Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Š. (J. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2092-864/2019 pagal ieškovo J. Š. ieškinį atsakovams V. K. (V. K.) ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Solmita“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Solmita“ priešieškinį ieškovui J. Š. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20.4. Teismas, ištyręs ir įvertinęs visumą byloje esančių rašytinių įrodymų, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovas neturėjo finansinių galimybių paskolinti atsakovei vekseliuose nurodytą sumą, taip pat padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovas davė melagingus parodymus, t. y. sulaužė teismui duotą priesaiką byloje sakyti tik tiesą, dėl ko jam pagrįstai buvo skirta bauda.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl vekselio išdavimo pagrindo ir šios aplinkybės įrodinėjimo pareigos

21. Apeliaciniu skundu visų pirma kvestionuojama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nesama jokių faktinių duomenų apie paskolos dalyko perdavimą, taigi ir paskolos teisinių santykių tarp šalių pagal paprastuosius vekselius susiklostymą. Apeliantas yra įsitikinęs, kad jis apskritai neturėjo pareigos įrodinėti paskolos teisinių santykių atsiradimo pagal šiuos vekselius fakto, nes paskolos dalyko perdavimą įrodo ginčo vekselių turinys, o kitaip sprendęs teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, taip pat tvirtina, kad jo gebėjimą suteikti tokio dydžio paskolą pagrindžia byloje esantys duomenys apie apelianto turėtą turtą ir iš jo gaunamas nuomos pajamas bei mokesčių administratoriui deklaruotų turimų piniginių lėšų faktas, kuriuos teismas įvertino netinkamai.

22. Prieš pasisakydama dėl tokių apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog apeliantas (vekselio turėtojas) praleido Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimų pagal vekselį pateikimo senaties terminą, dėl to jis neteko galimybės įgyvendinti savo reikalavimo teisę ĮPVĮ nustatyta ne ginčo tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą, kuris yra vykdomasis dokumentas (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka, CPK 587 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

23. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 40 punkte teisingai nurodė, kad kai dokumentas, įvardintas kaip vekselis, pagal įstatymą jau neturi vekselio galios, o nagrinėjamu atveju taip jau yra atsitikę, tai aplinkybes, kokio konkretaus sandorio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, o taip pat faktą, kad skolininkas yra skolingas kreditoriui, turi įrodyti pats taip teigiantis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017). Įrodinėjant sandorio sudarymą vekselis turėtų būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. teismas turėtų įvertinti byloje esančių įrodymų visumą ir tik tada daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismo sprendime (nuo 37 iki 46 punkto) pažodžiui (pakeičiant tik bylos šalį) yra cituojami Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-72-464/2019, pateikti išaiškinimai ir padarytos išvados dėl tokios kategorijos bylose įrodinėtinų faktinių aplinkybių pobūdžio, dėl vekselio davėjui bei jo turėtojui tenkančių įrodinėjimo pareigų, vekseliui praradus besąlygiškumo ir abstraktumo savybes (Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 19-27 ir 29-30 punktai). Nors pirmosios instancijos teismas savo sprendime citavimo šaltinio ir citavimo konteksto nenurodė, t. y. nepasisakė, kad remiasi kitoje byloje, kurioje faktinės aplinkybės iš esmės buvo panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, jau pateiktais išaiškinimais, vien juos pažodžiui atkartodamas, tačiau tai savaime nepaneigia 2019 m. vasario 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-72-464/2019 išaiškinimų reikšmės pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teismų precedentų privalomumo doktriną, lemiančią visų instancijų teismų pareigą, priimant sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, paisyti savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismų pareigą – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

25. Nagrinėjamos bylos atveju, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytą apelianto poziciją, kad jis neturi įrodinėti teisinių santykių kilmės pagal ginčo vekselius, grindžiamą kasacinio teismo praktikos pavyzdžiais, aktualūs yra ir patys naujausi kasacinio teismo išaiškinimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, siekdama suvienodinti iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką dėl ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto ir vertybinio popieriaus galios netekusio vekselio teisinės reikšmės ir iš tokio vekselio kildinamų reikalavimų nagrinėjimo taisyklių, išaiškino, kad tada, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso (dėl vekselio turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų vekselio pateikimo apmokėti ar reikalavimų pagal vekselį pateikimo terminų praleidimo), iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (žr. minėtos nutarties 32 punktą). Minėtoje kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje taip pat konstatuota, kad tuo atveju, kai reikalavimas dėl skolos priteisimo kildinamas iš ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, nebent materialiosios teisės normose būtų nustatyta kitokia įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarka (žr. minėtos nutarties 35 punktą).

26. Kadangi apeliantas, tvirtindamas, kad jis neturėjo (neprivalėjo) įrodinėti paskolos teisinių santykių atsiradimo, vadovavosi senesniais kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėse bylose Nr. 3K-7-216/2007, Nr. 3K-3-171/2013, Nr. 3K-3-82/2014, kurios išnagrinėtos, atitinkamai, 2007 m. spalio 1 d., 2013 m. kovo 27 d., 2014 m. kovo 7 d., t. y. dar iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties, suvienodinančios kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, priėmimo, jo pacituoti praktikos pavyzdžiai nesuponuoja vertinimo, kad apeliantui nekyla teisinių santykių pobūdžio pagal ginčo vekselius įrodinėjimo pareiga. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti atsižvelgiama tiek į precedento sukūrimo laiką, tiek ir į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis), tiek į kitas reikšmingas aplinkybes. Todėl nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija vadovaujasi naujausia kasacinio teismo praktika, suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje, ir būtent šiais išaiškinimais remiasi vertindama apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą.

27. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, į teisminės praktikos nuspėjamumo, jos vienodumo bei jurisprudencijos tęstinumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2020), teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl apeliantui tekusios pareigos įrodyti, kokio konkretaus sandorio pagrindu jam buvo išduoti ginčo vekseliai, ir šį pagrindą pagrįsti tinkamos galios įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177, 178 straipsniai). Priešingi apelianto skundo argumentai, kad tokios pareigos jis apskritai neturėjęs – pakako vien pateikti į bylą vekselius, kaip paskolos faktą savaime patvirtinančius įrodymus, atmestini kaip aiškiai nepagrįsti.

28. Kaip matyti iš apelianto procesinių dokumentų turinio, savo ieškinio reikalavimus, nukreiptus atsakovams, jis grindė paskolos teisiniais santykiais, o jų buvimą įrodinėjo atsakovės UAB ,,Solmita”, kurios vardu veikė jos direktorius, atsakovas V. K., 2009 m. balandžio 1 d., balandžio 15 d., balandžio 28 d. ir gegužės 6 d. išrašytais vekseliais. Kiekviename vekselyje nurodyta ta pati suma, t. y. 11 584,80 Eur (40 000 Lt), kurią atsakovė UAB ,,Solmita” (vekselio davėja) įsipareigojo sumokėti apeliantui (vekselio turėtojui) per vienerius metus, atitinkamai, šie vekseliai galėjo būti pateikti apmokėti iki 2010 m. balandžio 1 d., iki 2010 m. balandžio 15 d., iki 2010 m. balandžio 28 d. ir iki 2010 m. gegužės 6 d. Su apelianto skundo teiginiais, kad, kitaip nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuose vekseliuose visos būtinosios paskolos sutarties sąlygos jau yra aptartos, teisėjų kolegija nesutinka.

29. Viena vertus, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apelianto reikalavimas atsakovams yra grindžiamas vekseliais, kurie nebuvo realizuoti ĮPVĮ nustatyta tvarka ir šiuo metu yra praradę vekselio, kaip abstrakčią mokėjimo prievolę įtvirtinančio vertybinio popieriaus ir savarankiško civilinių teisių objekto, savybes, šiuos vekselius pagrįstai vertino kaip paprastus rašytinius įrodymus, o dėl jų įrodomosios reikšmės sprendė atsižvelgdamas ir į kitus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, kuriuose yra duomenų apie ginčo šalis siejusius kitokio pobūdžio, nei įrodinėjo apeliantas, santykius. Toks įrodymų vertinimas visiškai atitinka įstatymų leidėjo CPK 176 ir 185 straipsniuose įtvirtintus principus, kad jokie pavieniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK tiesiogiai nurodytas išimtis.

30. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, kuriais siekiam įrodyti vienokius ar kitokius teisiškai reikšmingus faktus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų svarbiausių bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuojama ir tai, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019, 24 punktas).

31. Kita vertus, paskolos teisiniai santykiai įrodinėjami pagal specialias taisykles. Paskolos sutarties samprata pateikta CK 6.870 straipsnio 1 dalyje. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi, paskola yra realinis sandoris ir pripažįstamas sudarytu tik nuo paskolos dalyko perdavimo momento. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik nustačius tokias sąlygoms pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011, 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019, 78 punktas).

32. Nagrinėjamu atveju vekseliuose, kurie, kaip jau buvo pasisakyta, nėra didesnės įrodomosios galios rašytiniai įrodymai, apeliantas nėra įvardijamas paskolos gavėju ar skolininku, o atsakovė – paskolos davėja ar kreditore. Šių dokumentų tekstas taip pat nepatvirtina, kad pinigų perduoti atsakovei ir / arba jos vadovui, naudojama sąvoka „apmokėti“, bet ne paskolinius santykius patvirtinančios sąvokos „pasiskolinau“, ,,skolinuosi“, „paskolinau“ ir panašiai. Todėl vien jų turinys, kitaip nei yra įsitikinęs apeliantas, savaime nėra pakankamas padaryti išvadą, kad šalis siejo būtent paskolos teisiniai santykiai, o apeliantas juose nurodytas pinigų sumas yra perdavęs atsakovams.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neteisingai interpretuoja ir vieną iš vekselio rekvizitų – jo apmokėjimo vietą, t. y. kad šis įrašas aiškintinas kaip patvirtinantis pinigų perdavimo faktą skolininkui. Pagal ĮPVĮ 77 straipsnio 1 dalies 4 punktą, vienas iš privalomų vekselio rekvizitų yra jo mokėjimo vieta. Vekselis gali būti pateiktas apmokėti trečiojo asmens gyvenamojoje vietoje (buveinėje), neatsižvelgiant į tai, ar ši vieta yra toje vietovėje, kur yra mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė), ar kitoje vietovėje (ĮPVĮ 6 straipsnis). Tokiu atveju, priešingai nei tvirtina apeliantas, atsižvelgiant į vekselio paskirtį ir esmę, į teisės aktais nustatytus reikalavimus jo turiniui, šis įrašas aiškintinas ne kaip paskolos skolininkui perdavimo vieta, o kaip vieta, kur vekselis turi būti pateiktas apmokėti. Būtent tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).

34. Apeliantas taip pat nesutinka ir su teismo sprendime padaryta išvada, kad faktiškai vekseliuose nurodytų sumų, t. y. iš viso 46 339,20 Eur (160 000 Lt), jis objektyviai negalėjo perduoti atsakovams, nes nėra įrodęs tokių piniginių sumų turėjimo, taigi ir galimybės jomis disponuoti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus – apelianto turto deklaracijas, patalpų nuomos sutartis, iš darbo teisinių santykių gautų pajamų suvestinę. Tačiau ir su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija negali sutikti.

35. Apelianto ir jo šeimos vienkartinės turėto turto deklaracijos už 2003 metus duomenimis, šeimai priklausė 54 738,18 Eur (189 000 Lt) piniginės lėšos. Tačiau ši deklaracija pati savaime dar neleidžia įsitikinti apelianto galimybėmis skolinti atsakovams, juolab kad vekseliai buvo išrašyti praėjus net 5 metams nuo deklaracijos pateikimo. Akivaizdu, kad per tokį ilgą laiką apelianto turtinė padėtis galėjo pakisti. Byloje nesama jokių objektyvių duomenų, išskyrus apelianto teiginius, apie apelianto faktiškai turėtų piniginių lėšų dydį būtent vekselių išrašymo metu, nėra objektyvia forma užfiksuotas piniginių lėšų perdavimas atsakovės vadovui. Taigi jokie byloje esantys įrodymai nepaneigia teismo padarytos išvados, kad tokių lėšų paskolinimas labiau abejotinas, nei neabejotinas.

36. Pažymėtina ir tai, kad atsakovai 2019 m. lapkričio 14 d. atsiliepime į apelianto patikslintą ieškinį pateikė apelianto pajamų ir išlaidų lentelę, kurią grindė byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Iš šios lentelės matyti, kad apeliantas dar iki vekselių išdavimo, t. y. 2006 m. spalio 11 d., įsigijo žemės sklypą, kurio kaina 60 820,20 Eur (210 000 Lt), o 2008 m. birželio 5 d. įsigijo dar du žemės sklypus, kurių kaina 14 481 Eur (50 000 Lt). Nors apeliantas tvirtina, kad jis sumokėjo tik dalį (50 proc.) 2006 m. spalio 11 d. turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos, nes pagal 2006 m. spalio 11 d. nekilnojamojo turto ir žemės sklypo konsoliduoto pirkimo sutartį, sudarytą su V. K. (V. K.), buvo susitaręs sujungti savo įnašus, o šį turtą įgyti kartu bendrai veiklai vykdyti, įnešant po 50 proc. turto vertės, tačiau tokius savo teiginius patvirtinančių įrodymų jis nepateikė.

37. Kaip teisingai nurodyta teismo sprendime, VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, šis turtas buvo įregistruotas tik apelianto ir jo sutuoktinės vardu, kurie, atitinkamai, 2017 m. balandžio 3 d. dovanojimo sutartimi jį perleido kitam asmeniui – D. Š.. Įrodymų, kad V. K. sumokėjo dalį turto kainos ar kad jie kartu vykdė ginčo turte kokią nors bendrą veiklą, apeliantas į bylą nėra pateikęs. Todėl pirmosios instancijos teismas tokius apelianto argumentus pagrįstai atmetė kaip neįrodytus. Apeliantas nepateikė ir jokių įrodymų, patvirtinančių tokius jo teiginius, kad S. B. grąžino 2007 m. gegužės 16 d. apelianto jam paskolintus 25 000 JAV dolerius.

38. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymų apie apelianto ir jo sutuoktinės valstybinį socialinį draudimą matyti, kad apelianto draudžiamosios pajamos 1996–2009 m. laikotarpiu siekė 36 430,31 Eur (125 786,58 Lt), Valstybinio socialinio draudimo įmokos – 12 200,48 Eur (42 125,83 Lt), o jo sutuoktinės M. Š. draudžiamosios pajamos tuo pačiu laikotarpiu – 22 700,53 Eur (78 380,39 Lt), Valstybinio socialinio draudimo įmokos – 7 709,12 Eur (26 618,05 Lt). Apeliantas deklaracijose už 2008 metus yra deklaravęs 7 993,51 Eur (27 600 Lt) pajamas, gautas nuomojant turtą, 2 896,20 Eur (10 000 Lt) pardavus turtą, 2009 metų deklaracijoje – 1 569,05 Eur (5 417,60 Lt) nuomos pajamas. Atitinkamai, vien vertinant šiuos duomenis, neatsižvelgiant į būtinųjų išlaidų pragyvenimui dalį, apelianto ir jo šeimos pajamos 1996-2008 m. galėjo siekti 106 418,18 Eur (54 738,18 Eur + (36 430,31 Eur - 12 200,48 Eur) + (22 700,53 Eur - 7 709,12 Eur) + 7 993,51 Eur + 2 896,20 Eur + 1 569,05 Eur), o išlaidos – 75 301,20 Eur (60 820,20 Eur + 14 481 Eur) ir 25 000 JAV dolerius.

39. Apeliantas tokių savo teiginių, kad jis gavo didesnes nei yra deklaravęs pajamas iš nekilnojamojo turto nuomos, jokiais leistinais įrodymais nepagrindė. Todėl teisėjų kolegija sutinka ir su tokia teismo padaryta išvada, kad vien nuomos sutarčių pateikimas, nesant visiškai jokių įrodymų apie faktinį jų įvykdymą, tokių pajamų nedeklaravus įstatymo nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo išvadai, kad nurodytą sutartyse nuomos mokestį apeliantas faktiškai gavo.

40. Akivaizdu, kad aptartų apelianto ir jo sutuoktinės gautų pajamų bei patirtų išlaidų santykis iki vekselių surašymo kelia pagrįstų abejonių dėl jo finansinio gebėjimo suteikti atsakovei ieškinyje nurodyto dydžio paskolą. Pats apeliantas, duodamas paaiškinimus 2019 m. vasario 8 d. teismo posėdyje, negalėjo tiksliai nurodyti pinigų perdavimo aplinkybių, t. y. kokia valiuta, kokiomis kupiūromis buvo perduodami pinigai, iš kur jis juos gavo ir pan. (garso įrašas nuo 00:14:40), todėl teismas turėjo pagrindą suabejoti apelianto paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonės, teisingumu ir patikimumu. Vien remiantis tokiais nepatikimais paaiškinimais faktas, kad paskolos dalykas buvo perduotas, negali būti patvirtintas.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytus savo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai paskirstęs šalims tenkančią įrodinėjimo naštą bei ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus kaip visumą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad apeliantas neįrodė pinigų perdavimo atsakovams, o kartu ir paskolos sutarties sudarymo (ieškinio faktinis pagrindas). Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai šių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia.

Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu

42. Apeliantas nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria vekseliai, kuriais buvo grindžiamas paskolinių teisinių santykių egzistavimas, pripažinti negaliojančiais kaip sudaryti kitiems sandoriams pridengti (CK 1.87 straipsnis). Savo nesutikima su priešieškinio patenkinimu motyvuoja tokiomis aplinkybėmis: teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus (atsakovės išrašytas sąskaitas faktūras Verezano LLC (Ltd.), muitinės deklaracijas); teismas nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudicinėmis nagrinėjamai civilinei bylai; teismas nepagrįstai sprendė, kad per apeliantą atsakovė derino prekių pristatymą, kad apeliantas buvo faktinis Verezano LLC (Ltd.) vadovas; pirmosios instancijos teismas padarė niekuo neapgrįstą išvadą, kad vekseliai laikytini apsimestiniais sandoriais, kuriais buvo dengiamas atsakovės UAB ,,Solmita“ įsipareigojimų Verezano LLC (Ltd.) tinkamo įvykdymo užtikrinimas.

43. Kadangi vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Kita vertus, kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai, dėl vekselio abstraktumo savybės – vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019).

44. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju vekseliai jau yra praradę abstraktumo savybę, nes per jų pateikimo apmokėti terminą (ir ilgą laiką po to) apeliantas nereikalavo iš vekselio kylančios prievolės vykdymo. Atitinkamai, apeliantas turėjo pareigą įrodyti savo pasirinktą vekselio išrašymo pagrindą – paskolos suteikimą, bet to jam padaryti nepavyko. Taigi, vekseliams praradus besąlygiškumo ir abstraktumo savybes, atsakovai iš esmės net neturėjo kelti klausimo dėl šių vekselių, kaip sandorių, galiojimo, o jų pozicija dėl paskolos gavimo / negavimo pakako išdėstyti atsiliepimuose. Tačiau jie pasirinko kitokį procesinį elgesį (CPK 13 straipsnis) ir pareiškė savarankišką reikalavimą dėl vekselių pripažinimo apsimestiniais sandoriais pagal CK 1.87 straipsnio nuostatas, įrodinėdami, kad šie vekseliai buvo tik laikina garantinė priemonė, iš esmės atlikusi atsakovės UAB ,,Solmita“ prievolių, kylančių iš komercinių santykių su kita bendrove, t. y. Verezano LLC (Ltd.), kurios vardu ir veikė apeliantas, įvykdymą. Atsakovų teigimu, visus turtinius įsipareigojimus bendrovei Verezano LLC (Ltd.), kuriuos šiuo atveju atsakovė garantavo vekseliais, jie yra jau seniai įvykdę, tačiau apeliantas ginčo vekselių nesunaikino (nesuplėšė), kaip kitais analogiškais atvejais. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovų pozicija bei sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtino būtent atsakovų įvardytas vekselių išrašymo aplinkybes.

45. Įstatymų leidėjas, pasisakydamas dėl sandorių apsimestinumo, nurodo, kad jei sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Apsimestinis sandoris yra niekinis, todėl jis savaime negalioja nuo jo sudarymo momento nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Apsimestinis sandoris vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apeliantas, kuriam buvo pareikštas priešieškinis dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, nesutiko su jų apsimestinumu ir tikrojo sandorio (pavyzdžiui, garantijos ar kitos užtikrinimo priemonės) galiojimo ir / ar vykdymo klausimo nekėlė, reikalaudamas vykdyti paskolos grąžinimo prievolę. Tačiau nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad tokio pobūdžio atsakovų prievolė neegzistuoja. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas negali išeiti už apeliacinio skundo (ir už bylos nagrinėjimo) ribų bei vertinti, ar tokiai garantijai išduoti (vekselių forma) šiuo konkrečiu atveju buvo susiklosčiusios faktinės ir teisinės prielaidos.

46. Kaip minėta, apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Sudarant apsimestinį sandorį, dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017, 32 punktas). Toks sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis). Tikrųjų šalių ketinimų nustatymas, sudarant konkrečioje byloje ginčijamą sandorį, leidžia atskleisti, ar šalys sudarė apsimestinį sandorį, skirtą kitam sandoriui pridengti. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 18-19 punktai).

47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino tiek šalių elgesį iki ginčo vekselių pasirašymo, tiek ir po jų sudarymo, ištyrė ir įvertino byloje esančių įrodymų visumą bei padarė išvadą, kad jais labiau tikėtina buvo dengiamas atsakovės UAB ,,Solmita“ įsipareigojimų Verezano LLC (Ltd.) tinkamo įvykdymo užtikrinimas, o ne suteiktos paskolos. Apeliacinio skundo argumentai kitokio vertinimo, nei atliko pirmosios instancijos teismas, t. y. kad pinigai pagal vekselius nebuvo perduoti ir apeliantams nekyla pareiga paskolos grąžinti, nesuponuoja.

48. Pirmosios instancijos teismas iš šalių į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (darbo sutarčių registro žurnalo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymos) taip pat nustatė, kad apeliantas nuo 1996 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. buvo atsakovės UAB ,,Solmita“ darbuotojas. Taigi, apeliantas ir atsakovės vadovas, kuris veikdamas bendrovės vardu ir išdavė ginčo vekselius, vienas kitą pažinojo ilgą laiką, apeliantui turėjo ir galėjo būti žinoma atsakovės vykdoma veikla, jos specifika.

49. Tuo metu, kai apeliantas de jure (teisiškai) buvo atsakovės darbuotojas, bendrovė 2003 m. kovo 18 d. sudarė su Italijos bendrove ,Golden Lady S.p.A. platinimo sutartį, pagal kurią Italijos bendrovė įsipareigojo atsakovei tiekti produkciją – moteriškas pėdkelnes ir kojines su prekių ženklu ,,Golden Lady“, atsakovė – organizuoti platinimą ir perparduoti prekes Latvijos teritorijoje, veikti kaip įgaliota Italijos bendrovės atstovė (sutarties 1.1. 1.2 punktai). Atsakovė ir Verezano LLC (Ltd.) 2006 m. sausio 9 d. sudarė sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo pristatyti prekes – Italų gamybos moteriškas pėdkelnes, o Verezano LLC (Ltd.) prekes priimti ir už jas sumokėti (sutarties 1.1 punktas). Verezano LLC (Ltd.) vardu sutartį pasirašė vadybininkas A. Z..

50. Apeliantas tvirtino, kad jis niekaip nėra susijęs su Verezano LLC (Ltd.), nebuvo nei faktiniu, nei teisiniu jos vadovu, turtu nedisponavo, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Sutiktina su apeliantu tik tuo aspektu, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga ir joje konstatuoti faktai nelaikytini prejudiciniais nagrinėjant civilinę bylą. CPK 182 straipsnyje, reglamentuojančiame atleidimą nuo įrodinėjimo, 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo išaiškinta, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga neturi prejudicinės galios pagal CPK 182 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2007; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016, 22 punktas) ar didesnės įrodomosios galios pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-696/2006).

51. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir nesirėmė kaip prejudicija kuriais nors ikiteisminio tyrimo metu nustatytais faktais, sprendime nenurodė, kad tie faktai iš naujo civilinėje byloje neįrodinėtini ir jais besąlygiškai teismas remiasi. Kita vertus, įrodinėjimo procese teismas gali remtis bet kokias faktiniais duomenimis, gautais iš bet kurių leistinų šaltinių, jeigu juose yra reikšmingos nagrinėjamai civilinei bylai informacijos ir jeigu šie duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Draudimo remtis ikiteisminio tyrimo metu gauta informacija, joje atliktais procesiniais veiksmais ar jų atlikimo metu užfiksuotomis aplinkybėmis įstatymų leidėjas nenustatė.

52. Kaip matyti iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. kovo 4 d. teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00024-12 medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu bendrovės Verezano LLC (Ltd.) veikla nebuvo tiriama, tačiau dėl kitų veikų, kuriomis jis buvo įtariamas, apelianto bute 2016 m. spalio 16 d. atliktos kratos metu, be kita ko, buvo surasti ir paimti Verezano LLC (Ltd.) antspaudai, de jure jos vadovo V. P. parašo antspaudas, banko kodų generatorius ir kiti dokumentai. Visi nurodytai bendrovei priklausantys rekvizitai užfiksuoti ir aprašyti tiek kratos protokole, tiek 2013 m. spalio 23 d. apžiūros protokole. Taip pat yra užfiksuoti ir V. P. paaiškinimai, dėl kokių priežasčių jis davęs savo parašo pavyzdžius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais objektyviais faktais bei aplinkybėmis, jas vertindamas nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo kontekste (yra ar nėra apeliantas susijęs su bendrove Verezano LLC (Ltd.), ar galėjo spręsti dėl šios bendrovės sudaromų sandorių, ar galėjo priimti atsakovų išduodamus vekselius kaip atsakovės prievolių minėtai bendrovei vykdymo pagal komercinį sandorį užtikrinimą) ir dėl jų įrodomosios reikšmės spręsdamas iš bylos įrodymų visumos.

53. Atsakovų įrodinėjamas faktines aplinkybes, kad būtent su apeliantu buvo derinama ir vykdoma 2006 m. sausio 9 d. sutartis, patvirtina ne tik ikiteisminio tyrimo metu rasti aptarti bendrovės rekvizitai, kurie leido apeliantui veikti jos vardu, bet ir liudytojais apklaustas atsakovės akcininkas ir steigėjas V. K. bei vadybininku joje dirbęs V. R., kurie nurodė ir tai, kad pats apeliantas rūpinosi 2006 m. sausio 9 d. sudarytos sutarties tinkamu vykdymu, į jį buvo kreipiamasi ir jis veikė kaip Verezano LLC (Ltd.) atstovas.

54. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apelianto sąsajų su Verezano LLC (Ltd.), nes apeliantas, disponuodamas šios bendrovės antspaudu, banko sąskaita bei turėdamas teisinio jos vadovo parašo antspaudą, neabejotinai galėjo atlikti visas vadovui deleguotas funkcijas. Atitinkamai, atsakovės UAB ,,Solmita“ bendrovei Verezano LLC (Ltd.) laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. spalio 29 d. išrašytos sąskaitos faktūros, CMR važtaraščiai, eksporto deklaracijos, leidžia labiau tikėtinai spręsti, kad šalys, t. y. Verezano LLC (Ltd.), veikdama per apeliantą, ir atsakovė UAB ,,Solmita“, veikdama per V. K., galėjo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus teikti sulygtas prekes.

55. Tai nustačiusi, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su apelianto pozicija ir jo apeliacinio skundo argumentais, kad šią dalį šalių ginčo pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai.

Dėl paskirtos baudos už priesaikos sulaužymą

56. Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat prašo panaikinti jam teismo skirtą 300 Eur baudą už priesaikos sulaužymą, teigdamas, kad galėjo sąžiningai suklysti ir neatsiminti visų aplinkybių, susijusių su jo namuose atlikta krata ir jos metu rastais daiktais, kadangi nuo jos atlikimo praėjo daug laiko.

57. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2019 m. vasario 8 d. teismo posėdyje apeliantas nurodė niekada neturėjęs Verezano LLC (Ltd.) spaudo, elektroninės bankininkystės prisijungimo kodų bei nebuvo jos atstovu (garso įrašas nuo 00:20:35), t. y. nurodė aplinkybes akivaizdžiai prieštaraujančias kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymas – kratos metu rastų ir paimtų daiktų apžiūros protokole užfiksuotai informacijai, taip pat liudytojų paaiškinimams dėl buvusio jo vaidmens. Pagal CPK 186 straipsnio 6 dalį už priesaikos sulaužymą teismas šaliai ar trečiajam asmeniui, taip pat jų atstovams pagal įstatymą turi teisę skirti iki 300 Eur baudą, ir teismas, nustatęs priesaikos sulaužymo faktą, tokią baudą nagrinėjamu atveju paskyrė.

58. Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas galėjo neprisiminti, kas konkrečiai kratos metu buvo rasta jo bute, neįtikinami ir patvirtina tik tokią aplinkybę, kad apeliantas mėgino išvengti atsakovų procesiniuose dokumentuose įrodinėjamo jo vaidmens, veikiant Verezano LLC (Ltd.) vardu.

59. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šalis ir trečiasis asmuo turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius (CPK 188 straipsnis). Kitaip tariant, asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas naudingo teismo sprendimo, gali teikti ne visus paaiškinimus, dalį jų nutylėti, palankiai sau vaizduoti ir suprasti tam tikras aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipti savo naudai, nebūtinai net sąmoningai. Tokio asmens parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Tačiau teisme prisiekęs jis jau negali sąmoningai neigti tokių aplinkybių, kurias neginčijamai patvirtina kiti byloje esantys ar laikinai pridėti prie bylos duomenys, konkrečiu atveju – kratos protokolas iš ikiteisminio tyrimo bylos, jo eigą bei rastus daiktus ir dokumentus užfiksavusios nuotraukos. Todėl ir šioje dalyje apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

60. Apeliantas prašė priteisti 920 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą, ir 1 000 Eur išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo parengimu, o atsakovė UAB ,,Solmita“ – 1 436,80 Eur išlaidas, patirtas ruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Byloje dalyvaujantys asmenys pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

61. Kadangi bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), apeliacinį skundą iš esmės atmetus kaip nepagrįstą apeliantui turėtos išlaidos neatlygintinos. Taip pat apeliantui tenka pareiga kompensuoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju prašymą pateikusios atsakovės UAB ,,Solmita“, patirtas dėl prasidėjusio apeliacinio proceso išlaidas.

62. Atsakovės UAB ,,Solmita“ prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio (1 289 Eur x 1,3). Atsakovės prašomos atlyginti 1 436,80 Eur atstovavimo išlaidos priteisiamos iš pralaimėjusios ginčą šalies, t. y. apelianto (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Solmita“ (juridinio asmens kodas 122781175) iš ieškovo J. Š. (J. Š.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 436,80 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų trisdešimt šešių eurų ir 80 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.