Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. ir nuteistojo R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. R. paskirta subendrinta galutinė 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 16 d.

R. B. pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. B. paskirta subendrinta galutinė 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas 2016 m. gegužės 16 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. R. ir R. B. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, išvengdami muitinės kontrolės ir neturėdami leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines medžiagas ir laikė bei gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų:

1.1. J. R., vykdydamas nusikalstamą sumanymą, 2015 m. rugsėjo 17 d. surado transporto priemonę „Kia Sorento“, v. n. (duomenys neskelbtini), kurią įgijo G. B. vardu, bei vėliau 2015 m. spalio 7 d. VĮ „Regitra“ įregistravo šią transporto priemonę R. B. vardu.

1.2. R. B., vykdydamas bendrą su J. R. sumanymą, paslėpęs labai didelį kiekį – 150,861 kg, narkotinės medžiagos kanapių dervos automobilyje „Kia Sorento“, v. n. (duomenys neskelbtini), įrengtose slėptuvėse ir tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės ir neturėdamas leidimo, 2016 m. gegužės 11 d. iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai atgabeno į Vilniaus miestą.

1.3. J. R. ir R. B., laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 17 d., Vilniaus mieste, automobilyje „Kia Sorento“, v. n. (duomenys neskelbtini), įrengtose slėptuvėse neteisėtai laikė labai didelį kiekį – 150,861 kg, narkotinės medžiagos kanapių dervos.

1.4. R. B., vykdydamas bendrą su J. R. sumanymą, siekdamas išvengiant muitinės kontrolės ir neturėdamas leidimo pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną tame pačiame automobilyje esančias tas pačias narkotines medžiagas, 2016 m. gegužės 16 d., nuo Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) namo, neteisėtai gabeno narkotines medžiagas iki Lavoriškių pasienio kontrolės posto, esančio Vilniaus rajone, Lavoriškių kaime, kur 2016 m. gegužės 16 d., apie 05.50 val., R. B. vairuojamas automobilis buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, o slėptuvėje gabenta narkotinė medžiaga buvo surasta ir išimta.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Dėl kriminalinės žvalgybos (neviešo pobūdžio) veiksmų faktinio ir teisinio pagrindo neištyrimo

Dėl pernelyg griežtos bausmės

Dėl itin griežtos bausmės

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų, pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose. Įvertinus pirmosios instancijos teismo ištirtų ir išanalizuotų įrodymų turinį, nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų rūšį, specifiką, siekiant išvengti argumentų ir motyvų pasikartojimo, dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su skirtingu faktinių aplinkybių vertinimu, teisėjų kolegijos bus pasisakoma bendrai.

Dėl BPK 219 straipsnio pažeidimo ir BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo

11. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skunduose dėstomi argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumų nepagrindžia būtinybės perduoti baudžiamąją bylą prokurorui tinkamam kaltinamajam aktui surašyti.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų įvardinami trūkumai bylos nagrinėjimo neapsunkino, o jų taisymas perduodant baudžiamąją bylą prokurorui, būtų buvęs ne tik ne operatyvesnis, bet ir neefektyvus, neatitiktų proceso dalyvių teisių ir interesų. Pažymėtina ir tai, kad tam tikrų trūkumų taisymas galimas ir nagrinėjant bylą teisme, teismui šalinant atskiras aplinkybes.

18. Pabrėžtina, jog vien formalus baudžiamojo proceso normų laikymasis suponuoja ne tikro, o tariamo teisingumo įvykdymą baudžiamojoje byloje. Pirmosios instancijos teismo pastangos vertinti kaltinamojo akto turinį, jo struktūrą, ne tik siaurame baudžiamojo proceso normų taikymo kontekste, remiantis baudžiamojo proceso principais, vidiniu įsitikinimu, bet ir įžvelgiant baudžiamojo proceso esmę, šiuo atveju, abejonių nekelia. Be to, įvertinus nuteistiesiems suformuluotų kaltinimų turinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, negalima spręsti, jog pagal esamus bylos duomenis tiek J. R., tiek R. B. nesuprato jiems reiškiamų kaltinimų esmės. Esminės aplinkybės, kuo J. R. ir R. B. buvo kaltinami, kokiais duomenimis kaltinimas buvo grindžiamas, buvo aiškios, netrukdė bylos nagrinėjimui teisme. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad po kaltinamojo akto paskelbimo J. R. ir R. B. pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinami ir aiškiai išsakė savo poziciją dėl kaltės, t. y. J. R. kaltu neprisipažino, o R. B. kaltę pripažino iš dalies (t. 8, b. l. 76). Viso proceso metu nuteistųjų teisė žinoti, kuo yra kaltinami, ir teisė į gynybą taip pat nebuvo varžoma. Nuteistieji kartu su jų poziciją atstovaujančiais gynėjais buvo pasiruošę procesui ir veiksmingai jame dalyvavo, ginantis nuo pareikštų kaltinimų ir pateikiant teismui savo išsamias pozicijas. Nuteistųjų duotų parodymų apie jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, turinys nesudaro pagrindo spręsti, jog jų gynyba galėjo būti kitokia. Jie dėl kaltinimų išdėstė savo gynybos pozicijas, kurių iš esmės buvo laikomasi ir apeliacinės instancijos teismo procese, išsamiai pasisakant dėl skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių. Duomenų, kad nuteistųjų teisė į gynybą būtų buvusi suvaržyta, nėra. Tiek nuteistiesiems, tiek jų pozicijas atstovavusiems gynėjams kaltinimų esmė buvo aiški, jie veiksmingai dalyvavo šios bylos baudžiamajame procese ir savo teises realizavo. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad J. R. ir R. B. būtų nesupratę, kuo yra kaltinami, duomenų, kaip įstatymu garantuotos kaltinamųjų teisės būtų suvaržytos ar būtų kliūtys nagrinėti bylą teisme, kaip rodo bylos procesas pirmosios instancijos teisme, nebuvo.

Dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisinio ir faktinio pagrindo

23. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad neviešo pobūdžio veiksmai prieš J. R. ir R. B. pradėti, esant duomenų apie planuojamas ir vykdomas nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir kontrabandos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. gegužės 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nutartys, kuriomis buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai (techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka, sekimas, techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sekimo metu), atitiko teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Kaip minėta, nurodytos nutartys buvo priimtos pagal Kauno apygardos prokuratūros 2016 m. balandžio 27 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gegužės 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini) teikimus dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka ir sekimo, bei 2016 m. gegužės 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini) teikimą dėl sekimo ir techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sekimo metu, parengtus pagal įslaptintos informacijos rengėjo – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2016 m. balandžio 27 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gegužės 4 d. Nr. (duomenys neskelbtini) prašymus dėl sekimo ir techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, bei 2016 m. gegužės 4 d. Nr. (duomenys neskelbtini) prašymo dėl sekimo ir techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sekimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti minėtų veiksmų sankcionavimo atitiktį Kriminalinės žvalgybos įstatymo reikalavimams, kreipėsi į Kauno apygardos teismą, nurodydamas pateikti duomenis, susijusius su minėtų teismo nutarčių priėmimu, kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo subjektu. Iš Kauno apygardos teismo, vykdant apeliacinės instancijos teismo prašymą, pateiktų iš dalies išslaptintų Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. gegužės 5 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nutarčių matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai ir priemonės sankcionuotos, nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų (t. 9, b. l. 85–88). Todėl teisinio pagrindo atlikti paminėtus kriminalinės žvalgybos veiksmus, naudoti technines priemones specialia tvarka prieš nurodytus asmenis buvimas nagrinėjamoje byloje abejonių nekelia.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aptartos aplinkybės su paminėtuose kriminalinės žvalgybos subjektų pateiktuose iš dalies išslaptintuose dokumentuose fiksuotais duomenimis, patvirtina, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas nurodytų asmenų atžvilgiu buvo pradėtas ir vykdomas, sankcionuojami Kriminalinės žvalgybos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, 15 straipsnio 8 dalyje numatyti veiksmai bei priemonės, esant ir faktiniam pagrindui, t. y. informacijai ne apie bet kokias, o apie Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje nurodytas galimai rengiamas, daromas nusikalstamas veikas. Vertinant byloje pateiktus kriminalinės žvalgybos atlikimo ir veiksmų, priemonių sankcionavimo faktinį pagrindą patvirtinančius duomenis – galimai rengiamų, daromų nusikalstamų veikų pobūdį, aplinkybes, kiekį, tiriamųjų asmenų skaičių, jų nustatymą laiko požiūriu, konstatuotina ir tai, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo bei veiksmų, priemonių, kuriomis įsiterpiama į asmens privatų gyvenimą, taikymo trukmė (kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš R. B. buvo atliekami nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.; prieš J. R. – nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.) šiuo atveju atitiko pagrįstumo, tikslingumo bei proporcingumo reikalavimus. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami teisėtai ir pagrįstai, o šių veiksmų atlikimo metu surinktų duomenų nėra pagrindo pripažinti neleistinais įrodymų šaltiniais byloje. Kita vertus, matyti ir tai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys byloje nėra lemiami (esminiai) įrodymų šaltiniai, kuriais remiantis buvo daromos teismo išvados.

Dėl įrodymų, kuriais grindžiama J. R. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, vertinimo

26. Nuteistasis J. R. apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Teigia, kad baudžiamojoje byloje jo pažintis, bendravimas su R. B. nepagrįstai susieta su jam inkriminuotų nusikaltimų padarymu, o teismo išvados dėl jo kaltės, net ir pašalinus atitinkamas faktines kaltinimo aplinkybes, pagrįstos tik prielaidomis, netinkamai įvertinus byloje surinktų duomenų tarpusavio sąsajas, ir šias prielaidas aiškinant jo nenaudai.

30. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje iš nustatytų nusikalstamų veikų padarymo faktinių aplinkybių pašalinęs dalį J. R. inkriminuotų veiksmų bei nustatęs kitokią nuteistųjų J. R. ir R. B. bendrininkavimo formą, sprendė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma– J. R. ir R. B. tarpusavio bendravimas, tam tikrų jų nurodytų aplinkybių dėl automobilio remonto, jo apmokėjimo neatitikimas, užfiksuotų J. R. ir G. B. pokalbių turinys, dėl kurių egzistavimo ginčo nėra, mobilaus ryšio priemonių įgijimo, naudojimo aplinkybės, yra pakankama J. R. kaltei, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsti. Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, įvertinusi baudžiamojoje byloje teismo ištirtus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes, apelianto J. R. skundo argumentus, su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, kadangi konstatuoja, jog konkrečiu atveju baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamų objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis J. R. bendrininkavo neteisėtai disponuojant (laikant ir gabenant) labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu (150 861 g) ir vykdant šių narkotinių medžiagų kontrabandą, o jo kaltė grindžiama tik prielaidomis. Aukščiau nurodytos, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, teismo teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju nėra pakankamos pirmosios instancijos teismo išvadoms patvirtinti, o J. R. kaltė negali būti preziumuojama.

31. Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas yra konkretaus nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro: nusikaltimo objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, teismas pripažindamas asmenį kaltu, padarius BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką, teismas privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis.

33. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs J. R. ir R. B. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų turinį, vertino, kad jie nebuvo nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skyrėsi – pirmosios apklausos metu neigiant įvykius, vėliau atsisakius duoti parodymus, nors pirmosios apklausos metu jie jau buvo duoti, taip pat trečios apklausos metu duoti skirtingi, nei pirmosios apklausos metu, parodymai, kokius iš esmės davė ir teisme, prieštaravimai parodymuose apie automobilio KIA Sorento įsigijimo ir remonto bei mobiliojo ryšio telefono Samsung pirkimo aplinkybes, mažina J. R. ir R. B. duotų parodymų patikimumą ir kartu kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste patvirtina J. R. dalyvavimą nusikalstamose veikose. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu pateiktu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir sprendžia, kad teismo nustatytos aplinkybės nėra pakankamos J. R. kaltei pagrįsti. Pažymėtina, kad parodymų davimas yra kaltinamo asmens teisė, bet ne pareiga ir parodymuose jis gali ir neatskleisti tikrųjų nusikaltimo aplinkybių, todėl jo parodymai yra vertinami bylos duomenų visumos kontekste. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti, kad byloje J. R. gynybos pozicija buvo paneigta, o kaltė neabejotinai įrodyta kitais faktiniais bylos duomenimis ir nustatytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis.

34. Byloje neginčijamos fakto aplinkybės susijusios su automobilio KIA Sorento įgijimu, t. y. kad J. R. nuvyko į Latviją, ten įgijo automobilį, kuris pirkimo metu buvo registruotas kartu vykusio G. B. vardu, o Lietuvoje perregistruotas R. B. vardu. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, jog automobilio KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini), tikrasis savininkas buvo J. R., o ne R. B.. Šią išvadą teismas grindė J. R. ir R. B. parodymų nesutapimu (J. R. – kad sutiko R. B. servise ir jam padėjo dėl stabdžių kaladėlių automobiliui; R. B. – kad pasiskambino J. R. ir paprašė pagalbos), aplinkybe, kad J. R. rūpinosi šio automobilio remontu (ieškojo reikiamų detalių, suorganizavo remontą pas G. B.), apmokėjimu už suteiktas paslaugas (G. B. nurodė paimti pinigus iš R. B., o jeigu reikia –iš jo), kriminalinės žvalgybos veiksmų (sekimo, elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos kontrolės) ir kitų procesinių tyrimo veiksmų atlikimo metu užfiksuotų duomenų turiniu.

35. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundžiamo nuosprendžio argumentais. Paminėti duomenys patvirtina faktą, kad J. R. buvo susijęs su automobilio, kuriame buvo paslėptos ir kuriuo buvo gabentos narkotinės medžiagos, įgijimu, jo remontu, taip pat su asmeniu – iš anksčiau pažįstamu R. B., kuris, kaip nustatyta, disponavo narkotine medžiaga bei vykdė jos kontrabandą, tačiau šios aplinkybės nepakankamos vienareikšmei išvadai, kad J. R. bendrininkaudamas dalyvavo minėtų nusikaltimų padaryme. Teismas akcentuoja skirtumus tarp J. R. ir R. B. parodymų dėl automobilio įsigijimo ir remonto aplinkybių, tačiau šios aplinkybės, nežiūrint į skirtingus jų parodymus, nustatytos ir kitais bylos įrodymais bei teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Skundžiame nuosprendyje teismas analizuoja užfiksuotų J. R. ir G. B. telefoninių pokalbių turinį – J. R., tardamasis su G. B. dėl automobilio remonto, nurodė „ten pas mane toj juodoj mašinoj, kur mes su tavim kartu varėm; ten kažkas lyg tai kemšasi, ten kaladėles <...> reikia pažiūrėt ir stabdžių diskus; <...> jis pats tau rytoj 9 paskambins“ (t. 3, b. l. 125). Vėliau užfiksuota, kaip R. B. skambina G. B., nurodo, kad reikia atvykti pas jį, nes kažkas su disku, susitaria susiskambinti, susitaria dėl atvykimo laiko (t. 3, b. l. 117–119). Taip pat, kad J. R., susisiekęs su G. B., domėjosi, ar R. B. buvo susisiekęs, prašė jį informuoti kada bus aišku dėl R. B. atvykimo laiko, ir tai G. B. padarė; taip pat, kad J. R. susisiekė su asmeniu „D.“ dėl stabdžių kaladėlių automobiliui, nurodė automobilio techninius duomenis; kalbėdamas apie apmokėjimą su G. B., nurodė pinigus paimti iš R. B., nors jei nori, „tai paimtų iš jo, jeigu dabar reikia pinigų“, bei kad „tai auklėjimo darbas, kad jie negrybautų“, R. B. pasiėmus automobilį iš G. B., prašė pastarajam paskambinti, kad šis sugrįžtų į servisą ir palauktų jo (t. 3, b. l. 125–128). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien šių pokalbių turinys neleidžia daryti kategoriškų išvadų, atmetant J. R., ir R. B. poziciją, paaiškinančią šių įvykių kontekstą, juo labiau, kad remiamasi įvykusių pokalbių fragmentais ir atskiromis frazėmis, nevertinant viso pokalbių turinio, konteksto, kada ir dėl ko tam tikros frazės buvo pasakytos. Toks duomenų vertinimas nėra teisingas, prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms. Pokalbių turinys patvirtina, kad, nors dėl automobilio remonto su G. B. tarėsi J. R., tačiau dėl automobilio atvežimo laiko su G. B. turėjo tartis R. B. ir jis susitarė (t. 3, b. l. 116–119, 125). Pokalbio dėl apmokėjimo taip pat negalima vertinti vienareikšmiškai. Kaip galima suprasti iš pokalbio, kalba vyko ne tik apie automobilio KIA Sorento remontą ir apmokėjimą, bet ir už J. R. suteiktas paslaugas, nes tuo metu pas G. B. buvo remontuojamas ir J. R. dukros automobilis. Pokalbio turinys taip pat rodo, kad pinigus G. B. už automobilio KIA Sorento remontą paimti turėjo iš R. B. ir tik „jeigu dabar reikia“, iš jo, J. R. (t. 3, b. l. 128). Liudytoju teisme apklaustas G. B. parodė, kad pinigus už automobilio remontą nuo R. B. perdavė J. R.. Pirmosios instancijos teismas šiais liudytojo parodymais nesivadovavo, pripažinęs juos prieštaringais, nes ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad už automobilio remontą sumokėjo J. R. ir tik teisme tikslinant aplinkybes parodė, kad J. R. sumokėjo iš R. B. pinigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pripažįstant faktą, kad J. R. apmokėjo automobilio taisymo išlaidas, toks elgesys gali būti logiškai paaiškinamas jo ir R. B. tarpusavio santykiais – jie pažinojo vienas kitą pakankamai ilgai, bendravo, kartu leido laiką, padėdavo vienas kitam. Todėl šios aplinkybės nepakanka išvadai dėl jo veikimo kartu su R. B. padarant nusikalstamas veikas, jų veikos ir tyčios bendrumo, nustatytų jų kontaktų metu jokių pokalbių apie disponavimą narkotinėmis medžiagomis neužfiksuota, kaip ir nebuvo nustatytas joks J. R. kontaktas su rastomis narkotinėmis medžiagomis, juo labiau aptariamų nusikalstamų veiksmų organizavimas, specialios narkotinių medžiagų gabenimui pritaikytos slėptuvės automobilyje įrengimas. Pabrėžtina, kad pastarąsias aplinkybes iš kaltinimo pašalino ir pats pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad šios aplinkybės nebuvo pagrįstos jokiais bylos įrodymais. Akcentuojamas J. R. pokalbio fragmentas, kur jis sako <...> tai ...(?) auklėjamojo darbas, kad jie negrybautų<...>, taip pat prašo jį informuoti, kada R. B. atvyks atsiimti automobilio, o pastarajam išvykus, paskambinti ir paprašyti pastarojo sugrįžti, aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste taip pat vienareikšmiškai teismo padarytų išvadų nepagrindžia. Galima daryti tik prielaidas dėl galimų J. R. sąsajų su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamo asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką. Konkrečiu atveju, vien tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nėra pakankamos padaryti neginčijamas išvadas, kad J. R. veiksmai (bendravimas su R. B., minėto automobilio įgijimas, pagalba jį remontuojant, užfiksuotų kontaktų ir pokalbių turinys) rodo ne tik kad R. B. buvo tik formaliu automobilio KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini) savininku, o tikrasis – J. R., bet ir patvirtina J. R. bendrą tikslą su R. B. neteisėtai disponuoti labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu ir jos kontrabanda nuosprendyje nurodytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis.

36. Dėl byloje esančių kriminalinės žvalgybos veiksmų (sekimo, telefoninių pokalbių) atlikimo metu užfiksuotų duomenų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindžia padarytas išvadas, pasisakytina, kad šie duomenys patvirtina J. R. ir R. B. bendravimo, atvykimo į autoservisą ir išvykimo iš jo faktus, tačiau nesant objektyvių įrodymų, tokių duomenų turinio aiškinimas, kaip vieno iš J. R. kaltės įrodymo, tėra tik prielaida.

37. Skundžiamame nuosprendyje kaip įrodymo šaltinis nurodomos aplinkybės, susijusios su telefono R. B. įgijimu, t. y. kad J. R. kreipėsi į S. K. dėl telefono, rinko modelį ir priėmė sprendimą dėl jo išrinkto modelio pirkimo, prašė instaliuoti papildomą programą „kika“ (t. 3, b. l. 118, 126–128), kartu argumentuojant J. R. ir R. B. parodymų dėl minėtų aplinkybių vertinimu. Teismas padarė išvadą, jog J. R. ir R. B. parodymai apie telefono pirkimo aplinkybes melagingi, o užfiksuotų pokalbių turinys rodo, kad tikrasis telefono pirkimu suinteresuotas asmuo, jo pirkėjas buvo J. R. ir paneigia pastarojo teiginius, kad jis su padaryta nusikalstama veika nesusijęs. Su šiomis teismo išvadomis sutikti nėra pagrindo. Vykdant elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos turinio kontrolę, buvo nustatyti J. R. kontaktai dėl mobilaus ryšio telefono įgijimo, susirašinėjimo programos joje įdiegimo, tačiau šie duomenys nėra vienareikšmiai ir nesant pakankamai kitų objektyvių įrodymų kategoriškai J. R. kaltės nepatvirtina. Nuosprendyje teismo išdėstyta J. R. ir R. B. duotų parodymų apie mobilaus ryšio įgijimo ypatumus bylai reikšmingu laikotarpiu analizė, t. y. J. R. nurodžius, kad R. B. prašymu tarpininkavo įgyjant telefoną (susiekė su asmeniu, S. K. užsiimančiu telefonais, paprašė instaliuoti susirašinėjimo programą, kuria galima naudotis būnant užsienyje, atsiklausęs dėl modelio ir gavęs sutikimą, R. B. įgijo telefoną); R. B. parodžius, kad norėjo pakeisti telefoną, susiskambino su pardavėju ir nuvykęs jį nupirko; paremia tik teismo daromas prielaidas dėl tokio J. R. elgesio priežasčių, tačiau savaime nepatvirtina paties J. R. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, įvertinus ir tai, kad jokių duomenų apie J. R. susitikimus, pokalbius, susijusius su neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, byloje nesurinkta. Nustatytos aplinkybės rodo, kad J. R. turėjo ryšių su asmeniu, kuris nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamas veikas (kaip minėta, buvo pažįstamas su R. B., bendravo, kartu leisdavo laiką), tačiau tiesioginiai J. R. veiksmai, vykdant šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas, nėra nustatyti, o vien tik prielaidomis grįsti asmens kaltės negalima. Be to, priešingai teismo argumentams, teisme duotų J. R. ir R. B. parodymų neatitikimai nelaikytini esminiu jų prieštaringumu, jų nurodytas aplinkybes dėl telefono įgijimo iš esmės patvirtina užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys.

38. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma ir tai, kad J. R. dalyvavimą nusikaltimų padaryme patvirtina tai, kad mobiliojo ryšio telefono Nokia RM-1134/Nokia 105, rasto ir paimto R. B. vairuotame automobilyje KIA Sorento, dėžutė rasta J. R. namuose. Byloje neneigiamas faktas, kad J. R. buvo perdavęs R. B. naudotis Nokia telefoną, taip pat objektyviai nustatyta, jog, atlikus mobilaus ryšio telefonų, paimtų iš J. R. ir R. B., numerių ir kontaktų analizę, matyti, jog laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. gegužės 16 d., tame tarpe tuo metu, kai R. B. buvo išvykęs į užsienio valstybę (kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje į Nyderlandų Karalystę įgyti ir atgabenti narkotinę medžiagą), šiais telefonais jie bendravo tik tarpusavyje. Vis dėlto, nesant objektyvių įrodymų apie šio bendravimo metu vykusio susirašinėjimo turinį, toks jų bendravimo aiškinimas, kaip J. R. veiksmų vadovaujant vykdomai nusikalstamai veikai, kontroliuojant nusikalstamus veiksmus, tėra prielaida. Nors R. B. atvykimas į Nyderlandų Karalystę ir išvykimas iš jos laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. patvirtintas bylos įrodymais, kaltinimo aplinkybė, kad narkotinės medžiagos buvo įgytos iki R. B. atvykimo į Lietuvą, teismo buvo pašalinta, kaip nepagrįsta jokiais įrodymais. Todėl skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad byloje kaltinti asmenys neteisėtai disponavo (laikė ir gabeno) labai didelį narkotinių medžiagų kiekį ir vykdė jų kontrabandą laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. Nors J. R. pozicija, jog jis turėjo vieną R. B. telefono numerį, o R. B. neturėjo jo numerio, byloje nepasitvirtino, nes buvo užfiksuotas jų tarpusavio bendravimas, susirašinėjimas, tačiau, kaip minėta, nesant susirašinėjimo turinio, ši aplinkybė taip pat nėra pakankama J. R. kaltei pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu, konstatavus, kad J. R. ir R. B. veikė ne organizuota, o bendrininkų grupe, iš J. R. pareikšto kaltinimo buvo pašalintos tokios aplinkybės kaip, organizuotos grupės subūrimas, nusikalstamos veikos plano parengimas ir vaidmenų paskirstymas, narkotinės medžiagos įgijimo organizavimas, R. B. nurodymų nuvykti į užsienio valstybę, įgyti narkotinę medžiagą ir ją paslėpus automobilyje įrengtose slėptuvėse kontrabanda pargabenti į Lietuvą davimas. Todėl pirmosios instancijos teismo ištirti ir įrodymais pripažinti duomenys neįrodo ir to, kad aplinkybėmis, kurios nustatytos nuosprendyje – J. R. pagalba R. B. dėl automobilio remonto, įgyjant Samsung mobilaus ryšio telefoną, perduodant jam Nokia mobilaus ryšio telefoną, į telefoną instaliuojant bendravimui skirtą programą, J. R., kaip vykdytojas, bendrininkaudamas su R. B. bent dalį jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviąją pusę sudarančių veiksmų, ar žinojo apie R. B. dispozicijoje esančias narkotines medžiagas, juo labiau prisidėjo prie nusikalstamų veikų padarymo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Konstatuotina, kad teismo nurodytų duomenų, nei kiekvieno atskirai, nei jų visumos nepakanka neginčytinai išvadai J. R. kaltei, dalyvavus bendrininkų grupe jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, pagrįsti, o, remiantis vien prielaidomis dėl J. R. elgesio, apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima. Baudžiamojoje byloje nustatytas J. R. bendravimas su R. B., tam tikrų jų duotų parodymų nesutapimas, suteikta pagalba dėl automobilio remonto, apmokėjimo, mobilaus ryšio telefono įgijimo aplinkybės, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepakankamos patvirtinti, kad J. R. dalyvavo aptariamų nusikalstamų veikų padaryme.

39. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamo asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, o tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jog, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis daugiausia grindžiamas būtent tokiomis išvadomis.

40. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje dėstomi argumentai dėl J. R. kaltę aptariamų veikų padaryme patvirtinančių įrodymų grindžiami spėjamomis ir pagrįstomis tik daromomis prielaidomis aplinkybėmis, kurios savaime nepatvirtina jo dalyvavimo aptariamose nusikalstamose veikose. Bylos nagrinėjimo metu surinktų duomenų visumos nepakanka neginčijamai išvadai dėl J. R. dalyvavimo nusikalstamose veikose. Kaip minėta, dalis skundžiamame nuosprendyje įvardintų įrodymų patvirtina J. R. ryšį su asmeniu, neteisėtai disponavusiu labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu ir vykdžiusiu kontrabandą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau šie įrodymai – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, nesudaro pagrindo neabejotinai ir neginčijamai išvadai dėl J. R. kaltės, padarius jam inkriminuotas veikas. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti preziumuojama, ji turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos, o to nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamo asmens naudai. Minėta, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir, remiantis įstatymo reikalavimais, įvertintų įrodymų visuma. Nagrinėjamoje byloje nėra surinkta patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių J. R. veiksmuose esant BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų požymių. Dėl išdėstytų aplinkybių skundžiamo nuosprendžio J. R. dalis naikinama ir priimamas naujas nuosprendis, J. R. iš kaltinimų pagal BK 199 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį išteisinamas, kadangi neįrodyta, jog J. R. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl R. B. patraukimo atsakomybėn pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį

41. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. neginčija fakto, kad automobilyje KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas jo vardu, buvo laikoma narkotinė medžiaga– kanapių derva, kurią jis, išvengdamas muitinės kontrolės ir neturėdamas leidimo, 2016 m. gegužės 11 d. iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai atgabeno į Vilniaus miestą ir kad jis šią medžiagą 2016 m. gegužės 16 d. gabeno iki Lavoriškių pasienio kontrolės posto, kur tą pačią dieną pareigūnų buvo sulaikytas, o narkotinė medžiaga surasta ir išimta. Tačiau jis nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kaip disponavimo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, ginčydamas, kad žinojo, koks konkrečiai narkotinės medžiagos kiekis buvo laikomas ir gabenamas automobilyje KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini), įrengtose slėptuvėse. Šiuo aspektu akcentuoja ir ištirtą tik dalį rastos ir išimtos narkotinės medžiagos, specialistės ir tyrėjos parodymus teisme, ir tvirtina, kad disponavimas labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu byloje buvo tik preziumuotas. Todėl prašo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga bei skundžiamo nuosprendžio motyvais aptariamu aspektu, konstatuoja, kad nuteistojo įvykdyta nusikalstama veika pagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir teisinio pagrindo nuteistojo R. B. veiką perkvalifikuoti į šio straipsnio 1 dalį, nėra.

42. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šios įstatymo dispozicijoje išvardytos veikos sudaro alternatyvius požymius, todėl kiekviena iš jų gali sudaryti savarankišką nusikaltimą. Konkrečiu atveju aktualūs veiką apibūdinantys požymiai yra laikymas ir gabenimas. Neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas yra šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos. Gabenamas, tai narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas didesniais nuotoliais. Medžiagos gali būti gabenamos transportuojant, nešant su savimi ir pan. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo, darydamas šią nusikalstamą veiką, suvokė pavojingą jos pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal teismų praktiką taikant BK 260 straipsnį kaltininkui pakanka suvokti, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat apie jų kiekį bent bendrais bruožais; nebūtina įrodyti, kad kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, koncentraciją. Be to, kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis, o įrodymai, patvirtinantys tokį suvokimą, gali būti ir šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K- 60/2014, Nr. 2K-426-507/2016, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-452-788/2016, Nr. 2K-207-699/2017, Nr. 2K-246-689/2019, Nr. 2K-119-689/2020, Nr. 2K-155-1073/2020 ir kt.).

43. Byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad R. B., išvengdamas muitinės kontrolės ir neturėdamas leidimo, 2016 m. gegužės 11 d. iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną automobilyje, KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini), specialiai įrengtose slėptuvėse (automobilio slenksčiuose) neteisėtai atgabeno į Vilniaus miestą narkotinę medžiagą –kanapių dervą, kurios masė, kaip nustatyta specialisto išvada Nr. 140-(2492)-IS1-6590 yra 150 861 g (150,861 kg), kurią neteisėtai laikė Vilniaus mieste bei šiuo automobiliu neteisėtai gabeno nuo Vilniaus miesto iki Lavoriškių pasienio kontrolės posto (t. 1, b. l. 90–94, 191–193). Nuteistasis R. B. neginčija narkotinės medžiagos automobilyje laikymo ir gabenimo fakto, tačiau tvirtina, kad jam nebuvo žinomas gabenamas draudžiamos medžiagos kiekis, dėl to jo padaryta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal lengvesnę inkriminuoto baudžiamojo įstatymo straipsnio dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo argumentais, kadangi R. B. nurodytos aplinkybės, įvertinus šioje byloje objektyviais duomenimis, taip pat ir nuteistojo R. B. parodymais, nustatytas faktines aplinkybes, minėtą nuteistojo poziciją paneigia.

44. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad patikrinus automobilį KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini), rentgeno įrenginiu, automobilio slenksčiuose buvo rastos slėptuvės. Išmontavus vairuotojo pusės sėdynę ir pakėlus kilimėlį, po juo rasta kėbulo išpjova per visą sėdynės plotį, uždengta varžtais pritvirtintu dangčiu. Nuėmus dangtį, slėptuvėje rasti 22 vidutiniai paketai, 23 maži paketai ir 17 didelių paketų, visi apsukti rudos spalvos lipnia juosta. Tokia pat slėptuvė rasta po keleivio sėdyne, iš šios slėptuvės išimta 10 mažų paketų, 17 vidutinio dydžio ir 20 didelių paketų – viso 109 vnt. paketų (1550 vnt. plytelių). Apytikris visų paketų svoris sudarė 164 kg (t. 1, b. l. 89, 90–94, 95–102, 191–193). Iš R. B. parodymų seka, kad automobilis KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini) buvo įgytas ir jame slėptuvės įrengtos, turint tikslą vykdyti kontrabandą. Apie slėptuvių įrengimą automobilyje jam buvo žinoma. Kaip tvirtino, jas įrengė asmuo, įvardintas kaip „Ž.“, kurio nurodymu jose jis veždavo cigaretes, už kiekvieną tokį vežimą iš pastarojo gaudamas 1 000 Eur atlygį. „Ž.“ pasiūlius užsidirbti daugiau (3 000 Eur), jis sutiko pervežti narkotines medžiagas į Baltarusijos Respubliką. Specialisto išvadoje Nr. 140-(489)-IS1-821 nurodyta, kad ant paketo, paimto 2016 m. gegužės 16 d. Lavoriškių pasienio kontrolės punkte atliktos transporto priemonės KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu ir pažymėto Nr. 93, rastų asmens tapatybei nustatyti tinkamų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su R. B. genotipu (t. 1, b. l. 124–125).

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos faktinės aplinkybės paneigia nuteistojo R. B. teiginius dėl narkotinės medžiagos kiekio ir patvirtina, kad nuteistasis, neteisėtai gabendamas narkotinę medžiagą, bent jau bendrais bruožais suvokė ir apie gabenamą jos kiekį. Kaip nurodė pats R. B., jis žinojo apie jo automobilyje įrengtas slėptuves, jų dydį ir išsidėstymą ir apie narkotinės medžiagos paslėpimą jose, nes pats paliko automobilį narkotinei medžiagai pakrauti. Šiuo aspektu vertintina ir visuma paminėtų bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų aplinkybių – apie surastą narkotinių medžiagų kiekį, pasirinktą jos gabenimo būdą (109 vienetai įvairaus dydžio (mažių vidutinio dydžio, didelių) paketų buvo gabenami paslėpti automobilyje tam specialiai įrengtose slėptuvėse, sunkiai aptinkamoje vietoje, siekiant, kad pašaliniai asmenys nepamatytų ir būtų apsunkintas jų radimas (siekė paslėpti nuo muitinio patikrinimo)); nuteistojo R. B. parodymus (suprato, kad gabena draudžiamas medžiagas, sutiko jas pervežti; už tai jam pažadėtas piniginis atlygis (3 000 Eur), kuris, lyginant su atlygiu už neteisėtą cigarečių gabenimą, buvo žymiai didesnis); apie paslėptas gabenamas narkotines medžiagas R. B. nepranešė net tuomet, kai buvo atliekamas detalus automobilio patikrinimas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtų aplinkybių analizė nekelia abejonių, kad R. B. suvokė, jog automobilyje įrengtose slėptuvėse buvo laikomas ir gabenamas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos.

46. Be jau aptartų aplinkybių, nuteistojo poziciją dėl jo žinojimo apie jo laikomos ir gabenamos draudžiamos medžiagos kiekį paneigia ir aukščiau minėta specialisto išvada Nr. 140-(489)-IS1-821 apie rastą R. B. biologinį pėdsaką ant vieno iš jo automobilyje surastų ir tirti paimtų paketų su narkotine medžiaga. Nors R. B. apeliaciniame skunde keliamos abejonės šio atlikto tyrimo metu gauto rezultato objektyvumu, tačiau nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir dėstomas abejones paneigia ne tik išvados tiriamosios dalies turinys, bet ir teisme apklaustų specialistės R. J. ir tyrėjos J. A. parodymai (t. 8, b. l. 94–97). Atsakydamos į teismo ir nagrinėjimo teisme dalyvių klausimus, tiek specialistė, tiek tyrėja paaiškino surastų ir paimtų daiktų paėmimo bei perdavimo ekspertizei, jų ištyrimo ypatumus. Baudžiamojoje byloje negauta duomenų, kad pareigūnai netinkamai atliko apžiūros metu rastų objektų paėmimo, supakavimo ir perdavimo ekspertizei veiksmus. Apeliaciniame skunde dėstomos abejonės dėl netinkamo šių veiksmų atlikimo paremtos tik sau palankiu būdu interpretuojant specialistės ir tyrėjos teisme duotų parodymų dalį, kokiu būdu ant paketų gali būti randami asmens biologiniai pėdsakai. Iš tyrėjos J. A. parodymų matyti, jog visi objektai buvo paimti ir supakuoti į atitinkamas policijos pakuotes taip, kad nebūtų pažeisti pėdsakai; iš šių pakuočių objektai nebuvo išimami, perpakuojami ir tokiu būdu supakuoti jie buvo išsiųsti ekspertiniam tyrimui atlikti. Atsakydama į klausimus specialistė R. J. paaiškino, kad su tyrimui pateiktais objektais buvo dirbama metodiškai, nuosekliai, pradedant tyrimą nuo tų veiksmų, kurie būtų mažiausiai pakenkę, pažeidę daktiloskopinius, DNR pėdsakus, apsunkinę jų suradimą ir paėmimą, pereinant prie kitų (cheminių) tyrimo metodikų. Taip pat specialistė paaiškino, kad tyrimo metu rasti DNR profiliai, kurių atsiradimą galima paaiškinti nešvariu darbu, paimant tyrimo objektus (be pirštinių, paltų, čiaudėjant ir pan.). Nors apeliaciniame skunde akcentuojamas būtent šis specialistės išsakytas pastebėjimas ir teigiama, kad tyrimo institucijos „nešvariai“ vykdė procesinius tyrimo veiksmus, šis argumentas atmetamas, kaip paneigtas specialistės parodymų apie tyrimo eigą visumos, o skunde selektyviai išrinkti teiginiai, traktuojami sau palankia prasme, nesumenkina tyrimo rezultato. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad asmenys, atlikę objektų paėmimą, yra kvalifikuoti imtis priemonių, kad būtų išsaugoti pėdsakai ir nebūtų sunaikinti įrodymai, o taip pat nuo objektų izoliuoti sulaikyti asmenys ir pan. Todėl nuteistojo R. B. pozicija apie galimą jo biologinio pėdsako ant tirti pateikto objekto atsiradimo priežastį atmestina, kaip gynybinė. Be to, iš specialistės paaiškinimų seka, jog į duomenų bazę siekiama įtraukti visus dirbančius asmenis, gautus duomenis sulyginus su turimais duomenų bazėje, jokių sutapimų nebuvo gauta. Nors nei ant pačios slėptuvės, nei ant kitų išorinių objektų kitų jo biologinių pėdsakų, rankų atspaudų nebuvo aptikta, tai faktinių aplinkybių vertinimo nekeičia ir nesudaro pagrindo paneigti kitais tinkamais bei pakankamais įrodymais byloje nustatyto neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu fakto. Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad R. B. žinojo, kur automobilyje yra slėptuvės, paliko automobilį narkotinėms medžiagoms pakrauti, lietė medžiagos, kurios buvo slepiamos jo automobilyje įrengtose slėptuvėse, pakuotę. Teisėjų kolegija sprendžia, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis R. B. suprato, kad automobilyje yra slepiama narkotinė medžiaga, suvokė, koks yra jos kiekis ir tai žinodamas šią medžiagą savo automobiliu gabeno.

47. Byloje taip pat ginčijamos aplinkybės, susijusios su tyrimui perduotos medžiagos kiekiu. Teigiama, kad specialistams buvo perduota tirti tik dalis rastos ir išimtos narkotinės medžiagos, argumentuojant, jog buvo priimtas nepagrįstas sprendimas tirti ne visus objektus, o tyrėja J. A. negalėjo paaiškinti skirtumų tarp paketų, briketų ir pakuočių, todėl net kiekybiniu požymiu veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Su minėtais skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Faktas, kad R. B. neteisėtai disponavo – laikė ir gabeno labai didelį narkotinės medžiagos kiekį, nustatytas remiantis specialisto išvada Nr. 140-(2492)-IS1-6590 (t. 1, b. l. 191–193), patvirtinančia, kad surastos narkotinės medžiagos – kanapių dervos kiekis nustatytas 150 861 g (150,861 kg), kuris pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, laikomas labai dideliu. Apeliaciniame skunde sąmoningai nutylima ir klaidingai nurodoma, kad ekspertiniam tyrimui buvo pateikta ne visa rasta ir išimta narkotinė medžiaga, o tik jos dalis. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog ekspertizės įstaigai buvo pateikti specialūs 22 plastikiniai paketai su juose esančiais įpakuotais objektais, bendrai 109 vnt. paketais (1550 vnt. plytelių), t. y. visi surasti ir išimti objektai (t. 1, b. l. 90–102, 104–106, 107, 191–193). Ekspertizės įstaigai buvo pateikta užduotis atlikti objektų biologinį, daktiloskopinį ir cheminį tyrimus. Vertindama užduoties apimtį, ekspertizę atliekanti institucija paprašė sumažinti tyrimui pateiktų objektų skaičių, tik atliekant biologinį tyrimą, t. y. atliekant žmogaus biologinių pėdsakų paiešką tiek ant išorinių, tiek ant vidinių visų paketų paviršių, ir būtent šiam tyrimui atlikti toks sutikimas buvo duotas (t. 1, b. l. 108, 109). Nnepaisant gauto sutikimo sumažinti biologinio tyrimo objektų skaičių, tiriamų objektų skaičius mažinamas nebuvo, nes kaip nurodė pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė R. J., buvo gaunami DNR profiliai. Todėl akivaizdu, kad byloje tiriamų objektų apimtis, juo labiau atliekant cheminį jų turinio tyrimą, mažinama nebuvo. Todėl konstatuotina, kad automobilyje įrengtose slėptuvėse R. B. laikytas ir gabentas narkotinės medžiagos kiekis baudžiamojoje byloje nebuvo preziumuojamas, o nustatytas specialaus tyrimo metu. Dėl šios išvados teisingumo nekelia abejonių ir aplinkybė, kad tyrėja J. A. negalėjo nurodyti, kas yra paketai, kuo jie skiriasi nuo briketų ar pakuočių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju cituoti tyrėjos J. A. parodymai apie paimtų objektų pakuočių pakavimą į specialius policijos paketus, kuriuose objektai buvo pateikti specialisto tyrimui. Specialiam tyrimui pateiktų medžiagų autentiškumo, specialisto išvados aprašomojoje dalyje nurodytų tiriamų objektų įpakavimo, lyginant su užfiksuotu jų radimo ir paėmimo metu, aplinkybės, kaip ir specialisto išvados apie tirti pateiktuose objektuose nustatytą narkotinės medžiagos kiekį abejonių nekelia. Rankraštinis vieno iš specialaus plastikinio paketo numerio pataisymas (Nr. 002212 užrašytas praleidus vieną skaičių), laikytinas trūkumu, kuris nepaneigia, jog prie bylos buvo prijungtos ir ištirtos automobilio KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini) slėptuvėse surastos ir išimtos narkotinės medžiagos pakuotės.

48. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad nuteistasis R. B. nusikalstamą veiką padarė skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Jis žinojo, kad neteisėtai disponuoja narkotine medžiaga, suvokė apie labai didelį tos medžiagos kiekį ir disponavo ja už pažadėtą piniginį atlygį. Nuteistasis suvokė pavojingą daromos nusikalstomos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl nuteistojo nusikalstami veiksmai pagrįstai pripažinti tyčiniais. Aptarti įrodymai patvirtina, kad R. B. tas medžiagas turėjo savo žinioje – laikė savo automobilyje įrengtose slėptuvėse ir jas gabeno. Pagal pagrįstai įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes nėra abejonių, kad R. B. veika kvalifikuota teisingai ir atitinka BK 260 straipsnio 3 dalį. Dėl to tenkinti apelianto prašymą – perkvalifikuoti veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nėra teisinio pagrindo. Tai, kad narkotinės medžiagos neatiteko galutiniam vartotojui, esminės reikšmės R. B. veikos kvalifikavimui neturi, jo veika buvo baigta, nes jis draudžiamas medžiagas laikė ir gabeno. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra formali ir veika laikoma baigta nuo bent vieno alternatyvaus veiksmo, šiuo atveju laikymo ir gabenimo atlikimo, todėl nuteistojo apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad jo padaryta veika nebuvo baigta, o nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

50. Kontrabandos baigtumas priklauso nuo kaltininko pasirinkto kontrabandos dalyko gabenimo būdo (per muitinės postus ar juos apeinant), nuo gabenamų prekių deklaravimo formos (žodžiu, raštu, veiksmu) ir kitų aplinkybių. Tais atvejais, kai kontrabandos dalykas gabenamas per muitinės postą, nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai daiktai, kurie turi būti pateikti muitinei, nėra pateikiami muitinės kontrolei, ar kitaip šios kontrolės išvengiama, arba gabenami neturint leidimo. Tokių daiktų gabenimas neturint leidimo, nepateikimas muitinės kontrolei gali pasireikšti ir tuo, kad šie daiktai yra slepiami vietose, apsunkinančiose jų aptikimą, pvz., specialiai tam įrengtose slėptuvėse. Tokiais atvejais kontrabandos baigtumas sutampa su momentu, kai išaiškėja, kad privalomi pateikti muitinei daiktai nebuvo pateikti muitinės kontrolei, ar gabenami neturint tam leidimo (pvz., muitinės pareigūnai rado paslėptus nuo kontrolės daiktus).

51. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. B. buvo pareikštas kaltinimas ir pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, kad jis, išvengdamas muitinės kontrolės ir neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos sieną iš Lenkijos gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatyta, kad 2016 m. gegužės 11 d., 14.51 val., R. B. automobiliu „Kia Sorento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pravažiavo Lietuvos – Lenkijos pasienį, Lazdijų rajone ir įvažiavo į Lietuvos Respubliką; atvažiavęs pastatė automobilį saugojimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad narkotinė medžiaga buvo per Lenkijos Respubliką atgabenta į Lietuvos Respubliką ir ją automobiliu „Kia Sorento“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno R. B..

52. Taip pat nustatyta, kad automobiliu KIA Sorento, v. n. (duomenys neskelbtini), R. B., 2016 m. gegužės 16 d. nuo Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) namo, neteisėtai gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos tam specialiai automobilyje įrengtose slėptuvėse, iki Lavoriškių pasienio kontrolės posto, esančio Lavoriškių k., Vilniaus r., kur 2016 m. gegužės 16 d. apie 5.50 val. R. B. vairuojamas automobilis buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, o automobilyje įrengtose slėptuvėse gabenta narkotinė medžiaga buvo surasta ir išimta. Todėl šie R. B. veiksmai pagrįstai laikyti baigta kontrabanda ir pirmosios instancijos teismo teisingai kvalifikuoti pagal BK 199 straipsnio 3 dalį. Vien aplinkybės dėl narkotinės medžiagos įgijimo užsienyje pašalinimas iš nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kartu panaikinant nuorodą į BK 7 straipsnio 12 punktą, atsižvelgus į byloje nustatytų ir pirmiau aptartų faktinių aplinkybių visumą, esminės reikšmės jo veiksmų teisiniam vertinimui neturi ir faktinio pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 199 straipsnio 3 dalį nepanaikina. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo nustatytų nusikalstamų veikų padarymo kontekste pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė narkotinės medžiagos neteisėto laikymo laikotarpį – nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 17 d., kadangi byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog R. B. buvo sulaikytas 2016 m. gegužės 16 d. ir automobilyje rastos narkotinės medžiagos pakuotės buvo paimtos. Todėl šios nusikalstamos veikos padarymo laiko aplinkybė atitinkamai patikslintina.

Dėl kitų procesinių klausimų

53. Kaip jau minėta, J. R. yra išteisinamas dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su R. B., išvengdami muitinės kontrolės ir neturėdami leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines medžiagas ir laikė bei gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Iš R. B. parodymų matyti, kad nusikalstamas veikas jis padarė vykdydamas bendrą sumanymą kartu su kitu asmeniu – Ž.. Bylos duomenys objektyviai nepatvirtina, jog R. B. įvardintas asmuo Ž. yra J. R., kiti minėto asmens duomenys nenustatyti, todėl laikytina, kad R. B. nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarė kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Dėl šios faktinės aplinkybės pakeitimo, nuteistojo R. B. padaryto nusikaltimo kvalifikavimas nepasikeičia. Be to, minėtos faktinės aplinkybės pakeitimas nesudaro prielaidų pažeisti R. B. teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus minimą aplinkybę, iš esmės lieka nustatyti tie patys R. B. padarytų nusikalstamų veikų požymiai ir veikų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

54. Nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus ir bendrininkavimo instituto nuostatų aiškinimas ir taikymas. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju R. B. padarė nusikalstamą veiką, kartu su nenustatytu asmeniu. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Byloje surinkti, teismų patikrinti ir įvertinti įrodymai dėl R. B. atliktų veiksmų pobūdžio ir mechanizmo, taip pat kilusių padarinių, duoda pagrindą išvadai apie tai, kad R. B. jam inkriminuotus veiksmus atliko (realizavo) ne vienas (kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo – veikiant ne su J. R., bet su tyrimo metu nenustatytu asmeniu), tačiau nagrinėjamoje byloje nenustačius bent dviejų vykdytojų, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo veikiama bendrininkų grupe. Iš skundžiamame nuosprendyje nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių matyti, kad yra nustatyti R. B. kaip vykdytojo veiksmai, tačiau to negalima pasakyti apie kito asmens veiksmus, kurie yra tik preziumuojami iš R. B. atliktų veiksmų. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje įrodytas nustatytas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, sumaišė bendrininkavimo formą su bendrininkavimo rūšimi. Baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia kalbėti tik apie paprastą bendrininkavimą. Tokiu būdu iš R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo šalinama aplinkybė, kad jis veikė bendrininkų grupe ir veikų aprašyme nurodoma patikslinta aplinkybė, kad R. B. atitinkamai veikė kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo aplinkybę dėl veikimo bendrininkų grupe, R. B. teisės į gynybą nepažeidžia.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

56. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Vertinant kaltininko parodymus, be kita ko svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda (prisideda) tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-231-495/2019).

57. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas, vertindamas R. B. poziciją, nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis, nors savo kaltę pripažino, tačiau davė melagingus parodymus, kas neleido konstatuoti, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau šiame procesiniame sprendime aptartas aplinkybes ir padarytas išvadas, su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinka ir sprendžia kad skundžiamame nuosprendyje nuteistojo R. B. prisipažinimas ir gailėjimasis nepagrįstai nepripažintas jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, nors R. B. parodymus dėl atskirų aplinkybių, susijusių su nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusiu kitu asmeniu, teismas pripažino prieštaringais, tačiau akivaizdu, kad nuteistasis esmines jam inkriminuotų veikų padarymo aplinkybes ir savo veiksmus pripažino, nurodė faktines aplinkybes, kurios buvo patvirtintos ir kitais bylos įrodymais nustatytais duomenimis. Teismų praktikoje tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių – neigia, iš viso jų nenurodo ar nurodo netiksliai, vertinama, kad kaltininkas pripažino, padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Būtent tokia situacija nustatyta ir šioje byloje. Tuo tarpu kaltininko gailėjimasis objektyviai įvertinamas iš bylos duomenų visumos. Atlikus nuteistojo duotų parodymų analizę, juos vertinant kartu su kitais bylos įrodymas, nėra pagrindo išvadai, jog nuteistojo pozicija – kaltės pripažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų veikų neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės ir negali būti pripažįstama nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis dalyje yra keičiamas, pripažįstant R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (BPK 328 straipsnio 1 punktas)

58. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, R. B. prašo nustatyti ir kitą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, t. y. kad nusikalstamos veikos buvo padarytos dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Pagal formuojamą teismų praktiką, tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-895/2015, Nr. 2K-138-03/2017 ir kt.). Apeliantas motyvuoja, kad sprendimą įvykdyti nusikalstamas veikas lėmė sunki jo finansinė padėtis – jis buvo bedarbis, neturėjo pajamų. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, neturi pagrindo išvadai, kad nuteistojo finansinė situacija buvo beviltiška ar labai sunki, nulėmusi nusikalstamų veikų padarymą. Visų pirma, teismų praktikoje net ir aplinkybė, kad asmuo konkrečiu laikotarpiu neturi darbo, savaime neduoda pagrindo išvadai dėl asmens sunkios ar beviltiškos padėties. Kita vertus, nuteistasis nepateikė jokių duomenų apie savo turimus turtinius įsipareigojimus, tuo laikotarpiu gautas pajamas, išlaidas, iš kurių būtų galima spręsti apie itin sudėtingą nuteistojo finansinę situaciją. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog bylai aktualiu laiku R. B. buvo darbingo amžiaus, nebuvo bedarbis, dirbo vadybininku UAB „Parkingas“, išlaikytinių neturėjo, buvo išsituokęs. R. B. parodymus dėl sunkios turtinės ir beviltiškos padėties paneigia ir byloje nustatytos automobilio KIA Sorento įgijimo aplinkybės. Duomenų, kad R. B. ilgą laiką gyveno nepritekliuje, negalėjo išlaikyti savęs ar savo artimųjų, dirbdamas legalų darbą, taip pat nepateikta. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo R. B. atsakomybę lengvinančia pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą aplinkybę, kad nusikaltimus jis padarė dėl sunkios turtinės padėties.

59. Apeliantas pažymi, kad jo atsakomybę lengvina ir tai, kad jis nebuvo nusikalstamų veikų organizatorius, naudos negavo, narkotinės medžiagos nepateko į apyvartą (nepasiekė galutinių vartotojų), kas leidžia kalbėti ir apie padarytos veikos mažesnį pavojingumą. Sutikti su šiais argumentais nėra pagrindo. Pagal BK 59 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Pagal šią nuostatą teismas turi teisę pripažinti lengvinančiomis ir kitas aplinkybes, kurios parodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448-303/2016, Nr. 2K-176-222/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, nors ir yra reikšmingos individualizuojant bausmę, įtakos nusikalstamų veikų padarymui neturėjo ir nemažina nei jų, nei R. B. kaip kaltininko, pavojingumo.

Dėl bausmės

60. Apeliaciniame skunde keliamas ir R. B. paskirtos bausmės individualizavimo klausimas. Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, skirdamas bausmes, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, taikė juos formaliai, tinkamai neatsižvelgė į jo paties veiksmus, vaidmenį veikos padaryme, tokiu būdų laikant, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė laikytina per griežta. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjas taip pat atkreipė dėmesį į žymiai pablogėjusią nuteistojo sveikatos būklę, užsitęsusi baudžiamosios bylos procesą.

61. Pažymėtina, kad, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę sušvelnina ar pagriežtina tada, kai paskirta bausmė savo rūšimi arba dydžiu yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

62. Konkrečiu atveju, aptariant bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tikslinga paminėti, jog teisinio pagrindo R. B. išteisinti dėl apeliaciniu skundu ginčijamos veikos pagal BK 199 straipsnio 3 dalį nėra, taip pat nenustatytas pagrindas keisti jam inkriminuotos veikos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kvalifikavimą. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam bausmes, teisingai įvertino, kad R. B. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkių (BK 199 straipsnio 3 dalis) ir labai sunkių (BK 260 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų kategorijai. Byloje, kaip minėta, teismas nenustatė R. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į nusikaltimų pobūdį, R. B. asmenybę ir sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei sankcijoje nustatytas bausmių vidurkis. Skaičiuodamas skirtinų bausmių dydį nuo vidurkio, teismas nurodė, kad pagrindą mažinti nuteistajam skirtinos bausmės dydį sudaro tik nuteistojo asmenybė, kuri iš esmės nėra neigiama, tačiau pagrindo ženkliam bausmės mažinimui neįžvelgė, nes vertino, jog nuteistasis davė melagingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu teismas, skirdamas bausmes nuteistajam, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamų bausmių rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tiek apibūdinančias nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, t. y. neapsiribojo formaliu teisingumo vykdymu ir paskyrė jam teisingos rūšies bausmes. Nors teisėjų kolegija nustatė pagrindą pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taip pat iš inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo pašalinta aplinkybė, kad veikimo bendrininkų grupe, spręstina, kad teismas, motyvuodamas parenkamų bausmių dydžius, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir paskyrė bausmes, kurių dydį teisingai parinko, skaičiuodamas nuo jų vidurkio. Todėl pirmosios instancijos teismo už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės nelaikytinos per griežtomis ir nėra teisinio pagrindo jų keisti.

63. Kita vertus, išsakyti argumentai dėl ilgos proceso trukmės yra pagrįsti. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose, taip pat taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (kai tokia galimybė nustatyta įstatyme) arba skirti švelnesnę, nei nustatyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018). Nustatęs pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, teismas privalo svarstyti, kaip galėtų būti kompensuotas teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas.

64. Tokia praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiems asmenims yra tinkama teisinės gynybos priemonė, kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017; 2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecija ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, Nr. 2K- 87-942/2017).

65. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. gegužės 16 d. dėl BK 199 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų (t. 1, b. l. 3). Tyrimą pabaigus, baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teisme gauta 2017 m. lapkričio 9 d., nuosprendis priimtas 2018 m. gruodžio 19 d. Esant tokioms aplinkybėms, procesas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neužtruko ir kaltinamųjų teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką nebuvo pažeista. Kita vertus, vertinant bylos trukmę kaip bausmių paskyrimui reikšmingą aplinkybę, nustatyta, jog apeliacinės instancijos teisme byla su apeliaciniais skundais buvo gauta 2019 m. vasario 6 d., o apeliacinis bylos nagrinėjimas buvo užbaigtas tik 2022 m. lapkričio 22 d., teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo (bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko kiek mažiau nei ketveri metai). Šioje baudžiamojoje byloje buvo paduoti du nuteistųjų apeliaciniai skundai. Bylą sudarė 9 tomai. Iš bylos duomenų matyti, kad tokį procesą apeliacinės instancijos teisme iš dalies lėmė nuteistųjų gynėjų neatvykimas į teismo posėdžius dėl ligos; pirmosios instancijos teismo padarytos procesinės klaidos, kai R. B. teismo nuosprendis rusų kalba buvo įteiktas pavėluotai, išsiuntus baudžiamąją bylą su apeliaciniais skundais Lietuvos apeliaciniam teismui, kuomet apeliacinės instancijos teismui teko atidėti bylos nagrinėjimą, sudarant galimybę nuteistajam R. B. susipažinti su teismo nuosprendžiu jam suprantama kalba ir per dvidešimt dienų teismui paduoti motyvuotą apeliacinį skundą dėl jam priimto nuosprendžio; buvo daromos pertraukos dėl teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimo, ar vieno iš teisėjų kolegijos nario teisėto nebuvimo darbe; ilgą proceso trukmę sąlygojo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo ypatumai, prasidėjus koronaviruso pandemijai ir paskelbto karantino dėl minėtos pandemijos grėsmės laikotarpiu; baudžiamosios bylos nagrinėjime taip pat buvo daromos pertraukos, iškilus poreikiui tirti R. B. sveikatos būklę, atliekant kompleksinę komisijinę sveikatos būklės nustatyto (deontologinę) ekspertizę. Todėl vertinant visą, beveik ketverius metus besitęsiančio bylos proceso trukmę, kuri tik iš dalies buvo susijusi su nuteistųjų gynėjų neatvykimu į teismą dėl ligos, būtinybe nustatyti R. B. sveikatos būklės pobūdį ir pakitimus, aktyviu nuteistųjų teisės į gynybą realizavimu, o didžiąja dalimi su objektyviomis priežastimis – Lietuvoje ir visame pasaulyje išplitusia koronaviruso (COVID-19) infekcija, kuri sutrikdė daugelio valstybės institucijų, tame tarpe ir teismų sklandų, nepertraukiamą ir savalaikį darbą, teisėjų kolegijos sudėties pasikeitimais, spręstina, kad yra pagrindas pripažinti bylos procesą ilgu, sudarančiu prielaidą teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo konstatavimui.

66. Konstatavus nuteistojo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas bausmės mažinamos baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose arba taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant švelnesnes bausmes, nei nustatytosios baudžiamojo įstatymo, sankcijoje, kad būtų kompensuota dėl šio pažeidimo nuteistojo patirta žala. Individualizuojant už atskiras nusikalstamas veikas skirtinas bausmes, teisėjų kolegija vertina ne tik nusikalstamų veikų pobūdį, bet R. B. asmenybės pavojingumo laipsnį atskleidžiančius bylos duomenis.

67. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, R. B. paskirdamas bausmes ir galutinę bausmę, įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes dėl šioje byloje užsitęsusios baudžiamojo proceso trukmės – konstatavus nuteistojo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, jo padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, praėjusį laiką po jų padarymo, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą ir nustatytą lengvinančią aplinkybę, nuteistojo sveikatos būklę (bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laikotarpiu susirgo sunkia liga), priėjo prie išvados, kad bausmės paskirtį užtikrinantis teisingumo principo įgyvendinimas bus pasiektas, nuteistajam paskirtąsias laisvės atėmimo bausmes mažinant, t. y. už padarytą sunkų nusikaltimą (BK 199 straipsnio 3 dalis) mažinant ją baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose, o už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį ir skiriant mažesnės trukmės, nei BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta minimali, laisvės atėmimo bausmę. Kelerius metus nagrinėtoje baudžiamojoje byloje užsitęsusi R. B. teisinės padėties situacija, kuri neabejotinai sukūrė nuteistajam neaiškumo, netikrumo būseną dėl jo ateities, leido gana ilgą laiką išgyventi neaiškumą ir netikrumą dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties, laikytina bausmės skyrimui teisiškai reikšminga aplinkybe. Sumažinto dydžio bausmės R. B., atsižvelgus į aukščiau aptartas aplinkybes, bus teisingos, proporcingos visumoje vertinant asmenį, ilgą baudžiamąjį procesą ir padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą. Paskyrus naujas bausmes, keičiama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo – vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nuteistajam skiriama nauja galutinė subendrinta bausmė.

68. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo R. B. gynėjas motyvuodamas pablogėjusia nuteistojo R. B. sveikatos būkle, prašė svarstyti klausimą dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam.

69. Pagal BK 76 straipsnio 1 dalį nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, ligos pobūdį ir atliktos bausmės laiką. Atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo bausmės dėl ligos yra teismo teisė, o ne pareiga. Tai, ar liga atitinka sunkios nepagydomos ligos kriterijus, yra medicinos, o ne teisės klausimas. Pažymėtina, kad, taikant BK 76 straipsnį, nepakanka nustatyti, jog nuteistojo liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakyme Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pateiktą Sunkių nepagydomų ligų sąrašą. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtą bausmę, teismas įvertina padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir nuteistojo asmenybę, atsižvelgia į atliktos bausmės (jeigu ji atliekama) dalį, nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat sunkios nepagydomos ligos pobūdį, įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje, galimą poveikį kitų nuteistųjų, kartu kalinčių įkalinimo įstaigoje, sveikatai. Šias aplinkybes teismas nustato, remdamasis duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, padaro, vertindamas įrodymus ir atsižvelgdamas į Bausmių vykdymo kodekse nustatytą bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2014, 2K-38-942/2017).

70. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme gauti duomenys apie nuteistojo R. B. sveikatos būklę nepatvirtina, kad liga, kuria R. B. susirgo, atitinka Sunkių nepagydomų ligų sąraše (patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-308/V-1247 „Dėl Nuteistųjų, susirgusių sunkia nepagydoma ar psichikos liga, sveikatos būklės patikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įsakymo 2017 m. spalio 5 d. Nr. 1R-246/V-1155 redakcija) esančių ligų kriterijų. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad R. B. buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini); labai gera remisija po atliktos autologinės kamieninių ląstelių transplantacijos. Nors (duomenys neskelbtini) yra įtraukta į Sunkių nepagydomų ligų sąrašą (1 priedo 3.9 punktas), tačiau prie šios ligos nurodytos ir būtinos sąlygos, kurioms esant ši liga būtų laikoma sunkia nepagydoma, dėl kurios asmeniui būtų sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Ekspertinio tyrimo, atlikto 2022 m. rugpjūčio 10 d., metu, aktas surašytas 2022 m. lapkričio 22 d.(pastaba – akte nurodyta surašymo data 2021 m. lapkričio 22 d.) nustatyta, kad R. B. sveikatos būklė, sergant minėta liga, neatitinka kartu numatytų būtinųjų sąlygų, todėl konstatuota, kad dabartinė jo sveikatos būklė neatitinka aukščiau minėto ligų sąrašo kriterijų. Taip pat nustatyta, kad R. B. tyrimo metu stacionarinis gydymas nereikalingas, rekomenduojamas profilaktinis gydymas, jis gali atlikti laisvės atėmimo bausmę (t. 10, b. l. 163–167). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas Viačeslavas Kolomiecas patvirtino duotą išvadą, nurodė, kokiais medicininiais duomenimis remiantis ir kokių sričių specialistų tyrimas buvo atliktas bei padarytos atitinkamos išvados. Proceso dalyviai pasinaudojo teise užduoti klausimus ekspertui ir ekspertas motyvuotai į proceso dalyvių klausimus atsakė. Ekspertizės akto išvados bei eksperto teisme duoti paaiškinimai apie atliktą tyrimą bei pateiktas išvadas leidžia konstatuoti, kad ekspertizės aktas atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus. Byloje duomenų, kad bausmės atlikimo įstaigos neužtikrintų būtinosios pagalbos R. B. suteikimo ir tinkamos jo sveikatos priežiūros, nėra. Laisvės atėmimo vietose esančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą užtikrina pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros padaliniai, taip pat jiems teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos arčiausiai esančiose ir atitinkamas paslaugas galinčiose suteikti valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnio 2 ir 4 dalys). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, atsiradus pagrindui, atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos klausimas gali būti sprendžiamas ir nuosprendžio vykdymo stadijoje. Todėl darytina išvada, kad nuteistajam laisvės atėmimo bausme garantuojama reikalinga bei visapusiška sveikatos priežiūra ir būtinos medicininės paslaugos teikiamos, o pasikeitus dabartinei R. B. sveikatos būklei, klausimas dėl to ar ne per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, gali būti sprendžiamas pakartotinai. Vien tik ši nuteistojo sveikatos būklė ar vyresnis amžius nesudaro pagrindo skirti R. B. bausmę, nesusijusią su asmens laisvės suvaržymu.

Dėl kardomųjų priemonių

71. Skundžiamu nuosprendžiu J. R. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos kardomosios priemonės – užstatas, dokumentų paėmimas ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, jos naikinamos, perduodant nuosprendį vykdymui. Pažymėtina, kad kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, J. R. bylą nagrinėjusio teismo nutartimi buvo panaikinta 2018 m. vasario 22 d. ir iš naujo šios kardomosios priemonės skyrimo klausimas teisme svarstomas nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad minėta kardomoji priemonė paliekama galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos priimto procesinio sprendimo pobūdį, kitų J. R. paskirtų kardomųjų priemonių – užstato ir dokumentų paėmimo taikymas yra naikinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria J. R. (J. R.) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo, padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti J. R. paskirtas kardomąsias priemones – užstatą, dokumentų paėmimą. Įmokėtą 10 000 Eur užstatą grąžinti užstato davėjui S. R..

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį:

R. B., pripažintam kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, paskirti, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimo 5 (penkeriems) metams bausmę;

R. B., pripažintam kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos 199 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirti laisvės atėmimo 2 (dviem) metams bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, R. B. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Pripažinti R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi)

Pašalinti iš R. B. nustatytų nusikalstamų veikų padarymo faktinių aplinkybių nurodytą aplinkybę, kad jis veikė bendrininkų grupe, patikslinant, kad jis veikė bendrai su tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir patikslinant, kad R. B. nusikalstamas veikas įvykdė laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 20016 m. gegužės 16 d..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.