Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas E. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8892; 2) įpareigoti VSDFV įskaičiuoti į bendrąjį pareiškėjo darbo stažą laikotarpį, kurį jis mokėsi kvalifikacijos kėlimo kursuose Baltarusijos Minsko politechnikos instituto Energetikos fakultete 1966 m. rugpjūčio 24 d. – 1971 m. rugsėjo 30 d.; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2006 m. vasario 15 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 13 d. pateikė VSDFV prašymą dėl mokymosi laikotarpio įskaičiavimo į bendrąjį darbo stažą, nurodė, kad, dirbdamas įmonėje „Neris“ elektriku, šios įmonės 1966 m. liepos 25 d. sprendimu buvo perkeltas į Baltarusijos Minsko politechnikos instituto (toliau – ir Institutas) Energetikos fakultetą mokytis kvalifikacijos kėlimo kursuose. 1966 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu pareiškėjas atleistas iš darbo dėl išvykimo į mokymus kvalifikacijos kėlimo kursuose. Pareiškėjas 1971 m. rugsėjo 30 d. baigė minėtus kursus ir 1971 m. spalio 1 d. buvo priimtas į tą pačią įmonę „Neris“. VSDFV priėmė 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8892, kuriuo pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtą, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2010 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-800-426/2010 pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1074/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti minėtą VAAT sprendimą; taip pat VSDFV nurodė, kad pareiškėjas nepateikė naujų duomenų, leidžiančių ginčyti VSDFV 2009 m. kovo 27 d. ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimus. Pareiškėjas su tokiu atsakovo sprendimu nesutinka, nes mano, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalies 1 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. vasario 2 d. raštą Nr. S-2012-819 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo išaiškinimo“ (toliau – ir Išaiškinimas), laikotarpis, kurį jis mokėsi kvalifikacijos kėlimo kursuose Institute (1966 m. rugpjūčio 24 d. – 1971 m. rugsėjo 30 d.), turi būti įskaitytas į jo bendrąjį darbo stažą. Minėtas Seimo kanceliarijos Teisės departamento išaiškinimas pareiškėjui pateiktas vėliau, negu priimti teismų sprendimai, todėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalies prasme jis laikomas nauju įrodymu, leidžiančiu ginčyti VSDFV 2009 m. kovo 27 d. ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimus. Šis išaiškinimas objektyviai negalėjo būti analizuojamas minėtose bylose, o teismai, nagrinėdami bylą, apskritai neatliko Pensijų įstatymo 54 straipsnio tyrimo ir analizės. Pagrįsdamas teiginį, kad mokymosi Institute laikotarpis turi būti įskaitytas į jo bendrąjį darbo stažą, pareiškėjas rėmėsi Pensijų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 4 punktu, Lietuvos TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 4 d. nutarime Nr. 1044 patvirtintų Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos nuostatų I skirsnio 1 punktu, VSDFV išaiškinimų rinkinyje „Valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimas ir mokėjimas“ pateiktu 1998 m. spalio 14 d. raštu Nr. 3-310-2835 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų“, Lietuvos TSR Darbo įstatymų kodekso 39 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 43 straipsniu, 49 straipsnio 1 dalimi; taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmuoju protokolu (1 str.), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, susijusia su nuosavybės teisės apsauga.