- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-433-202/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00053-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- T. J.
- Advokatai
- Marina Gušauskienė
- Kategorijos
- 1.1.8.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Elenos Vainienės, Lino Žukausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme ketveriems metams;
- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį arešto bausme keturiasdešimčiai parų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu ir 8 punktu bei BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, T. J. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant T. J. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, bei paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (753,00 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
T. J. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. J. pagal 2013 m. spalio 10 d. prokuroro nutarimą sumokėtą 30 000 Lt (8 688,60 Eur) dydžio užstatą perduoti valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. T. J. nuteistas už tai, kad neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos automobilyje CITROEN JUMPER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame J. J. (buvusi P.), pakabintoje striukėje, iki 2013 m. balandžio 24 d. 17.30 val. laikė 1,6662 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kol automobilio apžiūros metu ši medžiaga buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.
1.1. T. J. taip pat nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2013 m. balandžio 24 d. 20 val. 05 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 2,0286 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kol kratos metu jos buvo surastos ir paimtos policijos pareigūnų.
1.2. Be to, T. J. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2013 m. balandžio 24 d. 20 val. 05 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė didelį kiekį – 92 vnt. pirmos grupės šaudmenų, kurie yra pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoletiniai šoviniai su guminėmis kulkomis „9 mm PA, OZK“, kurių maksimali kulkos kinetinė energija yra 35 J, skirti pistoletams, šaudyti guminėmis kulkomis, kurių kinetinė energija viršija 7,5 J, taip pat šaunamąjį ginklą – dujinį automatą ZORAKI mod. 925, pagamintą pramoniniu būdu ir skirtą šaudyti 9 mm kalibro P.A.K dujiniais šoviniais, su išsukta įvorės pavidalo vamzdžio kanalo pertvara, leidžiančia iš šio automato šaudyti ir pistoletiniais 9 mm kalibro PA šoviniais su gumine kulka, kurie, remiantis Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, priskiriami civilinėje apyvartoje draudžiamiesiems šaudmenims ir ginklams, kol šiuos šaudmenis bei šaunamąjį ginklą kratos metu surado ir paėmė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 13 d. nuosprendį dalyje, kurioje T. J. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, nesant kaltės nuteistojo veiksmuose. Į bausmės laiką įskaityti laiką nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. Taip pat prašo panaikinti taikytą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
2.1. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, apeliantė teigia, kad aplinkybė, jog ginklai nebuvo supakuoti, o dėtuvės užtaisytos šoviniais, nepaneigia V. J. parodymų dėl tikslo dovanoti ginklus savo sutuoktiniui jubiliejaus proga. Nuteistojo gynėjos nuomone, teismas neįvertino, kad V. J. yra moteris, ginklais nesidomi, jų neišmano, naudotis jais taip pat nemoka, neturi specialių žinių, tad ginklai buvo laikomi būtent taip, kaip buvo įsigyti. Pažymi ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojos V. J. parodymai nebuvo tikrinami: nebuvo nustatytos ginklų ir šovinių įsigijimo aplinkybės – ar šoviniai jau iš karto buvo sudėti į dėtuvės, ar buvo parduoti, pvz., supakuoti dėžutėje. Nurodyta aplinkybė nebuvo tiriama ir apklausus kaip liudytoją V. J., todėl nėra jokio teisinio pagrindo abejoti V. J. parodymais. Gynėja pažymi ir tai, kad ginklų paruošimą naudojimui patvirtintų jų užtaisymas arba pačios dėtuvės įstatymas į ginklą, bet ne šovinių sudėjimas į dėtuvės, kurios buvo rastos šalia. Liudytojos V. J. parodymų nepaneigia ir tai, kad ginklai nebuvo supakuoti, tą ji galėjo padaryti ir prieš patį sutuoktinio jubiliejų. Be to, šios aplinkybės niekaip nepagrindžia nuteistojo kaltės dėl ginklų ir šovinių laikymo, nes butas priklausė ne jam, raktus nuo buto turėjo ir jo mama, kuri minėtame bute galėjo lankytis kada panorėjusi.
2.2. Gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog ta aplinkybė, kad nuteistojo sutuoktinė J. J., radusi ginklus ir šovinius, juos perdėjo į virtuvės spintelę ir nieko neklausinėjo, taip pat neįrodo T. J. kaltės dėl aptariamo nusikaltimo. Kitų žmonių abejingumas, nerūpestingumas arba nesidomėjimas negali būti laikomas kaltės įrodymu. Tai, jog J. J. nieko neklausinėjo apie rastų daiktų kilmę, neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad jai buvo žinoma, kam ginklai priklausė. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriama aplinkybė, ar J. J. iki kratos jos anytos (V. J.) bute atlikimo bendravo su pačia anyta (V. J.). Nenustačius šios aplinkybės, daryti kategorišką išvadą dėl T. J. kaltės nėra teisinio pagrindo.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatuose (BPK 301 straipsnis) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis prielaidomis ar abejonėmis, asmens kaltė grindžiama tik nenuginčijamais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-942/2015, Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013). Gynėjos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje nėra neginčijamų įrodymų dėl T. J. kaltės laikant ginklus ir šovinius.
2.4. Gynėja pažymi ir tai, kad nuteistojo kaltės įrodymu negali būti ir pastarojo ankstesni teistumai. Asmens kaltumas turi būti kiekvienu atveju nustatytas ir įrodytas, o ne preziumuojamas, todėl apygardos teismo pastebėjimas, kad T. J. už analogišką nusikaltimą jau buvo nuteistas, nelaikytinas jo kaltės įrodymu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo tiriamos ir gretinamos aplinkybės nusikalstamų veikų, už vieną kurių T. J. buvo nuteistas ankstesniu nuosprendžiu ir šiuo metu jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Taip pat pažymi, kad net ir nustačius, jog dviejų nusikaltimų aplinkybės analogiškos, T. J. negalėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybės, nes tai prieštarautų non bis in idem principui.
2.5. Be to, gynėja tvirtina, kad T. J. kaltės nepatvirtina ir specialisto išvadoje padarytas pastebėjimas, kad rastais ginklais buvo naudotasi, iš jų ištrauktos vamzdžio kanalo pertvaros, kas leidžia naudoti šovinius su kulkomis, o šoviniais buvo užtaisytos trys dėtuvės, o dalis jų paimta iš dėžutės, kuri rasta nepilna ir be dangtelio. Apeliantės nuomone, nėra nustatyta, kas ir kada iš vamzdžio ištraukė kanalo pertvaras, ant ginklų, dėtuvių nebuvo ieškoma ar nustatyti T. J. pirštų antspaudai ar kiti įrodymai, kad nuteistasis juos laikė rankoje. Aplinkybė, kad dėžutėje trūko šovinių, taip pat nepatvirtina T. J. kaltės, nes nebuvo nustatinėjama ir tiriama, koks šovinių kiekis iš vis buvo įgytas.
2.6. Nuteistojo gynėjos teigimu, nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad T. J. kaltė įrodyta nebuvo, neginčijamų objektyvių įrodymų byloje nėra, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nepagrįstos, duomenys byloje įvertinti selektyviai ir tendencingai kaltinančia prasme, tai sąlygojo nepagrįstą T. J. nuteisimą.
2.7. Gynėjos apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. J. buvo sulaikytas (suimtas) pagal Europos arešto orderį 2016 m. rugpjūčio 12 d. remiantis Norvegijos Karalystės Tromso teismo nutartimi. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, T. J. į bausmės laiką turi būti įskaitytas laikas nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d., o ne nuo 2016 m. rugsėjo 30 d., kuomet T. J. buvo atvežtas iš Norvegijos Karalystės ir suimtas Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi.
2.8. Be to, gynėja nurodo, kad įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimo asmenų fondą sietinos su nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų interesų stiprinimu. Tad net ir pripažinus T. J. kaltę dėl neteisėto ginklų ir šaudmenų laikymo, jis savo veiksmais jokios žalos nepadarė, nukentėjusiųjų asmenų nėra. Skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyti tikslai ir motyvai, kurių siekiama skiriant T. J. šią baudžiamojo poveikio priemonę, todėl toks apygardos teismo sprendimas taip pat yra nepagrįstas.
2.9. Apeliantės nuomone, išvardinti faktai leidžia pagrįstai abejoti pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumu, pagrįstumu ir teisingumu.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
3.1. Apeliacinis skundas tenkinamas.
4. Nuteistojo gynėja T. J. kaltės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį neginčija.
4.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl T. J. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį taip pat neskundžiamas. Todėl teisėjų kolegija nuosprendį apeliacine tvarka tikrina tik dėl T. J. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pagrįstumo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis) ir BK 66 straipsnio nuostatų taikymo.
4.2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpcijos principą, kurio vieni iš sekmenų reiškia, kad kaltinamojo ar nuteistojo kaltė turi būti neginčijamai įrodyta ir kad visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, vertinamos kaltinamojo ar nuteistojo naudai.
4.3. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-476/2013, 2K-529/2013, 2K-455/2014, 2K-368-942/2016).
4.4. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų seka, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę pagrindė kratos protokolu, specialisto išvada, gynybai palankių liudytojų J. J. ir V. J. parodymų atmetimu, visiškai nevertinant jų turinio, T. J. teistumu už analogišką nusikalstamą veiką.
5. Teisėjų kolegijos nuomone aptarti bylos duomenys, tiek juos vertinant atskirai, tiek visumos kontekste, T. J. kaltės nepatvirtina.
5.1. T. J. yra nuteistas už vieną iš alternatyvių BK 253 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų – šaunamojo ginklo ir didelio kiekio šaudmenų laikymą. Neteisėtas šaunamojo ginklo ar šaudmenų laikymas – tai jų turėjimas, neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje pasirinktoje vietoje.
5.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse yra konstatavęs, kad ginklų ar šaudmenų suradimo faktas pas asmenį, neturintį leidimo laikyti tokius daiktus, dar nereiškia, kad toks asmuo yra kaltas dėl BK 253 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nes ginklų ar šaudmenų laikymas negali būti preziumuojamas vien jų suradimo faktu. Šiuo atveju būtina nustatyti ir tokio asmens kaltę, kuri tokiame nusikaltime pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. būtina nustatyti, jog toks asmuo žinojo, kad turi savo žinioje ginklus ar šaudmenis, suprato, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo juos laiko ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-677/2015, 2K-4-895/2017).
5.3. Skundžiamame nuosprendyje, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, nėra nurodyta kokie patikimi įrodymai patvirtina, kad T. J. ne tik žinojo apie jo gyvenamojoje patalpoje esančius šaudmenis ir ginklą, bet ir juos turėjo savo žinioje. Kita vertus pirmosios instancijos teismas tokių duomenų nurodyti ir negalėjo, nes jų byloje nėra.
5.4. Iš liudytojos V. J. parodymų, duotų 2014 m. gruodžio 22 d. posėdžio metu seka, kad ji ginklą ir šaudmenis internetu nupirko vyrui būsimo gimtadienio proga, ir, norėdama padaryti staigmeną, padėjo po lova bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 63-64).
5.5. Iš liudytojos J. J. parodymų matyti, jog radusi ginklą ir šaudmenis, ji juos padėjo virtuvės spintelėje (t. 2, b. l. 64-65).
5.6. Pirmosios instancijos teismas šiuos liudytojų parodymus atmetė remdamasis arba išgalvotais, arba neįtikinamais motyvais.
5.7. Abi paminėtos liudytojos patvirtino, kad J. J. apie paliktus po lova daiktus (jų pačių neįvardijant) buvo informuota. Taigi teismo išvada, jog K. J. nesidomėjo iš kur atsirado ginklas ir šaudmenys, o tai esą rodo, kad šių daiktų kilmė ir priklausomybė jai buvo visiškai aiški, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
5.8. Teisėjų kolegijos nuomone skundžiamame nuosprendyje nurodytas kitas paminėtų liudytojų parodymų atmetimo argumentas (ginklo paruošimas naudojimui, kuris tariamai paneigia įsigijimo tikslą – dovanoti) yra visiškai neįtikinamas. Ginklo (pistoleto) paruošimas naudojimui suprantamas kaip dėtuvės su apkaba įdėjimas į pistoletą ir šovinio įstūmimas į vamzdį, o ne šovinių sudėjimas į dėtuvę.
5.9. Ką turėjo nurodyti J. J. kratos protokole skundžiamame nuosprendyje nėra aiškiai suformuluota. Pažymėtina ir tai, kad J. J. pagal BPK 80 straipsnio 1 dalies ar BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatas neprivalėjo duoti parodymų ar teikti paaiškinimų apie savo paties ar šeimos narių galimai padarytas nusikalstamas veikas.
5.10. Tokiu būdu liudytojų J. J. ir V. J. parodymai yra nepaneigti.
5.11. Skundžiamame nuosprendyje visai nepasisakyta kaip vertinami nuteistojo T. J. parodymai, kurie, nežiūrint jų specifiškumo (suinteresuotas bylos baigtimi, gali laisvai rinktis gynybos taktiką, keisti parodymus, atsisakyti juos duoti), BPK 20 straipsnio prasme taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis. Norint juos atmesti, nepakanka vien jais netikėti, konstatuojant įrodinėjimo prasme jokios reikšmės neturinčią aplinkybę, kad toks asmuo yra teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą. Būtina nurodyti kokie patikimi ir aiškią įrodomąją vertę turintys įrodymai paneigia kaltinamojo ar nuteistojo parodymus.
5.12. Nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisme iš esmės nuosekliai neigė bet kokias savo sąsajas su jo gyvenamojoje vietoje rastu ginklu ir šaudmenimis. Šie jo parodymai jokiais bylos duomenimis taip pat nepaneigti. Todėl apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje naikinamas. Byloje pagal BK 253 straipsnio 1 dalį priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.
6. Iš skundžiamo nuosprendžio seka, kad BK 75 straipsnio ir BK 65 straipsnio nuostatų taikymas buvo siejamas su T. J. nuteisimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.
6.1. Teisėjų kolegijai šioje dalyje priėmus naują išteisinamąjį nuosprendį, naikinama ir nuosprendžio dalis dėl jau paminėtų BK bendrosios dalies nuostatų taikymo.
7. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartimi T. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą, įpareigojant policijos pareigūnus ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo pradžios pristatyti T. J. Panevėžio apygardos teismo teisėjui apklausti dėl suėmimo pagrįstumo (t. 1, b. l. 1-3).
7.1. Byloje nustatyta, kad T. J. 2016 m. birželio 2 d. Norvegijos Karalystėje buvo sulaikytas ir nuteistas 70 parų laisvės atėmimo bausme už vagystę, padarytą paminėtoje šalyje. Šią bausmę jis atliko 2016 m. rugpjūčio 11 d. 2016 m. rugpjūčio 12 d. Norvegijos Karalystės Nord – Troms teismo teisėjos sprendimu T. J. pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl ekstradicijos buvo sulaikytas (t. 1, b. l. 122-123) ir 2016 m. rugsėjo 30 d. perduotas Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms (t. 1, b. l. 81). Taigi T. J. pagal prašymą dėl ekstradicijos ir teismo nutartį dėl suėmimo šioje byloje buvo faktiškai sulaikytas ne 2016 m. rugsėjo 30 d. kaip teigiama nuosprendyje, o 2016 m. rugpjūčio 12 d. Todėl apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas padarė įstatymo (BK 66 straipsnio) taikymo klaidą.
7.2. Panaikinus nuosprendžio dalį dėl T. J. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir neapskundus nuosprendžio dalies pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį, T. J. skundžiamu nuosprendžiu lieka nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį 40 parų arešto bausme.
7.3. Į bausmės atlikimo laiką įskaičius sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. laikytina, kad paminėtą bausmę (40 parų areštą) jis yra atlikęs.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu 4 dalimi, BPK 329 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nuosprendžio dalį dėl T. J. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 75 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto, 8 punkto bei BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
T. J. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės, paskirtos pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, laiką, įskaityti sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtą laiką nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. bei nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. ir laikyti, kad T. J. bausmę atliko.
Vadovaujantis BPK 257 straipsnio 1 dalimi informuoti prokurorą apie kitų asmenų galimai padarytą nusikalstamą veiką, susijusią su disponavimu šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.