Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VAV Investicija“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „VAV Investicija“ ieškinį atsakovams mažajai bendrijai „Saultichė“, S. S. ir atsakovo S. S. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „VAV Investicija“ dėl sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu (procese trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, uždaroji akcinė bendrovė „Vaivorykštė“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio dalį atsakovui S. S. ir ar pagrįstai patenkintino atsakovo S. S. priešieškinį ieškovei UAB ,,VAV Investicija“ pripažinti negaliojančia 2019-06-03 sudarytą prekybinės vietos ir įrangos subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje – subnuomininko S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atžvilgiu.

Dėl naujų įrodymų

13. Atsakovai prašo teismo priimti naują įrodymą – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

14. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Perfrazavus šią taisyklę, darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019).

15. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kita vertus, šio ribojimo išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, kad šių juridinių faktų egzistavimas pats savaime nėra pakankamas naujiems įrodymams priimti. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54 – 55 punktus).

16. Teisėjų kolegija priima atsakovų pateiktą naują įrodymą, kadangi jis neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje pateikti įrodymai. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „VAV Investicija“ su atsakovais juridiniu asmeniu MB „Saultichė“ ir fiziniu asmeniu S. S. 2019 m. birželio 3 d. sudarė prekybinės vietos ir įrangos subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartį), pagal kurią ieškovė įsipareigojo atsakovams perduoti subnuomos teise subnuomos laikotarpiui naudotis patalpų dalį 9 kv. m. – prekybinę vietą bei įrangą (1 prekybinė-konditerinė vitrina, 1 prekybinis stalas (1*2), 1 prekystalis, 1 prekybinė lentyna), esančią adresu (duomenys neskelbtini), Sutarties Priede Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtą raudona spalva, o atsakovai įsipareigojo už išnuomotą vietą ir įrangą ieškovei mokėti šioje sutartyje numatytą nuomos mokestį ir kitus priklausančius mokėjimus už ieškovės teikiamas būtinąsias bei eksploatacines paslaugas, Sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais bei vykdyti kitus Sutartyje numatytus įsipareigojimus. 2019 m. liepos 24 d. raštu „Pranešimas apie 2019-06-03 prekybinės vietos ir įrangos subnuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą“, atsakovai pranešė ieškovei, kad pagal CK 6.218 straipsnio 1 dalį, sutartis atsakovų iniciatyva bus nutraukta po 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo elektroniniu paštu dienos, t. y. 2019-08-23.

Dėl atsakovo S. S. priešieškinio reikalavimo tenkinimo

18. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo S. S. priešieškinio reikalavimą pripažinti S. S. (kaip fizinio asmens) 2019 m. birželio 3 d. pasirašytą prekybinės vietos ir įrangos subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia, nesant būtinojo požymio – asmens valios.

19. Viena iš būtinųjų sandorio galiojimo sąlygų – tai laisva šalių valia sudaryti tam tikrą sandorį ir laisvas šios valios išreiškimas. Sandoris turi esminių valios defektų ir gali būti pripažintas negaliojančiu, jei sandorio šalies valia buvo iškreipta esminio suklydimo (CK 1.90 straipsnis) ar kitos sandorio šalies neteisėto poveikio - apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo (CK 1.91 straipsnis).

21. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

22. Pateiktame priešieškinyje atsakovas S. S. nurodė, kad jo valios sudaryti 2019 m. birželio 3 d. prekybinės vietos ir įrangos subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo, išdėstė aplinkybes, kurios patvirtina jo valios nebuvimą, pridėjo šias aplinkybes pagrindžiančius rašytinius dokumentus. Iš aptarto reglamentavimo ir teismų praktikos matyti, kad teisiškai įvertinti nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus pagal įstatymą turi teismas. Išnagrinėjęs bylą, teismas padarė išvadą, kad atsakovas S. S. savo paaiškinimais, teiktais įrodymais, susirašinėjimu su ieškove nuosekliai ir logiškai patvirtina turėtą savo valią – prekybinę veiklą vykdyti tik juridinio asmens, įsteigtos MB „Saultichė“, vardu.

23. Byloje nustatyta, kad 2019-06-03 sutartis sudaryta ir pasirašyta subnuomotojo UAB „VAV Investicija“, subnuomininkų MB „Saultichė“ vadovo S. S. ir fizinio asmens S. S.. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai įvertino šias aktualias bylos aplinkybes: 1) 2018 m. vasario 21 d. S. S. įregistravo veiklą pagal verslo liudijimą ir tą pačią dieną savo vardu pasirašė prekybinės vietos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su trečiuoju asmeniu UAB „Vaivorykštė“; 2) atsakovo S. S. individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) baigė galioti 2018 m. gruodžio 27 d. ir tą pačią dieną 2018 m. gruodžio 27 d. buvo įsteigta MB „Saultichė“; 3) 2019 m. gegužės 27 d. UAB „Vaivorykštė“ bei S. S. pasirašė susitarimą prie 2018 m. vasario 21 d. patalpų nuomos sutarties, kuriuo nuomotojas – trečiasis asmuo UAB „Vaivorykštė“ ir S. S. sutaria dėl 2018-02-21 patalpų nuomos sutarties nutraukimo. Po kelių dienų, 2019 m. birželio 3 d., sudaryta šalių ginčo sutartis – prekybinės vietos ir įrangos subnuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini); 4) teismui abi šalys nurodė aplinkybę, kad sutarties tekstas buvo surašytas ieškovės atstovo pagal visiems subnuomininkams parengtas analogiškas prekybinės vietos su įranga nuomos sąlygas.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas S. S. savo paaiškinimais, teiktais įrodymais, susirašinėjimu su ieškovu nuosekliai ir logiškai patvirtina turėtą savo valią – prekybinę veiklą vykdyti tik juridinio asmens – įsteigtos MB „Saultichė“ vardu. Ieškovės pozicija byloje yra ta, kad jos tikslas buvo sudaryti sutartį tiek su juridiniu asmeniu, tiek su jo vadovu asmeniškai, nes tokiu būdu siekta išvengti nesąžiningų sutarties šalių. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės argumentai dėl sutarties šalių nėra teisiškai pagrįsti ir jų nepatvirtina byloje surinkti rašytiniai duomenys. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo S. S. valia buvo veikti tik juridinio asmens vardu, nes iki 2019 m. birželio 3 d. sutarties sudarymo jis nutraukė savo vardu sudarytas sutartis su trečiuoju asmeniu, atsakovo individualios veikos vykdymo pažymos galiojimas taip pat nebuvo pratęstas, o komercinės veiklos vykdymui atsakovo veiksmais buvo įsteigta MB „Saultichė“, kas rodo, jog ir 2019 m. birželio 3 d. sutartis buvo sudaryta atsakovui siekiant vykdyti savo juridinio asmens veiklą.

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika dėl sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių, tinkamai atsižvelgė į CK 6.193 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles nagrinėjamoje byloje, nėra. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus.

27. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad nagrinėjamos bylos atveju teismas nepagrįstai taikė CK 1.90 straipsnį, kuriame reglamentuojamas vienas iš nuginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, kai sandoriai sudaromi iš esmės suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (šio straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (šio straipsnio 4 dalis).

28. Remiantis CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, pažymėtina, jog tam, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, visų pirma turi būti konstatuotas suklydimas dėl sandorio sudarymo metu egzistavusių esminių sandorio faktų (suklydimas dėl sandorio esmės, sandorio esminių sąlygų, kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių) ir, antra, toks suklydimas turi turėti esminę reikšmę, kadangi normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi suklydusios sutarties šalies valios trūkumų, kurie nulemia sutarties sudarymą arba klaidingą suklydusios sutarties šalies valios išraišką dėl sutarties turinį sudarančių esminių sutarties sąlygų.

29. Toks CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, aiškinimas formuojamas ir kasacinio teismo praktikoje, kuria remiantis suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas asmuo sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018 52 punktą).

30. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas savo priešieškinyje nurodė, kad pasirašant 2019 m. birželio 3 d. Sutartį jam buvo pateiktas paaiškinimas, kad dabar jis pasirašys sutartį kaip įmonės vadovas, kad jis buvo patikintas, jog S. S. (fizinis asmuo) sutartį yra nutraukęs 2019 m. gegužės 17 d. susitarimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdyje nurodė, jog jam darbo vietoje buvo paduota sutartis pasirašyti, net nesuteikiant laiko įsigilinti į visą sutarties turinį, tuo pačiu pažadant atsižvelgti į atsakovo žodinį prašymą ir iš sutarties eliminuoti jį, kaip fizinį asmenį. Taigi, sudarant Sutartį atsakovas žinojo, kad jis, kaip fizinis asmuo, yra įtrauktas į sutartį, bet tikėjosi, kad žodinio susitarimo pagrindu iš jos bus pašalintas. Nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad nėra pagrindo spręsti apie atsakovo S. S. suklydimą sudarant sutartį kaip fiziniam asmeniui. Nagrinėjamu atveju yra taikomas CK 1.90 straipsnis, atsakovo priešieškinyje nurodytos aplinkybės rodo jo suklydimą sudarant Sutartį.

31. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai vienos sandorio šalies tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis tiek aktyviais veiksmais, tiek ir svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant sudaryti kitos sandorio šalies tikrosios valios neatitinkantį sandorį. Apgaulė yra pagrindas nuginčyti sandorį tik tuo atveju, jei šalis buvo suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių ir jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą dėl apgaulės, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar viena šalis atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama suklaidinti kitą šalį), dėl kurių šalis paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kokį ji iš tikrųjų siekė sudaryti, tiriamas bei vertinamas ir šalių elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013).

32. Nagrinėjamu atveju, iš atsakovo nurodytų aplinkybių matyti, kad buvo pateikta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad sutarties šalys bus patikslintos. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovo tikėjimas, jog, šalims sudarius sutartį ieškovė, atsakovo žodžiais, eliminuos jį iš sutarties, kaip fizinį asmenį, neatitinka protingo ir atidaus žmogaus elgesio standartų.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, elgdamasis vidutiniškai protingai ir atidžiai, turi suvokti, kad sutarties turinys turi didesnę reikšmę nei žodinis šalių susitarimas, tačiau kiekvienu atveju būtina individuliai įvertinti susiklosčiusią situaciją. Atsakovas nurodo, kad jis, prieš pasirašydamas sutartį, nesikonsultavo su teisininkais ir pasitikėjo ieškovės žodžiu duotu pažadu pataisyti sutartyje galimai padarytą techninę klaidą (t. y. S. S. pavardės įrašymą sutartyje), nes pasitikėjo ieškovės sąžiningumu, ir pagal savo supratimą niekaip negalėjo numanyti, jog yra siekiama jį suklaidinti. Taip pat nurodo, kad jis buvo suklaidintas ieškovės, nes ji raštu patvirtino, kad S. S. sutartį yra nutraukęs, nesuteikė pakankamai laiko įsigilinti į sutarties sąlygas, klaidinančiai paaiškino, jog sutartyje reikia pasirašyti du kartus, kadangi vieną kartą yra pasirašoma už įmonę, o antrą kartą pasirašo jis kaip įmonės vadovas, patikino, kad atsakovo S. S. tikroji valia nebūti šios sutarties šalimi ieškovei yra suprantama, ir jeigu sutartyje jo pavardė įrašyta per klaidą, tai vėliau bus pataisyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, vadovaujantis tikėtinumo taisykle, leidžia teigti, jog bylos duomenys bei nuoseklus atsakovo elgesys suponuoja didesnę tikimybę, jog atsakovo nurodytos aplinkybės yra teisingos.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pasitikėjimą ieškove nulėmė S. S. nepakankama patirtis versle, sutarčių sudarymas, neturėjimas ekonominių ir teisinių žinių, kadangi jo darbinė veikla buvo vykdoma visai kitame ūkio sektoriuje pagal turimą (duomenys neskelbtini) specialybės diplomą. Tai, kad atsakovas S. S. savo gyvenime yra sudaręs ne vieną sutartį, nesudaro pagrindo kitokiai teismo išvadai, kadangi nėra duomenų, jog atsakovas būtų sudaręs daug verslo sutarčių, taip pat atsakovo teigimu, nėra buvę atvejų, kada žodžiu paaiškintos/aptartos sutarties sąlygos vėliau būtų įrašomos kitaip, nei buvo sutarta (kitokių duomenų byloje nėra). Pažymėtina, kad atsakovo nuoseklus elgesys sudaro pagrindo išvadai, jog jis Sutarties sudarymo metu aiškiai išreiškė savo valią, kad atsakovas S. S. nebūtų šios sutarties šalimi (t. y., paaiškino ieškovei, kad savo veiklą vykdys per MB „Saultichė“), jis verslo liudijimo nebepratęsė, paprašė nutraukti S. S. anksčiau (2018 m. vasario 21 d.) pasirašytą nuomos sutartį, šios aplinkybės, atsižvelgiant į atsakovo ribotas teisines žinias, sudarė pagrindą jam pasitikėti ieškove.

35. Apeliantė teigia, kad atsakovas S. S. 2019 m. birželio 3 d. sudarė analogišką sutartį tiesiogiai su ieškove jau trečią kartą, tai įrodo, jog atsakovas S. S. savo noru prisiėmė sutartinius įsipareigojimus kaip fizinis asmuo bei aiškiai suvokė ir suprato savo veiksmų esmę bei prasmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš šioje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovo sudarytos sutartys visos yra susijusios su aplinkybe, jog atsakovui 2018 m. gruodžio 17 d. įregistravus jo įmonę MB „Saultichė“, S. S. dėjo visas pastangas, kad sutartis su juo būtų nutraukta, ir siekė pasirašyti naują nuomos (subnuomos) Sutartį MB „Saultichė“ vardu (nutarties 23 punktas). Taigi, aplinkybės, jog buvo sudarytos trys sutartys, negalima vertinti kaip įrodančios, jog atsakovas S. S. savo noru prisiėmė sutartinius įsipareigojimus kaip fizinis asmuo bei aiškiai suvokė bei suprato savo veiksmų esmę bei prasmę. Pažymėtina, kad atsakovas į bylą pateikė VMĮ pažymą, iš kurios matyti atsakovo S. S. vykdytos individualios veiklos laikotarpis, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo S. S. veikla pagal individualios veiklos pažymą buvo nutraukta. Taip pat pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik iš aplinkybės, jog atsakovo S. S. individualios veiklos pažymėjimas pasibaigė 2018 m. gruodžio 27 d., sprendė, jog atsakovas S. S. nenorėjo būti sutarties šalimi, tačiau šią išvadą padarę įvertinęs visas byloje esančias faktines aplinkybes.

36. Apeliantė pažymi, kad atsakovas S. S., kaip fizinis asmuo, iki tol, kol ieškovė kreipėsi su ieškiniu abiem atsakovams (MB „Saultichė“ ir S. S.) dėl jo pažeistų teisių, nesikreipė į ieškovę nei žodžiu, nei raštu, kad jo teisės sutartimi buvo pažeistos. Taip pat teigia, kad susirašinėjimas su atsakovų advokate įrodo, kad atsakovas S. S. laikė save, kaip fizinį asmenį, šios sutarties šalimi, bei suprato save, kaip fizinį asmenį, saistantį sutartyje įtvirtintų teisių bei pareigų, bei nelaikė tokio fakto neteisingu, neišreiškiančiu jo tikrosios valios, kas visiškai prieštarauja jo vėlesnei pozicijai, pareikštai jau po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą teisminės gynybos.

37. Iš atsakovų MB „Saultichė ir S. S. atstovės advokatės I. B. 2019 m. liepos 18 d. rašto, adresuoto ieškovei, turinio matyti, jog ji atstovavo tiek juridinį asmenį (MB „Saultichė“), tiek fizinį asmenį (atsakovą S. S.). Šiame rašte nurodyta: „Klientai neginčija savo pareigos sumokėti subnuomą ir administravimo mokestį bei kitus Sutartyje numatytus mokesčius, apskaičiuotus iki Sutarties nutraukimo dienos imtinai“. Atsakovų MB „Saultichė“ ir S. S. atstovės advokatės I. B. 2019 m. liepos 24 d. rašte, adresuotame ieškovei, nurodyta: „Esant tokiai situacijai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso, toliau – LR CK 6.228 straipsniu, dėl 2019 m. liepos 18 d. pasiūlyme nurodytų priežasčių Klientai atsisako Sutarties 5.3 punkto nuostatų, numatančių sankcijas už priešlaikinį Sutarties nutraukimą, bet vienašališkai nutraukia su Jūsų vadovaujama bendrove sudarytą Sutartį“. Atsakovų MB „Saultichė“ ir S. S. atstovės advokatės I. B. 2019 m. rugpjūčio 5 d. rašte, adresuotame ieškovei, nurodyta: „Esant tokioms aplinkybėms, kai iš santykių su UAB VAV investicija Klientai negauna to, ko pagrįstai tikėjosi – tinkamų sąlygų prekybai konditeriniais gaminiais vykdyti, nutraukti Sutartį Jūsų pasiūlytomis sąlygomis Klientams būtų neprotinga, nesąžininga bei neteisinga“.

38. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo teigimu, tą aplinkybę, jog atsakovas S. S., kaip fizinis asmuo, yra sutarties šalis, jis suprato tik tada, kai kreipėsi į advokatę su tikslu išsiaiškinti sudarytos sutarties nutraukimo galimybes. Atsakovas tol, kol nežinojo šio fakto, neturėjo jokio pagrindo derėtis su ieškove bei kreiptis į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir derybų metu atsakovas tikėjosi, kad sutartį pavyks nutraukti šalių susitarimu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliaciniame skunde nurodytos citatos iš priešieškinio, patvirtina tai, kad tik teikdamas priešieškinį S. S. jau turėjo suprasti, kodėl buvo įtrauktas į ginčo sutartį.

39. Apeliantė teigia, kad remiantis 2018 m. vasario 21 d. tarp trečiojo asmens ir atsakovo pasirašytos prekybinės vietos ir įrangos nuomos sutarties sąlygoms atsakovas S. S. 2018 m. vasario 26 d. sumokėjo 490 Eur dydžio avansinį mokėjimą, kuris remiantis 2018 m. vasario 20 d. su trečiuoju asmeniu ir ieškove sudaryta Trišale sutartimi (jos 1 punktu), buvo įskaitytas kaip būtent atsakovo atliktas avansinis mokėjimas ieškovei, ir kurio atsakovui nutraukus sutartį, sudarytą su trečiuoju asmeniu, grąžinti neprašė bei laikė, jog avansas įskaitomas kaip jo asmeniškai sumokėtas ieškovei pagal 2019 m. birželio 3 d. sutartį, o tai reiškia, kad atsakovas užtikrino būtent savo, kaip Subnuomininko, fizinio asmens prievolių įvykdymą.

40. Atsakovų MB „Saultichė“ ir S. S. atstovės advokatės I. B. 2019 m. liepos 18 d. rašte, adresuotame ieškovei, nurodoma, kad Klientai siūlo, kad: „Sutarties 3.3 punkto pagrindu jums sumokėtas avansas 2019 m. liepos 31 d. užskaitomas kaip mokėjimas už 2019 m. liepos mėnesio nuomą ir administravimą“. Atsakovų MB „Saultichė“ ir S. S. atstovės advokatės I. B. 2019 m. liepos 24 d. rašte, adresuotame ieškovei, prašoma: „užskaityti Klientų Sutarties 3.3 punkto pagrindu sumokėtą avansą kaip mokestį už 2019 m. rugpjūčio mėn. nuomą ir administravimą, apskaičiuotą iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. imtinai. Likusią avanso dalį prašau užskaityti kaip dalinį atsiskaitymą už iki Sutarties nutraukimo dienos Klientams priskaičiuotus komunalinius ir kitus Sutartyje numatytus mokesčius“.

41. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių susirašinėjimas dėl avanso nereiškia, kad atsakovas S. S. patvirtino sandorį. Atkreiptinas dėmesys, kad susirašinėjimo metu vyko derybos, atsakovai bandė ginčą išspręsti taikiai. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad atsakovas S. S. patvirtino, jog jis yra sutarties šalis. Taip pat pastebėtina, kaip teisingai nurodo atsakovai, įstatymas nedraudžia mažosios bendrijos savininkui padengti įmonės įsiskolinimą iš savo lėšų. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentais, kad nurodytos aplinkybės nereiškia, jog atsakovas S. S. tokiu būdu patvirtino savo, kaip fizinio asmens, vardu pasirašytą sandorį.

42. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.79 straipsnį, 1.90 straipsnį, 6.189 straipsnio 1 dalį, 6.193 straipsnį, sutarties laisvės, sutarties privalomumo, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principus, kad teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams (pažeistas CPK 176 straipsnis, CPK 185 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės apeliaciniame skunde cituojamos įstatymo nuostatos ir teismų praktikos išaiškinimai dėl sutarties laisvės, sutarties privalomumo bei teisėtų lūkesčių principų taikymo galėtų būti aktualūs tuo atveju, jeigu sutartis būtų sudaryta laisva valia, o atsakovas dėl kokių nors priežasčių atsisakytų ją vykdyti. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju yra nustatyta, kad atsakovo S. S. valios sudaryti sutartį nebuvo ir teisinis ginčas yra kilęs dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

43. CPK 328 straipsnyje yra numatyta, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė ginčo teisiniams santykiams tinkamas teisės normas, tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo S. S. valios sudaryti sutartį nebuvo ir pagrįstai tenkino atsakovo priešieškinį. Teismas pagrįstai 2019-06-03 prekybinės vietos ir įrangos subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino negaliojančia dalyje subnuomininko S. S. atžvilgiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

44. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, netinkamai įgyvendino CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą procesinę teisę, ir ieškovei nepagrįstai nepriteisė jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

45. CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys tenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

46. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, atmetus neturtinius ir turtinius ieškinio reikalavimus atsakovo S. S. atžvilgiu, tuo pačiu tenkintas ir atsakovo S. S. priešieškinio reikalavimas. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 847,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą ir teikiant ieškinį sumokėtą 346,00 Eur žyminį mokestį, iš kurio 8,70 Eur gražinta Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas S. S. buvo atstovaujamas artimojo giminaičio, nuo žyminio mokesčio sumokėjimo atleistas, todėl bylinėjimosi išlaidų nepatyrė. Iš kartu su atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą pateikto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, matyti, kad atsakovas S. S. kreipėsi dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo, bet ji jam nebuvo suteikta, nes pajamos viršijo numatytus maksimalius pajamų dydžius (pareiškėjo metinės pajamos sudarė 7454,43 Eur, I pajamų lygis sudaro 4306,8 Eur, II pajamų lygis sudaro 6460,2 Eur).

47. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalį. Nors teismas ir nenustatė šalių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, tačiau bylinėjimosi išlaidų jis pagrįstai nusprendė šalims nepaskirstyti, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovo priešieškinys – patenkintas visiškai, įvertinęs ginčo sudėtingumą, byloje teikiamų priešinių reikalavimų apimtį ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė atstovavimo ir kitos išlaidos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamo teismo sprendimo ir paskirstytų bylinėjimosi išlaidų dalyje.

Dėl kitų argumentų

48. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti iš esmės pritariant teismo padarytoms išvadoms ir priimtam sprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju, atmetus apeliacinį skundą, apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.