Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (toliau – Danske Bank A/S), atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-05 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S dėl būsto kredito sutarties vykdymo, skolos priteisimo bei sutarties sąlygų dėl delspinigių ir procesinių palūkanų panaikinimo; trečiasis asmuo: G. V. C.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Danske Bank A/S, prašydamas atleisti (visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai) nuo kredito sutarties prievolės vykdymo pagal CK 6.64 str. 2 d., panaikinti ne pagal kredito sutarties sąlygas po kredito sutarties vienašališko nutraukimo 2012-06-08 banko priskaičiuotus neprotingus ir nesąžiningus delspinigius, panaikinti kredito paskolos sutarties 25 d. ir specialiosios dalies 4 d. numatytą ieškovo prievolę mokėti 0,08 proc. per dieną netesybas (delspinigius) arba sumažinti banko priskaičiuotus delspinigius iki 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, ir skaičiuojant delspinigius pagal CK 1.125 str. 5 d. nuostatas taikyti jiems 6 mėn. senaties terminą, panaikinti kredito paskolos sutarties 53 d. numatytą ieškovo prievolę tais atvejais, kai kredito gavėjo prievolės bankui vykdomos priverstine tvarka, mokėti 11 proc. metines palūkanas už bankui priteistą sumą, skaičiuojant palūkanas nuo pareiškimo dėl išieškojimo pateikimo teismui dienos (2013-03-29) iki visiško skolos išieškojimo dienos, patvirtinti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotą teisingą ir pagrįstą grąžintiną sumą bankui, nustatyti pagal sutarties sąlygas ir CK nuostatas paskaičiuotos teisingos ir pagrįstos grąžintinos sumos bankui padengimo terminą ieškovui per protingą laiką, nustatyti ir priteisti iš banko ieškovo turtinės ir neturtinės žalos/nuostolių atlyginimą ir kt. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad pagal CK 6.64 str. 1 d. 1 p. bankas pažeidė prievolę, kadangi ieškovas negalėjo įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ir dėl kreditoriaus priešiškų ir nesąžiningų veiksmų skolininko atžvilgiu. Sutarties sąlygos dėl 0,08 proc. delspinigių ir 11 proc. metinių palūkanų atitinka CK 6.188 str. 2 d. 5 p. (nuo 2014-06-13 CK 6.228 str. 2 d. 5 p.) numatytą sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir yra neprotingai ir nesąžiningai dideli. Ieškovo teigimu, atsakovas ignoravo visus jo pasiūlymus dėl kredito sutarties tolesnio vykdymo ir atnaujinimo.

Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovas teismo prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam turtui (butui adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai, pažymėtai G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal CPK 145 str. 1 d. 10 p. nuostatas iki šios civilinės bylos tarp ginčo šalių išnagrinėjimo pabaigos. Prašyme ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015-12-22 nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-03 nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui. 2015-11-24 patvarkymu dėl turto realizavimo iš antrųjų pakartotinių varžytinių 2015-11-24 Nr. 0240/14/03883 antstolis Vytautas Mitkus 2015-11-24 patvarkymu dėl turto realizavimo iš antrųjų pakartotinių varžytinių 2015-11-24 Nr. 0240/14/03883 nutarė paskelbti antrąsias varžytines dėl buto adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių stovėjimo aikštelės dalies, pažymėtos Nr. G-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo. Kadangi pareikštas ieškinys - dėl banko reikalaujamų išieškoti sumų pagrįstumo, yra pagrindas vykdymo veiksmus sustabdyti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-01-05 nutartimi ieškovo A. C. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino. Iš ieškinio turinio nustatęs, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl kredito įstaigos reikalaujamų išieškoti sumų pagrįstumo, teismas sutiko, jog, šioje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y., leidus vykdyti priverstinį išieškojimą iš ieškovui priklausančio ir atsakovui įkeisto turto, ieškinio tenkinimo atveju, ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali žymiai pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu, t. y., vykdant skolos pagal vienašališkai nutrauktą kredito sutartį išieškojimą, ieškovui priklausantis nekilnojamasis daiktas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, o tai labai apsunkintų būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Danske Bank A/S atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-05 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. C. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apelianto teigimu, ieškovo ieškinio reikalavimas atleisti jį nuo kredito sutarties prievolės vykdymo yra visiškai nepagrįstas, todėl nėra vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Be to, ieškovas ne tik tinkamai nepagrindė ieškinio reikalavimų dėl procesinių palūkanų bei delspinigių sumažinimo, bet ir neįrodė, kad, laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba bus neįmanomas. Taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Ieškinys pateiktas su tikslu vilkinti išieškojimo procesą.

Ieškovas A. C. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad negali vykdyti savo įsipareigojimų pagal su atsakovu sudarytą kredito sutartį, kadangi nesutinka su atsakovo paskaičiuotais delspinigiais, o atsakovas ne kartą nesilaikė CK 6.54 str. numatytos skolos padengimo eiliškumo tvarkos, sumokėtomis įmokomis padengdamas delspinigius. Pagal CK 6.73 str. 2 d., netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Kaip pagrindą atleisti jį nuo prievolės vykdymo, ieškovas nurodė CK 6.64 str. 1 d. 1 p. ir 2 d. – negalėjimą objektyviai vykdyti savo prievolės dėl atsakovo nepakankamo bendradarbiavimo. Pažymėjo, kad, nagrinėjant atsakovo atskirąjį skundą, svarbu atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-15 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2015-12-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-2630-565/2015, kuria nagrinėjamoje byloje buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-03 nutartis atsisakyti priimti ieškinį. Šios nutartys paneigia visus atsakovo atskirojo skundo argumentus. Ieškovas nurodė, kad, jei, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, teismas susidarė nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, kartu tapo aišku, jog galėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Ieškovas plačiai aprašė antstolio veiksmus, kurie, jo manymu, yra neteisėti ir nepagrįsti, ir faktines šalių ginčo aplinkybes. Nurodė, kad antstolio veiksmai bei kitos šalių bylos vertintinos ir nagrinėjant šioje byloje atsakovo pateiktą atskirąjį skundą.

Atsakovas Danske Bank A/S teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai nurodė, kad ieškovo pradelsta skola bankui – 146 001,96 Eur. Pardavus skolininko turtą, varžytynes laimėjusio pirkėjo sumokėtos 148 596 Eur sumos nepakaktų net visiškai padengti ieškovo pradelstą skolą bankui, kadangi iš šios sumos antstoliui turėtų būti sumokėtas 5 943,84 Eur atlyginimas. Todėl ieškovo ginčijami delspinigiai ir palūkanos objektyviai nebūtų padengti. Tai reiškia, kad, ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, ieškovo turto pardavimas iš varžytynių jo įvykdymo neapsunkintų, juo labiau, nepadarytų neįmanomo. Be to, atsakovas pažymėjo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ne tik jo, bet ir ieškovo interesus, kadangi ieškovo įsiskolinimas atsakovui didėja dėl skaičiuojamų procesinių palūkanų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Ginčas byloje kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apelianto teigimu, ieškovo ieškinio reikalavimas atleisti jį nuo kredito sutarties prievolės vykdymo yra visiškai nepagrįstas, todėl nėra vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t. y. pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės, ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2323/2013). Atsakovo nurodyto ieškovo ieškinio reikalavimo pagrįstumas/nepagrįstumas gali būti nustatytas tik nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas, o ne ieškinys nagrinėjamas iš esmės. Be to, šis reikalavimas tėra vienas iš kelių reikalavimų. Ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimų pagrįstumą. Taigi šioje stadijoje konstatuoti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, jog pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad pareikštas ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo.

Be to, atsakovas atskirajame skunde nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog, laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba bus neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog šalių ginčas nagrinėjamu atveju yra dėl vykdytinos prievolės, kuri išieškoma iš ieškovo turto, apimties. Iš varžytynių parduoto ieškovo turto nebus galima išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo. Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl aptariamas apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kartu su atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-15 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015-12-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-2630-565/2015, apelianto skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-05 nutartį, 2014 metų ES teisės aktus ir direktyvas dėl vartojimo sutarčių bei 2015-11-05 antstolio prašymą dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išregistravimo. CPK 314 str. įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į tai, kad būtinybė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-15 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2015-12-22 nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-2630-565/2015 pateikti iškilo atsakovui pateikus atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priima ir prijungia prie bylos.

Apelianto skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-05 nutartis yra nagrinėjamos bylos dalis, todėl ieškovo pateikta jos kopija nepriimtina ir prie bylos neprijungtina. Dėl likusių įrodymų priėmimo ir prijungimo prie bylos, pažymėtina, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 str.). Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014). Susipažinęs su ieškovo pateiktais 2014 metų ES teisės aktais ir direktyvomis dėl vartojimo sutarčių bei 2015-11-05 antstolio prašymu dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išregistravimo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie įrodymai nėra susiję su apeliacijos dalyku, todėl juos priimti ir prijungti prie bylos atsisakytina. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014 metų ES teisės aktus ir direktyvas dėl vartojimo sutarčių ieškovas jau yra teismui pateikęs kartu su ieškiniu.

Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-05 nutartis paliktina nepakeista (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-05 nutartį palikti nepakeistą.