Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4.1. Pareiškėjai buvo įteiktas standartinės formos atsakymas, kuriuo atsisakyta išduoti jai vizą, nurodant, kad ji laikoma keliančia grėsmę vidaus saugumui. Taip pat elektroniniu paštu pareiškėjai pateiktas Migracijos departamento pranešimas apie uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvuojant tuo, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjos nuomone, Sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principus. Be to, Sprendimai yra formalūs, priimti remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) rašte pateikta bendro pobūdžio informacija. Pareiškėjos teigimu, nebuvo atsižvelgta į jos individualias aplinkybes, kurios paneigia lojalumo priešiškam režimui prielaidą, taip pat į jos šeimos narių interesus.

4.2. Nežinodama konkrečių Sprendimų motyvų, pareiškėja buvo priversta spėlioti viešojo administravimo subjekto argumentus. Pareiškėjos teigimu, atsakovai jai nepateikė Sprendimų ir neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl ginčijami Sprendimai neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų.

5. Migracijos departamentas 2025 m. lapkričio 4 d. pateikė teismui Sprendimą 2, todėl teismo 2025 m. lapkričio 5 d. ir 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimis pareiškėjai pasiūlyta pateikti papildomus argumentus, kuriais ji grindžia nesutikimą su ginčijamais Sprendimais.

7. 2025 m. lapkričio 6 d. teismui pateiktame dokumente pareiškėja, be kita ko, nurodė, kad 2025 m. lapkričio 5 d. procesiniu dokumentu nepateikė naujo skundo ir remiasi pirminiame skunde išdėstytais argumentais. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad jai nebuvo pateikti ginčijami Sprendimai, todėl, teikdama naują skundą po to, kai vienas iš Sprendimų buvo pateiktas tik teisme, ji būtų priversta atsisakyti argumentų, susijusių su Sprendimų motyvų neatskleidimu. Pareiškėjos teigimu, reikalavimas atsisakyti pareikštų reikalavimų vien dėl to, kad atsakovas tik po skundo padavimo teismui į bylą pateikė jai neįteiktą sprendimą, pažeistų jos teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

II.

17. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, įskaitant VSD pateiktą informaciją, kad pareiškėja dėl darbo ryšių (dirba (duomenys neskelbtini) valstybiniame universitete) kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad VSD pateikta informacija yra pakankamas pagrindas atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą.

20. Vertindamas aplinkybę, kad pareiškėja apie Sprendimą 2 buvo informuota Migracijos departamento raštišku pranešimu, teismas rėmėsi Taisyklių 20 punktu ir sprendė, jog tokiu būdu nebuvo pažeisti objektyvaus aplinkybių įvertinimo reikalavimai. Raštiškame pranešime nurodyta sprendimo priėmimo data, numeris, teisinis pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo terminas ir apskundimo tvarka. Teismas konstatavo, kad pareiškėja turėjo galimybę kreiptis į Migracijos departamentą ir susipažinti su visu Sprendimo 2 turiniu, tačiau duomenų apie tokį kreipimąsi nėra. Teismo nuomone, vien pranešimo išsiuntimas nesudaro pagrindo konstatuoti procedūrinių pažeidimų.

21. Vertindamas Sprendimo 2 teisėtumą, teismas pažymėjo, kad neginčijamai nustatytas pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos Vyriausybei pavaldžioje aukštojoje mokykloje faktas. Teismo vertinimu, tai suponuoja jos lojalumo Rusijos Federacijai pareigą ir kelia papildomas rizikas Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į tai, taip pat į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje surinkta pakankamai duomenų teigti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat nustatyta, kad ji neturi socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika.

23. Teismo vertinimu, faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką yra jos keliama grėsmė valstybės saugumui. Nustatydamas 60 mėnesių (5 metų) draudimo laikotarpį, Migracijos departamentas teisės aktų nepažeidė. Teismas sprendė, kad taikytas ribojimas yra proporcingas ir nevaržo pareiškėjos teisių labiau, nei būtina. Draudimas taikomas tik atvykimui į Lietuvos Respubliką ir neapima kitų Europos Sąjungos ar Šengeno erdvės valstybių.

24. Apibendrindamas teismas padarė išvadą, kad ginčijami Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės normomis, motyvuoti ir proporcingi, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

25. Teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumo, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.

III.

30. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ambasada, gavusi VSD išvadą, privalėjo be savarankiško vertinimo atsisakyti išduoti vizą, nepagrįsta teisės normomis ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

34. Pareiškėjos vertinimu, šios aplinkybės nebuvo įvertintos, taip pat nepasisakyta dėl Sprendimų proporcingumo ir nepaaiškinta, kaip reti jos apsilankymai Lietuvos Respublikoje galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui. Ji taip pat nurodo, kad apie atsisakymą išduoti vizą buvo informuota nenurodant sprendimo motyvų, todėl Sprendimai neatitinka VAĮ reikalavimų. Pareiškėjos teigimu, individualių aplinkybių nevertino ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės perėmęs atsakovų poziciją.

40. Atsakovo vertinimu, tiek VSD išvadoje, tiek priimant Sprendimus buvo nustatytos individualios su pareiškėja susijusios aplinkybės. Atsakovas pažymi, kad nei Sprendimuose, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo teigiama, jog pareiškėjos susitikimai su vaikais patys savaime keltų grėsmę valstybės saugumui.

42. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ir toliau dirba valstybiniame universitete Rusijos Federacijoje, toks ryšių palaikymas, atsakovo vertinimu, gali suponuoti jos pažeidžiamumą ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėja, atsakovo teigimu, neįrodė priešiškumo Rusijos oficialiajai politikai ar veikimo prieš ją, kas leistų paneigti jos galimą keliamą grėsmę.

44. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos pilnamečiai vaikai negyvena Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas, atsakovo teigimu, neturi pareigos sudaryti pareiškėjai galimybių atvykti į Lietuvą, kai konstatuota, jog ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjos teisė palaikyti ryšius su vaikais nebuvo nepagrįstai suvaržyta.

48. VSD teigimu, pareiškėjos pilnamečiai vaikai gyvena Latvijos Respublikoje, kurioje, kaip ir Lietuvos Respublikoje, taikomi atitinkami apribojimai. Todėl, siekdama gauti vizą susitikti su šeimos nariais, pareiškėja, VSD vertinimu, turėjo kreiptis į Latvijos institucijas, o ne į Lietuvos Respublikos ambasadą.

49. VSD vertinimu, pareiškėjos minima teismų praktika yra neaktuali nagrinėjamu atveju. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

50. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą teisėtumo, Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai 5 metams uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo, taip pat dėl reikalavimo įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti vizą pagrįstumo.

51. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijami Sprendimai yra pagrįsti, motyvuoti, proporcingi ir teisėti, todėl pareiškėjos skundą atmetė. Įvertinęs VSD pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėja dėl darbo ryšių Rusijos Federacijoje gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

52. Pareiškėja apeliaciniame skunde, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas neišnagrinėjo esminių jos argumentų, neįvertino nurodytų reikšmingų aplinkybių ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

53. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėtų peržengti apeliacinio skundo ribas (ABTĮ 140 str. 2 d.). Taip pat nenustatyta pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.).

54.1. Pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, 2025 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą. Prašyme ji nurodė, kad dirba Rusijos Federacijos Vyriausybei pavaldžioje federalinėje valstybinėje biudžetinėje aukštojoje mokykloje – (duomenys neskelbtini) valstybiniame universitete, jos pareigos – (duomenys neskelbtini) dėstytoja.

54.2. Ambasados konsulinis pareigūnas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą dėl išvados, ar pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui. VSD 2025 m. spalio 10 d. N.VIS sistemoje pateiktu raštu nurodė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui, ir rekomendavo neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. VSD išvadoje pažymėta, kad pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos Vyriausybei pavaldžioje federalinėje valstybinėje biudžetinėje aukštojoje mokykloje, privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti jos vykdomą užsienio politiką, kuri vertinama kaip kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taip pat nurodyta, kad pareiškėja gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui ir, išdavus jai Šengeno vizą, galėtų būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

54.3. Ambasada, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir VSD išvadą, 2025 m. spalio 14 d. sprendimu, vadovaudamasi 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, atsisakė pareiškėjai išduoti vizą, nurodydama, kad pareiškėja laikoma keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ar vidaus saugumui (Sprendimas 1).

54.4. Migracijos departamentas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir VSD išvadą, vadovaudamasis, be kita ko, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2025 m. spalio 22 d. sprendimu uždraudė pareiškėjai 60 mėnesių (5 metams) nuo sprendimo priėmimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Sprendimas 2).

55. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir proceso šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, pateikia papildomus motyvus.

56. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad Sprendimas 1 nebuvo tinkamai motyvuotas, kad jame nebuvo įvertintas proporcingumo principas, taip pat kad pareiškėja iki kreipimosi į teismą nežinojo šio sprendimo motyvų.

57. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui nustatyti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Be kita ko, šios dalies 5–6 punktuose numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jam įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

58. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

59. Vizų kodekso 32 straipsnyje įtvirtinti atsisakymo išduoti vizą pagrindai. Iš Sprendimo 1 matyti, kad pareiškėjai atsisakyta išduoti vizą vadovaujantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, pagal kurį vizą išduoti atsisakoma, jeigu asmuo laikomas keliančiu grėsmę valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

60. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad iki pareiškėjai kreipiantis į teismą jai buvo pateiktas susipažinti tik standartinės formos Sprendimas 1, kuriame nurodyta, jog pareiškėjos prašymas išnagrinėtas, tačiau vizą atsisakyta išduoti dėl to, kad viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui; prieštaraujanti valstybė narė – Lietuva. Sprendime taip pat nurodyta apskundimo tvarka ir terminas, o pastabose nebuvo išdėstyti sprendimo faktiniai ir teisiniai pagrindai, tik paminėta, kad, remiantis VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Išsamūs Sprendimo 1 motyvai pareiškėjai buvo pateikti tik inicijavus bylą teisme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sudarė pareiškėjai galimybę susipažinti su išsamiais sprendimais (tiek Ambasados, tiek Migracijos departamento) ir patikslinti skundo reikalavimus.

61. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023, kuriame sprendimas neišduoti nacionalinės vizos panaikintas dėl netinkamo motyvavimo, išaiškinta, kad plati kompetentingų institucijų diskrecija, joms nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizą, nėra causa sui (liet. savo paties priežastis, savaime sukelta priežastis), o yra siejama inter alia (liet. be kita ko) su atitinkamai institucijai tenkančia pareiga kruopščiai išnagrinėti kiekvieno užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti Šengeno vizą, individualią situaciją ir atliekant išsamų įvairių konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių vertinimą, nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju egzistuoja Vizų kodekse įtvirtinti atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindai; sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti; Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.).

62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 taip pat pažymima, kad pagal ES teisminių institucijų jurisprudenciją, su kuria darnos siekia Lietuvos administracinė justicija, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokį pažeidimą paprastai negalima ištaisyti teismo proceso metu. Ši praktika formuojama taip pat atsižvelgiant į konstitucinius teisės principus – teisinės valstybės, gero administravimo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimą. Tam tikrais išimtiniais atvejais, viešojo administravimo subjektui papildžius administracinio sprendimo motyvus ar pateikus administracinį sprendimą su motyvais tik inicijavus teisminį ginčą, teismas galėtų vertinti priežastis, lėmusias ir praktiškai apsunkinusias išsamių motyvų nepateikimą suinteresuotam asmeniui, taip pat objektyvų jų egzistavimą iki kreipimosi į teismą, kartu įvertinant tokios situacijos poveikį šalių lygybei ir pareiškėjo teisei į gynybą, teismo proceso stadiją, kurios metu buvo pateikti papildomi motyvai, ir kitus reikšmingus aspektus.

63. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendime byloje C-430/10 išaiškino, kad asmuo, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, turi turėti teisę veiksmingai kreiptis į teismą; šis kreipimasis turi leisti faktiškai ir teisiškai patikrinti ginčijamo sprendimo teisėtumą pagal Sąjungos teisę; kad kreipimasis į teismą būtų veiksmingas, asmuo turi turėti galimybę sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs pati sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo teisės reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti. Iš šio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo seka, kad ES teisei neprieštarauja tokia situacija, kai asmeniui ir vėliau pranešami dėl jo priimto sprendimo motyvai.

64. Iš byloje susiklosčiusios faktinės situacijos matyti, kad pareiškėjai inicijavus bylą teisme jai buvo sudaryta galimybė susipažinti su Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 išsamiais motyvais ir pateikti visus su nesutikimu susijusius argumentus. Byloje taip pat nenustatyta, kad ginčijamų individualių administracinių aktų motyvai būtų surašyti vėliau negu jie buvo priimti.

65. Atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią individualią situaciją ir vadovaujantis ESTT bei LVAT formuojama praktika, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į veiksmingą teisminę gynybą ar apribota galimybė suprasti, dėl kokių priežasčių ir kuo remiantis priimtas Sprendimas 1, praneštas standartine forma. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo sudaręs pareiškėjai galimybę papildomai pasisakyti dėl Sprendimų, o iš pareiškėjos teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog Sprendimų motyvai jai buvo žinomi ir suprantami. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmestini. Tokios pozicijos laikytasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2137-575/2024).

66. Pripažinus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimų dėl motyvavimo ar pareiškėjos teisės į teisminę gynybą pažeidimo, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo.

67. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad Ambasada į Sprendimą 1 formaliai perkėlė VSD išvadas, kad pareiškėja nekelia jokios grėsmės, todėl Sprendimas 1 (taip pat ir Sprendimas 2) yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

68. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją).

69. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, kad grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą).

70. Šiuo atveju VSD, atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, konsultacijoje nurodė, kad pareiškėja dėl darbo Rusijos Federacijos Vyriausybei pavaldžioje federalinėje valstybinėje biudžetinėje aukštojoje mokykloje kelia grėsmę vidaus saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, privalo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. VSD pažymėjo, kad išdavus pareiškėjai Šengeno vizą ji galėtų būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo.

71. Teisėjų kolegija pažymi, kad lojalumo Rusijos ar Baltarusijos valdžiai reikalavimas taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems šių valstybių institucijose, nepriklausomai nuo einamų pareigų ar vykdomų funkcijų (žr., pvz., LVAT 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą adm. byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą adm. byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, sudarančia pagrindą išvadai, kad toks asmuo, būdamas Lietuvoje, gali kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1461-520/2023).

72. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui vertinamas, be kita ko, darbas Rusijos mokslų akademijoje (žr. LVAT 2025 m. vasario 26 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1327-575/2025) ir dėstymas Rusijos valstybiniame universitete (žr. LVAT 2025 m. birželio 4 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1751-442/2025).

73. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, prieina prie išvados, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su esamoje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos Federacijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023 ir kt.). VSD išvadoje pateikta informacija atitinka ir nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

74. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir ginčui aktualią teismų praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui.

75. Nurodyta išvada suponuoja, kad Ambasada, gavusi VSD vertinimą, jog pareiškėja kelia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui ir kad jai nerekomenduojama išduoti Šengeno C tipo vizos, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai vizą. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD pateikta informacija buvo pakankamas ir teisės aktų reikalavimus atitinkantis pagrindas Sprendimui 1 priimti. Pareiškėja nepateikė duomenų, paneigiančių nustatytą aplinkybę, kad ji dirba Rusijos Federacijos Vyriausybei pavaldžioje federalinėje valstybinėje biudžetinėje aukštojoje mokykloje. Taip pat nepateikta objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jos profesinė veikla ir ryšiai nesudaro pagrindo VSD konstatuotai galimos grėsmės rizikai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ar VšĮ „Freedom House“ tarpininkavimas pareiškėjai kreipiantis dėl vizos išdavimo yra procedūrinė galimybė pasinaudoti įstatyme numatyta išimtimi pateikti prašymą, tačiau savaime nereiškia teigiamo saugumo vertinimo ir nepaneigia VSD, kaip kompetentingos institucijos, atlikto grėsmės vertinimo. Aplinkybė, kad pareiškėjos pilnamečiai vaikai turi leidimus gyventi kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taip pat nepaneigia VSD išvados dėl galimos grėsmės valstybės saugumui.

76. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad konsuliniam pareigūnui pakako duomenų byloje skundžiamam sprendimui priimti. Sprendime 1 nurodytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės, pateiktas pakankamai išsamus jų vertinimas, kuris yra racionalus, visapusiškas ir objektyvus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas 1 yra pagrįstas ir teisėtas.

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo 2, kuriuo pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 m., turinį, atsižvelgusi ir į pirmiau šioje nutartyje padarytas išvadas dėl pareiškėjos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui, neturi pagrindo pritarti pareiškėjos argumentams, kad Migracijos departamentas neįvertino individualių, su pareiškėja susijusių, aplinkybių, bei kad sprendimas yra neproporcingas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sprendime įvertinta VSD išvada, nustatyta, jog pareiškėjos šiuo metu su Lietuva nesieja jokie ryšiai (be kita ko, pareiškėja Lietuvoje negyvena, nėra duomenų apie pareiškėjos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje). Šiuo aspektu apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra susiję su asmenimis, gyvenančiais Latvijoje, o ne Lietuvoje, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų uždrausta atvykti į Šengeno erdvę, todėl minėti argumentai nepaneigia byloje Sprendimo 2 pagrįstumo ir teisėtumo. Atitinkamai pripažintina, kad priimant Sprendimą 2 buvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjos aplinkybės.

78. Vertindama Sprendimo 2 proporcingumą, teisėjų kolegija pažymi, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra konstituciškai reikšmingas ir prioritetinis valstybės interesas. Nagrinėjamu atveju taikyta priemonė – draudimas pareiškėjai 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką – yra tiesiogiai susijusi su nustatyta galimos grėsmės rizika ir nukreipta į šios rizikos prevenciją. Teisėjų kolegija įvertino pareiškėjos argumentus dėl poreikio palaikyti šeimos ryšius su Latvijos Respublikoje gyvenančiais vaikais. Tačiau byloje nenustatyta, kad būtent Lietuvos Respublika būtų vienintelė reali vieta tokiems ryšiams palaikyti, be to, ginčijamas sprendimas riboja pareiškėjos atvykimą tik į Lietuvos Respubliką ir neapima kitų Europos Sąjungos ar Šengeno erdvės valstybių. Atsižvelgus į pareiškėjos tęstinį darbo ryšį su Rusijos Federacijos Vyriausybei pavaldžia institucija, nustatytą galimos grėsmės pobūdį ir su Lietuva nesusiformavusius socialinius ar šeiminius ryšius, teisėjų kolegija sprendžia, kad viešasis interesas – valstybės saugumo užtikrinimas – nagrinėjamu atveju nusveria pareiškėjos asmeninį interesą atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl taikyta priemonė nelaikytina neproporcinga.

79. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

80. Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamų Sprendimų turinį ir kitą byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių įrodymų vertinimo ar bylos aplinkybių tyrimo taisyklių pažeidimų. Skunde pateikiama nuomonė dėl tų pačių įrodymų turinio ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių. Vien tai, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

81. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pažymėtina, kad ginčai dėl Migracijos departamento ar vizų sprendimų yra individualaus pobūdžio ir sprendžiami atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Pareiškėjos nurodytose bylose teismas vertino situacijas, kuriose sprendimai buvo grindžiami bendro pobūdžio geopolitinėmis aplinkybėmis ar nepakankamai individualizuotu asmens vertinimu. Nagrinėjamu atveju Sprendimai grindžiami individualizuotu VSD vertinimu, susijusiu su pareiškėjos konkrečia profesine veikla ir tęstiniais darbo ryšiais su Rusijos Federacijos Vyriausybei pavaldžia institucija. Todėl pareiškėjos nurodyta teismų praktika savaime nepaneigia nagrinėjamoje byloje padarytų išvadų.

82. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintiems principams, 30 straipsnio 1 daliai, taip pat VAĮ nuostatoms, įtvirtinančioms motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir ABTĮ nuostatoms, įtvirtinančioms teisę kreiptis į teismą.

83. ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

84. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Taigi klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017; 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012 ir kt.).

85. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, įvertinusi ginčo pobūdį ir taikytinas teisės aktų nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodytų nuostatų atitikties Konstitucijai. Todėl tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra būtina.

86. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

87. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė ginčui aktualias teisės normas ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą, todėl šis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

88. Galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos nenaudai, todėl jai nepriklauso bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.