- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-20
- Bylos Nr.
- e1A-29-875/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-2-00001-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Martynas Galvičius, Laisvydas Zederštremas
- Kaltinamasis
- T. K.
- Advokatai
- Irmantas Motužis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Arošienės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. K., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį, išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;
išspręsti kardomosios priemonės klausimai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Baudžiamoji byla teismui perduota T. K. kaltinant tuo, kad jis, žinodamas, jog pagal 2023 m. birželio 27 d. Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų sprendimą nepilnametės dukros L. B., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui privalo mokėti po 220 Eur, kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio padavimo dienos, t. y. 2022 m. rugsėjo 14 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, galėdamas ir privalėdamas tą pareigą vykdyti, laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2024 m. balandžio 3 d. be objektyvių pateisinamų priežasčių vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo dukrą L. B., mokėti lėšas vaiko išlaikymui ar teikti kitą būtiną materialinę paramą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė Jūratė Arošienė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. lapkričio 4 d. išteisinamąjį nuosprendį ir T. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 straipsnyje; paskirti T. K. laisvės apribojimo bausmę devyniems mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti T. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti; išlaidas valstybei už nukentėjusiajai suteiktas advokato paslaugas priteisti iš T. K..
2.1. Nurodo, kad teismo nuosprendis išteisinti T. K. yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.
2.2. Visų pirma, baudžiamąją bylą perdavus teismui su pareiškimu dėl teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo teismas bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmojo posėdžio metu kaltinamajam T. K. ir jo gynėjui paprašius taikyti sutrumpinto įrodymų tyrimo procesą, teismas protokoline nutartimi atsisakė jį taikyti, motyvuodamas tuo, kad pagal baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tik kaltės pripažinimas yra esminė aplinkybė sutrumpintam įrodymų tyrimui taikyti. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 273 straipsnio nuostatas.
2.3. Cituojant BK 164 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose ir analizuojant T. K. parodymus teisme, daroma išvada, kad T. K. sąmoningai nemokėjo priteisto išlaikymo vaikui ir vengė jį išlaikyti be pateisinamų priežasčių. Tuo tarpu teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad „pripažįstant asmenį kaltu dėl BK 164 straipsnyje numatytos veikos, būtina nustatyti, jog asmuo žinojo apie pareigą mokėti nustatyto dydžio išlaikymą, turėjo realią galimybę tai daryti, tačiau to nedarė. Teismas konstatavo, kad į bylą nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, jog kaltinamasis visiškai neprisidėjo prie teismo nustatytos pareigos materialiai išlaikyti vaiką.
2.4. Prokurorė nesutinka su teismo išvadomis dėl T. K. nekaltumo skundžiamame nuosprendyje ir nurodo, kad tokias teismo išvadas paneigia pats kaltinamasis T. K. nurodęs, kad vengė išlaikyti L. B. daugiau iš principo. Jis teisme pripažino, kad „taip išeina, kad nevykdžiau tos pareigos išlaikyti vaiką. Ji (K. B.) nenorėjo ir nenori, kad aš bendraučiau su vaiku, todėl aš tų galimybių ir neieškojau.“ Teisme apklausta nukentėjusioji K. B. taip pat nurodė, kad nuo 2023 metų rugpjūčio 17 d. iki 2024 m. vasario mėn., t. y. devynis mėnesius iš T. K. gavo tik dalį išlaikymo. Dar kartais, kas tris-keturis mėnesius antstolė perveda po 100 Eur ir truputį daugiau. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek T. K., tiek jo gynėjas teisminio nagrinėjimo metu prašė taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kas rodo, jog kaltinamasis savo kaltę pripažino. Kaltinamojo gynėjas savo kalboje nurodė, jog „kaltinimo esmę mano ginamasis pripažįsta, ta aplinkybė, kad neteikė vaikui išlaikymui yra esminė ir paminėjo, kad kažkiek lėšų būtų galėjęs skirti. Visa nusikaltimo sudėtis yra pripažinta.“
2.5. Prokurorės nuomone, pagal įrodymų vertinimo taisykles, teismas turėjo vertinti ne tik kaltinamojo T. K. parodymus dėl kaltės pripažinimo ir atskirų bylos įrodymų įrodomąją reikšmę, bet visus byloje surinktus įrodymus, susieti juos vientisą loginę įrodinėjimo grandinę ir pateikti motyvuotas ir tikslias išvadas dėl kaltinamajam pareikšto kaltinimo pagrįstumo, tačiau to nepadarė, nes ne visi bylos įrodymai yra įvertinti kaip visuma ir sugretinti tarpusavyje. Todėl priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias nuostatas, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nevertino įrodymų visumos, atskiriems įrodymams nepagrįstai suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl kaltinamojo T. K. išteisinimo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame teismo posėdyje prokuroras Arūnas Gailius prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo T. K. gynėjas advokatas Irmantas Motužis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Prokuroro apeliacinis skundas atmestinas
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022, 2K-14-387/2024, 2K-37-387/2024).
6. Apeliaciniu skundu prokuroras ginčija T. K. išteisinimą pagal BK 164 straipsnį, įrodinėja BK 164 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimą jo veiksmuose, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išvadas dėl T. K. išteisinimo grindė prieštaringais jo paties parodymais, neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nevertino įrodymų visumos, atskiriems įrodymams nepagrįstai suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl jo išteisinimo.
7. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, išanalizavusi skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytas išvadas bei apeliaciniame skunde prokuroro nurodytus argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, tinkamai vadovavosi BPK normomis, susijusiomis su įrodymų tyrimu, išsamiai išanalizavo byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad T. K. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, požymių.
8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023 ir kt.).
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį ir motyvus pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad įrodymų vertinimas byloje atliktas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė iš esmės vien prieštaringais paties T. K. parodymais bei atskirais bylos įrodymais, prieštarauja bylos medžiagai. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kokiais įrodymais vadovaujantis T. K. yra išteisintas, išdėstyti argumentai dėl įrodymų visumos vertinimo. Be to, nuosprendyje įrodymai palyginti tarpusavyje tiek nuoseklumo, tiek atitikties kitiems bylos duomenims aspektais, o išvados argumentuotos. Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra netinkamas, nėra jokio pagrindo. Kaip minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kaip ne kartą yra pažymėjęs kasacinis teismas, nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pagal BK 164 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-238/2011, 2K-20/2014, 2K-327-303/2015, 2K-246-648/2016, 2K-164-699/2017, 2K-281-489/2020). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių. Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014). Esminis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis yra kaltė. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltė pasireiškia kaltininko tiesiogine tyčia – asmuo, žinodamas (suvokdamas), kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti (būdamas darbingas ir turėdamas turtines galimybes teikti vaikui išlaikymą), jos sąmoningai nevykdo, t. y. supranta savo elgesio pavojingumą ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-489/2020, 2K-134-511/2021). Ir priešingai, BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės, įkalinimo ir pan., t. y. objektyviai neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2008, 2K-42/2014, 2K-246-648/2016). Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia, pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą.
11. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pagal Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2023 m. birželio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-83-1178/2023, kuriuo, be kita ko, buvo nustatyta, jog T. K. yra L. B., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas ir iš jo L. B. priteistas išlaikymas po 220 Eur, kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio pateikimo dienos, t. y. 2022 m. rugsėjo 14 d. iki vaiko pilnametystės, ir 7131 Eur išlaikymo įsiskolinimas, T. K. privalėjo kas mėnesį mokėti po 220 Eur savo dukters išlaikymui. Byloje esančiame antstolės G. M. 2024 m. sausio 25 d. pranešime Nr. S-24-185-1953 užfiksuoti duomenys (t. 3, b. l. 150–151), nukentėjusiosios K. B.(t. 1, b. l. 52–56) bei paties T. K. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme (t. 1, b. l. 174–177) patvirtina, kad minėtu teismo procesiniu sprendimu nustatytos vaiko išlaikymo tvarkos, kiek ji yra susijusi su T. K. pareigomis, nebuvo laikomasi.
12. Sutiktina, kad byloje pateiktas Sodros išrašas (t. 2, b. l. 63–64) patvirtina T. K. laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 18 d. iki 2023 m. gegužės 19 d. dirbus UAB (duomenys neskelbtini), o iš darbdavio pateiktos 2024 m. vasario 27 d. pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti T. K. už nurodytą laikotarpį gavus atitinkamą darbo užmokestį (t. 1, b. l. 28). Iš 2024 m. kovo 14 d. tarnybinio pranešimo, kuriame užfiksuotas T. K. AB (duomenys neskelbtini) sąskaitos išklotinės apibendrinimas, nustatyti visi įeinantys ir išeinantys mokėjimai laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. taip pat akivaizdu jį disponavus darbo užmokesčio lėšomis savo nuožiūra (t. 2, b. l. 38–48). O pagal 2022 m. rugsėjo 29 d. transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties, s sudarytos su UAB (duomenys neskelbtini), matyti T. K. įgijus ir 6400 Eur vertės automobilį BMW 530, 2004 m., išperkamosios nuomos pagrindu (sutarties pabaios data – 2027 m. rugsėjo 29 d.) (t. 1, b. l. 29). Tačiau pastebėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu prokurorės 2024 m. gegužės 20 d. prašymu buvo patikslintas kaltinimas T. K. ir vengimas pagal teismo sprendimą išlaikyti savo dukrą L. B. jam inkriminuotas laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 27 d. iki 2024 m. balandžio 3 d.
13. Kaip matyti iš bylos medžiagos, patikslintame kaltinime nurodytu aktualiu laikotarpiu T. K. nedirbo. Iš UAB (duomenys neskelbtini) jis atleistas nuo 2023 m. gegužės 19 d., paties prašymu (t. 3, b. l. 131). Kaip pats T. K. nurodė apklausiamas teisme, iš minėto darbo išėjo dėl to, kad būdavo komandiruojamas dirbti į užsienį, atlyginimas buvo per mažas, išvažiuoti reikėdavo keliems mėnesiams, darbas buvo sunkus. Nebenorėjo dirbti užsienyje dėl šeimos, nes turi du mažamečius vaikus su dabartine gyvenimo drauge, todėl jam buvo geriau dirbti arčiau namų. Išėjęs iš ankstesnės darbovietės T. K. užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Užimtumo tarnybos duomenimis, jis tarnyboje registruotas nuo 2023 m. birželio 1 d., jam suteiktas bedarbio statusas (t. 2, b. l. 107, 124). Iš byloje pateiktų savarankiško darbo paieškos vykdymo ataskaitų už laikotarpį nuo 2023 m. liepos mėn. iki 2024 m. vasario mėn. matyti, kad T. K. ir savarankiškai ieškojosi darbo – skambino potencialiems darbdaviams, kurių kontaktai nurodyti ataskaitose, siųsdavo CW, daugiausia – uždarosioms akcinėms bendrovėms, ūkininkų ūkiams (t. 4, b. l. 19–24, 30). 2024 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotas T. K. AB (duomenys neskelbtini) sąskaitos išklotinės apibendrinimas apie įeinančius ir išeinančius mokėjimus laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 28 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 17 d. iki 2024 m. kovo 18 d. į T. K. skaitą banke buvo pervestos tik VSDFV išmokos, kurių dydis nuo 265,12 Eur iki 220,24 Eur, t. y. palaipsniui mažėjančios, iš kurių taip pat buvo daromi išskaitymai ir antstoliams (t. 2, b. l. 38–48, t. 4, 47–48). Tą aplinkybę, kad T. K. nuo priverstinio teismo sprendimo dėl alimentų išieškojimo nesislėpė ir su antstoliais bendradarbiavo, patvirtina ir antstolės G. M. 2024 m. sausio 25 d. pranešime užfiksuoti duomenys apie tai, kad skolininko (T. K.) nurodytu adresu neįteikus raginimo, jis buvo išsiųstas jam el. paštu ir T. K. tuo pačiu el. paštu pateikė banko sąskaitos išrašą apie gaunamas išmokas iš VSDFV Panevėžio skyriaus, dėl ko buvo surašytas patvarkymas dėl išlaikymo išieškojimo ir pateiktas vykdyti VSDFV Panevėžio skyriui (t. 3, b. l. 150–151). Iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 2024 m. sausio 22 d. pranešimo ikiteisminio tyrimo įstaigai matyti, kad pagal K. B. 2023 m. rugpjūčio 8 d. prašymą dėl vaikų išlaikymo buvo išmokėtos 5 išmokos (už rugpjūčio – gruodžio mėnesius) po 88,20 Eur už L. B.. T. K. pastangas susirasti darbą patvirtina ir tai, kad siekdamas įsidarbinti jis 2024 m. vasario 3 d. įgijo traktorininko pažymėjimą (pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 4, b. l. 29), o jau nuo 2024 m. gegužės 2 d. pagal neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. balandžio 22 d. sudarytą su L. P., vykdančia individualią žemės ūkio veiklą, įsidarbino ūkio darbininku (t. 4, b. l. 25–26). Iš paties T. K. parodymų matyti, kad nors šiuo metu jis dirba puse etato, tačiau tikisi ateityje dirbti visu etatu arba susirasti papildomo darbo. T. K. parodymus apie tai, kad gaunamas nedarbo išmokas skyrė savo su gyvenimo drauge I. K. turimų dviejų vaikų išlaikymui patvirtina vaikų (A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. K., gim. (duomenys neskelbtini)) gimimo įrašų kopijos bei minėtos T. K. sąskaitos banke išklotinės duomenys, iš kurių matyti, kad gaunamas nedarbo išmokas jis pravedė I. K. (t. 2, b. l. 38–48, t. 4, b. l. 27, 28). Pagal T. K. parodymus, šiuo metu judviejų vaikų mama yra vaikų auginimo atostogose, nedirba, gauna tik išmokas už vaikus, tačiau jų dydžio nežino, galbūt apie 500 Eur.
14. Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo akcentuojamos ir 27 transporto priemonės, VĮ „Regitra“ duomenimis, registruotos T. K. vardu (t. 2, b. l. 112–114 ), tačiau apklausiamas teisme T. K. nurodė minėtais automobiliais disponavęs prieš 10 metų, kai vertėsi automobilių prekyba, tačiau dabar jokios prekybos automobiliais jis nevykdo ir tų automobilių neturi. Pastebėtina, kad minėtoje VĮ „Regitra“ pažymoje nėra jokių duomenų apie nurodytų automobilių paskutinę registravimo datą, leidimą dalyvauti eisme ir pan., todėl šie duomenys nelaikytini išsamiais ir atitinkančiais esamą padėtį. Juo labiau, kad iš kitos VĮ „Regitra“ pažymos (Informatikos ir ryšių departamento prie VRM) matyti, kad T. K. vardu yra registruotas vienas automobilis – AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris išregistruotas dar 2016 m. (t. 2, b. l. 103 ). Tuo tarpu Lietuvos teismų informacinės sistemos Kelių transporto priemonių registro duomenimis, T. K. vardu registruotų transporto priemonių iš viso nėra. Dėl nuomos pagrindu įgyto automobilio BMW apklausiamas teisme T. K. nurodė jį įsigijęs išperkamąja nuoma tuomet, kai dirbo užsienyje ir reikėjo vaikus vežti į darželį. Tačiau šiuo metu to automobilio jis nebeturi, nes jis sudegė, o įmokas už jį turi mokėti ir toliau. Įmokas už šį automobilį mokėjo iš tų pačių nedarbo išmokų bei žmonos duotų pinigų. Tai, kad T. K. 2024 m. vasario 26 d. nutraukė su (duomenys neskelbtini) sudarytą sutartį dėl minėto automobilio įgijimo ir jo negrąžino patvirtina ir LITEKO duomenys. Iš Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo už akių matyti ir tai, kad iš (atsakovo) T. K. ieškovės (duomenys neskelbtini), (perėmusios reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu) naudai už minėtą automobilį buvo priteista skola – 6157,16 Eur, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 6157,16 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. lapkričio 6 d. iki teismo sprendimo už akių visiško įvykdymo bei 453 Eur bylinėjimosi išlaidos. Sunkią T. K. finansinę padėtį liudija ir tai, kad jo atžvilgiu (LITEKO Antstolių informacinės sistemos duomenimis) yra vykdomos 25 vykdomosios bylos įvairių vykdomųjų dokumentų pagrindu (be minėto išlaikymo įsiskolinimo, taip pat ir dėl administracinių nuobaudų, Ligonių kasų ir pan.). Tačiau pastebėtina ir tai, kad naujų įsipareigojimų kreditoriams T. K. neturi. Nekilnojamojo turto T. K. vardu registruota nėra (t. 2, b. l. 118).
15. Teisėjų kolegija, išanalizavusi aptartus faktinius duomenis ir jų visumą, neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad T. K., žinodamas apie teismo sprendimą, įpareigojantį jį teikti išlaikymą savo vaikui, ir turėdamas tam realią galimybę, vengė teikti lėšas nepilnamečiui vaikui išlaikyti. Kaip jau minėta anksčiau, asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį yra traukiamas tuo atveju, kai jis vengia išlaikyti vaiką. Vengimui neužtenka nustatyti vien tik to, kad asmuo yra skolingas už vaiko išlaikymą, būtina nustatyti ir tai, jog skola susidarė dėl asmens tyčinių veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų tvirtinti, jog išteisintasis tyčia sudarė tokias sąlygas, kurios neleistų jam prisidėti prie vaiko išlaikymo. Anksčiau išdėstyti duomenys apie tai, kad T. K. laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 1 d. iki 2024 m gegužės 1 d. nors ir nedirbo, tačiau registravosi Užimtumo tarnyboje, darbo aktyviai ieškojosi ir savarankiškai, siekdamas jį gauti įgijo traktorininko pažymėjimą ir 2025 m. gegužės 2 d. sudarė darbo sutartį bei dirba, nedarbo laikotarpiu gavo tik minimalias VSDFV mokamas nedarbo išmokas, kurių nuo antstolių neslėpė, dėl ko išskaitymai vaiko išlaikymai buvo atliekami ir iš šių pajamų, su antstoliais bendradarbiavo, daugiau pajamų iš kitų šaltinių (giminių ar artimųjų, naujų kreditorių) negavo, kilnojamojo ar nekilnojamojo turto taip pat neturi ir neįgijo, turėtą sutartį dėl automobilio nuomos nutraukė, tačiau įsiskolinimas yra priteistas, taip pat įvertinus ir jo atžvilgiu vykdomas kitas 25 vykdomąsias bylas dėl įvairių ankstesnių įsiskolinimų, teisėjų kolegijai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šiuo atveju nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad T. K., turėdamas realias galimybes teikti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui – L. B., tyčia sąmoningai nevykdė šios savo pareigos kaltinime nurodytu laikotarpiu. T. K. viso proceso metu neginčijo ir pripažino, jog kaltinime nurodytu laiku jis savanoriškai lėšų dukros išlaikymui neskyrė, neginčijo ir susidariusio įsiskolinimo bei nurodė tokio savo neveikimo priežastis. Iš teismo nustatytų ir aukščiau nurodytų aplinkybių negalima teigti, kad T. K. nedirbo specialiai ir tik tam, kad nemokėtų išlaikymo savo vaikui arba slėpė savo pajamas, slėpėsi nuo antstolių ar tyčia sumažino turimą turtą, nepagrįstai prisiėmė įsipareigojimų kreditoriams ar kitaip tyčia vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką, t. y. turėdamas galimybę tinkamai vykdyti savo pareigą tyčia jos nevykdė. Teisėjų kolegija neįžvelgia esant byloje tokių tyčinių T. K. veiksmų įrodymų, todėl jo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 164 straipsnį negalima.
16. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014). Taigi įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes bei kilusias abejones, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi in dubio pro reo principu ir pripažino, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad T. K., turėdamas realias galimybes teikti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui – L. B., tyčia sąmoningai nevykdė šios savo pareigos kaltinime nurodytu laikotarpiu. Apylinkės teismas priėmė teisingą bei pagrįstą nuosprendį –T. K. pagal BK 164 straipsnį išteisino pagrįstai, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jomis abejoti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas. Palikus skundžiamą nuosprendį nepakeistą, apeliacinio skundo klausimas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo šioje byloje netaikymo pagal BPK 273 straipsnį nebesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Jūratės Arošienės apeliacinį skundą.
Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.