Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Grožio spektras“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“, atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Grožio spektras“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Tigesta“, pareiškimas dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Grožio spektras“ bankroto pripažinimo tyčiniu likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Grožio spektras“ bankroto byloje, suinteresuoti asmenys I. K., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Pareiškėja likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „Grožio spektras“ (toliau – ir pareiškėja, bendrovė), atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tigesta“ (toliau – ir nemokumo administratorė), pateikė pareiškimą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė suinteresuoto asmens I. K. veiksmai.

Pareiškėja nurodė, kad UAB „Grožio spektras“ bankrotas pripažintinas tyčiniu, nes buvęs bendrovės vadovas I. K. sąmoningai netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas pareigas. Po Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-701-657/2025, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo I. K. laiku neperdavė nemokumo administratorei viso bendrovės turto, dokumentų, buhalterinės apskaitos registrų ir kitos su bendrovės veikla susijusios informacijos, nors tokią pareigą nustatė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) ir Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutartis. Reikšminga dalis aktualių bendrovės 2023–2024 m. finansinės apskaitos dokumentų, įskaitant buhalterinės apskaitos programą, skolų analitiką, skolų judėjimo duomenis, pardavimo sąskaitas faktūras, ilgalaikio turto ir atsargų apskaitos dokumentus, sutartis ir beveik 300 debitorių skolų pagrindimo dokumentus, nemokumo administratorei nebuvo perduoti. Dėl šių dokumentų trūkumo ir nustatytų apskaitos duomenų neatitikčių nebuvo įmanoma nustatyti tikrosios bendrovės finansinės būklės, turto ir įsipareigojimų sudėties, patikrinti sudarytų sandorių teisėtumo, įvertinti kreditorių interesų pažeidimų ir tinkamai vykdyti nemokumo administratorei įstatyme pavestas funkcijas. Be to, nemokumo administratorė neturėjo galimybės pagrįsti daugiau kaip 8 mln. Eur dydžio debitorių skolų, o dalis skolininkų pateikė įrodymus apie jau atliktus mokėjimus, todėl šios aplinkybės patvirtina aplaidų arba apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir sąmoningą dokumentų slėpimą.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas I. K. apie bendrovės finansinius sunkumus žinojo gerokai anksčiau, tačiau nevykdė pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą. Nuo 2024 m. kovo mėn. bendrovėje pradėjo reikšmingai mažėti darbuotojų, nuo 2024 m. balandžio–gegužės mėn. ėmė formuotis skolos kreditoriams, tačiau vadovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Bankroto byla bendrovei buvo iškelta tik kreditoriaus UAB „Translotus“ pareiškimu Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-701-657/2025, kuriai buvęs vadovas neprieštaravo. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl delsimo inicijuoti nemokumo procesą bendrovės įsipareigojimai pagal 2023 m. gruodžio 31 d. audituotą balansą išaugo nuo 3 775 236 Eur iki 8 508 712 Eur pagal 2024 m. gruodžio 31 d. balansą, t. y. padidėjo 4 733 476 Eur, taip dar labiau pabloginant kreditorių padėtį. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (toliau – FNTT) atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 03-6-00019-24 dėl galbūt nusikalstamų veikų, susijusių su bendrovės veikla, įskaitant sukčiavimą, apgaulingą finansinės apskaitos tvarkymą, neteisingų duomenų apie juridinį asmenį pateikimą ir dokumentų klastojimą. Pareiškėjos vertinimu, šių aplinkybių visuma patvirtina sąmoningą blogą bendrovės valdymą, siekį nuslėpti tikrąją bendrovės finansinę padėtį ir sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašė buvusiam UAB „Grožio spektras“ vadovui I. K. iki penkerių metų apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Prašymą grindė JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. tuo, kad buvęs vadovas, žinodamas apie bendrovės nemokumą ir blogėjančią finansinę padėtį, laiku neinicijavo nemokumo proceso. VMI teigimu, jau 2023 m. bendrovės įsipareigojimai viršijo turto vertę, o 2024 m. finansinė padėtis toliau blogėjo – įsipareigojimai viršijo 9,3 mln. Eur, nuostoliai sudarė daugiau kaip 2 mln. Eur, nuolat augo mokestinė nepriemoka, kurios išieškojimas buvo vykdomas priverstine tvarka. VMI vertinimu, buvęs vadovas objektyviai žinojo apie bendrovės nemokumą ir, neatkūręs jos mokumo, privalėjo kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė.

Kauno apygardos teismas 2026 m. birželio 2 d. nutartimi: atmetė pareiškėjos LUAB „Grožio spektras“ pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu; iš dalies patenkino suinteresuoto asmens VMI pareiškimą ir apribojo I. K. teisę dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teismas nurodė, kad pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu tik nustačius, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo arba dėl juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir teisėtus interesus. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti – būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir juridinio asmens nemokumo arba jau nemokios įmonės turtinės padėties esminio pabloginimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nenustačius tokio priežastinio ryšio, atskiri vadovo padaryti pažeidimai gali būti vertinami kitų civilinės ar baudžiamosios atsakomybės institutų kontekste, tačiau savaime nesudaro pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu.

Spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, teismas nustatė, kad UAB „Grožio spektras“ bankroto byla Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-701-657/2025 buvo iškelta konstatavus bendrovės nemokumą. Įvertinęs bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, mokestinės nepriemokos augimą, priverstinio skolų išieškojimo duomenis ir kitus byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, kad bendrovė vėliausiai nuo 2024 m. liepos mėn. nebegalėjo vykdyti savo turtinių prievolių ir atitiko JANĮ nustatytus nemokumo kriterijus. Teismas pažymėjo, kad 2024 m. liepos 1 d. bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 15 019,75 Eur, 2024 m. spalio 1 d. – 40 802,60 Eur, 2024 m. gruodžio 1 d. – 724 369,60 Eur, o 2025 m. vasario 22 d. – 857 207,92 Eur, be to, nuo 2024 m. lapkričio mėn. buvo vykdomas priverstinis skolų išieškojimas kitų kreditorių naudai. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina bendrovės nemokumą, tačiau neįrodo tyčinio bankroto.

Vertindamas nemokumo administratorės argumentus dėl bendrovės dokumentų neperdavimo ir netinkamo apskaitos tvarkymo, teismas pripažino, kad buvęs bendrovės vadovas neįvykdė pareigos perduoti administratorei bendrovės dokumentus ir už šį pažeidimą jam paskirta 500 Eur bauda. Teismas pažymėjo, kad vien dokumentų neperdavimas ar apskaitos trūkumai nėra pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismo vertinimu, bankroto byloje buvo nustatyta bendrovės finansinė būklė, patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, identifikuotas bendrovės turtas ir debitorių skolos, todėl dokumentų trūkumas nesutrukdė vykdyti pagrindinių bankroto procedūrų ir apginti kreditorių interesų. Be to, administratorė nepateikė pakankamai įrodymų, kad dokumentai buvo sąmoningai slepiami siekiant nuslėpti neteisėtus sandorius, turto iššvaistymą ar kitus sąmoningai blogą bendrovės valdymą patvirtinančius veiksmus, taip pat nepateikė konkrečių duomenų apie nuostolingus ar ekonomiškai nepagrįstus sandorius, kreditorių teisių pažeidimus ar realią žalą, kilusią dėl tariamų apskaitos pažeidimų.

Teismas atmetė nemokumo administratorės argumentus, kad vien vadovo pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą nevykdymas sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismo vertinimu, nors pareiga kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo yra imperatyvi, jos pažeidimas pirmiausia siejamas su galimu žalos atlyginimu, o ne su tyčinio bankroto instituto taikymu. Nemokumo administratorė neįrodė, kad būtent buvusio vadovo delsimas kreiptis į teismą lėmė bendrovės nemokumą ar esminį kreditorių padėties pablogėjimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog dėl bendrovės veiklos atliekamas ikiteisminis tyrimas, nesudaro pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą, nes ikiteisminio tyrimo pradėjimas nepatvirtina neteisėtų veiksmų padarymo. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp buvusio vadovo veiksmų ir bendrovės nemokumo arba jau nemokios bendrovės turtinės padėties esminio pabloginimo, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo UAB „Grožio spektras“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Spręsdamas dėl buvusio bendrovės vadovo teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo, teismas nustatė, kad bendrovė vėliausiai nuo 2024 m. liepos mėn. buvo nemoki, todėl jos vadovui kilo imperatyvi pareiga nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą. Teismas konstatavo, kad I. K., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį ir nuosekliai didėjančią mokestinę nepriemoką (nuo 15 019,75 Eur 2024 m. liepos 1 d. iki 857 207,92 Eur 2025 m. vasario 22 d.), šios pareigos nevykdė, toliau tęsė nemokios bendrovės veiklą ir neužtikrino tinkamo bendrovės dokumentų perdavimo nemokumo administratorei. Teismo vertinimu, toks neveikimas laikytinas JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje ir 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytų pareigų pažeidimu, o byloje nepateikta duomenų, kad vadovas būtų ėmęsis priemonių bendrovės mokumui atkurti. Teismas pažymėjo, kad dėl laiku neinicijuoto nemokumo proceso toliau augo bendrovės įsipareigojimai, įskaitant mokestinę nepriemoką, todėl buvo padaryta reikšminga žala valstybei. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą poveikio priemonę ir apribojo I. K. teisę dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėja LUAB „Grožio spektras“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Tigesta“ (toliau – ir apeliantė), atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjos LUAB „Grožio spektras“ pareiškimas dėl LUAB „Grožio spektras“ bankroto pripažinimo tyčiniu, ir dėl šios dalies priimti naują nutartį – bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu bei nustatyti, kad bendrovės bankrotą sukėlė suinteresuoto asmens I. K. veiksmai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai pritaikė JANĮ 70 straipsnio nuostatas, selektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos, dėl to nepagrįstai atsisakė pripažinti LUAB „Grožio spektras“ bankrotą tyčiniu. Teismas nepakankamai įvertino sistemingą ir sąmoningą buvusio vadovo pareigų nevykdymą – reikšmingų apskaitos ir veiklos dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei, apskaitos netvarkymą, pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą nevykdymą, taip pat šių veiksmų visumą ir jų poveikį bendrovės finansinei būklei. Nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės ilgalaikio turto, atsargų, sutarčių, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitų faktūrų, debitorių skolų ir kiti esminiai apskaitos dokumentai, dėl to tapo neįmanoma nustatyti tikrąją bendrovės finansinę padėtį bei išieškoti daugiau kaip 8 mln. Eur debitorių skolų. Tokio masto dokumentų neperdavimas patvirtina sąmoningą I. K. siekį nuslėpti bendrovės veiklą ir atitinka teismų praktikoje pripažįstamus tyčinio bankroto požymius.

Teismo išvada dėl priežastinio ryšio nebuvimo yra prieštaringa ir teisiškai nepagrįsta. Teismas, konstatavęs, kad dėl buvusio vadovo nebendradarbiavimo neįmanoma nustatyti tikrosios bendrovės turtinės padėties ir dalies reikšmingų aplinkybių, negalėjo pagrįstai daryti išvados, kad priežastinis ryšys tarp buvusio vadovo veiksmų ir bendrovės finansinės padėties pablogėjimo neegzistuoja. Tais atvejais, kai dėl netinkamo apskaitos tvarkymo ar dokumentų neišsaugojimo neįmanoma nustatyti bendrovės finansinės būklės, atskiro priežastinio ryšio nustatinėti nereikia, nes priešingu atveju vadovas gautų naudą iš savo neteisėtų veiksmų. Byloje surinkti duomenys patvirtina tiesioginį ryšį tarp vadovo neveikimo ir bendrovės padėties pablogėjimo – per vienus metus daugiau kaip 4,7 mln. Eur padidėjusių įsipareigojimų, ženkliai išaugusios mokestinės nepriemokos, prarastos galimybės išieškoti daugiau kaip 8 mln. Eur debitorių skolų bei negalėjimo patikrinti bendrovės sandorių ir turto sudėties.

Teismas buvo nustatęs, kad buvęs bendrovės vadovas ne vėliau kaip nuo 2024 m. liepos mėn. žinojo apie bendrovės nemokumą, tačiau, nepaisydamas imperatyvios pareigos, sąmoningai neinicijavo nemokumo proceso. Dėl to bankroto byla bendrovei buvo iškelta ne vadovo, o kreditoriaus iniciatyva. Ši aplinkybė negali būti vertinama atskirai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių, nes kartu su sistemingu bendrovės dokumentų neperdavimu, netinkamu apskaitos tvarkymu ir reikšmingu bendrovės įsipareigojimų didėjimu ji sudaro nuoseklų sąmoningo blogo valdymo modelį.

Nepagrįsta teismo išvada, kad nemokumo administratorė neįrodė sąmoningo bendrovės dokumentų slėpimo. Bendrovės dokumentai nebuvo perduoti nepaisant pakartotinių nemokumo administratorės reikalavimų, teismo įpareigojimų ir vadovui skirtos baudos, o pats I. K. nepateikė objektyvių paaiškinimų dėl jų nebuvimo. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą nemokumo administratorei, nors būtent buvusiam vadovui tenka pareiga užtikrinti dokumentų išsaugojimą, jų perdavimą ir pagrįsti jų nebuvimo priežastis. Teismas taip pat nepagrįstai eliminavo iš įrodymų visumos aplinkybę, kad dėl bendrovės veiklos atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo ir neteisingų duomenų pateikimo, nors ši aplinkybė kartu su kitais byloje nustatytais faktais yra reikšminga vertinant vadovo veiksmų kryptingumą.

Teismas nepagrįstai susiaurino tyčinio bankroto instituto taikymo ribas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neįvertino byloje nustatytų aplinkybių visumos. Byloje nustatyti faktai patvirtina, kad buvęs bendrovės vadovas sistemingai nevykdė įstatyme nustatytų pareigų, neužtikrino tinkamo bendrovės valdymo ir apskaitos tvarkymo, neperdavė dokumentų administratorei, laiku neinicijavo nemokumo proceso ir savo veiksmais bei neveikimu iš esmės pablogino bendrovės turtinę padėtį, todėl yra visi JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 4 punkte nustatyti tyčinio bankroto požymiai.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atmestas LUAB „Grožio spektras“, atstovaujamos nemokumo administratorės, pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir atsakingu už tyčinio bankroto sukėlimą asmens. Apeliacine tvarka, neperžengiant atskirojo skundo ribų, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusioje situacijoje pagrįstai nepripažino bendrovės bankroto tyčiniu.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Kauno apygardos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutartimi UAB „Grožio spektras“ iškelta bankroto byla; nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 22 d. Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutartimi bendrovės nemokumo administratore paskirta UAB „Tigesta“. Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 22 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto. Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d., 2025 m. liepos 2 d., 2025 m. rugpjūčio 7 d., 2025 m. spalio 7 d., 2025 m. spalio 9 d., 2025 m. spalio 28 d., 2025 m. lapkričio 11 d., 2025 m. lapkričio 27 d. ir 2026 m. sausio 16 d. nutartimis patvirtintas bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.

Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Grožio spektras“ vadovu nuo 2020 m. rugpjūčio 5 d. iki 2025 m. kovo 20 d. buvo I. K.. Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartimi nustatyta, kad buvęs bendrovės vadovas, nors buvo tinkamai informuotas apie pareigą perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą, dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą su bendrovės veikla susijusią informaciją, šios pareigos nei per teismo nustatytą terminą, nei vėliau neįvykdė, todėl jam paskirta 500 Eur bauda.

Iš Juridinių asmenų registrui pateikto 2023 m. balanso matyti, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 5 625 423 Eur vertės turto, iš jo: ilgalaikio turto vertė – 15 133 Eur, trumpalaikio turto – 5 610 290 Eur (atsargos – 4 110 421 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 1 472 428 Eur, piniginės lėšos – 27 441 Eur). Bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo 3 775 239 Eur, o 2023 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodytas 1 455 234 Eur grynasis pelnas.

Iš Juridinių asmenų registrui pateikto 2024 m. balanso matyti, kad 2024 m. gruodžio 31 d. bendrovės turto vertė buvo 9 178 891 Eur, iš jo: ilgalaikio turto – 9 409 Eur, trumpalaikio turto – 9 169 482 Eur (atsargos – 3 404 711 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 5 731 680 Eur, piniginės lėšos – 33 091 Eur). Bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo 9 335 709 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 9 032 297 Eur, ilgalaikiai įsipareigojimai – 303 412 Eur. 2024 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad bendrovė patyrė 2 032 540 Eur nuostolį.

Kauno apygardos teismas, 2025 m. vasario 13 d. nutartimi iškeldamas UAB „Grožio spektras“ bankroto bylą, konstatavo, kad bendrovė buvo nemoki, negalėjo vykdyti turtinių prievolių ir jos finansinė būklė atitiko JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nemokumo sąvoką. Nutarties priėmimo metu nustatyta, kad bendrovės skola UAB „Translotus“ buvo 15 583,80 Eur, VMI – 894 518,88 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai – 12 668,56 Eur. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, nuo 2024 m. lapkričio 18 d. buvo vykdomas 23 403,86 Eur skolos išieškojimas UAB „Taurus fondas“ naudai, o iš bendrovės pateikto kreditorių sąrašo nustatyta, kad bendrovė turėjo ir kitų kreditorių, kuriems buvo skolinga 5 659 490 Eur.

Byloje esantys VMI informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad UAB „Grožio spektras“ mokestinė nepriemoka didėjo: 2024 m. liepos 1 d. ji buvo 15 019,75 Eur, 2024 m. spalio 1 d. – 40 802,60 Eur, 2024 m. gruodžio 1 d. – 724 369,60 Eur, o 2025 m. vasario 22 d. – 857 207,92 Eur.

Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ normų taikymo.

Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas).

Kasacinio teismo yra pabrėžta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024, 25 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantė bendrovės bankrotą prašo pripažinti tyčiniu, remdamasi JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu. Apeliantė įrodinėja, kad buvęs bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės nemokumą, laiku neinicijavo nemokumo proceso, neužtikrino tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, neperdavė nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų ir buhalterinės apskaitos duomenų, o šių aplinkybių visuma patvirtina sąmoningai blogą bendrovės valdymą bei sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atskirajame skunde apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento. Nagrinėjamoje byloje vertinama tai, ar buvusio bendrovės vadovo I. K. veiksmai (neveikimas) po bendrovės nemokumo atsiradimo sudarė pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvęs bendrovės vadovas pažeidė JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pareigą laiku inicijuoti bendrovės nemokumo procesą, dėl to jam apribota teisė dvejus eiti juridinio asmens vadovo pareigas. Tačiau teismas padarė išvadą, kad vien ši aplinkybė, taip pat bendrovės dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei ir su tuo susijęs netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Teismas įvertino, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp buvusio bendrovės vadovo veiksmų (neveikimo) ir bendrovės nemokumo ar jau nemokios bendrovės turtinės padėties esminio pabloginimo, todėl pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmetė.

Dėl bendrovės vadovo pareigos laiku inicijuoti bendrovės bankroto procesą nevykdymo, kaip tyčinio bankroto požymio

Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, jo vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.

Teismų praktikoje pažymėta, kad JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-869-450/2024, 42 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 52 punktas). Teismų praktikoje nurodoma, kad bendrovės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta atsižvelgiant į tai, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) bendrovės finansinę būklę, jos galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jeigu finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 20 punktas).

JANĮ nėra nustatytas konkretus terminas, per kurį, bendrovei tapus nemokia, vadovas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Įstatymų leidėjas JANĮ įtvirtino vertinamąją laiko sąvoką, nustatydamas, kad, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas pareigą inicijuoti nemokumo procesą privalo įvykdyti nedelsdamas. Tai lemia, kad, kilus ginčui dėl to, ar šią pareigą juridinio asmens vadovas įvykdė tinkamai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi spręsti, ar jis pakankamai operatyviai ir efektyviai reagavo į juridinio asmens nemokumo problemas, įvertindamas konkrečioje byloje nustatytų su tuo susijusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-420-854/2025, 55 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 55 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad būtų nepagrįsta bendrovės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo sieti išimtinai tik su formaliu bendrovės nemokumo statuso konstatavimu. Sprendžiant bendrovės vadovo civilinės atsakomybės klausimą ne mažiau reikšminga įvertinti vadovo protingas ir pagrįstas pastangas atgaivinti bendrovės veiklą prieš inicijuojant įmonės bankroto procedūras, kurios negali būti vertinamos kaip neteisėtos. Verslas dažnu atveju yra susijęs su tam tikros rizikos prisiėmimu, o bankroto procedūros pagal jų tikslą ir prigimtį yra kraštutinė bendrovės kreditorių teisių apsaugos priemonė. Nustačius, kad bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėdamas pakankamą pagrindą (atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens, veikiančio analogiškomis aplinkybėmis, elgesio standartą) manyti, jog bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais, tokie vadovo (savininko) veiksmai neturėtų būti vertinami kaip pareigos inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-934/2022, 34 punktas).

Juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (juridinio asmens vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 27 punktas; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 29 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas I. K. ne vėliau kaip nuo 2024 m. liepos mėn. žinojo apie bendrovės nemokumą, tačiau įstatyme nustatytos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą nevykdė. Bankroto byla bendrovei buvo iškelta 2025 m. vasario 22 d. kreditorės UAB „Translotus“ pareiškimu, o ne paties vadovo iniciatyva. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu. Kita vertus, nutarties dalyje, kuria iš dalies patenkintas VMI prašymas taikyti buvusiam bendrovės vadovui JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą poveikio priemonę, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jis, žinodamas apie bendrovės nemokumą, toliau tęsė bendrovės veiklą, nesiėmė priemonių mokumui atkurti, dėl laiku neinicijuoto nemokumo proceso toliau augo bendrovės įsipareigojimai, įskaitant mokestinę nepriemoką, ir dėl to padaryta žala valstybei.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, spręsdamas dėl pareiškimo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu, pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, jog vien buvusio vadovo pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą pažeidimas savaime nėra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, nes nemokumo administratorė neįrodė, kad būtent delsimas inicijuoti nemokumo procesą nulėmė bendrovės nemokumą ar esminį kreditorių padėties pablogėjimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nevertino bendrovės finansinės padėties ženklaus blogėjimo, įsipareigojimų didelio augimo po 2024 m. liepos mėn., kai bendrovė tapo faktiškai nemokia, neargumentavo, kodėl byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl bendrovės padėties ženklaus blogėjimo nėra reikšmingos sprendžiant dėl tyčinio bankroto instituto taikymo.

Iš bylos esančių duomenų matyti, kad bendrovės finansinė padėtis nuo 2024 m. liepos mėn. blogėjo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrovės mokestinė nepriemoka nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2025 m. vasario 22 d. padidėjo nuo 15 019,75 Eur iki 857 207,92 Eur, nuo 2024 m. lapkričio mėn. iš bendrovės jau buvo vykdomas priverstinis skolų išieškojimas kitų kreditorių naudai. Byloje esantys 2023 m. ir 2024 m. finansinės atskaitomybės duomenys rodo, kad bendrovės įsipareigojimai per metus padidėjo nuo 3 775 239 Eur iki 9 335 709 Eur, t. y. daugiau kaip 5,5 mln. Eur, 2023 m. buvo deklaruotas 1 455 234 Eur grynasis pelnas, o 2024 m. – net 2 032 540 Eur nuostolis. Pirmosios instancijos teismas šių bylos duomenų neanalizavo, nesiaiškino, kodėl staiga ėmė esmingai didėti bendrovės skolos, dėl kokių priežasčių buvęs bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės nemokumą, daugiau kaip pusę metų neinicijavo nemokumo proceso, t. y. ar toks ilgalaikis vadovo neveikimas buvo nulemtas objektyvių priežasčių, ar vadovas turėjo pagrįstą pagrindą tikėtis atkurti bendrovės mokumą, ar buvo imtasi realių priemonių bendrovės finansinei padėčiai stabilizuoti. Byloje nėra duomenų, kad bendrovės vadovas būtų inicijavęs derybas su kreditoriais, siekęs restruktūrizuoti bendrovės veiklą, pritraukti papildomą finansavimą ar kitaip bandęs išvengti bankroto. Priešingai, bankroto byla buvo inicijuota kreditorės UAB „Translotus“ pareiškimu, o buvęs vadovas I. K. bankroto bylos iškėlimui neprieštaravo. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neaptarė ir nevertino, ar pareigos inicijuoti nevykdymas buvo sąmoningas, ar atitiko JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Vien deklaratyvus nurodymas, kad pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp buvusio vadovo neveikimo ir bendrovės nemokumo ar jos turtinės padėties pablogėjimo, nepašalina teismo pareigos įvertinti, ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti apie sąmoningą pareigos inicijuoti nemokumo procesą nevykdymą ir tokio neveikimo reikšmę bendrovės ir jos kreditorių interesams.

Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos argumentus dėl bendrovės vadovo pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą nevykdymo, neanalizavo ir nevertino šiam klausimui išspręsti reikšmingų bylos duomenų, neišdėstė motyvų, todėl išvada, jog nėra pagrindo spręsti apie galimą sąmoningai blogą bendrovės valdymą JANĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentacija iš esmės suponuoja tokį JANĮ 70 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį tyčinis bankrotas dėl sąmoningo pareigos inicijuoti nemokumo procesą nevykdymo galėtų būti konstatuojamas tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad vien delsimas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo sukėlė bendrovės nemokumą arba nulėmė konkretų kreditorių reikalavimų padidėjimą. Toks aiškinimas neatitinka kasacinio teismo praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant, ar juridinio asmens bankrotas yra tyčinis, turi būti analizuojama visuma bendrovės valdymo veiksmų ir neveikimo, o ne izoliuotai vertinama kiekviena aplinkybė atskirai (žr. šios nutarties 25, 32 punktus). Dėl to įstatyme įtvirtintos pareigos nedelsiant inicijuoti nemokaus juridinio asmens bylą nevykdymas turi būti vertinamas kartu su kitais byloje nustatytais duomenimis, atskleidžiančiais bendrovės valdymo pobūdį.

Dėl bendrovės bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas nemokumo administratorei neperdavė dalies bendrovės dokumentų ir dėl to nėra galimybės nustatyti tikrosios bendrovės turtinės padėties bei dalies reikšmingų aplinkybių. Tačiau teismas nusprendė, kad vien dokumentų neperdavimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, ir nelaikė šios aplinkybės pakankamu pagrindu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

Apeliantė atskirajame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Jos teigimu, byloje nustatytas sistemingas ir sąmoningas reikšmingų bendrovės apskaitos bei veiklos dokumentų neperdavimas, nepaisant pakartotinių nemokumo administratorės reikalavimų, teismo įpareigojimų ir buvusiam bendrovės vadovui paskirtos baudos, patvirtina, kad bendrovės apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Apeliantė taip pat nurodo, kad dėl neperduotų dokumentų nemokumo administratorei tapo neįmanoma nustatyti tikrosios bendrovės turtinės padėties, įvertinti sandorių teisėtumo, finansinių srautų bei pradėti skolų išieškojimo veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino šių aplinkybių reikšmės, sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, – juridinio asmens buhalterinė apskaita tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių vengimas.

Apgaulingai ar aplaidžiai tvarkoma juridinio asmens buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti juridinio asmens komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias juridinio asmens bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ar aplaidus juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymas (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka anksčiau galiojusio ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).

Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1211-407/2022, 35 punktas). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys nulėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi juridinio asmens valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016, 24 punktas; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 55 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartimi pripažinta, kad buvęs bendrovės vadovas I. K. buvo pripažintas tinkamai informuotu apie pareigą perduoti nemokumo administratorei visą bendrovės turtą, dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą su bendrovės veikla susijusią informaciją, tačiau šios pareigos nei per teismo nustatytą terminą, nei vėliau neįvykdė. Už šios pareigos nevykdymą jam buvo paskirta 500 Eur bauda. Byloje nėra duomenų, kad po šios nutarties priėmimo buvęs bendrovės vadovas būtų perdavęs visus nemokumo administratorės reikalautus dokumentus.

Pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nemokumo administratorė nurodė, kad jai iki šiol nėra perduoti bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos dokumentai, leidžiantys nustatyti tikrąją bendrovės finansinę padėtį, patikrinti apskaitoje nurodytų daugiau kaip 5 731 680 Eur gautinų sumų pagrįstumą, nustatyti jų atsiradimo pagrindą, terminus ir imtis jų išieškojimo veiksmų. Apeliantė taip pat nurodė negalinti visapusiškai įvertinti bendrovės sudarytų sandorių, piniginių srautų, kitų reikšmingų ūkinių operacijų.

Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio buvimo, neištyrė ir neįvertino nemokumo administratorės nurodytų aplinkybių ir bylos duomenų. Nors teismas konstatavo, kad buvęs bendrovės vadovas I. K. nemokumo administratorei neperdavė dalies bendrovės dokumentų ir dėl to nėra galimybės nustatyti tikrosios bendrovės turtinės padėties bei dalies reikšmingų aplinkybių, teismas neįvertino, kokių aplinkybių dėl dokumentų neperdavimo negalima nustatyti, kokią reikšmę jos turi sprendžiant dėl bendrovės nemokumo priežasčių, nemotyvavo išvados, kodėl reikšmingos dalies dokumentų neperdavimas nesudaro pagrindo pripažinti JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio.

Bylos duomenimis, bendrovės nemokumo administratorei nebuvo perduota buhalterinės apskaitos programa, skolų analitika, skolų judėjimo duomenys, pardavimo PVM sąskaitos faktūros, ilgalaikio turto ir atsargų apskaitos dokumentai, sutartys bei dokumentai, pagrindžiantys 5 731 680 Eur balanse apskaitytas gautinas sumas. Iš šių dokumentų būtų galima nustatyti, ar apskaitoje nurodytos gautinos sumos iš tiesų egzistuoja, kokiu pagrindu jos atsirado, ar nėra pasibaigę jų išieškojimo senaties terminai ir kt., taip pat įvertinti bendrovės sudarytus sandorius, piniginių lėšų judėjimą, galimus turto perleidimo atvejus ir kt. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal 2024 m. balansą bendrovės gautinos sumos buvo 5 731 680 Eur, t. y. daugiau kaip 62 proc. viso balanse apskaityto turto, todėl dokumentų, pagrindžiančių šio turto egzistavimą, neperdavimas objektyviai suvaržo galimybes patikrinti bendrovės turto didžiosios dalies realumą ir jo išieškojimo galimybes. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai konstatavo dalies bendrovės dokumentų neperdavimą, tačiau netyrė ir nevertino šios aplinkybės teisinių padarinių ir jos reikšmės, sprendžiant dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimo.

Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, konstatavo, kad dėl neperduotų dokumentų nėra galimybės nustatyti tikrosios bendrovės turtinės padėties ir dalies reikšmingų aplinkybių, kita vertus, padarė išvadą, jog dokumentų trūkumas nesutrukdė nustatyti bendrovės finansinės būklės, identifikuoti jos turto ir apginti kreditorių interesų. Tokie motyvai yra prieštaringi. Pripažinus, kad dėl neperduotų apskaitos dokumentų dalies neįmanoma nustatyti tikrosios bendrovės turtinės padėties, išvada, jog dokumentų trūkumas neturėjo reikšmės bankroto procedūroms ir kreditorių interesams, stokoja pagrįstumo. Teismo išvada, kad dokumentų trūkumas nesutrukdė nustatyti bendrovės finansinės būklės, identifikuoti jos turto ir apginti kreditorių interesų, nepagrįsta konkrečių bylos duomenų analize, todėl pripažintina nemotyvuota.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių finansinių duomenų, kurie objektyviai rodė būtinybę išanalizuoti bendrovės apskaitą. Juridinių asmenų registrui pateiktame 2023 m. balanse buvo deklaruotas 5 625 423 Eur vertės turtas ir 1 455 234 Eur grynasis pelnas, o po vienerių metų – 2024 m. balanse – bendrovė deklaravo 9 178 891 Eur vertės turtą, iš kurio net 5 731 680 Eur sudarė per vienerius metus gautinos sumos, tačiau kartu nurodyta 9 335 709 Eur įsipareigojimų ir 2 032 540 Eur nuostolis. Taigi, per vienerius finansinius metus įsipareigojimai esmingai padidėjo ir bendrovės veikla iš pelningos tapo nuostolinga. Dėl nemokumo administratorei neperduotų pirminių apskaitos dokumentų yra suvaržytos galimybės nustatyti, kokie konkretūs ūkiniai sandoriai nulėmė tokius esminius finansinės padėties pokyčius, ar apskaitoje nurodytas turtas iš tikrųjų egzistavo, kokiu pagrindu jis buvo apskaitytas, kokiems asmenims jis buvo perleistas ar dėl kokių kitų priežasčių jo bendrovėje neliko. Dėl neperduotų pirminių apskaitos dokumentų, sutarčių, sąskaitų faktūrų, atsiskaitymų dokumentų, banko operacijų pagrindimo dokumentų bei apskaitos registrų nemokumo administratorė nurodė negalinti patikrinti bendrovės sudarytų sandorių teisėtumo, nustatyti, kokie sandoriai buvo sudaryti bendrovės nemokumo laikotarpiu, ar bendrovės turtas nebuvo neatlygintinai ar ekonomiškai nepagrįstai perleistas tretiesiems asmenims, ar nebuvo suteikta nepagrįstų privilegijų atskiriems kreditoriams, ar bendrovės lėšos nebuvo panaudotos ne bendrovės interesais. Pirmosios instancijos teismas, nors ir konstatavo, kad dėl neperduotų dokumentų nėra galimybės nustatyti tikrosios bendrovės turtinės padėties ir dalies reikšmingų aplinkybių, tačiau jų neįvertino JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio taikymo ypatumų kontekste (žr. šios nutarties 46 punktą).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl aplinkybės, kad buvęs bendrovės vadovas dokumentų neperdavė nepaisydamas ne tik įstatyme nustatytos pareigos, bet ir tiesioginio teismo įpareigojimo. Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 27 d. nutartimi konstatuota, kad vadovas buvo tinkamai informuotas apie pareigą perduoti administratorei visus bendrovės dokumentus ir turtą, tačiau šios pareigos neįvykdė, dėl to jam buvo paskirta bauda. Byloje nėra duomenų, kad po šios nutarties priėmimo vadovas būtų perdavęs administratorei prašytus dokumentus ar būtų nurodęs objektyvias priežastis, dėl kurių dokumentų perduoti negali.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl aptariamo tyčinio bankroto požymio, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Nustačius, kad nemokumo administratorei neperduoti reikšmingi bendrovės veiklos dokumentai, būtent buvusiam bendrovės vadovui tenka pareiga pagrįsti objektyvias priežastis, dėl kurių dokumentų perduoti negalima. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pareikalavo, kad nemokumo administratorė įrodytų, kokius konkrečius neteisėtus sandorius būtų atskleidę neperduoti dokumentai.

Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino neperduotų dokumentų apimties. Nemokumo administratorė nurodė, kad nepateikti dokumentai sudaro esminę bendrovės apskaitos sistemos dalį: apskaitos registrai, pirminiai apskaitos dokumentai, skolų analitika, sutarčių dokumentai, ilgalaikio turto apskaita, duomenys apie gautinas sumas. Tokios apimties dokumentų nebuvimas suvaržo galimybes patikrinti balanse apskaityto turto realumą, įvertinti finansinių srautų teisėtumą ir nustatyti galimus kreditorių teises pažeidžiančius sandorius. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad dokumentų neperdavimas nesukliudė tinkamai įvertinti bendrovės finansinės būklės, nėra suderinama su teismo nustatyta aplinkybe, jog tikrosios bendrovės turtinės padėties nustatyti neįmanoma.

Remdamasis nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo neištyrė ir neįvertino bendrovės nemokumo administratorės išdėstytų aplinkybių, pateiktų turimų duomenų, kuriais remdamasi ji grindė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio buvimą, todėl apskustos nutarties dalis dėl šio požymio nenustatymo negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nenustatė, neištyrė ir neįvertino visų faktinių aplinkybių, turinčių esminę reikšmę šiam klausimui teisingai išspręsti. Teismas nevertino reikšmingų aplinkybių, susijusių su buvusio bendrovės vadovo pareigos laiku inicijuoti nemokumo procesą nevykdymu, dokumentų neperdavimo masto ir jo reikšmės galimybei nustatyti tikrąją bendrovės finansinę padėtį. Dėl šių priežasčių apskųsta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas apeliantės pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju nustatyti proceso teisės pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, nes tam būtina iš naujo tirti reikšmingas faktines aplinkybes ir vertinti įrodymų visumą.

Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytus proceso ir materialiosios teisės taikymo trūkumus, konstatuoja, kad apskųsta nutarties dalis priimta neatskleidus bylos esmės. Reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymas reikalauja papildomo įrodymų tyrimo ir vertinimo didele apimtimi, tai reikštų iš esmės pakartotinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme ir neatitiktų apeliacijos paskirties. Dėl to apskųsta Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties dalis, kuria atmestas apeliantės LUAB „Grožio spektras“ pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, panaikinama, ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismui perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo klausimas turės būti išspręstas pirmosios instancijos teisme, išnagrinėjus bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties dalį, kuria atmestas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Grožio spektras“ pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.