sandorius CK 6.66 straipsnio taikymo prasme.

Apibendrindamas visa tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino sandorių negaliojimą actio Pauliana pagrindu reglamentuojančias CK normas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, dėl ko nustatęs byloje visas CK 6.66 straipsnyje įtvirtintam institutui taikyti būtinas sąlygas pagrįstai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais. Šiuo atveju atsakovo byloje pateikto apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama priešingos išvados, laikytini nepagrįstais.

Dėl restitucijos taikymo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažinęs ginčo sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana) nusprendė byloje taikyti restituciją. Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo byloje pritaikytu restitucijos būdu, kai buvo nuspręsta perduoti ginčo turtą ieškovei, perėmusiai reikalavimo teises iš ieškovės, teigia, jog pirmosios instancijos teismas apskritai turėjo netaikyti restitucijos natūra ir nepriteisti / negrąžinti ieškovei ginčo turto.

Tais atvejais, kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu, paprastai taikoma dvišalė restitucija, t. y. šalys grąžinamos į buvusią iki nuginčyto sandorio sudarymo padėtį (CK 6.145–6.153 straipsniai). Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį, išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Pažymėtina, kad actio Pauliana institutą reglamentuojančio CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas.

Pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai įmonei iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu (nagrinėjamu atveju – JANĮ 94 ir 95 straipsniai), reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (nagrinėjamu atveju – JANĮ) esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas vieno kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (nagrinėjamu atveju – JANĮ) nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023).

Nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitė ieškovė – UAB „Spectrum pro“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, visas reikalavimo teises perleido naujai ieškovei – UAB „4 DEBT“, kuri bankrutuojančios įmonės kreditoriams sumokėjo 30 000 Eur sumą, atitinkamai šia dalimi buvo patenkinti ir jų reikalavimai. Kadangi ieškovė atlygintinai iš pradinės ieškovės įsigijo (nusipirko) reikalavimo teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad naujoji ieškovė turi pagrįstą įstatymu teisėtą lūkestį iš restitucija jai priteistino turto gauti išlaidų reikalavimo teisėms įsigyti atlyginimą bei tam tikrą pelną, priešingu atveju, netaikant restitucijos, ieškovei bylos procesas prarastų bet kokią prasmę.

Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, sandorį pripažinus negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu (pagal nemokumo administratoriaus ieškinį, pareikštą visų kreditorių interesais) ir taikant restituciją, turtas turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei (nagrinėjamu atveju – UAB „Spectrum pro“), todėl, jai visas reikalavimo teises nagrinėjamoje byloje perleidus naujai ieškovei – UAB „4 DEBT“, būtent pastaroji įgijo ir teisę gauti ginčo sandoriais neteisėtai perleistą turtą būtent natūra. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, ginčo sandorius pripažinus negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, tokių sandorių objektu buvę kilnojamieji daiktai turi būti grąžinti UAB „Spectrum pro“ teisių / pareigų perėmėjai – ieškovei UAB „4 DEBT“. Pažymėtina, kad tokios pat nuomonės laikėsi ir Kauno apygardos teismas 2026 m. liepos 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1073-950/2026.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti dėl kitokio restitucijos būdo ar jos netaikymo. Apeliantas jokių mokėjimų už ginčo turtą faktiškai neatliko, todėl nėra pagrindo taikyti dvišalės restitucijos. Atsakovo argumentai dėl restitucijos taikymo, jog teismas suteikė ieškovei privilegijuotą padėtį, buvo pažeista sandorio šalių pusiausvyra, taip pat nepagrįsti. Pripažinus atsakovą ginčo sandoriuose veikus nesąžiningai, nėra pagrindo taikyti CK 6.145 straipsnio 2 dalies išimtį ir restitucijos byloje netaikyti, o pritaikius vienašalę restituciją, atsakovo padėtis nepablogėtų. Priešingu atveju, jam nieko nesumokėjus pradinei ieškovei ir nepritaikius restitucijos, turtas liktų pas atsakovą. Sandorius pripažinus negaliojančiais, jų teisinės pasekmės nebūtų atkurtos, tai nesuderinama su restitucijos instituto paskirtimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad patikslinto ieškinio reikalavimai buvo patenkinti visiškai.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas „pralaimėjęs moka“, užtikrinantis šalies, laimėjusios bylą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020 15 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018 36 punktas; 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020 15 punktas). Taigi, teisminį procesą ginčui išspręsti inicijavęs asmuo prisiima riziką, kad, netenkinus jo ieškinio, jam gali tekti patirti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, be kita ko, atlyginti kitų bylos šalių patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021).

Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023; 87 punktas; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, ar teisines paslaugas, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai per didelės, perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023 60 punktas).

Kaip jau nustatyta šioje nutartyje, byloje visi reikalavimai, tiek materialūs, tiek procesiniai, buvo teisėtai parduoti naujajai ieškovei (CK 6.101 straipsnis, CPK 48 straipsnis). 2025 m. gegužės 8 d. Reikalavimo perleidimo sutarties 1.1 punkte numatyta, kad naujasis kreditorius perima visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises bylose ir visas procesines teises ir pareigas bylose.

Pažymėtina, kad teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra ne savarankiškas (atskiras) reikalavimas, o procesinė teisė, neatsiejamai susijusi su materialinio reikalavimo gynimu. Šiuo atveju byloje buvo ginčijamas pats sandorių teisėtumas, o ne formalus jų įforminimo būdas (tik pirkimo–pardavimo sutartimis ar tik PVM sąskaitomis faktūromis, ar kartu), todėl pradinės ieškovės perleistų reikalavimo teisių gynimas teisme išliko nepakitęs (dėl konkrečių turto perleidimo sandorių pripažino negaliojančiais). Įvykus procesiniam teisių perėmimui ir ieškinį visiškai patenkinus, priešingai, nei teigia atsakovas, naujoji ieškovė įgijo teisę reikalauti visų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nepriklausomai nuo to, kurios ieškovės vardu jos buvo patirtos, todėl atsakovas privalo jas visiškai atlyginti ieškovei. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo priteisimo, taip pat ir pagal advokato Dariaus Pinkevičiaus išrašytas ir UAB „Spectrum pro“ apmokėtas sąskaitas už teisines paslaugas. Nors atsakovas atskirai pasisako dėl 2026 m. vasario 19 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija DP, Nr. 20260219, nurodytų teisinių paslaugų (pasirengimas ir atstovavimas 2024 m. kovo 7 d. teismo posėdyje), nes jos buvo suteiktos pradinei ieškovei dar iki ieškovės UAB „4 DEBT“ atstovavimo šioje civilinėje byloje pradžios, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad šios paslaugos dubliuotųsi, todėl neturi pagrindo kitaip vertinti šių paslaugų pagrįstumo, todėl šiuos skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį prašymas dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys įrodymai (2026 m. sausio 28 d. prašymo (DOK-3421) priedai, 2026 m. vasario 19 d. prašymo (DOK-6119) priedai) į bylą turėjo būti pateikti iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo.

Kasacinis teismas išaiškino, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties. Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024).

Apeliantas nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad advokato Dariaus Pinkevičiaus UAB „Spectrum pro“ 2024 m. vasario 14 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra, serija DP, Nr. 20240214, būtų apmokėta, o anksčiau nei išrašyta sąskaita atliktas 2023 m. gruodžio 6 d. mokėjimo pavedimas (paskirtis sąsk. DP 20231117-2) nepatvirtina šios sąskaitos apmokėjimo.

Nustatyta, kad pradinei ir naujajai ieškovei byloje atstovavo advokatas Dariaus Pinkevičiaus pagal 2023 m. sausio 12 d. ir 2025 m. gegužės 29 d. atstovavimo sutartis. Advokatas 2026 m. sausio 27 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame nurodė, kad pridedamos sąskaitos už advokato suteiktas teisines paslaugas yra išrašytos ir apmokėtos UAB „Spectrum pro“, išlaidas įmonė patyrė dar prieš perduodama savo teises ieškovei. Ieškovė pažymėjo, kad pridedamos išrašytos sąskaitos ir atlikti mokėjimai yra didesnės sumos nei prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, nes į sąskaitas įtrauktos ir kitos teisinės paslaugos.

Nustatyta, kad pradinė ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2023 m. lapkričio 10 d. 2024 m. vasario 14 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta už pradinei ieškovei ieškinio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo parengimą 1 742,40 Eur (1 440 Eur be PVM). Minėta, kad pinigų sumokėjimo momentas ir buhalterinis dokumentų įforminimas (sąskaitos išrašymas) nebūtinai turi sutapti. Pagal nusistovėjusią praktiką, dažnai advokatai ir klientai sutartyje susitaria dėl avanso. Taip pat nėra draudžiama PVM sąskaitą faktūrą išrašyti po darbų (paslaugų) atlikimo arba pasibaigus tam tikram darbų etapui. Dokumentų įforminimo eiliškumas nepaneigia fakto, kad pradinė ieškovė pagal 2023 m. sausio 12 d. pasirašytą teisinių pasaugų sutartį patyrė realias bylinėjimosi išlaidas. Advokato paslaugų suteikimą įrodo jo atlikti procesiniai veiksmai šioje byloje. Apeliantas neginčija, kad nurodytos paslaugos pradinei ieškovei buvo suteiktos. Todėl vien tik ta aplinkybė, kad už paslaugas buvo sumokėta anksčiau, nei išrašyta sąskaita, šių išlaidų pagrįstumo ir realumo nepaneigia. Vien tik tai, kad mokėjimo dokumente nurodytas kitos sąskaitos numeris, nesudaro pagrindo nepriteisti šių išlaidų.

Taip pat apeliantas nurodo, kad paskutinė sąskaita išrašyta ir mokėjimo pavedimas atliktas jau po 2025 m. gegužės 8 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties tarp UAB „Spectrum pro“ ir UAB „4 DEBT“ pasirašymo, tačiau nenurodo, kurią sąskaitą apeliantas konkrečiai turi omenyje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad advokatas pradinei ieškovei po reikalavimo perleidimo būtų pateikęs sąskaitą apmokėti, todėl plačiau dėl šių argumentų nepasisako. Minėta, kad, įvykus procesiniam teisių perėmimui, naujoji ieškovė įgijo teisę reikalauti visų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kartu su ieškovės atstovo 2026 m. vasario 19 d. prašymu (DOK-6130) pateiktos 2026 m. vasario 19 d. PVM sąskaitos faktūros, serija DP, Nr. 20260219 (4 464,90 Eur), išrašytos už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose, kartu su kuria nebuvo pateikti jokie įrodymai dėl jos apmokėjimo, o pati sąskaita nelaikytina pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu jos realumo ir apmokėjimo neišvengiamumo kriterijus. Pažymėjo, kad sąskaitoje nenumatytas apmokėjimo terminas, nėra kitų duomenų, kurie leistų spręsti, kad advokatas ir klientas susitarė dėl jos apmokėjimo termino atidėjimo ir pan., nėra užfiksuotas UAB „4 DEBT“ įsipareigojimas apmokėti atitinkamas advokato paslaugas, kaip tai numatyta anksčiau minėtoje aktualioje kasacinio teismo praktikoje.

Bylos duomenys patvirtina, kad advokatas suteikė paslaugas ieškovei, todėl išrašė elektroninę sąskaitą, kuri patvirtina suteiktų paslaugų apimtį, jų kainą. Su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo DOK-81006 apeliantas pateikė 2025 m. gegužės 29 d. teisinių paslaugų sutartį, kuri patvirtina, kad klientas įsipareigojo apmokėti išrašytas sąskaitas per nustatytą terminą (sutarties 3.2, 3.3 punktai). Remiantis advokato išrašytomis sąskaitomis ieškovei atsirado prievolė jas apmokėti, tai yra patirtų išlaidų realumą gali patvirtinti ne tik banko pavedimai, bet ir pats teisinės prievolės atsiradimo faktas. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, į aplinkybę, kad nors ieškovė nėra apmokėjusi visų išlaidų advokato pagalbai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau yra pagrindusi jų realumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo jų nepriteisti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nepriteisti advokato išlaidų, nurodytų 2026 m. vasario 19 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija DP, Nr. 20260219, tuo pagrindu, kad sąskaita yra nepasirašyta nė vienos iš šalių, kadangi sąskaita faktūra pati savaime nėra sutartis, o tik sutartinius santykius ar prievolės vykdymą patvirtinantis dokumentas. Teismui nekyla abejonių, kad sąskaitą parengė ją teismui pateikęs advokatas (CPK 185 straipsnis). Šiuo atveju advokato elektroniniu būdu sugeneruota sąskaita yra normali praktika, todėl ji atitinka rašytinio įrodymo reikalavimus. Todėl atsakovo abejonės dėl šio dokumento teisinės galios atmetamos kaip nepagrįstos.

Apeliantas taip pat nesutinka atlyginti išlaidas, patirtas dėl liudytojo K. A., kuris 2023 m. rugsėjo 21 d. pateikė konsultacinę išvadą, apklausos teismo posėdyje, t. y. 514,25 Eur, iš kurių 242 Eur sudarė susipažinimas su šios civilinės bylos medžiaga. 2025 m. gruodžio 9 d. eksperto pateiktoje sąmatoje nurodyta, kad vyko susipažinimas su byla tiek, kiek aktualu ekspertiniam tyrimui (200 Eur + PVM). Kadangi apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo skundo argumentus, kad šis liudytojas apklaustas pažeidžiant proceso teisės normas, todėl atmestini skundo argumentai dėl šių išlaidų nepagrįstumo.

Įvertinęs ieškovei suteiktų teisinių paslaugų apimtį, spręstų klausimų kiekį, posėdžių skaičių, jų trukmę, taip pat Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisinto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytus maksimalius dydžius, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Įvertinęs ieškovės byloje pateiktus teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog visos sąskaitose nurodytos sumos yra detalizuotos, nurodomas laikas, reikalingas nurodytiems teisiniams darbams atlikti, taip pat pateikti ir mokėjimo dokumentai, pagrindžiantys šių sumų apmokėjimą, bylinėjimosi išlaidos susijusios su nagrinėjama byla. Visos ieškovei suteiktų teisinių paslaugų išlaidos susidarė jai ginantis nuo nepagrįstų apelianto argumentų (jam neigiant actio Pauliana instituto taikymui būtinų sąlygų egzistavimą nagrinėjamoje byloje), susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku, yra pagrįstos dokumentais, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl ieškinį tenkinus dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų kaltė tenka išimtinai apeliantui.

Dėl bylos procesinės baigties Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo remiantis atsakovo pateikto apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti nėra jokio pagrindo. Todėl atsakovo pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos.

Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 920,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Ieškovės prašomos priteisti išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį už tokio procesinio dokumento parengimą (1,3 (8.11 punktas) x 2 554,20 Eur (2026 m. I ketv.), todėl jos mažintinos iki Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio ir ieškovei priteistina iš apelianto 3 320,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą. Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „4 DEBT“ iš atsakovo S. M. 3 320,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.