Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. K. ir V. K. gynėjo advokato Arvydo Aranausko apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (veika prieš I. K.), 140 straipsnio 1 dalyje (veika prieš I. K.), ir jam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso

140 straipsnio 1 dalį paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros.

5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio

1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, ir S. K. paskirta subendrinta galutinė bausmė – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

V. K. pripažinta kalta padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (veika prieš I. K.),

140 straipsnio 1 dalyje (veika prieš I. K.), ir jai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį paskirta 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, be intensyvios priežiūros.

5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, apimant švelnesnę bausmę, paskirtą už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, ir V. K. paskirta subendrinta galutinė bausmė – 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimas, be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo laisvės apribojimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Civilinės ieškovės I. K. ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai iš S. K. ir V. K. priteista 1 159,05 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas penkiasdešimt devyni eurai 05 ct) žalos atlyginimo.

Civilinės ieškovės I. K. ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai iš S. K. ir V. K. priteisti 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Lygiomis dalimis iš S. K. ir V. K. I. K. priteisti 3 000 Eur (tris tūkstančiai eurų) už advokatų teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistųjų S. K. ir V. K. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Nuteistieji S. K. ir V. K. bei jų gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepašalino esamų prieštaravimų, todėl S. K. bei V. K. buvo nepagrįstai pripažinti kaltais, be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo bei S. K. bei V. K. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje bei 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas

Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems S. K. ir V. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai S. K. ir V. K. pripažino kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė, ir, ja remiantis, prieitos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Vien tai, kad nuteistieji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje prieitomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nesuteikia teisinio pagrindo panaikinti jų atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio ir juos išteisinti.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiomis nusikalstamomis veikomis kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šie nesunkūs nusikaltimai yra tyčiniai ir laikomi padarytais tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Objektyviai šie nusikaltimai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, spaudimu, tempimu, kitokiu smurtavimu), alternatyviais padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių.

Nustatyta, kad tiek S. K., tiek V. K. savo kaltę viso proceso metu neigė, teigdami, kad jokių smurtinių veiksmų, nurodytų jiems suformuluotuose kaltinimuose, nukentėjusiųjų I. K. ir I. K. atžvilgiu jie neatliko. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad nuteistųjų S. K. ir V. K. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir analogiški, todėl neaišku, kodėl grindžiant nuteistųjų kaltę buvo remiamasi tik nukentėjusiųjų parodymais. Bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant nuteistųjų parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistųjų paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o būtent: nukentėjusiųjų I. K. bei I. K., liudytojų J. T., Ž. N., specialisto Jurgio Sakalo parodymais, nukentėjusiosios I. K. protokolu-pareiškimu, įvykio vietos apžiūros protokolais, specialisto išvada Nr. G 429/2025 (04), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketa, asmens apžiūros protokolu, nukentėjusiosios I. K. pateiktomis nuotraukomis. Neatkartodamas pirmosios instancijos teismo atliko išsamaus įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį į pagrindinius įrodymus, nulėmusius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą S. K. ir V. K. atžvilgiu atitinkamai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio

2 dalį.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nutiestieji ir jų gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pripažįstant jų kaltę buvo remtasi nukentėjusiųjų I. K. ir I. K. parodymais, kurie, pasak nuteistųjų, nesutampa ir yra prieštaringi. Tačiau priešingai, nei teigia nuteistieji, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų I. K. ir I. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kurie yra svarbūs nustatant baudžiamojoje byloje tiesą, yra pakankamai nuoseklūs, išsamūs bei neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl jais remtis galima. Visus kartus nukentėjusiosios vienodai, aiškiai ir nedviprasmiškai tvirtino, kad joms fizinį skausmą sukėlė, o nukentėjusiajai I. K. ir nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlė nuteistieji S. K. ir V. K., įvykis įvyko 2025 m. balandžio 9 d., apie 15.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji I. K. viso proceso metu patvirtino, kad V. K. tyčia rankos kumščiu jai sudavė smūgį į nugarą, o S. K. rankomis sugriebė jai už kaklo ir smaugė virtuvėje bei svetainėje, o nukentėjusioji I. K. viso proceso metu patvirtino, kad V. K. sugriebė jai už dešinės rankos virš alkūnės ir ją tampė bei purtė, tada S. K. pastūmė ją abiem rankom į nugarą ir ji keliais trenkėsi į virtuvės spintelės stalčiaus rankeną, taip pat S. K. kaire ranka ją smaugė, o dešinės rankos kumščiu sudavė smūgį į pilvą, be to, S. K. stumdamas jai į kairę mentę, įstūmė ją į jos kambarį.

Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. balandžio 30 d. atliktos apklausos metu nukentėjusioji I. K. parodė, kad pokalbio metu jie visi sėdėjo virtuvėje prie stalo, po jos žodžių uošvienė atsistojo, pradėjo vaikščioti, užėjo jai už nugaros ir jai sudavė kumščiu į petį. Po smūgio dukra I., kuri sėdėjo šalia iš dešinės jai, ją apkabino, taip ją saugodama. Tada uošvis per stalą (sėdėjo priešais, dešiniau jos) atsistojęs abiem rankomis siekė jos kaklo, ji, tai pamačiusi, traukdamasi nuo jo rankų atsistojo, o I. išsigandusiu, pakeltu balsu pasakė „Baikit“. Tada uošvienė, suėmusi I. už rankos, ją tempė, pradėjo ant jos rėkti. Tada uošvis puolė ant I., abiem rankomis suėmė jai už gerklės, jai atrodė, kad smaugia, po to uošvis I. stūmė, nuo to stūmimo I. atsitrenkė ir susidaužė kelėnus į kriauklės spintelės rankeną. Tada uošvis suėmė I., jei neklysta kaire ranka, už sprando ir, atsukęs į save, trenkė vieną kartą į pilvą. Po smūgiavimo dukrai į pilvą, ji, šaukdama ką jie daro, kad kvies policiją, pasiėmė virtuvinę kėdę ir ja užsimojo, uošvis kėdę atėmė ir numetė į šoną. Tada jis I. už rankos nutempė į jos kambarį, iš paskos jiems nuėjo uošvienė, tada uošvis atėjęs pas ją iš priekio, buto koridoriuje, už kaklo suėmęs abiem rankomis, ją smaugdamas, įstūmė į svetainę ant sofos. Pasilenkęs prie jos per stalą, toliau smaugė, ji nuo jo gynėsi rankomis, jo rankas plėšė nuo savo kaklo, kojomis nuo jo spyrėsi, kelis kartus jai pavyko jo rankas atplėšti nuo kaklo, o jis ir vėl suėmęs smaugė, smaugimas nuo suėmimo koridoriuje iki pabaigos sofoje truko apie minutę.

2025 m. rugpjūčio 4 d. akistatos tarp I. K. ir S. K. metu, nukentėjusioji I. K. parodė, kad tai prasidėjo virtuvėje, kai ji bandė apginti dukrą nuo abiejų senelių smurto, pirma pradėjo senelė, jie (nuteistieji) abu ją (I. K.) stūmė, į tą spintą, ji, gindama dukrą, pakėlė kėdę, kėdę jai iš rankų atėmė S. ir tada jai puolė už gerklės, ėmė už kaklo rankomis ir ją smaugė, ji savo rankomis jo rankas traukė nuo savo kaklo ir juodu taip nukeliavo į svetainę, tai yra, jai, traukiantis nuo S., ji ėjo atbula, o jis ją siekdamas smaugė ir svetainėje ji nugriuvo ant sofos, gulint sofoje jis ją dar smaugė. S. K. jos dukrą I. stūmė, ji trenkėsi į virtuvinę kriauklės spintelę kelėnais, po to S. I. trenkė kumščiu, kiek ji matė, vieną kartą į pilvą, toje pat virtuvėje iš nugaros suėmęs dar smaugė.

2025 m. rugpjūčio 4 d. akistatos tarp I. K. ir V. K. metu, nukentėjusioji I. K. parodė, kad jai V. K. sudavė vieną smūgį kumščiu į petį virtuvės kambaryje jai sėdint. V. K. pradėjo šaukti ant I., ją viskuo kaltinti, už rankos (kurios nepamena) paėmusi virtuvės kambaryje, arčiau kriauklės, papurtė ir ant jos rėkė, kad dar kokius fizinius veiksmus darytų jai, ji nematė.

Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji I. K. parodė, kad virtuvėje nugara į koridorių sėdėjo uošvis, anyta buvo nugara labiau į langą, ji buvo nugara į virtuvės baldus. Pradėjo kalbėtis, viską sutarė ir tada prasidėjo emocijos. Uošvienė pašoko ir jai į petį „šnai“, t. y. V. K. sudavė jai kumščiu į petį. Tada dukra atsistojo nuo kėdės ir garsiai pasakė „paleiskite mamą“. Tada iš karto anyta I. sakė: „tu viską žinojai“, paėmusi, nežino, už rankos ar už kažkur. Uošvis, tuo metu puolė ant jos, nes jau toks tas įsiaudrinimas buvo, per stalą bandė smaugti už gerklės, ji bandė atsiriboti, nes ji matė, kad jos dukra į kampą nuspausta. Viskas taip greit vyko. Paskui jis puolė ant I., trenkė jai į pilvą. Atsukęs stūmė ją į virtuvinį, o pas jas virtuviniai baldai su tokiomis metalinėmis rankenomis, tai vaikui mėlynės iš kart atsirado. Kai ji atsitrenkė, jau tada uošvis stūmė ją, nes ją nutempė, pradėjo rėkti ant jos. Tada S. K. bandė ją su rankomis suimti už gerklės, tačiau ji kažkaip atsispyrė. Tada jis atsistojo, priėjo prie I., ją kažkaip šonu pasukęs trenkė jai į pilvą, dar stūmė. Ji jau matė, kad jie abu puola ant jos vaiko. Tada ji pakėlė kėdę ir galvojo, kad su ta kėde išskirs juos. Tada uošvis jai atėmė tą kėdę, padėjo ją ir tada puolė jai prie kaklo. Ją, einat koridoriumi, S. K. vis smaugė. Visą laiką buvo jo rankos ant kaklo, nuo vienos išsivaduoja, kita jau ant kaklo, kitą išsivaduoji ir vėl. Tada svetainėje ją uošvis pervertė per stalą į minkštą sofos dalį ir dar laikė su rankomis.

Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. birželio 3 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją atliktos apklausos metu nukentėjusioji I. K. parodė, kad senelis sumušė ją ir jos mamą I. K.. Tai vyko 2025 m., gali būti, kad prieš du mėnesius, tą dieną, kai numirė tėtis. Viskas vyko namuose, (duomenys neskelbtini). Viskas galėjo vykti apie 15.30 val. Kai seneliai atvažiavo, ji buvo lauke, kai ji grįžo namo, ją mama pakvietė atsisėsti prie stalo virtuvėje šalia. Jie kalbėjo apie laidotuves. Paskui iš viso to kalbėjimo išėjo kalba, kad tėtį labai slėgė darbas, seneliai pradėjo kaltinti mamą, jog tėčio nusižudymas įvyko dėl jų šeimos problemų. Po to konflikto jie audringai diskutavo. Senelė V., kalbėdama apie visą tą konfliktą, pasisukusi, staiga priėjusi prie mamos už nugaros, trenkė kumščiu į nugaros vidurį vieną kartą. Tada ji iš karto apglėbė mamą ranka per nugarą, instinktas buvo ją apginti, senelė pažiūrėjo į ją, pradėjo link jos eiti, sakė, jog ji čia viską žino, kaip čia viskas buvo, kad pasakytų. Ji jai įsikibo su savo kaire ranka į jos dešinę ranką virš alkūnės ir pradėjo tampyti, purtyti ją. Toje vietoje jai skaudėjo, nes ji stipriai suėmė. Ji tada buvo pikta, ji šaukė, kad ją paleistų. Tada mama, išgirdusi jos žodžius, stojosi ir staigiai sukosi į jų pusę, tada senelis staigiai sugriebė mamai už kaklo ir su jėga pasodino mamą ant kėdės. Kai ji pamatė mamą, tada ištraukė ranką, kurią jai laikė senelė, ji pradėjo šaukti, kad paleistų mamą. Ji pribėgo prie senelio iš nugaros ir jį apglėbė per pečius su abiem rankomis ir iš visų jėgų traukė senelį nuo mamos. Patraukė jį nuo mamos, buvo panikoje, nes jai reikėjo mamą išgelbėti, mama pradėjo kvėpuoti, staigiai atsistojo ir tada jie visi stovi, mama pakėlė kėdę ir šaukė, kad nusiramintų. Senelis atėmė iš mamos tą kėdę, mama traukėsi telefoną, kad paskambinti policijai ir tuo metu, kai senelis padėjo kėdę, atsisuko į ją ir bėgdamas tiesė į ją rankas, jog kabintis jai į kaklą. Ji pamatė tas rankas, ji iš karto atsuko nugarą, kad apsaugotų kaklą. Ji kaip ir bandė bėgti, bet senelis bėgdamas visa jėga įpuolė į ją. Ji nespėjo pabėgti ir tvojosi kelėnais į virtuvinio stalčiaus rankeną, pajuto stiprų skausmą. Liko mėlynės ant kelėnų. Ji sakytų, kad senelis ją stūmė, ji pajuto stūmimą į nugaros viršutinę dalį, jis ją stūmė su abiem rankomis. Kai ją senelis pastūmė, iš karto pradėjo smaugti. Senelis iš karto jai suėmė už kaklo iš nugaros. Tas spaudimas truko nepilnai minutę. Juto dusulį, nėjo pakvėpuoti. Būtų galima sakyti, kad jis smaugė. Tada senelis ją atsuko šonu, jos viena ranka dar buvo ant stalviršio, jis su kaire ranka dar laikė už kaklo, o dešinės rankos kumščiu stipriai tvojo jai į pilvą. Ji turi auskarą bamboje ir jai kraujavo, pūliavo iš tos auskaro vietos. Senelis kaip ir atleido jos kaklą, bet pamatė, kad mama išsitraukė telefoną, tada senelis judėjo link mamos, kuri bėgo link koridoriaus. Kai mama bėgo į koridorių, senelis iš paskos, ji irgi bėgo iš paskos, senelė taip pat, jie visi sustojo, ji kažką verkdama šaukė, kad prašo baigti. Tada senelė paėmė jai už peties ir atsuko ją, sakė, kad sakytų viską, ką ji žino. Ji nekreipė dėmesio į senelę, ji žiūrėjo į mamą, vis atsisukdama. Ji buvo nugara į salioną ir atsisukusi pamatė, kaip senelis šoko ant mamos, jis buvo persilenkęs ant sofos ir smaugė mamą. Kaip viskas įvyko, ji nematė, nes žiūrėdavo į mamą vis atsisukdama. Mama gulėjo ant nugaros, mamos kojos buvo perverstos per sofos kraštą. O senelis irgi buvo prie sofos krašto, prie pat mamos kojų. Senelis, persilenkęs per sofą, smaugė mamą abiem rankomis. Truko apie minutę. Ją senelė vėl atsuko, purtė, sakė, kad atsakytų. Kai ji atsisuko, pamatė, kad mama jau sėdi ant kitos sofos, o senelis stovi prieš ją pasilenkęs. Kai senelė ją atsuko pirmą kartą, jai panika prasidėjo, emocijas pajuto. Skaudėjo tuo momentu, kai suėmė ir kai paleido dar skaudėjo. Po to suėmimo buvo palikusi nežymi mėlynė. Ji stovėjo prie savo kambario, senelis, pro šalį eidamas, ją pastūmė su viena ranka iš visų jėgų į kairę mentę, sakė, kad eitų į savo kambarį. Nuo to stūmimo ji susvyravo ir įsikibo į komodą, kad atgauti balansą. Kai senelis ją stūmė, ji juto skausmą 7 balų, nes jai tas petys yra silpnesnis nuo pat gimimo. Juto skausmą kelias dienas. Dėl visų tų sužalojimų į gydytojus nesikreipė, ji labai daug gėrė nuskausminamųjų, tepė abudu kelėnus, petį tepė tepalu nuo skausmo. Pilvą dar tepė. Vaistus nuo skausmo gėrė 1-2 dienas, o tepalą tepė apie 2 savaites. Po įvykio policija nebuvo iškviesta, nes senelis grasino, kad nepraneštų. Jai buvo labai didelės emocijos sukilusios dėl to įvykio su seneliais.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad analogiškas aplinkybes, tiek nukentėjusioji I. K., tiek nukentėjusioji I. K. pakankamai nuosekliai nurodė ir 2025 m. balandžio 25 d. atvykusiems Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams. I. K. vaiko teisių specialistams nurodė, kad smurtą ji patyrė iš savo senelių tą dieną, kai jie buvo atvykę į jų namus aptarti tėvo laidotuvių detalių. Iš pradžių pokalbis vyko ramiai, tik vėliau prasidėjo kažkokie močiutės kaltinimai jos mamai ir staiga ji (močiutė) netikėtai kumščiu smogė mamai į nugarą. I. K. teigė, kad ji iškart puolė ginti savo mamos, apglėbė ją per nugarą, bet tada senelis ją stvėrė už gerklės ir nubloškė prie virtuvės kriauklės, pradėjo smaugti ir kumščiu smūgiuoti į pilvą. Iš tos baimės, pasak I., ji net apsišlapino. Smūgiai į pilvo sritį buvo tokie stiprūs, kad net bamboje esantis auskaras pradėjo kraujuoti. Senelio smurtą prieš ją nutraukė jos mama, kuri su virtuvine kėde norėjo jam trenkti, bet tada senelis tą kėdę nubloškė ir užsipuolė mamą. Viskas vyko labai greitai ir buvo labai baisu. I. K. specialistui paaiškino, kad 2025 m. balandžio 9 d., apie 15.30 val., su ja susisiekė jos uošviai, kad susitikti ir aptarti vyro laidotuvių detales. Uošviai atvyko į jų namus. Pokalbis pradžioje buvo ramus, bet staiga iš uošvienės pusės prasidėjo įvairiausi kaltinimai ir priekaištai jos atžvilgiu. I. K. neslėpė, kad emocijų buvo daug ir, jog ji taip pat turėjo dėl ko priekaištauti mirusio vyro tėvams, bet tikrai nesitikėjo, kad tai gali iššaukti pastarųjų agresiją. Smurtas iš abiejų uošvių pusės prasidėjo tada, kai ji jų paklaususi, ar jie mylėjo savo sūnų. Pasak moters, pirmiausia smurtinių veiksmų ji sulaukė iš savo uošvienės, kuri kumščiu jai trenkė į nugarą, o galiausiai, kai dukra I. puolė jos ginti, prieš ją smurtauti pradėjo uošvis. Viskas vyko lyg sapne, sunku buvo patikėti tuo kas dėjosi, nes uošvis mušė jos vaiką, tada ji griebė po ranką pasitaikiusią virtuvinę kėdę ir užsimojo trenkti šaukdama, kad niekas nemuš jos vaiko. Kaip tiksliai viskas vyko dabar pasakyti būtų sudėtinga, tačiau uošvis tą kėdę nubloškė į šalį ir užsipuolė ją. Vyras pradėjo ją smaugti ir stumti koridoriumi į svetainę. Kaip ji buvo nublokšta ant sofos nepamena, pamena tik tai, kad ant savo kaklo jautė sunkias uošvio rankas ir labai bijojo, kad gali mirti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiųjų I. K. ir I. K. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių (dėl jas sužalojusių asmenų, nusikaltimo vietos, apytikslio laiko, sužalojimų lokalizacijos bei būdo) proceso metu yra pakankamai nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi.

Priešingai, nei nuteistieji teigia savo skunde, jų kaltė yra grindžiama ne tik aptartais nukentėjusiųjų I. K. bei I. K. parodymais ir paaiškinimais, kad nurodytu laiku ir vietoje joms buvo sukeltas fizinis skausmas, o I. K. – dar ir nežymiai sužalota. Jų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs bei patikimi įrodymai:

pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiųjų parodymų patikimumą neginčijamai patvirtina byloje 2026 m. balandžio 16 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus esanti specialisto išvada Nr. G 429/2025 (04), kurios tiriamojoje dalyje nurodyta, kad dešinio kelio priekiniame paviršiuje netaisyklingos formos melsva kraujosruva 2,5 cm x 1,2 cm. Kairio kelio priekiniame paviršiuje ovalo formos melsva kraujosruva 2,5 cm x 4 cm. Kelių sąnarių judesiai laisvi. Veide, kakle, sprande, abiejose rankose, atkreipiant dėmesį į žastus ir dilbius, nukentėjusiosios nurodytose vietose, sužalojimo žymių nėra. Balso užkimimo nėra, vokų junginėse taškinių kraujosruvų nėra. Pilvo srityje, atkreipiant dėmesį į bambos aplinką, kur įvertas balto metalo auskaras, sužalojimo žymių nėra. Pateikta išvada, kad I. K. padarytos kraujosruvos abiejų kelių priekiniame paviršiuje. Nustatyti kūno sužalojimai padaryti kontaktuojant su bukais kietais paviršiais, sužalojimams padaryti reikėjo dviejų trauminių poveikių. Nustatyti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytam laikui. I. K. nustatyti kūno sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tiek sužalojimų visuma, tiek ir kiekvienas sužalojimas atskirai. Teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai, jų pobūdis, lokalizacija visiškai atitinka nukentėjusiosios I. K. parodymus apie tai, kad S. K. abiem rankomis ją stūmė į nugarą, ko pasekoje ji trenkėsi į virtuvinės spintelės rankeną. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad specialisto išvada yra tik tikėtino pobūdžio ir dėl to neaišku, nuo ko ir kokiu laiku galėjo atsirasti joje nurodyti sužalojimai, tačiau atkreipiamas nuteistųjų dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas Jurgis Sakalas patvirtino savo pateiktą išvadą, paaiškino, kad dėl kraujosruvos matmenų ir formos nėra galimybės pasisakyti su konkrečiai kokiu kietu daiktu padaryti sužalojimai, kadangi kelio paviršius yra ne plokščias, o išgaubtas, tai dėl to gali neatsispindėti žalojančio įrankio ar daikto visa forma. Paaiškino kiek laiko gyja kraujosruvos, kaip keičiasi jų spalva gijimo metu;

nukentėjusiosios I. K. parodymus dėl patirtų sužalojimų ant kelių patvirtina ir 2025 m. gruodžio 22 d. papildomos įvykio vietos apžiūros ir asmens apžiūros metu užfiksuoti duomenys, kad virtuvėje kriauklės spintelės apatinė rankena nuo grindų yra 44,8 cm atstumu, I. K. kojos kelio sąnario pradžia yra 45 cm aukštyje, vidurys – 47,5 cm. Fotonuotraukoje Nr. 4 užfiksuotas I. K. kelių ir virtuvinio komplekto rankenos vaizdas patvirtina, kad jai atsitrenkiant į stalčiaus rankeną keliais, ant kelių priekinio paviršiaus galėjo atsirasti nustatytos kraujosruvos.

Netiesioginių liudytojų parodymai taip pat patvirtina aptariamo įvykio aplinkybes. Liudytoja J. T., kuri, po nuteistųjų išvykimo iš nukentėjusiųjų buto, atvyko pas nukentėjusiąsias, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog jai atvykus abi nukentėjusiosios verkė ir viena per kitą pasakojo, kad jos buvo su nuteistaisiais susiėmę, susimušę, apstumdę, smaugė. I. K. pakėlusi marškinėlius rodė pilvą, prie bambos matė paraudimą, sakė, kad jai daužė į pilvą. I. K. sakė, kad nuteistieji pradėjo smaugti ar stumti mamą, o ji puolė gelbėti mamos, tada V. K. jai daužė. I. K. rodė ir kelius pakėlusi kelnes. I. K. sakė, kad pasiėmė kėdę ir jei nebūtų paleidę I., ji būtų paleidusi kėdę. Liudytoja Ž. N. patvirtino, kad įvykio dieną jai paskambino nukentėjusioji I. K. ir paprašė pas jas pernakvoti, liudytojai atvykus pas nukentėjusiąją, pastaroji papasakojo kas įvyko – I. K. daužė į pilvą, ją primušė, kėdės kilnojosi, kažkas įbėgo į „salioną“, kad I. K. bijo senelių, tačiau liudytoja tuo metu tiksliai neprisiminė tikslaus pasakojimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abejoti šių liudytojų parodymų teisingumu nėra pagrindo, nes aptarti parodymai vieni kitiems neprieštarauja, dėl esminių įvykių aplinkybių sutampa. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojos būtų suinteresuotos bylos baigtimi ar siektų nepagrįstai apkalbėti nuteistuosius dėl nusikaltimų įvykdymo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nėra pagrindo remtis liudytojų R. V. ir G. V. parodymais, jog šermenų metu I. K. bendravimas su seneliais buvo normalus, jie jokių sužalojimų ant nukentėjusiųjų nematė ir apie kaltinimus smurtu sužinojo vėliau, nes šie liudytojų parodymai nei patvirtina, nei paneigia kokias nors byloje nustatytas aplinkybes. Taip pat sutiktina, kad kritiškai vertintini ir liudytojos E. S., kuri yra S. K. dukra, parodymai, nes ši liudytoja yra suinteresuota palaikyti nuteistųjų poziciją ir padėti jiems išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje atliktą įrodymų vertinimą, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad S. K. veikoje yra nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio

2 dalyje numatyti objektyvieji požymiai dėl fizinio smurto prieš nukentėjusiąsias I. K. ir I. K. panaudojimo, t. y. suėmimas I. K. už kaklo ir smaugimas, padariniai – sukeltas fizinis skausmas; vaikaitės I. K. stūmimas į nugarą, dėl ko ji atsitrenkė keliais į virtuvinės spintelės stalčiaus rankeną, smūgio į pilvą sudavimas, padariniai – sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas; priežastinis ryšys tarp S. K. veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – netiesioginė tyčia (suimdamas už kaklo, suduodamas smūgį ir stumdamas nukentėjusiąją suprato, kad gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, t. y. kad nukentėjusiosioms gali būti sukeltas fizinis skausmas ir/ar padaryti sužalojimai, ir nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio). Atsižvelgiant į nurodytą, S. K. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos prieš I. K., ir 140 straipsnio 2 dalį dėl veikos prieš I. K..

Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje atliktą įrodymų vertinimą, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad V. K. veikoje yra nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti dviejų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai dėl fizinio smurto prieš nukentėjusiąsias I. K. ir I. K. panaudojimo, t. y. sudavimas I. K. kumščiu į nugarą, padariniai – sukeltas fizinis skausmas; suėmimas I. K. už dešinės rankos ir tempimas, taip pat suėmimas už peties, padariniai – sukeltas fizinis skausmas; priežastinis ryšys tarp kaltinamosios V. K. veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – netiesioginė tyčia (suduodama smūgį kumščiu ir stipriai suimdama už rankos, tempiant ją, purtant nukentėjusiosioms suprato, kad gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, t. y. kad nukentėjusiosioms gali būti sukeltas fizinis skausmas, ir nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio). Atsižvelgiant į nurodytą, V. K. teisėtai ir pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio

1 dalį dėl veikos prieš I. K., ir 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos prieš I. K..

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma S. K. ir V. K. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įstatymų leidėjas yra numatęs keturias alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienų metų. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymų leidėjas yra numatęs analogiškas bausmes, tačiau laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama iki dviejų metų. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (BK 48 straipsnio 2 dalis), taigi, šios bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų.

Pirmosios instancijos teismas S. K. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskyrė laisvės apribojimą 6 mėnesiams, už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskyrė laisvės apribojimą 8 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies punktu, paskirtas bausmes, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrino apėmimo būdu, ir S. K. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 8 mėnesių laisvės apribojimą be intensyvios priežiūros bei skyrė įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas S. K. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarė du nesunkius nusikaltimus, nusikalto būdamas neteistas (t. 1, b. l. 197), nebaustas administracine tvarka 5 metų laikotarpyje (t. 1, b. l. 199), dirbantis (duomenys neskelbtini), yra pensinio amžiaus, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus S. K. už jo padarytus nusikaltimus laisvės apribojimo bausmes, dydžiu žymiai mažesnes negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam S. K. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas V. K. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskyrė laisvės apribojimą 4 mėnesiams, už BK 140 straipsnio 1dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, paskyrė laisvės apribojimą 4 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies punktu, paskirtas bausmes, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrino apėmimo būdu, ir V. K. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 5 mėnesių laisvės apribojimą, be intensyvios priežiūros bei skyrė įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. K. bausmes už jos padarytas nusikalstamas veikas, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skirdamas bausmę nuteistajai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ji tyčiniais nusikalstamais veiksmais padarė du nesunkius nusikaltimus, nusikalto būdama neteista (t. 2, b. l. 59), nebausta administracine tvarka 5 metų laikotarpyje (t. 1, b. l. 61), dirbanti (duomenys neskelbtini), pagal Sodros duomenis nusikalstamų veikų padarymo metu vykdė individualią veiklą (t. 2, b. l. 63), yra pensinio amžiaus, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o jos atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. K. už jos padarytus nusikaltimus laisvės apribojimo bausmes, dydžiu žymiai mažesnes negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai V. K. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarosios asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl civilinių ieškinių

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024 ir kt.).

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros. Be to, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje, be kita ko, yra išaiškinta, jog, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018, 2K-105-222/2019).

Nukentėjusioji I. K. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš nuteistųjų 159,05 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 72–75, 76–77). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji I. K. civilinį ieškinį palaikė, nurodė, kad dėl pablogėjusios emocinės būsenos, išgyvenimų, susijusių su patirtu psichologiniu ir fiziniu smurtu iš nuteistųjų, kreipėsi konsultacijos į psichologą. Konsultacijų metu buvo stebimi nukentėjusiosios padidėjusio nerimo, emocinės įtampos ir emocinio išsekimo požymiai. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajai I. K. solidariai iš nuteistųjų 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad byloje jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad nukentėjusioji I. K. dėl nuteistųjų bendrais veiksmais jai sukelto fizinio skausmo patyrė neturtinę žalą, nėra. Byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl nuteistųjų S. K. ir V. K. smurtinių veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, po nusikalstamos veikos nukentėjusioji lankėsi pas psichologą, nuteistųjų kaltė įrodyta visiškai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį I. K., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistųjų nusikalstamomis veikomis padarytas pasekmes – sukeltą fizinį skausmą, tai kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė kilusio žodinio konflikto metu, esant tiek nukentėjusiajai, tiek ir nuteistiesiems sunkiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis mirus artimam asmeniui, tai, kad nuteistieji veiką padarė netiesiogine tyčia, jų atliktų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu kiekį ir intensyvumą – suduotas vienas smūgis kumščiu į nugarą, nukentėjusioji buvo smaugiama, perversta ant sofos; nuteistųjų amžių ir tai, jog yra dirbantys, į šiuo metu esantį pragyvenimo lygį, teismų formuojamą praktiką dėl priteistinų neturtinės žalos dydžių.

Nukentėjusioji I. K. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš nuteistųjų 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 105–108), nurodė, kad smurtą patyrė iš savo senelių jai itin sunkiu metu, ką tik netekusi tėvo, smurtą patyrė savo namuose, kas sukėlė ir sukelia didesnį nesaugumo jausmą ir baimę. Ji iki šiol bijo pareiti namo, stebi ar kieme nestovi senelių ar kitas svetimas automobilis, bijo pasilikti viena namuose net trumpam. Lankosi pas psichologus, dėl patirto smurto patyrė dvasinius išgyvenimus ir skausmą, o pasekmes jaučia iki šiol. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajai I. K. solidariai iš nuteistųjų 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad dėl nuteistųjų S. K. ir V. K. smurtinių veiksmų nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, po nusikalstamos veikos nukentėjusioji lankėsi pas psichologą, nuteistųjų kaltė įrodyta visiškai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį I. K., teismas atsižvelgė į nuteistųjų nusikalstamomis veikomis padarytas pasekmes – sukeltą fizinį skausmą ir padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, tai kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė kilusio žodinio konflikto metu, esant tiek nukentėjusiajai, tiek ir nuteistiesiems sunkiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis mirus artimam asmeniui, tai, kad nuteistieji veiką padarė netiesiogine tyčia, jų atliktų veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu kiekį ir intensyvumą – stipriai suimta už rankos ir spaudžiama, suduotas vienas smūgis į pilvą, nukentėjusioji buvo pastumta į spintelę ir patyrė kelių sužalojimus, smurtaujama buvo prieš nepilnametę; nuteistųjų amžių ir tai, jog yra dirbantys, į šiuo metu esantį pragyvenimo lygį, teismų formuojamą praktiką dėl priteistinų neturtinės žalos dydžių.

Apeliaciniame skunde nuteistieji ir jo gynėjas nurodo, kad nukentėjusiosios I. K. civilinis ieškinys yra visiškai nepagrįstas, nes jokie sužalojimai ant jos kūno jokiais objektyviais įrodymais nebuvo nustatyti. Su šiais teiginiais nesutiktina. Kaip jau minėta, nukentėjusioji teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, kuo pasireiškė jos patirta neturtinė žala, o nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina bylos įrodymų visuma. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad būtent dėl neteisėtų nuteistųjų S. K. ir V. K. veiksmų I. K. patyrė neturtinę žalą ir konstatavo, kad priteistina suma geriausiai užtikrins piniginę kompensaciją už padarytą tiek fizinę, tiek ir moralinę skriaudą nukentėjusiajai bei protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusių asmenų interesų paisymo. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija visiškai sutinka, be to, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek fizinis skausmas, tiek patirtos emocijos, tiek nukentėjusiojo būsena po jo atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų, sukelia dvasinius išgyvenimus ir kitus neigiamus pojūčius, kurie laikomi neturtine žala.

Apeliaciniame skunde nuteistieji ir jo gynėjas taip pat nurodo, kad nukentėjusiajai I. K. priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti sumažintas iki 300-500 Eur, nes nėra liekamuosius reiškinius patvirtinančių duomenų – nei hospitalizacijos fakto, nei ilgalaikio nedarbingumo, nei gyvenimo ar darbo pokyčių. Su šiuo teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip jau minėta, nukentėjusioji teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, kuo pasireiškė jos patirta neturtinė žala, o nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina bylos įrodymų visuma. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad būtent dėl neteisėtų nuteistųjų S. K. ir V. K. veiksmų I. K. patyrė neturtinę žalą ir konstatavo, kad priteistina suma geriausiai užtikrins piniginę kompensaciją už padarytą tiek fizinę, tiek ir moralinę skriaudą nukentėjusiajai bei protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusių asmenų interesų paisymo. Tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai teisėjų kolegija visiškai pritaria, be to, liekamieji reiškiniai jau egzistuoja – nukentėjusioji I. K. bijo viena pareiti į namus, bijo gatvėje sutikti nuteistuosius, kurie yra jos seneliai, bijo namo kieme pamatyti seneliams priklausantį automobilį, bijo likti viena namuose, galiausia – ji bijo ir nebenori bendrauti su seneliais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į ginamos vertybės specifiką, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis joms padarytos žalos pasireiškimą, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, taip pat vadovavosi teisingumo bei protingumo principais ir priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas civilinių ieškinių išsprendimui reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgė į tai, kad neturtinės žalos nukentėjusiesiems priteisimas negali tapti asmens pasipelnymo šaltiniu, ir nukentėjusiųjų prašomas priteisti 10 000 Eur ir 20 000 Eur sumas neturtinei žalai atlyginti sumažino atitinkamai iki 1 000 Eur ir 2 000 Eur. Tai, kad teismas priteisė nukentėjusiosioms didesnes sumas neturtinei žalai atlyginti, negu pageidautų apeliantai, nereiškia, kad teismas vadovavosi netinkama teismų praktika. Šiuo aspektu dar kartą akcentuotina, kad dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šį nuosprendį ar jį keisti nuteistųjų S. K. bei V. K. ir jų gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

Nukentėjusiųjų I. K. ir I. K. atstovas advokatas Gintaras Gricius kartu su atsikirtimais į nuteistųjų apeliacinį skundą pateikė sąskaitą už teisines paslaugas AGG Nr. 26/095 bei mokėjimo nurodymą, patvirtinančius, kad nukentėjusioji I. K. advokatui sumokėjo 600 Eur už atsikirtimų į nuteistųjų apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinusi bylos sudėtingumą ir apimtį, sprendžia, jog prašymas atlyginti 600 Eur sumą už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, todėl nukentėjusiajai I. K. iš S. K. ir V. K. priteisia iš kiekvieno (BPK 105 straipsnio 3 dalis) po 300 Eur išlaidų atlyginimo už advokato paslaugas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų S. K. ir V. K. gynėjo advokato Arvydo Aranausko apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti nukentėjusiajai I. K. iš nuteistųjų S. K. bei V. K. iš kiekvieno po 300 Eur (tris šimtus eurų) patirtų išlaidų advokato apeliacinės instancijos teisme paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.