Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Egidijaus Šileikio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, A. S.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai pateikta standartinė pranešimo apie atsisakymą išduoti Šengeno vizą forma, kurioje nurodyta, kad ji laikoma keliančia grėsmę vidaus saugumui. Konkrečių faktinių aplinkybių ir individualaus vertinimo motyvų nenurodyta, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų. Nežinodama Sprendimo motyvų, pareiškėja negalėjo veiksmingai jų ginčyti.

Standartinės formos naudojimas neatleidžia institucijos nuo pareigos pagrįsti sprendimą nustatytais faktais ir teisės normomis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką motyvų pateikimas tik teismo proceso metu neištaiso esminio procedūrinio pažeidimo. Todėl yra pagrindas panaikinti Sprendimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Išvada apie grėsmę valstybės saugumui turi būti individualizuota ir argumentuota, o atsisakymas išduoti vizą – proporcingas. Nenustatyta konkrečių pareiškėjos ryšių su Rusijos tarnybomis, jos veiksmų ar ketinimų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybės interesus. Institucija negali automatiškai perkelti saugumo vertinimo į savo sprendimą, neįvertinusi individualių aplinkybių visumos.

Pareiškėjos sutuoktinis A. S. yra Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvoje gyvena jo tėvai, o pareiškėjos nepilnamečiams vaikams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsisakymas išduoti vizą riboja pareiškėjos ir jos šeimos narių teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje. Šios aplinkybės ir anksčiau pareiškėjai išduotos Šengeno vizos nebuvo tinkamai įvertintos. Pareiškėja prašė ne leidimo gyventi, o vizos ribotos trukmės apsilankymams, todėl turėjo būti pagrįsta ir tokio atvykimo keliama grėsmė.

Tuose paaiškinimuose pareiškėja taip pat teigė, kad jos sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai gyvena Lietuvoje, šias aplinkybes ji nurodė prašyme išduoti vizą, o šeiminiai ryšiai suteikė jai teisę pateikti šį prašymą pagal ribojamųjų priemonių taikymo išimtį. Vien bendroji prevencija negali pagrįsti individualaus atsisakymo išduoti vizą. Pareiškėjos sutuoktinis buvo deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, kai ši buvo Europos Sąjungos narė, todėl, pareiškėjos vertinimu, jis pasinaudojo laisvo judėjimo teise. Dėl to pareiškėjai taikytina 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB). Pareiškėjos teigimu, sutuoktinis ir vaikai iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą gyventi persikėlė tik po to, kai ji pateikė prašymą išduoti vizą. Šios aplinkybės priimant Sprendimą nebuvo vertintos.

Pareiškėja 2009–2018 metais dirbo įmonėje „Aviastar-SP“, 2018–2019 metais – įmonėje „Lizing-AVIA“, 2019–2020 metais – banke „Sberbank“. Įmonė „Aviastar-SP“ gamina ir karinius lėktuvus, o bankas „Sberbank“ kontroliuojamas Rusijos valdžios; šie ūkio subjektai susiję su Rusijos strateginiais sektoriais. Atsižvelgiant į pareiškėjos darbovietes, Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus ir pasikeitusią geopolitinę padėtį, pagrįstai vertinta jos lojalumo Rusijos valdžiai bei galimo išnaudojimo prieš Lietuvos interesus rizika. Ambasada įvertino pareiškėjos dokumentus ir individualias aplinkybes.

Prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui viza neišduodama automatiškai. Nei šeiminiai ryšiai Lietuvoje, nei anksčiau išduotos vizos nepaneigia nustatytos grėsmės ir nesukuria teisėto lūkesčio, kad bus išduota nauja viza. Pareiškėja gyvena Rusijoje, o jos nurodyti šeiminiai ryšiai neatsveria valstybės saugumo intereso. Jos nurodytose bylose dėl leidimų gyventi nagrinėtos kitokios faktinės aplinkybės. Direktyva 2004/38/EB netaikytina, nes pareiškėja vyksta į savo sutuoktinio pilietybės valstybę.

Sprendimas priimtas ir jo motyvai išdėstyti Lietuvos nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje (toliau – N. VIS). Pareiškėjai įteikta 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), VI priede nustatyta forma, kurioje aiškiai nurodyti Sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas bei motyvai. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir atitinka jam keliamus reikalavimus.

Pareiškėjos darbas Rusijos strateginiuose aviacijos ir finansų sektoriuose susijęs su kontržvalgybinėmis rizikomis. Šiuos sektorius kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, įmonėse dirbantys asmenys gali būti verbuojami, o jų ryšiai užsienyje išnaudojami žvalgybai. Pareiškėja gali būti pasitelkta Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojali ir patikima Rusijos valdžiai.

Grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra perspektyvinis, todėl nebūtina nustatyti jau atliktų veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos saugumą. VSD atliko kompleksinį individualios pareiškėjos padėties vertinimą, apimantį šeiminius ir profesinius ryšius, lankymosi Lietuvoje trukmę bei kitą informaciją. Ankstesnis vizų išdavimas neužkerta kelio vėliau reikšmingas aplinkybes įvertinti kitaip, o pareiškėja nepateikė duomenų, paneigiančių nustatytą riziką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. teismo posėdyje palaikė pareiškėjos skundą ir prašė jį tenkinti.

II.

Teismas vadovavosi Vizų kodekso 21 ir 32 straipsniais, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies e punktu, Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi ir Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-227 „Dėl Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Teismas nurodė, kad viza neišduodama asmeniui, laikomam keliančiu grėsmę valstybės saugumui, o šios grėsmės vertinimas priskirtas VSD kompetencijai.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad pareiškėjos šeiminiai ryšiai ir anksčiau išduotos vizos neatsveria grėsmės nacionaliniam saugumui. Be to, teismas pažymėjo, kad, atsakovo atstovės paaiškinimu, prašyme pareiškėja nenurodė sutuoktinio Lietuvos Respublikos pilietybės ir nepateikė duomenų apie vaikus; sutuoktinio pilietybę nustatė pats konsulinis pareigūnas, o prašymo išduoti vizą pateikimo metu vaikams leidimai laikinai gyventi dar nebuvo išduoti.

Teismo vertinimu, konsulinis pareigūnas neturi teisės kvestionuoti VSD išvados. Gavusi vertinimą dėl pareiškėjos keliamos grėsmės ir rekomendaciją neišduoti vizos, Ambasada privalėjo atsisakyti ją išduoti. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad Sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, taip pat kad nesurinkta pakankamai jos keliamą grėsmę Lietuvos valstybei patvirtinančių įrodymų.

Atmetęs skundą, teismas netenkino pareiškėjos prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Ministerijos prašymo teismas netenkino, nes neįrodytas advokato pasitelkimo būtinumas.

III.

Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas nepagrįstai pripažino Sprendimą pakankamai motyvuotu. Pareiškėjai neįteikta N. VIS pateikta konsultacijos informacija, o standartinė forma neatskleidė nei individualiai vertintų aplinkybių, nei apribojimo proporcingumo motyvų. Sprendimo motyvų pateikimas tik teisme neištaiso VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų pažeidimo.

Teismo argumentas, kad pareiškėja galėjo papildomai prašyti motyvų, nepagrįstas teisės normomis. Tokios pareigos įstatymas nenustato, o trumpas apskundimo terminas riboja galimybę laukti papildomos informacijos. Viešojo administravimo subjektas negali savo pareigos nevykdymo pateisinti pareiškėjos neveikimu. Pažeista Konvencijos 13 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, siejama su Konvencijos 8 straipsnyje saugoma teise į šeimos gyvenimą.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad, gavus VSD išvadą, papildomas individualus vertinimas nereikalingas. Ambasada turėjo įvertinti ne tik šią išvadą, bet ir visas pareiškėją apibūdinančias aplinkybes bei pati pagrįsti savo sprendimą. Nei konkrečių jos ryšių su Rusijos tarnybomis, nei veiksmų ar ketinimų prieš Lietuvos interesus nenustatyta. Nesant kitų faktinių duomenų, išvados apie grėsmę yra pernelyg apibendrintos ir grindžiamos spėjimu.

Ribojamosios priemonės iš esmės grindžiamos bendrąja prevencija, nors pareiškėjai taikoma išimtis, leidžianti pateikti prašymą išduoti Šengeno vizą. Teismas neįvertino vizos paskirties ir ribotos būsimo buvimo Lietuvoje trukmės, nepaaiškino, kodėl trumpalaikis atvykimas kelia tokią grėsmę, kad būtina atsisakyti išduoti vizą. Nukrypta nuo teismų praktikos.

Pareiškėja yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu, grįžusiu nuolat gyventi į Lietuvą; čia gyvena ir jos nepilnamečiai vaikai, kuriems leidimai laikinai gyventi išduoti iki Sprendimo priėmimo. Teismas neįvertino atsisakymo išduoti vizą pasekmių šiems šeimos nariams, vaikų interesų prioriteto ir ribojimo proporcingumo. Teismo išvadą, kad atsakovui informacija apie šeimą nebuvo prieinama, paneigia prašyme nurodytas kelionės tikslas, o šeiminių aplinkybių nevertinimą teismo posėdyje pripažino ir atsakovo atstovė. Teismas tik pakartojo atsakovo poziciją. Be to, nenagrinėtas argumentas dėl Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo teisės, nors jos vaikai su sutuoktiniu į Lietuvą persikėlė pasinaudodami šia teise.

Teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, 86 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 87 straipsnio 4 dalį: neištyrė įrodymų visumos, neatsakė į savarankiškus pareiškėjos argumentus ir nepagrindė jų atmetimo. Sprendime iš esmės paneigta galimybė ginčyti VSD išvadą, nepaaiškinta, kodėl nesivadovauta jos nurodytais precedentais.

Sprendimo motyvai egzistavo jo priėmimo metu, o ne buvo sukurti kilus teisminiam ginčui. N. VIS įrašai ir standartinė forma vertintini kartu. Pareiškėja teisme susipažino su dokumentais, pateikė paaiškinimus ir galėjo išdėstyti visus nesutikimo argumentus, todėl jos teisė į gynybą nepažeista. Nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ar motyvų apimtimi savaime nereiškia ABTĮ 56, 86 ir 87 straipsnių pažeidimo.

Pareiškėja ilgą laiką dirbo su Rusijos valdžia susijusiose strateginėse aviacijos ir finansų įmonėse. Tai leidžia spręsti apie jos profesinius bei funkcinius ryšius ir lojalumą Rusijos valdžiai; darbo santykių pasibaigimas savaime nepatvirtina ryšių nutrūkimo. VSD vertino konkrečią pareiškėjos situaciją, todėl Sprendimas grindžiamas individualia rizika, o ne vien bendrąja prevencija. Pareiškėja nepateikė konkrečių duomenų, paneigiančių VSD vertinimą. Jos nurodytos bylos nėra analogiškos: šiuo atveju atskleistas darboviečių statusas ir sąsajos su Rusijos režimu.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktis nustato pareigą neišduoti vizos asmeniui, laikomam keliančiu grėsmę saugumui. Ambasada neturi kompetencijos pakeisti VSD vertinimo. Tai patvirtina ir LVAT 2026 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026.

Nors pareiškėja atitinkamoje prašymo išduoti vizą skiltyje nenurodė esanti Europos Sąjungos piliečio sutuoktinė, šią aplinkybę konsulinis pareigūnas nustatė ir įrašė prašyme bei N. VIS. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėjos santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu aplinkybė buvo vertinta. Duomenų apie vaikų gyvenimą Lietuvoje Ambasadai nepateikta, o prašymo pateikimo metu vaikai leidimų laikinai gyventi dar neturėjo. Prašyme kaip kelionės tikslas pažymėtas šeimos ir draugų lankymas, o papildoma informacija apie buvimo tikslą nenurodyta. Vėliau pateikti duomenys nekeičia grėsmės vertinimo. Pareiškėja su dukra gyvena Rusijoje, o sūnus – Lietuvoje su jos sutuoktiniu, tačiau mokosi Rusijos mokykloje nuotoliniu būdu.

Pareiškėja santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), sutuoktinis į Lietuvą grįžo 2025 m. kovą, bendrų vaikų jie neturi, o pareiškėja Lietuvoje negyveno ir nedirbo. Ryšiai su Lietuva nėra ilgalaikiai, nepateikta įrodymų apie objektyvias kliūtis šeimai bendrauti Rusijoje ar kitoje Šengeno erdvei nepriklausančioje valstybėje. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, o jos ribojimas nagrinėjamu atveju proporcingas siekiui užtikrinti nacionalinį saugumą.

Direktyva 2004/38/EB netaikoma, nes pareiškėja ketina atvykti į sutuoktinio pilietybės valstybę, kurioje šis gyvena. Jau 2025 m. kovo 13 d. dokumente sutuoktinis savo gyvenamąja vieta nurodė Lietuvą, taigi grįžo iki pareiškėjos prašymo išduoti vizą pateikimo. Ministerija nesutinka, kad pažeista pareiškėjos ar sutuoktinio laisvo judėjimo teisė.

Pareiškėja nenurodė bylos, kurios teisiškai reikšmingos aplinkybės būtų tapačios ar iš esmės panašios, todėl nepagrindė teiginio apie nukrypimą nuo teismų praktikos. Standartinėje pranešimo formoje nurodyta, kad viza neišduota dėl kompetentingos institucijos nustatytos grėsmės vidaus saugumui. Teismo procese pareiškėja galėjo pateikti visus jos poziciją patvirtinančius duomenis ir ginčyti atsisakymo pagrindą.

Dėl buvusio darbo Rusijos strateginiuose sektoriuose išlieka pareiškėjos lojalumo Rusijos valdžiai ir pažeidžiamumo rizika. Grėsmės vertinimas atliktas ne vieną kartą – teikiant informaciją Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) ir konsultuojant Ambasadą. Vertinti pareiškėjos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai, ryšiai su Rusija, sudaryta santuoka ir sutuoktinio gyvenamoji vieta.

Šeiminiai ryšiai savaime nepaneigia grėsmės ir nesuteikia automatinės teisės atvykti į Lietuvą. VSD remiasi LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023. Teismas pakankamai ištyrė įrodymus, o atsisakymas išduoti vizą yra proporcingas siekiui užtikrinti valstybės saugumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti Šengeno vizą dėl su jos ankstesne darbine veikla Rusijos Federacijoje siejamos grėsmės vidaus saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs, kad Sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pagrįstas VSD išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. Teismas sutiko su VSD vertinimu, kad pareiškėjos ankstesnis darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiose įmonėse, atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, sudaro prielaidas ją panaudoti veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos nacionalinį saugumą, ir konstatavo, kad Ambasada, gavusi tokią išvadą, privalėjo atsisakyti išduoti vizą pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį. Pareiškėjos šeiminius ryšius ir anksčiau išduotas vizas teismas laikė neatsveriančiais nustatytos grėsmės valstybės saugumui, kartu pažymėdamas, kad VSD atliko individualų ir kompleksinį jos situacijos vertinimą. Atmesdamas argumentus dėl nepakankamo Sprendimo motyvavimo, teismas standartinę pranešimo formą ir tą pačią dieną N. VIS įformintą sprendimą su motyvais vertino kaip vientisą administracinį aktą. Nors pripažino, kad išsamesnių motyvų pateikimas tik su atsiliepimu į skundą galėjo apsunkinti pareiškėjos teisę į veiksmingą teisminę gynybą, teismas šios aplinkybės nelaikė pagrindu panaikinti Sprendimą, nes pareiškėja ir jos atstovas teisminio nagrinėjimo metu susipažino su motyvais ir turėjo galimybę juos ginčyti raštu bei žodiniame teismo posėdyje.

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai pateisino tik teisminio nagrinėjimo metu atskleistus Ambasados Sprendimo motyvus ir automatišką VSD išvados perėmimą, tinkamai neįvertinęs, ar išvada dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui yra individualizuota ir pagrįsta konkrečiais duomenimis. Jos nuomone, neįvertinti šeiminiai ryšiai Lietuvoje, nepilnamečių vaikų interesai, prašomo atvykimo trumpalaikis pobūdis ir ribojimo proporcingumas, o teismui neatsakius į esminius jos argumentus ir nepaaiškinus, kodėl nesivadovauta jos nurodyta teismų praktika, buvo pažeista teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Ji taip pat nurodo, kad neįvertintas jos, kaip Sąjungos piliečio šeimos narės, teisinis statusas ir su juo susijusi laisvo judėjimo teisė.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių reikėtų peržengti šias ribas, ar ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylai reikšmingų aplinkybių

Byloje nustatyta, kad pareiškėja pateikė Ambasadai prašymą išduoti Šengeno vizą. Kelionės tikslu ji nurodė šeimos ir draugų lankymą ir prašė leisti atvykti daug kartų. Ambasados konsulinis pareigūnas kreipėsi į VSD dėl konsultacijos. VSD 2025 m. rugsėjo 17 d. N. VIS pateiktame atsakyme nurodė, kad pareiškėja 2009–2018 metais dirbo įmonėje „Aviastar-SP“, 2018–2019 metais – „Lizing-AVIA“, o 2019–2020 metais – banke „Sberbank“ tiesioginių pardavimų specialiste. VSD pažymėjo, kad „Aviastar-SP“ gamina komercinius ir karinius lėktuvus Rusijos Federacijos gynybos ministerijai, vienas iš jos gaminamų karinių lėktuvų naudojamas kare prieš Ukrainą, o šiai įmonei 2022–2023 metais pradėtos taikyti Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų valstybių sankcijos. Banko „Sberbank“ kontrolinis akcijų paketas priklauso Rusijos Federacijos vyriausybės kontroliuojamam Nacionaliniam Rusijos gerovės fondui. Bankas vykdo veiklą okupuotame Kryme, o dėl paramos Rusijos agresijai Ukrainoje jam taikomos sankcijos.

VSD taip pat nurodė, kad Rusijos žvalgybos tarnybos kontroliuoja strateginių sektorių įmones: komandiruoja į jas žvalgybos pareigūnus ir verbuoja jų darbuotojus. Be to, VSD teigimu, kontržvalgybos tyrimų metu nustatyti konkretūs atvejai, kai Rusijos žvalgybos tarnybos naudojosi Lietuvoje gyvenančiais savo piliečiais, anksčiau dirbusiais valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose įmonėse. VSD vertinimu, suteikus pareiškėjai galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Įvertinęs šiuos duomenis, VSD konstatavo, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui. Remdamasis Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, jis rekomendavo neišduoti pareiškėjai daugkartinės Šengeno C tipo vizos.

Konsulinis pareigūnas 2025 m. rugsėjo 26 d. N. VIS įrašė Sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Įraše nurodyta, kad Sprendimas priimtas atsižvelgus į pareiškėjos pateiktus dokumentus ir VSD rekomendaciją bei vadovaujantis Vizų kodeksu. Tą pačią dieną pareigūnas surašė pareiškėjai įteiktą Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą. Joje pažymėta 7 atsisakymo priežastis („viena ar kelios valstybės narės jus laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui“) ir nurodyta vizos išdavimui prieštaraujanti valstybė narė – Lietuva. Skiltis, kurioje turėjo būti nurodytos tos valstybės narės institucijos, į kurias galima kreiptis dėl prieštaravimo priežasčių esmės, neužpildyta. Papildomose pastabose įrašyta, kad, remiantis Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis) vertinimu, pareiškėjos buvimas kelia grėsmę vidaus saugumui. Galimybės susipažinti su išsamesniais Sprendimo motyvais standartinėje formoje nenurodyta. N. VIS duomenys kartu su VSD konsultacijos atsakymu pareiškėjai pateikti su atsakovo 2025 m. spalio 27 d. atsiliepimu į skundą pirmosios instancijos teisme.

Dėl Sprendimo motyvavimo ir pareiškėjos teisės į veiksmingą teisminę gynybą

Pareiškėja pirmiausia nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimo motyvavimo trūkumai nesudaro pagrindo jo panaikinti.

Dėl šių pareiškėjos argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus administraciniame sprendime turi būti nurodyti jo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei sprendimo motyvai. VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai administracinio sprendimo forma neleidžia užtikrinti visų šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje reikalaujamų duomenų pateikimo, šie duomenys asmeniui pateikiami raštu, pranešant apie priimtą sprendimą. Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį apie sprendimą atsisakyti išduoti vizą ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama naudojant VI priede nustatytą standartinę formą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Vizų kodekso 32 straipsnio 2 ir 3 dalis kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, yra pažymėjęs, kad teisminės kontrolės veiksmingumui užtikrinti asmeniui turi būti sudaryta galimybė sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus iš paties sprendimo arba juos gavus savo prašymu. Tai būtina, kad asmuo galėtų veiksmingai ginti savo teises ir, turėdamas reikiamą informaciją, apsispręsti dėl kreipimosi į teismą, o teismas galėtų visapusiškai patikrinti sprendimo teisėtumą; kartu neribojami teismo įgaliojimai reikalauti, kad institucija pateiktų šiuos motyvus (2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo R. N. N. S. ir K. A., C-225/19 ir C-226/19, EU:C:2020:951, 43 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. sausio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 išaiškino, kad, atsisakius išduoti nacionalinę vizą, suinteresuotam asmeniui turi būti pateikti sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente (52 p.). Motyvų nepateikimas negali būti vertinamas kaip neesminis ar mažareikšmis pažeidimas (54 p.). Jeigu institucija remiasi galimybe pateikti išsamius motyvus asmeniui į ją kreipusis, ji privalo šią galimybę aiškiai nurodyti savo sprendime (57 p.). Motyvų nepateikimo pažeidimo paprastai negalima ištaisyti teismo proceso metu (55, 70 p.). Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad išimtiniais atvejais teismas gali vertinti kelis aspektus: priežastis, lėmusias išsamių motyvų nepateikimą, objektyvų motyvų egzistavimą iki kreipimosi į teismą, tokios situacijos poveikį šalių lygybei ir pareiškėjo teisei į gynybą, proceso stadiją, kurioje motyvai pateikti, ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau toks vertinimas neturėtų pateisinti teisminę gynybą apsunkinančių institucijos veiksmų ar sudaryti sąlygų teismui pačiam papildyti administracinio sprendimo motyvus, taip perimant vykdomosios valdžios funkcijas (56 p.). Toje byloje pažeidimas pripažintas esminiu, tačiau ginčijamas administracinis sprendimas dėl jo nepanaikintas. Motyvuotas dokumentas buvo surašytas jau administracinio sprendimo priėmimo dieną (36, 51 p.). Išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui motyvai iš esmės buvo žinomi prieš skundo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismo žodiniame posėdyje, kad jis turėjo galimybę dėl jų pasisakyti ir kad byla nagrinėta antrą kartą. Todėl ginčas išspręstas iš esmės (70–73 p.).

Toje pačioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad administraciniame sprendime nebūtina pakartoti ankstesniuose procedūriniuose dokumentuose nustatytų aplinkybių, jeigu sprendimą priimanti institucija su jomis visiškai sutinka, jų nekeičia ir nepapildo. Tokiu atveju sprendimo įžanginėje dalyje pakanka nurodyti šiuos dokumentus ir juos pridėti prie sprendimo. Sprendimo įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai, kurių pagrindu priimtas administracinis sprendimas, yra to sprendimo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis. Teismas tokį sprendimą turi vertinti kartu su procedūriniu dokumentu kaip vientisą aktą (34 p.). Toje byloje standartinės formos sprendimas ir atskiras sprendimas su motyvais buvo pripažinti vientisu sprendimu, nors standartinės formos įžanginėje dalyje nebuvo nurodyta, kad sprendimas su motyvais yra jo sudėtinė (motyvuojamoji) dalis. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad abu dokumentai, pavadinti sprendimais, priimti tuo pačiu metu ir iš esmės dėl to paties prašymo išduoti nacionalinę vizą (36 p.).

Nagrinėjamu atveju N. VIS sprendimo įraše nurodyta, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į VSD rekomendaciją. Pati rekomendacija – VSD 2025 m. rugsėjo 17 d. konsultacijos atsakymas – įrašyta toje pačioje sistemoje. Todėl teisėjų kolegija Sprendimą vertina kaip vientisą aktą, kurį sudaro standartinė forma, N. VIS sprendimo įrašas ir VSD konsultacijos atsakymas. Šie dokumentai surašyti iki Sprendimo priėmimo arba jo priėmimo dieną. Vadinasi, Sprendimo faktinis pagrindas ir motyvai objektyviai egzistavo jo priėmimo metu ir nebuvo sukurti tik kilus teisminiam ginčui (plg. 2025 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-126-575/2025 44–45 p.). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. VIS duomenys ir standartinė forma vertintini kaip vientisas sprendimas (sprendimo 23 p.), yra pagrįsta. Pareiškėjos teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog konsulinis pareigūnas neprivalo motyvuoti sprendimo, neatitinka skundžiamo sprendimo turinio. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas vertino, ar Sprendimo motyvai egzistavo ir ar pareiškėja galėjo dėl jų pasisakyti (teismo sprendimo 22–23 p.).

Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad iki kreipimosi į teismą pareiškėjai nebuvo pateiktas Sprendimo faktinis pagrindas. Įteiktoje standartinėje formoje nurodytas tik atsisakymo pagrindas ir tai, kad jis grindžiamas kompetentingos institucijos (VSD) vertinimu. Kokiomis faktinėmis aplinkybėmis šis vertinimas grindžiamas, neatskleista. Formoje nenurodyta nei galimybė gauti išsamesnius motyvus, nei institucijos, į kurias galima kreiptis dėl prieštaravimo priežasčių esmės. Šios informacijos nepateikimo nepateisina ir valstybės saugumo interesai: prieštaravimą pareiškė pati Lietuvos Respublika, VSD konsultacijos atsakymas Ambasadai buvo prieinamas jau priimant Sprendimą, o teismo procese jis pareiškėjai pateiktas visa apimtimi. Taigi apie Sprendimo faktinį pagrindą pareiškėja iki kreipimosi į teismą nebuvo tinkamai informuota (VAĮ 13 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ne kiekvienas administracinio sprendimo įteikimo ar motyvų pateikimo trūkumas yra savarankiškas pagrindas sprendimą panaikinti. Pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą skundžiamas aktas naikinamas, jeigu jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kai nėra pagrindo aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju vertinama, ar nustatyti trūkumai yra esminiai. Trūkumai laikomi esminiais, kai jie sukliudo adresatui suprasti sprendimo esmę ir veiksmingai įgyvendinti teisę į pažeistų teisių gynybą; tai vertinama akto adresato požiūriu (eA-126-575/2025 38 p. ir jame nurodyta praktika).

Taikydama šios nutarties 36 punkte nurodytus kriterijus, teisėjų kolegija atsižvelgia į šias aplinkybes. Pirma, Sprendimo pagrindą sudarantys dokumentai buvo surašyti iki jo priėmimo arba jo priėmimo dieną ir teismo procese jų turinys nebuvo nei papildytas, nei pakeistas. Antra, jau iš standartinės formos pareiškėja žinojo, kad atsisakymas grindžiamas VSD atliktu jos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu, ir šį pagrindą skunde ginčijo. VSD vertinimas grindžiamas pareiškėjos darboviečių ir darbo laikotarpių duomenimis, t. y. jos pačios biografijos faktais. VSD juos nurodė remdamasis pareiškėjos kartu su prašymu išduoti vizą pateikta Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo pažyma. Trečia, VSD konsultacijos atsakymas pareiškėjai pateiktas pačioje bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžioje, kartu su atsakovo atsiliepimu į skundą. Ketvirta, susipažinusi su VSD konsultacijos turiniu, pareiškėja 2025 m. lapkričio 9 d. rašytiniuose paaiškinimuose ginčijo konkrečius VSD nurodytus duomenis ir pateikė naujų įrodymų (darbo knygelę, socialinio draudimo išrašą, pažymą apie darbo funkcijas). 2025 m. gruodžio 4 ir 8 d. žodiniuose teismo posėdžiuose ji, jos atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. turėjo galimybę pasisakyti dėl visų Sprendimo motyvų. Penkta, apeliaciniame skunde pareiškėja išsamiai ginčija Sprendimo pagrįstumą iš esmės. Šešta, Sprendimas priimtas ne konsulinio pareigūno diskrecijos pagrindu, o pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį, gavus kompetentingos institucijos išvadą. Teismas, tikrindamas, ar ši išvada pagrįsta pakankamai svariais faktais ir ar joje nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos, atlieka įprastą teisminę kontrolę. Jos apimtį lemia ginčijamo sprendimo pobūdis, o ne motyvų pateikimo laikas.

Šių aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad pavėluotas faktinio pagrindo atskleidimas nesukliudė pareiškėjai suprasti, dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis priimtas Sprendimas, ir visa apimtimi įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Teismai turėjo galimybę patikrinti Sprendimo teisėtumą pagal tuos pačius motyvus, kuriais jis buvo grindžiamas. Išnagrinėjus visus pareiškėjos prieštaravimus, nenustatyta, kad VSD išvados faktinis pagrindas būtų paneigtas (šios nutarties 49–52 p.). Todėl nėra pagrindo manyti, kad, motyvus pateikus kartu su Sprendimu, administracinė procedūra būtų pasibaigusi kitaip. Taigi nustatytas pažeidimas šiuo išimtiniu atveju nėra pagrindas panaikinti Sprendimą. Toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą VSD išvados dėl grėsmės valstybės saugumui pagrindu. Jose motyvų nepateikimas kartu su standartine forma, kai motyvai egzistavo sprendimo priėmimo metu ir pareiškėjas turėjo galimybę dėl jų pasisakyti teisme, nepripažintas pareiškėjo teisę į teisminę gynybą pažeidusiu arba pripažintas tik formaliu, sprendimo panaikinimo nelemiančiu pažeidimu (2026 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026, 35 p.; 2026 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1729-575/2026, 64–65 p.; 2026 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-663-415/2026, 37 p.; 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2443-492/2026, 26 p.).

Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į 2026 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-349-968/2026. Joje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, kad atsisakymo išduoti Šengeno vizą motyvai buvo užfiksuoti sprendimo priėmimo dieną N. VIS ir atskirame sprendime, tačiau pareiškėjai iki kreipimosi į teismą įteikta tik standartinė forma, šį pažeidimą pripažino esminiu, teismo procese neištaisomu ir savarankišku pagrindu panaikinti atsisakymą išduoti vizą (23–25, 27 p.). Tos bylos aplinkybės administracinės bylos Nr. eA-716-789/2025 56 punkte nurodytų kriterijų požiūriu reikšmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Toje byloje buvo gauta ir VSD rekomendacija vizos neišduoti, tačiau atsisakymas grįstas Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktu, t. y. konsulinio pareigūno abejonėmis dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos, kilusiomis iš jo atlikto pokalbio su pareiškėja (2.2, 3.3 p.). Tokie motyvai yra paties konsulinio pareigūno diskrecinio vertinimo rezultatas, todėl, nežinodama šių motyvų, pareiškėja negalėjo suprasti, kurie jos paaiškinimai įvertinti kaip keliantys abejonių. Nagrinėjamu atveju Sprendimą lėmė privaloma kompetentingos institucijos išvada, grindžiama pačios pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nurodytais jos darboviečių duomenimis, o šios išvados pagrįstumą teismas tikrina atlikdamas įprastą teisminę kontrolę (šios nutarties 41 p.). Vėlesnėje praktikoje bylose dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą VSD išvados pagrindu, esant panašioms aplinkybėms, motyvų nepateikimas kartu su standartine forma sprendimo panaikinimo nelėmė (eA-2443-492/2026 26 p.).

Pareiškėjos nurodytos kitos bylos vertintinos atsižvelgiant į jose nustatytų pažeidimų pobūdį. Byloje Nr. A-128-502/2025 (2025 m. rugsėjo 17 d. nutartis) ginčas kilo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą dėl abejonių kelionės tikslu ir nelegalios migracijos grėsmės. Sprendime nebuvo nurodyta nei faktinių aplinkybių, nei motyvų, pareiškėjui nebuvo pateiktas joks kitas sprendimas, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo patikrinti, ar atsakovo nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą atsisakyti išduoti vizą (23, 35 p.). Byloje Nr. eA-320-556/2023 (2023 m. sausio 18 d. sprendimas) vertintas atsisakymas išduoti nacionalinę vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjos cituojamame šio sprendimo 39 punkte išaiškinta, kad standartinės formos naudojimas neatleidžia institucijos nuo pareigos sprendimą pagrįsti faktais ir teisės normomis. Šis reikalavimas nagrinėjamu atveju nepažeistas, nes Sprendimas tokiais faktais grindžiamas. Byloje Nr. eA-1465-629/2020 (2020 m. kovo 10 d. nutartis) ginčas kilo ne dėl vizos, o viešojo administravimo subjektas aplinkybes, kurių nebuvo ginčijamame akte, nurodė tik atsiliepime į apeliacinį skundą (38 p.). Nė vienoje iš šių bylų sprendimo faktinis pagrindas nebuvo išdėstytas kompetentingos institucijos išvadoje, egzistavusioje sprendimo priėmimo metu ir visa apimtimi ginčytoje teisme. Šiose bylose suformuluotas bendrasis reikalavimas, kad sprendimas būtų pagrįstas faktais, o jo motyvai pateikti kartu su juo, taikytas ir nagrinėjamu atveju, tačiau dėl nurodytų skirtumų jis nelemia kitokios šios bylos baigties.

Atmestinas ir pareiškėjos argumentas dėl Konvencijos 13 straipsnio pažeidimo. Pareiškėja Sprendimą apskundė teismui, kuris patikrino jo teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu ir teisiniu aspektais, remdamasis visais Sprendimo motyvais. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja: nors pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl galimybės prašyti motyvų nepagrįsta, jo išvada, kad Sprendimas dėl motyvavimo trūkumų nenaikintinas, yra teisinga.

Dėl VSD išvados reikšmės ir individualaus grėsmės vertinimo

Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ambasada, gavusi VSD išvadą, privalėjo atsisakyti išduoti vizą. Ji teigia, kad Ambasada turėjo pati įvertinti visas ją apibūdinančias aplinkybes. Pasak pareiškėjos, buvusio darbo aplinkybių nepakanka individualiai grėsmei pagrįsti, nes nenustatyta jos ryšių su Rusijos tarnybomis, veiksmų ar ketinimų prieš Lietuvos interesus.

Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį, nepažeidžiant šio kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Ši nuostata atitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtintą atvykimo sąlygą. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Konsultacijų dėl Šengeno vizų išdavimo su šia institucija tvarką nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru (Įstatymo 20³ str. 5 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad rinkti informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui ir ją vertinti Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pagrindu ir tvarka kompetentingas tik VSD, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad VSD išvada privaloma konsuliniam pareigūnui ir yra pakankamas pagrindas atsisakyti išduoti Šengeno vizą (eA-663-415/2026 33 p.; eA-2443-492/2026 29 p.; 2026 m. rugsėjo 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2930-492/2026 33 p.). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad konsulinis pareigūnas neturėjo teisės kvestionuoti VSD išvados, šią praktiką atitinka. Kita vertus, tai, kad VSD išvada konsuliniam pareigūnui privaloma, neriboja teismo pareigos patikrinti Sprendimo teisėtumą, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Teismas turi įsitikinti, kad VSD išvada, kuria grindžiamas Sprendimas, pagrįsta pakankamai svariais faktais ir kad joje nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos (R. N. N. S. ir K. A., 48–49 p.). Toks patikrinimas atliekamas toliau.

Pareiškėjos nurodytos bylos Nr. eA-1721-525/2023 ir Nr. eA-1304-968/2024 vertintinos atsižvelgiant į jose nagrinėtų teisinių santykių pobūdį ir nustatytas aplinkybes. Taisyklė, kad institucija neturėtų automatiškai perkelti VSD išvados į savo sprendimą, o pati turi įvertinti individualias aplinkybes, suformuluota vertinant Migracijos departamento sprendimus dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje (2023 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023 47–48 p.; išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024 36 p.). Byloje Nr. eA-1304-968/2024 spręsta dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo užsieniečiui, gimusiam ir didžiąją gyvenimo dalį gyvenusiam Lietuvoje. Nustatant, ar toks asmuo kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui, reikalingas išsamus kompleksinis jo šeiminės ir socialinės padėties, integracijos ir gyvenimo Lietuvoje trukmės vertinimas (41, 44 p.). Be to, toje byloje VSD raštas apskritai nebuvo individualizuotas: jame pateiktas tik bendro pobūdžio vertinimas apie užsieniečius, pritariančius Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir (arba) į klausimyno klausimą atsakiusius, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai (42–43 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ir vizų bylose galioja reikalavimas, jog VSD išvada būtų individualizuota, t. y. grindžiama konkretaus asmens situacijos vertinimu, o jos faktinis pagrindas būtų žinomas sprendimą priimančiai institucijai (plg. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimo byloje Nr. eA-1304-968/2024 43, 45 p.). Vizų kodekso 1 straipsnio 4 dalyje taip pat įtvirtinta, kad sprendimai dėl prašymų turi būti priimami atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Nagrinėjamu atveju VSD išvadoje nurodyti konkretūs pareiškėjos biografijos faktai. Tai – jos darbas 2009–2018 metais įmonėje „Aviastar-SP“, gaminančioje karinius lėktuvus Rusijos Federacijos gynybos ministerijai, ir 2019–2020 metais Rusijos Federacijos vyriausybės kontroliuojamame banke „Sberbank“. Šie duomenys ir jų vertinimas įrašyti N. VIS ir buvo prieinami konsuliniam pareigūnui. Pareiškėja neginčija, kad šiose įmonėse dirbo. Tai konstatuota ir jos pačios į bylą pateiktame Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-7759-1247/2026 (18 p.). Tačiau vien to, kad pareiškėja dirbo šiose įmonėse, nepakanka spręsti, ar VSD riziką įvertino individualiai ir savo išvadą pakankamai pagrindė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad lojalumo Rusijos ar Baltarusijos valdžiai reikalavimas taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems šių valstybių institucijose, neatsižvelgiant į jų einamas pareigas ar vykdomas funkcijas. Net ir prieš ilgą laiką eitos pareigos šių valstybių valstybinėse institucijose ar įmonėse gali būti vertinamos kaip grėsmę valstybės saugumui pagrindžiančios aplinkybės, o ryšiai su grėsmę keliančiais subjektais gali būti laikomi pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe (eA-2930-492/2026 34 p. ir joje nurodyta praktika; eA-1729-575/2026 71 p.). Bankas „Sberbank“ šio teismo praktikoje vertintas kaip ypač svarbi Rusijos finansinės sistemos bankinė įstaiga (2024 m. rugsėjo 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2198-575/2024 58 p.). Grėsmės valstybės saugumui vertinimas yra perspektyvinis, tačiau turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais (eA-1729-575/2026 68 p.). Konkrečių neteisėtų veiksmų konstatavimas nėra būtina tokio vertinimo sąlyga (plg. eA-2198-575/2024 61 p.), tačiau grėsmės išvada negali būti grindžiama vien abstrakčia galimybe, kad asmuo ateityje galėtų būti panaudotas žvalgybos tarnybų interesais.

Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad įmonėje „Aviastar-SP“ dirbo vadovo asistente. Tačiau iš Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo 9.3 punkto matyti, kad per 2025 m. rugpjūčio 7 d. apklausą ji nurodė po vaiko priežiūros atostogų ėjusi vadovo pavaduotojo pareigas. Šis neatitikimas neturi lemiamos reikšmės, nes VSD išvadą grindė pareiškėjos darbu strateginę reikšmę turinčiose įmonėse, neatsižvelgdamas į konkrečias jos pareigas. VSD išvados pagrįstumo taip pat nepaneigia tai, kad „Aviastar-SP“ tapo „Ilyushin“ dukterine įmone 2021 metais, o sankcijos įmonei pritaikytos pareiškėjai jau nustojus joje dirbti. Vertindamas riziką VSD rėmėsi tuo, kad pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos gynybos ministerijai karinius lėktuvus gaminusioje įmonėje ir valstybės kontroliuojamame banke, taip pat duomenimis apie Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo metodus buvusių strateginių įmonių darbuotojų atžvilgiu (šios nutarties 31–32 p.). Pareiškėjos paaiškinimai ir pateikti duomenys šio vertinimo nepaneigia (plg. eA-1729-575/2026 75 p.). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad VSD išvada pagrįsta pakankamai svariais faktais ir joje nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos.

VSD procesiniuose dokumentuose nurodė, kad vertindamas pareiškėjos keliamą grėsmę atsižvelgė į jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius, santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir sutuoktinio gyvenamąją vietą. Iš VSD atsakymo į konsultaciją nematyti, kad šios aplinkybės buvo vertintos, todėl teisėjų kolegija šiuo teiginiu nesiremia. Sprendimas grindžiamas konkrečiomis pareiškėjos darbo aplinkybėmis, kurias teisėjų kolegija įvertino šios nutarties 51 punkte. Konsulinis pareigūnas, priimdamas Sprendimą, pažymėjo, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio sutuoktinė (pirmosios instancijos teismo sprendimo 13 p.). Sprendimo proporcingumą teisėjų kolegija vertina atskirai, atsižvelgdama į jo poveikį pareiškėjos ir jos šeimos narių teisei į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad Ambasada automatiškai perkėlė VSD išvadą į Sprendimą, neįvertinusi individualios pareiškėjos situacijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad VSD pateiktos informacijos pakako atsisakyti išduoti vizą.

Dėl bendrosios prevencijos, ribojamųjų priemonių išimties ir prašomos vizos pobūdžio

Pareiškėja teigia, kad jai taikyti ribojimai iš esmės grindžiami bendrąja prevencija ir nepagrįstai išplečiami asmeniui, kuriam taikoma ribojamųjų priemonių išimtis, leidusi pateikti prašymą išduoti vizą. Neįvertinta, kad vizos prašoma trumpalaikiams vizitams, ir nukrypta nuo teismo praktikos.

Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-675-624/2025 išaiškino, kad vien bendrąja prevencija negali būti grindžiamos individualios ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos piliečiams, kurių prašymų dėl Šengeno vizų priėmimas nėra sustabdytas (29 p.). Toje byloje atsisakymas išduoti vizą buvo grindžiamas užsieniečio klausimyne išreikšta nuomone dėl Krymo priklausomybės. Teismas pažymėjo, kad, „nesant kitų faktinių duomenų (pavyzdžiui, karinė ar valstybės tarnyba ir pan.)“, tokios išvados yra pernelyg apibendrintos ir grindžiamos spėjimu, o ginčijamuose sprendimuose nebuvo motyvų, kodėl ribotos trukmės buvimas šalyje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir kodėl ribojimas yra proporcingas (31 p.). Šie reikalavimai taikytini ir nagrinėjamoje byloje; jų laikymasis įvertintas šios nutarties 49–51, 56 ir 62–64 punktuose. Nagrinėjamu atveju Sprendimas grindžiamas papildomais individualiais faktiniais duomenimis – pareiškėjos darbu karinius lėktuvus Rusijos Federacijos gynybos ministerijai gaminančioje įmonėje ir valstybės kontroliuojamame banke. Todėl Sprendimas nėra grindžiamas vien bendrąja prevencija, o skirtingą šių bylų baigtį lemia ne skirtingas teisės aiškinimas, o skirtingos faktinės aplinkybės.

Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatyme numatyta išimtis, leidusi pareiškėjai pateikti prašymą išduoti vizą, suteikė jai tik procedūrinę galimybę tai padaryti. Savaime ji nereiškia teigiamo saugumo vertinimo ir nepaneigia VSD atlikto grėsmės vertinimo (eA-1729-575/2026 75 p.). Iš bylos duomenų seka, kad pateiktas prašymas išnagrinėtas individualiai ir Vizų kodekse nustatyta tvarka.

Nepagrįstas ir argumentas, kad nebuvo įvertintas prašomos vizos pobūdis. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktyje nustatytas atsisakymo pagrindas taikomas būtent vizoms, suteikiančioms teisę į trumpalaikį buvimą (Vizų kodekso 2 str. 2 p. a pap.), ir nėra diferencijuojamas pagal numatomo buvimo trukmę. Pareiškėja prašė daugkartinės vienodos vizos, galiojančios visoje valstybių narių teritorijoje (Vizų kodekso 2 str. 3 p.). VSD vertino būtent tokios vizos išdavimo riziką ir rekomendavo neišduoti daugkartinės C tipo Šengeno vizos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsisakymą išduoti Šengeno vizą tokiu pagrindu pripažino pagrįstu ir tada, kai buvo prašoma vienkartinės vizos sutuoktiniui, Lietuvos Respublikos piliečiui, aplankyti (eA-2443-492/2026 30–31 p.).

Pareiškėjos nurodytas Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-20546-1029/2025 yra žemesnės instancijos teismo procesinis sprendimas, todėl jame pateikti išaiškinimai pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nesaisto. Be to, kaip matyti iš apeliaciniame skunde pateiktos šio sprendimo ištraukos, jame konstatuota, kad toje byloje pateikta išvada buvo neindividualizuota. Todėl šis sprendimas nepatvirtina pareiškėjos teiginio, kad jos atveju pateikta išvada taip pat yra neindividualizuota.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. spalio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-932-442/2026

Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-932-442/2026. Šia nutartimi paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo Ambasados sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą panaikintas. Toje byloje ginčytas Ambasados sprendimas panaikintas dėl to, kad jame nebuvo motyvų, kodėl ribotas pareiškėjos buvimas šalyje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, ir nebuvo įvertintos su jos teisiniu statusu Europos Sąjungoje susijusios aplinkybės.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas; šiuo aspektu taip pat žr. eA-932-442/2026 23 p.).

Byloje Nr. eA-932-442/2026 atsisakymas išduoti vizą buvo grindžiamas pareiškėjos nuomone dėl Krymo priklausomybės. Jos sutuoktinis į Jungtinę Karalystę išvyko ir santuoka buvo sudaryta šiai dar esant Europos Sąjungos nare (nutarties 6.1, 10 p.). Nagrinėjamoje byloje VSD išvada grindžiama konkrečiais duomenimis apie pareiškėjos darbą strateginę reikšmę turinčiose įmonėse. Pareiškėja susituokė Jungtinei Karalystei jau išstojus iš Europos Sąjungos, o jos sutuoktinis iki prašymo išduoti vizą pateikimo grįžo gyventi į Lietuvą. Grėsmės faktinis pagrindas, prašomos vizos pobūdis ir laisvo judėjimo teisės taikymas aptarti šios nutarties 49–51, 56 ir 67–68 punktuose. Dėl nurodytų faktinių skirtumų 2026 m. spalio 14 d. nutartis nelemia kitokios nagrinėjamos bylos baigties.

Dėl šeimos gyvenimo apsaugos ir priemonės proporcingumo

Pareiškėja taip pat teigia, kad nei Ambasada, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino Sprendimo pasekmių jos sutuoktiniui, Lietuvos Respublikos piliečiui, ir nepilnamečiams vaikams, turintiems leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat vaikų interesų prioriteto ir ribojimo proporcingumo. Jos teigimu, teismas tik pakartojo atsakovo poziciją. Pareiškėja taip pat nurodo, kad jai anksčiau buvo išduodamos Šengeno vizos.

Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama valstybės saugumo, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą konstatuota, kad aplinkybė, jog užsieniečio sutuoktinio, Lietuvos Respublikos piliečio, gyvenimo centras yra Lietuvoje, savaime nepaneigia VSD išvados dėl grėsmės, ypač kai nėra duomenų, kad šeiminiai ryšiai negalėtų būti palaikomi kilmės valstybėje ar trečiojoje valstybėje (eA-2443-492/2026 31 p.; taip pat žr. eA-2930-492/2026 36 p.). Anksčiau asmeniui išduotos vizos ar leidimai gyventi savaime nereiškia, kad reikšmingos jo biografijos aplinkybės vėliau negali būti įvertintos kaip keliančios grėsmę nacionaliniam saugumui (plg. eA-663-415/2026 36 p.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) metais ne Lietuvos Respublikoje sudarė santuoką su A. S.. Pareiškėjos sutuoktinis nuo 2010 m. vasario 18 d. iki 2025 m. kovo 11 d. buvo deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, o nuo 2025 m. kovo 12 d. jo gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje. Pareiškėja Lietuvoje leidimo gyventi neturėjo ir nebuvo užmezgusi darbo santykių. Prašyme išduoti vizą ji nenurodė esanti Sąjungos piliečio šeimos narė, tačiau konsulinis pareigūnas šią aplinkybę užfiksavo pats. Duomenų apie pareiškėjos vaikus, Rusijos Federacijos piliečius, Ambasadai nebuvo pateikta, o prašymo pateikimo metu leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jie neturėjo. Pareiškėjos teiginys, kad informaciją apie šeimą Ambasadai atskleidė prašyme nurodytas kelionės tikslas, šios išvados nepaneigia: prašyme nurodytas tik bendras kelionės tikslas – šeimos ir draugų lankymas.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimu sprendžiamas tik trumpalaikio atvykimo į Šengeno erdvę klausimas. Juo nesprendžiama dėl pareiškėjos teisės gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktiniu. Šis klausimas sprendžiamas atskiroje leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūroje: pareiškėjos teigimu, įsiteisėjusiu Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimu Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir turės įvertinti šio teismo nurodytas aplinkybes. Sprendimas nekeičia ir pareiškėjos vaikų teisės gyventi Lietuvos Respublikoje pagal jiems išduotus leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuva susiformavo neseniai, o byloje nėra duomenų, kad jos ryšiai su sutuoktiniu ir nepilnamečiais vaikais negalėtų būti palaikomi už Šengeno erdvės ribų. Atsižvelgdama į tai ir į nustatytą grėsmės pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės saugumo interesas nagrinėjamu atveju nusveria pareiškėjos asmeninį interesą atvykti į Lietuvos Respubliką trumpam laikui ir jos šeimos narių, įskaitant nepilnamečius vaikus, interesą palaikyti su ja ryšius Lietuvoje, o Sprendimas yra proporcingas.

Pirmosios instancijos teismas, nors ir glaustai, vertino pareiškėjos šeimines aplinkybes ir anksčiau išduotas vizas (sprendimo 13, 17 p.). Todėl argumentas, kad teismas tik pakartojo atsakovo poziciją, nepagrįstas.

Dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo teisės

Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jos argumento, jog jos sutuoktinis pasinaudojo laisvo judėjimo teise gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, kai ši buvo Europos Sąjungos narė, todėl jai, kaip Sąjungos piliečio šeimos narei, taikytinos Direktyvos 2004/38/EB nuostatos. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismo motyvai šiuo klausimu nėra pakankami, todėl juos papildo.

Pagal Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą nei jų pilietybės valstybę narę arba joje gyvena, ir juos lydintiems ar prie jų prisijungiantiems šeimos nariams (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo McCarthy, C 434/09, EU:C:2011:277, 32 p.). Šia direktyva negali būti tiesiogiai grindžiama Sąjungos piliečio šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, išvestinė teisė gyventi Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje narėje (2014 m. kovo 12 d. sprendimo O. ir B., C 456/12, EU:C:2014:135, 37 p.). Sąjungos piliečiui grįžus į savo pilietybės valstybę narę, tokia teisė kyla iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 21 straipsnio 1 dalies, jeigu jis ir jo šeimos narys faktiškai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas ir ten pradėjo arba tęsė šeimos gyvenimą. Tokiu atveju Direktyvos nuostatos taikomos pagal analogiją (ten pat, 54–56, 61 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė atvykti į savo sutuoktinio pilietybės valstybę, kurioje jis nuo 2025 m. kovo mėnesio vėl gyvena. Todėl nagrinėjama situacija nepatenka į Direktyvos 2004/38/EB 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį: pareiškėjos sutuoktinis nėra Sąjungos pilietis, atvykstantis į kitą valstybę narę, kurį pareiškėja lydėtų ar prie kurio prisijungtų. Nors sutuoktinis 2010–2025 metais gyveno Jungtinėje Karalystėje, pareiškėja su juo, jos pačios paaiškinimu, susipažino 2023 metais (Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo 9.3 p.), o santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) metais, jau Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos. Taigi pareiškėjos ir jos sutuoktinio šeimos gyvenimas nebuvo nei pradėtas, nei tęsiamas valstybėje narėje, kurioje sutuoktinis būtų gyvenęs pagal Direktyvos 2004/38/EB sąlygas. Todėl pareiškėja negali remtis nei šia direktyva, nei iš SESV 21 straipsnio 1 dalies kildinama išvestine teise. Tuo nagrinėjama situacija skiriasi nuo bylų Nr. eA-675-624/2025 ir Nr. eA-932-442/2026, kuriose pareiškėjos su šeimomis gyveno Jungtinėje Karalystėje. Pirmojoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pareiškėjai taikytinos Direktyvos 2004/38/EB nuostatos (31 p.). Antrojoje byloje jis pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nebuvo duomenų, jog Ambasada įvertino su pareiškėjos teisiniu statusu Europos Sąjungoje susijusias aplinkybes (26, 31 ir 33 p.).

Dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo reikšmės

Pareiškėja 2026 m. balandžio 13 d. papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-7759-1247/2026 panaikino du Migracijos departamento sprendimus: 2025 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką ir 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Pasak pareiškėjos, šiam sprendimui įsiteisėjus, turi būti panaikintas ir ginčijamas Sprendimas, nes jis yra išvestinis iš draudimo atvykti. Šis teismo sprendimas priimtas jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija jį vertina.

Pareiškėjos argumentas, kad panaikinus draudimą atvykti turi būti panaikintas ir Sprendimas, nepagrįstas. Ambasada atsisakė išduoti vizą pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktį, remdamasi būtent vizos procedūroje pateikta VSD konsultacija. Iš N. VIS įrašo, standartinės formos ir VSD konsultacijos atsakymo matyti, kad atsisakymas išduoti vizą nebuvo grindžiamas Migracijos departamento nustatytu draudimu atvykti ar įrašu nacionaliniame sąraše. Regionų administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjos darbas įmonėse „Aviastar-SP“ ir „Sberbank“ neginčijamas, tačiau atkreipė dėmesį į grėsmės vertinimo apibendrintumą (18 p.). Pakankamu pagrindu panaikinti abu Migracijos departamento sprendimus teismas laikė tai, kad nebuvo įvertintas pareiškėjos ir jos sutuoktinio priklausomumo ryšys pagal SESV 20 straipsnį. Teismas įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (20–24 p.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad dėl atsisakymo išduoti trumpalaikę vizą pareiškėjos sutuoktinis būtų faktiškai priverstas išvykti iš visos Sąjungos teritorijos. Todėl Regionų administracinio teismo sprendimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, 86 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 87 straipsnio 4 dalį. Pasak jos, teismas neįvertino jos argumentų ir nepaaiškino, kodėl nesivadovavo jos nurodytais precedentais, todėl sprendimas laikytinas nemotyvuotu ir naikintinas.

Pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktą atvejis, kai sprendimas yra be motyvų, pripažįstamas sprendimo negaliojimo pagrindu. Kiti procesinės teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Teismo pareiga pagrįsti sprendimą nereiškia reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (2024 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2452-442/2024 29 p. ir joje nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika).

Skundžiamas sprendimas nėra be motyvų. Jame nustatytos ginčui reikšmingos aplinkybės, nurodytas taikytinas teisinis reguliavimas ir pateikti motyvai dėl Sprendimo faktinio pagrindo, VSD išvados reikšmės, pareiškėjos šeiminių aplinkybių, anksčiau išduotų vizų ir Sprendimo motyvavimo (sprendimo 9–24 p.). Kartu teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė pareiškėjos argumentų dėl laisvo judėjimo teisės ir bendrosios prevencijos, jos šeimines aplinkybes įvertino glaustai, o jo argumentacija dėl galimybės prašyti motyvų nesuderinama su išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais. Šiuos trūkumus teisėjų kolegija ištaisė šioje nutartyje, įvertinusi nurodytus argumentus iš esmės. Neteisingo bylos išsprendimo jie nelėmė, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Pareiškėjos nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai, nuo kurių, jos teigimu, nukrypo pirmosios instancijos teismas, priimti iš esmės kitokių faktinių aplinkybių bylose. Dalis jų priimta bylose dėl Migracijos departamento sprendimų, susijusių su leidimais gyventi Lietuvos Respublikoje (2024 m. birželio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024, 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2434-624/2024, 2025 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-982-463/2025, 2025 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1616-602/2025). Skirtumai tarp kitų pareiškėjos nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos aptarti šioje nutartyje. Kadangi precedentas taikomas tik bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios ar labai panašios, pirmosios instancijos teismas nuo šios praktikos nenukrypo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dalį pareiškėjos argumentų įvertino nepakankamai, o dalį motyvų suformulavo netiksliai. Vis dėlto jis iš esmės teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, papildžius ir patikslinus jo motyvus šioje nutartyje, paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Atsakovas prašo priteisti 1 290 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Advokato pasitelkimo būtinumą jis grindžia nedideliu teisinius klausimus sprendžiančio padalinio darbuotojų skaičiumi, jų funkcijų apimtimi ir teisminių bylų, kuriose dalyvauja Ministerija, skaičiumi. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalis proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Tačiau viešojo administravimo subjektui tokios išlaidos atlyginamos tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės interesus. Tai sprendžiama kompleksiškai įvertinus subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 1 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1315-815/2026 49 p.). Toje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi iš esmės analogiškus Ministerijos argumentus, konstatavo, kad Ministerija turi pakankamus vidinius teisinius ir administracinius pajėgumus atstovauti savo interesams teisme (50 p.).

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde iš esmės pakartoti pirmosios instancijos teisme pateikti argumentai, o atsiliepime į jį – pirmosios instancijos teisme pateikti atsikirtimai. Ginčo klausimai nėra nauji, teismų praktika dėl jų yra pakankama, o byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka. Analogiško Ministerijos prašymo priteisti tokio paties dydžio atlyginimą už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje, pateikto byloje dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą VSD išvados pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neseniai netenkino. Jis konstatavo, kad Ministerija turėjo galimybių užtikrinti atstovavimą pasitelkdama savo darbuotojus (2026 m. spalio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1841-415/2026 47 p.). Todėl atsakovo prašomos atlyginti išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, ir jo prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.