Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jadvygos Mardosevič ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės „Golden Fields OÜ“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto Užgirių žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovei „Golden Fields OÜ“ dėl vienašalio įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo (ar apskųstos teismo sprendimo dalies) teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį apibrėžtos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovės Užgirių žemės ūkio bendrovės ieškinį atsakovei „Golden Fields OÜ“ dėl vienašalio įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir juo įskaitytos 366 750 Eur skolos, pradelsto mokėjimo (kompensuojamųjų) palūkanų, procesinių palūkanų priteisimo, kuriuo teismas, iš dalies patenkinęs ieškinį, pripažino atsakovės 2023 m. kovo 10 d. pranešimu atliktą vienašalį 366 750 Eur įskaitymą negaliojančiu ir priteisė ieškovei iš atsakovės 366 750 Eur skolą, 11 153,22 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 6 proc. metines procesines palūkanas, 5 494 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiu atsakovės atliktą įskaitymą, konstatavo, kad Kauno apygardos teismui 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-372-657/2024, Lietuvos apeliaciniam teismui 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-456-516/2024, be kita ko, pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės ir atsakovės 2022 m. rugpjūčio 25 d. sudarytą pašarų tiekimo sutartį, neliko ginčo įskaitymu įskaitytos ieškovės priešpriešinės prievolės atsakovei, t. y. išnyko įskaitymo objektas. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde argumentuoja, kad ginčo įskaitymas buvo atliktas ne tik pašarų tiekimo sutarties, kuri pripažinta negaliojančia ab initio, pagrindu, tačiau ir įskaičius ieškovės atsakovei padarytus nuostolius. Be to, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovės nesąžiningą elgesį bei piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis pareiškiant ieškinį šioje byloje, netinkamai nustatė kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo pradžios momentą. Argumentai dėl šių klausimų, nurodyti atsakovės apeliaciniame skunde ir ieškovės atsiliepime į jį, sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų nepriėmimo

Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, įvertinusi apeliantės rašytinių paaiškinimų ir juos pagrindžiančio teikiamo naujo rašytinio įrodymo turinį aptarto teisinio reguliavimo ir formuojamos teismų praktikos kontekste, daro išvadą, kad apeliantės pateikti rašytiniai paaiškinimai ir teikiamas naujas įrodymas neatitinka nurodytų rašytinių paaiškinimų bei įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Priešingai nei argumentuoja apeliantė, naujo, kaip teigia apeliantė, jos atlikto įskaitymo aplinkybė, nagrinėjamu atveju sprendžiant šioje byloje nagrinėjamą ginčą dėl ankstesnio apeliantės atlikto tos pačios ieškovės reikalavimo teisės pagal 2023 m. sausio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį (ne)galiojimo, neturi teisinės reikšmės. Apeliantės nurodomas naujas įskaitymo sandoris galėjo tik sukurti naują savarankišką teisinį santykį, tačiau nepaneigia ir neturi reikšmės sprendžiant dėl ankstesnio įskaitymo sandorio (ne)galiojimo ir to padarinių. Taigi, apeliantės teikiami rašytiniai paaiškinimai, juos pagrindžiantis naujas rašytinis įrodymas ir iš jų kildinamas prašymas dėl poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio išaiškinimo, nėra susiję su šioje byloje nagrinėjamo ginčo objektu, neatitinka apeliacinės instancijos teisme galimų teikti bei priimti rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų sąsajumo reikalavimų, peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas. Atsižvelgiant į tai, pateiktus rašytinius paaiškinimus, o kartu su jais – ir naują įrodymą, teisėjų kolegija priimti atsisako (CPK 314, 323 straipsniai).

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

Dėl 2023 m. kovo 10 d. įskaitymo pripažinimo negaliojančiu

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2022 m. gruodžio 8 d. pretenzija apeliantė, vadovaudamasi 2022 m. rugpjūčio 25 d. pašarų tiekimo sutarties nuostatomis, pareikalavo ieškovės per 10 darbo dienų sumokėti sutartyje numatytą 6 939 229 Eur baudą, kurią sudaro: a) 400 000 Eur nuostoliai už nepristatytus pašarus (kukurūzus), b) 6 539 229 Eur bauda dėl to, kad ieškovė pažeidė sutartyje numatytą išimtinę teisę. Pretenzijos 9 punkte apeliantė tiesiogiai nurodė, kad įvardintas sumas ieškovė privalo sumokėti apeliantei vadovaujantis pretenzijos 8 punkte ir sutartyje pateiktomis nuostatomis. Pretenzijos 8 punkte apeliantė nurodė, kad ieškovė pažeidė sutarties 8.4, 9.1, 9.2 papunkčių nuostatas. Taigi, pretenzijoje apeliantė visą reikalaujamą sumokėti sumą kildino iš pašarų tiekimo sutarties nuostatų pažeidimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visos apeliantės pretenzijoje nurodytos sumos (tiek bauda, tiek nuostoliai) buvo kildinamos išimtinai iš pašarų tiekimo sutarties vykdymo. Apeliantė priešingai neįrodė ir nepagrindė savo teiginių, jog reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo buvo vertinamas ir pateiktas kaip savarankiškas, su 2022 m. rugpjūčio 25 d. pašarų tiekimo sutartimi nesusijęs, reikalavimas.

Nurodytus apeliantės teiginius, kad reikalavimas dėl 400 000 Eur nuostolių atlyginimo buvo teikiamas kaip savarankiškas, paneigia ir apeliantės įvardintas šio reikalavimo faktinis pagrindas. Pretenzijos 9 punkte apeliantė nurodė, kad 400 000 Eur nuostoliai atsirado dėl to, jog ieškovė nepristatė kukurūzų apeliantei ir tai lėmė apeliantės nuostolius dėl atitinkamų negautų pajamų, kurias apeliantė būtų gavusi, jei kukurūzai būtų parduoti apeliantės klientui už aukštesnę kainą; kukurūzų tonos kaina pagal užsakymą yra 200 Eur, o apeliantė savo klientui būtų pardavusi iš ieškovės įsigytus kukurūzus už mažiausiai 240 Eur kainą už toną; apeliantė negavo atitinkamų pajamų dėl nepristatytų kukurūzų ir dėl to patyrė nuostolių. Taigi, šie nuostoliai, kaip negautos apeliantės pajamos, tiesiogiai kildinami iš pašarų tiekimo sutarties vykdymo ir parašų tiekimo pagal sutartimi nustatytą kainą, nes, būtent šią sutartį ieškovei įvykdžius ir apeliantei perpardavus sutarties pagrindu įgytus kukurūzus brangiau, apeliantė tikėjosi gauti pajamų, kurias reikalavo atlyginti kaip nuostolius dėl neįvykdytos sutarties.

Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi, be kita ko, 2022 m. rugpjūčio 25 d. pašarų tiekimo sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kitaip nenustatyta teismo sprendimu, teismo sprendimas, kuriuo sandoris pripažįstamas negaliojančiu, turi retroaktyvią galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2023, 60 punktas). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016, 12 punktas; 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-421/2024, 76 punktas). Tai, kad sandoris negalioja ab initio, reiškia, kad jis sandorio šalims nesukuria teisinių padarinių, išskyrus tuos, kurie susiję su jo negaliojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2006; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-686/2016, 16 punktas; 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018, 38 punktas; 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-933/2025, 46 punktas).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais pripažinus pašarų tiekimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, neliko ginčo įskaitymo pagrindo, t. y. vertintina, kad apeliantė neturi (neturėjo) iš pašarų tiekimo sutarties ir (ar) jos pažeidimo kildinamos reikalavimo teisės ieškovei, kurią ginčijamu 2023 m. kovo 10 d. įskaitymu buvo įskaičiusi į priešpriešines ieškovės reikalavimo teises pagal 2023 m. sausio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Atitinkamai, teismams procesiniais sprendimais pripažinus pašarų tiekimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, nebėra pagrindo ir apeliantės lūkesčiams dėl planuotų gauti pajamų iš šios sutarties. Dėl to nenuginčyta pirmosios instancijos teismo išvada, kad, išnykus įskaitymo objektui – apeliantės reikalavimo teisei pagal pašarų tiekimo sutartį tiek dėl nuostolių nevykdant sutarties (negautų pajamų), tiek dėl sutartyje nustatytos baudos – ginčo įskaitymas pripažintinas negaliojančiu.

Dėl kompensuojamųjų palūkanų

CK 6.261 straipsnyje įtvirtinta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.261 straipsnyje įtvirtintos palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis ir yra skirtos atlyginti minimalius kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad kreditorius negali naudotis skolininko negrąžintomis lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013). Reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K 3-98/2014; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Kompensuojamųjų palūkanų, t. y. minimalių kreditoriaus nuostolių, kuriuos jis patiria skolininkui neįvykdžius piniginės prievolės nustatytu terminu nuo termino pabaigos iki prievolės įvykdymo arba, kreditoriui pasikreipus į teismą ir teismui tenkinus reikalavimą, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydis įtvirtintas CK 6.210 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K 3-156-687/2015), kurio 2 dalyje nustatyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantė galėtų būti atleista nuo pareigos mokėti aptariamas kompensuojamąsias palūkanas, bet kita ko, kaip nurodo apeliantė, iki sprendimo šioje byloje dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu įsiteisėjimo, jeigu termino įvykdyti apeliantės prievolę praleidimą būtų lėmę pačios ieškovės veiksmai (elgesys). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo pradžios momento, įvertino aplinkybę, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi pretenzijas dėl apeliantės atlikto įskaitymo iki tol, kol buvo baigta nagrinėti civilinė byla pagal ieškinį dėl pašarų tiekimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ginčas dėl pašarų tiekimo sutarties (kurios pagrindu buvo atliktas ginčo įskaitymas) negaliojimo išspręstas Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2024 m. lapkričio 12 d. nutartį. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pripažino, kad kompensuojamosios palūkanos skaičiuotinos nuo teismo procesinio sprendimo, kuriuo įskaitymo pagrindu buvusi pašarų tiekimo sutartis pripažinta negaliojančia, įsiteisėjimo dienos.

Apeliantės teiginiai, kad ginčo įskaitymo sandoris iki šiol įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra pripažintas negaliojančiu, todėl kompensuojamosios palūkanos negali būti skaičiuojamos, pirmiau aptartos išvados nepaneigia ir neatitinka aptarto teisinio reglamentavimo turinio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo 2022 m. rugpjūčio 25 d. šalių sudaryta pašarų tiekimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, apeliantė, profesionalus verslą vykdantis juridinis asmuo, turėjo suprasti (negalėjo nesuprasti), jog ginčo įskaitymo objektas išnyko, todėl jos prievolė sumokėti kainą pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį tapo vykdytina. Ieškovės veiksmai (elgesys), be kita ko – kreipiantis į teismą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, pagrindo atsakovei daryti kitokią išvadą nesudarė. Be to, atsižvelgiant į tai, kad 2022 m. rugpjūčio 25 d. šalių sudaryta pašarų tiekimo sutartis teismų buvo pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu konstatavus, jog šis sandoris buvo atsakovės nesąžiningų veiksmų rezultatas ir sudarytas dėl atsakovės apgaulės bei tyčinio ieškovės suklaidinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. nutarties 51 punktas), pripažintina, kad kitoks kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo pradžios momentas neatitiktų apeliantės minėtų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.

Dėl ieškovės (ne)sąžiningumo (ne)vertinimo ir teismo sprendimo tinkamo argumentavimo

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-933/2026 ir joje nurodyta kasacinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika). Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra (visiškai) nemotyvuotas, atsižvelgtina į dalyvaujančių byloje asmenų byloje pateiktus reikalavimus. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-469/2024, 54 punktas). Vis dėlto, teismų praktikoje ne kartą pažymėta ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (peticijos Nr. 18390/91); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, pasisakydamas dėl apeliantės nurodytų argumentų ieškovės nesąžiningumo klausimu, nurodė, jog apeliantės įvardintos aplinkybės bei pateikti įrodymai apie kitus šalis siejusius teisnius santykius (paskolos, investavimo ir kt.), kitus tarp šalių kilusius teisinius ginčus, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šią bylą. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertino nurodytus atsakovės argumentus ir konstatavo, kad sprendžiant dėl ginčo įskaitymo sandorio negaliojimo šios atsakovės nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į ginčo nagrinėjimo dalyką ir ribas, nėra teisiškai reikšmingos. Teisėjų kolegija pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nenustatė.

Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad ginčo įskaitymas negalėjo būti atliktas, nes, teismų procesiniais sprendimais pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento pašarų tiekimo sutartį, apeliantė neturėjo apeliantei pastarosios ginčo įskaitymu įskaitytos prievolės. Šie argumentai teismo pripažinti pagrįstais, o apeliantė jų nepaneigė ir priešingai neįrodė. Apeliantė, prašydama atmesti ieškinio reikalavimus, rėmėsi platesniu šalis siejusių tarpusavio santykių kontekstu, ieškovės elgesiu (ne)vykdant parašų tiekimo sutartį, reiškiant ieškinio reikalavimus bendrame ieškovės skolų kontekste ir pan., tačiau apeliantė nenurodė ir neįrodė, kad šios apeliantės įvardintos bendresnio konteksto aplinkybės yra (gali būti) reikšmingos vertinant ir nustatant, ar buvo įstatyme įtvirtintos sąlygos ginčo įskaitymui atlikti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apeliantės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino šių atsakovės argumentų, atmeta kaip nepagrįstą – pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo šioje byloje dalyką, pagrįstai konstatavo, jog apeliantės nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai apie kitus šalis siejusius teisnius santykius ir kilusius teisinius ginčus, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, nes peržengia šio ginčo pagal ieškovės pateiktą ieškinį nagrinėjimo ribas bei neatitinka jo dalyko. Tai, kad į kiekvieną apeliantės argumentą nebuvo atsakyta taip detaliai, kaip pageidavo apeliantė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ar neįvertino atitinkamų ginčui išspręsti reikšmingų apeliantės argumentų ir (ar) nepakankamai atskleidė bylos esmę ar argumentavo priimtą procesinį sprendimą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apibendrindama tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo ribas ir bylai reikšmingas aplinkybes bei jas įvertino, priimtą procesinį sprendimą argumentavo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantės ginčo įskaitymu įskaitytos ieškovės prievolės apeliantei buvo kildinamos iš 2022 m. rugpjūčio 25 d. pašarų tiekimo sutarties, o, atitinkamai, šią sutartį teismams pripažinus negaliojančia nuo jos sudarymo momento, neliko ginčo įskaitymo objekto – apeliantės įskaitytos ieškovės prievolės atsakovei, todėl pagrįstai nustatė sąlygas pripažinti ginčo įskaitymą negaliojančiu. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kompensuojamosios palūkanos skaičiuotinos nuo dienos, kai įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo 2022 m. rugpjūčio 25 d. šalių sudaryta pašarų tiekimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia ir apeliantė turėjo suprasti (negalėjo nesuprasti), jog išnyko ir atlikto įskaitymo objektas, o prievolė sumokėti kainą pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį tapo vykdytina. Apeliacinio skundo argumentai neatitinka apeliantės įskaityto reikalavimo, suformuluoto ir 2022 m. gruodžio 8 d. apeliantės pretenzijoje ieškovei, turinio; apeliantė neįrodė, jog turėjo savarankišką reikalavimą ieškovei, kildinamą ne iš 2022 m. rugpjūčio 25 d. parašų tiekimo sutarties, kuris galėjo būti įskaitytas į priešpriešines ieškovės reikalavimo teises apeliantei pagal reikalavimų perleidimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Apeliacinis skundas atmetamas, todėl apeliantės (atsakovės) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos, o ieškovės išlaidų atlyginimas priteistinas jai iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Ieškovė nurodė, kad patyrė 3 146 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą; pateikė advokato už suteiktą paslaugą išrašytą sąskaitą (e. t. 4, b. l. 144).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024; 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-781/2024). Taigi, ieškovės pateikti duomenys apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (už suteiktas teisines paslaugas išrašyta sąskaita) laikytini pakankamais ir tinkamai patvirtinančiais patirtas bylinėjimosi išlaidas.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nurodyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į nurodytus kriterijus bei tai, kad pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 284,84 Eur (Rekomendacijų 8.11 papunktis), matyti, kad ieškovės prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžių, atitinka protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to ieškovės prašomų atlyginti 3 146 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas ieškovei iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto Užgirių žemės ūkio bendrovei (juridinio asmens kodas 165666531) iš atsakovės „Golden Fields OÜ“ (juridinio asmens kodas 14302325) 3 146 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą keturiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.