- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-15
- Bylos Nr.
- eA-404-662/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00212-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Audrius Bakaveckas, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2024 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 21RE-109(AG-17/05-2024) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2023 m gruodžio 7 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. (7.9E)-2D-21089 „Dėl prašymo“ (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. lapkričio 30 d. prašyme Nr. 11N-12 (toliau – ir Prašymas) pateiktus klausimus ir į juos atsakyti.
Pareiškėjas su Prašymu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas: 1) nurodyti, ar Inspekcijos viršininkas ketina nedelsiant pradėti vykdyti savo tarnybines funkcijas, išreikalaujant, kad jam pavaldūs Inspekcijos darbuotojai vadovautųsi Inspekcijos oficialiąją pozicija, Inspekcijos viršininko priimtais sprendimais dėl garažo sienos aukščio (2,60 m) ir to aukščio nustatymo būdo bei 2017 m. gegužės 18 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-60-170518-00019 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) patikslinto 2 punkto reikalavimais; 2) nedelsiant atsistatydinti, jeigu Inspekcijos viršininkas vis tik nuspręstų, kad jam nepavyks artimiausiu laiku pradėti tinkamai atlikti savo tarnybines funkcijas, susijusias su reikalavimu, kad: a) Inspekcijos darbuotojai nedelsdami pradėtų laikytis Inspekcijos viršininko sprendimo dėl garažo sienos aukščio (2,60 m), priimto dar 2017 metais; b) Inspekcijos darbuotojai nedelsiant laikytųsi Inspekcijos oficialiosios pozicijos dėl garažo sienos aukščio (2,60 m); c) Inspekcijos darbuotojai nedelsiant imtų vadovautis Inspekcijos surašytame Privalomajame nurodyme patikslinto 2 punkto reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Inspekcija 2023 m gruodžio 7 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. (7.9E)-2D-21089 „Dėl prašymo“, pateikė pareiškėjui atsakymą į jo Prašymą. Sprendime Inspekcija informavo pareiškėją, kad Inspekcijos pareigūnai veikia pagal jiems teisės aktuose nustatytą kompetenciją; Inspekcijos 2023 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 2D-20321, 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. 2D-19643 ir 2023 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2D-7423 pareiškėjui jau buvo teikta informacija, t. y. dėl klausimų, susijusių su garažo sienos aukščiu ir Inspekcijos darbuotojų šiuo aspektu atliktu vertinimu (įpareigojimais), o Inspekcijos 2023 m. balandžio 7 d. rašte buvo pasisakyta dėl Inspekcijos pareigūnų veiksmų / neveikimo galbūt savo tarnybinėje veikloje nesivadovaujant pareiškėjo kreipimuose nurodytų teisės aktų nuostatomis; pareiškėjui išaiškinta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu dėl Prašyme keliamų klausimų pakartotinai nebus pasisakyta; Inspekcija taip pat nurodė, kad dėl Inspekcijos viršininko galbūt netinkamai vykdomų funkcijų pareiškėjui buvo atsakyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2022 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (50-1)-D8(E)-29361, tačiau atsižvelgus į tai, kad šis Prašymas buvo teiktas tik Inspekcijai, pareiškėjo Prašymo dalis dėl Inspekcijos viršininko (ne)veikimo buvo persiųsta pagal kompetenciją nagrinėti Aplinkos ministerijai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos Sprendimu, su skundu kreipėsi į Komisiją, kuri Komisijos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Komisija sprendime nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Inspekciją, siekė sužinoti, koks turi būti jo garažo sienos aukštis. Komisija, išanalizavusi Sprendimo turinį, sprendė, kad Inspekcija pagrįstai vadovavosi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo Prašymą, nes į jame keltus klausimus ankstesniais raštais jau buvo pateikti atsakymai, taip pat pagrįstai Prašymo dalis dėl Inspekcijos viršininko (ne)veikimo buvo persiųsta nagrinėti Aplinkos ministerijai.
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos ir Inspekcijos sprendimus. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija, užfiksavusi garažo bokso Nr. 3 aukštį (2,55 m), 2017 m. gegužės 18 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-60-170518-00019, kurio 2 punkte nurodė „sužeminti garažo boksų Nr. 1 ir Nr. 2 išorines laikančiąsias sienas iki šalia esančių boksų šlaitinio stogo lygio“, t. y. kad garažų boksų Nr. 1 ir Nr. 2 fasadinės sienos aukštis atitiktų šalia esančio garažo bokso Nr. 3 stogo aukštį (2,55 m). Administracinės bylos Nr. eI-2666-257/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl pareiškėjo prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą, nagrinėjimo metu Inspekcijos atstovė išreiškė kitokią poziciją, nei buvo reikalaujama Privalomuoju nurodymu, t. y. kad garažo sienos aukštis turi atitikti 2,60 m, o ne 2,55 m. Pareiškėjui sumažinus garažų boksų Nr. 1 ir Nr. 2 fasadinę sieną iki 2,60 m aukščio, objektą patikrinę Inspekcijos atstovai teigė, kad sumažinta siena yra vis tiek per aukšta, tokiu būdu ignoruodami Inspekcijos viršininko (ir pavaduotojo ) 2017 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. 2D-16058, 2018 m. kovo 22 d. rašte 2D-3896, 2018 m. balandžio 5 d. rašte 2D-4537, 2018 m. balandžio 24 d. rašte 2D-5455 nurodytą pastato fasadinės sienos aukštį (2,60 m). Pareiškėjui sumažinus garažo boksų Nr. 1 ir Nr. 2 išorines laikančiąsias sienas iki 2,40 m, Inspekcija fiksavo neatitikimą ir reikalavo, kad boksų mūrinės sienos būtų visiškai vienodos. Tik po to, kai pareiškėjas su mūro dilde nušlifavo garažo bokso Nr. 1 fasadinės mūro sienos viršų du centimetrus, Inspekcijos atstovė patikrinimo aktu Nr. PNSSA-30-220927-00138 (toliau – ir Patikrinimo aktas) konstatavo Privalomojo nurodymo įvykdymą. Vėliau matininko atlikti matavimai patvirtino, kad sumažintos garažų boksų Nr. 1 ir Nr. 2 fasadinės sienos aukštis yra 2,40 m, o šalia esančio garažo bokso Nr. 3 šlaitinio stogo lygis yra 2,55 m ir šis aukštis atitinka 2017 metais Inspekcijos Patikrinimo akte fiksuotą šio garažo bokso aukštį – 2,55 m.
Pareiškėjas teigė, kad situacija dėl sienos aukščio keitėsi Šiaulių apygardos teismui 2023 m. kovo 20 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-31-875/2023 konstatavus Privalomojo nurodymo 2 punkto turinio pakeitimą, t. y. kad garažo boksų Nr. 1 ir Nr. 2 išorinės laikančiosios sienos būtų sumažintos iki šalia esančio bokso Nr. 3 šlaitinio stogo aukščio. Vėliau situacija dėl sienos aukščio vėl keitėsi administracinės bylos Nr. AG17 nagrinėjimo Komisijoje metu, kai Komisijos posėdyje Inspekcijos atstovė nurodė, jog garažo sienos aukštis turi būti toks, koks jis yra įvykdžius Inspekcijos nurodymą, o tai reiškia, kad pareiškėjas esamą 2,55 m stogo konstrukciją turi vėl žeminti iki Inspekcijos Privalomojo nurodymo konstatavimo metu buvusio sienos aukščio –2,40 m.
Pareiškėjas pažymėjo, kad jis su Prašymu kreipėsi į Inspekciją, siekdamas sužinoti leistiną pastato fasadinės sienos aukštį metrais, tačiau tiek Inspekcija, tiek Komisija nepagrįstai vertino, jog į šį klausimą pareiškėjui jau buvo anksčiau atsakyta, nors po įsiteisėjusios Šiaulių apygardos teismo 2023 m kovo 20 d. nutarties priėmimo, kurioje buvo patikslinti Inspekcijos reikalavimai sumažintos sienos aukščiui, Inspekcija nei raštu, nei žodžiu nenurodė, koks sienos aukštis, išreikštas metrais, yra leistinas. Nei viename iš Inspekcijos raštų nėra duomenų apie leistiną garažų boksų Nr. 1 ir Nr. 2 fasadinės sienos aukštį, todėl nepagrįstai buvo taikyta VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata.
Pareiškėjo teigimu, kadangi Inspekcijos atstovai nuolat keičia reikalavimus sumažintos sienos aukščiui (jau buvo reikalavimai sumažinti garažo sienos aukštį iki 2,60 m, 2,55 m, 2,40 m), jis pagrįstai prašo Inspekcijos raštiškai, aiškiai ir konkrečiai (administraciniu sprendimu) nurodyti, koks yra leistinas ginčo pastato fasadinės sienos aukštis, išreikštas metrais.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne Inspekcijos Sprendime pateikta informacija apie jos darbuotojų veiksmus ir atliktų veiksmų vertinimą, bet Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, kurį pareiškėjas jau yra įvykdęs. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 15 d. pateikė Inspekcijai prašymą Nr. 9M-13 „Informacija apie privalomojo nurodymo įvykdymą ir prašymas“, kuriame nurodė, kad, jo manymu, Privalomasis nurodymas yra įvykdytas tinkamai, bei prašė atlikti statybvietės patikrinimą ir surašyti patikrinimo aktą. Šio prašymo pagrindu Inspekcija atliko patikrinimą ir surašė Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius patikrinimo aktą Nr. PNSSA-30-220927-00138, kuriuo konstatavo, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Pareiškėjas nepaneigė Privalomojo nurodymo įvykdymo fakto.
Atsakovo teigimu, dėl pareiškėjo skunde nurodytų klausimų jau buvo pasisakyta Inspekcijos 2021 m. liepos 7 d. rašte Nr. 2D-11184, kurį pareiškėjas skundė administracinėje byloje Nr. eI3-323-289/2022 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-413-822/2023 sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo prašymuose Nr. BIR-07, Nr. BIR-08, Nr. BIR-09 ir Nr. BIR-10 buvo prašoma atsakyti į tuos pačius klausimus, į kuriuos pareiškėjui jau buvo atsakyta ne tik nurodytuose Inspekcijos raštuose, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-8-942/2021, todėl Inspekcija pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus.
Atsakovas pažymėjo, kad dėl tapačios esmės ir panašaus turinio pareiškėjo klausimų jau buvo pasisakyta Komisijos administracinio ginčo bylose Nr. AG3-111/23-2021, Nr. AG3-168/25-2023, Nr. AG2-184/15-2023, Nr. AG2-195/16-2023. Visi Komisijos sprendimai priimti dėl iš esmės tapačių, panašaus turinio pareiškėjo klausimų, kurių pagrindas – pareiškėjo siekis, kad jau užbaigta administracinė procedūra būtų atnaujinta ir joje būtų priimtas naujas, kitoks sprendimas, nors šis siekis pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir įsiteisėjusius teismų bei Komisijos sprendimus, atsižvelgiant į jų privalomumą, negali būti įgyvendintas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 23 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-8-924/2021 aiškiai ir konkrečiai pasisakyta, kad Inspekcija teikė pareiškėjui pakankamus daugkartinius išaiškinimus dėl pastato dalių aukščių, bei tai, kad pats pareiškėjas, turėdamas abejonių dėl kadastrinių duomenų neatitikimo faktiniams duomenims, nesiėmė priemonių šiems duomenims patikslinti ir jiems atnaujinti. Toks pat teisinis vertinimas pateiktas ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-89-309/2020.
Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo „patikslinti“ Privalomojo nurodymo reikalavimai, nurodė, jog pareiškėjo minėtoje administracinio nusižengimo byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo, kaip administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, kaltės, padarius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 505 straipsnyje nustatytą administracinį nusižengimą, klausimas. Šiose bylose nebuvo nagrinėjamas Privalomojo nurodymo pagrįstumo, teisėtumo ar formuluočių tinkamumo klausimas ir teismų baigiamųjų procesinių dokumentų rezoliucinėse dalyse nėra nurodyta jokių patvarkymų dėl Privalomojo nurodymo. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d nutartimi (administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-31-875/2023), Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. vasario 1 d. nutarimu (administracinio nusižengimo byla Nr. II-12-900/2023) buvo patikslintas Privalomojo nurodymo 2 punkto reikalavimas, neatitinka faktinių aplinkybių. Be to, šie teismų procesiniai dokumentai buvo priimti jau po to, kai Privalomasis nurodymas buvo įvykdytas.
Atsakovas mano, kad skundžiamu Sprendimu tinkamai atsakė į pareiškėjo paklausimą, o Komisija priėmė motyvuotą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
II.
Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. V. skundą.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, pažymėjo, kad asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Taigi šios nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku yra Inspekcijos Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nesutinka su Inspekcijos Sprendimu tuo aspektu, jog nepateikus atsakymų į jo Prašyme keliamus klausimus, t. y. Inspekcijai nenurodžius konkretaus, leistino, išreikšto metrais, garažų pastato fasadinės sienos aukščio, nepagrįstai buvo remtasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata ir atsisakyta nagrinėti pareiškėjo Prašymą.
Teismas, susipažinęs su Prašymo turiniu, pažymėjo, kad jame keliami reikalavimai Inspekcijos viršininkui dėl jo pareiginių funkcijų (ne)vykdymo yra susiję su tuo, kad Inspekcija, pareiškėjo teigimu, jam nenurodė konkretaus, leistino pastato fasadinės sienos aukščio, išreikšto metrais. Komisijos posėdžio metu pareiškėjas patvirtino, kad jo kreipimosi į Inspekciją tikslas – sužinoti, koks turi būti garažo sienos aukštis metrais.
Teismas akcentavo, kad, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, Inspekcija priminė pareiškėjui, jog dėl klausimų, susijusių su pastato aukščiu ir Inspekcijos darbuotojų veiksmų vertinimu (įpareigojimais), pareiškėjui buvo atsakyta Inspekcijos 2023 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 2D-20321, 2023 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. 2D-19643 ir 2023 m. balandžio 28 d. rašte Nr. 2D-7423, o dėl Inspekcijos pareigūnų veiksmų / neveikimo galbūt savo tarnybinėje veikloje nesivadovaujant pareiškėjo kreipimuose nurodytais teisės aktais buvo pasisakyta Inspekcijos 2023 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 2D-6196 ir kituose Inspekcijos raštuose. Sprendime nurodytuose Inspekcijos raštuose pareiškėjui pakartotinai nurodyta, jog vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu dėl jo prašymuose keliamų klausimų pakartotinai nebus pasisakoma.
Teismas nustatė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas klausimą dėl leistino garažo sienos aukščio Inspekcijai kelia nebe pirmą kartą. Šis klausimas tapo aktualus 2017 m. gegužės 18 d. surašius Privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad minėtas Privalomasis nurodymas yra įvykdytas.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Inspekcijos teiktų raštų ir Sprendimo turinį, darė išvadą, kad Inspekcija, vadovaudamasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, turėjo teisėtą pagrindą nenagrinėti Prašymo, nes į jame keliamus klausimus jau buvo atsakyta Sprendime išvardintais ir kitais daugkartiniais Inspekcijos raštais. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, pakartotinai kreipdamasis į atsakovą, teikė iš esmės analogiško turinio skundus, siekdamas, jog situacija būtų vertinama iš naujo. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių naujų aplinkybių, dėl kurių nebuvo atsakyta ankstesniais Inspekcijos raštais.
Teismas pažymėjo, kad VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintas reguliavimas suteikia teisę viešojo administravimo subjektui skundo nenagrinėti, jeigu skundas dėl tų pačių aplinkybių jau buvo išnagrinėtas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su jam pateiktais atsakymais, nėra pagrindas iš naujo nagrinėti šias aplinkybes.
Teismo vertinimu, Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, pagrįstai nustatė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti Inspekcijos Sprendimą. Komisijos sprendime išdėstytas aktualus teisinis reguliavimas, pateiktas jo vertinimas, taip pat įvertinta situacija teisės aktų kontekste.
Teismas, konstatavęs, kad tiek Komisijos sprendimas, tiek Inspekcijos Sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas G. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia įrodymus, kurie jau yra pateikti į bylą, todėl nevertintini kaip nauji įrodymai.
Pareiškėjas nurodo, kad jis, norėdamas tęsti statinio nutrupėjusios sienos viršaus remontą, privalo žinoti, koks turi būti atstatytos sienos aukštis, jog vėliau nebūtų Inspekcijos pareigūnų baudžiamas neleistinu pastato fasadinės sienos žeminimu arba aukštinimu. Darbus atliekantys darbininkai negali vadovautis buvusiu sienos aukščiu, nes jo nėra (sienos viršus nutrupėjęs, sunykęs) ir galbūt neatitinka pastato kadastrinėje byloje nurodyto pastato išorinio aukščio reikšmėms.
Pareiškėjo teigimu, teismas nesilaikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes nesistengė suprasti, jog statybininkams, remontuojantiems pastato išorinės sienos viršų, būtina nurodyti konkrečią sienos aukščio reikšmę. Pasak pareiškėjo, net ir tuo atveju, jeigu Inspekcija kuriam nors savo rašte būtų nurodžiusi leistiną garažo sienos aukštį, bet tas aukštis buvo nurodytas atspausdintame lape neįžiūrimais ženklais, toks Inspekcijos nurodytas sienos aukštis negali būti laikomas tinkamu atsakymu į klausimą – koks turi būti garažo sienos aukštis, išreikštas metrais?
Pareiškėjo vertinimu, nei viename iš Inspekcijos teiktų raštų nebuvo pateiktas atsakymas į šį klausimą. Pareiškėjas siekia užbaigti pastato fasadinės sienos nutrupėjusio viršaus remontą, ant šios sienos sumontuoti stogo konstrukcijas ir išvengti žalos dėl garažų boksų vidun patenkančių atmosferinių kritulių.
Pareiškėjui kyla abejonių dėl sprendimą priėmusio teismo šališkumo, nes teismas išvadą, kad Inspekcija raštais buvo nurodžiusi garažo sienos aukštį, padarė neįvertinęs byloje pateiktų duomenų ir nesusipažinęs su minėtais Inspekcijos raštais.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas jau buvo Inspekcijai teikęs prašymus dėl iš esmės tapačių klausimų, taip pat ir klausimo „koks turi būti garažo sienos aukštis metrais?“ ir Inspekcija yra pateikusi į juos atsakymus. Taip pat ginčai tarp pareiškėjo ir Inspekcijos dėl analogiškų klausimų ne vieną kartą buvo nagrinėti teismuose. Atsakovo vertinimu, Sprendime pareiškėjui pagrįstai nurodyta, kad vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu dėl jo Prašyme keliamų klausimų nebus pakartotinai pasisakoma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2023 m gruodžio 7 d. sprendimo, įforminto raštu Nr. (7.9E)-2D-21089 „Dėl prašymo“, teisėtumo ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. lapkričio 30 d. prašyme Nr. 11N-12 pateiktus klausimus pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas su Prašymu kreipėsi į Inspekciją, prašydamas: 1) nurodyti, ar Inspekcijos viršininkas ketina nedelsiant pradėti vykdyti savo tarnybines funkcijas visa apimtimi, išreikalaujant, kad jam pavaldūs Inspekcijos darbuotojai vadovautųsi Inspekcijos oficialiąja pozicija, Inspekcijos viršininko priimtais sprendimais dėl garažo sienos aukščio (2,60 m) ir to aukščio nustatymo būdo bei Privalomojo nurodymo patikslinto 2 punkto reikalavimais; 2) nedelsiant atsistatydinti, jeigu Inspekcijos viršininkas vis tik nuspręstų, kad jam nepavyks artimiausiu laiku pradėti tinkamai atlikti savo tarnybines funkcijas, susijusias su reikalavimais, kad: a) Inspekcijos darbuotojai nedelsdami pradėtų laikytis Inspekcijos viršininko sprendimo dėl garažo sienos aukščio (2,60 m), priimto dar 2017 metais; b) Inspekcijos darbuotojai nedelsiant laikytųsi Inspekcijos oficialiosios pozicijos dėl garažo sienos aukščio (2,60 m); c) Inspekcijos darbuotojai laikytųsi Inspekcijos Privalomojo nurodymo patikslinto 2 punkto reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas, ginčydamas Komisijos sprendimą ir Inspekcijos Sprendimą padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti šiuos sprendimus. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, vertindamas, kad Inspekcija turėjo pagrindą, vadovaudamasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis, nenagrinėti pareiškėjo Prašymo, nes į jame keliamus klausimus jau buvo atsakyta Sprendime išvardintais ir kitais Inspekcijos raštais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad Komisijos ir Inspekcijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nei viename iš Inspekcijos teiktų raštų nebuvo pateiktas atsakymas į klausimą „koks turi būti garažo sienos aukštis, išreikštas metrais?“. Pareiškėjas, nežinodamas, koks, Inspekcijos vertinimu, turi būti atstatytos sienos aukštis, jog vėliau nebūtų Inspekcijos pareigūnų baudžiamas dėl neleistino pastato fasadinės sienos žeminimo arba aukštinimo, negali tęsti statinio nutrupėjusios sienos viršaus remonto, o nesant uždengtam stogui jo statiniams dėl aplinkos poveikio yra daroma žala. Pareiškėjui kyla abejonių dėl sprendimą priėmusio teismo šališkumo, nes, pareiškėjo vertinimu, teismas išvadą, kad Inspekcija raštais buvo nurodžiusi garažo sienos aukštį, padarė neįvertinęs byloje pateiktų duomenų.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad VAĮ 11 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens teisė nenagrinėti asmenų prašymų ar skundų. Nagrinėjamu atveju yra aktualus VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas, kuris buvo taikytas Inspekcijos Sprendime ir kuriuo suteikta teisė nenagrinėti asmenų skundų ar prašymų, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatą, yra nurodęs, kad šia norma įtvirtintas draudimas viešojo administravimo subjektui pradėti (inicijuoti) administracines procedūras bei priimti sprendimus, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu. Tokiais atvejais, antroji (pakartotinė) administracinė procedūra yra negalima ir negali būti vykdoma. Draudimas viešojo administravimo subjektui priimti sprendimą, jeigu teismas arba jis pats jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, lemia, jog viešojo administravimo subjektui taip pat yra draudžiama pradėti bei vykdyti dvi administracines procedūras, kurių rezultate būtų priimti du galutiniai sprendimai tuo pačiu klausimu. Priešingu atveju, viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šį draudimą, rizikuoja, kad vienas iš sprendimų, priimtų tokių procedūrų rezultate, bus neteisėtas, nes juo galimai bus pažeisti minėti VAĮ reikalavimai. Tokiais atvejais, kai dviejų administracinių procedūrų rezultate yra priimami du sprendimai, neteisėtu sprendimu paprastai turėtų būti pripažįstamas tas sprendimas, kuris yra priimamas po „pirmojo“ sprendimo priėmimo, nes priėmus „pirmąjį“ sprendimą, viešojo administravimo subjektui yra draudžiama inicijuoti ir vykdyti antrąją administracinę procedūrą bei priimti iš jos kylančius sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-598-438/2016; 2025 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-408-662/2025).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tapatus prašymas viešojo administravimo subjektui gali būti pateikiamas, tačiau jis turi būti pagrįstas naujomis aplinkybėmis ar papildomais argumentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-756/2015). Vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis pakartotinai nenagrinėtas, analizuojama, ar kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Be to, turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurių nebuvo nurodyta ankstesniame skunde (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).
Taigi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, draudimas vykdyti pakartotinę administracinę procedūrą netaikomas tais atvejais, kai asmens pakartotinis prašymas priimti sprendimą yra ne dėl to paties dalyko ir (ar) ne tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012; 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-762/2014; 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-736/2014; kt.).
Iš šioje byloje pateiktų duomenų ir Komisijos bylos Nr. AG-17/05-2024 medžiagos matyti, kad pareiškėjas daug kartų kreipėsi į atsakovą su analogiško pobūdžio prašymais, koks buvo Inspekcijai pateiktas ir šios bylos ginčo atveju, keldamas klausimus, susijusius su leistinu garažo boksų išorinių sienų aukščiu, taip pat nurodydamas reikalavimus tirti galbūt neteisėtus Inspekcijos pareigūnų (Inspekcijos viršininko) veiksmus (neveikimą). Aplinkybę, kad pareiškėjas su analogiško pobūdžio prašymais jau ne kartą buvo kreipęsis į atsakovas, patvirtina ir archyviniai Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3218-208/2018 sprendė dėl Inspekcijos 2018 m. balandžio 24 d. rašto Nr. 2D-5455, kuriuo, pareiškėjo teigimu, jam nebuvo atsakyta, koks turi būti pastato – garažo boksų Nr. 1 ir Nr. 2 išorinių sienų aukštis; Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-323-289/2022 sprendė dėl Inspekcijos 2021 m. liepos 7 d. rašto Nr. (7.9E)-2D-11184, kuriame taip pat buvo keliami klausimai, susiję su garažo fasadinės sienos aukščiu (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-413-822/2023 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, nepakeistą, konstatuodamas, kad pareiškėjo prašymuose buvo prašoma atsakyti į tuos pačius klausimus, į kuriuos pareiškėjui jau buvo atsakyta ne tik nurodytuose Inspekcijos raštuose, bet buvo pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 23 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-8-942/2021); Regionų apygardos administracinis teismas 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7457-583-2024 sprendė dėl Inspekcijos 2023 m. lapkričio 27 d. rašto Nr. 2D-20321, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, jog pareiškėjas į Inspekciją su prašymais, susijusiais su leistinu garažo fasadinės sienos aukščiu ir galbūt neteisėtais Inspekcijos pareigūnų veiksmais (neveikimu), 2023 metais kreipėsi mažiausiai 24 kartus, ir kad į pareiškėjo prašyme keliamus klausimus jau yra atsakyta ankstesniais Inspekcijos raštais; Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7248-595/2024 sprendė dėl Inspekcijos 2023 m. lapkričio 15 d. rašto Nr. 2D-19643 ir konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai nurodė, jog į pareiškėjo prašymuose keliamus klausimus dėl leidimo garažo pastato aukščio jau buvo atsakyta ankstesniais raštais, todėl Inspekcija turėjo teisę palikti pareiškėjo prašymą nenagrinėtu, be to, pareiškėjui buvo ir yra žinoma oficiali Inspekcijos pozicija dėl leistino pastato aukščio – ji jam ne kartą buvo išdėstyta Inspekcijos siųstuose raštuose, į šį klausimą yra atsakyta ir įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose; Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1752-979/2025 sprendė dėl Inspekcijos 2024 m. sausio 29 d. rašto Nr. 2D-1553 ir sutiko su Inspekcijos pozicija, kad į pareiškėjo keliamus klausimus, susijusius su garažo boksų sienos aukščiu, Inspekcija jau teikė atsakymus, dėl kurių pagrįstumo pareiškėjas buvo kreipęsis tiek į Komisiją, tiek į teismą; Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2977-860/2025 sprendė dėl Inspekcijos 2024 m. birželio 5 d. rašto Nr. 2D-12091 ir akcentavo, kad nuo 2024 m. sausio 12 d. iki 2024 m. gegužės 28 d. pareiškėjas pateikė Inspekcijai net 38 prašymus, o po Privalomojo nurodymo įvykdymo, t. y. po 2022 m. rugsėjo mėnesio, yra pateikęs virš 150 prašymų ir skundų, iš esmės su tais pačiai besikartojančiais, skirtingai interpretuojamais, išvestiniais, papildomais prašymais bei reikalavimais, susijusiais su tais pačiais klausimais dėl garažo pastato aukščio ir Inspekcijos pareigūnų neveikimo).
Teisėjų kolegijos vertinimu, įsiteisėjusių teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad Inspekcija pagal kompetenciją yra pateikusi pareiškėjui atsakymus, susijusius su garažo fasadinės sienos aukščiu ir Inspekcijos pareigūnų neveikimu. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Teisėjų kolegija nenustatė, kad pareiškėjas Prašyme būtų nurodęs naujas faktines aplinkybes ar argumentus, kurių nebuvo nurodęs ankstesniuose prašymuose ir dėl kurių Inspekcija jam nebuvo teikusi atsakymo, o aplinkybė, jog pareiškėjui ne kartą buvo atsakyta į jo analogiško pobūdžio keliamus klausimus tiek Inspekcijos raštuose, tiek Komisijos sprendimuose nagrinėjant pareiškėjo skundus, tiek ir teismų procesiniuose sprendimuose, sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Inspekcija VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatą pareiškėjo Prašymui taikė pagrįstai ir teisėtai.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, pakartotinai kreipdamasis į Inspekciją ir teikdamas iš esmės analogiško turinio prašymus, siekia, jog situacija būtų vertinama iš naujo, nors Inspekcijos pozicija keliamais klausimais pareiškėjui yra žinoma. Ginčo situacija pagal pareiškėjo iškeltus klausimus ne vieną kartą buvo analizuota ir teismuose, todėl esant nustatytoms aplinkybėms Inspekcija pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo Prašymo, vadovaudamasi VAĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu.
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, tačiau pagal suformuotą teismų praktiką visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, t. y. pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021; kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia teismo šališkumo.
Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkina pareiškėjo, ar kad teismas kitaip vertino skunde pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.