Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Ilonos Jakubėnienė ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio ir nukentėjusiosios D. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. Nukentėjusiosios D. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl 75,06 Eur turtinės žalos ir 2000 Eur neturtinės žalos, taip pat 1331 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas atlyginimo – paliktas nenagrinėtu. Skundžiamu nuosprendžiu priteista T. K. 2194 Eur patirtoms išlaidoms advokato ir advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiosios D. K. apeliaciniai skundai atmetami.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas reiškia, kad išvados vertinant įrodymus daromos lyginant tarpusavyje iš įvairių įrodymų gaunamą informaciją, siekiant įvertinti, ar iš vienų įrodymų gaunama informacija atitinka, patvirtina kitų įrodymų teikiamą informaciją apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, jai prieštarauja ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2020). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį tik teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

9. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015).

10. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

11. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė, byloje apkaustų asmenų parodymus sugretinęs ir palyginęs tarpusavyje bei su kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, vaizdo ir garso įrašais, specialistų išvadomis, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, padarė motyvuotas išvadas, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog T. K. tyčia smurtavo savo sutuoktinės D. K. atžvilgiu. Toks įrodymų vertinimas neprieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

13. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir būti pavojinga, vadinasi, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma vien formaliais pagrindais, dirbtinai kriminalizuojant smulkius buitinio, asmeninio ar auklėjamojo pobūdžio konfliktus.

14. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šį principą taip pat įtvirtina BPK 44 straipsnio 6 dalis. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią kasacinės instancijos teismo praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pavyzdžiui, 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83 ir kt.; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).?

15. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Kartu pažymėtina, jog fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nustatant asmeniui sukeltą fizinį skausmą atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Tam, kad asmenį pripažinti kaltu kaip padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnyje, nepakanka to, jog specialisto išvadoje yra nurodyta, kad nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Šiuo atveju būtina nustatyti, ar užfiksuotas sveikatos sutrikdymas yra būtent kaltinamojo asmens elgesio pasekmė. Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Be to, nagrinėjant įvykį, kurį galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

16. Šis BK 140 straipsnio 2 dalyje, numatytas nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

17. Nagrinėjama byla yra specifinė, nes joje nagrinėjamas konfliktas sutuoktinių, kurie tuo pačiu sprendžia ir ištuokos bei turto padalinimo klausimus. Iš bylos matyti, kad išteisintasis T. K. 2022 m. rugsėjo 28 d. ieškiniu dėl santuokos nutraukimo kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas nutraukti jo ir D. K. santuoką dėl sutuoktinės kaltės (2 t., b. l. 146-161), o 2023 m. sausio 9 d. D. K. Šiaulių apylinkės teismui pateikė priešieškinį, kuriuo taip pat prašė nutraukti jos ir T. K. santuoką dėl sutuoktinio kaltės ir padalinti turtą (3 t., b. l. 175-200; 4 t., b. l. 1-26). Pažymėtina, kad priešieškiniu prašydama nutraukti santuoką D. K. akcentuoja sutuoktinio neištikimybę, kaip santuokos nutraukimo priežastį, ir priešieškinyje neužsimena apie tai, kad T. K. baudžiamojoje byloje tiriamo įvykio metu jos atžvilgiu galimai smurtavo. Be to, kaip išteisintasis ir nukentėjusioji patvirtino, dar iki įvykio jie dėl vienas kito veiksmų ne kartą kreipėsi tiek į policijos pareigūnus, tiek ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl galimai netinkamų (neteisėtų) veiksmų vaikų atžvilgiu, dėl ko buvo pradėtos administracinių nusižengimų teisenos pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį, atvejo vadybos procesas ir šeimai teikiamos socialinės paslaugos (2 t., b. l. 162-164; 3 t., b. l. 12-14, 171-172; 4 t., b. l. 15-26). Taigi, kaip matyti iš bylos duomenų, 2022 m. lapkričio 20 d. tarp išteisintojo ir jo sutuoktinės D. K. įvyko eilinis žodinis konfliktas, prasidėjęs dėl išmestų vaiko „Lego“ kaladėlių bei dėl iš lauko pusės uždaromų durų. Išteisintojo T. K. teigimu, šio konflikto metu D. K. neleido jam uždaryti durų bei ranka jam trenkė per ranką, o nukentėjusiosios D. K. teigimu, jai atidarius skalbimo patalpos duris, T. K. rankos delnu jai sudavė smūgį į nosį, dėl ko nosis buvo visa raudona, bei išleidus šunis į lauką prieangyje (tambūre) jai neleidžiant uždaryti durų, tarp jos ir T. K. įvyko susistumdymas ir T. K. tyčia durimis jai trenkė, taip sukėlė fizinį skausmą dešinėje kojoje ir dešiniame petyje bei ji kairiu pečiu atsitrenkė į durų staktą, ir nustūmęs ją į prieškambarį, vieną kartą koja spyrė jai į dešinę koją.

18. Pažymėtina, kad tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje gyvenantys žmonės, jų santykiai įtempti, ir besiskiriančių sutuoktinių konfliktiški santykiai gali turėti įtakos jų parodymų patikimumui, todėl tokiais atvejais besiskiriančių sutuoktinių parodymai turi būti vertinami labai įdėmiai bei atidžiai ir tik kitų įrodymų kontekste, turint galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį, inicijuojant įvairius teisinius procesus. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tokius tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus, juo labiau kai šie kyla tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo ir turto padalijimo procese. Konfliktai šeimose neretas reiškinys mūsų visuomenėje ir konfliktinėse situacijose susijaudinę sutuoktiniai kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti ginčus, kilusius iš šeimos teisinių santykių. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atstatyti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

24. Įvertinus visumą nukentėjusiosios parodymų konstatuotina, kad nukentėjusioji D. K. visų apklausų metu nuosekliai parodė, kad prieš ją smurtavo ir kaltinime nurodytus sužalojimus jai padarė T. K., tačiau nukentėjusiosios parodymai apie jai padarytus sužalojimus ir šių sužalojimų padarymo aplinkybes (tai yra, apie esmines bylos aplinkybes) nėra nuoseklūs.

26. 2023 m. lapkričio 21 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriau specialisto išvadoje Nr. G 1655(04) nurodyta, kad D. K. padarytos kraujosruvos kairiame žaste ir dešinėje blauzdoje, kad šie D. K. nustatyti kūno sužalojimai padaryti apytikriai prieš 1-2 paras iki atliekant teismo medicininį apžiūrėjimą, kad kūne nustatytiems sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūginių kontaktų su bukais kietais daiktais ar bukais kietais paviršiais, kad D. K. nustatyti kūno sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tiek sužalojimų visuma, tiek ir kiekvienas sužalojimas atskirai, nustatyti kūno sužalojimai nėra būdingi griuviminei ar kritiminei traumai (1 t., b. l. 125). Pažymėtina, kad šioje specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad kairio žasto apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje melsva kraujosruva 3 cm x 1,5 cm, dešinės blauzdos viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje melsva kraujosruva 2 cm x 2,5 cm, kad veide, atkreipiant dėmesį į nosies sritį, dešiniame petyje dešinėje rankoje nukentėjusiosios nurodytose vietose, sužalojimų žymių nėra, nosies nugarėlės ašinė linija tiesi, apčiuopiant kaulų traškėjimo ir paslankumo nėra. Taigi, ši specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiosios D. K. parodymų, jog T. K. delnu jai sudavė smūgį į nosį bei durimis sutrenkė jai dešinę ranką.

27. Taip pat nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu pateiktus duomenis, jog jai po įvykio buvo diagnozuotas peties sumušimas (1 t., b. l. 134-136), buvo atliktas papildomas medicininis tyrimas ir 2023 m. vasario 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialistas pateikė specialisto išvadą Nr. pG 220/2023(04), kurioje nurodyta, kad D. K. 2023 m. sausio 25 d. nustatytas magnetinio rezonanso tyrimo metu dešinio peties podyglinio raumens sausgyslės sąnarinio paviršiaus dalinis apie 50 procentų plyšimas ties prisitvirtinimu prie didžiojo gumburėlio dėl podyglinio raumens sausgyslės degeneracijos, susijusios su amžiniais organizmo pakitimais, ir uždegimo, neturi priežastinio ryšio su įvykio aplinkybėse nurodyta 2022 m. lapkričio 20 d. trauma, kad šis dešinio peties podyglinio raumens sausgyslės sąnarinio paviršiaus dalinis plyšimas neužfiksuotas 2022 m. lapkričio 21 d. teismo medicininės apžiūros metu, nes nematomas kūno išorinės apžiūros metu, podyglinio raumens sausgyslės lėtiniai degeneraciniai ir uždegiminiai pakitimai progresuoja palaipsniui, diagnozė nustatoma tik specialiais tyrimo metodais, atliekant magnetinio branduolinio rezonanso tyrimą; kad šis dešinio peties podyglinio raumens sausgyslės sąnarinio paviršiaus dalinis plyšimas neturi priežastinio ryšio su 2022 m. lapkričio 20 d. įvykio aplinkybėse nurodyta trauma, išsivystė dėl podyglinio raumens sausgyslės lėtinių degeneracinių ir uždegiminių pakitimų, petinės mentės ataugos tarpo susiaurėjimo, į tai nurodo magnetinio branduolinio rezonanso tyrimo metu diagnozuota podyglinio raumens tendinozė, sausgyslės sąnariniame paviršiuje prisitvirtinimo prie didžiojo gumburėlio vietoje susidariusios nedidelės cistos, petinės mentės ataugos tarpo susiaurėjimas iki 7 mm (normalus tarpas 8 mm), ortopedo traumatologo konsultacijos metu nustatytas ligos kodas (duomenys neskelbtini) (kiti peties pažeidimai), kad pagal tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10-AM kodas M nustatomas jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligų atveju, bet ne sužalojimų ir tam tikrų išorinių poveikių padarinių atveju. Taip pat šioje išvadoje nurodyta, kad D. K. nustatytos kraujosruvos kairiame žaste ir dešinėje blauzdoje sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, kad gautuose medicininiuose dokumentuose nurodyta gydymo dėl sužalojimo arba susargdinimo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo pobūdžio, D. K. sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas vadovaujantis turimais sužalojimo objektyviais duomenimis, neatsižvelgiant į medicininiuose dokumentuose nurodytą gydymosi trukmę, kad vertinant kūno sužalojimo bei sveikatos sutrikdymo mastą įtakos neturi turėti ankstesnių ligų paūmėjimas (1 t., b. l. 130-131).

28. Pirmosios instancijos teisme šias minėtas specialisto išvadas pateikęs teismo medicinos specialistas – ekspertas Jurgis Sakalas jas patvirtino bei paaiškino, kad iš nustatytų kraujosruvų matmenų, formos, išsidėstymo negalima nurodyti konkrečiai, su kokiais kietais, bukais daiktais kontaktuojant jos buvo padarytos, kad kraujosruvų atsiradimas priklauso nuo smūgių stiprumo, todėl šis klausimas yra teorinis, į kurį teismo medicinos ekspertas negali atsakyti; bei nurodė, kad nufotografuotose vietose sužalojimai nukentėjusiajai nenustatyti, kad dešinės blauzdos viršutinio trečdalio išorinis paviršius, kuriame buvo nustatyti sužalojimai, yra tarp kelio ir blauzdos, vidurinė dalis, išorinė pusė (6 t., b. l. 52-57).

29. Nors specialisto išvados ir paaiškinimai teisme patvirtina, kad nukentėjusiajai D. K. galimai 2022 m. lapkričio 20 d. įvykusio konflikto su T. K. metu buvo padaryti sužalojimai – nedidelės kraujosruvos kairiame žaste ir dešinėje blauzdoje, kurioms padaryti reikėjo dviejų smūginių kontaktų su bukais kietais daiktais ar bukais kietais paviršiais, tačiau jos, be kitų duomenų, neįrodo, kad minėti sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis – išteisintajam tyčia trenkiant durimis į nukentėjusiąją ar spiriant jai į dešinę koją. Neatmestina, jog šie sužalojimai D. K. galėjo būti padaryti išteisintojo T. K. nurodytomis aplinkybėmis, tai yra nukentėjusiai stovint tarpduryje, neleidžiant jų uždaryti ir traukiant jas į save, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

30. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad T. K. kaltę patvirtina vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti duomenys, kad T. K. pateiktas garso įrašas yra modifikuotas, tačiau tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Išteisintojo T. K. pateiktame tą dieną darytame įvykio garso įraše girdėti, kaip nukentėjusioji jam sako iškviesianti policiją (1 t., b. l. 182-187), tačiau pati nukentėjusioji D. K. pripažino, kad policijai ji neskambino, nes pagalvojo, kad vaikams bus nemalonu, gėda dėl to, kad atvažiuoja policija. Iš tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo vykusios akistatos protokolo matyti, kad nukentėjusioji akistatos metu pripažino, jog T. K. grasino iškviesti policiją dėl negražaus pastarojo elgesio su krikšto sūnumi E. Ž., o iš T. K. pateikto garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad D. K. sakė iškviesianti policiją, kai tarp jos ir T. K. vyko žodinis konfliktas dėl išmestų sūnaus žaislų ir T. K. nenorėdamas su ja konfliktuoti sakė „kalbėti su jo ranka“. Pastebėtina, kad pati nukentėjusioji apklausų metu parodė, kad dėl žaislų vykęs žodinis konfliktas tarp jos ir T. K. tuo ir pasibaigė, kai ji užlipo į namo antrą aukštą, o T. K. nuėjo į katilinę. Be to, objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad T. K. pateiktas garso įrašas yra modifikuotas, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir apeliantai, o tik deklaratyviai skunde teigė, jog įrašas yra modifikuotas. Be to, apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad minėtame garso įraše girdima frazė „iškviesiu tau policiją“ patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl jos sužalojimų, kadangi, kaip matyti iš kitų bylos duomenų, policijos pareigūnai į nukentėjusiosios ir išteisintojo namus būdavo kviečiame gana dažnai ir ne dėl smurto.

31. Apeliaciniuose skunduose apeliantai teigia, kad įvykį matė mažametis E. Ž.. Iš bylos matyti, kad E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas nebuvo apklaustas, nors jau nuo 2023 m. sausio 2 d., kai į baudžiamąją bylą buvo pateikta Vaiko teisių apsaugos tarnybos Šiaulių apskrities teisių apsaugos skyriaus 2022 m. lapkričio 21 d. E. Ž. situacijos vertinimo anketa, buvo žinoma, kad E. Ž. galimai matė konfliktą, taip prarandant galimybę operatyviai gauti papildomus duomenis apie tiriamą įvykį. Kaip jau buvo minėta, 2022 m. lapkričio 20 d. 12.15 val. šeimos gyvenamojoje vietoje E. Ž. paaiškino, kad pas krikšto mamą namuose jis svečiavosi nuo penktadienio, krikšto mama su savo vyru pykosi dvi paskutines dienas, o šiandien jis viso konflikto nematė, tik matė kaip krikšto mamos D. vyras T. K. vieną ar du kartus spyrė krikšto mamai D. į koją (2 t., b. l. 8-18). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, patenkinus apeliantų prašymus, nepilnametis E. Ž. 2025 m. vasario 11 d. buvo apklaustas liudytoju pas ikiteisminio tyrimo teisėją (7 t., b. l. 106-109). Šios apklausos metu E. Ž. parodė, kad matė kaip T. pastūmė D., koja trenkė jai į dešinį šoną prie didelio veidrodžio. Po to jis nuėjo ant sofos ir pūtė padangą, pūsti padangos atėjo ir T., o D. nuėjo į viršų. Tada T. pradėjo kažką kolioti, o D. išėjo ant laiptų ir pradėjo telefonu filmuoti, dar pasakė, kad iškvies policiją. T. išėjo į lauką ir pats iškvietė policiją. Vertinant šiuos nepilnamečio liudytojo E. Ž. parodymus, pažymėtina, kad liudytojas skirtingai nurodė, kur buvo suduotas smūgis, nes iš pradžių teigė, kad buvo suduota į koją (šlaunį), o vėliau jau sakė, jog „į kepenis“, be to, iš pradžių nurodė, jog matė kaip T. spyrė, o vėliau jau teigė neprisimenantis. Taip pat liudytojas nurodė, kad T. K. sulaužė telefoną, 1-2 kartus spyrė, spjovė ant mašinos, nors kaip nurodė ir pati nukentėjusioji, telefonas buvo sulaužytas dar 2022 metų gegužės mėnesį, o automobilis buvo apspjautas 2022 metų rudenį, tai yra iki įvykio. Be to, pažymėtina, kad liudytojas negalėjo atsakyti į klausimą, koks dabar metų laikas, nurodydamas, jog vasaris.

32. Vertinant liudytojo E. Ž. parodymus, pažymėtina, kad jis apie įvykio aplinkybes buvo apklaustas tik 2025 m. vasario 11 d., tai yra po byloje tiriamo įvykio praėjus daugiau nei dvejiems metams. Taip pat pažymėtina, kad liudytojas yra nukentėjusiosios D. K. sūnėnas bei jos krikšto sūnus. Iš E. Ž. motinos R. Ž. pateiktų dokumentų – 2024 m. lapkričio 20 d. pažymos dėl specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo bei pažymos dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo matyti, kad E. Ž. nustatyta negalia dėl lėtinių neurologinių sutrikimų, kompleksinis sutrikimas: emocijų (nerimo) ir specifiniai mokymosi (skaitymo, rašymo, matematikos) sutrikimai (7 t., b. l. 117-118, 119). Šios į bylą pateiktos pažymos duodą pagrįstą pagrindą abejoti liudytojo E. Ž. parodymų patikimumu. Be to, liudytojo nurodyta aplinkybė, jog jis matė kaip T. K. koja spyrė nukentėjusiajai į koją (šlaunį), o vėliau nurodžius jog į kepenis, prieštarauja specialisto išvadoje Nr. G 1655/2022(04) nurodytiems duomenims, jog D. K. nustatyta kraujosruva dešinės blauzdos išorinėje pusėje.

33. Kaip liudyta apeliacinės instancijos teisme apklausta nepilnamečio liudytojo E. Ž. motina R. Ž. parodė, kad sūnus jai papasakojo, jog T. D. spyrė į koją, kad apie šį įvykį ji su konflikto dalyviais nebendravo, kad sūnų Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai apklausė kitą dieną. Taip pat liudytoja pripažino, kad kitą dieną (po įvykio) paskambino D. K. ir pasakė, kad Vaiko teisių tarnybos darbuotojos apsiklausė E. ir pastarasis pasakė matęs, kad T. spyrė D. į koją, po ko D. pasakė: „rimtai, buvau išsigandusi, užmiršusi buvau, kad man spyrė į koją“ (7 t., b. l. 124-126). Vertinant tokius liudytojos R. Ž. parodymus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ji, kaip nepilnamečio E. Ž. atstovė, dalyvavo E. Ž. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir girdėjo, kokius parodymus E. Ž. davė. Be to, R. Ž. parodymai, jog ji apie šį įvykį su konflikto dalyviais nebendravo prieštarauja jos pačios paaiškinimui, jog ji kitą dieną paskambino D. K. ir papasakojo, ką E. Ž. papasakojo Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams. Pažymėtina, kad 2022 m. lapkričio 21 d. E. Ž. situacijos vertinimo anketoje nurodyta, kad vaiko motina R. Ž. paaiškino, kad sūnų nuo penktadienio buvo išleidusi pasisvečiuoti pas krikšto mamą D. K., apie D. K. šeimoje kilusį konfliktą sužinojo tik šiandien, paskambinus ir pranešus telefonu pačiai D. (2 t., b. l. 108-118). Išteisintojo pateikta nukentėjusiosios įvykio metu naudoto mobilaus ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinė patvirtina, kad nukentėjusioji su R. Ž., kurios mobiliojo ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio dieną telefonu bendravo 11.57 val., 14.51 val. bei 18.52 val. (5 t., b. l. 143-145). Taigi, šie paminėti duomenys – informacija apie pokalbius bei 2022 m. lapkričio 21 d. E. Ž. situacijos vertinimo anketa, atsižvelgus į tai, kad liudytoja R. Ž. yra nukentėjusiosios artima giminaitė (nukentėjusiosios brolio žmona), ji dalyvavo kito liudytojo apklausos metu, leidžia pagrįstai abejoti liudytojos R. Ž. parodymų patikimumu.

34. Tuo tarpu vertinant išteisintojo T. K. parodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jo duotų parodymų nuoseklumu. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme T. K. nepripažino kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai yra sudavęs delnu vieną smūgį D. K. į nosį, durimis sutrenkęs jai dešinę koją ir petį bei jai kairiu pečiu atsitrenkus į durų staktą, taip pat koja spyrus vieną kartą, tokiu būdu sukėlus D. K. fizinį skausmą ir padarius nežymų sveikatos sutrikdymą. T. K. parodė, kad radęs šiukšlių konteineryje išmestus naujus sūnaus J. „Lego“ dinozaurus, kartu su sūnumi juos parsinešė į kambarį ir, vaikui paklausus D. K., kodėl išmetė jo žaislus, D. K. pradėjo iškart neadekvačiai šaukti, agresyviai pradėjo artėti link jo, todėl jis atstatė kairės rankos delną ir liepė „šnekėti su jo ranka“. Tada D. K. dar labiau „pasiuto“ ir pradėjo šaukti, todėl jis išėjo į katilinę, bet po kurio laiko pro skalbimo patalpos duris prie užrakintų katilinės durų priėjusi D. K. pasakė, kad jis išleistų šunis į kiemą, pradėjo „pulti“ ant jo, kad jis neuždarinėtų durų. Jis per laukinę pusę grįžo į patalpą, pravėrė duris, kad šuo išeitų. Jis tuo metu rankas laikė ant durų rankenos, kai žmona įpuolė tarp durų ir įkišo savo kairę ranką ir dešinę koją bei savo kūnu neleido uždaryti durų, traukdama duris į save, be to, pradėjo kaire ranka jam daužyti per krūtinę ir rankas. Išteisintasis taip pat parodė, kad jis pats iškvietė policijos pareigūnus, kuriems pasakė, jog žmona smurtauja tiek fiziškai, tiek psichologiškai, bei nurodė, kad pats darė garso įrašą nuo to momento, kai rado išmestus vaiko žaislus, jo emocinė būklė buvo stabili, jis nesikeikė, mano, kad ranką ir koją D. K. nusibrozdino, kai įpuolė į durų tarpą, jis jai jokio smūgio nesudavė, nematė jokių sužalojimų, kraujo ant jos kūno (5 t., b. l. 31-33). Tokias pačias įvykio aplinkybes T. K. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis (2 t., b. l. 65-66, 78) bei akistatos su nukentėjusiąja metu (1 t., b. l. 59-62). T. K. nurodytas aplinkybes patvirtina jo paties ikiteisminio tyrimo metu pateikti įvykio garso įrašai, kurių apžiūra buvo atlikta 2023 m. sausio 24 d. (1 t., b. l. 182-187). Be to, tokias pačias įvykio aplinkybes išteisintasis T. K. nurodė ne tik savo pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą D. K. atžvilgiu dėl jam suduotų smūgių per rankas (3 t., b. l. 46-56, 74-75), bet ir skambindamas bendrajam pagalbos centrui (1 t., b. l. 156) bei į įvykio atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., b. l. 163-172, 174-180). Iš policijos pareigūnų „Body“ kameromis darytų vaizdo įrašų bei policijos pareigūnų D. M. ir M. P. parodymų matyti, kad T. K. elgėsi ramiai (5 t., b. l. 104-106, 6 t., b. l. 1-3). Pažymėtina, kad T. K. nurodytas įvykio aplinkybes, tai yra konflikto priežastį, atliktus veiksmus, patvirtina pirmosios instancijos teisme kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno M. P. parodymai, kurie sutampa su jo iš karto po įvykio rašytame tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis (1 t., b. l. 110). Nors pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas D. M. nurodė, jog konkrečių įvykio aplinkybių neprisimena, bet perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtino, kad jo parodymai yra teisingi ir jais galima vadovautis. Iš liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad šis liudytojas patvirtina T. K. nurodytas įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 91-92). Be to, iš dalies T. K. parodymus dėl konflikto pradžios patvirtina ir pačios nukentėjusiosios D. K. parodymai. Todėl darytina išvada, kad išteisintojo T. K. parodymai apie įvykio aplinkybes yra nuoseklūs, netikėti jais nėra pagrindo.

35. Atsižvelgus į tai, kad išteisintojo T. K. parodymai yra nuoseklūs, šių parodymų, be nukentėjusiosios D. K. ir liudytojų E. Ž. ir R. Ž. parodymų, kurie dėl anksčiau nurodytų aplinkybių negali būti pripažįstami patikimais, jokie kiti bylos duomenys nepaneigia, taip pat į tai, kad įvykio metu tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai dėl vykstančių skyrybų ir turto padalijimo, kad tarp išteisintojo T. K. ir nukentėjusiosios D. K. parodymų esančių prieštaravimų dėl D. K. sužalojimo aplinkybių pašalinti nepavyko, nors buvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija ir in dubio pro reo principu, jog visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad T. K. tyčia sukėlė fizinį skausmą sutuoktinei D. K. ir tyčia padarė kaltinime nurodytus sužalojimus – kraujosruvas kairiame žaste ir dešinėje blauzdoje. Kaip jau buvo minėta, nepaneigta, kad kaltinime nurodyti sužalojimai buvo padaryti (bei sukeltas fizinis skausmas), išteisintajam T. K. bandant uždaryti duris, o nukentėjusiajai neleidžiant to padaryti (atsistojus į tarpą tarp durų ir staktos, bandant duris tempti į save). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius T. K. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, jis pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Išteisinus T. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą bei nepriteisė jos patirtų proceso išlaidų už advokato jai teiktas teisines paslaugas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 105 straipsnis).

Dėl proceso išlaidų

37. Nukentėjusioji D. K. apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą priteisti jos patirtas proceso išlaidas už advokato Drąsučio Narmonto jai pagal 2024 m. lapkričio 14 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. 24173, suteiktas teisines paslaugas – apeliacinio skundo surašymą. Už šią suteiktą paslaugą D. K. advokatui Drąsučiui Narmontui (duomenys neskelbtini) AB 2025 m. sausio 17 d. pavedimu sumokėjo 677,60 Eur (7 t., b. l. 97-99).

38. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, kad proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus, be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą, jog nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokatui, priteisiamos tik iš nuteistojo, ir pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. K. pagrįstai išteisintas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios D. K. prašymą ir jos patirtas išlaidas advokato Drąsučio Narmonto teisinėms paslaugoms apmokėti priteisti iš išteisintojo T. K., kadangi pastarasis nėra pripažintas kaltu ir nuteistas.

39. Taip pat apeliacinės instancijos teisme išteisintasis T. K. ir jo gynėjas advokatas Ramūnas Girevičius prašė pripažinti proceso išlaidomis T. K. patirtas išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme ir šias išlaidas priteisti iš valstybės išteisintojo T. K. naudai.

40. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Išteisintąjį T. K. apeliacinės instancijos teisme gynė advokatas Ramūnas Girevičius, kuris taip pat pateikė ir atsiliepimą į byloje pateiktus prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, dalyvavo 2025 m. vasario 11 d. pas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnamečio liudytojo E. Ž. apklausoje, teikė pastabas dėl šio liudytojo apklausos protokolo neišsamumo (7 t, b. l. 53-67, 78-81, 90-94, 121-127, ). 2025 m. sausio 6 d. prašymu išteisintojo T. K. gynėjas advokatas Ramūnas Girevičius prašė priteisti išteisintajam T. K. proceso išlaidų, kurias jis patyrė apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti (7 t., b. l. 50, 86, 128-129). Gynėjas advokatas Ramūnas Girevičius į bylą pateikė išteisintojo patirtas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti dokumentus: 1) 2025 m. sausio 6 d. advokato Ramūno Girevičiaus išduota PVM sąskaita faktūra serija (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad T. K. už teisines paslaugas – už gynybą baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme sumokėjo iš viso 605 Eur (7 t., b. l. 51, 69); 2) 2025 m. vasario 18 d. PVM sąskaita faktūra serija (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad T. K. už teisines paslaugas (gynybą baudžiamojoje byloje, liudytojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, 2025 m. vasario 20 d. teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme) sumokėjo 605 Eur (7 t., b. l. 87, 88); 3) 2025 m. kovo 6 d. PVM sąskaita faktūra serija (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad T. K. už teisines paslaugas (gynybą baudžiamojoje byloje, 2025 m. kovo 12 d. teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 605 Eur (7 t., b. l. 128-129). Iš šių duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teisme už advokato teiktas teisines paslaugas išteisintasis T. K. iš viso sumokėjo 1815 Eur (605+605+605).

41. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-41-697/2021).

42. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus. Šia nutartimi nutarta prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti ir nenaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio. BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi išteisintasis T. K. lieka išteisintas, jo patirtos išlaidos advokato teisinėms paslaugoms pripažįstamos proceso išlaidomis, jos yra būtinos, nėra aiškiai per didelės, todėl jos priteisiamos iš valstybės išteisintojo naudai (BPK 106 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio ir nukentėjusiosios D. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio.

Pripažinti proceso išlaidomis išteisintojo T. K. patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir išteisintojo T. K. naudai iš valstybės priteisti 1815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) proceso išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.