Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-555-513/2026

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-17
Bylos Nr.: e2A-555-513/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-01367-2024-7
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
Ieškovas: IES1, IES2
Atsakovas: ATS1

Kategorijos

2.5.4.8Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas

Civilinė byla Nr. e2A-555-513/2026 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01367-2024-7 Procesinio sprendimo kategorija 2.5.4.8

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 17 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų IES1 , IES2 ieškinį atsakovei ATS1 dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir palikimo priėmimo fakto išregistravimo iš Testamentų registro, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarė TAR2 , Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro notaras TAR1 .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu. Ieškovai IES1 ir IES2 ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2019 m. gegužės 7 d. Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarės TAR2 patvirtintą MIR1 testamentą, kuriuo MIR1 jai nuosavybės teise priklausantį visą turtą ir turtines teises, kur bebūtų, iš ko besusidėtų ir kada beatsirastų, palieka ATS1 ; išregistruoti iš VĮ Registrų centro Testamentų registro palikimo priėmimo faktą, palikimo priėmimo data – 2024 m. vasario 29 d., palikimą priėmęs asmuo – ATS1 ; panaikinti 2024 m. kovo 5 d. Šiaulių miesto 1-ojo notarų biuro liudijimo dėl (duomenys neskelbtini) mirusios MIR1 palikimo priėmimo dalį, išduotą ATS1; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, atsakovei ATS1 iš ieškovų IES1 ir IES2 priteisė po 1025 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2019 m. gegužės 7 d. Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarės TAR2 patvirtintu testamentu (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) MIR1 jai nuosavybės teise priklausantį visą turtą ir turtines teises, kur bebūtų, iš ko besusidėtų ir kada beatsirastų, paliko atsakovei ATS1. Testamentą pasirašė pati testatorė, įrašiusi vardą, pavardę ir pasirašiusi. Pasirašydama testamente testatorė patvirtino, kad testamentas garsiai jai perskaitytas, suprastas dėl turinio ir pasekmių bei, kaip atitinkantis testatorės valią, pasirašytas. Ieškovai yra palikėjos MIR1, mirusios (duomenys neskelbtini), vaikaičiai ir po senelės mirties ginčija jos 2019 m. gegužės 7 d. sudarytą ir notarine tvarka patvirtintą testamentą CK 1.89 straipsnio pagrindu, tvirtindami, jog testamento sudarymo metu jų senelė dėl turėtos psichikos ligos ir senyvo amžiaus buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti ir testamentą surašė įtakota, paveikta atsakovės.

Atlikusi pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę 2025 m. birželio 4 – 30 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 86TPK-147/2025 teismo psichiatrė ekspertė EKS1 davė išvadą, kad galima teigti, jog MIR1 testamento sudarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), kurie reikšmingai sutrikdo gebėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmus sudėtingų finansinių sandorių srityje. Ekspertė davė tikėtiną išvadą, kad MIR1 testamento sudarymo metu, t. y. 2019 m. gegužės 7 d., sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), dėl kurių suminio poveikio negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų teisingai vadyti. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė nurodė, kad kategoriškai išvadai padaryti pritrūko duomenų.

Teismas pažymėjo, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis).

Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

Teismas nustatė, kad pastaruosius 20 metų MIR1 gydyta dėl įvairių lėtinių somatinių ligų, jai 1995 metais diagnozuotas pasikartojantis (duomenys neskelbtini) simptomas. Ekspertės manymu, buvo nustatyta klaidinga diagnozė, moters būsena atitinka (duomenys neskelbtini) požymius. Vien esantis (duomenys neskelbtini) nėra pagrindas išvadai, jog asmuo nesuvokia savo veiksmų reikšmės, bet kai yra (duomenys neskelbtini) simptomatika, tada asmuo gali nesuvokti savo veiksmų reikšmės. Vis dėlto ekspertė pagal turimus duomenis padarė tikėtiną, bet ne kategorišką išvadą. Teismas sprendė, kad ankstesniais tyrimais MIR1 diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga buvo paneigta teismo psichiatrės ekspertės atlikta medicininių dokumentų analize ir padarytomis išvadomis, tačiau ekspertės išvada, kad testamento sudarymo metu MIR1 sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), yra tikėtina, grįsta prielaida, šios diagnozės nenustatė ir moters psichinę sveikatos būklę ilgus metus stebėję psichiatrai.

Teismo ekspertės psichiatrės teigimu, testatorei nustatytos (duomenys neskelbtini) sunkumas galėjo būti vidutinio laipsnio, taigi, ekspertė padarė tikėtiną, prielaida grįstą išvadą dėl ligos sunkumo laipsnio, tačiau nagrinėjamu atveju nepatvirtinančią, jog testamento sudarymo metu moteris negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų teisingai vadyti. Be to, ekspertės išsakyta nuomonė, jog testatorės gyvenime buvusios netektys, ilgą laiką – vienišumas, nerimas, bloga nuotaika, nenoras gyventi, pesimizmas, priežiūra, slauga, apsunkintas judėjimas, priklausomumas nuo slaugančio asmens taip paveikė moters kritinį mąstymą, realybės suvokimą, pasekmių numatymą, jog ji, sudarydama testamentą, priėmė sau nenaudingą sprendimą, nepatvirtinta byloje nustatytomis aplinkybėmis. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sudarydama testamentą MIR1 veikė prieš savo valią ir interesus, kad jos kritinis mąstymas, realybės suvokimas buvo tokio lygmens, kad ji nesuvokė vienašalio sandorio ir savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų teisingai valdyti. Taip pat ekspertė negalėjo neginčijamai patvirtinti, kad suminis (duomenys neskelbtini) poveikis įtakojo testatorės elgesį tokia apimtimi, kad moteris testamento sudarymo metu negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų teisingai vadyti. Teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą ekspertės duotą išvadą vertinti kaip nesudarančią pakankamo pagrindo spręsti, jog testamento sudarymo dieną MIR1 negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

Teismas nustatė, kad testatorė ilgą laiką iki testamento sudarymo vartojo (duomenys neskelbtini), prieš testamento sudarymą, t. y. 2018 m. liepos 11 d., jai buvo atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE – 23/26 balai, nustatytas (duomenys neskelbtini), diagnozuotas tik (duomenys neskelbtini). Pakartotinai 2019 m. balandžio 18 d. (artimuoju testamento pasirašymo metu 2019 m. gegužės 7 d.) jai atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE – 24 balai, nustatytas (duomenys neskelbtini), diagnozuotas tik (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad testamento sudarymo metu testatorės psichinė sveikatos būklė dėl vartojamų vaistų buvo pagerėjusi ir nebuvo kliūtis testamento sudarymui. Teismas pažymėjo, kad nei 2018 m. liepos 11 d., nei 2019 m. balandžio 18 d. nebuvo tirta MIR1 (duomenys neskelbtini) simptomatika, nebuvo vertinama ir šios ligos įtaka sandorio sudarymui, todėl teismas neturi pagrindo neginčijamai išvadai, jog nustatytas (duomenys neskelbtini) turėjo esminės įtakos testatorės apsisprendimui sudaryti ieškovų ginčijamą sandorį. Akivaizdu, jog esant stipriai išreikštai (duomenys neskelbtini) simptomatikai, MIR1 apžiūrėję, su ja bendravę psichiatrai sutrikimus būtų pastebėję ir atlikę išsamius tyrimus prieš testamento sudarymą.

Teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-439-776/2019 patenkintas pareiškėjos MIR1 pareiškimas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po sutuoktinio SUT1 mirties (duomenys neskelbtini) pareiškėja priėmė mirusiojo palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti. Nurodytoje civilinėje byloje pareiškėją atstovavo advokatas ir atstovė pagal įgaliojimą ATS1. Teismas sprendė, kad MIR1, notaro patvirtintu įgaliojimu pavedusi atsakovei atlikti tam tikrus teisinius veiksmus, ja pasitikėjo, tikėjo, kad atsakovė tinkamai užtikrins bei įgyvendins jos teises ir teisėtus interesus, be to, įgaliojimą patvirtinusiam notarui nekėlė abejonių MIR1 išreikšta valia, sandorio ir savo veiksmų reikšmės suvokimas, galėjimas juos teisingai valdyti.

Teismas pažymėjo, kad MIR1 2009 m. gruodžio 14 d. atliktas psichodiagnostinis tyrimas kognityvinių funkcijų įvertinimui, atliktas protinės būklės tyrimas, MMSE – 15 balų, nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas. Be to, MIR1 2010 m. spalio 7 d. psichiatro atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE – 5 balai, nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas. Konsultacijos metu diagnozuotas (duomenys neskelbtini). 2012 m. spalio 3 d. psichiatro atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE – 4 balai, nustatytas (duomenys neskelbtini). Tačiau ieškovai nurodo, kad jų senelė, būdama blaivaus ir sveiko proto, aiškiai suprasdama savo veiksmus, 2013 m. gegužės 10 d. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą lygiomis dalimis paliko ieškovams, artimiausiems testatorės giminaičiams. Posėdyje dalyvavęs ieškovas IES1 patvirtino, kad iki 2013 metų susikalbėdavo su senele, tad negalėjo manyti, kad ji neadekvati. Taigi, patiems ieškovams nekėlė jokių abejonių močiutės psichinė būklė, jos adekvatumas, nors 2009 metais moteriai buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas, o 2010, 2012 metais prieš 2013 m. gegužės 10 d. testamento sudarymą buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas, diagnozuotas (duomenys neskelbtini) liga, taigi, nustatyta žymiai blogesnė psichinė būklė nei 2018, 2019 metais.

Teismas nustatė, kad atsakovė socialines paslaugas MIR1 teikė iki 2023 m. vasario 15 d., kai tapo nedarbinga keturis mėnesius, o vėliau pakeitė darbovietę. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog MIR1 po 2019 m. gegužės 7 d. testamento sudarymo būtų ėmusis veiksmų atšaukti atsakovės naudai sudarytą testamentą, vertinusi testamentą kaip klaidingą, spontanišką, neatitinkantį jos interesų, pažeidžiantį jos teises veiksmą. Teismas nustatė, kad notarė įsitikino testatorės veiksnumu, notarei buvo pateiktas 2019 m. balandžio 18 d. pažymėjimas Nr. 3.30-1209 apie tai, kad MIR1 diagnozuotas (duomenys neskelbtini), priklausomybės ligų pacientų registre nėra įregistruota. Teismo posėdžio metu apklausta notarė parodė, kad testamentą patvirtino įsitikinusi, jog moteris adekvati, supranta, ką daro. Testatorė pasakė, kad atsakovė ja rūpinasi, moteriai buvo užduoti kontroliniai klausimai: kur gyvena, kas vyksta, kuo serga. MIR1 pati atvyko į notaro kontorą, buvo medikų išvada, kad nustatytas (duomenys neskelbtini), be to, patikrino duomenis neveiksnių asmenų registre, jai nepasirodė, kad testatorė negebėtų suvokti veiksmų, bendravimas buvo adekvatus, būklė nekėlė abejonių, moteris sakė, jog yra našlė ir nėra asmenų, kurie ja rūpintųsi, ja rūpinasi atsakovė, todėl svetimam žmogui nori palikti turtą. Teismas pažymėjo, jog aplinkybę, kad testatorė suprato, kam testamentu palieka savo turtą, patvirtina ir tai, kad testatorė turtą paliko ne atsitiktiniam asmeniui, bet moteriai, kuri ją prižiūrėjo, rūpinosi ir tenkino jos poreikius, o tai atitinka testatorės interesus.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, CK 5.18 straipsnio 1 dalimi įpėdinių dalyvavimas sudarant testamentą yra leidžiamas ir net jų dalyvavimas, įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą savaime nereiškia nesąžiningumo ar apgaulės, prievartos naudojimo bei neturi įtakos testamento galiojimui. Dėl to teismas konstatavo, kad nei tas faktas, jog atsakovė galėjo susisiekti su notare dėl testamento sudarymo, nei tai, kad ji notarės nurodymu organizavo gydytojo psichiatro pažymos apie testatorės psichinę sveikatą išdavimą, nuvykimą kartu su testatore į notarės kontorą ir buvo ginčo testamento pasirašymo bei notarinio tvirtinimo metu, nesudaro jokio pagrindo abejoti testamento sudarymo procedūros atlikimu ar testatorės galimybe 2019 m. gegužės 7 d. laisva valia nurodyti ginčijamo testamento turinį. Ieškovai nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo, jog testamento sudarymo metu testatorės valia atsakovės veiksmais būtų palaužta. Teismas konstatavo, jog oficialiojo testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos trūkumų nebuvo, testamento formos trūkumų taip pat nenustatyta.

Kaip liudytojas apklausęs testatorės psichinės sveikatos būklę vertinusias psichiatres teismas pažymėjo, kad liudytojos MIR psichinės sveikatos būseną vertino pagal moteriai nustatytas diagnozes, kurias iš dalies paneigė psichiatrijos ekspertizę atlikusi teismo psichiatrė ekspertė, be to, liudytojos nepatvirtino, jog vertinimo metu MIR1 buvo tokios būklės, kad nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Liudytoja LIU1 teigė, kad MIR1 susitikimo metu buvo pikta, priešiška, agresyvi, tačiau matoma asmens emocinė būklė nebuvo įvertinta kaip kliūtis notariniam sandoriui sudaryti. Liudytoja LIU2 teigė, kad pokalbio metu MIR1 kalba buvo nenuosekli, dėstoma nuomonė – padrika, tačiau nebuvo atlikta nuodugnesnių asmens psichinės būklės tyrimų siekiant patvirtinti ar paneigti tinkamą asmens suvokimą sudaryti notarinį sandorį. Nebuvo išsiaiškinta, dėl kokių priežasčių asmens kalba buvo nenuosekli, o dėstoma nuomonė – padrika. LIU2, kaip MIR1 nuo 2003 metų gydžiusi gydytoja, pasisakė apie moters (duomenys neskelbtini) požymius, tačiau niekada jai nediagnozavo (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad liudytojų parodymai nepatvirtina, kad testatorė notarinio sandorio sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų teisingai valdyti. Liudytojos patvirtino, kad MIR1 ketino sudaryti testamentą ir savo turtą palikti draugei, kuri ja rūpinasi, prižiūri, taigi, moteris aiškiai įvardino žmogų ir priežastis, dėl kurių ji turtą ketina testamentu palikti konkrečiam žmogui.

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą teismas padarė išvadą, kad nors testatorė ginčijamo testamento sudarymo metu turėjo sveikatos sutrikimų, tai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo. Teismas nenustatė, kad testatorės elgesys būtų neatitikęs jos tikrosios valios ir prieštaravęs jos interesams, nes ją ir atsakovę siejo glaudūs ryšiai – atsakovė rūpinosi palikėja, tenkino jos kasdieninius poreikius, padėjo jai tvarkyti buitinius reikalus, jų santykiai buvo geri. Ieškovai ilgą laiką gyveno ir tebegyvena užsienyje, savo senelę lankė retai, rūpesčio, priežiūros naštą perkeldami kitiems asmenims. Bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu lemiamą reikšmę turi testatoriaus tikroji valia, kuri yra gerbtina, o testamento pripažinimas negaliojančiu yra laikytina ultima ratio (kraštutinė) priemonė. Tai, kad testatorės tikroji valia dėl įpėdinės skyrimo nesutampa su ieškovų samprotavimais ir aplinkybių vertinimu, nepaneigia testatorės išreikštos valios testamentu savo turtą palikti atsakovei. Teismas konstatavo, kad testatorė testamento sudarymo dieną suprato savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, todėl tenkinti ieškinį ir pripažinti negaliojančiu testamentą nėra teisinio pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Ieškovas IES1 (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CPK 330 straipsnis), pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles bei nukrypo nuo įrodymų vertinimo visapusiškumo ir objektyvumo principų, įrodymus vertino selektyviai ir išimtinai atsakovei palankia kryptimi, nepagrįstai ignoravo atsakovės paaiškinimų ir dėstomos pozicijos prieštaravimus bei aplinkybę, kad šie paaiškinimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais ir nepriklausomais įrodymais. Be to, teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 12, 178, 185 straipsniai), procesinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų įrodymų vertinimo principų, o tai sudaro pagrindą pripažinti, jog buvo padaryti esminiai proceso teisės normų pažeidimai (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Nurodo, kad su broliu yra testatorės vaikaičiai – pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5.12 straipsnis). 2013 m. gegužės 10 d. sudarytu testamentu senelė visą savo turtą paliko jiems. Pažymi, kad byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl šio testamento pripažinimo galiojančiu ar negaliojančiu, tačiau teismas sprendimą nepagrįstai grindė su ginčo dalyku nesusijusiais ir nuo jo atribotais vertinimais, analizuodamas testatorės psichinę būklę iki 2013 m. gegužės 10 d. testamento sudarymo, t. y. kad buvo nustatyta ženkliai blogesnė psichikos būklė nei 2018, 2019 metais, nors šios aplinkybės neturėjo teisinės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą bylą. Pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribas, pažeidė dispozityvumo ir rungimosi principus bei nukrypo nuo bylos nagrinėjimo dalyko, o tai lėmė nepagrįstą ir teisiškai nereikšmingų aplinkybių sureikšminimą, turėjusį įtaką neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

Žemesnės instancijos teismas

2025 m. birželio 4–30 d. Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 86TPK-147/2025 nebuvo nuginčytas nei procesine, nei turinio prasme. Ekspertizės aktą surašiusi teismo psichiatrė ekspertė EKS1 2025 m. lapkričio 10 d. teismo posėdyje pateiktą išvadą – „MIR1 testamento surašymo metu, t. y. 2019 m. gegužės 7 d. sirgo (duomenys neskelbtini), dėl kurių suminio poveikio negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų teisingai valdyti“ – patvirtino, jos nepaneigė ir nepatikslino, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti ekspertizės akto išvadų teisingumu, išsamumu ar patikimumu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ekspertizės akto išvadoms nesuteikė lemiamos įrodomosios galios, nors jis yra aiškus, nuoseklus ir nenuginčytas, todėl turi esminę reikšmę nustatant faktines aplinkybes, reikalaujančias specialių žinių. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir nepagrįstai ignoravo vieną svarbiausių byloje esančių įrodymų.

Teismo psichiatrės ekspertės nustatyta (duomenys neskelbtini) būklės regresas, priklausomybė nuo slaugančio asmens ir pažeistas kritinis mąstymas objektyviai patvirtina, kad testatorė galėjo priimti sau nenaudingą sprendimą, nesuvokdama jo pasekmių. Be to, notarė parodė, kad jai nebuvo žinomos itin reikšmingos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę: notarė nežinojo, kad testatorė visą savo turtą palieka valstybės lėšomis apmokamas socialines paslaugas teikiančiai atsakovei. Notarė nurodė, kad dėl šių aplinkybių nežinojimo ji neturėjo galimybės tinkamai įsigilinti į testamento sudarymo sąlygas, testatorės būklę ir valios laisvę testamento sudarymo metu, be to, notaras neturi specialių žinių asmens psichikos būklei nustatyti ir įvertinti. Be to, notarė neprisiminė, ar testatorė atėjo pati, ar buvo įvežta neįgaliojo vežimėliu ar pan., o tai iš esmės notarės parodymus daro nepatikimus. Šios aplinkybės tiesiogiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą apie tinkamą testamento sudarymo procedūrą ir notaro pareigų įvykdymą. Be to, notaras neturi specialių psichiatrijos žinių, vertina tik bendrą kognityvinį atsakymą į klausimus, nevertina nuotaikos sutrikimų, depresijos, suicidinių minčių ar kritinio mąstymo. Asmens gebėjimas atsakyti į notaro klausimus savaime nereiškia, kad jis suvokia savo veiksmų pasekmes, realybę ir sprendimų reikšmę, o teismo psichiatrė ekspertė nurodė, kad (duomenys neskelbtini), vienišumas, priklausomybė nuo slaugančio asmens ir socialinė izoliacija daro asmenį itin pažeidžiamą, įtaigų ir linkusį priimti sau nepalankius sprendimus.

Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad 2019 m. gegužės 7 d. testamento sudarymo metu testatorė suvokė savo veiksmų reikšmę, išskyrus pačios atsakovės poziciją, jog testatorė sąmoningai paliko visą savo turtą asmeniui, kuris jai teikė socialines paslaugas, už kurias atsakovė gavo atlygį, nes artimesnio žmogaus testatorė neturėjo. Darytina išvada, kad atsakovė, o ne testatorė nusprendė, kad butas (ginčas iš esmės kyla dėl testatorės buto paveldėjimo) po slaugomo psichinio ligonio mirties atitektų jai. Teismas nepagrįstai šią subjektyvią ir tiesiogiai suinteresuotos proceso šalies poziciją laikė pakankama paneigti teismo psichiatrės ekspertės išvadas ir kitus bylos duomenis. Toks vertinimas pažeidžia CPK 185 straipsnį, įtvirtinantį pareigą įrodymus vertinti visapusiškai, objektyviai ir jų visumos kontekste.

Remiantis (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 23 d. epikrize testatorei buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), liekamieji reiškiniai po (duomenys neskelbtini), taip pat nustatytos komplikacijos – (duomenys neskelbtini) pasekmės, taip pat pateikta psichiatro išvada, kurioje testatorei diagnozuota (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės turi esminę teisinę reikšmę vertinant testatorės psichinę būklę, jos gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei realią valios laisvę testamento sudarymo laikotarpiu. Be to, 2018 m. gegužės 23 d. epikrizėje nurodyti duomenys apie testatorės tariamą ilgametį darbą teisininke fabrike neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Testatorė dirbo fabriko darbininke, tačiau jokio teisinio išsilavinimo neįgijo. Tai patvirtina pažinimo funkcijų sutrikimus ir orientacijos realybėje praradimą. Medicininiai duomenys, vertinami sistemiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, patvirtina, kad testatorės psichinė būklė 2018 metais buvo reikšmingai sutrikusi, o jos gebėjimas adekvačiai suvokti faktines aplinkybes ir pateikti teisingą informaciją apie savo gyvenimo faktus buvo apribotas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, joms nesuteikė deramos teisinės reikšmės.

Argumentuoja, kad ekspertizės paskirtis nėra pakartoti medicinines diagnozes, bet įvertinti, ar asmuo konkrečiu momentu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Teismas, sutapatindamas klinikinę diagnozę su teisiniu vertinimu, padarė esminę teisės taikymo klaidą, nepagrįstai sumenkino teismo psichiatrės ekspertės išvadą, motyvuodamas tuo, kad išvada yra tikėtina. Toks vertinimas prieštarauja civilinio proceso įrodinėjimo standartui, pagal kurį pakanka įrodymų visumos, leidžiančios pagrįstai konstatuoti aplinkybių tikėtinumą. Įstatymas nereikalauja, kad psichikos būklė būtų nustatyta absoliučiai kategoriškai, jog būtų taikomas CK 1.89 straipsnis. Ekspertė aiškiai paaiškino, kad kategoriškai išvadai pritrūko duomenų dėl to, kad testamento sudarymo dieną testatorė nebuvo konsultuota psichiatro. Ši aplinkybė nepriklauso nuo ekspertės valios ir negali paneigti teismo psichiatrės ekspertės padarytos tikėtinos išvados. Ekspertės išvada pagrįsta ilgalaike anamneze, medicininių dokumentų analize ir ligos dinamikos vertinimu ir yra pakankama CK 1.89 taikymui. Teismo ekspertės nustatyta (duomenys neskelbtini), pažeistas kritinis mąstymas ir realybės suvokimas tiesiogiai atitinka šio straipsnio taikymo kriterijus.

Pažymi, kad ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad 2023 m. kovo 23 d. testatorė buvo pakartotinai konsultuota psichiatro dėl pažymos notariniams veiksmams atlikti, nes ji išreiškė norą perrašyti testamentą kitam asmeniui. Ši aplinkybė savaime paneigia teismo teiginį, kad testatorė po 2019 m. nesiėmė jokių veiksmų pakeisti savo valią. 2023 m. kovo 23 d. pas testatorę į namus vyko trijų gydytojų komisija, šio vizito metu testatorė nežinojo ilgametės savo šeimos gydytojos pavardės nei iš karto, nei vėliau, reiškė nepagrįstus kaltinimus socialinei darbuotojai dėl smurto, maitinimo ir baimės, deklaravo norą perrašyti testamentą „anūkei“, nors faktiškai anūkių neturėjo, buvo emociškai nestabili, nerimastinga, su klampiu mąstymu ir ryškiu psichikos regresu, kritiškai nevertino savo neadekvačių pasisakymų. Šios aplinkybės ne tik paneigia teismo išvadą apie stabilų ir nekintantį testatorės požiūrį į 2019 m. testamentą, bet ir patvirtina psichikos būklės dezintegraciją, darančią tiesioginę įtaką gebėjimui formuoti ir suvokti valią.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino ir iš esmės ieškinio atmetimą grindė vien tik 2019 m. balandžio 18 d. testatorės gyvenamojoje vietoje atliktu trumpalaikiu protinės būklės kognityviniu tyrimu, kurio metu nustatytas MMSE rezultatas – 24 balai, t. y. (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodytos jokios rekomendacijos ar išvados dėl testatorės gebėjimo atlikti notarinius veiksmus bei tik formaliai pažymėta, kad testatorė Priklausomybės ligų pacientų registre nėra. Nuo šio tyrimo iki ginčijamo testamento sudarymo buvo praėjusios trys savaitės, o testatorės būklė testamento sudarymo metu nustatyta ekspertizės akte. Teismas, konstatavęs, kad psichinė būklė dėl vartojamų vaistų buvo pagerėjusi ir nebuvo kliūtis testamento sudarymui, nepagrindė byloje ištirtais įrodymais, nenurodė, nuo kokių konkrečiai vaistų vartojimo pagerėjo testatorė būklė ir kuo pasireiškė tas pagerėjimas. Tuo tarpu, kaip liudytoja apklausta gydytoja psichiatrė parodė, kad testatorė sirgo (duomenys neskelbtini), kuriai būdinga progresuojanti demencija, liga yra nepagydoma ir nors psichikos būklė gali svyruoti, ji negrįžta į sveiko asmens būklę. Ypatingą reikšmę turi liudytojos parodymai, kad tuo laikotarpiu, kai testatorė siekė atlikti notarinius veiksmus, ji nesugebėjo paaiškinti savo sprendimo motyvų dėl testamento pakeitimo, o bandymai išsiaiškinti sprendimo priežastis sukėlė testatorės agresyvią ir priešišką reakciją. Tai objektyviai rodo emocijų kontrolės sutrikimą, neadekvatų situacijos vertinimą ir negebėjimą racionaliai pagrįsti savo sprendimų. Liudytoja patvirtino, kad pažyma, kurioje būtų konstatuota testatorės galimybė atlikti notarinius veiksmus, notarui nebuvo pateikta. Mano, kad liudytojos nuoseklūs parodymai apie nuolatinius testatorės priešiškumo protrūkius, grasinimus bei nesugebėjimą paaiškinti savo sprendimų motyvų sistemiškai vertintini kartu su kitais bylos įrodymais ir patvirtina, jog tokia psichinė būsena buvo nesuderinama su laisvos valios formavimu ir sąmoningu teisiniu apsisprendimu. Be to, testatorės psichikos būklės įvertinimui notarinių atlikimui buvo reikalinga teismo psichiatrijos ekspertizė, o ne įprasta ambulatorinė konsultacija.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino CK 1.89 straipsnio taikymo ribas, iš esmės siedamas jį tik su (duomenys neskelbtini) diagnoze ar instrumentinių tyrimų buvimu. CK 1.89 straipsnis taikomas ir tais atvejais, kai dėl depresinių ar kitų psichikos sutrikimų asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Teismo ekspertės nustatyta (duomenys neskelbtini) ir pažeistas kritinis mąstymas atitinka šio straipsnio taikymo kriterijus, tačiau teismas šių aplinkybių nepagrįstai neįvertino.

Pirmos instancijos teismas netinkamai vertino gydytojų psichiatrių parodymus, kuriais liudytojos, gydžiusios testatorę ir žinojusios jos psichinės sveikatos būklės dinamiką, paaiškino ir patvirtino, toks asmuo, kaip testatorė, negalėjo sudaryti notarinio sandorio vienareikšmiškai. Taip pat teismas nepagrįstai nevertino kitų liudytojų – ieškovų ir atsakovės giminaičių – parodymų. Tai, kad liudytojas yra artimas vienai iš bylos šalių, nesudaro pagrindo savaime laikyti jo parodymus nepatikimais ar jų nevertinti. Pažymi, kad testatorės giminaitės aiškiai ir kategoriškai pasisakė apie jos būklę, kliedesių pobūdžio mąstymą ir ryškų realybės suvokimo iškraipymą. Taigi, atsakovė galėjo močiute lengvai manipuliuoti ir suklaidinti. Be to, liudytojos parodė, kad močiutė buvo sunkiai judanti, faktiškai iš namų neišeinanti, nedalyvavo net savo sutuoktinio laidotuvėse ir niekaip negalėjo savarankiškai nuvykti pas notarą. Iš visų liudytojos parodymų visumos akivaizdu, kad testatorė pasižymėjo reikšmingais psichikos sutrikimų požymiais – sutrikusiu realybės suvokimu, pasikartojančiais kliedesiniais pasisakymais, nepagrįstais kaltinimais, emociniu nestabilumu ir ryškia socialine izoliacija. Tokia psichinė būsena objektyviai nesuderinama su gebėjimu savarankiškai, sąmoningai ir kritiškai suvokti vienašalio sandorio – testamento – esmę bei jo teisines pasekmes.

Kaip liudytoja apklausta atsakovės dukra parodė, jog ji žinojo apie ketinimą sudaryti testamentą motinos naudai, buvo tikra dėl testamento turinio dar iki testatorės mirties, o motina abejojusi, nerimavusi. Šie liudytojos parodymai paneigia atsakovės poziciją, jog apie testamento turinį ji neva nežinojo. Be to, liudytoja nepaaiškino, kodėl tariamai artimas ryšys su testatore nutrūko pasibaigus darbo santykiams, kodėl liudytoja ir jos motina nepalaikė ryšio su testatore, jos nelankė, nedalyvavo laidotuvėse bei realiai nesirūpino ja paskutiniais gyvenimo metais, nors tvirtino esant glaudų ryšį. Liudytojos parodymai yra šališki, fragmentiški ir prieštaringi, todėl neturi pakankamos įrodomosios galios paneigti apelianto ir ieškovo nurodytų aplinkybių ir negali būti laikomi patikimu pagrindu ginčijamo testamento teisėtumui pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas teismo psichiatrės ekspertės išvadas, kad testatorė pastaruosius dvidešimt metų buvo gydoma dėl įvairių lėtinių somatinių ligų, jai taikytas kompleksinis gydymas, o somatinių ligų fone ilgą laiką stebėta išreikšta (duomenys neskelbtini) simptomatika, nepagrįstai jas atmetė motyvuodamas tuo, jog jos nepatvirtintos byloje nustatytomis aplinkybėmis. Toks teismo vertinimas prieštarauja CPK nuostatoms ir teismų praktikai, pagal kurias teismo ekspertizė yra savarankiškas ir specialiųjų žinių pagrindu atliekamas įrodymas, o teismas neturi teisės jos paneigti abstrakčiais ar deklaratyviais teiginiais, nenurodydamas konkrečių priežasčių, kodėl ekspertės išvados laikytinos nepagrįstomis. Ekspertė savo išvadas grindė ilgamete medicinine anamneze, dokumentuotais duomenimis apie testatorės (duomenys neskelbtini), gyvenimo netektis, vienišumą, nerimą, pesimizmą, nenorą gyventi, taip pat objektyviomis aplinkybėmis – nuolatine priežiūra, slauga, apsunkintu judėjimu ir priklausomybe nuo slaugančio asmens. Šios aplinkybės byloje yra patvirtintos medicininiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais. Tuo tarpu, teismo motyvas, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog sudarydama testamentą testatorė veikė prieš savo valią ir interesus, jog moters kritinis mąstymas, realybės suvokimas buvo tokio lygmens, kad ji nesuvokė vienašalio sandorio ir savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų teisingai valdyti, reiškia neįmanomo ir įstatymo nenumatyto įrodinėjimo standarto taikymą, nes CK 1.89 straipsnio taikymui nereikalaujama pateikti tiesioginių ar absoliučių įrodymų, jog asmuo veikė prieš savo valią.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai notarės parodymus pripažino pakankamais testatorės psichinei būklei patvirtinti, nors šie parodymai nebuvo informatyvūs ir neatitiko visapusiško įrodymų vertinimo principo. Notarė apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad testatorės psichinė būklė jai nekėlė įtarimų bei paaiškino, jog ji netvirtina testamento demencijos atveju. Tačiau notarė neatliko jokio medicininio vertinimo, rėmėsi tik 2019 m. balandžio 18 d. medicinine pažyma, kurioje nenurodyta jokia psichinės ligos diagnozė ir nepateikta išvada, kad testatorė galėjo atlikti notarinius veiksmus. Šias aplinkybes aiškiai patvirtino pažymą išdavusi gydytoja psichiatrė, 2024 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje paaiškinusi, kad tokia pažyma negali būti laikoma testatorės veiksnumą patvirtinančiu dokumentu. Teismas šių parodymų visumos nevertino, o selektyviai pasirinko tik atsakovei palankias notarės pasisakymų dalis, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų visapusiško ir objektyvaus vertinimo pareigą. Juo labiau, kad notarė parodė, jog jeigu būtų žinojusi, kad testatorė turtą ketina palikti socialinei darbuotojai, būtų uždavusi atitinkamus klausimus, ar socialinė darbuotoja jai nedaro įtakos, ar testatorė yra nuo jos priklausoma ir pan. Notarė paliudijo tik išsiaiškinusi, kad testatorė neturi artimiausių pirmos eilės įpėdinių, giminaičių, nors jos artimiausi giminaičiai ir pirmos eilės įpėdiniai yra mirusio sūnaus vaikai.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad testatorė testamento sudarymo dieną suvokė savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, iš esmės remdamasis atsakovės raštu išdėstyta pozicija ir jos parodymais, tačiau atsakovės teiginiai apie tariamą rūpinimąsi testatore ir gerus tarpusavio santykius nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pažymi, kad testatorės pajamos sudarė apie 1000 Eur per mėnesį, grynuosius pinigus į namus jai pristatydavo pastas, tačiau jokių pinigų po jos mirties nerasta. Mokesčius mokėdavo, vaistus pirkdavo atsakovė, ji laisvai disponavo testatorės pajamomis, nors objektyviai vertinant, gulintis ir iš namų neišeinantis psichinis ligonis savo poreikių patenkinimui niekaip negalėjo išleisti daugiau nei 11 000 Eur per metus. Nors atsakovė teigė, kad rūpinosi šeimos kapu, tam nebuvo jokio poreikio, nes kapus prižiūrėjo kita giminaitė.

Atsiliepimas

Atsakovė teigė neva 2023 m. vasario 15 d. susižalojusi ranką ir 4 mėnesius buvusi nedarbinga likviduodama vandentiekio avarijos pasekmes testatorės bute, o neurologas jai rekomendavęs pakeisti darbą. Vis dėlto, nedarbingumo pažymėjimas atsakovei išduotas tik 2023 m. vasario 21 d., o susižalojimo darbe įvykis nėra užregistruotas. Be to, darbo sutartį atsakovė nutraukė šalių susitarimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas visus atsakovės paaiškinimus ir netgi prieštaravimus aukštesnę galią turintiems įrodymams neteisingai vertino atsakovei palankia linkme.

Nurodo, kad į Lietuvą parvykdavo retai, iki 2018 metų pabaigos su močiute (testatore) susikalbėdavo telefonu, tačiau nuo 2016 metų vasaros, kai testatorę ištiko smegenų insultas, bendravimas nebebuvo sklandus, močiutė painiodavosi laike, nebeatpažindavo, kas jai skambina. Apeliantas buvo ramus dėl testatorės, nes jai buvo užtikrintos ir teikiamos socialinės paslaugos valstybės lėšomis, ją lankė giminaitės. Pagalbos asmens namuose paslaugas testatorei teiktos nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2023 m. vasario 20 d.

Nors teismas sureikšmino aplinkybę, kad atsakovė pagal testatorės išduotą įgaliojimą sutvarkė paveldėjimo po jos vyro mirties (praėjus 5 metams) klausimus, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad iš buto daugelį metų neišeinančiai testatorei, gulinčiam ligoniui, ypatingosios teisenos byloje nustatytas palikimo priėmimo faktas negalėjo būti suprantamas. Be to, šis klausimas galėjo būti sutvarkytas ir po testatorės mirties. Mano, kad buto priklausymas testatorei nuosavybės teise buvo atsakovės, o ne lovoje gulinčios testatorės interesas.

Atsiliepimas

Atsakovė ATS1 atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes, skundžiamu sprendimu padarė bylos duomenimis pagąstas ir teisingas išvadas, jog nepaisant to, kad testatore ginčijamo testamento sudarymo metu turėjo vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, tai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo. Teismas pagrįstai nenustatė, kad testatorės elgesys neatitiko jos tikrosios valios ir prieštaravo jos interesams, nes ją ir atsakovę siejo glaudūs ryšiai. Tuo tarpu, ieškovai ilgą laiką gyveno ir tebegyvena užsienyje, savo senelę lankė retai, pavieniais kartais, rūpesčio, priežiūros naštą perkeldami kitiems asmenims. Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi testatoriaus tikroji valia, kuri yra gerbtina.

Žemesnės instancijos teismas

Nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ar nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Argumentuoja, kad teismo išvados dėl testatorės būklės ir valios ginčijamo testamento sudarymo metu pagrįstos visapusišku byloje surinktų duomenų išnagrinėjimu bei objektyviu įvertinimu, o teigdamas, kad teismas nevertino liudytojų parodymų, apeliantas nepagrindžia, kokias reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes liudytojai nurodė ir kokią reikšmę šių liudytojų parodymai turėjo sprendžiant dėl testamento sudarymo aplinkybių ar testatorės valios bei galimybės suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Pažymi, kad teismas liudytojų parodymus vertino kritiškai, nurodė, jog liudytojai giminystės ryšiais yra susiję su atitinkama šalimi, atvyko liudyti pakviesti tos šalies ir jų parodymai yra palankūs atitinkamai šaliai. Be to, teismas pagristai sprendė, kad liudytojų parodymai iš esmės nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad testamento sudarymo metu testatorė suvokė savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos teisingai valdyti.

Nesutinka, kad teismas netinkamai vertino testatorės pomirtinės psichiatrijos ekspertizės išvadas. Apeliantas klaidingai teigia, kad teismas nepagrįstai sumenkino ekspertizės akto išvadą, motyvuodamas tuo, kad ji yra tikėtina, bet ne kategoriška. Priešingai, sprendime teisingai taikyta eksperto išvados vertinimo kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuojama, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone, tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas įvykdė pareigą patikrinti, ar ekspertės atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais ir remdamasis teismo posėdyje ekspertės duotais paaiškinimais, pagrįstai sprendė, kad pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės 2025 m. birželio 4–30 d. akte Nr. 86TPK-J47/2025 yra padaryta tikėtina išvada, kad testatorė dėl savo psichikos būklės testamento sudarymo metu galėjo nesuprasti savo veiksmų reikšmės, bet galėjo ir suprasti, o kategoriškai išvadai nepakako duomenų.

Pažymi, kad ekspertė, pasisakydama dėl medicininiuose testatorės dokumentuose esančio įrašo apie tai, kad 2009 m. gruodžio 14 d. testatorei nustatytas (duomenys neskelbtini), padarė išvadą, jog ši diagnozė, įvertinus vėlesnius medicininiuose dokumentuose fiksuotus duomenis bei testatorės MMSE rodiklių pagerėjimą, nepasitvirtino, buvo klaidinga. Tuo tarpu, ieškovai būtent šiuo įrašu medicininiuose dokumentuose ir rėmėsi ginčydami testamentą. Apeliantas, tvirtinantis, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo ekspertės išvadomis, pats ignoruoja šią ekspertės išvadą, kuria paneigta 2009 m. gruodžio 14 d. testatorei nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini). Būtent dėl šios diagnozės jos psichinė būklė, pasak ieškovų, turėjusi tendencingai blogėti, o ne gerėti, o testatorė turėjusi būti neadekvati, nesuprantanti savo veiksmų reikšmės ir negalinti jų valdyti. Tačiau teismo teisingai įvertinti medicininių dokumentų įrašai bei ekspertės paaiškinimai aiškiai paneigia apelianto įrodinėjamą faktinę aplinkybę dėl testatorės psichikos būklės tendencingo blogėjimo. Ekspertės nuomone, testatorei buvo nustatyta klaidinga diagnozė, moters būsena atitinka (duomenys neskelbtini) požymius. Be to, ekspertė pažymėjo, kad vien esantis (duomenys neskelbtini) sutrikimas nėra pagrindas išvadai, jog asmuo nesuvokia savo veiksmų reikšmės, bet kai yra nustatyta dar ir (duomenys neskelbtini) simptomatika, tada gali ir nesuvokti. Teismas, išanalizavęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė pagrįstą labiau tikėtiną išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo spręsti, jog testamento sudarymo dieną testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Vertinant ekspertės paaiškinimus, jog testatorės nusiskundimai būdingi kitai diagnozei – (duomenys neskelbtini), pažymi, kad jokiais objektyviais medicininiais tyrimais testatorei esant gyvai (duomenys neskelbtini) diagnozė nebuvo nustatyta. Medicininėje literatūroje rašoma, kad (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad testatorės psichikos sveikata tam tikrais epizodais buvo ženkliai pablogėjusi dėl patirtų skaudžių išgyvenimų – artimųjų netekčių laikotarpiu nuo 1978 iki 2013 m. Būtent šias aplinkybes pati testatorė akcentavo medikams: skausmas dėl vyro, dėl sūnaus netekties, vienišumas, baimė dėl ateities, gyvenimo prasmės praradimas ir pan. Medicininėje literatūroje yra vartojamas terminas (duomenys neskelbtini). Šį terminą ekspertizės akto tiriamojoje dalyje paminėjo ekspertė. Skirtingai nuo tikrosios (klinikinės) (duomenys neskelbtini), kurios simptomai paprastai yra nuolatiniai ir nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, (duomenys neskelbtini) simptomatika gali silpnėti ar išnykti, kai pacientas lieka vienas arba sulaukia teigiamo pastiprinimo. Taigi, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad testatorei diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga buvo paneigta teismo psichiatrės ekspertės atlikta medicininių dokumentų analize ir padarytomis išvadomis, o ekspertės išvada, kad testamento sudarymo metu testatorė sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), yra tikėtina, grįsta prielaida, šios diagnozės nenustatė ir moters psichinę sveikatos būklę ilgus metus stebėję psichiatrai.

Nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais dėl neva netinkamai teismo įvertintų liudytojų gydytojų psichiatrių parodymų. Šios liudytojos testatorės psichinę sveikatos būseną vertino pagal jai nustatytas diagnozes, kurias iš dalies paneigė psichiatrijos ekspertizę atlikusi teismo psichiatrė ekspertė. Be to, liudytojos nepatvirtino, jog vertinimo metu testatorė buvo tokios psichinės būklės, jog nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Kaip liudytoja apklausta testatorę gydžiusi gydytoja, pasisakė apie (duomenys neskelbtini) požymius, tačiau niekada nediagnozavo (duomenys neskelbtini). Liudytojų parodymai nepatvirtina, kad testatorė sandorio sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų teisingai valdyti. Liudytojos patvirtino, kad testatorė ketino sudaryti testamentą ir savo turtą palikti draugei, kuri ja rūpinasi, prižiūri, taigi, moteris aiškiai įvardijo žmogų ir priežastis, kodėl turtą ketina testamentu palikti konkrečiam žmogui.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys dėl neva netinkamai teismo įvertintų testamentą patvirtinusios notarės parodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad notarė įsitikino testatorės veiksnumu. Notarei taip pat buvo pateiktas 2019 m. balandžio 18 d. psichikos centro pažymėjimas Nr. 3.30-1209 apie tai, kad testatorei diagnozuotas (duomenys neskelbtini), Priklausomybės ligų pacientų registre nėra įregistruota. Notarė pažymėjo, kad testamentą patvirtino pabendravusi su testatore, uždavusi klausimus, kad pašalintų visas abejones, notarei nepasirodė, kad testatorė negebėtų suvokti veiksmų, moters bendravimas buvo adekvatus, būklė nekėlė abejonių, testatorė jai sakiusi, jog yra našlė ir nėra asmenų, kurie ja rūpintųsi, ja rūpinasi atsakovė, todėl svetimam žmogui nori palikti turtą. Pažymi, kad vadovaujantis Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi, CK 5.18 straipsnio 1 dalimi, įpėdinių dalyvavimas sudarant testamentą yra leidžiamas ir net jų dalyvavimas, įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą savaime nereiškia nesąžiningumo ar apgaulės, prievartos naudojimo prieš testatorę bei neturi įtakos testamento galiojimui. Teismas pagrįstai sprendė, jog nei tas faktas, kad atsakovė galėjo susisiekti su notare dėl testamento sudarymo, nei tai, jog ji notarės nurodymu organizavo gydytojo psichiatro pažymos apie testatorės psichinę sveikatą išdavimą, nuvykimas kartu su testatore į notarės kontorą ir buvimas joje ginčo testamento pasirašymo ir tvirtinimo metu, nesudaro jokio pagrindo abejoti testamento sudarymo procedūros atlikimu ar testatorės galimybe 2019 m. gegužės 7 d. laisva valia nurodyti ginčijamo testamento turinį.

Pažymi, kad asmuo pats gali nuspręsti, kam po mirties palikti savo turtą ir jokie ribojimai nėra nustatyti. Ieškovai ginčija testamentą būdami įsitikinę, kad jiems, kaip anūkams, o ne atsakovei, kuri nėra giminaitė, testatorė turėjo po mirties palikti visą turtą. Tai, kad močiutė nusprendė kitaip, apeliantų nuomone, reiškia, kad ji nesuprato ką daro. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines teisės normas (CK 1.89 straipsnį) ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu padarė išvadas, kurios neprieštarauja bylos duomenims, t. y. atskleidė ir nustatė tikrąją testatorės valią, kuri yra išreikšta jos sudarytame ir pasirašytame testamente.

Jokie bylos duomenys nepaneigia faktinės aplinkybės, kad iki testamento sudarymo 2 metus ir 6 mėnesius kiekvieną dieną atsakovė rūpinosi testatore ne teikdama jai socialines paslaugas, bet ir būdama šalia, kai prireikdavo. Tarp atsakovės ir testatorės susiklostė artimi, draugiški, abipusiu pasitikėjimu grįsti santykiai. Tuo tarpu, ieškovai su testatore tik retkarčiais bendravo telefonu, labai daug metų gyvendami užsienyje retai atvykdavo į Lietuvą, nesirūpino, jos neslaugė, pasikliovė valstybės institucijomis, teikiančiomis jai socialines paslaugas. Tuo tarpu, testatorei reikėjo gyvo pokalbio, globos, šilumos, pagalbos visose gyvenimo srityse, draugystės. Būtent tai ir nulėmė jos valią palikti turtą tam, kas ja nuoširdžiai rūpinosi, o gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės.

Atsiliepimas

Ieškovas IES2 atsiliepimu prašo apeliacinį skundą patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, iškraipė įrodymų visumos vertinimą, byloje nesant nė vieno leistino ir objektyvaus įrodymo apie atsakovės rūpinimąsi ieškovo močiute daugiau nei atsakovei, kaip socialinei darbuotojai, priklausė pagal darbines funkcijas, teismas padarė išvadą, kad testatorė visą savo turtą po mirties palieka socialinei darbuotojai už rūpinimąsi ja.

Teigia, kad močiutė buvo psichinis ligonis, neišeinantis iš savo buto, kuriai buvo teikiamos socialinės paslaugos, kurias parūpino būtent apeliantas. Tuo tarpu, byloje nėra jokių įrodymų apie atsakovės „rūpestį“ testatore, išskyrus tai, kad atsakovė pasirūpino juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymu, organizavo psichiškai nesveiko ir fiziškai ligoto žmogaus nuvežimą pas notarą testamento atsakovės naudai surašymui, ,,rūpinosi“ visais kas mėnesį į namus atnešamais grynaisiais pinigais, nes po močiutės mirties jokių pinigų jos bute nebuvo rasta, tvarkė visus dokumentus, mokėjo mokesčius, organizavo medikamentų išrašymą, nes močiutė pati pas gydytojus negalėjo nuvykti, organizavo komisijos į namus atvykimą, kuri pažymos kad močiutė galėtų atlikti notarinius veiksmus, negalėjo išduoti ir neišdavė. Teismas, atmesdamas ieškinį ir ilgamečių močiutės gydytojų – psichiatrės, šeimos gydytojos, psichologės – parodymus atmetė, bet tokio savo subjektyvaus vertinimo sprendime nepagrindė jokiais leistinais įrodymais.

Ieškovas buvo įsitikinęs, kad atsakovei remiantis Socialinių paslaugų srities darbuotojų etikos kodekso 8.7 punktu galioja reikalavimas palaikyti tik profesinius ryšius su socialinių paslaugų gavėjais, nereikalauti ir neimti iš socialinių paslaugų gavėjų atlygio jokia forma ir nesudaryti su jais jokių (ne )turtinių sandorių. Tačiau atsakovė, neva susižalojusi ranką darbo metu, darbo sutartį nutraukė šalių susitarimu ir šis prieštaravimas ginčijamame sprendime liko neįvertintas, o tai daro ginčijamą sprendimą neteisingu ir neteisėtu.

Pažymi, kad atsakovė negyveno kartu su testatore ir tikrai negalėjo žinoti, kas ir kiek kartų močiutę lankė. Močiutę savaitgaliais lankydavo jos mirusio vyro sesuo, kuri turėjo buto raktus, nes močiutė iš lovos nebesikeldavo, o kai 2026 m. vasarą močiutę ištiko insultas, ieškovas grįžo į Lietuvą, rūpinosi močiute, lankė ją, po to bendraudavo telefonu, kai bendravimas tapo itin apsunkintas, neproduktyvus, nes močiutė nebesusigaudydavo, kas skambina, kalbėdavo neadekvačius dalykus, apie močiutės sveikatos būklę ieškovą informuodavo kita giminaitė. Ieškovas atsakovę yra matęs vieną kartą, kai grįžo į Lietuvą ir norėjo močiutei parodyti jos proanūkę. Tai įvyko 2022 m. Duris atidarė atsakovė ir pasirodė pikta bei nepatenkinta susitikimu, viso bendravimo su močiute metu atsakovė stovėjo miegamojo tarpduryje, norėdama kontroliuoti pokalbį. Tuo metu žiūrėjo buku žvilgsniu, nesiorientavo aplinkoje ir nebesuprato, kad ieškovas yra jos anūkas, o ne miręs sūnus.

Pažymi, kad ne notaro kompetencija yra vertinti žmogaus psichinę būseną, o ypač nagrinėjamu atveju, kai notarė net nebuvo informuota ir neįsitikino tuo, kad testatorė visą savo turtą po mirties palieka socialines paslaugas jai teikiančiai atsakovei, nors yra pirmos eilės įpėdinių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Nustatyta, kad ieškovai yra testatorės MIR1, mirusios (duomenys neskelbtini), vaikaičiai, ginčijantys jos 2019 m. gegužės 7 d. sudarytą ir notaro patvirtintą testamentą, kuriuo testatorė visą savo turtą po mirties paliko atsakovei ATS1. Testatorė 2013 m. gegužės 10 d. buvo sudariusi testamentą ieškovų naudai, t. y. šiuo testamentu visą savo turtą paliko jiems. Ieškovai ginčijo 2019 m. gegužės 7 d. sudarytą testamentą argumentuodami CK 1.89 straipsnio pagrindu, tvirtindami, jog testamento sudarymo metu jų senelė dėl turėtos psichikos ligos ir senyvo amžiaus buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti ir testamentą surašė paveikta atsakovės.

Apeliantą apeliacinį skundą iš esmės grindžia netinkamu įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Šioje byloje būtent ieškovams, siekiantiems testamento panaikinimo, teko procesinė našta (CPK 178 straipsnis) įrodyti testamento pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo pagrindo egzistavimą. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės apsiriboja savo pozicijos atkartojimu, kuri buvo įvertinta pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė byloje esančius įrodymus ir juos tinkamai įvertino. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra motyvuotos ir argumentuotos, logiškos ir pagrįstos (CPK 270 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamos kategorijos bylose įrodinėjimas turi savo specifiką, nes testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, todėl įrodymai turi būti vertinami itin atidžiai ir rūpestingai. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikimo jo tikrajai valiai.

Nustatant reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad testamentas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.19 straipsnis), kuriam sudaryti būtina tik vienos šalies (testatoriaus) valia. Dėl šios priežasties testamente išreikštos testatoriaus valios turiniui nustatyti sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis) taikytinos ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek tai neprieštarauja testamento, kaip vienašalio sandorio, kuriuo išreikšta tik testatoriaus valia, esmei. Atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15 – 5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, ši turi būti nustatoma vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, turi būti remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011; 2017 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-916/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuo šių išaiškinimų skundžiamame sprendime nenukrypo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymu yra nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims (CK 5.19 straipsnio 1 dalis).

Testamentas negalioja, jeigu sudarytas neveiksnaus asmens, ar ribotai veiksnaus šioje srityje asmens, ar kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas (CK 5.16 straipsnio 1 dalis). Ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais.

Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento ginčijimo atveju itin reikšmingas yra sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018). Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013). Nagrinėjamu atveju apeliantas testamentą ginčija remdamasis CK 1.89 straipsniu ir tvirtina, kad senelė ginčijamo testamento sudarymo metu dėl turėtos psichikos ligos ir senyvo amžiaus buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti ir testamentą surašė paveikta atsakovės, t. y. argumentuoja testatorės valios ydingumu.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribas ir nukrypo nuo bylos nagrinėjimo dalyko analizuodamas testatorės psichinę būklę iki 2013 m. gegužės 10 d. testamento sudarymo, kadangi byloje nebuvo ginčijamas testatorės 2013 m. gegužės 10 d. sudarytas testamentas, kuriuo ji visą savo turtą paliko ieškovams. Priešingai apelianto teiginiams, nagrinėjamos kategorijos bylose yra reikšmingos bet kokios aplinkybės, galinčios padėti nustatyti testatoriaus asmenybę, sveikatos būklę, santykius su aplinkiniais ir pan., kadangi ginčijamų faktų ir aplinkybių objektyviai neįmanoma patikrinti, nes testatorius yra miręs. Esant prieštaringiems įrodymams dėl to paties fakto, kurio patikrinti objektyvių galimybių nėra, teismas turi vertinti visas su byla susijusias faktines aplinkybes, kurios gali padėti susidaryti pagrįstą nuomonę apie testatoriaus gyvenimo sąlygas ir būdą, santykius su įpėdiniais, kuriems paliktas turtas, ir įpėdiniais, ginčijančiais testamentą, galimus testatoriaus argumentus dėl turto palikimo ir pan. Ieškovai tvirtino iki 2016 m. vasaros bendravę su senele, kuri buvo pilno proto ir būtent po 2016 m. vasarą patirto smegenų infarkto jos protiniai gebėjimai ėmė sparčiai silpnėti. Tuo tarpu, byloje esančių ir ekspertizės akte nurodytų testatorės sveikatos medicininių duomenų ir įrašų pagrindu pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad testatorės psichikos būklė būtent 2013 metais buvo nustatyta ženkliai blogesnė nei 2018 ar 2019 metais ir vis dėlto, ieškovų nuomone, būtent 2013 m. gegužės 10 d. testamento jų naudai sudarymo metu senelės veiksmai atitiko jos tikrąją valią.

2025 m. birželio 4–30 d. pomirtinės teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-147/2025 nurodyta, kad testatorė yra patyrusi dvi (duomenys neskelbtini) traumas (1986 m. ir 1999 m.), diagnozuota (duomenys neskelbtini). Serga nuo 1976 metų, po to, kai staiga mirė sutuoktinis, būklė blogėjo nuo 1995 metų, po patirtos traumos. Somatinių ligų fone tiriamoji nuo 1995 metų yra psichiatrų žinioje, jai 1995 metais diagnozuotas pasikartojantis (duomenys neskelbtini). Tiriamoji nuo 2001 metų iki 2010 metų reguliariai ambulatoriškai konsultuota psichiatro dėl (duomenys neskelbtini) simptomatikos. Klinikiniame vaizde kartotinai aprašyta vyraujanti bloga nuotaika, nerimas, įtampa, padidintas dirglumas, verksmingumas, priešiškumas, stebėtas sulėtėjęs mąstymas, sulėtėjusi psichomotorika, kritęs energetinis potencialas, iniciatyvos stoka, pesimistinis ateities vaizdavimas, savęs nuvertinimas, beviltiškumas, nenoras bendrauti ir užsiimti tikslinga veikla, išsakomi įvairūs somatinio pobūdžio nusiskundimas (galvos, kūno skausmai, galvos svaigimas, ūžesys, pusiausvyros sutrikimas). Vaistų fone psichikos būklė išliko svyruojanti, ryškesni pablogėjimai stebėti subjektyviai psichotraumuojančių įvykių fone (artimųjų mirtys). Gydymo fone remisijos nepasiekta, psichinė būklė išliko nestabili, aktyviai išsakė (duomenys neskelbtini) mintis, 2009 m. gruodžio 9 d. tiriamoji konsultuota neurologo, diagnozuota (duomenys neskelbtini). Pažymėta, kad blogėja atmintis, orientacija, svaigsta galva. 2009 m. gruodžio 14 d. atliktas psichodiagnostinis tyrimas kognityvinių funkcijų įvertinimui, atliktas protinės būklės tyrimas, MMSE – 15 balų, nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas. 2010 m. spalio 8 d. konsultuota psichiatro pakartotinai, objektyviai tiriamoji išsakė daug somatinio pobūdžio skundų, stebėtas persistengimas atsakinėjant į klausimus, vyravo (duomenys neskelbtini) tendencijos, 2010 m. spalio 7 d. psichiatro atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE – 5 balai, nustatytas (duomenys neskelbtini). Konsultacijos metu diagnozuotas (duomenys neskelbtini). 2012 m. spalio 3 d. psichiatro atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE – 4 balai, nustatytas (duomenys neskelbtini). Tiriamajai nuo 2010 m. spalio 18 d. iki 2012 m. spalio 17 d. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, nuo 2012 m. spalio 1 d. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis neterminuotai. Laikotarpiu nuo 2013 iki 2018 metų reguliariai pas psichiatrą kreipėsi „globėja“, „kaimynė“, „soc. darbuotoja“, „palaikomosios priežiūros darbuotoja“, psichinė būklė aprašyta remiantis atėjusių asmenų duomenimis, pakartotinai būklė aprašyta „kaip bloga“, tęstas palaikomasis medikamentinis gydymas. Nuo 2013 iki 2018 metų (5 metus) kognityvinės funkcijos dinamikoje nevertintos. Tiriamoji nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. liepos 5 d. gydyta (duomenys neskelbtini), diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Gydymo eigoje būklė pagerėjo, stebėta liekamoji neurologinė simptomatika: (duomenys neskelbtini). 2018 m. vasario 7 d. tiriamoji konsultuota neurologo, nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini). Nuo 2018 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. gydyta (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 15 d. stacionare atliktas psichodiagnostinis tyrimas kognityvinių funkcijų įvertinimui, MMSE – 24, nustatytas (duomenys neskelbtini). 2018 m. liepos 11 d. konsultuota psichiatro namuose, dalyvaujant trijų gydytojų komisijai, nurodyta, kad reikalinga pažyma notarui, nes nori perrašyti testamentą. 2018 m. liepos 11 d. atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE – 23/26 balai, nustatytas (duomenys neskelbtini). Diagnozuotas tik (duomenys neskelbtini). 2019 m. balandžio 18 d. konsultuota psichiatro namuose, „dėl pažymos notarei, nes analogiškos 2018 metų niekur nepristatė“. 2019 m. balandžio 18 d. atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE – 24 balai, nustatytas (duomenys neskelbtini). Vėliau tiriamoji psichiatro konsultuota nuotoliu, tęstas palaikomasis medikamentinis gydymas. 2023 m. kovo 23 d. kartotinai konsultuota psichiatro ir psichologo, dėl pažymos notariniams veiksmams atlikti, atliktas psichologinis testavimas, MMSE – 20 balų, nustatytas (duomenys neskelbtini). Teismo ekspertė nurodė, kad simptomatika prieštarauja (duomenys neskelbtini) tipinei eigai, kuri yra nuosekliai progresuojanti ir negrįžtama. Stebėta simptomatika atitinka (duomenys neskelbtini) klinikinį vaizdą. Taip pat pažymėta, kad tiriamoji nuolat skundėsi savo būkle, buvo emociškai įsitraukusi į sveikatos vertinimą, o tai yra labiau būdinga (duomenys neskelbtini), nes esant išreikštai (duomenys neskelbtini), sergantysis dažnai nesuvokia savo sutrikimų masto. Ekspertizės akte nurodyta, kad tiriamoji 2018 m. liepos 11 d. ir 2019 m. balandžio 18 d. buvo konsultuota psichiatro bei psichologo, tačiau tuo metu jai diagnozuotas tik (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) liko tinkamai neįvertinta. Pažymėta, kad esant (duomenys neskelbtini) (net ir lengvo laipsnio), kompleksiškai gali reikšmingai paveikti kritinį mąstymą, realybės suvokimą, situacijos vertinimą bei gebėjimą numatyti pasekmes. Šiuos procesus dar labiau komplikuoja socialinė izoliacija ir priklausomybė nuo slaugos, kurie sustiprina psichologinį pažeidžiamumą. Taip pat pažymėtina, kad tiriamoji 2018 m. balandžio 23 d. ir 2018 m. liepos 11 d. nenuosekliai, gynybiškai ir nekritiškai vertino savo psichikos būklę, teigdama „sveikata bloga“, vėliau esanti „visiškai sveika, neturinti jokių psichikos sveikatos problemų“. Taip pat nepajėgė paaiškinti testamento perrašymo motyvų bei konkrečiai nurodyti, kam ketina palikti turtą. Tokie požymiai rodo kritiškumo stoką, galbūt susijusią su esamais kognityviniais bei afektiniais sutrikimais. Tiriamoji 2023 m. kovo 23 d. pakartotinai konsultuota psichiatro dėl pažymos notariniams veiksmams atlikti, po kurio laiko išreiškė norą testamentą perrašyti kitam asmeniui. Tokie sprendimų kaitos epizodai, kai nėra aiškiai įvardijamų motyvų ar racionalių paaiškinimų, gali būti siejami su kognityviniais sutrikimais (ypač sprendimų priėmimo ar planavimo sunkumais), taip pat su afektiniais ((duomenys neskelbtini)) simptomais, galinčiais paveikti nuomonės stabilumą, emocinį vertinimą ir santykių interpretaciją. Tai rodo sumažėjusį sprendimų pastovumą, kritiškumo stoką bei padidėjusį psichologinį pažeidžiamumą, susijusį su esamais psichikos sveikatos sutrikimais. Ekspertė padarė tikėtiną išvadą, kad MIR1 testamento sudarymo metu, t. y. 2019 m. gegužės 7 d., sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), dėl kurių suminio poveikio negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų teisingai valdyti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesuteikė eksperto išvadai lemiamos, padidintos įrodomosios reikšmės, kadangi ji nėra nuginčyta, nėra objektyvių ją paneigiančių duomenų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018). Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti) tada, kai jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Taigi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad testatoriaus gebėjimai suprasti savo veiksmų reikšmę gali būti įrodinėjami ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015), todėl visi jose esantys duomenys privalo būti teismo ištirti ir objektyviai įvertinti (CPK 185 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, visų pirma, ekspertė davė tikėtiną, o ne kategorišką išvadą, antra, ekspertės nuomone, buvo nustatyta klaidinga diagnozė, moters būsena atitinka (duomenys neskelbtini) požymius, nors ilgą laiką testatorę gydę ir stebėję gydytojai to nediagnozavo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nei ekspertizės aktas (išvada), nei ekspertės paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, nesudaro pagrindo daryti neginčijamą išvadą, jog (duomenys neskelbtini) simptomatika ir jos sunkumo laipsnis, dėl kurio ekspertė taip pat davė tikėtiną išvadą, patvirtina, jog testamento sudarymo metu testatorė negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos teisingai valdyti. Dėl to nepagrįstas ir apelianto teiginys, kad senelės būklę testamento sudarymo metu patvirtina ekspertizės aktas. Priešingai, jame aprašyta tikėtina testatorės būklė, grįsta iš esmės apibendrintais teiginiais, medicininiais duomenimis apie tiriamajai diagnozuotų ligų įprastinę medicininę eigą ir simptomatiką, tačiau ne konkrečiu testatorės atveju. Ekspertė nedavė kategoriškos išvados, nebuvo neginčijamai įsitikinusi tiriamosios gebėjimu ar negebėjimu suvokti savo veiksmus ir jų pasekmes. Tuo tarpu, ekspertizės akte ir medicininiuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės apie testatorės itin aktyvų įsitraukimą į savo sveikatos stebėjimą, gydymą, dažnus apsilankymus gydymo įstaigose, leidžia pagrįstai manyti, kad asmuo šiuo požiūriu buvo aktyvus, kritiškas savo būsenai, ką iš esmės ir nurodė teismo ekspertė, pažymėjusi, jog esant (duomenys neskelbtini) sergantysis dažnai nesuvokia savo sutrikimų masto. Šiame kontekste pažymėtina, kad ne teismas, bet apeliantas siekia suabsoliutinti diagnozę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas testatorės valios tikrumą, visiškai pagrįstai atskyrė medicininius ir teisinius kriterijus bei įvertino jų visumą. Tuo tarpu, vien medicininė diagnozė pati savaime nėra pagrindas neginčijamai išvadai, kad asmuo nesuvokia savo veiksmų ir negali jų valdyti, ypač, kai bylos duomenys patvirtina priešingai, t. y. buvus testatorės valią parašyti testamentą „draugei, kuri rūpinasi“. Be to, ieškovams itin akcentuojant, kad 2018 m. gegužės 23 d. testatorei nustatyta (duomenys neskelbtini) liga, liekamieji reiškiniai (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija pažymi, kad lėtinė (duomenys neskelbtini) buvo diagnozuota dar 2009 metais.

Nors apeliantas teigia, kad senelė buvo priklausoma nuo atsakovės kaip ją prižiūrinčio, socialines paslaugas teikusio asmens, todėl sudarė sau nenaudingą sandorį paveikta atsakovės, teisėjų kolegija pažymi, jog faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė iš esmės buvo vienintelis testatorei artimas, jai padedantis, besirūpinantis ir prižiūrintis žmogus. Kaip matyti iš medicininių įrašų, testatorė nuolat ir labai ilgą laiką skundėsi vienišumu, kad yra visų apleista, norėjo pagalbos, bet netikėjo, kad jai kas nors gali padėti ir pan. Tuo tarpu, ieškovai daug metų gyvena užsienyje, į Lietuvą parvyksta itin retai, tik kartą per kelerius metus, o rūpestį senele buvo patikėję valstybės institucijoms. Kad po vyro mirties moteris liko vieniša, ją lankė, pagalbą teikė tik socialiniai darbuotojai, parodė ir kaip liudytoja apklausta gydytoja psichiatrė LIU2, kurios paciente testatorė buvo nuo 2003 metų. Atsakovė testatorę prižiūrėjo, jai paslaugas teikė nuo 2016 m. lapkričio 4 d. iki 2023 m. vasario 20 d. Teisėjų kolegijos nuomone, visiškai natūralu ir normalu, kad per laiką palaipsniui tarp jų susiformavo šiltas, pasitikėjimu grįstas ryšys, juo labiau, kad bylos duomenys patvirtina, jog iki tol pagalbą teikusios socialinės darbuotojos testatorei neįtiko dėl vienų ar kitų priežasčių ir nuolat keitėsi. Atsakovė pagalbą testatorei teikė ilgiau kaip šešerius metus, iš pradžių po 4 valandas per dieną, vėliau – po 8 valandas per dieną, o ginčo testamentas atsakovės naudai sudarytas 2019 m. gegužės 7 d., t. y. po dvejų su puse metų nuo atsakovės darbo pas testatorę pradžios, taigi, testatorės valia susiformavo palaipsniui, nebuvo spontaniška. Pažymėtina, kad norą sudaryti testamentą testatorė išreiškė jau 2018 metais, 2018 m. liepos 11 d. ji namuose konsultuota psichiatro, trijų gydytojų komisijos, nurodyta, kad testatorė žinojo, jog reikia pažymos notarui, nes nori perrašyti testamentą, nors manė, kad yra sveika ir psichikos problemų neturi, kontaktui buvo prieinama, laike, vietoje ir savyje orientuota pakankamai, mąstymas nuoseklus ir konkretus, atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE 23/26 balai, (duomenys neskelbtini). 2019 m. balandžio 18 d. testatorė namuose vėl konsultuota psichiatro ir psichologo dėl pažymos notarui, nes „analogiškos 2018 metų niekur nepristatė“, nori tvirtinti testamentą, nurodyta, kad juda buto ribose, vietoje ir laike orientuota, mąstymas nuoseklus, kiek konkretesnis, atliktas trumpas protinės būklės tyrimas, MMSE 24 balai, (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nors liudytojos psichiatrės LIU1 ir LIU2 parodė, jog moterimi buvo galima pasinaudoti, žmogus paveikus emociškai, moters kalba buvo nenuosekli, dėstoma nuomonė – padrika, tačiau liudytojos taip pat parodė ir aplinkybę, kad testatorė paaiškino norinti parašyti testamentą draugei, kad socialinė darbuotoja labai gera, o giminės jos nelanko. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, testatorė suvokė savo situaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojomis apklaustų gydytojų parodymai, kad moteris painiojosi, buvo impulsyvi ar priešiška, atitinka medicininiuose įrašuose užfiksuotą jos sveikatos būklę, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog šių liudytojų parodymai nepatvirtina, kad testatorė testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų teisingai valdyti. Liudytojos patvirtino, kad MIR1 ketino sudaryti testamentą ir savo turtą palikti draugei, kuri ja rūpinasi, prižiūri, taigi, moteris aiškiai įvardijo žmogų ir priežastis, dėl kurių testamentą ketina sudaryti konkretaus asmens naudai.

Tuo tarpu, apelianto teiginiai, kad senelė buvo paveikta socialinės darbuotojos, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teiginiams, kad testatorė sudarė sau nenaudingą sandorį. Testamente nurodytas turtas nėra įpėdinių nuosavybė ir testamento sudarymo metu nepereina įpėdiniams, o testatorius, būdamas gyvas, turi teisę laisvai savo nuožiūra disponuoti jam priklausančiu turtu, taip pat ir tuo, kuris nurodytas jo sudarytame testamente (CK 4.37 straipsnis), be to, testamentą gali pakeisti ar panaikinti (CK 5.35 straipsnio 1 dalis). Minėta, testamentas yra vienašalis sandoris ir, kol testatorius gyvas, pats savaime nei jame nurodytiems įpėdiniams, nei kitiems asmenims jokių teisinių pasekmių ar lūkesčių sukelti negali. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju yra ieškovai, kurie pagal įstatymą paveldėtų senelės turtą pirmąja eile, pati savaime taip pat niekaip nelemia testamento, sudaryto ne šių įpėdinių naudai, neteisėtumo ar nepalankumo testatoriui ir juo labiau nereiškia, kad testatorė, sudariusi testamentų ne šių įpėdinių naudai, nesuvokė savo veiksmų ir sprendimų esmės ir pasekmių, ypač, kai testamentą testatorė sudarė ne pirmą kartą.

Ieškovai taip pat akcentavo neradę senelės bute jokių pinigų, nors jos pensija ir išmokos siekė beveik 1 000 Eur per mėnesį, nurodė, kad atsakovė disponavo senelės pinigais, savo iniciatyva sudarinėjo įvairius sandorius. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės sudarytos sutartys buvo skirtos palengvinti testatorei buities ir kasdienių poreikių patenkinimo sąlygas, t. y. testatorės naudai sudarytos asmens aprūpinimo techninėmis pagalbos priemonėmis (paaukštinta tualeto sėdyne, naktinio tualeto kėde, universaliu vežimėliu ir pan.) sutartys. Taip pat 2019 m. spalio 9 d. sudaryta dienos socialinės globos ir slaugos paslaugų pagal projektą „Integrali pagal į namus“ sutartis, pagal kurią teiktos 8 valandų per dieną dienos socialinės globos ir pagal poreikį slaugos paslaugos. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad paslaugos kaina yra 4,61 Eur už vieną paslaugos valandą, taigi, pavyzdžiui, 20 darbo dienų po 8 valandas per dieną sudaro 737,60 Eur. Be to, socialinė darbuotoja mokėjo už prižiūrimo asmens buto komunalines paslaugas, pirko maistą, vaistus ir kitus reikalingus dalykus, slaugos, priežiūros, kt. priemones ir pan. ir byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad elgėsi nesąžiningai ar priešingai prižiūrimo asmens interesams.

Aplinkybė, kad atsakovė buvo socialinė darbuotoja, gavusi darbo užmokestį už testatorei teiktas paslaugas, savaime taip pat nelemia nei testamento neteisėtumo, nei testatorės valios būtent socialinei darbuotojai po mirties palikti turimą turtą trūkumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes asmuo yra laisvas apsispręsti, kam testamentu palikti turtą.

Sutiktina su apeliantu, kad notaras neturi kompetencijos nustatyti asmens psichinę būseną ir tai nėra notaro kompetencija. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad notaras, prieš tvirtindamas sandorį, privalo įsitikinti asmens valia. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad notarė įsitikino testatorės veiksnumu, notarei buvo pateiktas 2019 m. balandžio 18 d. pažymėjimas Nr. 3.30-1209 apie tai, kad MIR1 diagnozuotas (duomenys neskelbtini), priklausomybės ligų pacientų registre nėra įregistruota, be to, notarė parodė patikrinusi neveiksnių asmenų registrą ir uždavusi atitinkamus klausimus testatorei, jai nekilę abejonių dėl moters valios ir jos sudaromo sandorio bei savo veiksmų suvokimo. Notarė parodė, kad testatorė sakiusi, jog yra našlė ir nėra asmenų, kurie ja rūpintųsi, ja rūpinasi atsakovė, todėl svetimam žmogui nori palikti turtą. Taigi, notarės parodymai tik dar kartą patvirtina išvadą, kad testatorė adekvačiai suvokė savo situaciją ir veiksmus. Be to, notarė parodė, kad į jos kabinetą testatorė atėjo pati, o ši aplinkybė atitinka ir tuometinius medicininius įrašus, jog moteris juda buto ribose.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad remiantis Notariato įstatymo 48 straipsnio 2 dalimi ir CK 5.18 straipsnio 1 dalimi įpėdinių dalyvavimas sudarant testamentą yra leidžiamas ir šis jų dalyvavimas savaime nereiškia prievartos, nesąžiningumo ar apgaulės naudojimo prieš testatorių. Šios aplinkybės (prievartos, apgaulės egzistavimas) turi būti atskirai įrodinėjamos byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020). Nagrinėjamu atveju apeliantas tokių įrodymų neteikia, taigi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti psichologinį smurtą, prievartą, klastą, apgaulę ar kitokius neteisėtus atsakovės veiksmus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo, jog testamento sudarymo metu testatorės valia atsakovės veiksmais būtų palaužta, įtakota.

Dėl kaip liudytojų apklaustų šalių giminaičių parodymų pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog liudytojos giminystės ryšiais yra susijusios su atitinkama šalimi, atvyko liudyti į teismą pakviestos tos šalies, jų parodymai yra palankūs atitinkamai šaliai, todėl teismas kritiškai vertino šių liudytojų parodymus, įžvelgęs jų suinteresuotumą bylos baigtimi. Nors apeliantas nesutinka su tokiu teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytų liudytojų parodymai nėra teisiškai reikšmingi byloje, nes liudytojų parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai, kad testatorė ginčijamo testamento sudarymo metu nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti.

Pažymėtina, kad testamente testatorės valia išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai bei patvirtinta jos pačios parašytu vardu, pavarde ir parašu. Pažymėtina, kad rašysena labai aiški ir tvarkinga, nors dažnai tokio amžiaus žmonių rašysena būna netvirta, sunkiai įskaitoma, netvarkinga. Testatorė laisva valia nusprendė dėl testamento turinio ir turi teisę savo nuožiūra turtą palikti bet kuriam asmeniui. Įpėdiniai pagal įstatymą paveldi, jeigu nėra testamento. Nagrinėjamu atveju testamente išreikšta aiški ir nuosekli testatorės valia, t. y. testamentu įpėdinei atsakovei paliktas visas palikėjos turtas. Dėl to, nenustačius teisinio pagrindo pripažinti testamentą neteisėtu ir jį panaikinti, nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovus paveldėtojais pagal įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis), o ne pakartotinai nagrinėti bylą iš esmės.

Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). T. y. įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo susiklosčiusius teisinius santykius, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Skundžiamame sprendime išsamiai įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su apelianto reikalavimais, apelianto nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Kaip minėta, įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška ir pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

Į esminius apeliaciniu skundu keltus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų išsamiau nepasisako bei iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Įvertinęs nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

Atsakovė pateikė įrodymus, kad už advokatės teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1000 Eur. Atsakovės prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, yra pagrįstos, todėl priteistinas jų atlyginimas iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovei ATS1 iš ieškovo IES1 priteisti 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjos Raimonda AndrulienėIrma ČuchrajAušra Maškevičienė