Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eA-1841-415/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06294-2025-3Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 21 d. VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 (PRS1) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo PRS1 (PRS1) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I.Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2025 m. spalio 28 d. sprendimą atsisakyti išduoti jam vizą (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir URM, atsakovas) pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:Skundžiamas sprendimas neatitinka keliamų reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje, nes yra nepakankamai argumentuotas, jame nėra nurodytos svarbios faktinės aplinkybės, turinčios įtakos sprendimui priimti. Pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes. Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Sprendime nurodyta, kad buvo atliktas pareiškėjo vertinimas dėl jo grėsmės vidaus saugumui, tačiau jam nebuvo atskleistas nė vienas motyvas, kuo jis gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Tokiu būdu iš pareiškėjo atimta teisė apginti savo teises ir teisėtus interesus, nes nėra galimybės suprasti, kokiais savo veiksmais jis sukėlė minėtą grėsmę. Sprendimas negalėjo būti grindžiamas vien įslaptintais duomenimis. Pareiškėjas nekelia grėsmės valstybei, be to, Sprendime nebuvo atliktas vertinimas dėl jo keliamos grėsmės. Pareiškėjas yra dirbęs mediku (duomenys neskelbtini) gynybos struktūrose, nuo 1993 iki 2010 m. jis dirbo Ypatingų situacijų ministerijos struktūrose. Nuo 2010 m. jis dirba mediku savivaldos civilinės apsaugos įstaigoje, kuri nėra prilyginta sukarintai įstaigai. Atsakovas neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs ar rėmęs neteisėtus (duomenys neskelbtini) režimo veiksmus savo piliečių ar trečiųjų asmenų atžvilgiu. Visos šios aplinkybės buvo ir anksčiau nurodomos Ambasadai, pareiškėjui kreipiantis dėl vizų išdavimo, ir vizos jam buvo išduodamos.Nagrinėjamu atveju nėra jokios informacijos apie pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, todėl išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia. Priimant Sprendimą, nebuvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika ir kokiu tikslu jis anksčiau prašė ir šiuo metu prašo jam išduoti vizą. Pareiškėjo motina C.G. yra Lietuvos Respublikos pilietė ir gyvena Lietuvos Respublikoje, Kaune, jai jau daugiau kaip 86 metai. Jos sveikatos būklė vertintina kaip labai silpna, jai yra diagnozuota daugelis ligų, tarp jų onkologinė, širdies, kraujagyslių, akių, stuburo, ji neturi jokių giminių Lietuvoje, ją visada lankė ir ja nuolatos rūpinosi sūnus – pareiškėjas.Skundžiamas Sprendimas yra neproporcingas. Juo nutraukiami pareiškėjo ir jo senyvos motinos santykiai, nes pareiškėjas iš esmės praras galimybę ja rūpintis. Tokiu būdu pažeidžiama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisės į šeimos gyvenimą ir Konvencijos 3 straipsnyje nurodytas kankinimo, žiauraus ir nežmoniško elgesio draudimas. Pareiškėjas pateikė 2025 m. gruodžio 4 d. rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad Sprendimas priimtas nesurinkus pakankamai duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, neįvertinus jo individualios situacijos.Atsakovas URM atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus: Pareiškėjas 2025 m. spalio 1 d. pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kelionės tikslu nurodydamas šeimos ir draugų lankymą, prašė leisti atvykti daug kartų.Pareiškėjui pateikus prašymą išduoti Šengeno vizą, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis buvo tikrinama, ar jis atitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos parlamento ir tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytas trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygas, ypatingą dėmesį skiriant įvertinimui, ar pareiškėjo vizito tikslas neprieštarauja Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams, susijusiems su saugumu. Prieš priimant sprendimą, buvo konsultuotasi su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu (toliau – ir VSD), atliekančiu užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD motyvuotai įvertino, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini piliečio) buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui, ir rekomendavo neišduoti jam daugkartinės Šengeno C tipo vizos.Atsižvelgiant į VSD pateiktą išvadą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę vidaus saugumui, buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui Šengeno vizą, kadangi viena ar kelios Šengeno erdvės valstybės pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Pareiškėjui buvo įteikta 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 810/2009, nustatančiame Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nustatyta standartinė pranešimo forma, skiltyje „Papildomos pastabos“ nurodant, kad, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos vertinimu, pareiškėjo buvimas kelia grėsmę vidaus saugumui.Pareiškėjas yra dirbęs (duomenys neskelbtini) gynybos struktūrose, Ypatingų situacijų ministerijos struktūrose, o dabar nurodo dirbantis mediku savivaldos civilinės apsaugos įstaigoje. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad jis dabartinėje darbovietėje buvo priimtas į vyriausiojo specialisto pareigas Civilinės saugos skyriuje, o nuo 2025 m. kovo 17 d. eina Civilinės saugos skyriaus viršininko pareigas. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja tokio asmens pažeidžiamumą, nes toks asmuo gali būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Dėl to užsieniečio teisės į šeimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti Lietuvos valstybės interesus. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ryšiu, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.Pareiškėjui įteiktoje standartinėje pranešimo apie atsisakymo išduoti Šengeno vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formoje buvo aiškiai nurodyti administracinio sprendimo teisinis, faktinis pagrindas ir motyvai, o atsakovo pateiktuose dokumentuose yra detalizuojami atsisakymo motyvai. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjui gerai suprantama, kokie jo biografijos faktai buvo vertinami kaip keliantys grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui ir dėl kokių priežasčių pareiškėjui atsakyta išduoti Šengeno vizą. Todėl pareiškėjo teisė į teisminę gynybą nebuvo ir nėra apribojama, VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:Skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, jis priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.VSD Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje pateikė vertinimą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) valstybės institucijoje (savivaldybės įstaigoje Penzos miesto civilinės saugos ir ekstremalių situacijų valdymo tarnyboje), privalo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui.Pareiškėjo teiginiai apie atvykimo tikslą – rūpintis motina – kelia abejonių, nes didžioji dalis sienos kirtimų 2025 metais yra tranzitinio pobūdžio, Lietuvos Respublikoje tebūnant kelias valandas (nuo 4 iki 5 valandų), atvykstant per Kenos geležinkelio stotį į Lietuvos Respubliką, išvykstant po 4–5 valandų iš Lietuvos Respublikos per Kybartų geležinkelio stotį ir taip pat kita kryptimi. Pareiškėjo tarnybos (darbo) pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.II.Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2026 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir priteisė atsakovo URM naudai iš pareiškėjo 1 074 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Teismas nustatė, kad pareiškėjas ((duomenys neskelbtini) pilietis) kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) su 2025 m. rugsėjo 29 d. (reg. 2025 m. spalio 1 d.) prašymu išduoti Šengeno vizą (užpildydamas formą). Pareiškėjas nurodė, kad jo kelionės tikslas yra šeimos ir draugų lankymas, prašė leisti atvykti daug kartų. Skundžiamu 2025 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti Šengeno vizą, atsisakymo priežastimi nurodant – kai viena ar kelios Šengeno erdvės šalys pareiškėją laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui.Teismas įvertino Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 274 dalies, 4 straipsnio 4 dalies, 121 straipsnio, Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo kreiptasi konsultacijos į VSD, kuris, atlikęs vertinimą, 2025 m. spalio 21 d. pateikė išvadą, kad pareiškėjo ((duomenys neskelbtini) piliečio) buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui, ir rekomendavo neišduoti jam daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas, pildydamas paraišką Šengeno vizai gauti, pateikė Pensijų ir socialinio draudimo fondo pažymos kopiją, iš kurios matyti, kad jis dirba savivaldybės įstaigoje (duomenys neskelbtini) miesto civilinės saugos ir ekstremalių situacijų valdymo tarnyboje, einamos pareigos – Civilinės saugos skyriaus viršininkas.Teismas sutiko su VSD vertinimu, kad pareiškėjas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) valstybės institucijoje, privalo būti lojalus (duomenys neskelbtini) ir palaikyti (duomenys neskelbtini) valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Teismas, įvertinęs informacijos apie apdraustojo socialiniu draudimu asmens duomenis apie pareiškėjo studijas ir darbą nuo 1979 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., nustatė, kad pareiškėjas ilgą laiką priklausė (duomenys neskelbtini) karinei struktūrai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, skunde teigdamas, jog nuo 2010 m. jis dirbo mediku savivaldos civilinės apsaugos įstaigoje, kuri nėra prilyginta sukarintai, jo profesija humaniška, nepateikė šį teiginį patvirtinančių duomenų. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės nepaneigia jo priklausymo ir tarnavimo (duomenys neskelbtini) karinėms struktūroms ir suponuoja išvadą dėl jo lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai.Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2025 m. kovo 17 d. dirbo valstybinėje įstaigoje Penzos miesto civilinės saugos ir ekstremalių situacijų valdyboje Civilinės saugos skyriaus vyriausiuoju specialistu, o nuo 2025 m. kovo 17 d. minėtoje valdžios įstaigoje eina Civilinės saugos skyriaus viršininko pareigas. Pagal atliekamas tarnybines pareigas matyti, kad pareiškėjas yra atsakingas už ekstremalių situacijų prevenciją ir valdymą savivaldybėje, už pasirengimą operatyviai reaguoti į ekstremalias situacijas ir apsaugoti žmonių gyvybes ir sveikatą, taigi jo pareigos, be kita ko, yra susijusios ir su (duomenys neskelbtini) valdžios vykdoma agresyvia užsienio politika. Teismas pabrėžė, kad valstybinės svarbos pareigas gali užimti tik besąlygiškai (duomenys neskelbtini) valdžiai lojalus asmuo, ir tai patvirtina VSD išvadas, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui bei būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.Teismas nurodė, kad pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis, todėl nėra pagrindo abejoti VSD atliktu perspektyviniu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu.Teismas, vertindamas pareiškėjo prašyme išduoti vizą nurodytą aplinkybe, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyksta rūpintis savo silpnos sveikatos motina, ją globoti, įvertino pareiškėjos motinos C. G. 2025 m. rugsėjo 24 d. medicinos dokumentų išrašą ir pažymėjo, kad jis iš esmės patvirtina pareiškėjo motinos sveikatos būklę, tačiau neįrodo pareiškėjo globos (rūpybos) faktų jos atžvilgiu. Į bylą taip pat nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo motina Lietuvoje nesirūpinama, kad jai, kaip Lietuvos Respublikos pilietei, nėra teikiamos socialinės, sveikatos priežiūros ar kitos paslaugos.Teismas, įvertinęs duomenis apie pareiškėjo sienų kirtimą 2013–2025 metais, nustatė, kad didžioji dalis sienos kirtimų 2025 m. yra tranzitinio pobūdžio, Lietuvos Respublikoje tebūnant kelias valandas, ir pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie atvykimo tikslą – rūpintis motina, Lietuvoje išbūnant vos kelias valandas – kelia abejonių, kurių nepaneigia byloje esantys pareiškėjo papildomi rašytiniai paaiškinimai, pateikti atsiliepiant į VSD atsiliepime nurodytas aplinkybes. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jam nuo 2009 m. buvo išduotos 7 C tipo Šengeno vizos, neįrodo jo kaip asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvai, ypač atsižvelgiant į pasikeitusią geopolitinę situaciją, į padidėjusią (duomenys neskelbtini) grėsmę ir dezinformacijos srautus Lietuvoje, į suaktyvėjusius priešiškos valstybės kontržvalgybos veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokio pagrindo nepalankaus pareiškėjui Sprendimo priėmimą vertinti kaip Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamos teisės į šeimos gyvenimą pažeidimą ar kaip Konvencijos 3 straipsnyje apibrėžtus kankinimo veiksmus. Teismas pažymėjo, kad, pasikeitus šalies geopolitinei situacijai, pareiškėjui netrukdoma iš naujo kreiptis dėl vizos. Teismas, vertindamas Sprendimo atitiktį VAĮ 10 straipsnio reikalavimams, nurodė, kad atsisakymo išduoti vizą faktinis ir teisinis pagrindas yra išdėstytas pareiškėjui įteiktoje standartinėje pranešimo formoje, užpildytoje pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šioje formoje nurodytas faktinis atsisakymo pagrindas – jog viena ar kelios valstybės (konkrečiai Lietuva) laiko pareiškėją keliančiu grėsmę vidaus saugumui. Minėtos formos skiltyje „Papildomos pastabos“ nurodyta, kad Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos, vadovaudamosi Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įvertino, kad pareiškėjo buvimas kelia grėsmę vidaus saugumui.Teismas pabrėžė, kad atsisakyme nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis atsisakymo pagrindas, be to, pareiškėjas suprato, kokie jo biografijos faktai buvo vertinami kaip keliantys grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui ir dėl kokių priežasčių pareiškėjui atsakyta išduoti Šengeno vizą, todėl sprendė, kad nagrinėjau atveju VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos, ir nebuvo suvaržyta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę pats ar per atstovą susipažinti su URM ir VSD pateiktais dokumentais, kuriuose yra detalizuojami atsisakymo išduoti vizą motyvai, todėl, net ir laikant, kad buvo padaryti VAĮ procedūrinio pobūdžio pažeidimai, bylos kontekste jie vertintini kaip neesminiai, nesudarantys pagrindo panaikinti Sprendimą, todėl atmetė pareiškėjo skundą.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas yra atmetamas, patenkino atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir iš pareiškėjo atsakovui URM priteisė 1 074 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.III.Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; panaikinti atsakovo Sprendimą ir atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant:Skundžiamas Sprendimas neatitinka net minimalių motvuotumo ir pagrindimo reikalavimų. Nors jame yra nurodyta, kad buvo atliktas pareiškėjo vertinimas dėl jo grėsmės vidaus saugumui, tačiau nėra pagrįsta, kodėl buvo padaryta tokia išvada. VSD pirmosios instancijos teismui nurodė, kad pareiškėjo teiginiai apie atvykimo tikslą – rūpintis motina – taip pat kelia abejonių, nes didžioji dalis sienos kirtimų 2025 metais yra tranzitinio pobūdžio, Lietuvos Respublikoje tebūnant kelias valandas, atvykstant per Kenos geležinkelio stotį į Lietuvos Respubliką, išvykstant po 4-5 valandų iš Lietuvos Respublikos per Kybartų geležinkelio stotį ir taip pat kita kryptimi. Tokie teiginiai yra visiškai nepagristi. Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos žmonėms, vykstantiems traukiniu iš (duomenys neskelbtini) su tranzitine viza, uždrausta išlipti Kenos geležinkelio stotyje ar Kybartų geležinkelio stotyje, todėl pareiškėjas yra priverstas vykti pas savo motiną tokiu maršrutu: įvažiavęs per Kenos punktą, važiuoja traukiniu per Lietuvą, išvažiuoja per Kybartų punktą ir pėsčiomis grįžta į Lietuvą. Pirmosios instancijos teismas nepagristai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė civilinį jo tarnybos pobūdį patvirtinančių duomenų, nes informacija apie tai yra viešai prieinama. Ir VSD išvadoje, ir Sprendime daroma nepagrįsta išvada, kad vizos negali būti išduodamos visiems dirbantiems (duomenys neskelbtini) piliečiams, nes jeigu jie dirba, jau yra automatiškai lojalūs valstybei ir jos vykdomai politikai. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų atlikęs ar rėmęs neteisėtus (duomenys neskelbtini) veiksmus savo piliečių ar trečiųjų asmenų atžvilgiu.Pareiškėjas pažymi, kad jo motinai buvo nustatytas 30 proc. darbingumo lygis ir individualios pagalbos kompensacijos poreikis ir prašo prijungti prie bylos tą patvirtinančius dokumentus, nurodydamas, kad jie priimti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. jau po skundo teismui pateikimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo motinai teikiamos sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos negali eliminuoti pareiškėjo pareigos rūpintis motina.Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka suformuotos nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos. Skundžiamas Sprendimas yra visiškai neproporcingas. Juo nutraukiami pareiškėjo ir jo senyvos motinos santykiai, taip pažeidžiant Konvencijos 8 ir 3 straipsnio nuostatas ir sukeliant pareiškėjui sunkias pasekmes.Atsakovas URM atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsakovo atsiliepimas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas pasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl sprendimo peržiūrėjimo, todėl jo teisė į gynybą buvo užtikrinta; jis turėjo galimybę pats ar per atstovą susipažinti su URM ir VSD pateiktais dokumentais, kuriuose yra detalizuojami atsisakymo išduoti vizą motyvai, t. y. kokiu teisiniu pagrindu, dėl kokių faktinių aplinkybių ir priežasčių buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą, todėl, net ir laikant, kad buvo padaryti VAĮ procedūrinio pobūdžio pažeidimai, bylos kontekste jie vertintini kaip neesminiai, nesudarantys pagrindo panaikinti sprendimą. Atsakovo teigimu, VSD padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės ir visuomenės saugumui, o pareiškėjas, nesutikdamas su VSD atliktu įvertinimu, turėjo pateikti teismui konkrečius įrodymus, paneigiančius VSD išvadoje bei ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas tik argumentuoja, jog jis dirbo gydytoju, nebuvo kariškis, ir dabar jo profesija yra civilinė, humaniška; jis neatliko ir nesirengė atlikti jokių konkrečių veiksmų, kurie keltų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.Atsakovas pažymi, kad, priimant Sprendimą, buvo įvertinta aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena senyvo amžiaus pareiškėjo motina. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas teikia teismui papildomus dokumentus dėl motinai nustatyto darbingumo lygio ir išlaidų kompensacijos poreikio, tačiau minėti dokumentai buvo priimti jau po skundžiamo Sprendimo priėmimo ir skundo teismui pateikimo. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas neturi leidimo gyventi Lietuvoje, jo ryšiai su Lietuva yra netvirti, pareiškėjas tik retkarčiais aplanko savo motiną Lietuvoje, jis nuolat gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), bei nustatyta, jog jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl Sprendimas neišduoti pareiškėjui vizos yra teisėtas ir pagrįstas.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VSD teigimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nepateikta argumentų ir objektyvių duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti ginčijamais Ambasados ir teismo sprendimais, taip pat ir VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. VSD nuomone, tarnybos (darbo) pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. VSD pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei teismų praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:IV.Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte nurodoma, kad trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tinkamos, jeigu jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.Vizų kodekso 32 straipsnyje yra įtvirtinti atsisakymo išduoti vizas pagrindai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjai atsisakyta išduoti vizą vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, nustatančiu, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jeigu asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, kad rinkti informaciją dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui ir gautą informaciją įvertinti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo pagrindu ir tvarka yra kompetentingas tik VSD, sprendžia, kad VSD pateikta informacija Ambasadai buvo pakankamas ir teisės aktų reikalavimus atitinkantis pagrindas Sprendimui priimti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026; 2026 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-663-415/2026). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, jog lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems (duomenys neskelbtini) gynybos struktūrose, valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026 ir kt.). Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023). Susiformavusi vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat patvirtina, kad net ir prieš ilgą laiką eitos pareigos Lietuvai priešiškų valstybių (Rusijos, Baltarusijos) gynybos struktūrose, valstybinėse institucijose, įmonėse laikomos pakankamu pagrindu grėsmei valstybės saugumui konstatuoti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024; 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2068-629/2025). Dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų šios Nutarties 28 ir 29 punktuose, pažymėtina, kad aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena senyvo amžiaus pareiškėjo motina, savaime nesuponuoja, kad iš kraujo giminystės kylančios pareigos bei interesai dominuotų prieš grėsmės valstybės saugumui interesą. Taip būtų byloje įrodžius, kad slaugos, nuolatinės intensyvios priežiūros ir kt. poreikis bei retrospektyvus tokių (nuolatinių, aktyvių) pareiškėjo veiksmų įvertinimas leistų konstatuoti, jog yra neišvengiamas ir būtinas pareiškėjo aktyvus dalyvavimas motinos priežiūroje. Byloje tokių įrodymų nėra. To nepatvirtina ir pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai, kurie (dokumentai), be kita ko, priimti jau po ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo, taigi ir dėl to nepaneigia jo pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str.). Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).Pareiškėjas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi galutinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Atsakovas URM taip pat pateikė prašymą priteisti 1 290 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ neriboja viešojo administravimo subjekto, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato. Ar yra poreikis pasitelkti bylai advokatus, priklauso kiekvienos proceso šalies, tarp jų ir viešojo administravimo subjekto, diskrecijai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; kt.).Viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į bylos šalies pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2736-415/2018; kt.). Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-605-602/2019; kt.).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje nagrinėjamas teisinis ginčas yra susijęs su atsakovo kompetencijai priskirta viešojo administravimo sritimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, URM turėjo galimybių savo darbuotojų veiklą organizuoti taip, kad jos atstovavimas teisme būtų užtikrintas, išnaudojus institucijos vidinius žmogiškuosius išteklius, t. y. pasitelkus kompetentingus darbuotojus (tarp jų – ir dirbančius Veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupėje). Nagrinėjamu atveju nėra jokios objektyvios būtinybės naudotis advokato paslaugomis, kadangi byla nėra ypatingai sudėtinga, apimtis nėra didelė, teisminė praktika ginčo klausimu yra pakankama. Nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog advokatės pasitelkimas atstovauti URM nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo būtinas. Turimų vidinių resursų neišnaudojimas, siekiant užtikrinti atstovavimą teisme administracinėje byloje, negali užkrauti pareiškėjams, nors ir teisminį ginčą pralaimėjusiai ginčo šaliai, nepagrįstos atstovavimo išlaidų atlyginimo naštos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija URM prašymo dėl išlaidų už advokatės teisines paslaugas priteisimo netenkina.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijanutaria:Pareiškėjo PRS1 (PRS1) apeliacinį skundą atmesti.Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.Netenkinti atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai apmokėti.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Gintaras Kryževičius Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius