Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovės) S. L. ir atsakovo E. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui E. G. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos faktinių ir teisinių argumentų.

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis ieškovei iš atsakovo priteista 2 800 Eur suma ir mokėjimo (pelno) palūkanos, taip pat nepriteista 18 130 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

18. Apeliaciniame skunde naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme būtinybę ieškovė grindžia iš esmės tuo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes dėl 1 800 Eur sumos grąžinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nuo pat pradžių buvo ginčijama aplinkybė dėl atsakovo grąžintų sumų ir byloje atsakovas buvo teikęs įrodymus dėl 1 800 Eur sumos. Pažymėtina, kad ieškovės pateikti mokėjimai atlikti 2022 m., tuo tarpu dokumentų iš trečiųjų asmenų gavimą po skundžiamo sprendimo priėmimo sąlygojo pačios ieškovės veiksmai – ieškovė dėl šių dokumentų gavimo kreipėsi tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, todėl ieškovė naujai teikiamus įrodymus galėjo gauti/pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti nauji įrodymai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam apeliaciniam skundui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir šių naujų įrodymų į bylą nepriima.

Dėl bylai reikšmingų aplinkybių

Dėl atsakovo grąžintos 61 130 Eur sumos

25. Kasacinis teismas išaiškino, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl tam, kad atsirastų šalių teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020, 14 punktas; 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 14 punktas; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024, 21 punktas).

26. Tuo tarpu CK 6.50 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai (1 dalis); trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (3 dalis).

27. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.50 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad kreditoriaus interesų apsaugai ir civilinės apyvartos pagreitinimui įstatyme nustatyta, jog prievolę už skolininką kreditoriui visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, galintis tai padaryti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės išimtis gali nustatyti įstatymas arba šalių sutartis. Toks prievolės įvykdymas negalimas ir tada, kai prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Trečiajam asmeniui įvykdžius skolininko prievolę kreditoriui, atsiranda tam tikrų teisinių padarinių. Visų pirma tarp skolininko ir kreditoriaus egzistavusi prievolė pasibaigia, nes vienas iš įstatymo apibrėžtų prievolės pasibaigimo pagrindų yra prievolės įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Kitas esminis trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę padarinys yra tas, kad trečiajam asmeniui pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Trečiojo asmens teisė įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui įgyvendinama įvykdant prievolę kreditoriui sutartyje ar įstatymuose nurodytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2010). Įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, kuris lemia pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimą ir skolininko pareigos įvykdyti savo prievolę trečiajam asmeniui atsiradimą. Be to, kai prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį atitinka tikrąją prievolę įvykdžiusio asmens valią, toks asmuo įgyja teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo, iš skolininko, tačiau negali vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo iš buvusio kreditoriaus (asmens, kuriam prievolę įvykdė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2014; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018, 48 punktas). Ieškovas, reikšdamas reikalavimą CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad jis įvykdė už atsakovę prievolę, turi įrodyti atsakovės prievolės egzistavimo faktą, šios prievolės dydį ir faktą, taip pat kad įvykdė prievolę už atsakovę (įvykdytos prievolės dydį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-701/2021).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šalių santykius kvalifikavo kaip paskolos teisinius santykius ir kaip trečiojo asmens (ieškovės) prievolių vykdymą kreditoriams už skolininką (atsakovą). Šalys byloje šių aplinkybių neginčija. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad, neskaitant 18 130,00 Eur sumos grąžintos grynaisiais, ieškovei grąžino ne 61 130,00 Eur, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, o 63 930 Eur sumą. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais šiuos atsakovo argumentus.

34. Pasisakant dėl 2022 m. sausio 8 d. – 1 800 Eur (skolinami pinigai be palūkanų) mokėjimo, pažymėtina, jog ieškovė į jos pateiktą lentelę nėra įtraukusi šios sumos. Teisėjų kolegija pritaria ieškovei, kad ši suma neturėtų būti įtraukta į ieškovei grąžintą sumą. Iš mokėjimo matyti, kad atsakovas atlikdamas mokėjimą jo paskirtyje nurodė „skolinami pinigai be palūkanų“, todėl laikytina, jog ši suma yra ieškovei atsakovo paskolinta suma. Sutiktina su ieškove, kad atsakovas byloje priešieškinio nereiškė. Atsakovas taipogi nenurodė, kad atliko vienašalį vienarūšių sumų įskaitymą.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskaičiavo atsakovo grąžintą sumą ieškovei – 61 130,00 Eur, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamo sprendimo šioje dalyje.

Dėl 18 130 Eur sumos grynaisiais pinigais grąžinimo

37. Kasacinio teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Teisėjų kolegija pritaria ieškovei, kad paskolos gavėjui (atsakovui) remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui (atsakovui).

38. CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

39. CPK įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą.

40. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024, 31 punktą).

41. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

42. Priešingai nei tvirtina ieškovė, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, atsakovas įrodinėjo, jog ieškovei grąžino 18 130,00 Eur grynaisiais pinigais, o tiksliau, kad atsakovas ieškovei duodavo grynuosius pinigus įvairiomis sumomis, tam, kad ji įsineštų juos į savo banko sąskaitą ir apmokėtų už jo turimas prievoles tretiesiems asmenims. Tuo tarpu ieškovė įrodinėjo, jog piniginės lėšos, kurias įnešdavo grynaisiais į savo banko sąskaitą, yra jos.

43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas, įrodinėdamas, jog disponavo grynaisiais pinigais, kuriuos perdavė ieškovei, bylos nagrinėjimo metu teigė, jog užsiėmė ūkininko veikla – pardavinėdavo turguje bulves ir tokiu būdu gaudavo grynųjų pinigų. Tuo tarpu atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina, jog grynuosius pinigus ieškovas nusiimdavo nuo savo banko sąskaitos ir tuomet šiuos duodavo ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog atsakovas nesilaiko nuoseklios pozicijos, sudaro pagrindą abejoti atsakovo teikiamais paaiškinimais. Be to, atsakovo byloje pateikti įrodymai nepagrindžia jo nurodomų argumentų.

44. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus (el. b. t. II, l. 193 – 197), apie vidutines bulvių kainas Lietuvoje (el. b. t. III, l. 43) bei deklaruotus bulvių auginimo plotus ir vidutinį bulvių derlių (el. b. t. III, l. 44). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai niekaip nepagrindžia, kad atsakovas pardavė bulves ir už jų pardavimą gavo pajamas grynaisiais pinigais. Šiuo atveju iš atsakovo pateiktų dokumentų apskritai nėra aišku, kada ir kokiomis sumomis atsakovas gaudavo grynųjų pinigų. Byloje nėra jokių kasos pajamų orderių, kvitų ar kitų tiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovas už bulves gaudavo grynųjų pinigų. Todėl atsakovo argumentas, kad jis grynųjų pinigų turėdavo vykdymas ūkininko veiklą (pardavęs bulves), negali būti laikomas pagrįstu.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas ir atsakovo argumentas, kad grynuosius pinigus ieškovas nusiimdavo nuo savo banko sąskaitos ir tuomet šiuos duodavo ieškovei. Atsakovas pateikė teismui savo banko sąskaitų išrašus. Įvertinus šiuos išrašus matyti, kad atsakovas įvairiais laikotarpiais nusiimdavo grynųjų pinigų nuo savo banko sąskaitų, tačiau vertinant juos ieškovės pateiktų banko sąskaitų išrašų kontekste, darytina išvada, kad atsakovo išsigryninamos piniginių lėšų sumos ir laikotarpiai (net ir vertinant vieno ar kelių mėnesių laikotarpiu) neatitinka ieškovės įsineštų į savo banko sąskaitą grynųjų pinigų sumų ir laikotarpių. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šalys savo banko sąskaitos išrašus pateikė susipažinti tik teismui ir teismas teismo posėdžio metu pripažino šiuos įrodymus nevieša bylos medžiaga, ir šalys neginčija šio teismo procesinio sprendimo, todėl teisėjų kolegija detaliai nepasisako dėl piniginių lėšų išsigryninimo/įnešimo sumų ir datų.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėjo nepagrįstos išvados, jog atsakovas grąžino ieškovei 18 130,00 Eur grynaisiais pinigais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas šioje dalyje ir ieškovei iš atsakovo papildomai priteistina 18 130 Eur suma.

Dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo

52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

53. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kainą) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

54. Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020).

55. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas mokėjimo (pelno) palūkanas priteisė nuo visos priteistos 51 167,78 Eur sumos, kurią sudaro: 48 277,09 Eur skola (44 102,98 Eur skola už tretiesiems asmenims įvykdytas prievoles ir 4 174,11 Eur negrąžinta paskolos suma) ir 2 890,69 Eur palūkanos.

56. Skundžiamu sprendimu konstatuota ir apeliantų neginčijama, kad atsakovas pagal 2019 m. spalio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. ir pagal 2019 m. balandžio 22 d. paskolos raštus buvo skolingas 27 292,40 Eur (2019 m. balandžio 1 d. grąžino 1 000 Eur) ir šią skolą atsakovas grąžino laikotarpyje nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 27 d. Tuo tarpu priteista 4 174,11 Eur negrąžinta paskolos suma yra kilusi iš esmės iš žodinių paskolos sutarčių – rašytinės paskolos sutartys sudarytos nebuvo, o 44 102,98 Eur suma kilusi iš ieškovės pervestų atsakovo kreditoriams piniginių lėšų (iš ieškovės įvykdytų prievolių už atsakovą).

57. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje nustatyta pagrindinė paskolos gavėjo pareiga – grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją atliekančias palūkanas paskolos gavėjas privalo mokėti tik tuo atveju, jei paskolos sutartis yra atlygintinė. CK6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta byloje nustačius, kad paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskola suteikiama neatlygintinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011).

58. Pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė mokėjimo (pelno) palūkanas nuo 2 890,69 Eur palūkanų sumos, kadangi šios palūkanos yra paskaičiuotos kompensuojamosios palūkanos už paskolų grąžinimo terminų praleidimą ir nėra paskolinta pinigų suma pagal paskolos sutartis.

59. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad ji turi teisę į atlygį už sumas, sumokėtas atsakovo kreditoriams, kadangi mokėtos sumos yra paskolintos sumos atsakovui. Pažymėtina, kad minėta, jog ieškovė apeliaciniu skundu neginčija teismo sprendimo dalyje, kurioje teismas sprendė, jog 44 102,98 Eur suma yra ieškovės sumokėta suma atsakovės kreditoriams, vadovaujantis CK 6.50 straipsnio 3 dalimi. Šiuo atveju nekonstatavus, jog minėta suma yra paskola, nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovės sumokėtos sumos yra atlygintinos CK 6.872 straipsnio 3 dalies prasme. Minėta ir tai, kad trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę padarinys yra tas, kad trečiajam asmeniui pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, todėl ieškovė šiuo atveju turėjo įrodyti, kad turi teisę į atlygį, pagal perimtas kreditoriaus teises, tačiau byloje šių aplinkybių neįrodinėjo. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė neturi teisės reikalauti mokėjimo (pelno) palūkanų už atsakovo prievolių įvykdymą.

60. Trečia, nesant rašytinės sutarties, kurioje būtų išdėstytos paskolų suteikimo sąlygos, vertintina ar turi būti vadovaujamasi CK 6.872 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad paskolos sutartys yra atlygintinės. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog šalys susitarė dėl neatlygintinės paskolos suteikimo. Tokią išvadą galima daryti atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė teismui duomenų, jog palūkanos buvo skaičiuojamos reguliariai kiekvieną mėnesį (arba už kitus laikotarpius), kaip numatyta CK 6.872 straipsnio 2 dalyje. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad paskolos suteikimo ir prievolių vykdymo tretiesiems asmenims laikotarpiais šalys artimai bendravo bei kartu gyveno. Be to, iki ieškinio pareiškimo teisme dienos jokie reikalavimai dėl palūkanų mokėjimo nebuvo atsakovui nebuvo reiškiami, net ir tuomet, kai ieškovė pirmą kartą 2023 m. gegužės 12 d. raštu pareikalavo grąžinti paskolintas pinigų sumas. Juolab, kad pagal grąžintas rašytines paskolos sutartis šalys nebuvo sutarusius dėl mokėjimo (pelno) palūkanų ir atsakovas taip pat pagal jas nemokėjo, o ieškovė nereikalavo mokėjimo (pelno) palūkanų. Nurodytų aplinkybių pakanka minėtai prezumpcijai dėl suteiktų piniginių lėšų atlygintinumo paneigti (CPK 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad nors ieškovė nurodo, kad pinigai skolinti ne kaip fiziniam asmeniui, o kaip verslininkui – ūkininkui, tačiau pažymėtina, jog ieškovė tokią savo poziciją išreiškė tik atsiliepime į apeliacinį skundą. Be to, ieškinys pateiktas atsakovui, kaip fiziniam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nevertina šių ieškovės argumentų ir dėl jų nepasisako.

61. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad net ir vertinant, kad piniginės lėšos suteiktos atlygintinai, ieškovė neturėtų teisės į mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimą nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki visiško įvykdymo.

62. Aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

63. Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis, tinkamu jos įvykdymo atveju, jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

64. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.873 straipsnio 2 dalis).

65. Bylos duomenimis ieškovė 2023 m. gegužės 12 d. reikalavimu dėl skolų grąžinimo pareikalavo atsakovo, kad jis iki 2023 m. spalio 22 d. grąžintų 83 267,50 Eur skolą (el. b. t. I, l. 9). Taip pat, ieškovė 2023 m. spalio 16 d. reikalavimu dėl skolos grąžinimo pakartotinai pareikalavo atsakovo, kad jis iki 2023 m. spalio 22 d. grąžintų 86 476,64 Eur skolą (el. b. t. I, l. 10). Taigi, ieškovei pratęstu terminu nurodžius konkrečią datą iki kada atsakovas turi grąžinti visas suteiktas jam pinigines lėšas, laikytina, kad žodinės sutartys dėl piniginių sumų suteikimo galiojo iki 2023 m. spalio 22 d., todėl ieškovė mokėjimo (pelno) palūkanų būtų galėjusi reikalauti iki šios datos, tačiau ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško įvykdymo.

66. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas šioje dalyje.

Dėl bylos procesinės baigties

67. Kasacinio teismo išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl kiekvieno šalies argumento.

68. Remdamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimo taisykles dėl skolos grąžinimo grynaisiais pinigais, taip pat netinkamai taikė materialines teisės normas ir teismų praktiką dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl 18 130 Eur sumos priteisimo, priteisiant ją ieškovei iš atsakovo, o sprendimas dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų naikintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 331 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas kompensuojamąsias palūkanas priteisė nuo priteistos sumos ir šioje dalyje sprendimas neginčijimas, pakeitus priteistą sumą, keistinas ir sprendimas šioje dalyje, nurodant, kad 5 procentų dydžio kompensacinės palūkanos priteisiamos nuo 69 297,78 Eur, skaičiuojant nuo 2023 m. birželio 12 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

69. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nepagrįstai sprendė, kad paskutinė paskola buvo suteikta 2023 m. liepos 29 d., šioje motyvuojamoje dalyje sprendimas keistinas, nurodant, kad paskutinė paskola suteikta 2023 m. liepos 31 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

70. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

71. Ieškovė patyrė 6 432 Eur išlaidų už advokato suteiktas paslaugas pirmosios instancijos teisme. Taip pat už pradinį ieškinį sumokėjo 1 523 Eur žyminio mokesčio. Ieškovės tvirtinimu, ieškinys buvo tikslinamas ir reikalavimai sumažinti dėl to, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas patenkino dalį ieškinio reikalavimų, todėl prašo dalį žyminio mokesčio grąžinti. Nors atsakovas tvirtina, jog byloje nenustatyta, kad ieškovė ieškinio reikalavimus sumažino dėl to, kad dalis jų buvo patenkinta, tačiau šiuos atsakovo argumentus paneigia byloje esantys 2024 m. vasario 15 d. atliktas atsakovo 1 000 Eur mokėjimas ieškovei ir teismui pateikti nevieši duomenys (ieškovės banko sąskaitų išrašai).

72. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimą, pripažintina, jog ieškinys yra patenkintas iš dalies, o bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2012).

73. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad paskirstant šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė ar sumažino savo reikalavimus dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, jog atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidas, o vėliau ieškovas reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovo naudai, išskyrus jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-916/2019). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vien pagal sumažintą reikalavimų apimtį neatitiktų bylos dalyvių turtinių interesų, susijusių su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, pusiausvyros, bylinėjimosi išlaidų proporcingumo tenkintų reikalavimų daliai principo. Dėl to ieškovui sumažinus ieškinio reikalavimą ir byloje nesant duomenų, kad didesnio ieškinio pareiškimą būtų nulėmęs atsakovo elgesys, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo galima laikyti, jog dėl nutrauktos bylos dalies ar sumažinto ieškinio reikalavimo yra priimtas atsakovui palankus sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014; 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-915/2016).

74. Nagrinėjamu atveju ieškovė pirminiu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 18 292,40 Eur palūkanų ir 68 184,24 Eur skolą, viso 86 476,64 Eur, bei sumokėjo 1 523 Eur žyminį mokestį už ieškinį. 2024 m. sausio 26 d. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 18 292,40 Eur palūkanų ir 56 464,33 Eur skolą, viso 74 756,73 Eur. 2024 m. balandžio 2 d. patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 2 890,69 Eur palūkanų ir 66 407,09 Eur skolą, viso 69 297,78 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu patenkino dalį reikalavimų ir būtent tai lėmė ieškinio sumažinimą, spręstina, kad sumažintoje dalyje yra priimtas ieškovei palankus sprendimas.

75. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei iš atsakovo priteista 2 890,69 Eur palūkanų ir 66 407,09 Eur, nors sprendimas naikintinas dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad jos buvo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir nebuvo išreikštos konkrečia suma, laikytina, kad ieškovė įgijo teisę į visišką bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

76. CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. CPK 87 straipsnio 2 dalis nurodo, kad, jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgus į tai, kad ieškovė už pirminį ieškinį sumokėjo 1 523 Eur, o už patikslintą ieškinį mokėtina suma sudaro 1 265 Eur ieškovei turėjo būti grąžinta 193,50 Eur ((1 523 Eur – 1 265 Eur) × 75 proc.) žyminio mokesčio dalis, o likusi dalis – 1 329,50 Eur, priteistina iš atsakovo. Ieškovei taip pat priteistina iš atsakovo 6 432 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme.

77. Nustačius, kad ieškovė įgijo teisę į visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, pirmosios instancijos teisme, neatlygintinos.

78. Ieškovė apeliacinį skundą pateikė dėl teismo sprendimo dalyje dėl 18 130 Eur skolos nepriteisimo ir bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad už apeliacinius skundus dėl bylinėjimosi išlaidų nėra mokamas žyminis mokestis, todėl žyminis mokestis už ieškovės apeliacinį skundą sudaro 408 Eur. Ieškovė nagrinėjamu atveju sumokėjo 446 Eur žyminio mokesčio, todėl žyminio mokesčio permoka – 38 Eur grąžintina ieškovei, o likusi dalis – 408 Eur, apeliacinį skundą tenkinus pilnai, priteistina iš atsakovo. Ieškovė taip pat patyrė 2 400 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant apeliacinį skundą, todėl šios išlaidos taip pat priteistinos ieškovei iš atsakovo ir iš viso iš atsakovo priteistina 2 808 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą, nėra priteisiamos iš ieškovės.

79. Atsakovas apeliacinį skundą pateikė dėl 2 800 Eur skolos priteisimo ir mokėjimo (pelno) palūkanų. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanas pirmosios instancijos teismas priteisė nuo bylos iškėlimo teisme dienos, todėl teikiant apeliacinį skundą žyminis mokestis šioje dalyje nėra mokėtinas. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 273 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 63 Eur žyminio mokesčio išlaidos ir 1 210 Eur išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atmetus apeliacinio skundo reikalavimą dėl 2 800 Eur skolos priteisimo, tačiau tenkinus dėl mokėjimo (pelno) palūkanų nepriteisimo, bei atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį, laikytina, kad apeliacinis skundas tenkintas 50 proc., todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 636,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

80. Ieškovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, atsakovo apeliacinį skundą atmetus 50 proc., ieškovei iš atsakovo priteistina 605 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 210 Eur / 2).

81. Nustačius, kad ieškovei apeliacinės instancijos teisme iš viso priteistina 3 413 Eur (2 808 Eur + 605 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui 636,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos įskaitytinos į ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir ieškovei iš atsakovo priteistina 2 776,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (3 413 Eur – 636,50 Eur).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Tenkinti iš dalies atsakovo E. G. apeliacinį skundą.

Tenkinti ieškovės S. L. apeliacinį skundą.

Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 66 407,09 Eur (šešiasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus septynis eurus 9 ct) skolos, 2 890,69 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų 69 ct) palūkanų, 5 procentų dydžio kompensacinių palūkanų nuo priteistos sumos (69 297,78 Eur), skaičiuojant nuo 2023 m. birželio 12 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir 6 432,00 Eur (šešis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 193,50 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt tris eurus 50 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2023 m. spalio 17 d.“.

Priteisti ieškovei S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 776,50 Eur (du tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti ieškovei S. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 38,00 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. spalio 29 d. už apeliacinį skundą. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vadovaudamasi šia nutartimi.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.