Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-184-407/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-09
Bylos Nr.: e2A-184-407/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00532-2023-3
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Marius Bajoras, Vigintas Višinskis, Neringa Švedienė
Ieškovas: 4 DEBT
Atsakovas: ATS1

e2A-184-407/2026 2-56-3-00532-2023-3 kategorija 2.6.10.5.2.18 (S)

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Neringos Švedienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4 DEBT“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4 DEBT“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegijaBylos esmė

Pradinė ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „SPECTUM PRO“ (toliau – ir įmonė, bendrovė), kurios teises ir pareigas civilinėje byloje perėmė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „4 DEBT“), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo ATS1 445 151,88 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 573 Eur dydžio nuostolius dėl eksperto išvados parengimo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad UAB „SPECTUM PRO“ buvo iškelta bankroto byla. Nemokumo administratorius nustatė, kad LUAB „SPECTUM PRO“ nemoki tapo ne vėliau kaip 2021 m. birželio 30 d. Bendrovė 2020 m. gruodžio 21 d. su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) sudarė 56 001,22 Eur mokestinės paskolos sutartį dėl įsipareigojimų padengimo iki 2022 m. gruodžio 25 d., taigi jau 2020 m. gruodžio 31 d. atsakovas privalėjo imtis nemokumo inicijavimo veiksmų, tačiau to nedarė, tęsė juridinio asmens veiklą ir didino įmonės ir kreditorių žalą. 2021 m. birželio 30 d. įmonės skolos tiekėjams sudarė 204 000 Eur, iš jų 173 000 Eur buvo pradelsti. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad, žinodamas apie įmonės finansinius sunkumus, atsakovas neinicijavo įmonės nemokumo proceso, o toliau tęsė įmonės veiklą, tokiais neteisėtais veiksmais atsakovas padarė 445 151,88 Eur dydžio žalą bendrovei ir jos kreditoriams. Jeigu atsakovas būtų sustabdęs įmonės veiklą 2021 m. birželio 30 d., kai bendrovė turėjo 204 000 Eur pradelstų įsipareigojimų, tai, tikėtina, ieškovės turimo turto būtų pakakę padengti turimus įsipareigojimus.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad UAB „SPECTUM PRO“ veiklos sritis buvo parduotuvių ir kitų patalpų projektavimo bei vidaus įrengimo darbai. Bendrovės veiklai ir jos rezultatams turėjo įtakos COVID-19 pandemija, kurios metu užsakovai stabdė veiklą, darbuotojai nuolat sirgo, todėl vėlavo darbai, tai lėmė prastus bendrovės finansinius rodiklius. 2021 m. rugsėjo – gruodžio mėnesiais bendrovė aktyviai vykdė veiklą, sudarinėjo naujas sutartis, tačiau bendrovė dėl sudarytos su UAB „Gilesta“ sutarties patyrė apie 150 000 Eur nuostolių, o, nutraukusi sutartį su UAB „Mitnija“, patyrė apie 35 000 Eur nuostolių. 2022 m. balandžio mėnesį buvo sudarinėjamos mokestinės ataskaitos už 2021 metus ir bendrovės vadovas suprato, kad bendrovės finansinė situacija yra sudėtinga, todėl apie tai pranešė kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2026 m. sausio 28 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 11 096,69 Eur žalos atlyginimo ir šią civilinės bylos dalį nutraukė; ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, pažymėjo, kad ieškovė įrodinėja, jog UAB „SPECTUM PRO“ nemoki tapo ne vėliau kaip 2021 m. birželio 30 d. Atsakovas nesutinka ir teigia, kad 2022 m. balandžio 11 d. UAB „SPECTUM PRO“ dirbo, turėjo sutartinių įsipareigojimų ir tik 2022 m. balandžio mėnesį sudarius bendrovės finansinę atskaitomybę už 2021 m., atsakovas, kaip bendrovės vadovas, suprato, jog bendrovė yra nemoki; bendrovės vadovas nedelsdamas ėmėsi veiksmų – informavo akcininkę ir kreditorius, inicijavo bankroto bylos iškėlimą. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei šalių argumentus, konstatavo, kad 2021 m. birželio 30 d. įmonė formaliai atitiko Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalyje nustatytą nemokumo būseną, nes nesugebėjo laiku vykdyti prievolių kreditoriams. Bendrovės 2021 m. balanse buvo apskaitytas 569 144 Eur vertės turtas, iš kurio atėmus auditoriaus nurodytas sumas, kuriomis nepagrįstai buvo padidinta turto vertė, t. y. atėmus 82 000 Eur dėl pastato apskaitymo didesne suma, 48 500 Eur prie turto masės apskaitytus įmonės veikloje naudojamus įrankius bei 72 675,49 Eur abejotinų debitorinių, gaunama, kad įmonės turto vertė galėjo būti 365 968,51 Eur (suma gauta neįvertinus atostoginių kaupinių, kurių dėl apskaitos duomenų trūkumo auditorius nustatyti negalėjo). Teismas nurodė, kad 2021 m. birželio 30 d. įmonės turimo turto vertė neviršijo turimų įsipareigojimų.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamo klausimo kontekste būtina atsižvelgti į tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. lapkričio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, kuriuo, be kita ko, nustatė karantino režimo trukmę nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. gegužės 31 d. Teismo vertinimu, aptariamu laikotarpiu buvę suvaržymai, turėję įtakos ekonominės veiklos vykdymui, negali būti ignoruojami.

Teismas pažymėjo, jog siekiant nustatyti, ar atsakovas pažeidė pareigą inicijuoti nemokumo procesą, svarbu net tik tai, kad bendrovė formaliai atitiko nemokumo būseną, tačiau svarbu nustatyti ir atsakovo subjektyvų žinojimą (turėjimą žinoti), jog tolesnis bendrovės veiklos tęsimas nėra pagrįstas ir jos tęsimas darys neigiamą poveikį bendrovės kreditoriams. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus apie UAB „SPECTUM PRO“ sutartinius įsipareigojimus, sutarčių vertę, darbų atlikimo terminus, sąskaitų išrašus, sprendė, kad duomenys apie įmonės finansinę veiklą nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas pagrįstai negalėjo tikėtis, kad bylai aktualiu laikotarpiu nebėra veiklos perspektyvų, kad įmonės veiklos tęsimas darys tik neigiamą poveikį kreditoriams, nes ieškovės pagrindinė veikla, turėjusi generuoti pakankamas pajamas ir įvykdyti turimus įsipareigojimus kreditoriams, buvo vykdoma, buvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams. Teismas akcentavo, kad duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie sandorio su UAB „Gilesta“ nenaudingumą jo sudarymo momentu, nėra; šio sandorio nuostolingumas paremtas vėliau paaiškėjusiu sutarties vykdymo rezultatu.

Teismo vertinimu, ilgalaikių sutarčių pagrindu vykdomi projektai, numatytos gauti pajamos iš įvykdytų sutarčių, sutarčių su UAB „Gilesta“ bei UAB „Mitnija“ sudarymas, kartu su ilgamete patirtimi vykdant analogiškus projektus, atsakovo objektyviai galėjo būti vertinamos kaip priemonės, pagerinsiančios bendrovės finansinę padėtį, palaipsniui atkuriant mokumą bei išsaugant darbo vietas. Atsakovo sprendimas tęsti rangos darbus, įvertinus tai, kad UAB „SPECTUM PRO“ į šios sutarties vykdymą buvo investavusi lėšas (įsigijusi statybines medžiagas, kurios buvo panaudotos objekte), jau buvo atlikusi nemažą dalį darbų, kartu bandant ieškoti konstruktyvaus sprendimo derybų ir kompromisų būdu su rangove UAB „Gilesta“ ir taip gauti apmokėjimą už atliktus darbus, negali būti vertinamas neprotingu elgesiu, neatitinkančiu tokioje padėtyje atsidūrusio asmens interesų. Ieškovė nurodo, kad atsakovas nesiėmė teisinių priemonių rangovui vengiant priimti darbus, tačiau teisinių ginčų inicijavimas, kaip priemonė gauti atlyginimą už atliktus darbus, yra imlus laikui ir taip pat negarantuoja teigiamų bei greitų rezultatų visa apimtimi. Ieškovė akcentuoja, kad sudarydamas sutartis su UAB „Gilesta“ bei UAB „Mitnija“, atsakovas negalėjo protingai manyti, kad iš šių sutarčių vykdymo gautinų pajamų pakaks įmonės turimiems kreditorių įsipareigojimams padengti, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, įmonė vykdė darbus ne tik pagal šias dvi sutartis, todėl aptariamų dviejų sutarčių vertės ir turimų finansinių įsipareigojimų santykis nesudaro pagrindo spręsti apie įmonės nepajėgumą įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

Nepavykus sudaryti susitarimo su įmonės kreditoriais, 2022 m. balandžio 20 d. buvo priimtas vienintelio akcininko sprendimas inicijuoti įmonės nemokumo procesą. Atsakovas 2025 m. gegužės 3 d. pranešimu informavo kreditorius apie nemokumo proceso inicijavimą, o 2022 m. gegužės 27 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos inicijavimo dėl netinkamai įvykdytos kreditorių informavimo apie planuojamą bankroto bylos iškėlimą procedūros. Atsakovas ATS1 2022 m. rugpjūčio 31 d. pareiškimu vėl kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškimas priimtas 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartimi. Teismas, atsakydamas į ieškovės argumentus, pažymėjo, kad atsakovas turėjo pakartoti kreditorių informavimo apie planuojamą inicijuoti nemokumo bylą procedūrą, todėl procesas užtruko. Kadangi vienas iš įmonės kreditorių 2022 m. birželio 23 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos UAB „SPECTUM PRO“ iškėlimo, esant teisme priimtam kreditoriaus pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo, nebebuvo jokio poreikio pačiam įmonės vadovui savarankiškai inicijuoti dar vieną procesą dėl bankroto bylos UAB „SPECTUM PRO“ iškėlimo.

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog įmonė 2021 m. turėjo finansinių sunkumų, kuriems įtakos turėjo COVID-19 pandemija. Taikant likvidumo testą, bendrovė 2021 m. birželio 30 d. formaliai atitiko nemokios įmonės būseną, tačiau įmonės vykdomos veiklos apimtys leido atsakovui pagrįstai manyti, kad bendrovei pavyks vykdyti įprastinę ūkinę komercinę veiklą, tokiu būdu stabilizuojant jos finansinę padėtį. Pagal byloje esančius duomenis negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 30 d. iki 2025 m. balandžio 11 d. įmonė neturėjo veiklos perspektyvų ir kad įmonės veiklos tęsimas darys tik neigiamą poveikį kreditoriams. Atsakovo siekis toliau vykdyti bendrovės veiklą negali būti vertinamas delsimu įgyvendinti jam JANĮ 5 straipsnio 1 punkte, 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą. Vadovas 2022 m. gegužės 27 d. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė su trūkumais, tačiau vienam iš kreditorių pasikreipus į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, teisės aktų neatitinkantis atsakovo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimas, nedarė esminės įtakos nemokumo procedūrų pradžiai. Teismas sprendė, kad aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog imperatyvių įstatymo nustatytų įpareigojimų atsakovas nepažeidė, o tai reiškia, kad ieškovės nurodomų neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, atsakovas neatliko.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „4 DEBT“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai taikė ir aiškino ne tik JANĮ normas, reglamentuojančias vadovo pareigą laiku inicijuoti nemokumo (bankroto) bylą, bet ir netinkamai bei nepagrįstai taikė nagrinėjamoje situacijoje verslo sprendimų priėmimo taisyklę, tokiu būdu nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas, turėjęs ir galėjęs suprasti, kad juridinis asmuo tapo nemokus, nereagavo į bendrovės mokumo problemas. Vadovo veiksmai nepagrįstai buvo traktuoti kaip verslo rizika.

Jeigu verslo sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, verslo sprendimo vertinimo taisyklės apsauga vadovui nebus taikoma, kadangi jo veiksmai neatitinka rūpestingumo pareigos standarto – sąžiningas ir protingas vadovas nebūtų veikęs pažeisdamas imperatyviąsias normas.

Teismas tinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą: bendrovės nemokumo momentas 2021 m. gruodžio 31 d. nustatytas taikant balanso testą, o 2021 m. birželio 30 d. – likvidumo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas nuo 2021 m. birželio 30 d. būtų tinkamai vykdęs savo pareigą nedelsdamas pirmiausiai informuoti juridinio asmens dalyvį apie bendrovėje susiklosčiusią nemokumo situaciją. Priešingai, bendrovė ir toliau tęsė savo įprastą veiklą ir tokiu būdu tik didino bendrovės įsipareigojimus kreditoriams.

Teismas nepagrįstai konstatavo, jog tokios aplinkybės kaip bendrovės naujų sutarčių sudarymas su kontrahentais, darbo užmokesčio mokėjimas, įplaukų į sąskaitą gavimas, priverstinai nurašomi VSDFV įsiskolinimai, sudarė pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas pagrįstai galėjo tikėtis, jog egzistuoja veiklos perspektyvos, o įmonės veiklos tęsimas nedarys neigiamo poveikio kreditoriams. 2021 m. birželio 30 d. bendrovės skolos tiekėjams sudarė 204 000 Eur, iš jų 173 000 Eur (apie 84 proc.) buvo pradelstos; ilgiausias pradelsimo laikas iki 182 dienų arba pusės metų. Atsakovui objektyviai negalėjo būti nežinoma, kokio dydžio ar kokie kreditorių finansiniai reikalavimai yra pradelsti ilgiau kaip 6 mėnesius; atsakovas teismo posėdžio metu paliudijo, kad pats paprašydavo skolų žiniaraščių ir juos analizuodavo.

Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jau nuo pat rangos sutarties pasirašymo su UAB „Gilesta“ pradžios susidūrė su sunkumais: pasikeitė darbų apimtis, žmonės karantinavosi, medžiagos brango, turėjo samdyti subrangovus, UAB „Gilesta“ juos apgavo, nes nepriėminėjo darbų. 2022 m. vasario 9 d. bendrovė ne tik prisiėmė naujus įsipareigojimus, sudarydama sutartį su UAB „Mitnija“, bet ir juos prisiėmė žinodama, kad negebės jų įvykdyti. Atsakovas, prieš sudarydamas sandorius su UAB „Gilesta“ bei UAB „Mitnija“, būdamas rūpestingas vadovas bei vadovaudamasis geriausiais bendrovės interesais, turėjo įvertinti bendrovės objektyvias galimybes ne tik sudaryti sandorį, bet ir gebėjimą jį vykdyti (įvykdyti). Atsakovas negalėjo paaiškinti teismui, iš kokių lėšų jis ketino pirkti medžiagas, mokėti atlyginimus ir pan., kad apskritai galėtų atlikti darbus UAB „Gilesta“ objekte.

Atsakovas negalėjo nurodyti, koks buvo planuojamas sutarties su UAB „Gilesta“ pelningumas. Atsakovas sąmoningai neatskleidė šios informacijos, kadangi, net ir nurodžius tikėtiną uždarbį iš šių projektų (UAB „Gilesta“ ir UAB „Mitnija“), taptų aišku, jog ir uždarbio iš šių projektų nebūtų pakakę stabilizuoti bendrovės finansinės padėties, ar, juo labiau, padengti jau esamų ženkliai pradelstų įsipareigojimų kreditoriams tiek, kad bendrovė atitiktų mokumo sąvoką (tiek taikant balanso, tiek ir likvidumo testus).

Atsakovas ATS1 atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

JANĮ 6 straipsnyje vartojama sąvoka „nedelsdamas“ yra vertinamoji kategorija, kurią būtina aiškinti per protingo ir operatyvaus vadovo elgesio standartą konkrečiomis aplinkybėmis. Apeliantės siekis visiškai eliminuoti protingos verslo rizikos standartą bei verslo sprendimų priėmimo taisyklę vertintinas kaip bandymas de facto (faktiškai) įvesti juridinio asmens vadovo atsakomybę be kaltės, o tai iš esmės prieštarauja vadovo civilinės atsakomybės principams.

Vadovui balansuojant tarp akcininkų intereso išsaugoti verslą ir kreditorių intereso jį stabdyti, sprendimas stabdyti verslą ir tokiu būdu prioritetą suteikti kreditorių interesams, turėtų būti priimamas įsitikinus, kad galimybių atkurti mokumą nėra. Tik nebelikus perspektyvų atkurti mokumą, tolesnis veiklos vykdymas pripažintinas neatitinkančiu protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standarto.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagoje esančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 30 d. iki 2022 m. balandžio 11 d. įmonė neturėjo veiklos perspektyvų ir kad įmonės veiklos tęsimas darys tik neigiamą poveikį kreditoriams. Tokiu būdu atsakovo siekis toliau vykdyti bendrovės veiklą negali būti vertinamas delsimu inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą.

Būtent 2022 m. balandžio 11 d. turėtų būti laikoma faktiniu UAB „SPECTUM PRO“ nemokumo momentu, kadangi būtent tuo metu, suskaičiavus visas įvykdytų ir nebaigtų vykdyti projektų metu patirtas sąnaudas ir gautas pinigines lėšas, sudarius bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2021 m., UAB „Gilesta“ geranoriškai neatsiskaitant su bendrove, paaiškėjus, kad artimiausiu metu be ilgai trunkančių teisminių procesų bendrovė neturės galimybės atgauti skolos už atliktus darbus iš UAB „Gilesta“, bendrovei nebeturint apyvartinių lėšų tolimesniam veiklos vykdymui ir atsiskaitymui su esamais kreditoriais, atsakovas, kaip bendrovės vadovas, suprato apie faktinį įmonės nemokumą bei tai, kad mokumo atkūrimo perspektyvų nėra, ir nedelsiant ėmėsi veiksmų – 2022 m. balandžio 11 d. atsakovas bendrovės kreditoriams ir kontrahentams pranešė apie atsiradusius finansinius sunkumus ir nebegalėjimą vykdyti sutarčių bei įsipareigojimų, bei stabdomą bendrovės veiklą ir darbus objektuose pagal sutartis.

Ieškovės teiginiai, kad atsakovas privalėjo atsakingiau vertinti bendrovės finansinę būklę ir nesiimti nuostolingų projektų, yra visiškai nepagrįsti ir vertintini kritiškai. Pagal sąmatas, UAB „SPECTUM PRO“ turėjo uždirbti nemažai piniginių lėšų iš projektų Panevėžyje ir Vilniuje, tačiau dėl nuo UAB „SPECTUM PRO“ ar atsakovo valios nepriklausančių aplinkybių, sutarčių vykdymo eigoje susiklostė situacija, kad projektai tapo nuostolingi, todėl ieškovės teiginiai, jog atsakovas, vadovaudamas bendrovei, neturėjo imtis nuostolingų projektų, kai jis niekaip negalėjo numatyti projektų apimčių pasikeitimo ar generalinio rangovo nesąžiningumo skaičiuojant atliktus darbus ir kitų reikšmingų nuo atsakovo valios nepriklausančių aplinkybių, yra visiškai nepagrįsti.

Iki pat 2022 m. balandžio mėnesio atsakovas negalėjo nuspėti netikėtai susiklosčiusių aplinkybių ir to, kad bendrovė susidurs su tokiais finansiniais sunkumais, jog nebegalės ne tik vykdyti sutartinių įsipareigojimų, bet ir atsiskaityti su kreditoriais, nes iki tol UAB „SPECTUM PRO“ vykdė ūkinę komercinę veiklą, turėjo užtikrintą apyvartą, sutarčių sudarymo metu bendrovės įplaukos buvo vertinamos kaip pakankamos padengti darbų vykdymo kaštus bei uždirbti atitinkamo dydžio pelną. Todėl teigti, kad atsakovas dar 2021 m. birželio mėnesį turėjo inicijuoti UAB „SPECTUM PRO“ bankroto bylos iškėlimą arba turėjo nesiimti projekto su UAB „Mitnija”, o, to nepadaręs, atsakovas veikė neapdairiai ir nerūpestingai bei turi būti patrauktas civilinėn atsakomybėn, nėra jokio pagrindo.

Apeliantė nesąžiningai nurodo, kad 2021 m. rugsėjo 15 d. bendrovė turėjo 204 000 Eur dydžio skolų, iš kurių 173 000 Eur (apie 84 proc.) buvo pradelstos. Šios skolos buvo padengtos dar iki nemokumo proceso inicijavimo, nes nė vieno kreditoriaus finansinis reikalavimas, patvirtintas BUAB „SPECTUM PRO“ bankroto byloje, nėra kildinamas iš 2021 m. birželio–liepos mėnesio periodo.

Sutartis su UAB „Gilesta“ pagal atliktus skaičiavimus nebuvo nuostolinga, tačiau sutarties sudarymo metu nebuvo žinomos tik vėliau paaiškėjusios aplinkybės, kad projekto eigoje pasikeis projekto apimtis, taip pat nebuvo žinoma, kad dėl COVID-19 pandemijos bei susiklosčiusios sudėtingos geopolitinės situacijos brangs žaliavos bei statybinės medžiagos, o tai neproporcingai didins sutartinių įsipareigojimų projektuose vykdymą, kad bendrovės darbuotojai sirgs, trūks darbo jėgos, o samdyti subrangovai nekvalifikuotai atliks savo darbą, dėl to reikės taisyti atliktų darbų broką, kad UAB „Gilesta” vengs aktuoti faktiškai atliktus darbus ir neprotingai ilgai vengs atsiskaityti už darbus, kuriems atlikti bendrovė panaudojo savo finansinius resursus bei dėl to vėliau patirs nuostolius.

Iškėlus bankroto bylą UAB „SPECTUM PRO“ nemokumo administratorė buvo pareiškusi ieškinį dėl 168 704,27 Eur dydžio skolos priteisimo iš UAB „Gilesta“, tačiau dėl atsakovui nesuprantamų priežasčių sudarė taikos sutartį su UAB „Gilesta“, sutikdama, kad pastaroji sumokėtų tik 50 000 Eur.

Atsakovas, kaip UAB „SPECTUM PRO“ vadovas, planavo ir pagrįstai tikėjosi, kad iš UAB „Gilesta“ objekto bus gautos ne mažesnės nei 220 000 Eur pajamos, taip pat iš UAB „Mitnija“ projekto Vilniuje bus gautas ne mažesnis nei 40 000 Eur pelnas, neskaitant pajamų iš kitų projektų, kuriems 2022 m. pradžioje buvo skaičiuojamos darbų atlikimo sąmatos. Tai reiškia, kad 2022 m. I ketvirtį atsakovas tikėjosi gauti ne mažiau kaip 260 000 Eur įplaukas; panašiu metu UAB „SPECTUM PRO“ turėjo realiai dengtinų skolų apie 252 000 Eur (be PVM), o tai reiškia, kad atsakovo planuotų gauti UAB „SPECTUM PRO“ pajamų būtų pakakę atsiskaitymui su kreditoriais, bendrovės gyvybingumo išlaikymui ir tolesnei jos veiklai vykdyti, o šių pajamų negavusi bendrovė buvo priversta bankrutuoti. Taigi atsakovas tik 2022 m. kovo mėnesio pabaigoje – balandžio mėnesio pradžioje galėjo suprasti, kad bendrovės finansiniai sunkumai nėra laikini, o bendrovės perspektyvos – neigiamos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektas yra Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimas, kuriuo ieškinys dėl žalos atlyginimo yra atmestas.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl 446 724,88 Eur žalos ir nuostolių, susidariusių dėl imperatyvių įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo, atlyginimo iš atsakovo priteisimo (atsižvelgiant į tai, kad bankroto procese buvo padengta iš viso 11 096,69 Eur finansinių kreditorių reikalavimų suma, ieškovė ieškinio dalies dėl 11 096,69 Eur žalos atlyginimo nagrinėjamoje civilinėje byloje atsisakė ir teismas šį reikalavimą priėmė; ginčo dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nėra). Ieškovės teigimu, BUAB „SPECTUM PRO“ nemokia tapo ne vėliau kaip 2021 m. birželio 30 d., nuo šios dienos kreditorių finansiniai reikalavimai padidėjo 445 151,88 Eur suma. Ieškovės teigimu, atsakovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl JANĮ nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, konstatavo, jog UAB „SPECTUM PRO“ 2021 m. turėjo finansinių sunkumų, kuriems įtakos turėjo COVID-19 pandemija. Teismas, taikydamas likvidumo testą, pripažino, kad bendrovė 2021 m. birželio 30 d. atitiko nemokiai įmonei keliamus reikalavimus, tačiau įmonės vykdomos veiklos apimtys leido atsakovui pagrįstai manyti, jog bendrovei pavyks vykdyti įprastinę ūkinę komercinę veiklą, tokiu būdu stabilizuojant jos finansinę padėtį. Teismas nurodė, kad pagal byloje esančius duomenis negalima daryti vienareikšmės išvados, jog laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 30 d. iki 2025 m. balandžio 11 d. įmonė neturėjo veiklos perspektyvų ir kad įmonės veiklos tęsimas darys tik neigiamą poveikį kreditoriams. Teismas sprendė, kad atsakovo siekis toliau vykdyti bendrovės veiklą negali būti vertinamas kaip delsimas vykdyti bendrovės vadovui JANĮ nustatytas pareigas inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą.

Ieškovė apeliaciniame skunde su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nemokumo momento, tačiau nepritaria argumentams, kuriais konstatuota, jog nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė verslo sprendimų priėmimo taisyklę nagrinėjamoje civilinėje byloje, taip pat netinkamai vertino imperatyvias JANĮ įtvirtintas teisės normas, įpareigojančias bendrovės vadovą nedelsiant kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pasisako toliau.

Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad vadovui taikoma civilinė atsakomybė už netinkamus verslo sprendimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Tačiau verslo sprendimai turinio požiūriu neapsiriboja vien sandorių su trečiaisiais asmenimis sudarymu. Verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas nebuvo susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu, t. y. vadovas turėjo diskreciją priimti konkretų sprendimą ir tuo metu nebuvo žinoma, ar šis pasiteisins (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 29 punktas).

Vadovas civiline tvarka atsako ne tik už nepagrįstus verslo sprendimus, bet ir už imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo organams, pažeidimą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tinkamą apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas, 13 straipsnis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (JANĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 straipsnis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą nemokumo administratoriui (JANĮ 57 straipsnis). Kadangi šios pareigos kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad už fiduciarinių pareigų pažeidimą bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktas). Bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 38 punktas).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad civilinėje byloje nekilo ginčas dėl vadovo civilinės atsakomybės, paremtos (ne)tinkamu verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymu; kaip jau buvo minėta anksčiau, verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas nebuvo susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu. Nagrinėjamoje civilinėje byloje, priešingai, buvo keliamas klausimas, ar bendrovės vadovas tinkamai vykdė imperatyvias jam įstatyme nustatytas pareigas – laiku kreipėsi dėl nemokumo bylos iškėlimo. Šių aplinkybių atskyrimas, be kita ko, reikšmingas ir ta prasme, kad, priklausomai nuo ieškinio faktinio pagrindo, civilinėje byloje yra reikalinga įrodyti skirtingą bendrovės vadovo elgesio standartą – ar vadovo atsakomybė atsiranda esant dideliam neatsargumui arba tyčiai, ar esant paprastam neatsargumui; verslo sprendimo priėmimo taisyklė negali šalinti atsakomybės už imperatyvių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo.

Visgi siekiant nustatyti, ar atsakovas pažeidė pareigą inicijuoti nemokumo procesą, svarbu nustatyti ne tik tai, kad bendrovė formaliai atitiko nemokumo būseną (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis), tačiau ir atsakovo subjektyvų žinojimą (turėjimą žinoti), jog tolesnis bendrovės veiklos tęsimas nėra pagrįstas ir jos tęsimas darys neigiamą poveikį bendrovės kreditoriams. Doktrinoje pažymima, kad įmonės vadovui turėtų būti sudaromos galimybės pagrįsti, jog įmonės veiklos tęsimas buvo pagrįstas, motyvuotas ir atitiko konkrečioje situacijoje įmonės vadovui keliamus verslo standartus. Tokiu atveju reikšmingomis aplinkybėmis turėtų būti laikomos įmonės veiklos perspektyvos, padėtis rinkoje, kurioje įmonė veikia, ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su įmonės vykdytos ūkinės komercinės veiklos perspektyvomis ir realiomis galimybėmis vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (Remigijus Jokubauskas, Mykolas Kirkutis „Įmonės vadovo civilinė atsakomybė dėl laiku neinicijuoto nemokumo proceso“, Jurisprudencija 2021, 28(2), p. 430–451).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuo 2020 m. iš esmės keitėsi bankroto ir restruktūrizavimo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai, šiuos teisinius santykius apjungiant į vieną nemokumo procesą. JANĮ 6 straipsnyje nustatyta, kad juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą, juridiniam asmeniui tapus nemokiam (JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 13 straipsnis); tai iš esmės gali reikšti pareigą kreiptis tiek dėl restruktūrizavimo, tiek dėl bankroto bylos iškėlimo (JANĮ 2 straipsnio 23, 24 dalys). Kadangi restruktūrizavimo byla gali būti keliama ir nemokiai įmonei (šis principas buvo taikomas ir galiojant Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymui; JANĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 5 dalis), bylose dėl vadovo civilinės atsakomybės taikymo buvęs bendrovės vadovas turi teisę įrodinėti, kad bendrovė buvo gyvybinga (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis), t. y. juridinis asmuo vykdė ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu UAB „SPECTUM PRO“ buvo sudariusi ilgalaikę sutartį dėl statybos rangos darbų su UAB „Pepco Lithuania“ (3 t., b. l. 170–182), 2021 m. rugsėjo 24 d. sudarė statybos rangos sutartį su UAB „Vision Express“ dėl optikos salono įrengimo (sutarties vertė – 44 530 Eur) (3 t., b. l. 183–188), 2021 m. rugsėjo 15 d. sudarė statybos subrangos sutartį su UAB „Gilesta“ dėl statybos darbų gamybos paskirties pastate (statybos darbų orientacinė kaina 186 678,10 Eur be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM)) (3 t., b. l. 189–200), 2022 m. vasario 9 d. buvo sudaryta statybos subrangos sutartis su UAB „Mitnija“ dėl Vilnius Outlet Apollo kino teatrų įrengimo (statybos darbų orientacinė kaina 136 389,78 Eur be PVM) (3 t., b. l. 201–213). Byloje pateiktas UAB „SPECTUM PRO“ sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 30 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad šiuo laikotarpiu įmonė gaudavo pajamas iš vykdomos įprastinės komercinės veikos, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, vykdė įsipareigojimus kontrahentams, į sąskaitą gavo 769 830,10 Eur įplaukų, apmokėjo 748 184,79 Eur dydžio įsipareigojimus (5 t., b. l. 2–79). Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai galėjo tikėtis, jog vykdoma veikla yra perspektyvi ir neturi pagrindo laikyti, kad įmonės veiklos tęsimas darys tik neigiamą poveikį kreditoriams, nes ieškovės pagrindinė veikla, turėjusi generuoti pakankamas pajamas įvykdyti turimus finansinius įsipareigojimus, buvo vykdoma, buvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams, atsiskaitoma su kreditoriais. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas šias faktines aplinkybes įvardijo kaip verslo sprendimo priėmimo taisyklę, tačiau faktiškai analizavo ir vertino įmonės gyvybingumą, nuo kurio tiesiogiai priklauso vadovo civilinė atsakomybė.

Pagal civilinės atsakomybės taisykles atlyginama yra tik ta žala, kuri yra neteisėtų veiksmų padarinys. Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015, 2022 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022).

Teisėjų kolegija, visų pirma, pritaria pirmosios instancijos teismo vertimui, kad UAB „SPECTUM PRO“ finansiniams sunkumams įtaką padarė ir COVID-19 pandemija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nustatė karantino režimą nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. (22 punktas); šiuo metu buvo nustatyti įvairūs judėjimo ir ūkinės laisvės ribojimai, todėl į šį faktą negalima neatsižvelgti vertinant tolesnę įmonės veiklos perspektyvą per rūpestingo ir kvalifikuoto bendrovės vadovo prizmę.

Ieškovė apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad 2021 m. birželio 30 d. bendrovės skolos tiekėjams sudarė apie 204 000 Eur, iš jų apie 173 000 Eur (apie 84 proc.) buvo pradelsti ir visa didžiausia 77 700 Eur skola kreditorei UAB „Elneda“ buvo pradelsta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad bendrovė nuo 2021 m. birželio 30 d. susidūrė su finansiniais sunkumais. Tačiau, kaip jau buvo minėta ir anksčiau, nagrinėjamoje civilinėje byloje aktualu nustatyti ne vien finansinių sunkumų faktą, tačiau ir aplinkybę, ar iš toliau vykdomos veiklos bendrovė galėjo pagrįstai tikėtis šiuos finansinius sunkumus išspręsti. Teisėjų kolegija reikšminga laiko tai, kad pagal byloje esančius duomenis matyti, kad nė vieno UAB „SPECTUM PRO“ kreditoriaus, įskaitant kreditorės UAB „Elneda“, finansinis reikalavimas bankroto byloje nėra kildinamas iš 2021 m. birželio – liepos mėnesio laikotarpio (6 t., b. l. 24). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad bendrovė iš savo gaunamų pajamų periodiškai dengė įsipareigojimus kreditoriams, o tai liudijo apie įmonės perspektyvas toliau tęsti ūkinę komercinę veiklą.

Teisėjų kolegija reikšminga laiko ir tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, o apeliaciniame skunde nėra ginčijamos šios aplinkybės, kad 2021 m. birželio 30 d. turimas bendrovės turtas neviršijo įsipareigojimų, per 2021 m. bendrovė sugeneravo 1,4 mln. Eur pardavimo pajamų, daugiau nei 2020 m. (1 t., b. l. 67), taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, kad bendrovė turėjo ne vieną vykdytiną, ilgalaikę rangos sutartį ir darbai pagal jas realiai buvo atliekami, taigi galėjo būti tikimasi nuolatinių, pastovių pajamų. Nors teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad iš sandorio su UAB „Gilesta“, tikėtina, bendrovė ir nebūtų padengusi visų pradelstų įsipareigojimų, tačiau bendrovės ūkinė komercinė veikla yra organizuojama darant prielaidą, kad įmonė veiks neribotą laiką, todėl sandoris su UAB „Gilesta“ galėjo būti tik viena iš priemonių bendrovės finansiniams sunkumams spręsti.

Apelianto teigimu, bendrovės vadovas neturėjo sudaryti sandorių su UAB „Gilesta“ bei UAB „Mitnija“, nes privalėjo įvertinti objektyvias galimybes šiuos sandorius vykdyti, t. y. ar bendrovė turės pakankamai apyvartinių lėšų. Pasak ieškovės, pagal 2021 m. birželio balanso duomenis, bendrovės gautinos sumos sudarė tik 49 804 Eur. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis SEB banko išrašu, matyti, jog bendrovė periodiškai gaudavo pajamas, nuo 2021 m. birželio 30 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. į sąskaitą sugeneravo 769 830,10 Eur įplaukų, kurios taip pat galėjo būti naudojamos kaip apyvartinės lėšos projektams vykdyti. Šios pajamos galėjo būti planuojamos, kadangi dalis pajamų gauta iš ilgalaikių sutarčių, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad bendrovės vadovas negalėjo nurodyti, kaip bus finansuojami projektai, nėra pagrįstas, priešingai, bendrovės vadovas nurodė, kad jis vertino gautinas pajamas.

Kadangi 2021 m. birželio 30 d. jau buvo oficialiai pasibaigęs karantinas, 2021 m. rugsėjo mėnesį sudaryta sutartis su UAB „Gilesta“ iš vadovo perspektyvos pirmosios instancijos teismo pagrįstai galėjo būti vertinama kaip galimybė toliau tęsti veiklą ir vykdyti darbus. Ieškovė neįrodė, kad 2021 m. rugsėjo mėnesį sudaryta sutartis su UAB „Gilesta“ jau jos sudarymo metu turėjo būti vertinama kaip nuostolinga, t. y. jog už planuojamus atlikti darbus buvo sulygta nepagrįstai mažas atlygis. Sutarties su UAB „Gilesta“ orientacinė darbų kaina turėjo siekti apie 186 678,10 Eur, 2022 m. sausio ir vasario mėnesiais UAB „Gilesta“ pervedė iš viso 156 206,52 Eur sumą. Todėl savaime teigti, jog ši sutartis buvo nenaudinga bendrovei ir ji neturėjo jos sudaryti, nėra pakankamo pagrindo. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad sutarčių vykdymą 2021 m. gruodžio – 2022 m. sausio mėnesį esmingai apsunkino sergamumas COVID-19 infekcija, buvo atsiliekama nuo grafikų, pakito paties projekto apimtis. Atsakovas nuo 2022 m. kovo mėnesio vedė derybas su UAB „Gilesta“ dėl galutinio darbų priėmimo ir konkretaus jų kiekio nustatymo. Tuomet, kai atsakovui tapo aišku, jog UAB „Gilesta“ su rangovu taip, kaip planavo ir tikėjosi atsakovas, neatsiskaitys, nedelsiant buvo imtasi priemonių mokumo problemoms spręsti – 2022 m. balandžio mėnesį buvo inicijuotos nemokumo procedūros pranešant kreditoriams apie planuojamą kelti bankroto bylą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad, vykdant projektą su UAB „Gilesta“, UAB „SPECTUM PRO“ susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, kad bendrovės vadovui jau 2021 m. birželio 30 d. turėjo būti aišku ir suprantama, kad bendrovė nebeturi perspektyvų tęsti ūkinės komercinės veiklos. Priešingai, teisėjų kolegija, įvertinusi faktus, kad bendrovė atsigaudinėjo po taikytų ribojimų dėl COVID-19 pandemijos, turėjo sudariusi, vykdė ir periodiškai gaudavo atsiskaitymus pagal ilgalaikes rangos sutartis, 2021 m. sugeneravo daugiau pajamų nei 2020 m., reguliariai gaudavo įplaukas ir atsiskaitinėdavo su kreditoriais, bankroto byloje nėra kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai kildinami iš 2021 m. birželio–liepos mėnesio laikotarpio, bendrovė rinkoje turėjo pasitikėjimą, sudarinėjo ir vykdė naujas rangos sutartis, sprendžia, kad bendrovės vadovas pagrįstai laikė, jog įmonė yra gyvybinga ir jos finansinius sunkumus galima išspręsti toliau vykdant įprastinę ūkinę komercinę veiklą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių, įrodymus vertino nepažeisdamas CPK teisės normų ir pagrįstai ieškinį atmetė, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą nustatyta CPK 331 straipsnio 1, 4 dalyse. Teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą reiškia jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas). Teisėjų kolegija pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jai bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos; yra pagrindas spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nustatyti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos).

Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam 3 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos iš esmės neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos (2 427,60 Eur 1,3 (Rekomendacijų 8.11 papunktis), šį atsakovo prašymą tenkina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui ATS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4 DEBT“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius BajorasNeringa ŠvedienėVigintas Višinskis‘