- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-10
- Bylos Nr.
- eI2-20546-1029/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05706-2025-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Linas Baublys, Eglė Mauricė, Giedrė Kairienė
- Pareiškėjas
- G. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Rita Balsevičė
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Giedrės Kairienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Mauricės,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja G. T. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 24S132292.
Skunde pareiškėja paaiškina, kad ginčijamu Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 24S132292 nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) dėl to, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, jog išvada apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę grindžiama jos darbu Rusijos Federacijos valstybinėje įmonėje (Ribotos atsakomybės bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“) dėl kurio neva pareiškėja privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią, todėl ateityje atvykusi į Lietuvos Respubliką ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Akcentuoja, kad Valstybės saugumo departamentas vertinimą dėl pareiškėjos valstybės saugumui keliamos grėsmės pateikė ne atskiroje išsamioje ir motyvuotoje išvadoje, kuri yra rengiama, priimant tokio pobūdžio sprendimus, o neigiamame atsakyme dėl Šengeno vizos išdavimo. Pabrėžia, kad pareiškėja nuo 2020 m. sausio 24 d. dirba „(duomenys neskeltini)“, tačiau jokie nei darbo knygutėje, nei atsakovo sprendime pateikti duomenys neatvirtina, kad minėta įmonė yra valstybinė. Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis viešaisiais duomenimis, „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas nėra valstybė - steigėjas bei vienintelis akcininkas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, ginčijamame sprendime visiškai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos darbines funkcijas, kurios yra tik techninės – (duomenys neskelbtini) skyriuje. Vertina, kad atsakovas, vadovaudamasis vien Valstybės saugumo departamento neigiamu atsakymu dėl Šengeno vizos išdavimo, o ne visapusišku bei išsamiu pareiškėjos individualių aplinkybių vertinimu, padarė formalią išvadą apie pareiškėjos valstybės saugumui keliamą grėsmę, nevertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos, neatsižvelgė į pareiškėjos darbo pobūdį, funkcijas, nedetalizavo, kaip pareiškėjos veikla savaime lemia lojalumą valdžiai, o kartu ir kelia grėsmę Lietuvos saugumui, nevertino bei nesiekė išsiaiškinti jos politinių pažiūrų, neatliko jos apklausos bei negavo jos paaiškinimų. Tvirtina, jog pareiškėja nėra lojali Rusijos valdžiai, nepalaiko šios valstybės vykdomos politikos, o šias pažiūras ji aktyviai reiškia savo soc. tinkluose. Akcentuoja, kad įrašus soc. tinkluose pareiškėja skelbė, talpino ir darbo „(duomenys neskelbtini)“ metu, ir mano, jog tai patvirtina, kad darbas minėtoje įmonėje nereikalavo lojalumo valdžiai ar jos palaikymo. Pabrėžia, jog reikalavimo būti lojaliai, palaikyti vadžios politiką dirbant minėtoje ne valstybinėje įmonėje niekada nebuvo ir atsakovas nepateikė tai paneigiančių argumentų/įrodymų. Teigia, kad Lietuvoje nuo 2020 metų gyvena pareiškėjos sūnus A. T., leidimo laikinai gyventi pagrindu, išduotu humanitariniu pagrindu kaip politiniam aktyvistui, nes pareiškėjos sūnus buvo Aleksėjaus Navalno rinkiminės kampanijos dalis, jo štabo darbuotojas. Pareiškėja, taip pat kaip ir jos sūnus, buvo ir yra opozicinės valdžios šalininkė, ji, kaip ir sūnus atvirai, drąsiai ir aiškiai reiškia savo politines pažiūras, kritiką valdžiai, agresijai bei karui. Argumentuoja, kad Rusijoje pareiškėja šeimos narių, giminių neturi, ji turi vienintelį sūnų, gyvenantį Lietuvoje, su kuriuo negali pasimatyti, nes A. T. atvykti į Rusiją negali dėl vykdytos politinės veiklos, o pareiškėja 5 metus negali atvykti į Lietuvą ir pasimatyti su savo vieninteliu sūnumi, nors jau yra vyresnio amžiaus, 58 metų, turi sveikatos bėdų, dėl ko planavo kaustytis pas sūnų į Lietuvą, padėti jam bei jo jaunai šeimai. Vertina, kad draudimas atvykti ir bendrauti su sūnumi pažeidžia pareiškėjos teisę į privatų gyvenimą, socialinius ryšius.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė advokatė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka. Paaiškina, kad pareiškėjos atžvilgiu Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) nuostatos ir įpareigoja Valstybės saugumo departamentą pateikti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, tačiau Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi ne vien Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir Migracijos departamento atliktu individualiu vertinimu. Argumentuoja, jog atlikdamas individualų vertinimą Migracijos departamentas atsižvelgė į Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją (gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui), pareiškėjos ekonominius ryšius (nenustatyta), šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (nenustatyta), turimus ryšius Rusijos Federacijoje (nustatyta, jog pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su Rusijos Federacija, nes ten gyvena ir dirba, taip pat nustatyta, kad dirba valstybinėje įmonėje). Be to, vertinant aplinkybių visetą pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą. Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas neturi įstatymu įtvirtintos pareigos apklausti užsienietį, priimdamas jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, tokia pareiga Migracijos departamentui nustatyta tik tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl pabėgėlio statuso, papildomos ar laikinosios apsaugos panaikinimo dėl grėsmės valstybės saugumui. Pabrėžia, jog informacija apie tai, kad „(duomenys neskelbtini)“ yra viena iš didžiausių Rusijos valstybinių (duomenys neskelbtini) kompanijų yra viešai prieinama, pati įmonė savo oficialiame tinklapyje skelbia informaciją apie akcininkus, iš kurios aišku, kad įmonės akcininkės yra valdomos Rusijos valstybės institucijų.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad 2024 m. balandžio 17 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijoje, prašydama išduoti daugkartinę C tipo Šengeno vizą. Valstybės saugumo departamentas Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje pateikė vertinimą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies (e) punktu ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi rekomendavo sprendimą priimančiai institucijai neišduoti pareiškėjai vizos ir 2024 m. gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos ambasada priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą. Nurodo, jog pareiškėja, pildydama 2024 m. balandžio 17 d. paraišką C tipo Šengeno vizai gauti, pažymėjo, kad šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini), o pakartotinėje konsultacijoje pateikė savo darbo knygelės ir pažymos apie užimamas pareigas kopijas, kuriose yra žymos, patvirtinančios, kad pareiškėja nuo 2020 m. dirba valstybinėje įmonėje „(duomenys neskelbtini)). Pareiškėjos einamos pareigos – (duomenys neskelbtini). Valstybės saugumo departamento vertinimu, pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos strateginės reikšmės sektoriuje, privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui bei gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Teigia, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Akcentuoja, jog iš Valstybės saugumo departamento 2024 m. gegužės 22 d. rašte Nr. (10)-4Ž-2055 „Dėl Rusijos Federacijos pilietės G. T.“ pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjos darbovietė priskirtina strateginę reikšmę turinčiam sektoriui ir darbas šio sektoriaus įmonėse kelia kontržvalgybinių rizikų. Pabrėžia, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, todėl net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Vertina, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai vizos ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 24S132292 teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėja 2024 m. balandžio 17 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje (toliau – Ambasada) išduoti Šengeno vizą. 2024 m. gegužės 23 d. Valstybės saugumo departamentas per Lietuvos nacionalinę vizų informacinę sistemą pateikė neigiamą atsakymą į elektroninį paklausimą dėl Šengeno vizos asmeniui išdavimo, nurodydamas, kad Rusijos Federacijos pilietė G. T. kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies (e) p. ir Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi Valstybės saugumo departamentas rekomenduoja neišduoti jai Šengeno C tipo vizos. Pasak Valstybės saugumo departamento, dirbdama Rusijos Federacijos valstybinėje įmonėje, G. T. privalo būti lojali Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Jeigu, įvertinus visas susijusias aplinkybes, bus priimtas sprendimas užsieniečiui neišduoti vizos, prašoma siūlyti Migracijos departamentui įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo užsieniečiui aplinkybių nėra).
2024 m. gegužės 24 d. Ambasada priėmė sprendimą atsisakyti asmeniui išduoti Šengeno vizą Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punktu vi papunkčiu nustatytu pagrindu, kuriame nustatyta, kad atsisakoma išduoti Šengeno vizą, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių.
Ginčijamu Migracijos departamento 2025 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 24S132292, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 d. patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasis nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau Kriterijų vertinimo tvarka) 5 ir 37 punktais, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktu, nuspręsta G. T. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Remiantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Pagal šios tvarkos 37 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 1) kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; 2) užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamą sprendimą grindė pareiškėjos grėsme valstybės saugumui, todėl privalėjo įvertinti užsienietės gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui realumą ir akivaizdumą (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2024 m. birželio 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).
Nors Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 papunktis nereikalauja, kad informacija apie užsieniečio grėsmę valstybės saugumui privalomai turi būti pateikta atskiroje motyvuotoje išvadoje, tačiau tokios informacijos pateikimas kitokia forma nepaneigia institucijų pareigos asmens grėsmę valstybės saugumui įvertinti individualizuotai.
Teisėju kolegija, susipažinusi su Valstybės saugumo pateiktu pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui vertinimu bei ginčijamo Migracijos departamento turiniu, įvertinusi pareiškėjos skunde bei teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, liudytojo A. T. parodymus, sprendžia, jog šiuo atveju atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, akivaizdžiai nėra individualizuota. Visų pirma, nors pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui siejama su jos darbu įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, tačiau atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė jokių argumentų, susijusiu su šios įmonės statusu (valstybinė ar privati), jos sąsajomis su įmone „(duomenys neskelbtini)“ ir atitinkamai su Rusijos Federacijos valstybinėmis institucijomis, todėl spręstina, kad vertinamame administraciniame akte išsamiai neatskleista pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui dėl jos dirbamo darbo Rusijos Federacijoje. Pareiškėja pateikė teismui argumentus ir įrodymus, kurie galimai paneigia jos lojalumą Rusijos Federacijai ir kurie, priimant sprendimą dėl pareiškėjos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, taip pat privalo būti įvertinti (pareiškėjos politinių įsitikinimų raiška socialinių tinklų paskyrose, jos savanoriavimas Aleksėjaus Navalno rinkiminės kampanijos štabe ir kt.). Nors atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėja neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, tačiau nebuvo įvertintos aplinkybės, jog Lietuvoje leidimo laikinai gyventi pagrindu, išduotu humanitariniu pagrindu kaip politiniam aktyvistui, gyvena pareiškėjos sūnus A. T., pati pareiškėja kasmet į Lietuvą atvyksta 2-3 kartus ir kt. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė neatlikęs išsamaus ir individualaus pareiškėjos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo, išsiaiškinęs ne visas reikšmingas faktines aplinkybes nacionalinio saugumo grėsmių kontekste.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.
Tiek aukščiau nurodytos Viešojo administravimo įstatymo normos, tiek gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą, priimant individualius administracinius aktus, juose ne tik nurodyti teisės aktus, bet ir tinkamai įvertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamas Migracijos departamento 2025 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. 24S132292 nelaikytinas tinkamai motyvuotu, todėl pareiškėjos skundas pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas.
Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėja skunde prašo priteisti jai bylinėjimosi bei dokumentų vertimo išlaidas. Pateikia rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog už atstovavimą pirmosios instancijos teisme advokatui L. B. sumokėjo 1600 Eur. Pareiškėja taip pat pateikia UAB „AIRV“ 2025 m. spalio 7 d. ir 2025 m. spalio 8 d. sąskaitas faktūras už suteiktas vertimo paslaugas, atitinkamai 290 Eur ir 15 Eur.
Atkreiptinas dėmesys, jog visas šias išlaidas apmokėjo ne pati pareiškėja, o administracinėje byloje liudytoju apklaustas jos sūnus A. T., tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, jog byloje nėra suinteresuotos šalies realaus bylinėjimosi išlaidų patyrimo elemento. Vertintina, kad paslaugos užsakytos ir apmokėtos Lietuvoje, kur gyvena pareiškėjos sūnus, o ne Rusijos Federacijoje. Kadangi ginčijamu sprendimu pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, gindama savo pažeistas teises Lietuvos teisminėje institucijoje, pareiškėja pagrįstai naudojosi jai prieinamu būdu atsiskaityti už paslaugas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėją byloje atstovavo advokatų L. B. ir I. Š. kontoros „Vis legis“ advokatė R. B., tačiau teismui buvo pateiktas perįgaliojimas dėl atsiskaitymo su advokatu L. B..
Pareiškėjos prašoma priteisti advokato atstovavimo išlaidų suma už skundo surašymą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, išlaidos yra tiesiogiai susiję su byla, pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovo pareiškėjai. Be to, iš atsakovo pareiškėjai taip pat priteistinos skundui pagrįsti teiktų rašytinių įrodymų vertimo išlaidos bei už skundo padavimą sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos G. T. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 24S132292.
Priteisti pareiškėjai G. T. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1927,50 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus dvidešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.