Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.3; 2.1.56.; 2.6.6.2; 2.6.10.1; 2.6.10.2.1; 2.6.10.5.1; 3.1.7.6; 3.3.1.19.1; 3.3.1.19.2

2026 m. lapkričio 12 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės biudžetinės įstaigos Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Informacinių technologijų pasaulis“ patikslintą ieškinį atsakovei biudžetinei įstaigai Vilniaus rajono Pagirių gimnazijai dėl ieškinio senaties terminų taikymo, įskaitymo panaikinimo bei skolos priteisimo ir atsakovės biudžetinės įstaigos Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Informacinių technologijų pasaulis“ dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir ieškovė, rangovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei biudžetinei įstaigai (toliau – ir BĮ) Vilniaus rajono Pagirių gimnazijai (toliau – ir atsakovė, užsakovė) dėl ieškinio senaties termino taikymo, įskaitymo panaikinimo ir skolos priteisimo, prašydama: taikyti ieškinio senatį atsakovės reikalavimui sumokėti delspinigius ir panaikinti atsakovės 2023 m. spalio 6 d. atliktą 4 465,86 Eur įskaitymą, priteisti iš atsakovės 4 465,86 Eur skolą už darbus ir 5 proc. metines palūkanas.

Ieškovė nurodė, kad šalys 2021 m. lapkričio 24 d. sudarė sutartį Nr. CPOl87609-23553 dėl saulės elektrinės suprojektavimo ir įrengimo (toliau – ir sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo atlikti sutartyje numatytus darbus per 9 mėnesius. Sutarties įvykdymo terminas buvo pratęstas papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose taip pat nustatyta, kad, nepaisant sutarties pratęsimo, ieškovei už laiku neatliktus darbus skaičiuojami delspinigiai. Ieškovė sutartimi apibrėžtus darbus atliko, atsakovė juos priėmė ir ieškovė 2023 m. rugpjūčio 30 d. išrašė atsakovei 59 991,80 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą už projekto parengimą ir statybos darbus pagal sutartį. Atsakovė apskaičiavo ieškovei 8 779,32 Eur delspinigius ir 2023 m. spalio 6 d. informavo ieškovę, kad įskaito delspinigius į ieškovei už darbus pagal sutartį mokėtiną sumą.

Ieškovės teigimu, atsakovė nepagrįstai apskaičiavo ieškovei delspinigius ir neteisėtai atliko vienašalį priešpriešinių prievolių įskaitymą, nes atsakovės reikalavimui dėl delspinigių turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Delspinigių skaičiavimas ir teisė kreiptis į teismą dėl jų priteisimo yra du skirtingi dalykai. Atsakovė turėjo reikšti reikalavimus ieškovei dėl delspinigių mokėjimo dar nesuėjus 6 mėn. ieškinio senaties terminui, tačiau tokio reikalavimo nereiškė nei ieškovei tiesiogiai, nei teisme. Atsakovė savo teisės reikalauti delspinigių negynė daugiau nei metus laiko, nors aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios tai padaryti, nebuvo. Atitinkamai, ieškovės teigimu, turėtų būti taikoma įstatyme nustatyta ieškinio senatis ir panaikinta 2023 m. spalio 6 d. atsakovės atlikto vienašalio įskaitymo dalis, kuri pažeidžia ieškinio senaties terminų skaičiavimą, o ieškovei iš atsakovės priteista skola už atliktus darbus pagal sutartį.

Atsakovė BĮ Vilniaus rajono Pagirių gimnazija patikslintu priešieškiniu ieškovei UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ dėl nuostolių atlyginimo prašė priteisti iš ieškovės 11 197,13 Eur arba 15 662,99 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio pateikimo dienos iki visiško reikalavimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovė pažeidė sutartį ir joje nustatytą darbų atlikimo terminą: darbus užbaigė 2023 m. rugpjūčio 17 d., o galutinį darbų priėmimo–perdavimo aktą šalys pasirašė 2023 m. rugsėjo 6 d., t. y. tik nuo šios dienos saulės elektrinė pradėjo veikti ir gaminti elektros energiją. Sutartyje nustatytas terminas elektrinei įrengti baigėsi 2022 m. rugpjūčio 23 d., t. y. ieškovė beveik vienerius metus vėlavo užbaigti saulės elektrinės įrengimo darbus, o atsakovė visą šį laiką buvo priversta pirkti jos poreikiams reikiamą elektros energiją iš rinkos tiekėjų ir dėl to patyrė papildomas išlaidas elektros energijai įsigyti, kurios laikytinos atsakovės patirtais nuostoliais. Priešieškiniu atsakovė prašė atlyginti tą nuostolių dalį, kurios nepadengia atsakovės pagal sutartį apskaičiuoti ir iš ieškovei mokėtinos sumos išskaityti delspinigiai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 2 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino: pripažino atsakovės 2023 m. spalio 6 d. atliktą vienašališką 4 465,86 Eur įskaitymą negaliojančiu, priteisė ieškovei iš atsakovės 4 465,86 Eur skolą, 5 proc. palūkanas už priteistą sumą (4 465,86 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. lapkričio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei 13 950,67 Eur bylinėjimosi išlaidas, grąžino ieškovei 11,25 Eur ir 32 Eur žyminio mokesčio; patikslintą priešieškinį atmetė, priteisė valstybei iš atsakovės 15,86 Eur pašto išlaidų, grąžino atsakovei 29,25 Eur žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo iš viešojo pirkimo būdu sudarytos sutarties, kurios pagrindu ieškovė (rangovė), be kita ko, įsipareigojo per sutartyje numatytą terminą parengti darbų projektą, įskaitant visų reikiamų tyrimų atlikimą, vykdyti projekto vykdymo priežiūrą, pagal parengtą ir su atsakove suderintą projektą atlikti statybos rangos darbus (t. y. ant atsakovės mokyklos pastato stogo įrengti saulės elektrinę), taip pat teikti paslaugas, nurodytas techninėje specifikacijoje ir sutartyje. Sutarties 4.1 papunktyje nustatyta, kad darbai turi būti atlikti per 9 mėnesius nuo sutarties įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2022 m. rugpjūčio 23 d. Ieškovės (rangovės) prisiimta prievolė atlikti nurodytus darbus nebuvo įvykdyta per sutartyje numatytą terminą, todėl šalys 2022 m. lapkričio 11 d. papildomu susitarimu Nr. 1 ir 2023 m. balandžio 27 d. papildomu susitarimu Nr. 2 sutarties įvykdymo terminą pratęsė, kartu nustatydamos ieškovės pareigą už praleistą sutarties įvykdymo laikotarpį mokėti atsakovei sutartyje numatytas netesybas (delspinigius). Rangovei beveik vieneriais metais vėliau, nei buvo numatyta, atlikus sutartimi sulygtus darbus, juos perdavus užsakovei ir išrašius PVM sąskaitą faktūrą už atliktus darbus, atsakovė apskaičiavo delspinigius už visą praleistą terminą sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti ir atliko vienašališką įskaitymą priskaičiuotų delspinigių dalimi, šia suma sumažindama ieškovei už darbus pagal sutartį mokėtiną sumą. Atsakovė kartu su 2023 m. spalio 6 d. elektroniniu laišku pateikė ieškovei 2023 m. spalio 4 d. delspinigių apskaičiavimą Nr. 1, kuriame nurodoma pagal sutarties 9.1, 9.10 ir 9.11 papunkčius susidariusi 8 779,32 Eur delspinigių suma.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė reikalavimo priteisti netesybas (delspinigius) nereiškė, nesikreipė į teismą dėl delspinigių, atsikirtimus į ieškinį įrodinėjo kitais teisiniais pagrindais, nusprendė, jog ieškovė neturi teisės reikalauti atsakovės apskaičiuotų delspinigių atžvilgiu taikyti ieškinio senatį, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakė.

Teismas pripažino pagrįstais ieškovės argumentus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų (teisinio pagrindo) įskaityti visus 8 779,32 Eur delspinigius. Teismo teigimu, nors pareiga mokėti netesybas ir jų dydis yra nustatomi šalių tarpusavio susitarimu, turi susitarimo šalims įstatymo galią ir turi būti jų vykdomi, sutartyje nustatytos netesybos tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais gali būti sumažintos. Teismas nesutiko su atsakove, kad sutartimi ir papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 nustatyti delspinigiai šalių susitarimu galėjo būti skaičiuojami neapibrėžtą laikotarpį (iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų įvykdymo). Nors papildomu susitarimu Nr. 2 darbų atlikimo terminas pratęstas iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų įvykdymo, atitinkamai už vėlavimo laikotarpį skaičiuojant delspinigius, tačiau šioje sąlygoje nėra įtvirtintas ilgesnis nei įstatyme nustatytas 6 mėnesių terminas, todėl tai savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tokia sąlygos formuluote yra nustatytas ilgesnis nei įstatyme imperatyviai nustatytas terminas, už kurį gali būti skaičiuojamos netesybos. Teismas pritarė ieškovės argumentams, kad šalys papildomais susitarimais Nr. 1 bei Nr. 2 nebuvo susitarusios ir negalėjo susitarti dėl sutrumpinto 6 mėnesių ieškinio senaties termino, nustatyto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalyje, netaikymo ir (ar) pakeitimo.

Teismas įvertino, kad atsakovė 2023 m. spalio 6 d. daugiausia galėjo įskaityti delspinigių už 180 d. laikotarpį; atitinkamai, remiantis ieškovės atliktu ir atsakovės pakoreguotu skaičiavimu, nepagrįstai įskaityta dalis yra 4 465,86 Eur. Teismas nusprendė ieškovei pritaikytas netesybas sumažinti, nurodydamas, kad, nors atsakovė dėl šalių sudarytos sutarties neabejotinai patyrė tam tikrų neigiamų padarinių, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo nuspręsti, jog sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas pavėluotai lėmė atsakovės nuostolius visai įskaitytai delspinigių sumai. Pripažinus, kad netesybos aiškiai per didelės, nebėra teisinio pagrindo visiškam įskaitymui, nes atsakovės reikalavimas nebėra vykdytinas. Atsižvelgdamas į tai, teismas 2023 m. spalio 6 d. atliktą vienašališką įskaitymą dėl 4 465,86 Eur delspinigių pripažino negaliojančiu, atitinkamai priteisė ieškovei iš atsakovės 4 465,86 Eur skolą. Taip pat teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, priteisė ieškovei iš atsakovės 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas atmetė atsakovės priešieškinį kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad nėra nustatytas žalos faktas, t. y. atsakovė jo neįrodė, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti ieškovei civilinę atsakomybę, o kitų ieškovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nustatymas tampa teisiškai nereikšmingu. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad ieškovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ieškovė laiku neįvykdė sutartinių prievolių, o jos delsimas užkirto kelią iki sutartyje nurodyto termino pabaigos užbaigti darbus ir tinkamai juos perduoti atsakovei. Tačiau, teismo vertinimu, nebuvo įrodytas žalos padarymo atsakovei faktas ir dydis, nes atsakovė nepateikė pagrįstų duomenų, įrodančių, jog dėl ieškovės vėlavimo užbaigti darbus ji būtų patyrusi realių nuostolių. Byloje nėra ginčo, kad elektrinė yra tinkamai įrengta, perduota atsakovei bei veikianti. Byloje nenustatytos aplinkybės, kad atsakovė būtų iš dalies ar visiškai netekusi APVA skirto finansavimo saulės elektrinei įsirengti. Teismas negali konstatuoti, jog atsakovės atstovo pateiktos nuostolių apskaičiavimo lentelės buvo užpildytos tinkamai ir visos išlaidos bei sąnaudos buvo įvertintos, apskaičiuojant galimai patirtus nuostolius. Pavyzdžiui, apskaičiuojant galimai patirtus nuostolius, nėra įtrauktas nusidėvėjimas, APVA skirtas finansavimas, tai galėjo lemti, kad į atsakovės pateiktą nuostolių apskaičiavimą galėjo būti neįtrauktos visos dedamosios. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovė 2026 m. sausio 15 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, atsakovės nurodoma nuostolių skaičiavimo pradžia yra 2022 m. rugpjūčio 23 d., nors tiek sutarties 4.1 papunktyje, tiek atsakovės lentelėje Nr. 1 yra nurodyta, kad pirminis sutartinių įsipareigojimų vykdymo terminas 9 mėnesiai, t. y. iki 2022 m. rugpjūčio 23 d. Atsakovė iš pateiktų skaičiavimų nepašalina laikotarpio, skirto elektrą gaminančio vartotojo statusui įgyti. Atsakovės prielaida dėl saulės elektrinės kiekvieną dieną vidutiniškai pagaminamo tokio paties elektros kiekio yra nepagrįsta dėl objektyviai kintančių gamtinių ir meteorologinių sąlygų. Lentelėje Nr. 4 pagrindiniai rodikliai, pagal kuriuos skaičiuojama elektros energijos gamyba, jos suvartojimas, skirtumas, sukauptas elektros energijos likutis ir pan., nėra tikslūs. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu ne kartą išaiškino šalims teisę reikšti prašymą skirti byloje teismo ekspertizę, tačiau tokio prašymo pareikšta nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovės teiginiai, jog ji faktiškai beveik metus laiko negalėjo disponuoti saulės elektrine, patys savaime nepagrindžia žalos. Kaip teismo posėdžių metu paaiškino ieškovės atstovas, sutarties priedu esančioje techninėje specifikacijoje (12.8 ir 14.1 papunkčiuose) nurodyta ne mažiau kaip 10 metų gamintojo garantija įrangai bei montavimo konstrukcijoms. Saulės elektrinė, sumontuota 2023 m. rugpjūčio mėn., veiks ir gamins atsakovei elektros energiją visu nurodytu garantiniu laikotarpiu iki ne mažiau kaip 2033 m. rugpjūčio mėn. Tuo atveju, jei ji būtų įrengta beveik metais anksčiau (2022 m. rugpjūčio mėn.), jos garantinis laikotarpis taip pat prasidėtų bei pasibaigtų beveik metais anksčiau (2032 m. rugpjūčio mėn.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė BĮ Vilniaus rajono Pagirių gimnazija (toliau – ir apeliantė) prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, atsakovės priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo patenkinti, t. y. priteisti atsakovei iš ieškovės 11 197,13 Eur nuostolių atlyginimo; arba, tuo atveju, jei teismas nuspręstų Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1069-1187/2026 dalį, kuria ieškinys atsakovei patenkintas, palikti nepakeistą – patenkinti atsakovės patikslintą priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovei iš ieškovės priteisti 15 662,99 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas; priteisti iš ieškovės atsakovės bylinėjimosi išlaidas, iš viso – 27 948,17 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai ir 391 Eur sumokėto žyminio mokesčio; priimti atsakovės 2026 m. vasario 24 d. rašytinius paaiškinimus (DOK-6917), kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti; priteisti atsakovei iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą ir neteisingai pritaikė ginčui aktualias teisės normas, padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus – netinkamai vykdė savo ex officio (pagal pareigas) pareigas, priėmė siurprizinį sprendimą, kuris riboja atsakovės procesines teises ir pažeidžia konstitucinę teisę į teisingą teismą. Be to, teismas nenagrinėjo pateiktų argumentų dėl žalos dydžio, kritiškai neįvertino ieškovės argumentų.

Teismas, patenkindamas ieškinio dalį dėl dalies įskaitymo panaikinimo, padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus. Atmetęs ieškovės reikalavimą dėl senaties taikymo, teismas privalėjo ieškinį atmesti, tačiau nepagrįstai savo iniciatyva pakeitė ieškinio patenkinimo teisinį pagrindą. Teismas, ėmęsis vykdyti netesybų dydžio proporcingumo kontrolę, turėjo sudaryti galimybę šalims pateikti argumentus ir įrodymus teismo ex officio naujai keliamu klausimu. Netesybų mažinimo dėl jų neprotingo ar neproporcingo dydžio klausimo bylos nagrinėjimo metu šalys nekėlė. Teismas priėmė siurprizinį sprendimą dėl bylos nagrinėjimo metu nenagrinėtų klausimų, apribojo galimybę atsakovei teikti paaiškinimus ir argumentus, buvo pažeista teisė į teisingą teismą.

Net jei būtų pripažinta, kad teismas turėjo teisę (ir pagrįstai ja naudojosi) pakeisti ieškinio tenkinimo pagrindą, teismas netesybų dydį vertino nepagrįstai, neišsamiai, neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus ir nukrypdamas nuo teismų praktikos. Teismas nepagrįstai netaikė teismų praktikoje suformuluotų netesybų dydžio įvertinimo ir sumažinimo kriterijų. Sprendimo dalis dėl netesybų mažinimo yra prieštaringa, nes teismas pripažino, kad dėl ieškovės neteisėtų veiksmų atsakovė patyrė nuostolių, tačiau nenustatė tikrųjų nuostolių sumos.

Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį. Teismas turėjo vertinti byloje surinktus įrodymus ir išspręsti byloje kilusį ginčą dėl nuostolių kompensavimo, nes teismas nustatė ieškovės neteisėtus veiksmus ir pripažino, kad atsakovė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų patiria „neigiamus padarinius“. Visuotinai žinoma, kad saulės elektrinės įrengimas yra ekonomiškai naudingas, t. y. pirminė investicija elektrinės įrengimui atsiperka per elektrinės eksploatacijos laikotarpį sutaupant kasmėnesines išlaidas elektros energijos pirkimui. Ieškovei laiku neatlikus sutartimi apibrėžtų įsipareigojimų ir pratęsus terminus sutarčiai įvykdyti, atsakovė nuo 2022 m. rugpjūčio 23 d. iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. buvo priversta pirkti visą jos poreikiams reikiamą elektros energiją iš rinkos tiekėjų, todėl patyrė papildomas išlaidas elektros energijai įsigyti, kurių, ieškovei tinkamai ir laiku vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė nebūtų patyrusi. Sprendime pateikiama atsakovės nuostolių dydžio apskaičiavimo kritika yra neišsami, nemotyvuota ir nepagrįsta. Nagrinėdamas priešieškinį, teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, atsakovei keldamas neprotingai didelius ir procesiškai nesąžiningus įrodinėjimo standartus, suabsoliutino ieškovės nepagrįstas deklaracijas dėl atsakovės skaičiavimų (ne)teisingumo. Vien deklaratyvūs ieškovės samprotavimai nėra pagrindas atmesti atsakovės skaičiavimus ir jų pagrindu reiškiamus priešieškinio reikalavimus. Teismas, konstatavęs žalos faktą ir esant ginčui tik dėl žalos dydžio, turėjo ex officio nustatyti nuostolių dydį bei negalėjo atsakovės priešieškinio atmesti vien tuo pagrindu, kad byloje tinkamai neįrodytas žalos faktas. Vertindamas, kad byloje surinktų duomenų apie atsakovės patirtų nuostolių dydį nepakanka, teismas turėjo teisę savo iniciatyva skirti teismo ekspertizę nuostolių dydžiui nustatyti, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Teismo nurodyti atsakovės skaičiavimų trūkumai yra tik ieškovės deklaratyvios kritikos atkartojimas, atsakovė su teismo nurodytais trūkumais nesutinka. Teismo argumentas, kad apskaičiuojant galimai patirtus nuostolius nėra įtrauktas nusidėvėjimas, nepagrįstas ir nelogiškas. Nuostoliai yra apskaičiuojami kaip papildomos išlaidos elektros energijai įsigyti vėlavimo įrengti elektrinę laikotarpiu. Nesuprantama, kaip ir koks nusidėvėjimas galėtų ar turėtų būti taikomas elektros energijai. Atsakovės prašomi priteisti nuostoliai neturi ryšio su APVA finansavimu. Sprendime neįvardinta, kokios konkrečios dedamosios neva neįtrauktos į skaičiavimus. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovė iš pateiktų skaičiavimų nepašalina laikotarpio, skirto elektrą gaminančio vartotojo statusui įgyti. Atsakovė, skaičiuodama patirtų nuostolių dydį, pagrįstai pasirinko metodą išskaičiuoti vidutinę 1 kWh pirkimo kainą. Nepagrįsti teismo argumentai, susiję su 10 metų garantija gamintojo įrangai. Atsakovės skaičiuojami nuostoliai nėra susiję su saulės elektrinės garantiniu laikotarpiu, o kildinami iš fakto, kad dėl vėlavimo įrengti elektrinę atsakovė vieneriais metais vėliau galėjo pradėti taupyti elektros energijos kaštus. Priešingai nei byloje bandė teigti ieškovė, pasibaigus šios saulės elektrinės garantiniam laikotarpiui, saulės elektrinė savaime netaps neveikiančia, nes garantija yra minimalus veikimo laikotarpis; atsakovė turės galimybę saulės elektrinę atnaujinti ir tęsti taupymo laikotarpį. Tuo tarpu dėl ieškovės sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo laiku prarastų vienerių metų atsakovei niekas (išskyrus priešieškinio patenkinimą) nekompensuos.

Teismas nepagrįstai nepriėmė atsakovės rašytinių paaiškinimų su alternatyviais skaičiavimais, kuriais įvertinama ieškovės kritika atsakovės skaičiavimams, o sprendimą atmesti priešieškinį grindė tais ieškovės deklaratyviais teiginiais, į kuriuos būtų atsižvelgta neprijungtais rašytiniais paaiškinimais.

Ieškovė UAB ,,Informacinių technologijų pasaulis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas, spręsdamas dėl vienašališkai įskaitytų delspinigių dydžio pagrįstumo, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje iš esmės rėmėsi ieškinio senaties institutu, nors formaliai tai įvardijo kaip netesybų mažinimą. Teismas analizavo delspinigių skaičiavimo laikotarpį, jų vienašališko įskaitymo apimtį ir su tuo susijusias teisines pasekmes pagal ieškinio senačiai būdingus kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad vienas iš ginčo dalykų byloje buvo ieškinio senaties instituto taikymas ir šalys dėl šio klausimo teikė argumentus, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog buvo priimtas siurprizinis sprendimas vien dėl to, kad teismas tariamai klaidingai įvardijo taikytiną teisės institutą. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas neperžengiant bylos nagrinėjimo ribų, remiantis proceso metu šalių pateiktais argumentais ir įrodymais, o šalims buvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir teisinių klausimų.

Teismas pateikė aiškią ir nuoseklią poziciją dėl priešieškiniu prašomų priteisti nuostolių atlyginimo klausimo bei motyvavo, kodėl apeliantės reikalaujamų priteisti nuostolių faktas ir jų dydis nėra įrodyti. Apeliantė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų visumos, todėl nebuvo pagrindo tenkinti priešieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo.

Neteisėti ieškovės veiksmai, kaip būtinoji sąlyga civilinei atsakomybei taikyti, nebuvo įrodyti. Nėra pagrindo ieškovės vėlavimą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus sutartyje numatytu terminu pripažinti neteisėtais ieškovės veiksmais, nes šis terminas buvo pratęstas šalių susitarimu: susitarimu Nr. 1 darbų atlikimo terminas pratęstas iki 2023 m. balandžio 21 d., susitarimu Nr. 2 darbų atlikimo terminas pratęstas iki visiško šalių įsipareigojimų įvykdymo. Taigi, laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. balandžio 21 d. bei laikotarpiu nuo 2023 m. balandžio 27 d. iki visiško sutarties įsipareigojimų įvykdymo, ieškovė negali būti laikoma pažeidusia sutarties terminus, t. y. atlikusia neteisėtus veiksmus.

Teismas pagrįstai neprijungė apeliantės 2026 m. vasario 24 d. rašytinių paaiškinimų, nes jais nebuvo detalizuojama priešieškinyje pateikta pozicija, o iš esmės koreguojami priešieškinio reikalavimai (prašomų priteisti nuostolių dydis) ir keičiamos priešieškinio ribos. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuolatinis ir daugkartinis papildomų paaiškinimų teikimas nepagrįstai užvilkintų procesą.

Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas neva pripažino apeliantės patirtos žalos faktą, todėl privalėjo ex officio nustatyti nuostolių dydį (skiriant teismo ekspertizę), nes apeliantė, netinkamai interpretuodama skundžiamame sprendime vartojamą sąvoką „neigiami padariniai“, nepagrįstai ją sutapatino su žalos fakto konstatavimu. Teismas sprendime aiškiai konstatavo, kad neįrodytas nei realios žalos faktas, nei jos dydis, o teismo pasisakymai dėl „neigiamų padarinių“ buvo susiję su pavėluotu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, bet ne su priešieškiniu reikalautais priteisti nuostoliais.

Dėl to, kad saulės elektrinės įrengimo darbai šalių sutarimu buvo pratęsti, apeliantė turtinių praradimų nepatyrė. Atlikdama skaičiavimus, apeliantė nevertino pirkimo sutarties Nr. 1 ir pirkimo sutarties Nr. 2 turinio, rėmėsi vidutine 1 kWh kaina (0,3100 Eur), nors pirkimo sutarties Nr. 2 atveju 1 kWh kaina yra kintanti, priklausanti nuo „Nord Pool Spot, AS“ Lietuvos kainų zonos valandinės kainos ir sutartyje nustatyto fiksuoto antkainio, o pirkimo sutarties Nr. 1 atveju taikomas dviejų laiko zonų tarifas, todėl vidutinės kainos taikymas neatitinka sutarčių kainodaros mechanizmo. Apeliantė nepagrįstai nuostolius apskaičiavo iki 2023 m. rugpjūčio 17 d., nes saulės elektrinės įrengimas savaime neužtikrina, kad apeliantė tampa elektrą gaminančiu vartotoju, ir nereiškia, jog, įrengus saulės elektrinę, apeliantei iš karto išnyksta poreikis pirkti elektros energiją. Apeliantė elektrą gaminančia vartotoja tapo tik 2023 m. rugsėjo 6 d., t. y. po 20 d. nuo saulės elektrinės įrengimo. Apeliantė, skaičiuodama nuostolius, neatsižvelgė į tai, kad jeigu saulės elektrinė būtų veikusi, tai apeliantė taip pat patirtų su jos eksploatavimu susijusias išlaidas. Į skaičiavimus apeliantė neįtraukė atgautos elektros energijos vertės. Be to, apeliantė nevertino, kad ieškovei įrengus saulės elektrinę vėlesniu terminu, saulės elektrinės veikimas bei efektyvumas nesutrumpėja ir nėra prarandamas, nes tokiu atveju „pasislenka“ eksploatavimo laikotarpio pradžia bei pabaiga. Jeigu saulės elektrinė būtų įrengta beveik metais anksčiau (2022 m. rugpjūčio mėn.), jos garantinis laikotarpis taip pat prasidėtų bei pasibaigtų beveik metais anksčiau (2032 m. rugpjūčio mėn.). Apeliantė nevertino, kad papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 šalys susitarė, jog sutarties įsipareigojimus įgyvendins vėlesniu terminu nei numatyta sutartyje, atsakovei skaičiuojant delspinigius pagal sutarties 9.10 ir 9.11 papunkčių nuostatas.

Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl teismui kilusios pareigos skirti teismo ekspertizę, nes teismas savo iniciatyva galėtų skirti ekspertizę žalos dydžiui nustatyti, jeigu būtų tikėtinas bent žalos fakto egzistavimas. Šiuo atveju teismas konstatavo, kad nėra aplinkybių, patvirtinančių, jog apeliantė patyrė realią žalą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Dėl rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas išaiškino kriterijus, pagal kuriuos turi būti patikrinama ir vertinama, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant bylą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019; 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).

Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo priimti jos 2026 m. vasario 24 d. pirmosios instancijos teismui pateiktus, tačiau teismo nepriimtus rašytinius paaiškinimus (DOK-6917), kuriuose, apeliantės teigimu, įvertinta ieškovės kritika ir nurodyti alternatyvūs nuostolių skaičiavimai. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą atmesti priešieškinį grindė būtent tais ieškovės teiginiais, į kuriuos atsakovės buvo atsižvelgta teismo nepriimtuose rašytiniuose paaiškinimuose; atmesdamas priešieškinį teismas argumentavo atsakovės įrodymų trūkumu ar skaičiavimų netikslumais, tačiau, nepagrįstai nepriimdamas minėtų rašytinių paaiškinimų, atsakovei neleido nurodytų trūkumų pašalinti.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė 2026 m. vasario 24 d. pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius paaiškinimus su alternatyviais nuostolių skaičiavimais. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. vasario 27 d. teismo posėdyje, atsižvelgdamas į proceso eigą ir stadiją, žodine nutartimi atsisakė priimti šiuos apeliantės rašytinius paaiškinimus. Įvertinusi proceso eigą bei stadiją, teismui teiktų rašytinių paaiškinimų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti minėtus rašytinius paaiškinimus, nes jais nebuvo detalizuojama ar grindžiama priešieškinyje pateikta pozicija, bet iš esmės koreguojami priešieškinio reikalavimai (prašomų priteisti nuostolių dydis). Pagal CPK 7 straipsnį teismas imasi šiame kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, jog byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą; dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuolatinis ir daugkartinis papildomų paaiškinimų teikimas nepagrįstai užvilkina procesą, o teismas, spręsdamas ginčą, gali tenkinti arba atmesti priešieškinyje nurodytus, o ne rašytiniuose paaiškinimuose tikslinamus, reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta priežasčių nesutikti su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriais keisti byloje kelti reikalavimai, pateikti pavėluotai, būtų užvilkinę procesą, apeliantė nepagrindė svarbių tokio procesinio elgesio priežasčių, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas apeliantės 2026 m. vasario 24 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų būtų nepriėmęs nepagrįstai. Apeliantė priešingai neįrodė, atitinkamai, rašytinius paaiškinimus (DOK-6917) atsisakoma priimti.

Apeliantė 2026 m. spalio 9 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (DOK-20548), kuriuose išdėstė atsikirtimus į ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl siurprizinio sprendimo ir ieškinio senaties instituto taikymo, taip pat pasisakė dėl ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos įvertinimo. Apeliantė nurodė, kad 2026 m. rugsėjo 16 d., po apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį pateikimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-421/2026, kurioje, spręsdamas ginčą dėl saulės elektrinės projektavimo ir įrengimo, pasisakė dėl rungimosi principo, nuostolių dėl nepagamintos elektros energijos įrodinėjimo ir saulės elektrinės rangovo sutartinės atsakomybės sąlygų.

CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai ir šiems pasibaigus draudžiama keisti (papildyti) skundą (atsiliepimą į jį) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-942-464/2022). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantė rašytinius paaiškinimus pateikė pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Taigi, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, pagal kurį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, papildyti ar tikslinti apeliacinį skundą yra draudžiama, taip pat į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija nutaria nepriimti apeliantės 2026 m. spalio 9 d. rašytinių paaiškinimų, kaip pateiktų nesilaikant CPK 323 straipsnyje nustatytų apribojimų.

2021 m. lapkričio 23 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį Nr. CPO187609-23553 dėl saulės elektrinės suprojektavimo ir įrengimo. Sutarties priedo Nr. 1 dalies „Užsakymo sąlygos“ 4 punkte nustatyta, kad projektinė dokumentacija turi būti parengta per 2 mėnesius (t. y. iki 2022 m. sausio 23 d.), o priedo Nr. 1 dalies „Užsakymo sąlygos“ 5 punkte nustatyta, jog per likusius 7 mėnesius (iki 2022 m. rugpjūčio 23 d.) atliekami rangos darbai. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės (rangovės) prisiimta prievolė atlikti nurodytus darbus nebuvo įvykdyta per sutartyje numatytą terminą.

2022 m. lapkričio 11 d. papildomu susitarimu Nr. 1 šalys nustatytą terminą sutarčiai įvykdyti pratęsė iki 2023 m. balandžio 21 d. Šalių 2023 m. balandžio 27 d. papildomu susitarimu Nr. 2 darbų atlikimo terminas pratęstas iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų įvykdymo. Papildomų susitarimų Nr. 1 ir Nr. 2 2 punktuose nurodyta, kad sutartis pratęsiama, skaičiuojant delspinigius pagal sutarties 9.10, 9.11 papunkčių nuostatas. Sutarties 9.10, 9.11 papunkčiuose, be kita ko, įtvirtinta, jog tiekėjai (rangovei) vėluojant pataisyti techninį darbo projektą ar paprastojo remonto aprašą ar atlikti darbus, ji privalo mokėti 0,05 proc. delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną.

2023 m. rugpjūčio 17 d. darbų priėmimo–perdavimo aktu Nr. 230817/1 perduoti darbai: A ir B ašių atraminių stogo pagalvių su hidroizoliacija (36 vnt.) montavimas. 2023 m. rugpjūčio 30 d. atsakovė darbus priėmė, o ieškovė išrašė atsakovei 59 991,80 Eur PVM sąskaitą faktūrą už projekto parengimą ir statybos darbus pagal sutartį.

2023 m. rugsėjo 6 d. atsakovė tapo elektrą gaminančia vartotoja.

2023 m. spalio 4 d. atsakovė, vadovaudamasi sutarties 9.1, 9.10 ir 9.11 papunkčiais, papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2, apskaičiavo ieškovei 8 779,32 Eur delspinigių. Pagal atsakovės atliktą delspinigių apskaičiavimą Nr. 1, sutartyje numatyti rangos darbai laikomi užbaigtais 2023 m. rugpjūčio 17 d. pasirašius darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 230817/1, t. y. pavėlavus 358 kalendorines dienas, o sutartyje numatyti projektinės dokumentacijos parengimo darbai laikomi užbaigtais 2023 m. gegužės 18 d., gavus ekspertizės aktą, t. y. pavėlavus 479 kalendorines dienas. Atsižvelgdama į tai, atsakovė apskaičiavo 8 779,32 Eur netesybas (delspinigius).

2023 m. spalio 6 d. elektroniniu laišku atsakovė informavo ieškovę, kad apskaičiavo delspinigius ir juos įskaitė. Atitinkamai, 2023 m. spalio 6 d. mokėjimo pavedimu atsakovė sumokėjo ieškovei 51 212,48 Eur (59 991,80 Eur – 8 779,32 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydama „Apmokėjimas pagal sutartį CPO 187609-23553“.

2023 m. spalio 6 d. elektroniniu laišku ieškovė informavo atsakovę, kad nesutinka su delspinigių apskaičiavimu ir vienašališku įskaitymu, bei prašė taikyti ieškinio senatį ir delspinigius perskaičiuoti. Atsakovė 2023 m. spalio 9 d. pateikė rašytinę poziciją, kad su ieškovės prašymu perskaičiuoti delspinigius nesutinka. Ieškovė 2023 m. spalio 12 d. pateikė atsakovei reikalavimą dėl nepagrįstai įvykdyto įskaitymo ištaisymo. Atsakydama, atsakovė 2023 m. spalio 19 d. nurodė nesutinkanti sumažinti delspinigius dėl senaties.

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl ieškinio senaties termino taikymo, įskaitymo panaikinimo bei skolos priteisimo. Ieškovė neginčijo faktinės aplinkybės, kad vėlavo atlikti darbus pagal sutartį, taip pat neginčijo atsakovės nurodytos delspinigių sumos apskaičiavimo, tačiau nesutiko su dalies, t. y. 4 465,86 Eur, atsakovės apskaičiuotų delspinigių už laiku neatliktus darbus ir atitinkamo dydžio atsakovės skolos ieškovei už atliktus rangos darbus įskaitymu, ginčijo įskaitymo teisėtumą, prašydama pritaikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl delspinigių, t. y. nustatyti, jog atsakovė turi (turėjo) teisę delspinigius pagal sutartį ir papildomus susitarimus skaičiuoti už ne ilgesnį kaip 180 dienų terminą.

Atsakovė pateikė priešieškinį ieškovei dėl nuostolių atlyginimo, prašydama priteisti nuostolius, patirtus dėl to, kad ieškovė vėlavo atlikti darbus pagal sutartį.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 2 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino, patikslintą priešieškinį atmetė. Teismas pripažino negaliojančiu 2023 m. spalio 6 d. atsakovės atliktą vienašalį ieškovei apskaičiuotų 4 465,85 Eur delspinigių įskaitymą ir priteisė šią sumą ieškovei iš atsakovės. Grįsdamas procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad: 1) ieškovė neturi teisės reikalauti atsakovės apskaičiuotų delspinigių atžvilgiu taikyti ieškinio senatį, nes atsakovė nereiškė ieškinio reikalavimo priteisti netesybas (delspinigius), nesikreipė į teismą dėl delspinigių, atsikirtimus į ieškinį įrodinėjo kitais teisiniais pagrindais; 2) nagrinėjamu atveju nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų (teisinio pagrindo) įskaityti visą 8 779,32 Eur sumą; sutartyje nustatytos netesybos tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais gali būti sumažintos; delspinigiai šalių susitarimu negalėjo būti skaičiuojami neapibrėžtą laikotarpį (iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų įvykdymo), ieškovė ir atsakovė papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 nebuvo susitarusios ir negalėjo susitarti dėl sutrumpinto 6 mėnesių ieškinio senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 5 dalyje, netaikymo ir (ar) pakeitimo, atsakovė 2023 m. spalio 6 d. daugiausiai galėjo įskaityti delspinigius už 180 dienų laikotarpį; dėl nurodytų aplinkybių, teismas pripažino netesybas aiškiai per didelėmis, netesybas sumažino ir, atitinkamai, konstatavo, jog nebėra teisinio pagrindo visiškam įskaitymui, nes atsakovės reikalavimas nebėra vykdytinas; 3) priešieškinį atmetė nenustatęs visų ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų: ieškovės neteisėti veiksmai pasireiškė laiku nevykdant sutartinių prievolių, tačiau byloje neįrodytas žalos padarymo atsakovei faktas ir dydis.

Apeliantė (atsakovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde ginčija teismo išvadų dėl ieškinio tenkinimo bei priešieškinio atmetimo pagrįstumą ir kelia klausimus dėl siurprizinio teismo sprendimo priėmimo teismui savo iniciatyva pritaikius netesybų mažinimo institutą, dėl netinkamo netesybų dydžio įvertinimo iš esmės remiantis ieškinio senaties taikymo institutu, dėl nepagrįsto senaties termino pritaikymo tuo paneigiant šalių susitarimą, dėl netinkamo įrodymų įvertinimo ir dėl to nepagrįstai atmesto priešieškinio.

Dėl ieškovės teisės reikalauti taikyti ieškinio senaties termino institutą įskaitytiems reikalavimams

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio reikalavimą iš esmės grindė argumentuodama, jog atsakovės skaičiuotiems delspinigiams turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis) ir, atitinkamai, už ilgesnį nei 180 dienų (6 mėn.) terminą apskaičiuoti delspinigiai atsakovės negalėjo būti įskaityti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė reikalavimo priteisti netesybas (delspinigius) teisme nepareiškė, atsikirtimus į ieškinį įrodinėjo kitais teisiniais pagrindais, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti atsakovės apskaičiuotų delspinigių atžvilgiu taikyti ieškinio senatį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Priešpriešinio reikalavimo įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019, 28 punktas). Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018, 32 punktas; 2026 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-1075/2026, 74 punktas).

Reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu, taip pat reiškia nesutikimą su įskaitymu, todėl teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, t. y. ir tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą, kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) ir ar laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3 372/2014).

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčą dėl delspinigių įskaitymo pasibaigus ieškinio senaties terminui, konstatuota, kad, kitai šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, šių aplinkybių vertinimas lemia praleisto ieškinio senaties termino apskaičiavimą arba konstatavimą, kad jis nepraleistas, atitinkamai – kreditoriaus teisės į delspinigius apimtį. Dėl to, kol nurodytos aplinkybės teismo neįvertintos, atsakovo reikalavimas ieškovui sumokėti delspinigių sumą, apskaičiuotą neatsižvelgiant į suėjusį ieškinio senaties terminą, negali būti laikomas vykdytinu, o kartu ir įskaitytinu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016, 39 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovė pareikštu patikslintu ieškiniu ginčijo atsakovės atliktą delspinigių įskaitymą argumentuodama, kad toks įskaitymas negalėjo būti atliktas, nes įskaityti delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami pasibaigus ieškinio senaties terminui, atitinkamai, prašė priteisti iš atsakovės skolą, kurią atsakovė laiko įskaičiusi. Atsižvelgiant į pirmiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, tokiu atveju reikia patikrinti, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą, kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), ar laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis), taip pat, nustatyti kreditorės teisės į delspinigius, kuri buvo įskaityta ginčijamu įskaitymu, apimtį. Taigi, ieškovei ieškinyje ginčijant atsakovės atliktą įskaitymą būtent ieškinio senaties instituto taikymo pagrindu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju vertinant delspinigių įskaitymo (ne)pagrįstumą, ieškinio senaties terminas nevertintinas.

Dėl siurprizinio teismo sprendimo

Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ex officio įvertinęs ginčijamu įskaitymu įskaitytų netesybų dydį, netesybų dydžio ir jų mažinimo klausimus pirmą kartą iškėlęs priimtame sprendime, priėmė siurprizinį teismo sprendimą dėl bylos nagrinėjimo metu nenagrinėtų klausimų ir padarė esminius proceso pažeidimus, nesuteikęs galimybės šalims pateikti argumentus ir įrodymus teismo naujai iškeltu klausimu, kurio nei šalys, nei teismas proceso metu nekėlė. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste su šiais apeliantės argumentais nesutinka, nors pripažįsta, kad dalis pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų yra prieštaringi ir, atitinkamai, gali sudaryti siurprizinio teismo sprendimo įspūdį.

Pagal kasacinio teismo praktiką, teismą saisto ieškinio tik faktinis pagrindas (faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą). Ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą, nes kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, kokias teisės normas, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, taikyti. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-36-943/2026, 34 punktas). Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, ieškovas nesirėmė, tačiau kitoks, nei nurodė ieškovas, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015). Būtent teismas kvalifikuoja ginčo teisinius santykius, atsižvelgdamas į ieškinyje nurodomą ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017, 19 punktas; 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-1075/2021, 39 punktas), tačiau teismas privalo užtikrinti, kad ginčo šalims būtų suteikta galimybė pasisakyti ir išreikšti poziciją dėl bylos aplinkybių pagal teismo nustatytą teisinį ieškinio pagrindą. Toks reikalavimas tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta asmens teise į teismą, taip pat su asmens teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Šios asmens teisės būti išklausytam pažeidimas lemia esminį proceso pažeidimą, dėl kurio byla galėjo būti išspręsta neteisingai, neįvertinus visų ginčui reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-611/2022, 45-46 punktai).

Šių išaiškinimų kontekste įvertinusi bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja nesant pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, jog teismas ex officio iškėlė naują teisinį pagrindą ir (ar) priėmė siurprizinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl atsakovės ieškovei apskaičiuotų delspinigių vienašalio įskaitymo teisėtumo, ieškovei argumentuojant, kad apskaičiuojant delspinigius turėjo būti taikoma ieškinio senatis reikalavimui dėl netesybų. Nors pirmosios instancijos teismas, minėta, nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl delspinigių įskaitymo (ne)teisėtumo, ieškinio senaties institutas netaikytinas, taip pat prieštaringai ir iš tiesų šalių byloje nekeltu aspektu pasisakė dėl galimybės įstatymo nustatytais atvejais sumažinti šalių sutartas netesybas, tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų visumos matyti, kad teismas iš esmės sprendė ne netesybų mažinimo ex officio klausimą, o ieškinio senaties (ne)taikymo ir jo pasekmių įskaitymui klausimą, nes, pripažindamas 2023 m. spalio 6 d. atliktą vienašalį atsakovės ieškovei apskaičiuotų dalies (4 465,85 Eur) delspinigių įskaitymą neteisėtu, teismas rėmėsi ieškinio senaties institutui būdingais kriterijais, t. y. pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 nebuvo susitarusios ir negalėjo susitarti dėl sutrumpinto 6 mėnesių ieškinio senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 5 dalyje, netaikymo ir (ar) pakeitimo (žr. skundžiamo sprendimo 99 punktą), taip pat argumentavo, jog atsakovė 2023 m. spalio 6 d. daugiausiai galėjo įskaityti delspinigių už 180 dienų laikotarpį (žr. skundžiamo sprendimo 100 punktą). Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas ginčijamą vienašalį įskaitymą dėl 4 465,85 Eur delspinigių pripažino negaliojančiu ir priteisė šią sumą ieškovei iš atsakovės (žr. skundžiamo sprendimo 101 punktą). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo motyvų netikslumas ir prieštaringumas argumentuojant, kad ieškinio senatis nagrinėjamu atveju netaikytina, taip pat vartojant netesybų mažinimo formuluotes ir cituojant su tuo susijusią teismų praktiką, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto vertinimo esmės bei jo motyvų dėl ieškinio senaties instituto taikymo pasekmių ginčo įskaitymui turinio. Ieškovė atsakovės vienašalį dalies delspinigių įskaitymą ginčijo ieškinio senaties termino reikalavimui dėl delspinigių taikymo aspektu, atsakovė turėjo galimybę teikti argumentus bei atsikirtimus dėl ieškinio senaties taikymo delspinigiams ir savo poziciją šiuo klausimu išdėstė, taigi, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovė ir (ar) atsakovė ieškinio senaties reikalavimui dėl delspinigių taikymo aspektu nebuvo pirmosios instancijos teismo išklausytos.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme turinį, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė siurprizinį sprendimą bylos nagrinėjimo metu neaptartais argumentais. Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas neperžengiant bylos nagrinėjimo ribų, remiantis proceso metu šalių pateiktais argumentais ir įrodymais dėl ieškinio senaties daliai ieškovės apskaičiuotų delspinigių (ne)taikymo, o šalims buvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir klausimų. Dėl to paminėti pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų netikslumai ir prieštaringumas, nors vertintini kritiškai, savaime nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, nes neturėjo įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui ir bylos šalių teisių bei pareigų apimčiai.

Dėl dalies atsakovės apskaičiuotų delspinigių įskaitymo (ne)teisėtumo

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė atliko darbus pagal šalių sudarytą 2021 m. lapkričio 23 d. sutartį Nr. CPO187609-23553 dėl saulės elektrinės suprojektavimo ir įrengimo, darbai perduoti atsakovei ir ieškovė išrašė atsakovei 59 991,80 Eur PVM sąskaitą faktūrą už projekto parengimą ir statybos darbus pagal sutartį. Taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė vėlavo atlikti darbus, pažeidė sutartyje nustatytą jų įvykdymo terminą, šalių susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 sutarties vykdymo terminas buvo pratęstas, kartu nustatant, jog už visą termino pratęsimo laikotarpį ieškovei skaičiuojami delspinigiai pagal sutarties 9.10, 9.11 papunkčių nuostatas. Atlikus darbus ir ieškovei už juos išrašius sąskaitą, atsakovė apskaičiavo delspinigius ir įskaitė juos į ieškovei už darbus mokėtiną sumą. Atsakovė, taikydama įskaitymo teisinį institutą, ieškovei priešpriešinį reikalavimą kildino iš teisės skaičiuoti sutartines netesybas už visą praleistą terminą sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti, įrodinėdama, kad jos prievolė atsiskaityti už rangos darbus dėl 8 779,32 Eur baigėsi įskaitymu. Ieškovė, reikšdama ieškinio reikalavimus, ginčijo dalies (4 465,86 Eur) atsakovės apskaičiuotų delspinigių pagal sutartį už ieškovės laiku neatliktus darbus ir atitinkamo dydžio atsakovės skolos ieškovei už atliktus rangos darbus įskaitymo teisėtumą, prašydama pritaikyti ieškinio senatį minėtai daliai atsakovės pagal sutartį ir papildomus susitarimus apskaičiuotų delspinigių, t. y. nustatyti, kad atsakovė turi (turėjo) teisę delspinigius skaičiuoti už ne ilgesnį kaip 180 dienų terminą, todėl netesyboms, kurios apskaičiuotos iki 2023 m. balandžio 6 d., yra suėjęs ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis).

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino: atsakovės ieškovei apskaičiuotus delspinigius sumažino ir, atitinkamai, pripažino negaliojančiu 2023 m. spalio 6 d. atliktą vienašalį atsakovės ieškovei apskaičiuotų 4 465,85 Eur delspinigių įskaitymą, priteisė šią sumą ieškovei iš atsakovės, argumentuodamas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų (teisinio pagrindo) įskaityti visą 8 779,32 Eur sumą, šalys nebuvo susitarusios ir negalėjo susitarti dėl sutrumpinto 6 mėnesių ieškinio senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 5 dalyje, netaikymo ir (ar) pakeitimo, atsakovė daugiausiai galėjo įskaityti delspinigių už 180 dienų laikotarpį, atitinkamai, nebėra teisinio pagrindo visiškam įskaitymui, nes atsakovės reikalavimo dalis nebėra vykdytina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Teismų praktikoje pažymėta, kad tam, jog prievolė baigtųsi įskaitymu, turi būti šios sąlygos: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017, 16 punktas). Teismui pripažinus įskaitymą visą ar iš dalies neteisėtu, toks vienašalis sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Taigi, atitinkama prievolė ar jos dalis, kurią buvo siekiama užbaigti minėtu būdu, laikoma galiojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-1075/2026, 75 punktas).

Nagrinėjamu atveju atsakovė, vadovaudamasi sutartimi ir šalių susitarimais, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė vėlavo atlikti darbus sutartyje ir susitarimuose nustatytais terminais, apskaičiavo ieškovei delspinigius (netesybas) ir atliko jų įskaitymą. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybas nustatančios sutarčių sąlygos yra sutarties šalių plačiai naudojama tinkamo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma.

Ieškovė neginčija nei šalių susitarimo dėl netesybų turinio, nei aplinkybės, kad darbus pagal sutartį atlikti vėlavo ir dėl to atsakovei atsirado pagrindas skaičiuoti sutartines netesybas (delspinigius). Ginčydama dalies atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumą, ieškovė remiasi ieškinio senaties institutu, argumentuodama, jog dalis netesybų (delspinigių) negalėjo būti įskaityta, nes šiai atsakovės reikalavimo teisei į netesybas tam tikra apimtimi taikytinas ieškinio senaties terminas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, jog ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudų, delspinigių) išieškojimo.

Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios įstatymų normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl šalių susitarimu jų pakeisti negalima (CK 1.125 straipsnio 13 dalis, 1.126 straipsnio 3 dalis); šalių susitarimai, pažeidžiantys šias imperatyvias įstatymo nuostatas, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atsakovė teisę reikalauti delspinigių mokėjimo iš ieškovės grindžia sutartimi ir papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2. Kaip minėta, šiais susitarimais šalys pratęsė sutarties vykdymo terminą, kartu nustatydamos, kad už visą šį terminą ieškovei bus skaičiuojami sutartyje nustatyti delspinigiai.

Įvertinusi bylos medžiagą, sutarties bei papildomų susitarimų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus teiginius, kad papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 šalys pažeidė CK 1.125 straipsnio 13 dalies nuostatą, draudžiančią susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką. Bylos šalių teisiniai santykiai susiklostė tarpusavyje susijusių sutartinių prievolių, kylančių iš sutarties ir papildomų susitarimų Nr. 1 ir Nr. 2, kurioms esant, ieškovė buvo atsakovės kreditorė dėl reikalavimo apmokėti už atliktus rangos darbus, o atsakovė – ieškovės kreditorė dėl reikalavimo sumokėti netesybas dėl sutartinės prievolės laiku atlikti rangos darbus pažeidimo, pagrindu. Papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 ginčo darbų vykdymo terminai buvo patęsti bendru šalių susitarimu, tačiau tik su sąlyga, kad bus skaičiuojami delspinigiai už visą sutarties vykdymo laikotarpį, t. y. šalys papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 susitarė dėl susidariusios situacijos išsprendimo – atsakovė sutiko pratęsti ieškovei ginčo darbų atlikimo terminą už mokamus delspinigius pagal sutartį, o ieškovė sutiko tokius delspinigius mokėti už suteiktą papildomą terminą sutartiniams įsipareigojimams vykdyti. CK nuostatos ir taisyklės dėl ieškinio senaties terminų nebuvo aptariamos ir (ar) keičiamos, t. y. sutartimi ir papildomais susitarimais nebuvo susitarta pakeisti CK įtvirtintus ieškinio senaties terminus ir (ar) jų skaičiavimo tvarką. Priešingas aiškinimas neatitinka sutarties su papildomų susitarimų teksto bei turinio.

Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovės ieškinio reikalavimas taikyti ieškinio senatį daliai atsakovės apskaičiuotų delspinigių prieštarauja šalių susitarimui skaičiuoti delspinigius už visą vėlavimo atlikti darbus pagal sutartį laikotarpį, t. y. iki darbų pabaigos – darbų priėmimo akto pasirašymo dienos (2023 m. rugpjūčio 17 d.). Tai, kad sudarydamos papildomus susitarimus Nr. 1 ir Nr. 2, abi šalys suprato, jog, pratęsus darbų atlikimo terminą, ieškovė turės mokėti delspinigius už pratęstą terminą, t. y. visą pratęstą laikotarpį iki galutinio sutarties įvykdymo ieškovei bus taikoma sutartimi apibrėžta piniginė prievolė, kompensuojanti vėlavimą ir sutartinių prievolių pažeidimą, patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovė patikslintu ieškiniu prašo ne apskritai nepriteisti delspinigių, o sumažinti jų sumą, pritaikant ieškinio senatį. Taigi, ieškovė iš esmės ieškiniu siekia, remdamasi ieškinio senaties teisiniu institutu, paneigti šalių tarpusavio susitarimą, kurį pasirašė. Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodė ieškovė, nėra pagrindo nuspręsti, kad dėl ieškovės ginčijamos atsakovės apskaičiuotos delspinigių sumos ieškinio senaties terminas yra suėjęs.

Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).

Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Bendroji ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Aptartos taisyklės išimtis numatyta CK 1.127 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Tęstinio pažeidimo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), bet su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 34 punktas). Reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra viena iš ginčo materialiojo teisinio santykio šalies gynimosi nuo teisme reiškiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 35 punktas). Taigi, ieškinio senaties institutas iš esmės skirtas atvejams, kai šalis pasyviai neįgyvendina savo teisių. Tai atspindi ir CK 1.130 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad senaties eiga sustoja, jei skolininkas neginčija prievolių, t. y. jei, skolininkui neginčijant prievolių, kreditoriui nėra prielaidų manyti jo teises esant pažeistas.

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovė nepagrįstai remiasi ieškinio senaties terminu: viena vertus, dėl šalių papildomų susitarimų Nr. 1 ir Nr. 2 turinio nėra pagrindo pripažinti, jog ieškinio senaties terminas iki darbų perdavimo atsakovei galėjo būti laikomas prasidėjusiu; kita vertus, nenustatyta, kad atsakovė galėtų būti laikoma pasyvia, laiku neįgyvendinusia savo teisių, atsižvelgiant į tai, jog dėl susitarimų turinio jai nebuvo prielaidų manyti, kad ieškovė ginčija savo prievolę mokėti delspinigius. Ieškovė, keldama reikalavimą šalių pasirašytos sutarties bei susitarimų pagrindu atsakovės apskaičiuotus delspinigius sumažinti taikant ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties institutą naudoja ne pagal jo paskirtį, pažeisdama jo tikslus, atitinkamai, juo remiasi nepagrįstai bei neteisėtai.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pagal sutarties priedo Nr. 1 dalies „Užsakymo sąlygos“ 4 punktą, projektinė dokumentacija turėjo būti parengta per 2 mėnesius (t. y. iki 2022 m. sausio 23 d.), o pagal priedo Nr. 1 dalies „Užsakymo sąlygos“ 5 punktą, per likusius 7 mėnesius (iki 2022 m. rugpjūčio 23 d.) atliekami rangos darbai. 2022 m. lapkričio 11 d. papildomu susitarimu Nr. 1 šalys šį terminą pratęsė iki 2023 m. balandžio 21 d. 2023 m. balandžio 27 d. papildomu susitarimu Nr. 2 darbų atlikimo terminas pratęstas iki visiško sutarties šalių įsipareigojimų įvykdymo. Pažymėtina, kad sutartyje (susitarimuose) nėra aptarti terminai ar periodiškumas, kaip nustatyti delspinigiai turėtų būti mokami, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškove, jog atsakovė turėjo reikalauti mokėti delspinigius kokiu nors periodiškumu (180 dienų periodais ar pan.), o ne reikalavimo teisę sieti su papildomame susitarime Nr. 2 nustatyto termino darbams atlikti pabaiga, turint galvoje ir tai, kad tik atlikus bei perdavus darbus tampa aiškus tikslus vėlavimo juos perduoti laikotarpis.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju senaties terminas delspinigiams galėjo būti pradėtas skaičiuoti po darbų užbaigimo, o iki tol, atsižvelgiant į papildomų susitarimų Nr. 1 ir Nr. 2 turinį, atsakovė neturėjo pagrindo manyti, jog jos teisės pažeidžiamos, nes dėl savo teisių užtikrinimo ji buvo susitarusi su ieškove papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais, kaip minėta pirmiau, šalys sulygo, jog sutartis pratęsiama, skaičiuojant delspinigius pagal sutarties 9.10, 9.11 papunkčių nuostatas. Sutartyje numatyti projektinės dokumentacijos parengimo darbai užbaigti 2023 m. gegužės 18 d., gavus ekspertizės aktą, o sutartyje numatyti rangos darbai laikomi užbaigtais 2023 m. rugpjūčio 17 d., pasirašius darbų priėmimo–perdavimo aktą Nr. 230817/1. Atsakovė delspinigius apskaičiavo 2023 m spalio 4 d., juos įskaitė 2023 m. spalio 6 d. Taigi, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas dėl ieškovės ginčijamos atsakovės ieškovei apskaičiuotų delspinigių dalies nei iki delspinigių apskaičiavimo, nei iki atsakovės atlikto delspinigių įskaitymo nebuvo suėjęs.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė 2023 m. spalio 6 d. daugiausiai galėjo įskaityti delspinigių už 180 dienų laikotarpį ir dėl to nėra teisinio pagrindo įskaitymui visa apimtimi, bei nepagrįstai atsakovės ieškovei apskaičiuotus delspinigius sumažino 4 465,86 Eur, t. y. iš esmės nepagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovės ginčijamai atsakovės apskaičiuotų delspinigių daliai buvo suėjęs ieškinio senaties terminas. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė atsakovės atlikto įskaitymo nepagrįstumo, t. y. neįrodė, kad dėl 4 465,85 Eur atsakovės ieškovei apskaičiuotų ir įskaitytų delspinigių buvo suėjęs ieškinio senaties terminas, dėl to nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančiu 2023 m. spalio 6 d. atsakovės atliktą vienašalį ieškovei apskaičiuotų 4 465,85 Eur delspinigių įskaitymą. Atsakovei pagrįstai atlikus 4 465,85 Eur delspinigių ir ieškovės priešpriešinio reikalavimo atsakovei dėl atsiskaitymo už rangos darbus įskaitymą, atsakovės prievolė sumokėti ieškovei 4 465,85 Eur už atliktus rangos darbus pasibaigė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė šią sumą ieškovei iš atsakovės (CK 6.130 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino patikslinto ieškinio reikalavimus, todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria patenkinti patikslinto ieškinio reikalavimai dėl atsakovės 2023 m. spalio 6 d. atlikto vienašališko 4 465,86 Eur įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, 4 465,86 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (4 465,86 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2023 m. lapkričio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos priteisimo panaikinama ir dėl ieškinio reikalavimų priimamas naujas sprendimas – patikslintas ieškinys dėl paminėtų ieškinio reikalavimų atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl priešieškinio atmetimo (ne)pagrįstumo

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutarties neįvykdymas nepreziumuojamas, todėl ginčo atveju, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovas. Jis taip pat privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 1–3 dalys). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį yra atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014).

Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškiniu prašė taikyti ieškovei sutartinę civilinę atsakomybę, argumentuodama, kad ieškovė, praleidusi terminą sutarčiai įvykdyti, privalo atlyginti atsakovei papildomas patirtas išlaidas elektros energijai, kurių atsakovė nebūtų patyrusi, jei ieškovė būtų tinkamai ir laiku įrengusi saulės elektrinę, kurią naudodama atsakovė būtų sumažinusi savo elektros energijos sąnaudas bei iš išorės tiekėjų perkamą energijos kiekį. Pirmosios instancijos teismas netenkino priešieškinio, konstatavęs, kad atsakovė neįrodė žalos fakto ir jos dydžio, todėl nėra pagrindo taikyti ieškovės civilinę atsakomybę. Teismas nurodė, kad neteisėti ieškovės veiksmai, kaip ieškovės civilinės atsakomybės sąlyga, yra nustatyti ir pasireiškė tuo, jog ieškovė laiku neįvykdė savo sutartinių prievolių bei jos delsimas užkirto kelią iki sutartyje nurodyto termino pabaigos užbaigti darbus ir tinkamai juos perduoti atsakovei. Apeliantė skunde argumentuoja, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai nenustatė patirtos žalos fakto bei dydžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo pripažinti, kad patikslintas priešieškinis atmestas nepagrįstai.

Viena vertus, sutiktina su atsakove, kad dėl pavėluoto ieškovės darbų atlikimo atsakovė darbų atlikimo vėlavimo laikotarpiu prarado galimybę, naudodama saulės elektrinę, pasigaminti nustatytą kiekį elektros energijos, padengiant dalį atsakovės poreikiams reikiamos elektros energijos, ir sumažinti savo išlaidas elektros energijos pirkimui iš rinkos tiekėjų, nes turėjo pirkti visą reikiamą elektros energiją iš rinkos tiekėjų, dėl to atsakovė patyrė papildomas išlaidas elektros energijai įsigyti, kurių, ieškovei tinkamai ir laiku vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė nebūtų patyrusi. Elektros energijos gamyba saulės elektrinėje yra pigesnė, nei elektros energijos pirkimas iš tiekėjų. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, būtent šių sąnaudų – pirkimo ir gamybos – skirtumas galėtų būti laikomas atsakovės patirtais nuostoliais dėl ieškovės vėlavimo įrengti saulės elektrinę.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatyta pirmoji ieškovės civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, kurie, kaip nurodė teismas, pasireiškė tuo, jog ieškovė laiku neįvykdė savo sutartinių prievolių bei kad jos delsimas užkirto kelią iki sutartyje nurodyto termino pabaigos užbaigti darbus ir tinkamai juos perduoti atsakovei. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad ieškovė neatliko darbų pagal sutartimi nustatytą terminą, tačiau šalių papildomu susitarimu Nr. 1 darbų atlikimo terminas pratęstas iki 2023 m. balandžio 21 d., o papildomu susitarimu Nr. 2 darbų atlikimo terminas pratęstas iki visiško šalių įsipareigojimų įvykdymo, todėl ieškovė negali būti laikoma pažeidusia sutarties terminus, t. y. atlikusi neteisėtus veiksmus. Nors sutartyje nustatytas darbų atlikimo terminas ieškovės buvo pažeistas, tačiau šalys šią situaciją išsprendė tarpusavio susitarimais – atsakovė sutiko dėl papildomų terminų darbams atlikti nustatymo, o ieškovė, kaip minėta, sutiko už tai mokėti sutartimi sulygtus delspinigius. Atsižvelgiant į šalių susitarimų turinį, nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad susitarimuose apibrėžtais terminais atlikti darbai galėtų būti laikomi atlikti vėluojant, t. y. veikiant neteisėtai bei pažeidžiant šalių sulygtas sąlygas.

Neteisėti veiksmai yra būtinoji sutartinės atsakomybės sąlyga, t. y. nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo sutartinei civilinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2012). Tai reiškia, kad jeigu ieškovas neįrodo sutarties neįvykdymo (neteisėtų veiksmų), jo įrodinėjami nuostoliai ir priežastinis ryšys yra tik tariami, objektyviai nesusiję su sutartimi ir teismas savo procesiniame sprendime dėl jų gali nepasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Šalims susitarus dėl terminų sutarčiai įvykdyti pratęsimo ir, atitinkamai, atsakovei neįrodžius su sutarties (ne)vykdymu susijusių neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės ieškovei taikymas negalimas. Todėl teisėjų kolegija dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako, pripažindama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė ieškinio senaties institutą esant teisiškai nereikšmingą nagrinėjamu atveju, netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nusprendė, kad dėl 4 465,85 Eur atsakovės ieškovei apskaičiuotų ir įskaitytų delspinigių buvo suėjęs ieškinio senaties terminas, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą dėl patikslinto ieškinio reikalavimų patenkinimo. Atsižvelgiant į nurodytą, tenkintina apeliacinio skundo dalis dėl sprendimo dalies, kuria patikslintas ieškinys patenkintas, naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas patikslintas ieškinys, ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – patikslintas ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patikslinto priešieškinio reikalavimų dėl civilinės atsakomybės ieškovei taikymo, iš dalies netinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas ir nepagrįstai nustatė esant ieškovės civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus, tačiau padarė iš esmės pagrįstą išvadą dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, todėl iš esmės dėl patikslinto priešieškinio reikalavimų priėmė pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to apeliacinio skundo dalis dėl patikslinto priešieškinio atmetama, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio reikalavimų atmetimo paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta; dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos ir žyminiam mokesčiui (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstomis 13 950,67 Eur ieškovės bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas, šią ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą priteisė ieškovei iš atsakovės. Be to, pirmosios instancijos teismas priteisė valstybei iš atsakovės 15,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą – patikslintas ieškinys atmestas, o skundžiamo sprendimo dalis, kuria patikslintas priešieškinis atmestas, paliekama nepakeista, ieškovė ir atsakovė neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, todėl šalių iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos šalims nepriteisiamos. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, valstybei lygiomis dalimis iš ieškovės ir atsakovės priteistina 15,86 Eur, t. y. po 7,93 Eur iš kiekvienos šalies, procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, patirtų iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.

Iš dalies tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovės su apeliaciniu skundu susijusios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsakovei iš ieškovės proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai, o ieškovės už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei iš atsakovės proporcingai atmestų apeliacinio skundo reikalavimų daliai. Vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principais, pripažintina, kad apeliacinės instancijos teisme patenkinta 66,67 proc. ((100 proc. + 100 proc. + 0 proc. ) /3) apeliacinio skundo reikalavimų (atsakovės reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atsakovės 2023 m. spalio 6 d. atlikto vienašališko įskaitymo dalies pripažinimo negaliojančia patenkintas 100 proc., atsakovės reikalavimas panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 4 465,86 Eur skolos ir procesinių palūkanų priteisimo ieškovei iš atsakovės tenkintas 100 proc., reikalavimas tenkinti patikslinto priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo atmestas).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 198 punktas). Be to, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017, 18 punktas).

Nagrinėjamu atveju atsakovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 4 325 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš jų 453 Eur (101 Eur + 352 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų ir 3 872 Eur už apeliacinio skundo parengimą; pagrįsdama šias išlaidas, atsakovė pateikė 2026 m. gegužės 5 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 26/05-33 ir 2026 m. gegužės 4 d., 2026 m. gegužės 8 d. ir 2026 m. gegužės 12 d. mokėjimo nurodymus (DOK-15890, DOK-19418, DOK-17450 priedai).

Už atsakovės patirtas teisinės pagalbos išlaidas už apeliacinio skundo parengimą sumokėta 2026 m. II ketvirtį (2026 m. gegužės 8 d.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui, remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2025 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,80 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.10 papunktį, maksimali priteistina suma už apeliacinio skundo, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, parengimą yra 4 295,56 Eur (2 526,80 Eur × 1,7). Atsakovės prašoma priteisti 3 872 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Rekomendacijų 8.10 papunkčio pagrindu apskaičiuotos maksimalios leistinos priteisti atstovavimo išlaidų sumos (4 295,56 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo parengimą pripažintinos pagrįstomis.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad patyrė 3 527,82 Eur teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą; pagrįsdama šias išlaidas, ieškovė pateikė 2026 m. gegužės 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2026 m. birželio 13 d. mokėjimo nurodymą (2026 m. liepos 21 d. prašymo Nr. DOK-19543 priedai). Teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą sumokėtos 2026 m. II ketvirtį (2026 m. birželio 13 d.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui, remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2025 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,80 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur × 1,3). Ieškovės prašoma priteisti 3 527,82 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija Rekomendacijų 8.11 papunkčio pagrindu apskaičiuotą maksimalią leistiną priteisti atstovavimo išlaidų sumą (3 284,84 Eur). Nenustačius pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, nustatytina maksimali atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų už ieškovės atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą suma – 3 284,84 Eur.

Minėta, atsakovės apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų dalis – 66,67 proc. Proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai, iš ieškovės atsakovei priteistina 2 883,48 Eur (4 325 Eur x 66,67 proc. / 100 proc.) atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsakovės apeliaciniu skundu (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Proporcingai apeliacinio skundo atmestų reikalavimų daliai – 33,33 proc., iš atsakovės ieškovei priteistina 1 094,84 Eur (3 284,84 Eur x 33,33 proc. / 100 proc.) ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Atlikus šių mokėtinų sumų tarpusavio įskaitymą, iš ieškovės atsakovei priteistina 1 788,64 Eur (2 883,48 Eur – 1 094,84 Eur) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Patikslintą ieškinį atmesti.

Patikslintą priešieškinį atmesti.

Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Informacinių technologijų pasaulis“ (juridinio asmens kodas 135928725) ir atsakovės biudžetinės įstaigos Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos (juridinio asmens kodas 191316692) 15,86 Eur (penkiolika eurų 86 ct), t. y. po 7,93 Eur (septynis eurus 93 ct) iš kiekvienos šalies, pašto išlaidų valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Informacinių technologijų pasaulis“ (juridinio asmens kodas 135928725) 11,25 Eur (vienuolika eurų 25 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2023 m. lapkričio 13 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymu Nr. 1052 už ieškinį, mokėjimo užduoties kodas ZM50152.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Informacinių technologijų pasaulis“ (juridinio asmens kodas 135928725) 32 Eur (trisdešimt du eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. lapkričio 20 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymu Nr. 4263 ir 2025 m. lapkričio 21 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymu Nr. 125 už ieškinio reikalavimo padidinimą, mokėjimo užduoties kodas ZP35577.

Grąžinti atsakovei biudžetinei įstaigai Vilniaus rajono Pagirių gimnazijai (juridinio asmens kodas 191316692) 29,25 Eur (dvidešimt devynis eurus 25 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. vasario 6 d. AB Swedbank mokėjimo nurodymu Nr. 1514 už priešieškinį, mokėjimo užduoties kodas ZM75822.“

Priteisti atsakovei biudžetinei įstaigai Vilniaus rajono Pagirių gimnazijai (juridinio asmens kodas 191316692) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Informacinių technologijų pasaulis“ (juridinio asmens kodas 135928725) 1 788,64 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 64 ct) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.