Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-03-05 · Administracinė byla Nr. eI2-5426-426/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-03-05
Bylos Nr.
eI2-5426-426/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06947-2024-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-5426-426/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06947-2024-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 5 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,

dalyvaujant pareiškėjui A. P. (A. P.), jo atstovui advokatui A. J.,atsakovo atstovui D. J.,vertėjai O. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. (A. P.) teismo prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 24S258687 (toliau – Sprendimas 1) atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 24S262417 (toliau – Sprendimas 2) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad atsakovas 2022 m. gruodžio 13 d. išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. spalio 4 d. Gyvendamas Lietuvos Respublikoje nuolat dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Ilokas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pagrindinė UAB „Ilokas“ (toliau – Bendrovė) veikla – tarptautinis krovinių vežimas iš Vidurio ir Vakarų Europos šalių į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją bei iš Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos į Vidurio ir Vakarų Europos šalis. Šiais maršrutais leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpiu jis vykdė pervežimus Bendrovės pavedimu.

Darbdavio UAB „Ilokas“ atstovai nereiškė priekaištų dėl pareikėjo darbo, jis ir toliau ketino dirbti Lietuvoje, todėl baigiantis leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimui, 2024 m. birželio 26 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti šį leidimą. Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 6 d. pateikė papildomą klausimyną, į kurį nedelsdamas pareiškėjas atsakė.

Atsakovas 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 24S258687 (toliau – Sprendimas) atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Per elektroninių paslaugų portalą MIGRIS 2024 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas buvo informuotas apie atsakovo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 24S2622417 uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 133 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjas aiškina, kad šio sprendimo negavo.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad Sprendimą atsakovas grindė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2024 m. spalio 18 d. išvada Nr. 18-9559 (toliau – Išvada), su kuria jis nesupažindintas ir pristato tik Sprendime paminėtus Išvados argumentus.

VSD vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis nuo 2013 m. iki 2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, todėl privalėjo būti lojalus ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD aiškino, jog pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas šalies valdžiai asmuo.

Atsakovo vertinimu, tai kad pareiškėjas (toliau – ir užsienietis) nuo 2013 m. iki 2020 m. dėl ekonominių priežasčių dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, po to susirado kitą darbą, t. y. ne dėl priešiško nusiteikimo prieš Baltarusijos valdžią ir jos vykdomą politiką didina grėsmės galimybę Lietuvos saugumui.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėjas nurodo, jog atsakovas Sprendimą grindė ir aplinkybe, jog 2011 m. jis mokėsi DOSAAF (Baltarusijos valstybinė organizacija, prisidengianti visuomeninės organizacijos statusu, skirta stiprinti Baltarusijos piliečių karinį pasirengimą ir patriotinį ugdymą, atitinkantį Baltarusijos režimo interesus), įgijo „C“ kategorijos krovininės transporto priemonės vairuotojo kvalifikaciją, o vėliau dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ bei nutraukęs darbo santykius įsidarbino Rusijoje Federacijoje veikiančioje įmonėje ir joje dirbo nuo 2020 m. iki 2022 m., iki atvykimo į Lietuvos Respubliką.

Su atsakovo 2024 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 24S2622417 pareiškėjas nebuvo supažindintas. Skunde nurodo, jog įsigilinęs į Sprendimo motyvus, pareiškėjas supranta, kad atsakovas jį priėmė formaliai, visiškai nesigilindamas į detales ir klaidingai interpretuodamas turimą informaciją apie jį.

Dėl pareiškėjo Baltarusijos organizacijoje DOSAF įgytos „C“ kategorijos krovininės transporto priemonės vairuotojo kvalifikacijos

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, jog 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. liepos 22 d. baigė visą tipinę vairuotojų rengimo (perkvalifikavimo) iš „B“ į „C“ kategoriją programą ir išlaikė baigiamuosius egzaminus. Skunde aiškina, kad kreipėsi į DOSAF pats, nebuvo siunčiamas karinio komisariato, ne siekdamas, kaip teigiama Sprendime, stiprinti savo karinį pasirengimą ir patriotiškumą, atitinkantį Baltarusijos rėžimo interesus, o įgyti „C“ kategorijos krovininės transporto priemonės vairuotojo kvalifikaciją. DOSAF už užmokestį vykdo vairuotojų perkvalifikavimo iš „B“ į „C“ kategorijas ir „C“ kategorijos kvalifikacijos įgijimo mokymus. Būtent šia mokama paslauga pareiškėjas pasinaudojo, tačiau neišsaugojo mokėjimą patvirtinančio dokumento, nes nuo mokymų iki šios dienos praėjo 13 metų.

Pareiškėjas aiškina, jog pridedamas karinio bilieto išrašas patvirtina, kad: 1) karinis bilietas buvo išduotas 2005 m. balandžio 3 d.; 2) 2005 m. sausio 3 d. dėl sveikatos būklės buvo įtrauktas į atsargą; 3) neatliko karinės tarnybos apskritai; 4) suteikta karinė pareiginė kvalifikacija – „Įvairių darbų atlikėjas, neturintis karinio parengimo, tinka ne rikiuotės tarnybai“; 5) įrašytas į karinę įskaitą 2005 m. balandžio 13 d.

Kai pareiškėjas 2011 m. dalyvavo DOSAF vykdomuose transporto priemonių vairuotojo perkvalifikavimo iš „B“ į „C“ kategoriją mokymuose, daugiau nei 6 metus jau buvo įrašytas į karinę įskaitą bei atleistas nuo karinės tarnybos dėl sveikatos būklės. Skunde akcentuoja, jog jis negalėjo būti siunčiamas į DOSAF pagal (duomenys neskelbtini) miesto, (duomenys neskelbtini) rajonų karinio komisariato nukreipimą (neatlygintinai įgyti „C“ kategorijos vairuotojo kvalifikacijos), nes mokymų metu nebuvo į eilinę privalomąją karo tarnybą šaukiamu piliečiu.

Atkreipia dėmesį, jog kariniame biliete nėra įrašo ir apie suteiktą karinę pareiginę kvalifikaciją, sietiną su įgyta transporto priemonių vairuotojų „C“ kategorijos kvalifikacija. Kariniame biliete nurodyta darbininko karinė pareiginė kvalifikacija patvirtina, jog DOSAF vykdomuose mokymuose įgyta kvalifikacija neturi nieko bendro su jo karine kvalifikacija.

Užsieniečio manymu, išdėstyti argumentai leidžia teigti, kad jo santykis su DOSAF už mokestį persikvalifikuojant iš transporto priemonių vairuotojo „B“ į „C“ kategoriją buvo vienkartinis ir atsitiktinis, nesusijęs su Sprendimo motyvuojamoje dalyje dėstomais DOSAF pagrindiniais tikslais, ir gyvendamas Lietuvoje nesukuria grėsmės valstybės saugumui.

Dėl Pareiškėjo darbo Baltarusijos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“

Pareiškėjo nuomone, vertinant, ar asmuo, dirbęs Baltarusijos valstybinėje įmonėje savo buvimu Lietuvoje hipotetiškai galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui, kiekvienu atveju individualiai turėtų būti vertinamos tokio asmens užimtos pareigos, darbo funkcijos bei motyvai lėmę sprendimą dirbti valstybinėje įmonėje. Atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju atsakovas tokių aplinkybių nevertino ir Sprendime apskritai nepasisakė.

Pareiškėjas aiškina, kad jo darbo knygelės 10–13 lapų bei 2024 m. lapkričio 20 d. Baltarusijos geležinkelių (duomenys neskelbtini) skyriaus „(duomenys neskelbtini) geležinkelio ruožas“ išduotos pažymos Nr. 162 patvirtina, kad šioje valstybės įmonėje jis dirbo nuo 2013 m spalio 3 d. iki 2020 m. kovo 11 d. 1 – osios atkarpos bėgių montuotojo pareigose, paprastu darbininku, vykdžiusiu geležinkelio atkarpos bėgių montavimo/demontavimo darbus. Užsienietis abejoja, ar tokias pareigas užimantis ir tokią kvalifikaciją turintis asmuo objektyviai galėtų būti įdomus Baltarusijos žvalgybos tarnyboms, ar šios tarnybos tikrintų jo lojalumą Baltarusiją valdančiam rėžimui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas mano, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas nevertino Baltarusijos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ jo užimtų pareigų. Taip pat atsakovas neįvertino ir tai, kad darbą šioje įmonėje jis pasirinko išimtinai dėl ekonominių priežasčių ir darbovietės lokacijos. Nevertindamas aptariamų aplinkybių, užsieniečio nuomone, Migracijos departamentas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikos, pabrėžiančios atsakovo pareigą kiekvieną atvejį dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo ar jo galiojimo pratęsimo vertinti individualiai.

Dėl Pareiškėjo įgytos kvalifikacijos ir darbo Baltarusijos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ ne pagal kvalifikaciją

Iš Sprendimo turinio pareiškėjas nesuvokia, kokią grėsmę jo darbas pagal įgytą „C“ kategorijos krovininės transporto priemonės vairuotojo kvalifikaciją Baltarusijos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ galėtų kelti.

Pareiškėjas aiškina, kad nebuvo įdomus nei Baltarusijos žvalgybos tarnyboms, su jomis neturėjo sąsajų, nei vadovaujančias pareigas įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ užimantiems asmenims. Šiuo požiūriu jo gyvenimas Lietuvoje nekelia grėsmės valstybės saugumui. Nurodo, jog atsakovo išvada – alogiška.

Dėl pareiškėjo darbo Rusijos Federacijoje 2020 – 2022 metais

Skunde užsienietis paaiškina, kad turėdamas „C“ kategorijos krovininės transporto priemonės vairuotojo kvalifikaciją ir dirbdamas darbininku, ieškojo galimybių įsidarbinti vairuotoju. Baltarusijos Respublikoje tokio darbo nepavyko susirasti, todėl susidomėjo Rusijos Federacijoje veikiančios privačios įmonės „Arsenal-Trans“ pasiūlymu. Siūlomas darbo užmokestis buvo gerokai didesnis nei gaunamas, todėl, siekdamas įgyti pradinį vairuotojo praktinio darbo stažą, įsidarbino šioje Rusijos Federacijoje registruotoje privačioje bendrovėje, dirbo dvejus metus ir vieną mėnesį, įgijo patirties. Po šešių mėnesių nuo darbo šioje įmonėje pabaigos, neradęs darbo Baltarusijos Respublikoje pagal turimą specialybę, pareiškėjas įsidarbino Lietuvoje veikiančioje UAB „ILOKAS“.

Užsienietis aiškina, kad iš Sprendimo motyvuojamos dalies nesupranta, kokias grėsmes Lietuvos valstybės saugumui galėtų kelti jo darbas Rusijos Federacijoje, Kaliningrado srityje veikusioje privačioje bendrovėje. Pareiškėjo vertinimu, aptariama aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės vertinant jo gyvenimu Lietuvoje keliamas ar nekeliamas grėsmės valstybės saugumui.

Dėl Europos Sąjungos valstybių išorinių sienų su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija kirtimų Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje ir jo ryšių su Baltarusijos Respublikoje gyvenančia šeima

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, jog Sprendime atsakovas akcentuoja jo valstybinės sienos kirtimą 49 kartus per leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpį. Skunde atsikerta, jog Lietuvos valstybės sienos Sprendime nurodytą skaičių kartų nekirto, mano, kad Migracijos departamento turima informacija yra netiksli. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas nevertino priežasčių, lėmusių būtinybę vykti į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją. Užsienietis akcentuoja, jog leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpiu dirbo UAB „Ilokas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, todėl buvo priverstas kirsti išorines Europos Sąjungos valstybių sienas su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija. UAB „Ilokas“ 2024 m. lapkričio 26 d. pažyma dėl Europos Sąjungos išorinių sienų kirtimo patvirtina faktą, kad nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas išorinę Europos Sąjungos valstybių sieną su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federaciją vykdamas nurodytai Bendrovei priklausančiu krovininiu automobiliu, būdamas tarnybinėje komandiruotėje, kirto 34 kartus. Šie duomenys grindžiami krovininiuose automobiliuose sumontuotos GPS sekimo įrangos duomenimis, UAB „Ilokas“ lokaliniais aktais bei buhalterinės apskaitos dokumentais, todėl, pareiškėjo manymu, laikytini įrodytais.

Skunde pareiškėjas aiškina, kad veždamas krovinius per Europos Sąjungos valstybių išorines sienas su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federaciją, privalėdavo fiziškai po keletą ir daugiau dienų praleisti automobilyje ties valstybinės sienos perėjimo punktais krovininių automobilių eilėje ir saugodamas gabenamą krovinį.

Jei valstybės sienos kirtimas darbo reikalais, turint leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbant tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, didina rizikas valstybės saugumui, pareiškėjas pasirengęs atsisakyti tarnybinių kelionių per išorines Lietuvos valstybės sienas ir, UAB „ILOKAS“ sutikimu, vykdyti krovinių pervežimą didžiąją dalimi Vidurio ir Vakarų Europos valstybėse. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje nagrinėjamu atveju kelionės darbdavio nurodymu tarnybiniu automobiliu į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją negali būti pagrindu pripažinti jo gyvenimą Lietuvoje galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui.

Užsienietis pažymi, jog asmeniniais tikslais, aplankyti šeimą leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpiu buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką septynis kartus. Mano, kad toks jo asmeninių kelionių skaičius nėra išskirtinis ar neįprastas, vertinant tai, kad šeima nuolat gyvena Baltarusijos Respublikoje.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas priimtas individualiai neįvertinus jo situacijos ir neatsižvelgus į aplinkybes, lėmusias būtinybę kirsti Europos Sąjungos valstybių išorines sienas su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje galiojantys teisės aktai nedraudžia darbdaviams siųsti darbuotojus, įgijusius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, į tarnybines komandiruotes į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją. Užsienietis mano, jei tokios komandiruotės valstybės mastu būtų pripažintos keliančiomis padidintą grėsmę valstybės saugumui, neabejotinai atitinkamas ribojimas būtų įtvirtintas teisės aktais. Nesant tokio ribojimo, pareiškėjas ir darbdavys negalėjo numanyti, kad tiesioginių pareigų vykdymas Sprendimu bus pripažintas didinančiu jo buvimo Lietuvoje riziką valstybės interesams.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo reikalavimus. Papildomai pareiškėjas paaiškino, kad 2005 m. pradėjo dirbti vairuotoju (duomenys neskelbtini). Vengė tarnybos kariuomenėje, nes jo neigiamas požiūris į jėgos struktūras. Norėdamas pakelti kvalifikaciją, kad galėtų išvykti į Europą, 2011 m. pasirinko DOSAAF, nes nebuvo didelio vairavimo mokyklų pasirinkimo. Mokėsi 1,5 mėn. Tuo metu kilmės šalyje buvo finansinė krizė, daug įmonių bankrutavo, reikėjo išlaikyti šeimą. Gavo geležinkelio montuotojo darbą „Baltarusijos geležinkeliuose“ (duomenys neskelbtini) padalinyje. Keitė bėgius ir pabėgius.

Kolega, dirbęs Lietuvoje, pasiūlė dirbti įmonėje „Ilokas“, užsiimančioje kovinių vežimu į Europą, Rusiją ir Baltarusiją. Ne kartą teko kirsti valstybinę sieną.

Pareiškėjas akcentavo, jog darbas „Baltarusijos geležinkeliuose“ nereikalavo būti lojaliu. Šeima gyvena Baltarusijoje, pareiškėjas norėtų, kad visi kartu gyventų (duomenys neskelbtini), sutuoktinei ieškojo darbo, domėjosi mokyklomis vaikams.

Advokato nuomone, VSD pažyma neturi ryšio su pareiškėjo atveju, trūksta konkretumo, kad dirbdamas paprastu darbuotoju būtų pareiškėjas atlikęs žvalgybos veiksmus.

Su skundu atsakovas Migracijos departamentas nesutinka dėl žemiau išdėstytų priežasčių.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 1 klausimą, nurodė, kad 2011 m. mokėsi DOSAAF, o atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą nurodė, kad 2013–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“. Per MIGRIS komunikaciją 2024 m. lapkričio 6 d. paprašyta patikslinti informaciją, t. y. nurodyti, kodėl pasirinko dirbti valstybinėje įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, dėl kokių priežasčių nutraukė darbinius santykius, ar turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu grįždavo į Baltarusiją. Paprašyta pateikti karinio bilieto ir darbo knygutės kopiją. Užsienietis 2024 m. lapkričio 11 d. pateikė paaiškinimą, kad darbą Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ pasirinko, nes buvo reikalingas nuolatinis darbas su nuolatiniu uždarbiu ir garantija, kad galės išlaikyti šeimą. Įmonė buvo įsikūrusi netoli gyvenamosios vietos, buvo patogu ir buvo viena iš įsidarbinimo priežasčių. Darbą nutraukė savo noru, nes pakeitė profesiją ir tapo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Į Baltarusiją pas savo šeimą grįžta retai, ne dažniau kaip vieną kartą per 3–4 mėnesius.

Atsakovas nurodo, jog VSD 2024 m. spalio 18 d. išvadoje Nr. 18–9559 konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.

Atsiliepime atsakovas aiškina, jog VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas akcentuoja, jog pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjo vertinimą ir nustatė, kad nuo 2022 m. rugpjūčio 24 d. iki 2023 m. vasario 24 d. turėjo galiojusią nacionalinę vizą, leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2022 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. spalio 4 d. Pareiškėjas nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. dirba Lietuvoje. Migracijos departamentas nenustatė šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Individualiai vertindamas pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui nustatė, kad 2011 m. jis mokėsi DOSAAF, kuri yra Baltarusijos valstybinė organizacija, prisidengianti visuomeninės organizacijos statusu, skirta stiprinti Baltarusijos piliečių kariniam pasirengimui ir patriotiniam ugdymui, atitinkančiam Baltarusijos režimo interesus, todėl pareiškėjo mokymasis DOSAAF kelia papildomas rizikas valstybės saugumui.

Atsakovas aiškina, kad atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes ginčijamais sprendimais pareiškėjui atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus.

Nesutinka su skundo teiginiais, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. Ginčijami sprendimai, Migracijos departamento nuomone, taip pat atitinka LVAT praktiką analogiškose bylose. Pareiškėjo darbo pobūdis Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų kontroliuojamoje įstaigoje neturi įtakos vertinant jo dabartinę grėsmę valstybės saugumui, užimtos pareigos nepaneigia galimybės rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus.

Ginčijami sprendimai, atsakovo tvirtinimu, priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, įvertinus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika. Mano, kad Sprendimai – proporcinga priemonė užtikrinti valstybės saugumą.

Atsakovo nuomone, reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius nusikalstamus veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

Pareiškėjo atsakymai į Migracijos departamento klausimyną apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina jo nelojalumo Baltarusijos Respublikai. Minėti atsakymai – pareiškėjo deklaratyvus pareiškimas atsakovui, bet ne viešai užsieniečio reiškiamos pažiūros.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad jis yra nelojalus Baltarusijos Respublikai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys apie valstybinės sienos kirtimus patvirtina, kad ryšiai su Baltarusijos Respublika nenutrūkę, pareiškėjo šeimos nariai gyvena Baltarusijos Respublikoje, todėl Baltarusijos Respublikos tarnybos gali bandyti paveikti pareiškėją per jo šeimos narius.

Atsakovas nesutinka su skundo teiginiais, kad neatliko jo individualaus vertinimo. Atsiliepime akcentuoja, kad VSD išvada – tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, todėl ginčijami Sprendimai atitinka LVAT praktiką. Mano, kad teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl Teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė netenkinti skundo. Papildomai nurodė, jog grėsmė kildinama iš užsieniečio darbo strateginę reikšmę turinčioje valstybės įmonėje. Atsakovas nenustatė pareiškėjo ilgalaikių ryšių su Lietuva.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas padaręs administracinį nusižengimą, nes 2023 m. sausio 21 d. – 2024 m. sausio mėn. nedeklaravo gyvenamosios vietos. Už tai paskirta įspėjimas.

VSD su skundu nesutinka, mano, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime paaiškina, jog vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, 2024 m. spalio 18 d. raštu Nr. 18-9559 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

VSD nuomone, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojalus valstybei ir palaikyti valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas šalies valdžiai asmuo.

VSD pažymi, kad pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio, su Lietuva sieja tik ekonominiai ryšiai. Skunde pateikiama pozicija, kad jis įsidarbino Lietuvoje tik todėl, kad nepavyko rasti darbo Baltarusijoje. Užsieniečio siekiui gyventi Lietuvoje, VSD manymu, negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjo tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien jo ekonominiais interesais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti užsieniečiui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

VSD vertinimu, priimant skundžiamus Sprendimus, atsakovas nepažeidė Lietuvos įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos, taip pat nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi VSD užsienietį pripažino keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovas Sprendimuose išsamiai įvertino grėsmes valstybės saugumui, atsižvelgė į esamą geopolitinę situaciją, atliko individualų pareiškėjo vertinimą bei nurodė argumentus, kodėl neišduodamas leidimas gyventi Lietuvoje, todėl jų naikinti, vadovaujantis skunde nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.VSD prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

Šiuo atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas – Baltarusijos pilietis, gimęs 1985 m. kovo 30 d. Baltarusijoje. Pareiškėjas 2011 m. baigė DOSAAF, o 2013 m. įsidarbino Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, kurioje dirbo iki 2020 m. Darbą Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ pasirinko, nes įmonė buvo įsikūrusi netoli gyvenamosios vietos, buvo reikalingas darbas su nuolatiniu uždarbiu ir garantija, kad galėtų išlaikyti šeimą. Darbą nutraukė savo noru, nes pakeitė profesiją ir tapo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjo šeima liko gyventi Baltarusijoje, kur jis periodiškai grįžta.

Nustatyta, kad asmens pateiktame kariniame biliete yra įrašas, kad privalomosios karinės tarnybos neatliko dėl sveikatos.

Pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022 m. rugpjūčio 24 d. iki 2023 m. vasario 24 d., leidimą laikinai gyventi, galiojusį nuo 2022 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. spalio 4 d. Pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. UAB „Ilokas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pagrindinė Bendrovė veikla – tarptautinis krovinių vežimas iš Vidurio ir Vakarų Europos šalių į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją bei iš Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos į Vidurio ir Vakarų Europos šalis. Šiais maršrutais leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpiu pareiškėjas vykdė pervežimus Bendrovės pavedimu. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su gyvenančiais Lietuvos Respublikoje asmenimis, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų informacijos nėra. Pareiškėjas per pastaruosius 2 metus periodiškai grįžta į Baltarusiją kiekvieną mėnesį ir praleidžia apie vieną savaitę.

Pareiškėjas 2024 m. birželio 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

VSD 2024 m. spalio 18 d. išvadoje nurodyta Nr. 18-9559, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes dirbdamas Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 6 d. per MIGRIS komunikaciją pareiškėjui išsiuntė pranešimą, kuriame prašė patikslinti informaciją, atsakant į konkrečius klausimus.

Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 11 d. pateikė paaiškinimus.

Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 18 d. priėmė Sprendimą 1 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 19 d. priėmė Sprendimą 2 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Pareiškėjas nesutikdamas su priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Valstybės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas – aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė – valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatyme, nei kituose teisės aktuose neapibrėžta sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą 1, vadovavosi VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD Išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra institucija, įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, susijusias su jam nepalankiu Sprendimu 1, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai sprendimo priėmimo aspektai, tiek Sprendimo 1 turinys. Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

Migracijos departamentas vadovavosi VSD pateikta Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas, dirbdamas „Baltarusijos geležinkeliai“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taigi, VSD paprašė Migracijos departamentą įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui (šiuo atveju Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų galimų informacijos neteikimo pareiškėjui aplinkybių nėra), jeigu Migracijos departamentas priims sprendimą neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje ar jį panaikinti.

Teismo vertinimu, trečiojo suinteresuoto asmens surinkti duomenys leidžia teigti, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą 1, nes VSD Išvadoje nurodyta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada darytina įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, todėl sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu, nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr.19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjo atsakymai apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir Krymo priklausomybę nepatvirtina, jog jis nelojalus Baltarusijos Respublikai. Minėti atsakymai tėra deklaratyvus pareiškimas, bet ne viešai reiškiamos pažiūros, todėl, teismo vertinimu, tai savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis ar tarnybomis išnykusi.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nuo 2011 m. mokėsi DOSAAF, kuri yra Baltarusijos valstybinė organizacija, prisidengianti visuomeninės organizacijos statusu, skirta stiprinti Baltarusijos piliečių kariniam pasirengimui ir patriotiniam ugdymui, atitinkančiam tos šalies režimo interesus, nuo 2013 m. iki 2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“, nuo 2022 m. rugpjūčio 24 d. iki 2023 m. vasario 24 d turėjo nacionalinę vizą, nuo 2022 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. spalio 4 d. – leidimą laikinai gyventi, o nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki šiol dirba Lietuvoje. Nenustatyta, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjo šeima gyvena Baltarusijoje, o jis pats nuolat atvyksta ir išvyksta iš Lietuvos.

Kadangi asmenys, dirbę priešiškos valstybės institucijose, nepaisant net ir praėjusio gana netrumpo laiko tarpo nuo tarnybos (darbo santykių) pabaigos, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai byloje ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos/Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems/tarnaujantiems Rusijos/Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1211-552/2024 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas išduoto leidimo laikinai gyventi laikotarpiu periodiškai kiekvieną mėnesį grįždavo į Baltarusiją, praleisdavo apie 1 savaitę. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad iš viso fiksuoti 49 sienos kirtimai. Nors savo paaiškinimuose užsienietis teigia, kad retai grįždavo į Baltarusiją, tik kartą per 2–3 mėn., tai, teismo vertinimu, gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. Vertinant išdėstytas aplinkybes ir byloje esančius rašytinius įrodymus akivaizdu, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra vien tik ekonominiai ir nelaikytini ryšiu, atsveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą.

Pareiškėjo buvęs darbas Baltarusijos Respublikoje, nuolatinis Lietuvos-Baltarusijos sienos kirtimas, vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. M. paaiškino, jog įmonėje „Ilokas“ dirba nuo 1999 m. ir yra atsakingas už vairuotojų paruošimą. Su pareiškėju susipažino 2022 m., stažavo jį tarptautinių krovinių vairuotoju. Liudytojas nurodė, jog nemažai laiko kartu praleido komandiruotėse, bendraudavo. Sužinojo, jog jis priešiškai nusiteikęs Baltarusijos valdžios atžvilgiu, stengėsi išvykti į Europos Sąjungą kartu su šeima. Patvirtino, kad pareiškėjas apie 0,5 metų Baltarusijoje gydėsi kojos traumą po operacijos, jam reikėjo priežiūros. Nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pripažinti, kad liudytojas tik patvirtino, jog pareiškėjo socialiniai ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę, o ryšiai su Lietuvos Respublika – tik ekonominiai. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas ir tvirtina, kad bandė išvykti į ES su šeima, kad visi kartu nori gyventi (duomenys neskelbtini), kad sutuoktinei ieškojo darbo, domėjosi mokyklomis vaikams, tačiau jokių šiuos faktus patvirtinančių įrodymų byloje nėra pateikta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jo darbo ryšių yra išnykusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos Respublikos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje nustatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.

Migracijos departamentas Sprendime 2 vadovavosi Tvarkos 5, 37, 38.3 punktais ir 5 metų draudimo atvykti terminą motyvavo VSD Išvada ir siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Pagal Tvarkos 38.3 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Tvarkos 39 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.3 punkte. Pažymėtina, kad VSD Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl pagrįstai šiuo atveju nustatytas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Sprendime 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjui uždraudžiama 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą 2 dėl draudimo atvykti buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 2 dėl draudimo atvykti pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjo, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo. Analogiškos pozicijos laikomasi LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1814-556/2024).

Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui atvykti, t. y. dėl galimybės užsieniečiui laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. LVAT praktikoje ne kartą akcentuota kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga motyvuoti jų priimamus administracinius aktus, o motyvų stokojantys Migracijos departamento sprendimai šio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023 ir eA-2519-662/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir pan.). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų atsakovo priimtų sprendimų turinį aptarto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste, daro išvadą, kad ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Sprendimai 1 ir 2 yra tinkamai motyvuoti, juose nurodytas teisinis ir faktinis pagrindai, kitos administraciniams sprendimams įtakos turėjusios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo aiškus priimtų sprendimų teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Migracijos departamento Sprendime 1 ir Sprendime 2 įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, taigi Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs bei pakankami.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai Sprendimu 1 atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas 2 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl LVAT praktikos, kuria prašo vadovautis proceso dalyviai, pažymėtina, kad ginčai dėl atitinkamų Migracijos departamento sprendimų, kurie priimti vertinant net ir panašias situacijas, yra individualūs, skiriasi tam tikros faktinės aplinkybės, kurias kiekvienu konkrečiu atveju būtina išsamiai įvertinti. Praktika suformuota bylose, kuriose nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, skiriasi bylinėjimosi proceso eiga pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (kokie argumentai ir įrodymai teikiami ir tiriami), todėl su tuo susiję proceso dalyvių argumentai atmestini.

Kadangi teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėIndrė Pukanasytė-Biekšė