Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG VPP vystymas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DG VPP vystymas“ ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo, grąžinimo į prieš pažeidimą buvusią padėtį, viešojo pirkimo nutraukimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Spi 1“, išvadą byloje teikianti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių konkurencinio dialogo procedūrą (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo (toliau – VPAGSSĮ) 23 straipsnis), ir proceso teisės normų, reglamentuojančių susijusių civilinių bylų sujungimą, įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios, apeliacinės instancijos teismų ir kasacinio teismo procesinių sprendimų esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. gruodžio 4 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 2 d. sprendimą ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, ginčo kriterijų P2 ir jo vertinimo tvarką pripažindamas neteisėtais, netinkamai aiškino ir taikė konkurencinį dialogą reglamentuojančio VPAGSSĮ 23 straipsnio nuostatas, nustatė šio pirkimo būdo esmės neatitinkantį reikalavimą, jog Pirkimo sąlygose turėtų būti dar detaliau nustatyta, kaip (kokiais kriterijais ir duomenimis remdamasi) perkančioji organizacija vertins konkurenciniam dialogui pateiktus tiekėjų pasiūlymus. Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija įvertino, kad pirkimo sąlygose buvo aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta, kokią informaciją savo galutiniuose pasiūlymuose turės pateikti pirkime dalyvaujantys tiekėjai, ekonominis naudingumas skaičiuojamas vertinant fizikinį dydį (kWh), o tokia kriterijaus išraiška savaime suponuoja tam tikrą aiškumo ir objektyvumo lygį, dalyviai nurodė objektui reikalingos energijos kiekius. Skirtingų šalių pozicijų dėl saulės elektrinės galimo pagaminti energijos kiekio ir jo (ne)pakankamumo kasacinis teismas nekvalifikavo kaip įrodančio sąlygų neteisėtumą, nes skaičiavimų teisingumas gali būti patikrintas, jeigu reikia – pasitelkiant specialių žinių turinčius ekspertus.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas kriterijų „Energinis efektyvumas“ nepagrįstai pripažino neteisėtu, todėl sprendimą panaikino ir perdavė bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų įvertinta, ar atsakovė tinkamai atliko ieškovės pasiūlymo vertinimą ir pagrįstai už ginčo kriterijų skyrė 0 balų.

Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, pagal ieškovės apeliacinio skundo argumentus turės įvertinti, ar ieškovės pasiūlytas virtualaus kaupiklio sprendinys atitiko Pirkimo dokumentų reikalavimus, ar atsakovė tinkamai atliko ieškovės pasiūlymo vertinimą ir pagrįstai už kriterijų P2 skyrė 0 balų, pagal poreikį turės spręsti dėl ekspertizės skyrimo bei apsvarstyti poreikį ir galimybes sujungti jo žinioje esančias bylas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2026 m. sausio 19 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija nurodė, jog byloje pateiktų šalių paaiškinimų, kitų rašytinių įrodymų viseto visiškai pakanka tam, kad instancine tvarka pagal ieškovės apeliacinio skundo argumentus būtų patikrintas teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl prašymo dėl ekspertizės paskyrimo netenkino.

Kolegija atsižvelgė į tai, kad ieškovė pateiktame pasiūlyme iš esmės nurodė, kad visa reikalinga elektros energija pastatams, t. y. realus bendras šiluminės energijos kiekis pastatų patalpoms šildyti, vėdinti, vėsinti (ŠVOK) bei bendras energijos poreikio kiekis, bus užtikrinama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Šį poreikį ieškovė įvertino kaip 686 238 kWh per metus, o tokiam poreikiui užtikrinti pasiūlė ant pastatų stogo montuojamą 800 kW galingumo saulės elektrinę bei 1 500 kWh talpos kaupiklius (galinčius kaupti elektros energiją ir dieną sukauptą elektros energiją tiekti nakties metu).

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrai spalio–kovo mėnesiais ieškovės atsinaujinantys energijos šaltiniai (saulės elektrinė ir kaupiklis) nepagamins 236 498 kWh elektros energijos, kuri reikalinga pačios ieškovės deklaruotiems elektros poreikiams tenkinti, o balandžio–rugsėjo mėnesiais ieškovės atsinaujinantys energijos šaltiniai (saulės elektrinė ir kaupiklis) praras 264 305 kWh elektros energijos (elektros energijos perteklių), kuri niekur negali būti panaudojama, nes elektros energijos pertekliaus ieškovė neturi teisės nei kaupti, nei perparduoti. Esant nurodytiems duomenims, kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad elektros energijos kiekis, perkamas iš centralizuotų tinklų, nebus 0 kWh, kaip deklaravo ieškovė. Siekiant patenkinti poreikius pastatų šildymui ir elektrai reikės įsigyti elektros iš centralizuotų tinklų.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovė turėjo pareigą pasiūlyti realius, objektyviais skaičiavimais pagrįstus techninius sprendinius, savo ruožtu atsakovė turėjo teisę ir pareigą pasiūlymų vertinimo metu įsitikinti, kad ieškovės siūlomas sprendinys nėra tik teorinis, o projekto metu bus realiai įgyvendintas visa apimtimi. Kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovė virtualaus kaupiklio sprendinį pasiūlė tik kartu su galutiniu pasiūlymu, patvirtina, jog ieškovės galutinis pasiūlymas neatitiko VPAGSSĮ 23 straipsnio 3 dalies ir 13 dalies reikalavimų bei Pirkimo sąlygų, nes nebuvo aptartas dialogo su atsakove metu. Be to, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovės pasiūlyti sprendiniai (tiek su virtualiu kaupikliu, tiek ir be jo) pasiūlymų vertinimo metu nebuvo pagrįsti ir įrodyti kaip įgyvendinami.

Kolegija padarė išvadą, kad atsakovės sprendimas skirti ieškovei 0 balų pagal P2 kriterijų yra pagrįstas ir teisėtas, nes, visų pirma, ieškovė su galutiniu pasiūlymu pateikė naują sprendinį, kuris nebuvo aptartas dialogo metu, be to, tinkamai nepagrindė, kad jos siūlomu sprendiniu (tiek su virtualiu kaupikliu, tiek ir be jo) bus užtikrintas ir patenkintas nenutrūkstamas objekto elektros energijos poreikis, kuris, pačios ieškovės skaičiavimais, yra 686 238 kWh per metus. Taip pat ieškovė neįrodė, jog ant stogų montuojamai 800kW galios saulės elektrinei įrengti pakaks vietos.

Kolegija konstatavo, kad šie duomenys sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui prieiti prie pagrįstos išvados, kad nėra pagrindo panaikinti perkančiosios organizacijos (atsakovės) 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo dėl ieškovei skirto 0 balų pagal ekonominio naudingumo kriterijų P2, grąžinti ginčo šalis į prieš pažeidimą buvusią padėtį ir atlikti pakartotinį ieškovės pasiūlymo vertinimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 19 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimus patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, neskirdamas teismo ekspertizės, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl ekspertizės skyrimo, aktyvaus teismo vaidmens viešųjų pirkimų bylose bei įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-248/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-248/2021). Kolegija nepagrįstai vadovavosi vienos iš bylos šalių pateikta specialisto išvada, jai suteikdama didesnę įrodomąją reikšmę nei kitos bylos šalies specialisto išvadai. Byloje esant dviem priešingoms specialistų išvadoms, kolegija negalėjo nuspręsti, kuri išvada yra „geresnė“, ir tokia išvada vadovautis. Ekspertizės skyrimas buvo būtinas siekiant įvertinti ginčo klausimus ir išspręsti prieštaravimus tarp skirtingų išvadų. Teismas skyrė prioritetą eksperto D. K. išvadoms, nors ieškovė su jomis nesutiko ir prašė remtis ne tik ieškovės pasitelktu teismo ekspertu, bet ir skirti teismo ekspertizę. Kolegija neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje (Nr. e3K-3-171-378/2025) pateiktus nurodymus skirti ekspertizę. Dėl šių priežasčių byla buvo išnagrinėta neteisingai, t. y. specialių žinių ginčo klausimai išspręsti pagal vienos šalies privačia tvarka pasitelkto specialisto vertinimą, kuris buvo iš esmės priešingas ieškovės pasitelkto eksperto išvadoms.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo skirti ekspertizės, kadangi nebuvo pagrindo lyginti dviejų nelygiaverčių įrodymų byloje (S. M. išvados ir D. K. išvados); byloje pakanka įrodymų, kurie leistų padaryti išvadas dėl ieškinio pagrįstumo; kasacinis teismas nėra įpareigojęs teismo skirti ekspertizę, tik pažymėjęs, kad bylą nagrinėjantis teismas turi diskreciją spręsti dėl poreikio skirti ekspertizę. Kolegija vertino būtinybę skirti ekspertizę, išsamiai išdėstė argumentus, kodėl ekspertizė neturėtų būti skiriama. Kasacinio teismo praktikoje nėra nurodoma, kad teismai visais atvejais turi skirti ekspertizę, kada šalių pateikti įrodymai yra prieštaringi. Ekspertizės skyrimas yra siejamas su teismo poreikiu pašalinti įrodymų prieštaravimus byloje. Kadangi kolegijai pakako kitų įrodymų išvadoms dėl byloje reikšmingų aplinkybių padaryti, tai, įvertinusi įrodymų visetą, ji turėjo teisę neskirti ekspertizės ir priimti sprendimą pagal esamus įrodymus.

Kasacinis teismas 2025 m. gruodžio 4 d. nutartyje aiškiai nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti, ar ieškovės su galutiniu pasiūlymu pateiktas sprendinys (su „virtualiais kaupikliais“) atitinka Pirkimo sąlygas ir yra realiai įgyvendinamas. Ieškovei nepagrindus galutinio pasiūlymo realumo ir įgyvendinamumo apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad galutinis pasiūlymas neatitinka VPAGSSĮ 23 straipsnio bei Pirkimo sąlygų reikalavimų. Ieškovės pozicija, kad kolegija pasisakė, jog ieškovės galutinis pasiūlymas su „virtualiais kaupikliais“ neatitinka Pirkimo sąlygų vien todėl, kad buvo pateiktas po dialogo, yra nepagrįsta. Ieškovė neatsižvelgia į visą skundžiamos nutarties turinį ir logiką. Kolegija nepasisakė, kad ieškovės galutinis pasiūlymas atmetamas todėl, kad jis buvo pateiktas tik pačioje konkurencinio dialogo pabaigoje. Kolegija atliko išsamią galutinio pasiūlymo atitikties Pirkimo sąlygoms analizę, ieškovės galutinio pasiūlymo atitiktį išskaidė į du etapus: (i) nustatydama reikalavimus pasiūlymui Pirkimo sąlygose ir (ii) įvertindama, ar pateiktas pasiūlymas yra realiai įgyvendinamas. Kolegija neišėjo už ginčo ribų, o tik vykdė kasacinio teismo įpareigojimus – vertino virtualaus kaupiklio atitiktį visoms konkurso sąlygoms. Kolegija konstatavo ir tai, kad ieškovės nurodomos elektrinės (nepriklausomai nuo to, ar su „virtualiais kaupikliais“, ar be jų) neįmanoma įrengti ant projektuojamo pastato stogo, ir tai sudarė pagrindą padaryti išvadą, jog ieškovės galutinis pasiūlymas yra nepagrįstas ir nerealus.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesujungė civilinių bylų, kadangi tam nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo. Bylų nesujungimas nelėmė skirtingų procesinių sprendimų priėmimo. Šioje byloje buvo nagrinėjama, ar ieškovės pasiūlymui atsakovė pagrįstai skyrė 0 balų už P2 parametrą. Kitoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas tik ieškovės teisinio suinteresuotumo klausimas. Tai negalėjo lemti skirtingų procesinių sprendimų priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas apskritai nesprendė klausimo dėl civilinių bylų sujungimo ir nepateikė jokių su tuo susijusių teisės aiškinimo taisyklių. Kasacinis teismas nenurodė, kad civilinės bylos turi būti sujungtos. Kad būtų pagrindas sujungti civilines bylas, turi būti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyti pagrindai. Bylos, kurias sujungti prašė ieškovė, nebuvo vienarūšės. Sujungus bylas, būtų buvęs pasiektas priešingas rezultatas – bylos būtų nagrinėjamos ilgiau, būtų iškilęs konfidencialumo užtikrinimo klausimas. Kasaciniam teismui konstatavus, kad Pirkimo sąlygos ir pasiūlymų vertinimo tvarka, konkrečiai P2 parametro vertinimas, neprieštarauja VPAGSSĮ 23 straipsnio nuostatoms, nėra pagrindo išvadai, kad kitose civilinėse bylose gali susiklostyti situacija, jog skirtingi teismai gali skirtingai aiškinti ir taikyti Pirkimo sąlygas ir vertinimo tvarką. Bylų sujungti nebuvo pagrindo ir dėl to, kad buvo skirtinga tų bylų procesinė stadija.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013). Ieškovė kasacinį skundą grindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte įtvirtintais pagrindais ir skunde kelia tris argumentų grupes: dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos bei nagrinėjant šį ginčą pateiktų privalomų išaiškinimų, apeliaciniam teismui neskyrus teismo ekspertizės, nepagrįstai atmetus specialisto išvadą ir pažeidus pareigą aktyviai veikti įrodinėjimo procese; dėl VPAGSSĮ 23 straipsnio nuostatų, susijusių su konkurencinio dialogo procedūra, neteisingo aiškinimo ir taikymo; dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos ir nagrinėjant šį ginčą pateiktų privalomų išaiškinimų atsisakant sujungti susijusias civilines bylas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo teiginiais dėl aktyvaus teismo vaidmens įrodinėjimo procese viešųjų pirkimų bylose kasacijos pagrindą atitinkantis teisės klausimas nesuformuluotas – ieškovė nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu teismo sprendimas, nustatant bylai aktualias aplinkybes ne skirti teismo ekspertizę, bet remtis specialisto išvada, gali būti vertinamas kaip CPK įtvirtintos teismo pareigos veikti aktyviai viešųjų pirkimų bylose pažeidimas; dėl to šie kasacinio skundo teiginiai detaliau nenagrinėtini. Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl kasacinio teismo išaiškinimų privalomumo

CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia, jog bylą iš naujo nagrinėjantis pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas turi atsižvelgti į kasacinio teismo nutartyje išdėstytus ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus. Pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus, bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-378/2022 182 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Plėtodama cituotą kasacinio teismo praktiką aktualiais nagrinėjamai bylai aspektais, teisėjų kolegija išaiškina, kad tuo atveju, kai kasacinis skundas grindžiamas ankstesnių kasacinio teismo išaiškinimų toje pačioje byloje pažeidimu, turi būti vertinama tiek anksčiau pateiktų išaiškinimų esmė, tiek tai, ar jų laikėsi bylą iš naujo nagrinėjęs tesimas, tiek tai, kokią įtaką galimas jų nesilaikymas turi galutiniam skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui nagrinėjamoje procesinėje situacijoje. Teismo sprendimas negali būti panaikintas vien formaliu pagrindu, materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą procesinį sprendimą, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl VPAGSSĮ 23 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių konkurencinio dialogo procedūrą, aiškinimo ir taikymo

Kasaciniame skunde ieškovė kelia VPAGSSĮ 23 straipsnio nuostatų dėl tiekėjo teisės teikti galutinį pasiūlymą konkurenciniame dialoge aiškinimo ir taikymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tai, jog ieškovė virtualaus kaupiklio sprendinį pasiūlė tik kartu su galutiniu pasiūlymu, patvirtina, jog ieškovės galutinis pasiūlymas neatitiko VPAGSSĮ 23 straipsnio 3 ir 13 dalių reikalavimų bei Pirkimo sąlygų, nes nebuvo aptartas dialogo su atsakove metu (skundžiamos nutarties 90 punktas). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ieškovės kasacinio skundo argumentą, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra klaidinga ir neatitinka kasacinio teismo išaiškinimų dėl teisės normų, reglamentuojančių konkurencinio dialogo procedūras, aiškinimo ir taikymo.

VPAGSSĮ 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad konkurencinis dialogas vykdomas etapais: perkančioji organizacija: 1) skelbia apie pirkimą VPAGSSĮ 45, 46 straipsniuose nustatyta tvarka ir kviečia tiekėjus pateikti paraiškas; 2) patikrina, ar kandidatai atitinka keliamus kvalifikacijos reikalavimus; 3) atlieka kandidatų kvalifikacinę atranką pagal nustatytas procedūras ir kriterijus, jeigu tokia atranka nurodyta pirkimo dokumentuose; 4) atrinktus kandidatus vienu metu raštu kviečia pradėti dialogą ir pateikti siūlomus sprendinius, kad būtų galima nustatyti ir apibrėžti priemones, geriausiai atitinkančias perkančiosios organizacijos poreikius; 5) veda dialogą su atrinktais kandidatais, kurio tikslas – nustatyti ir apibrėžti priemones, geriausiai atitinkančias perkančiosios organizacijos poreikius; 6) prašo kandidatų pateikti galutinius pasiūlymus; 7) įvertina galutinius pasiūlymus ir nustato laimėtoją.

VPAGSSĮ 23 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija konkurencinį dialogą tęsia tol, kol gali nustatyti jos poreikius atitinkantį sprendimą, jeigu reikia, prieš tai sprendimus palyginusi.

VPAGSSĮ 23 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija, baigusi konkurencinį dialogą ir apie tai raštu pranešusi dalyviams, prašo jų pateikti galutinius pasiūlymus, grindžiamus dialogo metu pateiktu (pateiktais) ir išsamiai apibrėžtu (apibrėžtais) sprendimu (sprendimais). Šiuose pasiūlymuose turi būti visi projektui įgyvendinti reikalaujami ir būtini elementai. Prašyme pateikti pasiūlymus nurodoma galutinė pasiūlymų priėmimo data, adresas, kuriuo turi būti siunčiami pasiūlymai, ir kalba (kalbos), kuria (kuriomis) jie turi būti parengti. Perkančiosios organizacijos prašymu dalyvių pasiūlymai gali būti paaiškinti, tiksliai apibūdinti ir patobulinti, tačiau toks paaiškinimas, tikslus apibūdinimas, papildoma informacija ar patobulinimas negali pakeisti pagrindinių pasiūlymo ar prašymo pateikti pasiūlymus aspektų, kuriuos pakeitus galėtų būti apribota ar iškreipta konkurencija arba būtų daromas diskriminacinis poveikis.

VPAGSSĮ 23 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad gautus galutinius pasiūlymus perkančioji organizacija įvertina, remdamasi skelbime apie pirkimą arba aprašomajame dokumente nurodytais kriterijais, ir pasirenka ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą. Perkančioji organizacija gali paprašyti dalyvio, kurio pasiūlymas pripažintas ekonomiškai naudingiausiu, patikslinti savo pasiūlymą ar patvirtinti pateiktus įsipareigojimus, tačiau tik tuo atveju, jeigu nebus keičiami pagrindiniai pasiūlymo ar kvietimo dalyvauti konkurenciniame dialoge elementai, pažeidžiama konkurencija ar sudaromos diskriminacinės sąlygos.

Aiškindamas pirmiau nurodytas konkurencinio dialogo procedūras reglamentuojančias įstatymo normas, kasacinis teismas, nagrinėdamas šį ginčą, 2025 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-378/2025, be kita ko, išaiškino, kad dialogo etapo tikslas – rasti būdą, kaip patenkinti perkančiosios organizacijos poreikius ir iš esmės sukurti tam tikras „technines specifikacijas“; šis procedūros etapas išskiria konkurencinį dialogą iš kitų standartinių procedūrų; dialogo etapas yra neįpareigojantis, jo metu tiekėjai gali siūlyti (o vėliau atsisakyti arba pakeisti) arba nesiūlyti (o galutiniame pasiūlyme – nurodyti) konkrečius sprendinius; tiekėją įpareigoja tik pateiktas galutinis pasiūlymas ir jame nurodyti sprendiniai, atitinkamai perkančioji organizacija vertina galutiniuose pasiūlymuose pateiktus duomenis (nurodytos nutarties 50 punktas).

Teisėjų kolegija 2025 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-378/2025 taip pat pažymėjo, kad nurodytų ginčo aplinkybių kontekste neatmestina, jog poreikį prašyti paaiškinti (patikslinti) ieškovės pasiūlymą nulėmė aplinkybė, kad galutiniame pasiūlyme buvo nurodytas naujas, dialogo metu neaptartas virtualaus kaupiklio sprendinys. Nors tokią teisę (sprendinį nurodyti tik galutiniame pasiūlyme) ieškovė turėjo, tačiau ją įgyvendinant kilo ir papildomų rizikų – dialogo metu nebuvo patikrintas tokio sprendinio suderinamumas su Pirkimo dokumentais, atitiktis perkančiosios organizacijos poreikiams. Perkančiajai organizacijai laikantis pozicijos, kad toks sprendinys prieštarauja techninės specifikacijos reikalavimams, ir jo netaikant kaip tinkamo, turėjo būti papildomai vertinama, ar objekto eksploatavimas galėtų būti užtikrintas neįsigyjant elektros energijos iš centralizuotų tinklų (nurodytos nutarties 102 punktas).

Taigi, pagal kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, konkurencinio dialogo procedūroje dialogo etapas yra neįpareigojantis, o jo paskirtis – padėti suformuoti galimus sprendinius, tačiau jis nesukuria tiekėjams pareigos visus sprendinius aptarti būtent šiame etape. Priešingai, pabrėžta, kad tiekėjas turi teisę tiek dialogo metu siūlyti, keisti sprendinius ar jų atsisakyti, tiek jų apskritai nesiūlyti ir juos pateikti tik galutiniame pasiūlyme. Taigi, galima siūlyti naują sprendinį galutiniame pasiūlyme ir tai nelaikytina prieštaravimu konkurencinio dialogo esmei per se (savaime). Perkančioji organizacija turi įvertinti galutinio pasiūlymo atitiktį pirkimo sąlygoms bei įstatyme įtvirtintų pagrindų, ribojančių tiekėjo teisę keisti pasiūlymą, buvimą – ar dėl tiekėjo pasiūlymo pakeitimo galutiniame etape galėtų būti apribota ar iškreipta konkurencija arba būtų daromas diskriminacinis poveikis, pažeisti viešųjų pirkimų principai.

Teisėjų kolegija 2025 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-378/2025 nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, pagal ieškovės apeliacinio skundo argumentus turės įvertinti, ar ieškovės pasiūlytas virtualaus kaupiklio sprendinys atitiko Pirkimo dokumentų reikalavimus, ar atsakovė tinkamai atliko ieškovės pasiūlymo vertinimą ir pagrįstai už kriterijų P2 skyrė 0 balų, taip pat pagal poreikį turės spręsti dėl ekspertizės skyrimo (nurodytos nutarties 133 punktas).

Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl VPAGSSĮ 23 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių konkurencinio dialogo procedūrą, padarė klaidingą išvadą, jog tiekėjas galutiniame pasiūlyme negali nukrypti nuo konkurenciniame dialoge pateiktų sprendinių, ir nepagrįstai pripažino, jog ieškovės pasiūlymas neteisėtas dėl to, kad su galutiniu pasiūlymu buvo pateiktas konkurenciniame dialoge neaptartas virtualaus kaupiklio sprendinys; tai vertintina kaip materialiosios teisės taikymo klaida.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad vien materialiosios teisės (VPAGSSĮ 23 straipsnio) taikymo klaidos konstatavimas nagrinėjamoje procesinėje situacijoje nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas dėl ginčo esmės. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės pasiūlymas ne tik neteisėtas, bet ir nepagrįstas: teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, jog jos siūloma saulės elektrinė sugeneruos tiek elektros energijos, kad eksploatuojant objektą iš centralizuotų tinklų nereikėtų įsigyti elektros energijos, t. y. neįrodė savo pasiūlyme deklaruojamo ekonominio naudingumo pasiūlyme nurodyta apimtimi (skundžiamos nutarties 94 punktas). Todėl siekiant nuspręsti, ar skundžiamas procesinis sprendimas teisėtas, turi būti įvertinta ir tai, ar pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė galutiniame pasiūlyme deklaruoto ekonominio naudingumo.

Dėl CPK įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių ir jas aiškinančių teismų praktikos nuostatų taikymo

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad procesinių sprendimų peržiūra įrodinėjimo proceso aspektais kasaciniame procese yra ribota – kasaciniam teismui įstatymu nesuteikta kompetencija nustatyti bylos aplinkybių, todėl įrodinėjimo proceso tinkamumas gali būti vertinamas tik proceso teisės normų taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-1249/2025 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, perduodama šią civilinę bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, 2025 m. gruodžio 4 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad, teismui nustačius, jog ieškovės ir trečiojo asmens pateiktose specialistų išvadose laikomasi skirtingų pozicijų dėl ieškovės pasiūlymo vertinimo, Pirkimo sąlygų aiškinimo, skiriasi atlikti skaičiavimai, kilus abejonių dėl tokių skaičiavimų teisingumo ir pagrįstumo, svarstytina galimybė skirti ekspertizę. Kasacinio teismo ne kartą pasisakyta dėl ekspertinių žinių taikymo poreikio viešųjų pirkimų bylose, nurodyta, kad tais atvejais, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialios žinios, tikslinga skirti ekspertizę (nurodytos nutarties 91 punktas).

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas ekspertizės skyrimo klausimą, nurodė, kad konsultacinę išvadą pateikęs S. M. neturi pastatų energinio naudingumo sertifikavimo eksperto atestato, o tai reiškia, kad ieškovės specialistas neturi kompetencijų bei reikiamos kvalifikacijos, todėl vadovautis tokia išvada, sprendžiant šalių ginčą dėl ieškovės pasiūlytų sprendinių atitikties Pirkimo dokumentų reikalavimams bei perkančiosios organizacijos sprendimo skirti ieškovei 0 balų pagal P2 kriterijų pagrįstumo, nėra pagrindo. Atsakovės pasitelktas specialistas D. K. yra kvalifikuotas statybos inžinierius, turintis kelis kvalifikacijos atestatus, suteikiančius teisę eiti ypatingo statinio statybos ir techninės priežiūros vadovo, projekto dalies vadovo, vykdymo priežiūros vadovo bei ekspertizės vadovo pareigas įvairių statinių srityse (išskyrus branduolinės energetikos objektus), be to, turi pastatų energinio naudingumo sertifikavimo eksperto atestatą. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nustačius, jog ieškovės pasitelktas specialistas S. M. neturi reikiamos kvalifikacijos, ir nusprendus tokia išvada nesivadovauti, nėra pagrindo sutikti su ieškove, kad egzistuoja prieštaravimai tarp ieškovės ir trečiojo asmens pasitelktų ekspertų išvadų, kuriuos galima pašalinti tik paskyrus byloje ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje pateiktų šalių paaiškinimų, kitų rašytinių įrodymų viseto visiškai pakanka tam, kad instancine tvarka pagal ieškovės apeliacinio skundo argumentus būtų patikrintas teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl prašymas dėl ekspertizės paskyrimo netenkinamas (skundžiamos nutarties 58–60 punktai).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad įrodinėjimo procesas civilinėje byloje grindžiamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintu įrodymų lygybės principu. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio 2 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK įtvirtintas išimtis (tokia išimtis yra, pavyzdžiui, CPK 197 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią didesnė įrodomoji galia suteikiama oficialiems rašytiniams įrodymams). Tai reiškia, kad teismas nėra saistomas formalių teisinių taisyklių dėl įrodymų vertinimo. Kitaip tariant, nėra iš anksto nustatytos įrodymų hierarchijos, nėra taisyklių, kurios nustatytų, kiek ir (ar) kokių įrodymų reikia, kad vienas ar kitas faktas būtų laikomas įrodytu. Todėl teismas negali iš anksto spręsti, kad tam tikros formos įrodymas yra patikimesnis nei kitos formos įrodymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-1249/2025 50 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad pagal įrodymų lygybės principą visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-75-701/2019, 54 punktas). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2018 26 punktą). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026 34 punktą). Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009).

Ekspertizės išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių. Pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį, teismas gali skirti ekspertizę, kad išsiaiškintų nagrinėjant bylą kylančius kausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Teismo ekspertizes atlieka teismo ekspertai, nurodyti Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme. Kai nėra reikiamos specialybės teismo ekspertų arba jie negali būti skiriami teismo ekspertais konkrečioje byloje (dėl suinteresuotumo bylos baigtimi, užimtumo ar kitų aplinkybių), ekspertu gali būti skiriamas kitas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti (CPK 212 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir ją teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip to reikalaujama pagal CPK 218 straipsnį. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017 63 punktą). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežastys gali būti ir faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022 47 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad aplinkybės, kurioms nustatyti reikalingos specialios žinios mokslo, meno, technikos ar kt. srityse, civilinėje byloje gali būti įrodinėjamos ir kita įrodinėjimo priemone – specialisto išvada. Teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Tai turto įvertinimo, defektų nustatymo, įrengimų ir mechanizmų ištyrimo ar kitokie aktai, kurie yra surašyti atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų po ištyrimo. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada. Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017, 64 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad specialisto išvada, kaip rašytinis įrodymas turi būti vertinama pagal tas pačias įrodinėjimo taisykles, kaip ir eksperto išvada. Laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį įrodymais civiliniame procese gali būti bet kokie faktiniai duomenys, turintys informacijos apie nustatomus reikšmingus bylai faktus, joks įrodymas neturi teismui iš anksto nustatytos galios, be kita ko, suponuoja, kad teismas negali specialisto išvados atmesti kaip nepatikimo įrodymo vien dėl aplinkybės, kad asmuo neturi atitinkamo pažymėjimo, atestato ar kito formaliai kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, jeigu reikalavimo turėti tokį dokumentą nėra įtvirtinta įstatyme. Dėl specialisto išvados patikimumo teismas turi spręsti įvertinęs visumą aplinkybių, susijusių su specialisto ar eksperto kvalifikacija, ir pačios išvados turinį. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje dėl maisto produktų kokybės konstatuota, kad tai, jog egzistuoja atitikties įvertinimo įstaigų akreditacijos sistema, savaime nereiškia, kad atitinkamų produktų ar procesų atitikties tyrimų negali atlikti kiti subjektai, kurie tokiai veiklai vykdyti nėra akredituoti. Vertindamas asmenų, kurie pagal specialią procedūrą nėra akredituoti tam tikroje srityje, atliktų laboratorinių ar kitokių bandymų, tyrimų rezultatų patikimumą, teismas turi įvertinti, ar tokie asmenys turi reikiamą techninę kompetenciją ir gali organizuoti savo veiklą vadovaudamiesi nešališkumo, objektyvumo ir skaidrumo principais. Kita vertus, analogiškai, vertindamas ir tam tikros atitikties vertinimo akredituotų įstaigų atliktų tyrimų rezultatus, teismas turi įsitikinti, kad tyrimas atliktas laikantis jam atlikti būtinų procedūrų, metodų, tyrimo eigos fiksavimo ir pan., taip pat kad tyrimą atlikęs akredituotas subjektas laikėsi jam keliamų nešališkumo ir objektyvumo standartų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-381/2022, 110 punktas).

Dėl aptartų argumentų teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu ieškovės kasacinio skundo teiginį, jog Lietuvos apeliacinis teismas, atsisakydamas vertinti ieškovės pateiktą specialisto S. M. konsultacinę išvadą vien dėl to, kad šis specialistas neturi pastatų energinio naudingumo sertifikavimo eksperto atestato, nevertindamas kitų su specialisto kompetencija susijusių aplinkybių ir pačios išvados turinio, netinkamai taikė ir aiškino įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybę, jog ieškovės pasiūlymas nepagrįstas, patvirtina visuma kitų bylos įrodymų, tačiau iš esmės tų įrodymų nevertino – nenurodė, kokie konkretūs įrodymai tai pagrindžia, ir neanalizavo jų turinio. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė CPK 185 straipsnio nuostatų ir jas aiškinančios teismų praktikos taikymo klaidą, dėl kurios galėjo būti neteisingai nustatyta aplinkybė dėl ieškovės galutinio pasiūlymo pagrįstumo ir priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės.

Dėl susijusių civilinių bylų sujungimo

Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas sujungti susijusias civilines bylas, pažeidė CPK nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos ir neįvykdė ankstesnėje kasacinio teismo nutartyje duotų nurodymų.

Pagal CPK 136 straipsnio 4 dalį, teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium.

Kasacinio teismo praktikoje dėl viešųjų pirkimų bylų nurodyta, kad kai iš byloje esančių dokumentų yra pagrindo manyti, jog dėl to paties pirkimo sąlygų ir procedūrų tuo pačiu metu gali vykti ir kiti teisminiai ginčai, teismas turėtų būti iniciatyvus ir tokias aplinkybes patikrinti teismų informacinėje sistemoje LITEKO bei, nustatęs tokių ginčų egzistavimą, svarstyti bylų sujungimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584-378/2015). Poreikį sujungti bylas gali pagrįsti susiję reikalavimai, kai šalys skirtinguose procesuose ginčijasi dėl tų pačių viešojo pirkimo procedūrų teisėtumo, kuris yra prielaida teismui pasisakyti dėl teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2011).

Taigi, tiek pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, tiek pagal teismų praktikos nuostatas, diskreciją įvertinti bylų sujungimo poreikį kiekvienu individualiu atveju turi bylą nagrinėjantis teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią civilinę bylą pirmąjį kartą, 2025 m. gruodžio 4 d. nutartyje, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad tokia procesinė situacija, kokia susidarė nagrinėjamu atveju, kai dėl tam pačiam Pirkimui pateiktų pasiūlymų vertinimo kilę ginčai nagrinėjami atskirose bylose, gali daryti įtaką teisingam bylos nagrinėjimui, taip pat procesinio sprendimo turiniui, lemti tiek skirtingą Pirkimo sąlygų aiškinimą ar perkančiosios organizacijos veiksmų vertinimą, didina teismo sprendimų nesuderinamumo riziką. Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nutarties 128–131 punktuose nurodytus argumentus, turėtų apsvarstyti klausimą dėl poreikio ir galimybės sujungti jo žinioje esančias bylas (nurodytos nutarties 130 ir 134 punktai).

Taigi, priešingai negu kasaciniame skunde teigia ieškovė, kasacinis teismas nekonstatavo, kad civilinių bylų negalima išnagrinėti skyrium, ir neįpareigojo apeliacinio teismo sujungti bylas, o nurodė įvertinti tokio sujungimo poreikį ir galimybę.

Kaip matyti iš skundžiamo procesinio sprendimo turinio, apeliacinės instancijos teismas įvykdė kasacinio teismo nurodymus – patikrino susijusių bylų egzistavimą ir apsvarstė bylų sujungimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skirtingus bylų faktinius pagrindus, įrodinėjimo specifiką bei konfidencialumo užtikrinimo sudėtingumą, padarė išvadą, kad bylų sujungimas neatitiktų proceso ekonomiškumo ir teisingo bylos išnagrinėjimo tikslų.

Nors ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos bylų sujungimo klausimu, kasaciniame skunde nėra pagrindžiama, kokią įtaką bylų nesujungimas turėjo šioje byloje priimto procesinio sprendimo teisėtumui.

Nėra pagrindo sutikti su ieškovės kasacinio skundo argumentais, kad nesujungus bylų yra priimti du prieštaraujantys procesiniai sprendimai – Lietuvos apeliacinio teismo nutartis nagrinėjamoje byloje, kuri ieškovei yra nepalanki, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-11-934/2026, kurioje priimtas ieškovei palankus procesinis sprendimas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-11-934/2026 panaikino Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas tuo pagrindu, jog ieškovė nepagrindė subjektinių teisių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog ieškovė nepagrindė teisinio suinteresuotumo ginčyti perkančiosios organizacijos priimtus sprendimus. Aptartas apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo rezultatas negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis šioje byloje priimtam procesiniam sprendimui. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas ieškovės materialinio teisinio suinteresuotumo klausimas ir nebuvo konstatuota, kad ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti konkurso rezultatų. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad aptariamose bylose priimti procesiniai sprendimai vienas kitam prieštarauja. Be to, bylą antrą kartą nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas 2026 m. balandžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-270-650/2026 ieškovės ieškinį taip pat atmetė. Sprendimas nėra įsiteisėjęs (apskųstas apeliacine tvarka).

Dėl kitų dviejų civilinių bylų (Nr. e2-200-524/2026 pagal ieškovės UAB „Būsto projektai SPV“ ieškinį ir Nr. e2A-10-790/2026 pagal ieškovės UAB „Amberola“ ieškinį) įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ieškovė apskritai nieko nenurodo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad, apeliacinės instancijos teismui atsisakius sujungti civilines bylas, buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos ir buvo padarytas proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, neteisingai taikė VPAGSSĮ 23 straipsnio nuostatas dėl tiekėjo teisės pateikti galutinį pasiūlymą ir, vertindamas įrodymus, padarė proceso teisės normų taikymo klaidą, dėl kurios galėjo būti neteisingai nustatyta aplinkybė dėl ieškovės galutinio pasiūlymo pagrįstumo ir priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Dėl to skundžiamas procesinis sprendimas panaikinamas ir byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turės ištaisyti nutartyje aptartas materialiosios ir proceso teisės taikymo klaidas: įvertinti specialistų išvadų patikimumą ir jų prieštaringumą ir spręsti dėl ekspertizės skyrimo bei, padaręs išvadą dėl ieškovės pasiūlymo (ne)pagrįstumo, atitinkamai jį įvertinti pagal VPAGSSĮ 23 straipsnio nuostatas. Kasaciniam teismui nusprendus civilinę bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. sausio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.