Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo) ir Irmos Valiuškienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1965-959/2026 pagal ieškovės I. C. ieškinį atsakovei V. P. dėl skolos, netesybų priteisimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. C. ieškiniu prašė: 1) iškeldinti atsakovę V. P. su jai priklausančiais daiktais iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 2 102,00 Eur skolą, 3 540,00 Eur netesybas, 323,00 Eur nuostolių atlyginimą už sumokėtus buto komunalinius mokesčius 2025 m. gruodžio mėn. ir 2026 m. sausio mėn., 5 310,00 Eur nuostolių atlyginimą už buto negrąžinimą nuo 2025 m. lapkričio 1 d. iki 2026 m. liepos 31 d., bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad šalys 2024 m. lapkričio 1 d. sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria ieškovė išnuomojo atsakovei gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarties laikotarpiu nuomininkė V. P. netinkamai vykdė savo prisiimtus įsipareigojimus, nuolat vėlavo mokėti nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius. Atsakovė keletą kartų raštu buvo įsipareigojusi padengti įsiskolinimus, taip pat jų neįvykdymo atveju, išsikeldinti iš patalpos. Pažymėjo, kad atsakovė nevykdo nei nuomos sutartyje, nei raštu papildomai prisiimtų įsipareigojimų dėl atsiskaitymo už nuomos mokestį, komunalinius patarnavimus. Taip pat atsakovė ne tik nevykdo raštu prisiimto įsipareigojimo išsikeldinti iš patalpų, tačiau, nuomos sutarčiai pasibaigus 2025 m. spalio 31 d., toliau naudojasi patalpomis, jų neapleidžia, atsisako išsikelti ir atsiskaityti.

Atsakovė V. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė atsakovei prieš sudarant sutartį nurodė, kad patalpose ji galės gyventi nors ir 10 metų, todėl ieškovė sąmoningai suklaidino atsakovę dėl esminės sąlygos – nuomos termino. Iki pat ieškinio pareiškimo teismui, ieškovė neprieštaravo atsakovės gyvenimui bute. Atsakovė niekada neprisiėmė jokio įsipareigojimo išsikelti iš patalpų 2025 m. spalio 31 d., nes visuomet žinojo, jog jos nuomos sutartis yra ilgalaikė. Atsakovė iš esmės nepažeidė sutarties, t. y. ne tik laikėsi visų nuomos taisyklių, bet ir nepadarė esminio pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.611 straipsnį. Pažymėjo, kad atsakovė visuomet sumokėdavo ieškovės priskaičiuotus delspinigius, kurių dydis buvo neadekvatus. Atsakovė ieškovei per vienerius metus yra sumokėjusi apie 8 000,00 Eur, todėl ieškovė yra neteisi, teigdama, kad atsakovė iš esmės pažeidė sutartį ir turi būti iškeldinta. Akcentavo, kad tikrasis šalių ketinimas buvo sudaryti neterminuotą sutartį, todėl atsakovė ieškovės pareikštus reikalavimus teisme vertino kaip ilgalaikės nuomos sutarties nutraukimą dėl sutarties pažeidimo. Atsakovė ne tik nesutiko su prašomomis priteisti netesybomis, bet ir nesutiko su ieškovės nurodoma aplinkybe, dėl kurios prašomos priteisti netesybos – tai atsakovės teisėtas gyvenimas patalpose, sutarčiai esant nuo jos sudarymo neterminuotai (arba tapus neterminuotai po 2025 m. spalio 31 d.).

Ieškovė I. C. teismo posėdžio metu palaikė ieškinio reikalavimus, papildomai paaiškino, jog žodžiu su atsakove nesitarė dėl kitokio nuomos termino. Atsakovė iki šiol neišsikraustė, nemoka nei nuomos mokesčio, nei komunalinių mokesčių. Ieškovė nesutiko nei su skolos išdėstymu dalimis, nei su iškeldinimo termino atidėjimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Iškeldino atsakovę V. P. su jai priklausančiais daiktais iš ieškovei I. C. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priteisė ieškovei I. C. iš atsakovės V. P. 2 102,00 Eur skolą, 323,00 Eur nuostolių atlyginimą už sumokėtus 2025 m. gruodžio ir 2026 m. sausio mėnesių komunalinius mokesčius, 4 015,81 Eur nuostolius už naudojimąsi gyvenamąja patalpa nuo 2025 m. lapkričio 1 d., 42,58 Eur delspinigius, 1 606,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitos ieškinio dalies netenkino. Atmetė prašymus dėl sprendimo vykdymo išdėstymo bei atidėjimo.

Teismas nustatė, kad šalys 2024 m. lapkričio 1 d. sudarė gyvenamųjų patalpų (buto) nuomos sutartį, kuria ieškovė jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), išnuomojo atsakovei. 2025 m. gegužės 2 d. ieškovė atsakovei pateikė įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, reikalaujant išsikelti iš buto 2025 m. gegužės 7 d. 2025 m. liepos 21 d. ieškovė atsakovei pateikė priminimą dėl termino pabaigos, kuriame nurodė, jog sutartis baigiasi 2025 m. spalio 31 d. 2025 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė raštu įsipareigojo ieškovei iki 2025 m. rugsėjo 4 d. sumokėti 2 200,00 Eur sumą, o įsipareigojimo neįvykdžius – iki rugsėjo 5 d. išsikraustyti. Atsakovė taip pat pasirašė įsipareigojimą (data nenurodyta), kuriuo įsipareigojo, nesumokėjusi 2 640,00 Eur iki 2025 m. rugsėjo 8 d., 20 val., apleisti butą. 2025 m. rugsėjo 30 d. ieškovė atsakovei pateikė priminimą, kuriame nurodė, jog sutartis baigiasi 2025 m. spalio 31 d. ir ji nebus tęsiama. 2025 m. lapkričio 2 d. ieškovė atsakovei pateikė įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad sutartis 2025 m. spalio 31 d. baigėsi ir ji yra nutraukta.

Teismas nustatė, kad šalys susitarė, jog buto nuomos terminas yra vienerių metų laikotarpiui, t. y. iki 2025 m. spalio 31 d. Teismas pažymėjo, jog bylos medžiaga nenustatyta, jog šalys būtų susitarusios dėl naujos sutarties sudarymo, arba esamos pratęsimo, ieškovė atsakovę dar prieš sutarties pasibaigimą įspėjo apie termino pabaigą ir kad ji nebus tęsiama.

Teismas atsakovės argumentus, kad šalys susitarė dėl ilgesnio nuomos termino ar neterminuotos nuomos, atmetė kaip nepagrįstus įrodymais ir prieštaraujančius šalių pasirašytai nuomos sutarčiai. Teismas pažymėjo, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, nėra reikšminga tai, ar atsakovė nepadarė esminio sutarties pažeidimo, nes termino pabaiga yra savarankiškas sutarties pasibaigimo pagrindas. Teismas vertino, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog šalys būtų išreiškusios valią sudaryti neterminuotą sutartį arba pratęsti esamą, todėl sprendė, kad sutartis pasibaigė sutartyje numatytą dieną – 2025 m. spalio 31 d.

Teismas nustatė, kad pasibaigus nuomos terminui, atsakovė tebegyvena ieškovės bute prieš savininkės (ieškovės) valią, varžo ieškovės galimybes šiuo turtu naudotis, išnuomoti jį kitiems asmenims, taip pažeisdama jos nuosavybės teises. Teismas vertino, kad pati atsakovė triplike nurodė sutinkanti išsikelti iš patalpų, todėl ieškovės reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo tenkino.

Teismas nustatė, kad atsakovė nuomos sutarties pagrindu skolos susidarymo laikotarpiu gyveno ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius mokėjo nereguliariai, todėl susidarė 2 102,00 Eur skola. Atsakovė su šiuo ieškovės reikalavimu sutiko, todėl jį teismas tenkino.

Teismas, nustatęs, kad atsakovė iki šiol gyvena ieškovei nuosavybės teise priklausančiame bute ir nesant duomenų apie tai, jog už 2025 m. gruodžio mėn. ir 2026 m. sausio mėn. komunalinius mokesčius atsakovė būtų sumokėjusi, o ieškovei pateikus mokesčių dydį bei jų sumokėjimą patvirtinančius duomenis, tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 323,00 Eur nuostolių atlyginimą.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės 5 310,00 Eur nuostolių atlyginimą, kurį sudaro nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2025 m. lapkričio 1 d. iki 2026 m. liepos 31 d. pažymėjo, kad nuomos sutarties 4.1. punkte nustatytas nuomos terminas iki 2025 m. spalio 31 d., kuris jau yra suėjęs, o sutartis pasibaigusi, tačiau atsakovė iš buto neišsikrausto, toliau juo naudojasi be teisėto pagrindo ir ieškovės sutikimo, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, t. y. nuo 2025 m. lapkričio 1 d. iki sprendimo priėmimo dienos 2026 m. gegužės 25 d., viso 4 015,81 Eur nuostolių sumą.

Teismas konstatavo, kad reikalavimas priteisti iš atsakovės nuostolius už laikotarpį nuo 2026 m. gegužės 26 d. iki 2026 m. liepos 31 d. negali būti tenkinamas, nes sprendimo priėmimo dieną nėra ir negali būti žinoma, ar atsakovė nuo 2026 m. gegužės 26 d. išsikraustys iš buto ir kada, o teismui priteisus ieškovei būsimus hipotetinius nuostolius už minėtą laikotarpį ir atsakovei nuo 2026 m. gegužės 26 d. išsikrausčius iš buto, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita. Taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių būsimų nuostolių tikėtinumą.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 3 540,00 Eur dydžio netesybas, kuris yra grindžiamas sutarties 8.1, 10.5, 10.6 punktų nuostatomis, teismas vertino, kad sutarties 10.5 bei 10.6 punktai nustato nuomininko pareigą mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi gyvenamąja patalpa pasibaigus nuomos sutarčiai. Nuostoliai, atsiradę šiuo pagrindu, ieškovei yra priteisti iš dalies tenkinant kitą patikslinto ieškinio reikalavimą. Nei sutartis, nei įstatymai nenumato ieškovės teisės šiuo faktiniu pagrindu reikalauti priteisti jai netesybas. Sutarties 8.1 punkte numatyta, kad, pažeidęs šioje sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui 1 % (vieno procento) dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną. Byloje nustatyta, jog atsakovė laiku nesumokėjo 1 770,00 Eur nuomos mokesčio ir 332,00 Eur komunalinių mokesčių už laikotarpį iki sutarties pabaigos – 2025 m. spalio 31 d. Ieškovė iki ieškinio pateikimo paskaičiavo 2 129 Eur dydžio delspinigius. Teismas nustatė, kad šalių susitarimu nenumatyta, kad delspinigiai būtų skaičiuojami iki visiško sutarties įvykdymo, to nenumato ir įstatymas, todėl sprendė, kad jie gali būti skaičiuojami tik iki bylos iškėlimo – 2025 m. lapkričio 21 d.

Teismas spręsdamas dėl netesybų dydžio nustatė, kad sutartis numato vieno procento dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną, o tai sudaro 365 procentus per metus. Teismo vertinimu, toks netesybų dydis, atsižvelgiant į skolos sumą, yra neprotingai didelis, o ir atsakovė savo prievoles pagal sutartį yra iš dalies įvykdžiusi, taip pat yra sumokėjusi ieškovei 1 092 Eur delspinigių. Teismas sprendė, jog protingas netesybų dydis sudarytų 0,02 procento nuo nesumokėtos skolos sumos per dieną, kas sudaro 7,3 procento per metus, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 42,58 Eur dydžio dalį netesybų, ieškovės paskaičiuotų iki bylos iškėlimo teisme.

Dėl atsakovės ieškovei sumokėto 1 180 Eur depozito teismas vertino, kad sutarties 7.1.3 punkto nuostata numato ieškovės teisę, bet ne pareigą, savo nuožiūra panaudoti depozitą bet kokiam susidariusiam įsiskolinimui padengti. Pagal sutarties 7.1.4 punktą, depozitas grąžinamas, kai nuomininkas išsikrausto, depozitas nėra skaičiuojamas kaip nuomos pinigai už būstą už paskutinį mėnesį, kai nuomininkas dar gyvena bute, todėl sprendė, kad nėra pagrindo įskaityti depozitą į prašomą priteisti skolos sumą.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovės prašymo išdėstyti įsiskolinimą su priteistomis netesybomis ieškovei lygiomis dalimis kas mėnesį iki visiško teismo priteistos skolos sumokėjimo per 12 mėnesių, konstatavo, kad byloje nenustatytas pakankamas pagrindas išdėstyti sprendimo įvykdymą. Teismas vertino, kad atsakovės pateikti duomenys apie jos turtinę padėtį yra selektyvūs ir neišsamūs, atsakovė nepateikė duomenų apie jos vardu registruotą turtą, santaupas, lėšų likutį bei judėjimą banko sąskaitose, vertybinius popierius, kitas materialines vertybes, duomenis apie tai, kad atsakovės finansinė padėtis ateityje pagerės. Teismas taip pat vertino, kad atsakovė gauna 1 827,46 Eur darbo užmokestį, kuris yra artimas vidutiniam darbo užmokesčiui šalyje.

Teismas, atmesdamas atsakovės prašymą dėl iškeldinimo termino atidėjimo, nurodė, kad sprendimo priėmimo dieną atsakovė be teisinio pagrindo naudojasi ieškovės gyvenamąja patalpa beveik 7 mėnesius, o atidėjus iškeldinimo terminą dar 2 mėnesiams, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, atsakovės interesui be teisinio pagrindo naudotis svetimu daiktu būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš daikto savininko teisėtą interesą nevaržomai naudotis savo nuosavybe.

Teismas ieškinį patenkinęs iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteisė šios turėtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) V. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 25 d. sprendimo dalis, kuria atsisakyta išdėstyti teismo sprendimo vykdymą lygiomis dalimis per 12 mėnesių, kuria atsisakyta įskaityti ieškovės 1180 Eur depozitą į skolą ir kuria atsisakyta atidėti atsakovės iškeldinimo terminą 2 mėnesiams, ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – įskaityti atsakovės sumokėtą 1180 Eur depozitą į atsakovei priteistą skolą, išdėstyti iš atsakovės ieškovei priteistų sumų mokėjimą lygiomis dalimis per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei atidėti atsakovės iškeldinimo terminą 2 mėnesiams nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neteisingai sprendime konstatavo, kad šalys sudarė terminuotą nuomos sutartį.

Atsakovės nuomone, teismas paliko tokią situaciją, kad atsakovė sumokėjo 1 180 Eur depozitą, ieškovei iš atsakovės priteisė 2 102 Eur skolą, tačiau ieškovei ir toliau tenka teisė disponuoti visu 1180 Eur depozitu. Atsakovei sumokėjus skolą ir nuostolius, ieškovė gaus didesnę sumą, nei realus įsiskolinimas, o tai prieštarauja CK 1.5 straipsnyje reglamentuotiems teisingumo ir protingumo principams.

Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą atidėti iškeldinimo terminą 2 mėnesiams ir atsakovės išsikėlimo terminą susiejo su laikotarpiu, per kurį dar nebuvo priimtas teismo sprendimas dėl iškeldinimo.

Teismas nepagrįstai netenkino atsakovės prašymo išdėstyti skolos ir nuostolių mokėjimą dalimis per 12 mėnesių.

Atsiliepdama į apeliacinį skundą ieškovė I. C. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamose dalyse yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas.

Apeliantė nepagrįstai teigia, jog atsisakymas įskaityti 1 180 Eur depozitą į skolą prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams, esą ieškovė gautų didesnę sumą, nei realus įsiskolinimas.

Apeliantės reikalavimas išdėstyti mokėjimą lygiomis dalimis per 12 mėnesių yra nepagrįstas.

Apeliantės reikalavimas atidėti iškeldinimą 2 mėnesiams atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos dalykas – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 25 d. sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės I. C. ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apeliantės (atsakovės) apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė (atsakovė) skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės (atsakovės) nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantė (atsakovė) vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

Pažymėtina, kad apeliantė (atsakovė), nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės (atsakovės) skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2024 m. lapkričio 1 d. sudarė gyvenamųjų patalpų (buto) nuomos sutartį, kuria ieškovė jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), išnuomojo atsakovei. 2025 m. gegužės 2 d. ieškovė atsakovei pateikė įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, reikalaujant išsikelti iš buto 2025 m. gegužės 7 d. 2025 m. liepos 21 d. ieškovė atsakovei pateikė priminimą dėl termino pabaigos, kuriame nurodė, jog sutartis baigiasi 2025 m. spalio 31 d. 2025 m. rugpjūčio 20 d. atsakovė raštu įsipareigojo ieškovei iki 2025 m. rugsėjo 4 d. sumokėti 2 200,00 Eur sumą, o įsipareigojimo neįvykdžius – iki rugsėjo 5 d. išsikraustyti. Be to, atsakovė taip pat pasirašė įsipareigojimą (data nenurodyta), kuriuo įsipareigojo, nesumokėjusi 2 640,00 Eur, iki 2025 m. rugsėjo 8 d., 20 val., apleisti butą. 2025 m. rugsėjo 30 d. ieškovė atsakovei pateikė priminimą, kuriame nurodė, jog sutartis baigiasi 2025 m. spalio 31 d. ir ji nebus tęsiama. 2025 m. lapkričio 2 d. ieškovė atsakovei pateikė įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad sutartis 2025 m. spalio 31 d. baigėsi ir ji yra nutraukta.

Atsakovė V. P., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčija teismo sprendimą dalyse dėl atsisakymo įskaityti 1180 Eur depozitą į atsakovės 2102 Eur skolą, atsisakymo išdėstyti priteistų sumų mokėjimą lygiomis dalimis per 12 mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, bei atsisakymo atidėti iškeldinimo terminą 2 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai konstatavo, kad šalys sudarė terminuotą nuomos sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantei neginčijant pareigos atlaisvinti patalpas, neskundžiant priteistos skolos, nuostolių, netesybų ir bylinėjimosi išlaidų pagrindo bei jų dydžio, neskundžiant ir sprendime nustatytos aplinkybės, jog nuomos sutartis pasibaigė 2025 m. spalio 31 d., tik pateikiant savo asmeninį vertinimą/nuomonę dėl sutarties termino, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl apeliantės argumento, kad teismas sprendime neteisingai konstatavo, kad šalys sudarė terminuotą nuomos sutartį, nepasisako.

Dėl depozito

Atsakovė V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas paliko tokią situaciją, kuomet atsakovė sumokėjo 1 180 Eur depozitą, ieškovei iš atsakovės priteisė 2 102 Eur skolą, tačiau ieškovei ir toliau tenka teisė disponuoti visu 1180 Eur depozitu. Apeliantės vertinimu, atsakovei sumokėjus skolą ir nuostolius, ieškovė gaus didesnę sumą, nei realus įsiskolinimas, o tai prieštarauja CK 1.5 straipsnyje reglamentuotiems teisingumo ir protingumo principams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės nurodytais argumentais.

Kaip ir vertino pirmosios instancijos teismas, sutarties 7.1.3. punkto nuostata numato, kad užstatas gali būti nuomotojo nuožiūra panaudotas bet kokiam susidariusiam nuomininkų įsiskolinimui nuomotojui padengti, tačiau ši sutarties nuostata numato ieškovės teisę, bet ne pareigą, savo nuožiūra panaudoti depozitą bet kokiam susidariusiam įsiskolinimui padengti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 7.1.3. punkto nuostata taip pat numato, kad tokiu atveju, t. y. užstatą panaudojus bet kokiam susidariusiam nuomininkų įsiskolinimui nuomotojui padengti, nuomininkai įsipareigoja nedelsiant įmokėti tokio dydžio papildomą avansinį mokėjimą, kad bendra įmokėta suma, atskaičius sumas, panaudotas bet kokiam susidariusiam nuomininkų įsiskolinimui nuomotojui padengti, būtų ne mažesnė nei sutarties pasirašymo metu sumokėtas užstatas. Pagal sutarties 7.1.4 punktą, depozitas grąžinamas tada, kai nuomininkas išsikrausto, palikdamas profesionaliai išvalytą būstą, nesugadintas sienas, baldus ir kitą turtą, nurodytą priede Nr. 1. Depozitas nėra skaičiuojamas kaip nuomos pinigai už būstą už paskutinį mėnesį, kai nuomininkas dar gyvena bute. Paminėti sutarties punktai patvirtina faktą, kad šalys, sudarydamos nuomos sutartį joje aptarė užstato (depozito) dydį, tiksliai apsibrėžė kam jis bus naudojamas ir numatė užstato (depozito) gražinimo tvarką pasibaigus nuomos sutarčiai, todėl apeliantės argumentai, kad atsakovei sumokėjus skolą ir nuostolius, ieškovė gaus didesnę sumą, nei realus įsiskolinimas, yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad užstatas (depozitas) yra kaip garantija nuomotojui, kad nuomininkui padarius žalą nuomojamame būste, ar laiku nesumokėjus nuomos mokesčio, nuomotojas galėtų visiškai ar iš dalies padengti savo patirtus nuostolius.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo/išdėstymo

Apeliantė V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą atidėti iškeldinimo terminą 2 mėnesiams, bei išdėstyti skolos ir nuostolių mokėjimą dalimis per 12 mėnesių. Apeliantės teigimu, esama finansinė situacija jai neleidžia iš karto sumokėti priteistą skolą ir nuostolius, o atsisakymas išdėstyti skolos ir nuostolių mokėjimą pablogins finansines galimybes atsiskaityti su ieškove.

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad CPK 284 straipsnio nuostatų dėl sprendimo vykdymo išdėstymo taikymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti ar išdėstyti tik išimtiniais atvejais. Prie tokių atvejų priskirtina skolininko sunki turtinė padėtis, kitos nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). Taigi įstatyme nėra išskirta, kokios aplinkybės laikytinos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas prašymą turi individualiai įvertinti faktinę situaciją.

Aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Teismų praktikoje nėra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurios laikytinos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti sprendimo vykdymą ir nukrypti nuo bendros taisyklės, numatančios, kad įsiteisėjęs sprendimas turi būti vykdomas nedelsiant. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad prie tokių išskirtinių atvejų priskirtina skolininko sunki turtinė padėtis, kitos nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti teismo sprendimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Taigi, kaip pagrįstai pažymėta ir pirmosios instancijos teismo sprendime, CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios teismo sprendimo vykdymo tvarkos, todėl teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti ar išdėstyti tik išimtiniais atvejais, kurių buvimą turi pagrįsti asmuo, prašantis taikyti CPK 284 straipsnio nuostatas (CPK 178 straipsnis). Atsakovė teikdama prašymą dėl priteistų sumų išdėstymo 12 mėnesių laikotarpiui bylai neteikė aktualių (naujausių) duomenų apie savo turtinę padėti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų apie atsakovės vardu registruotą turtą, santaupas, lėšų likutį bei judėjimą banko sąskaitose, vertybinius popierius, kitas materialines vertybes, tokių duomenų atsakovė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Atsakovė apeliaciniame skunde vertindama savo pajamas akcentavo, kad gaudama 1 827,46 Eur pajamas neturės galimybės sumokėti visą priteistą sumą, tačiau tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, kurie leistų tikėtis, kad atsakovės finansinė padėtis ateityje pagerės. Bylos medžiaga, be kita ko, nustatyta, kad ieškovė ne kartą teikė atsakovei įspėjimus dėl sutarties nutraukimo dėl to, kad atsakovė laiku nemoka mokesčių, kas taip pat patvirtina faktą, kad nėra pagrindo tikėtis, kad atsakovės finansinė padėtis ateityje pagerės. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.

Apeliantė neginčija pareigos išsikelti, tačiau apeliantės nuomone teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą atidėti iškeldinimo terminą 2 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas sprendė, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad sprendimo priėmimo dieną atsakovė be teisinio pagrindo naudojosi ieškovės gyvenamąja patalpa beveik 7 mėnesius, o atidėjus iškeldinimo terminą dar 2 mėnesiams, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, atsakovės interesui be teisinio pagrindo naudotis svetimu daiktu būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš daikto savininko teisėtą interesą nevaržomai naudotis savo nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė 2024 m. lapkričio 1 d. sudarydama gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį vienerių metų laikotarpiui, t. y. iki 2025 m. spalio 31 d., žinojo kokiam terminui ji sudaryta ir turėjo pakankamai laiko susirasti kitą būstą, o atsakovės amžius savaime nesudaro išimtinio pagrindo atidėti iškeldinimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl iškeldinimo termino atidėjimo.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias sprendimo vykdymo išdėstymą bei atidėjimą, įrodymų tyrimą, vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą bei kitas ginčui išspręsti aktualias teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinį skundą atmetus, ieškovei iš atsakovės priteistinos 800 Eur advokato pagalbos išlaidos, ieškovės turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Atsakovės V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei I. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.